I. G. pagal BK 281 str. 3 d., 281 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-353/2013

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00364-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.25.4.3; 2.1.15.7; 2.4.4.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Masioko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. G. ir civilinio atsakovo UAB,,Transkurjeris“ kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 28 d. nutarties.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžiu I. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį 15 MGL (1 950 Lt) dydžio bauda.

Taip pat nuosprendžiu priteista nukentėjusiajam R. U. iš civilinio atsakovo draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ 30 054 Lt turtinės žalos atlyginimo, iš civilinio atsakovo UAB „Transkurjeris“ 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 3 142,42 Lt valstybei už R. U. suteiktas advokato paslaugas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 28 d. nutartimi nuteistojo I. G. gynėjos advokatės S. Proninos, civilinio atsakovo UAB „Transkurjeris“ ir civilinio atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniai skundai atmesti. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio dalis, kuria iš AAS „Gjensidige Baltic“ priteista nukentėjusiajam R. U. 27 400 Lt turtinės žalos atlyginimo, panaikinta ir, pripažinus R. U. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimas dėl ieškinio dydžio turtinės žalos – negautų pajamų atlyginimo dalyje perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

I. G. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles. 2008 m. birželio 24 d., apie 02.38 val., Lenkijos Respublikoje, trasos Nr.61 234,4 km, vairuodamas UAB „SEB VB lizingas“ priklausantį (naudotojas UAB „Transkurjeris“) krovininį automobilį,,Renault Magnum“ 460.19 (valst. nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba,,Wielton“ (valst. nr. duomenys neskelbtini) ir važiuodamas nuo Augustavo link Grajevo, kelio vingyje pradėjo lenkti priekyje važiavusį automobilį neatsižvelgęs į tai, kad šiame ruože kelias yra blogai matomas (dėl tamsaus paros meto, neapšviestos važiuojamosios dalies ir kelio vingio), prieš pradėdamas lenkti neįsitikinęs, kad lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančiai transporto priemonei, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir sukėlė grėsmę eismo saugumui, dėl to priešpriešiais atvažiuojančio autovežio,,Mercedes Benz“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba,,Rolfo“ (valst. nr. duomenys neskelbtini) vairuotojas R. U. buvo priverstas vairuojamą transporto priemonę efektyviai stabdyti ir pasukti į dešinę, tačiau automobiliui,,Mercedes Benz“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkus į važiuojamosios dalies jo važiavimo kryptimi dešinio krašto bordiūrą ir posūkyje į dešinę išslydus į važiuojamosios dalies vidurį, šie automobiliai susidūrė, eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta vairuotojo R. U. sveikata, t. y. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių reikalavimus (toliau – KET) 180.3, 184.3 punktų reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Kasaciniu skundu nuteistasis I. G. prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 28 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį jį išteisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o nukentėjusiojo R. U. pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo veiksmus neteisingai kvalifikavo kaip nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, kad jo veika neatitinka šioje normoje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl apkaltinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Baudžiamosios teisės doktrinoje teigiama, kad kvalifikuoti asmens veiką pagal tam tikrą BK straipsnį galima tik tuo atveju, kai asmens veikos požymiai tiksliai atitinka visus tam tikros nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kelių transporto eismo saugumas pažeidžiamas tada, kai nepaisoma kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių. Taigi BK 281 straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl atskleidžiant jos turinį reikia vadovautis ne tik BK, bet ir kitų teisės aktų nuostatomis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Kelių eismo taisyklės). Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant išsiaiškinti eismo įvykio kilimo aplinkybes, byloje buvo gauta 2009 m. spalio 28 d. Nr. 11-1963(09) specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad eismo įvykio eiga, tikėtina, buvo tokia: automobilio „Mercedes Benz“ (valst. nr. duomenys neskelbtini) su priekaba „Rolfo“ (valst. nr. duomenys neskelbtini) vairuotojas R. U., važiuodamas kelio Grajevo-Rajgrodas važiuojamosios dalies dešine puse apie 90 km/h greičiu, kelio posūkyje į dešinę sureagavo į grėsmę eismo saugumui, pasuko į dešinę ir pradėjo efektyviai stabdyti automobilį, kada priešpriešiais jo automobilio judėjimo juosta artėjęs automobilis „Renault Magnum“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe buvo ne mažesniu kaip 200,5 m atstumu. Vairuotojo R. U. efektyviai stabdomas automobilis „Mercedes Benz“ atsitrenkė į kelio Grajevo – Rajgrodas važiuojamosios dalies dešinį bordiūrą, dėl to posūkyje į dešinę išslydo į važiuojamosios dalies vidurį ir pradžioje priekiniu kairiuoju kampu slysdamas kontaktavo su automobilio „Renault Magnum“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) judančio apie 40 km/h greičiu kelio Rajgrodas – Grajevo dešinio kelkraščio link, kairiuoju šonu, po ko atsitrenkė į jo puspriekabės „Wielton“ (valst. nr. duomenys neskelbtini), priekinį kairį kampą praslysdamas per visą jos šoną. Specialistas padarė išvadą, jog I. G., nepradėdamas lenkimo, kada priešpriešiais artėjo automobilis „Mercedes Benz“, kurį vairavo R. U., turėjo techninę galimybę išvengti šio eismo įvykio kilimo, o nustatyti, ar R. U. susidariusioje kelio eismo situacijoje laiku stabdydamas turėjo techninę galimybę dar iki susidūrimo vietos sustabdyti automobilį kaip galima arčiau kelio Grajevo-Rajgrodas važiuojamosios dalies krašto ir tokiu būdu išvengti susidūrimo, negalima. Taip pat specialistas konstatavo, jog techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo tai, kad automobilio „Renault Magnum“ vairuotojui I. G. lenkimo metu sudarius kliūtį priešpriešiais kelio Grajevo-Rajgrodas dešiniu posūkiu artėjęs automobilis „Mercedes Benz“, vairuotojo R. U. efektyviai stabdomas, atsitrenkęs į važiuojamosios dalies bordiūrą, iš dalies išslydo į kelio Grajevo – Rajgrodas važiuojamosios dalies kairę pusę. Nagrinėjant bylą apylinkės teisme teismui buvo pateikta 2010 m. gruodžio 13 d. V. M. įmonės „Impulsana“ specialisto išvada MV 2010-42, kurioje nurodyta, kad šio eismo įvykio kilimo pagrindine priežastimi techniniu požiūriu buvo automobilio „Mercedes Benz“, vairuotojo nepriimtini veiksmai - jis važiavo apie 90 km/h greičiu, t. y. viršijant duotame kelio ruože leistiną greitį (70 km/h), o pradėjus stabdyti nesuvaldė vairuojamo automobilio, atsitrenkė į važiuojamosios dalies pakraštyje esantį bordiūrą ir išslydo į priešpriešinę eismo juostą, kur susidūrė su „Renault Magnum“ ir jo velkama puspriekabe „Wielton“. Taip pat buvo nustatyta, kad automobilis „Mercedes Benz“ su priekaba „Rolfo“ buvo netinkamos techninės būklės – jo stabdymo efektyvumas neatitiko keliamų reikalavimų, o stabdžių antiblokavimo sistema (ABS) neveikė. Šis stabdžių netvarkingumas galėjo turėti tiesioginės įtakos eismo įvykio kilimui. Siekiant pašalinti dėl skirtingų specialistų išvadų kilusius prieštaravimus, taip pat siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, apeliacinės instancijos teismas nutarė atlikti komisijos eismo įvykio (autotechninę) ekspertizę, kurią buvo pavesta atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams. Gautame 2012 m. rugpjūčio 17 d. ekspertizės akte Nr. 11-709(12) nurodyta, jog eismo įvykio mechanizmas buvo toks: automobilio „Mercedes Benz“ su priekaba „Rolfo“ vairuotojas R. U., važiuodamas kelio Grajevo – Rajgrodas važiuojamosios dalies dešine puse apie 90 km/h greičiu, kelio posūkyje į dešinę sureagavo į kilusią grėsmę eismo saugumui, pasuko į dešinę ir pradėjo stabdyti automobilį, kada priešpriešiais jo automobilio judėjimo juosta artėjęs vilkikas „Renault Magnum“ su puspriekabe buvo ne didesniu kaip 220 m atstumu priešais jį. Vairuotojo R. U. stabdomas automobilis „Mercedes Benz“ atsitrenkė į kelio Grajevo-Rajgrodas važiuojamosios dalies dešinį bordiūrą, dėl to pakeitė judėjimo kryptį į kairę, posūkyje į dešinę išslydo į važiuojamosios dalies vidurį ir judėdamas apie 53 km/h greičiu pradžioje priekiniu kairiuoju kampu slysdamas kontaktavo su vilkiko „Renault Magnum“, judančio apie 20 km/h greičiu savo važiavimo krypties eismo juosta kelio Rajgrodas – Grajevo dešiniojo kelkraščio link, kairiuoju šonu, po to atsitrenkė į jo puspriekabės „Wielton“ priekinį kairį kampą praslysdamas per visą jos šoną. Dėl šio susidūrimo automobilis „Renault Magnum“ buvo atblokštas atgal jo važiavimo kryptimi ir sustojo padėtyje, kaip užfiksuota eismo įvykio vietos plane, o automobilis „Mercedes Benz“, judėdamas kairiojo kelkraščio link, nuslydo į padėtį, užfiksuotą po eismo įvykio.

