Civilinė byla Nr. 3K-3-425/2013
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10981-2010-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 55
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Erika“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Lazdynų butų ūkis“ (buvęs pavadinimas – uždaroji akcinė bendrovė „Lazdynų būstas“) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Erika“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės administratoriaus ir negyvenamųjų patalpų, esančių šiame name, savininko ginčas dėl to, ar atsakovui priklausančios patalpos priskirtinos prie kitų patalpų CK 4.82 straipsnio 1 ir 3 dalių prasme, dėl pareigos proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas tuo atveju, jei bendrąja daline nuosavybe nesinaudojama.
Ieškovas yra daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratorius. Atsakovas yra negyvenamųjų patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), savininkas.
Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo skolą – 2996,41 Lt už namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą, atliktus remonto darbus bei suteiktas komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d., 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad atsakovui kaip negyvenamųjų patalpų, esančių ieškovo administruojamame name, savininkui dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo objektai, kuriuos šis privalo išlaikyti ir mokėti mokesčius bei kitas rinkliavas. Atsakovui per įsiskolinimo laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 iki 2010 m. spalio 31 d. teisės aktų nustatyta tvarka buvo teikiamos daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administravimo, pastato eksploatavimo, buitinių atliekų išvežimo paslaugos bei atliekami namo bendrojo naudojimo objektų remonto darbai pagal tokių darbų poreikį. Atsakovas už suteiktas paslaugas mokėjo nereguliariai ir ne laiku.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodydamas, kad neturi pareigos išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę bei mokėti visų su tuo susijusių mokesčių pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį ir 4.84 straipsnį dėl šių esminių aplinkybių: 1) bendrojo naudojimo objektai, bendros konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga, bendro naudojimo patalpos atsakovui nepriklauso; 2) jam nuosavybės teise priklausančios patalpos funkcionaliai nesusijusios su gyvenamuoju namu, neturi bendrų komunalinių objektų – šildymo, vandentiekio, kanalizacijos, elektros įrangos, iš šių patalpų nėra įėjimo į gyvenamąjį namą, jokiais gyvenamojo namo bendro naudojimo objektais atsakovas nesinaudoja; 3) šalių 2005 m. vasario 1 d. sudaryta sutartis dėl paslaugų teikimo (Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškovo vienašališkai, prieš laiką nutraukta, o naujos nesudaryta.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo skolą – 2996,41 Lt, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. spalio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas – 337 Lt.
Teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 121,02 kv. m ploto negyvenamosios patalpos – parduotuvė su administracinėmis patalpomis, esančios daugiabučiame gyvenamajame name, adresu: (duomenys neskelbtini) (toliau – Negyvenamosios patalpos; Daugiabutis gyvenamasis namas). Ieškovas šio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratoriumi paskirtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-31 pagrindu.
Vadovaudamasis įstatymo nuostatomis (CK 4.82 straipsnio 1 dalimi, 4.82 straipsnio 3 dalimi, 5 dalimi) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. R. Z., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNTkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-359/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-359/2007">3K-7-359/2007</a>; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės g. 49-oji DNSB, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>), teismas konstatavo, kad atsakovui, kaip name esančių Negyvenamųjų patalpų savininkui, priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Atsakovui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų ploto ir Daugiabučio gyvenamojo namo ploto santykiui. Teismas nurodė, kad aptariamos bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia, jog įstatymuose yra nustatytos butų ir kitų patalpų savininkų pareigos, kurių negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei namo administratorius ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo. Teismas konstatavo, kad atsakovo nurodomos aplinkybės (patalpų vieta, atskiras įėjimas į jas, nesinaudojimas namo bendrojo naudojimo objektais, atskira elektrinė šildymo sistema, atskiras įvadas, kuriuo į patalpas pajungta elektros linija, sutartis su AB LESTO dėl elektros energijos tiekimo) neturi įtakos iš įstatymo kylančios asmens, kaip bendraturčio, pareigos proporcingai apmokėti atitinkamas su bendruoju turtu susijusias išlaidas turiniui. Šiai iš įstatymo kylančiai pareigai taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Ieškovo ir atsakovo teisiniai santykiai yra sureguliuoti įstatymo nuostatomis, todėl teismas atmetė atsakovo argumentus, kad atsakovo prievolei atsirasti reikalinga sutartis ir jo nesaisto teisiniai santykiai su ieškovu. Nutraukus šalių 2005 m. vasario 1 d. sudarytą sutartį, mokėti už bendros paskirties objektų, kurie atsakovui priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, priežiūrą atsakovas privalo pagal CK 4.84 straipsnio 1–3 dalis, 4.240 straipsnį.
