Dėl buto naudojimosi tvarkos nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-362/2010 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

99.1; 106.7.4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. R. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. T. ieškinį atsakovui A. R. T. dėl buto naudojimosi tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo V. R. T.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami priešieškinio priėmimo ir kiti su tuo susiję klausimai. Ieškovė ir atsakovas yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2000 m. birželio 1 d. nutraukė šalių santuoką, tačiau bendrąja jungtinė nuosavybe buvusio buto nepadalijo. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama patvirtinti tarp šalių nusistovėjusią buto patalpų naudojimo tvarką ieškovei pripažįstant teisę naudotis patalpomis, kurios sudaro 43/100 dalis buto, atsakovui – patalpas, sudarančias 57/100 dalis buto, ir nustatant kambariui, kuris paliekamas atsakovo asmenine nuosavybe, praėjimo servitutą.

Atsakovas, nesutikdamas su pareikštu ieškiniu, pateikė priešinį ieškinį ieškovei ir prašė atidalyti jo buto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, atitinkamai paskirstant kambarius pagal jo pateikiamą prašymą.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. kovo 3 d. spendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. liepos 23 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė, tenkino dalį ieškovės apeliacinio skundo – panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 3 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo, ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Atsakovas pateikė naują priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti jam bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 8129/10 000 dalis buto, nustatyti šio buto naudojimo tvarką pagal jo pateikiamą planą ir priteisti iš ieškovės jo naudai 94,44 Lt dydžio kas mėnesį periodines išmokas, mokėtinas kaip kompensaciją už jos naudojamą atsakovo turtą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarties nutarčių esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. spalio 26 d. nutartimi nustatė atsakovui terminą iki 2009 m. lapkričio 9 d. nurodytiems priešieškinio trūkumams pašalinti, t. y. sumokėti žyminį mokestį. Teismas nutartyje nurodė, kad atsakovas priešieškiniu prašo pripažinti 48,59 kv. m (62,57 proc.) viso buto jo asmenine nuosavybe, o likusią 29,06 kv. m buto dalį (37,43 proc.) – bendrąja daline nuosavybe. Vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartimi, teismas laikė, kad sutuoktinių turto dalys lygios, ir padarė išvadą, kad atsakovas siekia padidinti jam nuosavybės teise priklausančią buto dalį iki 63,12 kv. m, todėl priešieškinio suma ir mokėtinas žyminis mokestis skaičiuotinas nuo 24,295 kv. m rinkos kainos. Teismas, nurodė, kad už atsakovo pareikštą reikalavimą nustatyti dalis bendrojoje nuosavybėje mokėtinas 2356 Lt žyminis mokestis; už reikalavimą nustatyti naudojimosi butu tvarką – 132 Lt žyminis mokestis, iš viso 2488 Lt.