Ekspertai padarė išvadą, jog tiek jis (kasatorius), tiek R. U. turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio kilimo. Jis (kasatorius) turėjo galimybę išvengti įvykio kilimo tuo atveju, jei nebūtų pradėjęs lenkimo, kai priešpriešais artėjo R. U. vairuojamas automobilis, o R. U. turėjo galimybę išvengti įvykio kilimo, jeigu buvusio kelio eismo situacijoje būtų važiavęs maksimaliu eismo įvykio vietoje leistinu 70 km/h greičiu ir, automobiliui būnant reagavimo į kliūtį vietoje, laiku intensyviai stabdęs automobilį taip, kad neatsitrenktų į dešinį bordiūrą ir iš dalies neišslydęs į priešingos krypties eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad techniniu požiūriu automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojo R. U. veiksmai buvo nepriimtini ir lėmė šio įvykio kilimą, o techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo tai, kad automobilio „Renault Magnum“ vairuotojas I. G., lenkdamas kitą transporto priemonę, priešingos krypties eismui skirtoje važiuojamosios dalies pusėje sudarė pavojingą kliūtį. Ekspertizės išvadoje paneigti privataus eksperto V. M. teiginiai dėl netinkamos automobilio „Mercedes Benz“ stabdžių sistemos techninės būklės, nurodant, kad bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų, jog prieš eismo įvykį transporto priemonės turėjo gedimų, dėl kurių nepriklausomai nuo vairuotojo valios ir atliekamų transporto priemonės valdymo veiksmų transporto priemonės tapo nevaldomos ir jų judėjimo trajektorijos susikirto.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, pavesdamas komisijos eismo įvykio ekspertizę atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams, neįtraukdamas į jos sudėtį nepriklausomo eismo įvykio eksperto, buvo neatidus, neobjektyvus ir nepašalino pirmosios instancijos teisme kilusių prieštaravimų, reikšmingų siekiant nustatyti, kurio eismo dalyvio pažeidimas yra susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Be to, net ir esant nustatytoms išvadoms, nors ir prieštaringoms, akivaizdu, kad jis važiavo saugiai, neviršydamas nustatyto leistino tame ruože greičio ir nepažeisdamas lenkimo taisyklių, t. y. įsitikinęs, kad lenkimas bus saugus, kad lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms, kad baigdamas lenkimą galės grįžti į savo eismo juostą nesukliudydamas lenkiamai transporto priemonei. Taigi jis KET reikalavimų, numatytų 180.3 ir 184.3 punktuose, nepažeidė, eismo įvykio padarinių išvengti negalėjo, nes nenumatė ir negalėjo bei neturėjo galimybės numatyti, kad vairuotojo R. U. automobilis „Mercedes Benz“, viršydamas leistiną tame ruože greitį (važiuodamas net 90 km/h), atsitrenks į kelio Grajevo–Rajgrodas važiuojamosios dalies dešinį bordiūrą, dėl to pakeis judėjimo kryptį į kairę ir išslys į priešingą eismo juostą, nes vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra teorinė galimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo saugumo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingai išspręsti bylą, neišsiaiškino, t. y. neįvertino nukentėjusiojo R. U. padarytų akivaizdžių KET pažeidimų, jo galimybių išvengti susidūrimo, jo vairuojamo automobilio su priekaba greičio bei transporto priemonių greičio skirtumo įtakos gebėjimui stebėti ir įvertinti aplinką bei sąlygas, galimybių matyti kliūtį ir nesiėmė atitinkamų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų priemonių šioms aplinkybėms nustatyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjkwLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-290/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-290/2009">2K-290/2009</a>); byloje liko neįvertinti nukentėjusiojo R. U. neteisėti veiksmai – aplinkybės dėl nukentėjusiojo galimybių išvengti eismo įvykio, važiuojamosios dalies ir transporto priemonių pločio (net jei jis, kasatorius, ir atlikinėjo lenkimo manevrą, tai nebuvo įvertinta aplinkybė, kad važiuojamosios dalies plotis (8 m) leistų saugiai pravažiuoti kelioms transporto priemonėms); nesiekė detaliau išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, nes, neatvykus liudytojams, nedavė pavedimų juos apklausti jų gyvenamosiose vietose, siekiant išaiškinti labai svarbią bylos faktinę aplinkybę – kokioje kelio vietoje ir prieš kiek kilometrų iki eismo įvykio vietos jis (kasatorius) lenkė kitą transporto priemonę. Kasatorius teigia, kad BPK 7 straipsnio ir 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų pažeidimais buvo suvaržytos įstatymo garantuotos jo, kaip kaltinamojo, teisės ir tai sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis KET, o kitam eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų arba padaryta veika (Kelių eismo taisyklių pažeidimas) pripažįstama būtina padarinių kilimo sąlyga tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje vienam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, o kitam jas pažeidus, kelių eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-593/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-593/2011">2K-593/2011</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUxLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-151/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-151/2011">2K-151/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-402/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-402/2012">2K-402/2012</a> ir kt). Tai reiškia, kad, esant abipusiam KET pažeidimui, teismai turėjo nustatyti kiekvieno iš padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui. Kasatoriaus nuomone, teismai neatsižvelgė, kad būtent R. U. padaryti pažeidimai buvo pagrindinė eismo įvykio priežastis ir padarinių būtinoji kilimo sąlyga. Jei KET reikalavimus būtų pažeidęs jis (kasatorius), o R. U. būtų laikęsis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams – važiavęs kuo arčiau dešiniojo savo važiuojamosios dalies krašto, pasirinkęs saugų važiavimo greitį, tokį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę arba sulėtinti greitį, ir atsižvelgęs į važiavimo sąlygas, kelio būklę, paros laiką, transporto priemonės gabaritus, masę, jo vairuojama transporto priemonė nebūtų išvažiavusi į priešingą eismo juostą, transporto priemonės būtų saugiai prasilenkusios. Kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad R. U. šio eismo įvykio išvengti galėjo, jei būtų laikęsis minėtų reikalavimų ir visų pirma - pasirinkęs saugų važiavimo greitį. Taip pat kasatorius pažymi, kad 2012 m. rugpjūčio 17 d. komisijos ekspertizės išvados 7 punkte konstatuota, kad „jeigu buvusioje kelio eismo situacijoje krovininio automobilio „Mercedes Benz“ su priekaba vairuotojas R. U. būtų važiavęs maksimaliu eismo įvykio vietoje leistinu 70 km/h greičiu, tai automobiliui būnant reagavimo į kliūtį vietoje (125 m atstumu iki susidūrimo vietos), susidariusioje kelio eismo situacijoje jis būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo su vilkiku „Renault Magnum 460.19“, laiku arčiau kelio važiuojamosios dalies krašto intensyviai stabdydamas automobilį taip, kad neatsitrenktų į dešinį bordiūrą ir iš dalies neišslystų į priešingos krypties eismui skirtą važiuojamosios dalies pusę. Tokiu atveju vairuotojui R. U. iškart pradėjus intensyviai stabdyti toje pat vietoje, automobilis „Mercedes Benz“ būtų sustojęs iki tos vietos, kur šis automobilis atsitrenkė į kelio važiuojamosios dalies dešinį bordiūrą“.