Teismas nustatė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2010 m. spalio 31 d. nemokėjo mokesčių už Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą, remontą ir komunalines paslaugas ir liko skolingas ieškovui 2996,41 Lt. Kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo pateiktus įrodymus, tai teismas atmetė atsakovo aiškinimus, kad paslaugos pagal išrašytas sąskaitas nebuvo teikiamos.
Teismas vadovavosi Vilniaus miesto atliekų tvarkymo 2006 m. gegužės 24 d. taisyklėmis Nr. 1-1185 (2009 m. liepos 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-1131 redakcija), kuriose (25.5 punkte), nustatyta: jei daugiabučiame gyvenamajame name yra įsikūrę juridinių asmenų, visi šie juridiniai asmenys privalo sudaryti sutartis su to daugiabučio namo bendrija arba administratoriumi (kai administratorius paskirtas dėl to, kad bendrija nesudaryta, ar kai bendrija yra pavedusi administratoriui sudaryti sutartį su Savivaldybės atliekų tvarkymo operatoriumi) ir naudotis gyvenamajam namui priskirtais kolektyviniais konteineriais kartu su kitais atliekų turėtojais. Teismas konstatavo, kad atsakovas, būdamas Daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininku, galėjo ir privalėjo naudotis pagal Vilniaus mieste nustatytą tvarką, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu, namo administratoriaus teikiamomis buitinių atliekų išvežimo paslaugomis, tačiau nesinaudojo bei papildomais kaštais mokėjo kitam buitinių atliekų tvarkytojui. Taigi atsakovas, sudarydamas sutartį su UAB A.S.A. Vilnius dėl buitinių atliekų išvežimo, veikė savo rizika.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.
Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovui priklausančios Negyvenamosios patalpos nėra įregistruotos kaip atskiras pastatas; pripažino, kad tai yra patalpa, suformuota Daugiabučiame gyvenamajame name. Spręsdama dėl šių patalpų priskyrimo prie Daugiabučio gyvenamojo namo, teisėjų kolegija pažymėjo, kad esminę reikšmę turi ne funkcinis ir teisinis patalpų savarankiškumas, bet fizinis bei techninis–konstrukcinis ryšys su namu, reiškiantis, jog patalpų kaip nekilnojamojo objekto egzistavimas yra neatskiriamai susijęs su gyvenamojo namo bendrosiomis konstrukcijomis, t. y. jos yra būtinos atsakovui priklausančių patalpų fiziniam egzistavimui bei siekiant užtikrinti tinkamą naudojimąsi jomis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad esamas Negyvenamųjų patalpų ir Daugiabučio gyvenamojo namo fizinis ryšys reiškia, jog atsakovas yra namo bendro naudojimo patalpų, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninės, elektros, sanitarinės–techninės ir kitokios įrangos bendraturtis.