Nors atsakovas, pateikdamas priešieškinį dėl dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo, prašė įskaityti anksčiau už priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės sumokėtą 1408,83 Lt žyminį mokestį, taip pat sumokėtą tokio pat dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą, tačiau teismas tokį prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. liepos 23 d. nutartyje nenurodė, jog atsakovas anksčiau pareikštu priešieškiniu reiškė neturtinio pobūdžio reikalavimą; taip pat pažymėjo, kad priešieškiniu reikšti atsakovo reikalavimai dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės buvo turtinio pobūdžio (tenkinus tokį reikalavimą, būtų suformuojamas naujas nuosavybės teisės objektas, į kurį asmuo įgytų asmeninės nuosavybės teisę), ir atsakovas pagrįstai už šiuos reikalavimus buvo sumokėjęs atitinkamą žyminio mokesčio dalį. Be to, atsakovo priešieškinis bei apeliacinis skundas buvo išnagrinėti, todėl nėra pagrindo svarstyti žyminio mokesčio grąžinimo klausimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 31 d. nutartimi tenkino dalį atsakovo atskirojo skundo, Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartį panaikino, atsisakė priimti atsakovo priešieškinį dėl bendrosios dalinės nuosavybės subjektų dalių dydžio nustatymo ir pareiškimą įskaityti žyminį mokestį ir grąžinti žyminį mokestį. Kolegija nutartyje nurodė, kad teismas, spręsdamas priešieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti ne tik tai, ar šis atitinka formai ir turiniui keliamus reikalavimus, bet privalo ex officio aiškintis, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos. Vadovaudamasi bylos medžiaga, kolegija pažymėjo, kad atsakovas pradiniu priešieškiniu prašė atidalyti jam tenkančią buto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės; šį priešieškinio reikalavimą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 3 d. sprendimu atmetė; Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 23 d. nutartimi sprendimo dalį dėl tokio atsakovo reikalavimo paliko nepakeistą, t. y. panaikino ir grąžino iš naujo nagrinėti tik sprendimo dalį dėl ieškovės reikalavimo nustatyti naudojimosi tvarką; perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsakovas pateikė teismui priešieškinį dėl atsakovo bendrosios dalinės nuosavybės teisės į 8129/10 000 dalis buto pripažinimo ir naudojimosi butu tvarkos nustatymo. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovo naujai pareikšto priešieškinio reikalavimai iš esmės yra tapatūs jo pradiniame priešieškinyje pareikštiems reikalavimams, dėl kurių priimti procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ne nustatyti terminą jo trūkumams pašalinti, bet atsisakyti priimti tokį priešieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Kolegija pažymėjo, kad nors pradiniu priešieškiniu atsakovas prašė atidalyti dalį iš bendrosios nuosavybės, o nauju priešieškiniu – pripažinti jam bendrosios dalinės nuosavybės teisę į 8129/10000 buto dalis, tačiau šiuos reikalavimus teisine prasme laikė tapačiais, t. y. nurodė, kad lingvistine prasme skiriasi tik šių reikalavimų formuluotės, todėl laikė, kad naujai pateikiamas priešieškinis yra tapatus dėl jo dalyko ir pagrindo, taip pat ginčo šalių, ir negali būti priimtas nagrinėti teisme.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. R. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 31 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartį ir išspręsti žyminio mokesčio klausimą iš esmės. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) apeliacinės instancijos teismo nutartis pažeidė kasatoriaus konstitucinę teisę į teisminę gynybą, t. y. teismas, atsisakydamas priimti priešieškinį, užkirto kelią teisiniu būdu nustatyti savo dalį bendrojoje nuosavybėje. Kasatorius nurodo, kad pirminiu priešieškiniu prašė atidalyti savo dalį iš bendrosios nuosavybės, tačiau šį reikalavimą teismas atmetė, nurodydamas, kad nėra nustatytos dalys bendrojoje nuosavybėje. Pateikdamas naują priešieškinį, kasatorius siekė nustatyti konkrečią jam tenkančią dalį bendrojoje nuosavybėje ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Taigi teismas, atsisakydamas priimti naują priešieškinį, suvaržė kasatoriaus teisę į teisminę gynybą;

2) apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bendrosios dalinės nuosavybės teisės instituto normas. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad reikalavimas atidalyti iš bendrosios nuosavybės ir reikalavimas nustatyti dalį bendrojoje nuosavybėje yra tapatus, neteisingai suprato ir aiškino bendrosios nuosavybės teisės institutą ir nepagrįstai naują reikalavimą vertino kaip pakartotinį reikalavimą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kasatorius teigia, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006), kad, nutraukus santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia ir buvę sutuoktiniai turtą valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise; kol dalys nenustatytos, galioja prezumpcija, kad jų dalys lygios, tačiau ši prezumpcija gali būti paneigta ir nustatytas kitoks dalių dydis, pareiškus vienam iš buvusių sutuoktinių tokį reikalavimą teisme. Kasatorius nauju priešieškiniu reiškia būtent reikalavimą nustatyti jam tenkančią dalį bendrojoje nuosavybėje. Ankstesniu priešieškinio reikalavimu, kurį teismas atmetė dėl to, jog nenustatytos dalys bendrojoje nuosavybėje, kasatorius siekė atidalyti jam tenkančią dalį iš bendrosios nuosavybės ir reikalavimo dėl dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo nebuvo reiškęs. Tačiau atidalijimas iš bendrosios nuosavybės reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimą, t. y. dalinės nuosavybės pasibaigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008). Taigi, nustatant dalį bendrojoje nuosavybėje, turto atidalijimo klausimas gali būti apskritai nesprendžiamas. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas, klaidingai aiškindamas bendrosios nuosavybės teisės institutą reglamentuojančias normas, nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo priešieškiniu reiškiamą reikalavimą;

3) apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė žyminio mokesčio dydį reglamentuojančias normas. Kasatorius teigia, kad reikalavimas atidalyti iš bendrosios nuosavybės, nors ir susijęs su turtu, tačiau pagal savo prasmę yra neturtinis reikalavimas, t. y. už ieškinius dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės turi būti mokamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas žyminis mokestis (128 Lt). Pirminiame priešieškinyje kasatorius nurodė reikalavimą atidalyti iš bendrosios nuosavybės ir klaidingai sumokėjo žyminį mokestį kaip už turtinį ginčą; tokį pat žyminį mokestį sumokėjo ir už apeliacinį skundą; teismams atmetus priešieškinio reikalavimus dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, nes nenustatytos dalys bendrojoje nuosavybėje, žyminio mokesčio grąžinimo klausimo nesprendė. Kasatorius teigia, kad pirminiu priešieškiniu nebuvo reiškęs reikalavimo nustatyti dalis, todėl neprivalėjo mokėti 1408,83 Lt žyminio mokesčio, ir mano, kad permokėta dalis (1408,83+1408,83-128-128 = 2561,72 Lt) jam turi būti grąžinta, t. y. permokėtas žyminis mokestis turi būti įskaitytas į žyminį mokestį už priešieškinio reikalavimą dėl dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. birželio 4 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovės V. T. atsiliepimą į atsakovo kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 348, 351 straipsnio reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl priešieškinių reikalavimų tapatumo

Apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti kasatoriaus naują priešieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, konstatuodamas, kad jo naujai reiškiamas priešieškinis dėl nuosavybės teisės į dalį buto pripažinimo yra tapatus priešieškiniui dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pastarasis pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo atmestas, t. y. apeliacinės instancijos teismo teigimu, materialine teisine prasme šie reikalavimai yra tapatūs.