Kasatorius teigia, kad eismo įvykio kilimo priežastis – nukentėjusiojo nusikalstamas nerūpestingumas, nes būtent jis nenumatė, kad dėl tokio jo veikimo gali kilti eismo įvykis, nors pagal veikos aplinkybes bei turėdamas pakankamą patyrimą galėjo ir turėjo tai numatyti, juo labiau esant tokiems transporto priemonės gabaritams, masei bei nakties laikui, važiavimo greitis turėjo būti minimalus. Todėl, kaip teigia kasatorius, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės bei Vilniaus apygardos teismai, kvalifikuodami jo veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir sprendimuose (apkaltinamajame nuosprendyje ir nutartyje) nurodydami, kokie konkretūs jo veiksmai bei veikos aplinkybės atitinka minėtos nusikalstamos veikos sudėties požymius, turėjo kruopščiai ištirti ir nagrinėti, ar tas atitikimas iš tiesų yra visiškai tikslus, tačiau to nepadarė. Kasatorius teigia, kad netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas šiuo atveju pasireiškė tuo, jog nusikalstamos veikos požymiai jo veikoje konstatuoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. birželio 17 d. nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc5LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-279/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-279/2008">2K-279/2008</a> yra pasisakęs: „[...] Kasaciniu pagrindu apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti ir keisti laikomi [...] atvejai, kai žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų tyrimas ar (ir) vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusis, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų ir pan. Nustatęs tokius įrodymų tyrimo ar (ir) vertinimo trūkumus kasacinės instancijos teismas konstatuoja BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimą [...]“. Įrodymų tyrimo bei įrodymų vertinimo trūkumai darant Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės ir Vilniaus apygardos teismų išvadas ir buvo padaryti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 11 punkte teigiama: „Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet ir privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų ir pan.). [...] Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo [...]“. Kasatorius teigia, kad tiek Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas jo kaltę padarius minėtą nusikalstamą veiką konstatavo formaliai, deklaratyviai atmesdamas jo naudai bylojančius byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažino teisėtu ir pagrįstu neišnagrinėjęs visų esminių apeliacinio skundo argumentų, todėl priimta Vilniaus apygardos teismo nutartis negali būti pripažinta teisėta. Nepatikrinęs bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, todėl Vilniaus apygardos teismo nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