Argumentus, kad atsakovui išnyko pareiga mokėti ieškovui mokesčius nuo 2005 m. vasario 1 d. sutarties vienašališko nutraukimo prieš laiką, t. y. nuo 2009 m. liepos 31 d., teisėjų kolegija atmetė kaip teisiškai nepagrįstus. Prievolės atsiranda ne tik iš sandorių (sutarčių), bet ir iš kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius teisės aktus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis), o prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), jeigu jų nedraudžia įstatymas ir jie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 6.3 straipsnis). Taigi daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų bendraturčiui prievolė gali atsirasti ir administracinio akto, kuriuo paskiriamas namo administratorius, pagrindu. Bendrosios dalinės nuosavybės teise butų ir kitų patalpų savininkams priklausančių objektų būkle turi rūpintis visų patalpų – gyvenamųjų ir negyvenamųjų – savininkai, o savininkų bendrasis interesas, šiems nesusitarus kitaip, įgyvendinamas per administravimo institutą, kai administratorius sprendžia, ar namui reikalinga atlikti kokius nors veiksmus, būtinus to namo bendrojo naudojimo objektams išsaugoti ir jų naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti. Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčio pareigas neabejotinai turi vykdyti ir atsakovas (CK 6.38 straipsnis), nepriklausomai nuo to, kokia paskirtimi naudoja ir ar apskritai naudojasi ginčo patalpomis, jeigu būtų nustatyta tokių teisiškai reikšmingų faktų visuma: 1) įmokas ir rinkliavas mokėti reikalauja tinkamas subjektas, kuriam yra deleguota tvarkyti butų ir kitų patalpų savininkų apskaitą, mokesčių skaičiavimo ir jų surinkimo funkcijas, pavyzdžiui, teisėtai paskirtas namo administratorius, kiti bendraturčiai jų bendru sutarimu, gyvenamojo namo bendrija; 2) šios rinkliavos ir mokesčiai pagrįsti įstatymu, o jų apskaičiavimo tvarka atitinka teisės aktais nustatytus atitinkamų įmokų ir paslaugų tarifus; 3) jų dydis apskaičiuotas teisingai ir gali būti patvirtinamas atitinkamais duomenimis.
Nors prašymas papildyti apeliacinį skundą buvo atmestas, teisėjų kolegija konstatavo, kad: atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525-1809/2012 (kurioje teismas pasisakė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklės, 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ ir 2009 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 1-1131 „Dėl Tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1320 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo tarifų ir įkainių patvirtinimo“ pakeitimo ir Dėl Tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1-1185 „Dėl Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ nebuvo paskelbti, laikantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos tvarkos, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A62-1137/2011), todėl jie negali būti pripažinti oficialiai galiojančiais norminiais administraciniais teisės aktais) prejudicinės galios šiai bylai neturi. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad mokėti už bendros paskirties objektų priežiūrą (tarp jų – už atliekų išvežimą), kurie atsakovui priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, atsakovas privalo pagal įstatymą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti arba, nustačius pažeidimus, kurie trukdo priimti sprendimą iš esmės, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Dėl reikalavimo sudaryti sutartį (CK 6.161 straipsnio 2 dalis)
Pagal CK 6.161 straipsnio 2 dalį paslaugas teikiantis ar prekes parduodantis juridinis asmuo (verslininkas) privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo asmeniu, kai šis dėl jų kreipiasi. Sutartiniai santykiai ieškovą ir atsakovą saistė nuo 1994 m. lapkričio 1 d. Tačiau 2009 m. liepos 31 d. ieškovas vienašališkai, prieš laiką 2005 m. vasario 1 d. su atsakovu sudarytą sutartį nutraukė. Mokėjimai galimi tik pasirašius sutartis ir darbų priėmimo–perdavimo protokolus, todėl nutraukus pirmiau nurodytą sutartį atsakovui išnyko pareiga pagal CK 6.161 straipsnio 2 dalį mokėti mokesčius ieškovui. Atsakovas 2009 m. lapkričio 24 d. pasirašė sutartį „Dėl komunalinių atliekų išvežimo ir konteinerių nuomos“ su UAB „A.S.A. Vilnius“. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, 2010 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Komunalinio ūkio departamentas nurodė, kad namo administratorius (ieškovas) neturi skaičiuoti atsakovui mokesčio už atliekų tvarkymą nuo sutarties su UAB „A.S.A. Vilnius“ sudarymo dienos, tačiau vėlesniame, t. y. 2010 m. birželio 14 d., rašte nurodė, jog pagal Vilniaus miesto atliekų tvarkymo 2006 m. gegužės 24 d. taisyklių 25.5 punktą, jei daugiabučiame gyvenamajame name yra įsikūrę juridinių asmenų, visi šie juridiniai asmenys privalo sudaryti sutartis su to daugiabučio namo bendrija arba administratoriumi ir naudotis gyvenamajam namui priskirtais kolektyviniais konteineriais kartu su kitais atliekų turėtojais. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme Nr. 30-31 nurodyta, kokius plotus, kokiuose namuose privalo administruoti ieškovas, tačiau Daugiabučiame gyvenamajame name atsakovo ploto nėra. Iš namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų aprašo matyti, kad bendrojo naudojimo objektai, bendrosios konstrukcijos, bendro naudojimo patalpos šiame name atsakovui nepriklauso. Jos priklauso tik butų (Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS02MA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-60')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-60">1-60</a>) savininkams. Taigi atsakovas neturi pareigos mokėti ieškovui mokesčių.