Kasacinio teismo nutartyse ne kartą yra nurodyta, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to naujas ieškinio pagrindas yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje R. A. P. v. J. E. A., Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-290/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. M. D., bylos Nr. 3K-3-326/2009; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškiniu dėl nuosavybės teisės į tam tikrą dalį bendrojoje nuosavybėje pripažinimo (nustatymo) siekiama nustatyti, kokia dalis turto priklauso ieškovui ir kokia dalis turto lieka atsakovui (bendraturčiui) bendrame turto vienete. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymas reiškia idealiosios dalies nustatymą teisėje ir realiosios dalies, kuri turi atitikti idealiąją dalį, nustatymą daikte (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ J. D. turgus „Marmantas“ v. H. D. B., S. B., B. Č., kt., bylos Nr. 3K-3-412/2004). Taigi ieškinio dalykas tokioje byloje yra idealiosios dalies teisėje ir realiosios dalies daikte nustatymas. Tuo tarpu atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra vienas iš bendrosios nuosavybės pasibaigimo būdų. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus – atidalijus dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, atidalyta dalis tampa savarankišku nuosavybės teisės objektu ir tokį objektą jo savininkas naudoja, valdo ar disponuoja savo nuožiūra, nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Z. P. v. D. S. L., bylos Nr. 3K-3-353/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; kt.). Taigi tokio reikalavimo dalykas yra atskirti bendrojoje dalinėje nuosavybėje turėtą dalį ir pakeisti nuosavybės teise valdomo turto teisinį režimą iš bendrosios dalinės nuosavybės į asmeninę nuosavybę. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad skiriasi ieškinio dėl nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje pripažinimo ir ieškinio dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės nagrinėjimo objektas ir šių ieškinių dalykai nėra tapatūs.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, nutraukus šalių santuoką, bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigė ir buvę sutuoktiniai butą valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kadangi dalys bendrojoje nuosavybėje nenustatytos, ieškovė, laikydamasi prezumpcijos, kad jų dalys lygios, prašė nustatyti naudojimosi butu tvarką, o atsakovas, nesutikdamas su šia prezumpcija, ankstesniu priešieškiniu prašė atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas tiek ieškinio reikalavimą nustatyti naudojimosi butu tvarką, tiek priešieškinio reikalavimą atmetė tuo pagrindu, kad nėra nustatytos dalys bendrojoje nuosavybėje. Reikšdamas naują priešieškinį, kasatorius siekia nustatyti jam tenkančią dalį bendrojoje nuosavybėje. Taigi, kasatorius, reikšdamas pirmąjį priešieškinį, siekė transformuoti dalį bendrojoje nuosavybėje į asmeninę nuosavybę; antruoju priešieškiniu – nustatyti jam tenkančią idealiąją dalį teisėje ir realiąją dalį daikte. Vadovaujantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad kasatoriaus pareikštų priešieškinių dalykai aiškiai netapatūs. Be to, nors kasatoriaus pirmojo priešieškinio pagrindu buvo nurodytos aplinkybės dėl jam priklausančios, jo nuomone, didesnės buto dalies, tačiau teismas jų netyrė ir nevertino, t. y. tokios aplinkybės nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas, todėl negali būti pripažinta, jog pirmojo ir antrojo priešieškinių pagrindai yra tapatūs. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės ir reikalavimą nustatyti dalį bendrojoje nuosavybėje materialine teisine prasme tapačiais, netinkamai aiškino šiuo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nepagrįstai pripažino šių reikalavimų dalyką ir pagrindą tapačiais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas anksčiau, 2009 m. liepos 23 d. nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka dėl pirmosios instancijos teismo 2009 m. kovo 3 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas kasatoriaus reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinį, tačiau tai nėra kliūtis jam reikšti naują reikalavimą dėl santuokinio turto padalijimo, nustatant sutuoktinių dalis bendrame turte. Taigi kasatorius, kaip ir nurodyta minėtoje nutartyje, pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškė naują priešieškinį dėl nuosavybės teisės į dalį buto nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priimti naują kasatoriaus priešieškinį dėl turto dalies nustatymo, nepagrįstai suvaržė jo teisę į teisminę gynybą ir faktiškai užkirto kelią reikalauti pasidalyti bendrą su ieškove butą, nustatant konkrečias kiekvienam tenkančias dalis.

Kadangi pirmiau konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas ir dėl to netinkamai taikė proceso teisės normas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktų, 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas), taip pat be pagrindo suvaržė kasatoriaus teisę reikšti priešieškinį dėl turto dalies bendrame turte nustatymo, tai teisėjų kolegija šią apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikina.

Dėl ginčo pobūdžio ir žyminio mokesčio už priešieškinį dydžio

Kasatorius, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo įpareigojimu sumokėti žyminį mokestį už naujai paduodamą priešieškinį, t. y. atsisakymu pripažinti grąžintinu anksčiau sumokėtą žyminį mokestį ir jį įskaityti už paduotą naują priešieškinį, kelia turtinių ginčų pobūdžio ir permokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimą.

Žyminio mokesčio diferencijavimas CPK nustatytas atsižvelgiant į tai, koks mokestis – proporcinis ar paprastasis, yra taikomas (CPK 80 straipsnio 1 dalis), t. y. proceso įstatyme įtvirtinta mišrioji – proporcinio ir paprastojo mokesčio sistema.