BK 281 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl kvalifikuoti jo veiką pagal šį straipsnį buvo galima tik nustačius ne tik neteisėtus jo veiksmus (sužalojimų padarymą) ir jų pasekmes (sunkų sveikatos sutrikdymą), bet ir priežastinį ryšį tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (veikos) ir numatytų padarinių. Tačiau, kaip teigia kasatorius, nei Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, nei Vilniaus apygardos teismas tokio priežastinio ryšio, kaip kad ir pačios pavojingos veikos, jo veiksmuose nenustatė, todėl baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija; eismo įvykio ekspertizės akte pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai dėl minėto požymio įrodytumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, Nr. 2K-6/2008). Specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai - pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Vertinant specialisto išvadą ar ekspertizės aktą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas, ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas, jų ištyrimo visapusiškumas ir pan. Ir tik tada sprendžiama dėl jos įrodomosios vertės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2005). Nuosprendį grindžiant specialisto išvada ar ekspertizės aktu, šie procesiniai dokumentai neturi kelti jokių abejonių dėl savo pagrįstumo. Specialisto išvados bei ekspertizės akto duomenys neleidžia daryti kategoriškos teisinės išvados dėl priežastinio ryšio buvimo tarp jo neva padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių (eismo įvykio). Kasatoriaus nuomone, pasisakydamas, ar specialistų išvadose, ekspertizės akte esantys duomenys gali būti pripažįstami (ar nepripažįstami) įrodymais, lemiančiais sprendimo byloje priėmimą, apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis BPK 20 straipsnio nuostatomis.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad gautų duomenų patikimumas turi būti patikrinamas, šiuo konkrečiu atveju išsiaiškinant, ar kiti bylos duomenys, o būtent liudytojų E. W., B. K., E. K. ir jo (kasatoriaus) parodymai, patvirtina ar paneigia specialistų išvadose nurodomas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, išsamiai nepatikrino svarbių bylos aplinkybių ir neišnagrinėjo bylos duomenų, reikšmingų sprendžiant jo kaltės įrodytumo klausimus.

Taip pat kasatorius nurodo, kad, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, gali civilinį ieškinį atmesti, jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nuskalstamą veiką, arba jį palikti nenagrinėtą, jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, todėl, pripažinus, kad jo veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas.

Kasaciniu skundu civilinis atsakovas UAB,,Transkurjeris“ prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 28 d. nutarties dalį, kuria iš UAB,,Transkurjeris“ priteista nukentėjusiajam R. U. atlyginti 60 000 Lt dydžio neturtinę žalą ir 3 142,42 Lt valstybei už R. U. suteiktas advokato paslaugas, panaikinti.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė Baudžiamojo bei Civilinio proceso kodeksų reikalavimus, nes nesuteikė jam galimybės tinkamai ginti savo pažeistas teises nepranešdamas jo atstovui apie bylos nagrinėjimo laiką. BPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje turi teisę dalyvauti civilinis atsakovas ir jo atstovas, tačiau, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. Tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso kodeksuose nustatyta, kad tais atvejais, kai šalis bylą veda per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami jo atstovui, kuris, gavęs atitinkamus dokumentus, privalo nedelsdamas apie tai informuoti atstovaujamąjį ir sudaryti jam galimybę susipažinti su gautais procesiniais dokumentais (pvz.: CPK 118, 319 straipsnis, BPK 319 straipsnis). Kasatorius teigia, kad jo atstovas apie apeliacinės instancijos teismo posėdį nebuvo informuotas, pranešimas apie bylos nagrinėjimą buvo išsiųstas kasatoriaus registracijos adresu, todėl teismo posėdyje nei jis, nei jo atstovas nedalyvavo. Kasatorius pažymi, kad jis domėjosi apeliacinio proceso eiga, ne kartą skambino į teismo raštinę, teiravosi, kada bus nagrinėjamas apeliacinis skundas, tačiau jam buvo paaiškinta, kad jis gausiantis pranešimą apie teismo posėdį. Pranešimas apie apeliaciniame teisme įvyksiantį posėdį, kaip vėliau paaiškėjo, buvo išsiųstas jo registracijos adresu. Visos įmonės turi būti registruotos tam tikru adresu, registruoti galima visų paskirčių patalpose, t. y. gyvenamosios (bute, name), komercinės, kitos paskirties, tačiau tai, kad įmonė registruota vienu adresu, nereiškia, jog ji tuo pačiu adresu faktiškai vykdo veiklą ar yra jos faktinė buveinės vieta. Kadangi jis (kasatorius) turėjo bylos nagrinėjimo metu atstovą - advokatą A. Burinską, pagrįstai buvo tikimasi visus procesinius dokumentus gauti būtent dokumentuose nurodytu atstovo, o ne bendrovės registracijos adresu. Šis manymas pagrįstas tuo, jog visi procesiniai dokumentai pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas turi būti siunčiami pagal procesiniuose dokumentuose nurodytus duomenis, o tuo atveju, jei byloje yra įrodymų, kad šaliai atstovauja atstovas – jo buveinės adresu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2011 yra pažymėjęs, jog byloje dalyvaujantiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos įgyvendinti procesinę teisę dalyvauti nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka. Jie turi būti tinkamai informuoti apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio laiką ir vietą (CPK 319 straipsnio 3 dalis). Taigi tais atvejais, kai dalyvaujantis byloje fizinis asmuo raštu nurodo adresą korespondencijai, procesiniai dokumentai turi būti įteikiami jo nurodytoje vietoje. Kadangi nagrinėjamu atveju nagrinėjant bylą buvo nurodyta, kad byla bus vedama per advokatą, taip pat nurodytas adresas korespondencijai – (duomenys neskelbtini) Vilniaus r. sav., pranešimas apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio vietą ir laiką turėjo būti siunčiami jo nurodytu adresu. Kasatorius teigia, kad, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, turi būti pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą, bylos šalių informavimą apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, taip pat šalių lygiateisiškumo principą, nes kitos bylos šalys buvo tinkamai (registruotu laišku išsiųstu pranešimu) informuotos apie teismo posėdžio vietą ir laiką, dalyvavo žodiniame apeliaciniame procese, tuo tarpu dėl netinkamo pranešimo apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jo atstovui nebuvo užtikrinta tokia pati galimybė pristatyti savo bylą žodiniame procese.

Kasatorius pažymi, kad nurodytų taisyklių nesilaikymas gali lemti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą, todėl kasacinis teismas, spręsdamas dėl informavimo apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, atskleidžia šių principų turinį, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) jurisprudencija (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-211/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-211/2009">3K-3-211/2009</a>; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-193/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-193/2010">3K-3-193/2010</a>; kt.). EŽTT pasisakė, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, jog kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kad neatsidurtų daug nepalankesnėje padėtyje, palyginus su oponentu (Kress v. France [ GC], No. 39594/98, § 72, ECHR 2001-VI). Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas iš jo (kasatoriaus) nukentėjusiajam R. U. neturtinės žalos atlyginimą, netinkamai išsprendė byloje pareikštą civilinį ieškinį.