2. Dėl išlaidų ir pajamų, susijusių su bendromis patalpomis
Naudojimąsi patalpomis apima teisė bendraturčiui naudotis turtu savo reikmėms ir gauti iš šio turto pajamas. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas naudojasi Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais, todėl pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas atsakovas neturi teisės į pajamas, kurios galėtų būti gaunamos iš bendro turto naudojimo, atitinkamai – ir pareigos išlaikyti šį turtą. Pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus specialistų išvadą atsakovui priklausančios patalpos, esančios Daugiabučiame gyvenamajame name, funkciškai nesusijusios su šio namo bendrojo naudojimo objektais ir, vadovaujantis STR 1.14.01:199 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, jos gali būti įvardytos tik Daugiabučio gyvenamojo namo priestatu. Kadangi atsakovas negali būti bendrojo naudojimo objektų bendraturtis, tai jis neturi pareigos išlaikyti bendrosios dalinės nuosavybės, kuria nesinaudoja.
3. Dėl netinkamai apskaičiuotų mokesčių
Mokesčiai atsakovui negalėjo būti skaičiuojami pagal teisės aktus, kurie, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A62-1137/2011), negali būti pripažinti oficialiai galiojančiais norminiais administraciniais teisės aktais. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti atsakovo pateiktus naujus įrodymus, susijusius su šia aplinkybe, taip pažeisdamas proceso teisės normas.
4. Dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir pareigos proporcingai apmokėti su bendruoju turtu susijusias išlaidas
Daugiabučio namo bendrosios patalpos dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Atsakovas neturi buto, o yra pasistatęs atskirą priestatą. Taigi atsakovas negali būti pripažintas namo bendraturčiu. Jis nėra susijęs su name gyvenančiais butų savininkais; nesinaudoja ir neketina naudotis butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais namo objektais. Savo lėšomis atsakovas atliko statybos darbus, gerindamas Daugiabučio gyvenamojo namo infrastruktūrą, taigi proporcingai savo bendrojo naudojimo dalimi rūpinasi ir atlieka visus būtinus darbus. Už atliktus darbus butų savininkų neprašo sumokėti, todėl ir ieškovas neturi teisės prašyti atsakovą padengti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms. Atsakovas neįgyja pareigos išlaikyti bendrojo naudojimo patalpas (CK 4.76 straipsnis), kaip ir Daugiabučio gyvenamojo namo butų gyventojai – pareigos išlaikyti su atsakovo parduotuve ir administracinėmis patalpomis susijusių konstrukcijų ir priestato.
CK 4.83 straipsnio 4 dalyje nustatyta CK 4.83 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtis, pagal kurią butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Pastaruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-oji DNSB, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>). Ieškovo prašomos priteisti išlaidos nėra susijusios su privalomuoju statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 4.83 straipsnio 4 dalies nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios materialiosios teisės normos aiškinimo praktikos.
5. Dėl neišsamaus ir nevisapusiško byloje surinktų įrodymų vertinimo
Teismų išvada dėl atsakovo teisių ir pareigų, naudojantis bendrąja daline nuosavybe, tinkamo neįgyvendinimo padaryta neištyrus ir neįvertinus visų byloje turinčių reikšmės aplinkybių, neatskleidus įrodymų turinio ir jų esmės. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, sureikšmino faktą, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso Negyvenamosios patalpos, esančios Daugiabučiame gyvenamajame name, kurį administruoja ieškovas. Teismai nepasisakė dėl kitų reikšmingų aplinkybių, išlaidų dydžio pagrįstumo, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį ir nurodo tokius esminius nesutikimo su atsakovo kasaciniu skundu argumentus:
1. Dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir pareigos proporcingai apmokėti su bendruoju turtu susijusias išlaidas
Atsakovas nepateikė įrodymų ar argumentų, pagrindžiančių kasaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad bylą nagrinėję teismai, aiškindami atsakovo prievolę išlaikyti ir išsaugoti Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektus bei atsiskaityti su ieškovu už jo suteiktas Daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
2. Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo
Bylos medžiaga patvirtina, kad teismų sprendimai priimti tinkamai ištyrus visus į bylą pateiktus įrodymus ir pagrįstai konstatuota, kad atsakovui priklausančios patalpos yra neatskiriamai susijusios su pagrindinėmis namo konstrukcijomis, todėl jos neabejotinai turėtų būti laikomos namo dalimi.