Proporcinis žyminis mokestis taikomas turtiniams ginčams ir jo dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio ar kitokio reikalavimo kainos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Paprastasis žyminis mokestis išreiškiamas tikslia pinigų suma, nepriklausomai nuo ginčo dalyko vertės (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks žyminis mokestis nustatomas bylose, kuriose pareiškiami neturtinio pobūdžio ieškiniai, taip pat ieškiniai, kurie negali būti įkainoti, arba kai reikalavimą įvertinti pinigais yra sudėtinga arba iš viso neįmanoma. Taigi neturtiniais ginčais paprastai yra pripažįstami ginčai ne dėl turto, t. y. neturtiniais ieškiniais pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto priteisimo ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-334/2009). Pagal formuojamą teismų praktiką turtinio ginčo įkainojimą lemia jo teisinis turinys ir sprendimo padariniai, kurie sukuria kokių nors apskaičiuojamų turtinių praradimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje K. R. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-350/2009).

Pirmiau minėta, kad reikalavimas dėl atidalijimo iš bendro turto yra reikalavimas, kuriuo įgyvendinama jau turima nuosavybės teisė į dalį bendrosios nuosavybės teise valdomo turto (turimą nuosavybę bendrojoje dalinėje nuosavybėje), pakeičiant bendrąją dalinę nuosavybę į asmeninę. Reikalavimu dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės neprašoma daugiau nei priklauso bendraturčiui, t. y. šiuo reikalavimu siekiama vien transformuoti bendrąją dalinę į asmeninę nuosavybę. Kadangi šiuo atveju neprašoma ko nors priteisti, nereikalaujama kokios nors papildomos turtinės naudos, įkainuoti tokio teisinio veiksmo CPK 85 straipsnio prasme negalima, todėl toks šalių ginčas, nors tam tikra prasme ir susijęs su turtu, pripažintinas neturtiniu. Dėl to už jį mokėtinas CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas žyminis mokestis.

Kasatorius, pateikdamas pirmąjį priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės, žyminį mokestį sumokėjo kaip už turtinį reikalavimą; už pateiktą apeliacinį skundą, taip pat mokėjo tokio pat dydžio žyminį mokestį, nors turėjo mokėti kaip už neturtinį reikalavimą; teismas, atmesdamas priešieškinį, permokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimo neišsprendė. Remdamasi tuo, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius turi teisę reikalauti grąžinti permokėtą už anksčiau paduotą priešieškinį ir apeliacinį skundą žyminį mokestį (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Permokėta žyminio mokesčio suma yra ne mažesnė negu reikia sumokėti už paduodamą priešieškinį dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti kasatoriaus teisę į permokėto žyminio mokesčio grąžinimą ir, atsižvelgdamas į kasatoriaus prašymą bei vadovaudamasis CPK 7 straipsniu, turėjo teisę permokėtą žyminį mokestį įskaityti už naują paduotą priešieškinį, o kitos permokėto žyminio mokesčio dalies grąžinimo klausimą spręsti priešieškinio priėmimo metu, nagrinėjant bylą arba užbaigus bylą (CPK 87, 93 straipsniai).

Kadangi pirmosios instancijos teismas, netinkamai nustatydamas ginčo pobūdį ir taikydamas žyminį mokestį reglamentuojančias proceso teisės normas bei pažeisdamas koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis), be pagrindo atsisakė įskaityti permokėtą žyminį mokestį ir įpareigojo kasatorių iš naujo sumokėti žyminį mokestį už priešieškiniu pareikštą turtinį ginčą, tai teisėjų kolegija naikina ir pirmosios instancijos teismo nutartį, bylą grąžina pirmosios instancijos teismui spręsti priešieškinio priėmimo klausimą iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 31 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui spręsti priešieškinio priėmimo klausimą iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Virgilijus Grabinskas

Vincas Verseckas