BPK 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tokiu atveju, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal šią normą taikomos ne tik civilinio proceso, bet ir civilinės teisės nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamieji įstatymai nereglamentuoja civilinės atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, nagrinėjamoje byloje taikytinos atitinkamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) bei specialiųjų įstatymų normos. Kasacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra ne kartą pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDMvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-103/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-103/2009">3K-3-103/2009</a>). Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Atsižvelgiant į tai, kad ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog tiek I. G., tiek R. U. pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, t. y. abiejų veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis, neturtinės žalos suma priteistina tik tokio dydžio, kurio apskaičiavimas (numanymas) būtų paremtas objektyviais duomenimis, atsižvelgiant ne tik į abiejų asmenų atliktus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, bet ir į tai, kokią įtaką jie turėjo kilusioms pasekmėms. Todėl teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, turėjo išsamiai išanalizuoti visų įrodymų ir faktinių aplinkybių visetą ir tik tada, remiantis objektyvia išvada, nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti esamus prieštaravimus, nutarė paskirti komisijos eismo įvykio (autotechninę) ekspertizę. Pagal atliktos ekspertizės išvadas dėl eismo įvykio kalti tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis, todėl, vadovaujantis ekspertizės metu nustatytais duomenimis, atitinkamai turėjo būti perskaičiuojamas neturtinės žalos dydis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, be to, šioje normoje nepateikiama joje išvardytų kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį taikymo taisyklių, ar nurodytų kriterijų prioritetų, todėl reikšmingas aplinkybes teismas turi nustatyti pats, nagrinėdamas konkrečią bylą, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2009">3K-3-119/2009</a>). Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, todėl CK 6.250 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismus įvertinti ir nusikaltimą padariusio asmens turtinę padėtį. Esant tokiai situacijai, jeigu žala atsiranda ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio - tyčios ar didelio neatsargumo, būtų neteisinga visą atsakomybę taikyti tik žalą padariusiam asmeniui, nes protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Taigi, esant paties nukentėjusiojo kaltei dėl padarytos žalos atsiradimo arba padidėjimo, teismas privalo priklausomai nuo nukentėjusiojo kaltės laipsnio (o esant padariusiojo žalą kaltei - priklausomai ir nuo jo kaltės laipsnio) atitinkamai sumažinti žalos atlyginimą arba reikalavimą atlyginti žalą atmesti (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Kitaip tariant, nukentėjusiojo kaltė turi įtakos kaltininko civilinei atsakomybei –tiek jos taikymui, tiek ir atlygintinos žalos dydžio nustatymui. Kasatorius teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog R. U. didelis neatsargumas (jo padaryti KET pažeidimai) šioje byloje buvo nustatytas apeliacinės instancijos teismo, tačiau nebuvo tinkamai teisiškai įvertintas nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, nukentėjusiajam R. U. priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti mažinamas, teismų sprendimai keičiami dėl netinkamai pritaikyto įstatymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Be to, kasatorius teigia, kad, nepaisant to, jog, pagal bylos duomenis, transporto priemonės valdytojo atsakomybė buvo apdrausta, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartyje nėra motyvų, kodėl iš draudimo bendrovės nepriteistas visas tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas. Kasatoriaus nuomone, visuotinai pripažįstama, kad draudėjas, siekdamas apsaugoti savo ar kitų asmenų turtinius interesus, turto sugadinimo arba sunaikinimo riziką perduoda draudikui. Vienoje iš bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, jog draudimo funkcija yra kompensuoti draudėjo patirtą žalą konstatavus, kad ji padaryta draudimo objektui (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3 K-3-521/2004). Civilinė atsakomybė, kaip ir draudimas, pasižymi kompensavimo ypatybe. Civilinės atsakomybės, kaip turtinės prievolės paskirtis – kompensuoti nukentėjusiajam padarytą žalą. Minėta priemonė nesiejama su teisės pažeidėjo (draudėjo) asmeniu, todėl šią prievolę už pažeidėją gali įvykdyti trečiasis asmuo (CK 6.50 straipsnio 1 dalis).

Remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, draudimas turi atlyginti ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą. Be to, kasatorius pažymi, jog Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. Nr. N-47 nutarimo „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 8 punkte nustatyta, kad už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas pagal šių sąlygų 7 punkto nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra didesnės. Šių sąlygų 7 punkto 1 dalyje nustatyta, jog draudimo sutarties draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, yra iki 2009 m. gruodžio 10 d. — 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 1 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 100 000 eurų dėl žalos turtui. Jo (kasatoriaus) valdoma transporto priemonė buvo drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, tačiau turėjo ir galiojančią žaliąją kortelę. Žalioji kortelė – tai automobilio valdytojo civilinės atsakomybės draudimo liudijimas, skirtas keliauti per daugelio valstybių teritorijas. Kasatoriaus nuomone, teismai, priteisdami atlyginti R. U. 60 000 Lt neturtinę žalą, vadovavosi tik pažodine Civilinio kodekso 6.264 straipsnio norma ir nekreipė dėmesio į kitas, reikšmingas jo (kasatoriaus) atsakomybę šalinančias aplinkybes, t. y. neanalizavo, jog žala nukentėjusiajam padengiama remiantis ne teisinių santykių dėl žalos atlyginimo pagrindu, o draudimo teisinių santykių pagrindu. Kadangi žala buvo sukelta Lenkijos Respublikos teritorijoje, neturtinės žalos dydis, kurį atlyginti turi civilinis atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“, turi būti tikslinamas, remiantis Lenkijos Respublikos draudimo santykius reglamentuojančiomis nuostatomis, tačiau atlyginama neturtinė žala turi būti ne mažesnė nei 1 000 eurų (Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. Nr. N-47 nutarimo „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 8 punktas).

Atsiliepime į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo juos atmesti. Ji nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies nuostatas ar padarė esminių BPK pažeidimų. Prokurorės pažymėta, kad teismai bylą išnagrinėjo laikydamiesi BK ir BPK reikalavimų, o jų sprendimai pagrįsti visapusiškai ištirtais ir byloje surinktais įrodymais, įvertinus jų visetą. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas I. G. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje, pagrįstai konstatavo, jog nurodytas faktines aplinkybes ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius patvirtina liudytojų parodymai, ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolai bei 2009 m. spalio 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada, kurioje išsamiai ir visapusiškai ištirtos visos įvykio aplinkybės ir pateiktos objektyvios išvados, kurios neprieštarauja įvykį mačiusių liudytojų parodymams. Teismas pasisakė dėl priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam ir, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, sumažinęs reikalaujamą neturtinės žalos sumą nuo 200 000 Lt iki 60 000 Lt, pagrįstai ją priteisė iš UAB,,Transkurjeris“.

Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, dar kartą įvertino įrodymus ir išdėstė motyvus, paaiškinančius ir pagrindžiančius teismo sprendimą atmesti apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, o byla išnagrinėta laikantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl skundžiamos kaltinimo formuluotės, pagrįstai konstatavo, kad kaltinimas yra suformuluotas tinkamai, o kaltinimo aprašyme neįvardyti KET punktai ir dalys, kurie I. G. veiksmais buvo pažeisti, nors tai ir pripažintina baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą pažeidimu, tačiau nelaikytina esminiu, nes dėl to nebuvo suvaržytos kaltinamojo teisės (jis žinojo, kokiais konkrečiais veiksmais yra kaltinamas ir turėjo galimybę gintis). Šis pažeidimas nesutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Atsiliepime pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino priteistos neturtinės žalos dydžio, nes UAB „Transkurjeris“ apeliaciniame skunde neginčijo priteistų sumų dydžio, nekėlė visos neturtinės žalos priteisimo iš draudimo bendrovės klausimo, o ginčijo I. G. kaltę bei įrodinėjo, kad I. G. eismo įvykio metu nebuvo UAB,,Transkurjerio“ darbuotojas. Atsižvelgiant į BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas, UAB,,Transkurjeris“ keliami klausimai dėl priteistos atlygintinos neturtinės žalos dydžio bei dėl netinkamo civilinio atsakovo parinkimo šioje byloje kasacine tvarka nenagrinėtini. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas pranešimą apie rengiamą posėdį išsiuntė kasatoriaus nurodytu adresu, bet ne kasatoriaus atstovo adresu, negali būti vertinama kaip esminis BPK pažeidimas, nes tai nėra kodekso pažeidimas, dėl pranešimo išsiuntimo kasatoriaus adresu nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nutartį.

Nuteistojo I. G. kasacinis skundas atmestinas, civilinio atsakovo UAB,,Transkurjeris“ tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistojo I. G. kasacinio skundo (BK 281 straipsnio 3 dalies taikymas)

Kasaciniu skundu nuteistasis I. G. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą nutraukti (pažymėtina, kad skunde nurodytas prašymas – priimti naują nuosprendį ir dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 3 dalį išteisinti, suformuluotas neteisingai. Išnagrinėjęs kasacinę bylą kasacinės instancijos teismas priima ne nuosprendį, o vieną iš nutarčių, numatytų BPK 382 straipsnyje). Kasatorius savo prašymą, teigdamas, kad jam baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, apkaltinamasis nuosprendis pažeidžiant BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas priimtas nesant jo veikoje BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, iš esmės argumentuoja tuo, kad jis KET reikalavimų, numatytų 180.3 ir 184.3 punktuose, nepažeidė, važiavo saugiai ir nepažeisdamas lenkimo taisyklių, kad būtent nukentėjusiojo R. U. padaryti KET pažeidimai buvo eismo įvykio ir padarinių kilimo priežastis ir sąlyga; kad teismų išvados padarytos neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, nepašalinus esamų prieštaravimų, t. y. pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), rungimosi principą ir jo, kaip kaltinamojo, teises.

Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, visų pirma būtina nustatyti, kokios kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklės buvo pažeistos ir priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių, t. y. sunkaus kito žmogaus sveikatos sutrikdymo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastimi ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUxLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-151/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-151/2011">2K-151/2011</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-402/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-402/2012">2K-402/2012</a>).

Pagal Kelių eismo taisyklių 180.3 ir 184.3 punktus (redakcija, galiojusi iki 2008 m. rugsėjo 1 d.) prieš pradėdamas lenkti vairuotojas privalo įsitikinti, kad lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms; kad lenkti draudžiama kelių ruožuose, kur blogai matomas kelias. Byloje nustatyta, kad I. G. pažeidė šiuos Kelių eismo taisyklių reikalavimus, vairuodamas krovininį automobilį,,Renault Magnum 460.19“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba, Lenkijos Respublikoje, važiuodamas nuo Augustavo Grajevo link, kelio vingyje pradėjo lenkti priekyje važiavusį automobilį neatsižvelgęs į tai, kad šiame ruože kelias blogai matomas (dėl kelio vingio, tamsaus paros meto), ir neįsitikinęs, kad lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančiai transporto priemonei, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir sukėlė grėsmę eismo saugumui, dėl to priešpriešiais atvažiuojančio autovežio,,Mercedes Benz“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba vairuotojas R. U. buvo priverstas vairuojamą transporto priemonę efektyviai stabdyti ir pasukti į dešinę, tačiau, automobiliui,,Mercedes Benz“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkus į važiuojamosios dalies jo važiavimo kryptimi dešinio krašto bordiūrą ir posūkyje į dešinę išslydus į važiuojamosios dalies vidurį, šie automobiliai susidūrė. Eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta vairuotojo R. U. sveikata. Byloje nustatyta, kad vairuotojas R. U. taip pat pažeidė KET reikalavimus, transporto priemonę vairavo viršydamas tame kelio ruože leistiną greitį, tačiau tai nebuvo eismo įvykio kilimo, sukėlusio padarinius, priežastis. Išanalizavus byloje ištirtus duomenis, abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę eismo įvykio kilimui ir padarinių atsiradimui, byloje nustatyta, kad eismo įvykį lėmė ne R. U., o I. G. padaryti KET pažeidimai, kad jo veika buvo būtina kilusių padarinių atsiradimo sąlyga. Apeliacinės instancijos teismas, sutikęs su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytus padarinius, kaltas yra I. G., priimtoje nutartyje, remdamasis byloje ištirtų įrodymų visuma, padarė išvadą, kad jeigu I. G. kelio vingyje būtų atsižvelgęs į tai, jog tame kelio ruože kelias yra blogai matomas ir, prieš pradėdamas lenkti, būtų įsitikinęs, kad lenkimui būtina eismo juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančiai transporto priemonei, tokioje situacijoje nebūtų pradėjęs lenkti priekyje važiavusio automobilio ir išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, taip sukeldamas grėsmę eismo saugumui, o automobilio,,Mercedes Benz“ (valst. nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas, net ir važiuodamas viršijant leistiną greitį, nebūtų buvęs priverstas stabdyti, stabdymo metu nebūtų atsitrenkęs į dešinįjį bordiūrą, dėl to išslydęs į priešingos krypties eismo juostą ir susidūręs su I. G. vairuojamu automobiliu.

Taigi byloje I. G. nusikalstamos veikos tiek objektyvieji požymiai – veika, padariniai, būtinas priežastinis ryšys tarp veikos ir kilusių padarinių, tiek subjektyvusis požymis – kaltė, kuri pasireiškė neatsargumu (pagal nustatytas bylos aplinkybes – nusikalstamu nerūpestingumu) yra nustatyti.