Atsakovas nekelia naujų įrodinėjimą ar įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų, turinčių reikšmės teismų praktikai, nenurodo teismų padarytų teisės normų pažeidimų vertinant konkrečius įrodymus, o nesutikdamas su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pateikia savo nuomonę.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teisėjų kolegija pažymi, kad nutartyje nurodoma CK 4.82, 4.83, 4.84 ir 4.85 straipsnių bei jų dalių redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. Nors pirmiau nurodytų CK straipsnių dalių numeracija ir struktūra nuo 2013 m. sausio 1 d. keitėsi, žemiau aptariamos pareigos išliko, jų esmė nepasikeitė, todėl pateikti išaiškinimai išlieka aktualūs.
Dėl daugiabučio gyvenamojo namo „kitų patalpų“ savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir pareigos proporcingai apmokėti su bendruoju turtu susijusias išlaidas (CK 4.82 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisė gali būti asmeninė arba bendroji. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų – bendraturčių naudai. Viena bendrosios nuosavybės teisės rūšių yra bendroji dalinė nuosavybės teisė (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Iš esmės tokia pat bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų sąvoka pateikta Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme (toliau – DNSBĮ), tik pagal šio įstatymo nuostatas išvardyti objektai apima ir kitą turtą, priklausantį daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise (DNSBĮ 2 straipsnio 4 dalis). Daugiabučio namo savininkams bendrąja daline nuosavybe priklausantys objektai detaliau reglamentuojami DNSBĮ 2 straipsnio 15 punkte, kur nurodyta, kad pastato bendrojo naudojimo objektai yra: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės, bendrojo naudojimo balkonai ir lodžijos, kitų balkonų ir lodžijų išorinės (fasado) konstrukcijos, išorės durys, laiptinių laiptų konstrukcijos, išoriniai laiptai, nuožulnos, stogeliai); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu tai nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas. Buto ir kitų patalpų savininkas šiame įstatyme apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, kuriam butas ar kitos patalpos priklauso nuosavybės teise ir kuris turi bendrosios nuosavybės teisės objekto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje (DNSBĮ 2 straipsnio 6 dalis). DNSBĮ pateikta ir kitų patalpų sąvoka – tai daugiabučiame name esančios negyvenamosios paskirties patalpos (administracinės, komercinės ir kitos), suformuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, taip pat atskirame atitinkamos paskirties pastate esančios asmeninio naudojimo rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties patalpos, suformuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip atskiras nuosavybės teisės objektas (DNSBĮ 2 straipsnio 11 punktas). Taigi pagal nurodytą teisinį reglamentavimą daugiabučių namų bendrųjų objektų bendraturčiai yra tiek butų, tiek kitų, tarp jų – gyvenamajame name esančių negyvenamosios paskirties, patalpų savininkai.
Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 5 dalis). Kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma kaip proporcija, gaunama visą konkrečiam savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų (gyvenamųjų ir (ar) negyvenamųjų), esančių daugiabučiame gyvenamajame name, naudingąjį plotą palyginus su namo visu naudinguoju plotu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-oji DNSB, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>). CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) pareiga bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų – bendrojo naudojimo objektams, išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti. Bendraturčių pareiga išlaikyti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą – bendrojo naudojimo objektus įtvirtinta ir DNSBĮ. Šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus. Jei butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius, o administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.84 straipsnio 1 dalis, 4 dalis.). Pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji DNSB v. UAB „Vilniaus vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. B. G., bylos Nr. 3K-3-651/2004; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-oji DNSB, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>). Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą, kyla iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. V. v. UAB „Karoliniškių būstas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-1/2003).