Kasatorius netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą motyvuoja ginčydamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios, jo nuomone, nustatytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Sutikti su kasatoriaus argumentais nėra pagrindo, nes iš viso bylos proceso matyti, kad visos aplinkybės, reikšmingos bylai teisingai išspręsti, buvo tiriamos, visi įrodymai buvo įvertinti ir aptarti. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto P. Š. specialisto išvada Nr. 11-1963 (09), bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pateikta ir Dr. V. M. įmonės,,Impulsana“ specialisto, tyrimą atlikusio pagal kaltinamojo I. G. gynėjos advokatės S. Proninos prašymą, išvada Nr. MV 2010–42, šios specialistų išvados buvo ištirtos, specialistai (ir P. Š., ir V. M.) teismo posėdyje buvo apklausti, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, vadovaujantis BPK 286 straipsniu, buvo paskirta eismo įvykio (autotechninė) ekspertizė, kurią, teismui pavedus ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui, atliko ekspertai H. V. ir V. L., gautas ekspertizės aktas teismo posėdyje taip pat buvo ištirtas, visi byloje gauti duomenys buvo išanalizuoti ir įvertinti, motyvai, paaiškinantys, kodėl nesivadovaujama specialisto V. M. išvada, teismų sprendimuose nurodyti. Tiek specialisto – eksperto P. Š. išvadoje, tiek ir ekspertizės akte padaryta ta pati išvada, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo tai, jog automobilio,,Renault Magnum 460.19“ vairuotojas I. G., lenkdamas kitą transporto priemonę, priešingos krypties eismui skirtoje važiuojamosios dalies pusėje sudarė pavojingą kliūtį. Pagal duomenis, esančius ekspertizės akto tiriamojoje dalyje, tuo momentu, kada automobilio,,Mercedes Benz“ vairuotojas reagavo į stabdymą, vilkikas,,Renault Magnum 460.19“, važiuojantis 82 km/h greičiu, buvo ne didesniu kaip 95,6 m atstumu iki susidūrimo vietos, kad transporto priemonės, kai R. U. sureagavo ir pradėjo stabdyti automobilį, buvo ne didesniu kaip 220,6 m atstumu viena nuo kitos. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme I. G. teigė, kad jis jokio lenkimo manevro nedarė, kad priešingos krypties eismui skirta juosta važiuojantis R. U.,,gal būt užmigo“. Eismo įvykį matę, važiavę paskui I. G. vairuojamą automobilį, liudytojai D. C. ir E. K., taip pat ir kiti liudytojai – E. W., B. K., Z. J. – buvo apklausti Lenkijos valstybės pareigūnų, tinkamai kviečiami ir gavę šaukimus atvykti į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teismo posėdyje, neatvyko, todėl, teismui nusprendus, jų parodymai buvo perskaityti. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Lenkijoje gyvenantys liudytojai dar kartą buvo kviečiami į teismo posėdį, šaukimai jiems buvo įteikti, tačiau į šio teismo posėdį jie taip pat neatvyko. Pripažinti, kad Lenkijos valstybės ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui liudytojų duotų parodymų perskaitymas prieštarauja BPK 276 straipsnio nuostatoms, nėra pagrindo. Pagal perskaitytus liudytojų D. C. ir E. K., kaip minėta, važiavusių paskui I. G. vairuojamą automobilį, parodymus, I. G. lenkė prieš jį važiavusį automobilį, lenkimas buvo akivaizdžiai nesaugus, kad, kaip matyti iš D. C. apklausos protokolo turinio, jis net savo automobilį pradėjo stabdyti, nes pagal esamą situaciją suvokė, kad priekyje įvyks susidūrimas. Taigi nagrinėjamu atveju liudytojų parodymų perskaitymas ir duomenų, patvirtinančių kitus įrodymus, analizavimas bendrame byloje ištirtų įrodymų kontekste, t. y. jų panaudojimas teismui vertinant įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms.

Teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta BPK reikalavimų pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti esminiais, t. y. suvaržiusiais įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar turėjusiais esminę reikšmę išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto bei pagrįsto nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimą, neturi pagrindo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas jo skundą atmetė neišnagrinėjęs visų esminių apeliacinio skundo argumentų, t. y. bylos nepatikrinęs tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, atmestini. Apeliacinės instancijos teismas bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde patikrino (BPK 320 straipsnio 3 dalis), apelianto argumentus išnagrinėjo, siekdamas išsamiai patikrinti teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą atliko įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), visus įrodymus, tiek ištirtus pirmosios instancijos teisme, tiek gautus ir ištirtus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, išanalizavo, palygino tarpusavyje ir įvertino. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta, motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, nurodyti (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad I. G. baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 3 dalis – pritaikytas tinkamai, remiantis kasatoriaus argumentais naikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra teisinio pagrindo. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Dėl civilinio atsakovo – UAB,,Transkurjeris“ kasacinio skundo (BPK 322 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymas)

Kasacinį skundą, kuriuo prašoma panaikinti nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria UAB,,Transkurjeris“ priteista atlyginti nukentėjusiajam R. U. 60 000 Lt dydžio neturtinę žalą ir 3 142,42 Lt valstybei už nukentėjusiajam suteiktas advokato paslaugas, kasatorius motyvuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 322 straipsnio reikalavimus – bylą išnagrinėjo apie jos nagrinėjimą tinkamai nepranešęs nei jam, nei jo atstovui, kad priteistos atlyginti neturtinės žalos dydis byloje nustatytas pažeidžiant CK 6.250 straipsnio 2 dalies bei 6.282 straipsnio nuostatas ir šiais klausimais suformuotą teismų praktiką.

Pagal BPK 322 straipsnio 2 dalį bylą nagrinėjant apeliacine tvarka šio teismo posėdyje turi teisę dalyvauti nuteistasis, išteisintasis, asmuo, kuriam paskirtos ar nepaskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, jų atstovai pagal įstatymą, nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai. Šių asmenų, jeigu jiems buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką, neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė civilinis atsakovas UAB,,Transkurjeris“. Taigi apeliantas buvo UAB,,Transkurjeris“ (BPK 14 straipsnis) ir jam apie bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo laiką ir vietą buvo pranešta apeliaciniame skunde nurodytu adresu – Vilnius, (duomenys neskelbtini). Be to, pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog teismo šaukimai atvykti į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme civiliniam atsakovui siunčiami adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, grįždavo neįteikti su nuoroda, kad UAB,,Transkurjeris“ nurodytu adresu nerasta. Pagal registruotos siuntos įteikimo pranešimus šaukimai buvo įteikti adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Taigi konstatuoti, kad teismas, apeliantui pranešimus apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką išsiųsdamas jo paties nurodytu adresu, tinkamai neįvykdė savo pareigos pranešti civiliniam atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką, nėra pagrindo. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dalyvavo civilinio atsakovo UAB,,Transkurjeris“ atstovas – advokatas A. B., kad šiam advokatui buvo pavesta atstovauti bendrovės interesams ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Byla apeliacine tvarka buvo pradėta nagrinėti 2012 m. sausio 17 d. dalyvaujant civilinio atsakovo atstovui. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjimas vyko kelis kartus darant pertraukas, kad buvo nuspręsta atlikti įrodymų tyrimą, kad 2012 m. kovo 2 d. buvo paskelbta nutartis paskirti eismo įvykio ekspertizę ir paskelbta bylos nagrinėjimo pertrauka iki ji bus atlikta. Nei 2012 m. vasario 14 d., nei 2012 m. kovo 2 d. posėdyje civilinio atsakovo atstovas nedalyvavo. Iš teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad klausimas, ar jo neatvykimas netrukdo tęsti bylos nagrinėjimą ir kokios jo nedalyvavimo priežastys, nebuvo sprendžiamas. Teismui gavus ekspertizės aktą, bylos nagrinėjimas buvo paskirtas 2012 m. gruodžio 11 d., civilinio atsakovo atstovas į teismo posėdį, vykusį 2012 m. gruodžio 11 d., neatvyko, bylos nagrinėjimas buvo baigtas nedalyvaujant nei civiliniam atsakovui, nei jo atstovui.

Advokatas A. B. buvo pripažintas proceso dalyviu – civilinio atsakovo atstovu, todėl teismas privalėjo įsitikinti, ar jam tinkamai buvo pranešta apie posėdžio laiką. Iš bylos duomenų matyti, kad civilinio atsakovo atstovas, kuriam buvo pavesta ginti bendrovės interesus apeliacinės instancijos teisme, buvo nurodęs savo adresą – (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., tačiau jam, proceso dalyviui, jo nurodytu adresu apie bylos nagrinėjimo laiką nebuvo pranešta. Todėl konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nepranešdamas civilinio atsakovo atstovui apie bylos nagrinėjimo laiką jo nurodytu adresu, pažeidė BPK 322 straipsnio 2 dalies, 324 straipsnio 1 dalies reikalavimus, suvaržė jo teisę dalyvauti bylos nagrinėjime, o kartu suvaržė ir kasatoriaus teisę savo interesus ginti per atstovą (BPK 56 straipsnis, 111 straipsnio 2 dalis).

Pagal BPK 312 straipsnio 3 dalį civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Apeliaciniu skundu civilinis atsakovas ginčijo nuteistojo I. G. kaltės klausimus, teigė, kad dėl eismo įvykio kilimo kaltas nukentėjusysis, kuris nesilaikė KET 133, 134 punktų reikalavimų. Be to, apeliantas teigė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog UAB,,Transkurjeris“ pagrįstai pripažintas civiliniu atsakovu, kad teismo nuosprendžio dalis dėl iš bendrovės priteistos atlyginti neturtinės žalos dydžio yra nepagrįsta.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą turi patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas civilinio atsakovo apeliacinį skundą atmetė net nesvarstydamas ir priimtoje nutartyje nepasisakydamas dėl neturtinės žalos, kurią priteista atlyginti UAB,,Transkurjeris“, dydžio. BPK 305 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad I. G. nusikalstama veika nukentėjusiajam R. U. buvo padaryta neturtinė žala, nes jis patyrė didelį fizinį skausmą, daugybinius dešinės kojos bei kairės rankos lūžius, jam buvo trūkę plaučiai, sutrenkta galva, sužalotas veidas, atlikta ne viena sudėtinga operacija, t. y. patyrė didelius nepatogumus, neteko 80 procentų darbingumo ir buvo pripažintas nedarbingu. Nustatydamas priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydį – 60 000 Lt, teismas nurodė, kad vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi nustatytais kriterijais, kad pagal teismų praktiką nukentėjusiesiems, patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiama nuo 20 000 iki 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-126/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-126/2009">2K-126/2009</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-181/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-181/2010">2K-181/2010</a>, 2K-638/2010), kad šioje byloje nenustatyta aplinkybių, kuriomis remiantis,,būtų galima teigti, jog žalos dydžio nustatymo kriterijų visumos vertinimas leidžia iš esmės nukrypti nuo neturtinės žalos dydžių“. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką, netgi ir esant tokiems patiems padariniams, atsižvelgiant į kitas reikšmingas byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatomos ir priteisiamos atlyginti neturtinės žalos dydis būna skirtingas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad, nustatydamas nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos, priteistinos iš civilinio atsakovo UAB,,Transkurjeris“, dydį, vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, tačiau konkrečiai pasisakė tik dėl nusikalstama veika sukeltų padarinių ir teismų praktika, nurodydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacines nutartis, priimtas baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-126/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-126/2009">2K-126/2009</a>, 2K- 181/2010 ir 2K-638/2010. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose išnagrinėtose baudžiamosiose, taip pat ir civilinėse bylose, yra pasisakęs, kad bylą nagrinėjantys teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, bet atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y. teismo sprendimą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės aiškinimais ratio decidendi, kurie suformuluoti faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-119/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-119/2009">3K-3-119/2009</a>). Baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTI2LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-126/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-126/2009">2K-126/2009</a> kasatorius buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus, priteisto nukentėjusiajam 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo klausimas kasacinėje nutartyje nebuvo svarstomas; baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTgxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-181/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-181/2010">2K-181/2010</a>, 2K-638/2010 nustatytos aplinkybės taip pat nėra tapačios nagrinėjamai bylai. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250, bet ir 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgzLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-383/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-383/2007">2K-383/2007</a> ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ir nukentėjusysis pažeidė KET reikalavimus, tačiau ši aplinkybė, nukentėjusiojo elgesio įtaka neturtinės žalos dydžio nustatymui teismų sprendimuose liko neįvertinta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas civilinio atsakovo skundą, nuosprendžio trūkumų sprendžiant klausimą dėl iš atsakovo priteistos neturtinės žalos atlyginimo, neištaisė ir kaip minėta, šiuo aspektu bylos nepatikrino ir priimtoje nutartyje nepasisakė (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis).

Nurodytus apeliacinės instancijos teismo padarytus BPK reikalavimų pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria civilinio atsakovo UAB,,Transkurjeris“ apeliacinis skundas atmestas, naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl kitų kasatoriaus skunde keliamų klausimų teisėjų kolegija nepasisako ir jų nesprendžia, nes kasacinės instancijos teismas negali iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo I. G. kasacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 28 d. nutarties dalį, kuria civilinio atsakovo UAB,,Transkurjeris“ apeliacinis skundas atmestas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria priteista nukentėjusiajam R. U. iš civilinio atsakovo UAB „Transkurjeris“ 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 3 142,42 Lt valstybei už suteiktas advokato paslaugas, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai

Viktoras Aidukas

Vytautas Masiokas

Aldona Rakauskienė