Nustatant, ar asmuo yra subjektas, kuriam tenka pirmiau aptartų pareigų vykdymas, būtina nustatyti, ar jam nuosavybės teise priklausančios patalpos priskirtinos kuriai nors iš CK 4.83 straipsnio 3 dalyje ir DNSBĮ 2 straipsnio 5, 11 dalyse nurodytų kategorijų, t. y. ar asmuo yra buto ir (ar) kitų patalpų savininkas, priskirtinas įstatyme nustatytą pareigą turintiems subjektams. Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad kasatoriui nuosavybės teise nepriklauso Daugiabučiame gyvenamajame name esančios gyvenamosios patalpos (butas). Nagrinėjamu atveju kasatorius nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, padarytomis nagrinėjant šią bylą, kad jam nuosavybės teise priklausančios Negyvenamosios patalpos priskirtinos kitoms patalpoms CK 4.82 straipsnio 1 dalies, taigi ir DNSBĮ 2 straipsnio 11 punkto prasme; kasatorius yra Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų bendraturtis ir turi pareigą proporcingai savo daliai apmokėti CK 4.82 straipsnio 3 dalyje nurodytas išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas, kitas įmokas, reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, skirtinas namui atnaujinti. Kasatorius nurodo, kad jam priklausančios patalpos yra Daugiabučio gyvenamojo namo priestatas, kuris funkcionaliai nesusijęs su šio namo bendrojo naudojimo objektais, kasatorius nesusijęs su name gyvenančiais butų savininkais, taigi negali būti pripažintas namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčiu. Teisėjų kolegija pripažįsta šiuos kasatoriaus argumentus teisiškai nepagrįstais.
Kaip jau minėta, kitos patalpos pagal DNSBĮ – tai daugiabučiame name esančios negyvenamosios paskirties patalpos (administracinės, komercinės ir kitos), suformuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip atskiras nuosavybės teisės objektas, taip pat atskirame atitinkamos paskirties pastate esančios asmeninio naudojimo rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties patalpos, suformuotos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip atskiras nuosavybės teisės objektas (DNSBĮ 2 straipsnio 11 punktas). Sprendžiant klausimą, ar kasatoriui priklausančios patalpos priskirtinos kitoms patalpoms, būtina atskleisti priestato sąvokos santykį su patalpos, negyvenamosios patalpos bei kitos patalpos sąvokomis CK 4.82 straipsnio 1 dalies ir DNSBĮ 2 straipsnio 11 punkto prasme.
Priestato sąvoka apibrėžta Statybos techniniuose reglamentuose. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.31 punktą priestatas – tai prie esamo pastato pristatytas statinys, susietas su juo funkcionaliai ir tiesioginiu įėjimu iš pastato į priestatą. Statinys pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 punktą – tai pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Analogiška priestato sąvoka įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 7 punkte. Taip pat pažymėtina, kad priestatas yra vienas iš pastatą galinčių sudaryti objektų, šalia antžeminių aukštų, pusrūsio (cokolinio aukšto), rūsio, pastogės patalpos, antstato, balkono ir kitų (STR 1.01.09:2003 6.1 punktas). Reziumuojant darytina išvada, kad priestatas – tai statinys, esantis pastato dalimi, kurio esminiai išskirtiniai bruožai: 1. laikančiųjų konstrukcijų turėjimas; 2. buvimas nekilnojamuoju daiktu; 3. funkcionali sąsaja su pastatu, prie kurio jis yra pristatytas; 4. tiesioginio įėjimo iš pastato į priestatą buvimas. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad priestatas patenka į kitų patalpų sąvoką CK 4.82 straipsnio 1 dalies ir DNSBĮ 2 straipsnio 11 punkto prasme, nes, būdamas pastato dalimi, jis yra ir pastato patalpa, t. y. sienomis ir kitomis atitvaromis apribota nustatytos paskirties pastato erdvė (Statybos įstatymo 2 straipsnio 96 punktas). Patalpos, naudojamos kitai paskirčiai (parduotuvėms, paslaugų įmonėms, kontoroms ir pan., ir Nekilnojamojo turto registre registruojamos atskiru nekilnojamuoju daiktu), yra gyvenamojo pastato negyvenamosios paskirties patalpos (STR 1.01.09:2003 5.14 punktas), kurios ir patenka į kitų patalpų sąvoką. Taigi teisiškai nereikšminga, ar kasatoriui priklausančios patalpos vadintinos priestatu ar negyvenamosios paskirties patalpa, nes abi šios sąvokos patenka į kitų patalpų sąvoką CK 4.82 straipsnio 1 dalies, 4.84 straipsnio 4 dalies ir DNSBĮ 2 straipsnio 11 punkto prasme. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi bylą nagrinėjusių teismų nustatytas faktas, kad kasatoriaus patalpos yra Daugiabučio gyvenamojo namo dalis.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatoriui nuosavybės teise priklauso Negyvenamosios patalpos – parduotuvė su administracinėmis patalpomis, ir laikė, kad jos yra Daugiabučiame gyvenamajame name. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatoriui priklausančios Negyvenamosios patalpos nėra įregistruotos kaip atskiras pastatas ir pripažino, kad tai yra patalpa, suformuota Daugiabučiame gyvenamajame name. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios teismų išvados yra teisiškai pagrįstos bei atitinka byloje esančią medžiagą. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vidaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. liepos 29 d. rašte Nr. 20-8846, adresuotame kasatoriui, nurodyta, kad ginčo patalpos turi bendrą sieną ir perdangą, todėl negali būti įvardytos kaip statinys. Kasatorius savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad jam priklausančios patalpos pastatytos Daugiabučio gyvenamojo namo cokoliniame aukšte, tarp pastato atraminių kolonų, turi bendrą sieną su šiuo namu, bendrą stogą, pamatus, taip pat, kad tam tikra prasme šios patalpos yra susijusios su namu, o kasatorius yra bendraturtis. Pats kasatorius paneigė kasacinio skundo argumentą, kad nėra susijęs su name gyvenančiais butų savininkais. Kasatorius su jais susijęs, nes tiek jo, tiek kitų savininkų patalpas jungia bendras stogas, bendra siena, pamatai. Faktą, kad kasatoriaus Negyvenamosios patalpos yra Daugiabučio gyvenamojo namo dalis, patvirtina ir išrašai iš Nekilnojamojo turto registro, kuriuose nurodyta, kad: patalpos yra pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. Daugiabučiame gyvenamajame name; Daugiabučiame gyvenamajame name yra dvi negyvenamosios paskirties patalpos, suformuotos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad, sprendžiant klausimą dėl patalpų priskyrimo prie daugiabučio namo, esminę reikšmę turi ne funkcinis ir teisinis patalpų savarankiškumas, bet fizinis bei techninis–konstrukcinis ryšys su namu, reiškiantis, jog patalpų kaip nekilnojamojo objekto egzistavimas yra neatskiriamai susijęs su gyvenamojo namo bendrosiomis konstrukcijomis, t. y. jos yra būtinos kasatoriui priklausančių patalpų fiziniam egzistavimui bei siekiant užtikrinti tinkamą naudojimąsi jomis.
Konstatavusi, kad teismai pagrįstai pripažino kasatoriui priklausančias Negyvenamąsias patalpas Daugiabučio gyvenamojo namo dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, jog kasatorius yra šio namo bendrojo naudojimo objektų bendraturtis (CK 4.82 straipsnio 1 dalis) ir priskiriamas subjektams, turintiems CK 4.82 straipsnio 3 dalyje, 4.84 straipsnio 4 dalyje, DNSBĮ 2 straipsnio 11 punkte nustatytą pareigą, kaip kitų patalpų savininkas. Pareiga išlaikyti bendrojo naudojimo objektus yra įstatyme nustatyta daugiabučio gyvenamojo namo kitų patalpų savininko pareiga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šių pareigų negali pakeisti ar eliminuoti nei šios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės 49-oji DNSB, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>). Dėl nurodytų priežasčių kasacinio skundo argumentą, kad, ieškovui nuo 2009 m. liepos 31 d. vienašališkai nutraukus 2005 m. vasario 1 d. sutartį, kasatoriui pagal CK 1.161 straipsnio 2 dalį išnyko pareiga mokėti mokesčius ieškovui, teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo ir kasatoriaus teisiniai santykiai yra sureguliuoti įstatymo nustatytomis teisės normomis, todėl prievolės atsiradimui sutarties buvimas ar nebuvimas neturi reikšmės. Nutraukus sutartį su ieškovu, kasatorius privalo mokėti už bendros paskirties objektų priežiūrą, vadovaudamasis įstatymo nuostatomis (CK 4.82 straipsnio 3 dalimi, 4.83 straipsnio 3 dalimi, 4.84 straipsnio 1 ir 4 dalimis). Sutiktina su šią bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų bendraturčiui prievolė gali atsirasti ir administracinio akto, kuriuo paskiriamas namo administratorius, pagrindu, nes pagal CK 6.2 straipsnį prievolės atsiranda ne tik iš sandorių (sutarčių), bet ir kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Kasatoriaus prievolė mokėti įstatyme nustatytus mokesčius būtent ieškovui kyla iš CK 4.84 straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu priimto administracinio akto – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-31 „Dėl UAB „Lazdynų būstas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“, kuriuo ieškovas paskirtas Daugiabučio gyvenamojo namo administratoriumi. Tuo pačiu įsakymu patvirtintas ieškovo administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas, kurio 90 eilės numeriu nurodytas namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame yra 60 butų ir 2 negyvenamosios patalpos, vienos kurių nuosavybės teise priklauso kasatoriui. Pagal 2006 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklių Nr. 1-1185 25.5 punktą, jei daugiabučiame gyvenamajame name yra įsikūrę juridinių asmenų, visi šie juridiniai asmenys privalo sudaryti sutartis su to daugiabučio namo bendrija arba administratoriumi (kai administratorius paskirtas dėl to, kad bendrija nesudaryta, arba kai bendrija yra pavedusi administratoriui sudaryti sutartį su Savivaldybės atliekų tvarkymo operatoriumi) ir naudotis gyvenamajam namui priskirtais kolektyviniais konteineriais kartu su kitais atliekų turėtojais. Tai, kad juridinis asmuo nesilaiko nurodytos pareigos, nereiškia, jog, nesant sutarties, jis neprivalo teisėtai paskirtam administratoriui vykdyti įstatyme (CK 4.84 straipsnio 4 dalyje) įtvirtintos pareigos.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasaciniame skunde nurodytą argumentą, kad jis neturi pareigos išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę, nes nesinaudoja Daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, kad bendrajai taisyklei, pagal kurią bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės g. 49-oji DNSB, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>). Kaip jau minėta, butų, taigi ir kitų patalpų savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003).
Pažymėtina, kad kitų (ne kasatoriui priklausančių) gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų, esančių Daugiabučiame gyvenamajame name, savininkai, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektai, privalo, vadovaujantis pirmiau aptartomis įstatymo nuostatomis bei proporcingumo principu, padengti išlaidas, susijusias su, pvz., namo stogo, pamatų remonto darbais. Taigi kasatoriaus skunde nurodytas argumentas, kad pareigos išlaikyti bendrojo naudojimo objektus kasatoriui neatsiranda, nes namo gyventojai neturi išlaikyti su parduotuve ir administracinėmis patalpomis susijusių konstrukcijų ir priestato, taip pat yra teisiškai nepagrįstas.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatoriaus argumentai dėl ieškovo prašomų iš jo priteisti mokesčių netinkamo apskaičiavimo, šių mokesčių priteisimo, teismams netinkamai ištyrus ir įvertinus įrodymus, pažeidus CK 4.83 straipsnio 4 dalį, yra susiję su faktinių bylos aplinkybių nustatinėjimu (kad priteistos išlaidos nesusijusios su privalomuoju statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimu). Pagal CPK 535 straipsnio 1 dalį tai neįeina į kasacinio teismo kompetenciją, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja ir nevertina. Pažymėtina ir tai, kad šių klausimų bylos nagrinėjimo žemesnės instancijos teismuose metu kasatorius nekėlė.
Kasaciniame skunde deklaratyviai nurodyta, kad teismai neištyrė ir neįvertino visų byloje turinčių reikšmės aplinkybių, neatskleidė įrodymų turinio ir jų esmės, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis bei skundžiamų teismų sprendimo ir nutarties turinį, nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, nesutikdamas su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nenurodo bylą nagrinėjusių teismų padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus; pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Argumentai dėl kitokio, nei teismų padarytas, tam tikrų duomenų vertinimo nėra pagrindas abejoti teismų sprendimo ir nutarties pagrįstumu.
Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Ieškovas duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė. Valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 25,51 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš kasatoriaus UAB „Erika“ (kodas 120344127) 25,51 Lt (dvidešimt penkis litus ir 51 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Antanas Simniškis
