Civilinė byla Nr. 3K-3-360/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 93.2.22; 99.5; 108 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo likviduojamos 595-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos ir trečiojo asmens V. B. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo likviduojamos 595-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos ieškinį atsakovui P. A. dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovo P. A. priešieškinį ieškovui likviduojamai 595-ajai gyvenamųjų namų statybos bendrijai dėl sutarties ir buhalterinio dokumento pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys V. B., akcinė bendrovė „Lithun“, uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų gotika“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl galimybės nagrinėti priešieškinį, kai ieškovas atsisako ieškinio ir teismas šį atsisakymą priima, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kai ieškovas atsisako ieškinio atsakovui.
Ieškovas 595-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija (toliau – Bendrija) 2002 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo P. A. 92 100 Lt nuostoliams atlyginti. Ieškovas nurodė, kad Bendrija, atstovaujama tuomečio pirmininko – trečiojo asmens V. B., ir atsakovas 2000 m. lapkričio 21 d. sudarė rangos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo atlikti mūrijimo ir tinkavimo darbus, o Bendrija – sumokėti už darbus 92 100 Lt. Bendrija 2000 m. lapkričio 30 d. pasirašė darbų perdavimo aktą, 2001 m. vasario 19 d. sumokėjo atsakovui 92 100 Lt. Bendrija 2001 m. balandžio 27 d. išrinko kitą pirmininką, kuris nusprendė patikrinti Bendrijos sandorius ir jų vykdymą. Atlikus reviziją nustatyta, kad pagal nurodytą rangos sutartį nebuvo pirktos medžiagos, komisija nustatė, jog atsakovas neatliko rangos darbų, darbus iš tiesų atliko UAB „Vakarų gotika“, generalinis rangovas AB „Lithun“ nurodė, kad jam nežinoma apie sutartį su atsakovu P. A. Ieškovo teigimu, atsakovas neįvykdė prievolės ir be pagrindo pasisavino 92 100 Lt.
Atsakovas P. A. priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartį ir 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderį Nr. 18. Atsakovas nurodė, kad jis pasirašė nurodytą rangos sutartį tikėdamasis gauti darbą, tačiau darbų nevykdė, bet negavo ir pinigų. Atsakovas taip pat nurodė, kad jis buvo apgautas, asmuo, suradęs užsakovą, davė jam pasirašyti neužpildytą kasos išlaidų orderį, neatitinkantį teisės aktų reikalavimų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2009 m. birželio 18 d. sprendimu priėmė ieškovo atsisakymą ieškinio atsakovui ir šią bylos dalį nutraukė; priešieškinį patenkino visiškai – pripažino 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartį ir 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderį Nr. 18 niekiniais, todėl nesukeliančiais teisinių pasekmių; priteisė iš trečiojo asmens V. B. atsakovui 7263,70 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – 225 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu V. B. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, jam skirta laisvės atėmimo bausmė, taip pat patenkinta dalis Bendrijos civilinio ieškinio ir priteista jai 92 100 Lt nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nuosprendžiu nurodytas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas: V. B. nusikalstama veika perkvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir ši bylos dalis nutraukta dėl suėjusio senaties termino; nuosprendžio dalis dėl BK 63 straipsnio taikymo panaikinta; pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė dėl amnestijos sumažinta penktadaliu; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2008, nuteistojo V. B. kasacinis skundas atmestas. Įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais konstatuota, kad Bendrijos ir P. A. 2000 m. lapkričio 21 d. sudaryta rangos sutartis yra fiktyvi, joje nurodyti darbai atlikti kitų asmenų, V. B. suklastojo rangos sutartį ir darbų perdavimo–priėmimo aktą, kurio pagrindu buvo neteisėtai paimti pinigai iš Bendrijos kasos. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad V. B. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. Bendrijai priklausiusius 92 100 Lt. Dėl ieškovo prašymo pakeisti netinkamą atsakovą P. A. tinkamu – V. B. teismas nurodė, kad pagal CPK 37 straipsnį nėra teisinio pagrindo tenkinti tokį prašymą, nes ieškovo nurodyta žala yra priteista jam iš V. B. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teismas konstatavo, kad nenustatyta aplinkybių, jog ieškovo atsisakymas ieškinio prieštarautų įstatymui ar pažeistų kieno nors teises ar interesus, todėl atsisakymą priėmė ir šią bylos dalį nutraukė (CPK 243 straipsnio 4 punktas). Teismas atmetė trečiojo asmens V. B. prašymą palikti priešieškinį nenagrinėtą, nurodęs, kad atsakovas palaiko savo reikalavimą, todėl jis nagrinėtinas. Teismas konstatavo, kad yra pagrindas visiškai patenkinti priešieškinį, nes įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti prejudiciniai faktai įrodo, jog 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartis bei 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderis Nr. 18 buvo surašyti tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, siekiant neteisėtų tikslų, todėl yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.78 straipsnis, 6.227 straipsnio 1 dalis). Dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad dėl šios bylos nagrinėjimo atsiradusios išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su trečiojo asmens V. B. padarytu nusikaltimu, jo kaltė nustatyta įsiteisėjusiuose teismo nuosprendžiuose, kuriuose ieškovas pripažintas nukentėjusiu nuo V. B. įvykdyto nusikaltimo. Teismo nuomone, jeigu tokiame kontekste ieškovas būtų pripažintas pralaimėjusia šalimi, būtų nukrypta nuo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo standartų (CK 1.5 straipsnis), todėl atsakovo P. A. turėtos bylinėjimosi išlaidos (7263,70 Lt) priteistinos jam ne iš ieškovo, bet iš trečiojo asmens V. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. sausio 27 d. nutartimi patenkino dalį trečiojo asmens V. B. apeliacinio skundo ir Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pakeitė: priteisė iš ieškovo Bendrijos atsakovo P. A. naudai 7263,70 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; grąžino trečiajam asmeniui V. B. iš valstybės biudžeto 132 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą; priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui V. B. 600 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir 14 Lt į valstybės biudžetą. Teisėjų kolegija nurodė, kad trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentai, jog kai ieškovas atsisakė ieškinio atsakovui, teismas turėjo palikti priešieškinį nenagrinėtą, yra atmestini, nes atsakovo ir ieškovo ginčas dėl priešieškinio materialiųjų reikalavimų išliko, atsakovas palaikė savo reikalavimus, todėl teismas pagrįstai juos išnagrinėjo ir priėmė dėl to sprendimą. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teisėjų kolegija nurodė, kad CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog pralaimėjusi šalis atlygina laimėjusiai šaliai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Tiek teisės teorijoje, tiek ir teismų praktikoje aiškiai suformuota taisyklė, kad teismo išlaidos priteisiamos ne tik bylą laimėjusiai šaliai arba trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, bet ir trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas priimtas tos šalies, kurios interesus gynė trečiasis asmuo, naudai. Tokiems tretiesiems asmenims bylinėjimosi išlaidos paskirstomos lygiomis teisėmis ir pareigomis su šalimis bei trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais savarankiškus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo V. B. pateikė teismui prašymą įtraukti jį į bylą, nurodydamas, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal pareikštą reikalavimą privalo atsakyti, taip pat ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė. Teisėjų kolegija sprendė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog V. B. įstojo į procesą kaip trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovo, kurio pareikštas priešieškinis ieškovui teismo patenkintas, pusėje, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai priteisė atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas iš trečiojo asmens, kuris dalyvavo byloje būtent atsakovo pusėje. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados, kad, pripažinus ieškovą pralaimėjusia šalimi, būtų nukrypta nuo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo standartų, taip pat kad ši civilinė byla ir joje susidariusios teismo išlaidos yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su trečiojo asmens V. B. padarytu nusikaltimu, prieštarauja proceso teisės normoms, reglamentuojančioms bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas pareiškė ieškovui priešieškinį siekdamas, jog jį patenkinus būtų visiškai ar iš dalies negalima patenkinti atsakovui pareikšto ieškinio, ir teismui pripažinus atsakovo reikalavimą tenkintinu, teismas turėjo vadovautis bendrosiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis. Tai, kad ieškovas atsisakė ieškinio atsakovui dėl to, jog nurodyti nuostoliai buvo priteisti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu iš trečiojo asmens V. B., neatleidžia ieškovo nuo procesinės pareigos atlyginti atsakovui bylinėjimosi išlaidas, patirtas siekiant apsiginti nuo jam pareikšto ieškinio. Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad jeigu ieškovas mano, jog, atlygindamas bylinėjimosi išlaidas atsakovui, dėl trečiojo asmens patyrė nuostolių, jis turi teisę kreiptis su regresiniu ieškiniu į teismą dėl tokių nuostolių priteisimo iš V. B., tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija nusprendė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų dalį ir priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 7263,70 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme trečiasis asmuo V. B. turėjo 1089 Lt atstovavimo išlaidų; patenkinus dalį apeliacinio skundo, yra pagrindas priteisti apeliantui iš ieškovo (pralaimėjusios bylą šalies) 600 Lt atstovavimo išlaidų (CPK 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnio 1-3 dalys). Teisėjų kolegija sprendė, kad trečiasis asmuo be pagrindo sumokėjo už apeliacinį skundą 132 Lt žyminį mokestį, nes skundas paduotas ne dėl bylos esmės, bet dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, pagal įstatymą toks apeliacinis skundas neapmokestinamas žyminiu mokesčiu, todėl be pagrindo sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas trečiajam asmeniui (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija taip pat priteisė iš ieškovo valstybės naudai 14,10 Lt procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimo išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai, pareiškimas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. nutarties dalį, kuria pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šioje konkrečioje byloje klausimą, netinkamai aiškino ir taikė CPK 47 straipsnį, 93 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai netaikė CPK 182 straipsnio 3 punkto, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Ieškovas pareiškė ieškinį dėl 92 100 Lt nuostolių atlyginimo būtent atsakovui P. A., vadovaudamasis Bendrijoje rastais su juo pasirašytais dokumentais, t. y. 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartimi ir 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderiu. Pradėjus nagrinėti civilinę bylą ir atsakovui P. A. pareiškus, kad nurodyti dokumentai – fiktyvūs, šie duomenys buvo perduoti į baudžiamąją bylą dėl Bendrijos turto iššvaistymo, kurioje buvo pareikšti kaltinimai buvusiam Bendrijos pirmininkui V. B. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu konstatuota, kad V. B. tyčia suklastojo dokumentą ir panaudojo jį tam, kad pasisavintų Bendrijos turtą, taip pat kad su P. A. pasirašyti dokumentai, t. y. 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartis ir 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderis, sudaryti fiktyviai, dėl to kaltu pripažintas V. B. ir patenkintas Bendrijos civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos 92 100 Lt žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartimi nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio palikta nepakeista. Taigi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje nustatytas kaltas dėl atsakovo P. A. priešieškiniu prašytų pripažinti negaliojančiais dokumentų suklastojimo asmuo, t. y. trečiasis asmuo nagrinėjamoje civilinėje byloje V. B. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad dėl priešieškinyje nurodytų dokumentų fiktyvumo kaltas ne ieškovas, bet trečiasis asmuo V. B., būtų akivaizdžiai neteisinga, jeigu Bendrija, kuri nukentėjo dėl neteisėtos V. B. veikos, patirtų papildomų išlaidų. Dėl to nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovo ir valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas turėtų atlyginti dėl fiktyvių dokumentų sudarymo kaltas V. B. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais nustatytas aplinkybes, į tai, kad priešieškinis patenkintas dėl trečiojo asmens V. B. įsiteisėjusiais nuosprendžiais konstatuotos neteisėtos veikos (CPK 182 straipsnio 3 punktas), teisingai sprendė, kad būtent teisės pažeidėjas turi pareigą atlyginti laimėjusiai šaliai išlaidas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ši civilinė byla ir dėl jos nagrinėjimo atsiradusios bylinėjimosi išlaidos tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios su trečiojo asmens V. B. padarytu nusikaltimu, ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog ieškovas, paduodamas ieškinį, nepiktnaudžiavo teise, nes, nustačius Bendrijos lėšų iššvaistymo faktą, buhalteriniai dokumentai leido daryti išvadą, kad pinigai atiteko atsakovui. Įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais ieškovas pripažintas nukentėjusiu nuo V. B. nusikaltimo. Jeigu tokioje situacijoje ieškovas būtų pripažintas pralaimėjusia šalimi, būtų nukrypta nuo teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Trečiasis asmuo AB „Lithun“ pareiškime dėl prisidėjimo prie ieškovo kasacinio skundo nurodo, kad sutinka su jame nurodytais argumentais ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo V. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Civilinio proceso normos yra viešosios teisės normos. Jos privalomos ir teismui, ir byloje dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje G. S. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-533/2008). Dispozityvumo principas proceso teisiniuose santykiuose galioja tik tiek, kiek proceso dalyviai, laikydamiesi proceso įstatymo nuostatų, turi teisę disponuoti jiems priklausančiomis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Išimtys proceso teisiniuose santykiuose gali būti taikomos, kai tai nustatyta įstatymo. Pavyzdžiui, teismui suteikta teisė, įvertinus aplinkybes, atidėti ar iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, įstatymo nustatytais atvejais ir pagrindais atnaujinti procesinius terminus ir kt. Tačiau proceso įstatymo nenustatyta išimčių ir nesuteikta teisės teismui atleisti šalį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, juolab perkelti šią pareigą tretiesiems asmenims. Kasacinio teismo išaiškinta, kad bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje G. S. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-533/2008), todėl proceso teisės normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nevertintinos materialiesiems teisiniams santykiams taikytinų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų požiūriu. Specifiniai procesiniai motyvai ir tikslai lemia tai, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuojamas remiantis kitokiais negu civilinė atsakomybė principais. Pavyzdžiui, bylinėjimosi išlaidoms atlyginti paprastai netaikomas visiško nuostolių atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ribojamas tiesiogiai įstatymo nustatytų išlaidų rūšimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalis), reglamentuoti maksimalūs atlygintinų išlaidų dydžiai (CPK 88 straipsnio 2 dalis). Be to, atlyginamos tik tiesioginės išlaidos, o netiesioginių nuostolių dėl civilinio proceso atlyginimas galimas tik įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.37 straipsnio 2 dalis; CPK 95 straipsnio 1 dalis, 440 straipsnis). Civilinio proceso įstatymo įtvirtintas priežasties teorijos principas, pagal kurį atsakomybė bei kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatytina pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. įvertinamas bylinėjimosi išlaidų tiesioginis priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį. Asmuo, kuris kreipėsi į teismą nerūpestingai ir neapdairiai, kai nebuvo pakankamo pagrindo arba pažeisdamas tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygas, tampa atsakingas už kitų asmenų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Tai tokios situacijos, kai asmuo kreipiasi į teismą, nors byla nenagrinėtina teisme (CPK 293 straipsnio 1 punktas), nesilaiko privalomos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 293 straipsnio 2 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsisako ieškinio, nors atsakovas ieškinio reikalavimų nepatenkina (CPK 94 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas) ir pan. (R. Simaitis. Bylinėjimosi išlaidos civiliniame procese. Monografija. Vilnius: Justitia, 2007, p. 322-323). Procesinis šalių elgesys, vertinant būtent tiesioginį bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, gali lemti, kad bylinėjimosi išlaidos būtų priteistos ir iš trečiojo asmens. Toks procesinis sprendimas buvo priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 18 d. nutartyje civilinėje byloje G. B. v. Kretingos rajono savivaldybės civilinės metrikacijos skyrius, bylos Nr. 3K-7-167/2001. Nagrinėjamu atveju kasatorius kelia netiesioginio priežastingumo klausimą, tačiau toks principas neįtvirtintas proceso įstatymo.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 182 straipsnio 3 punkto pažeidimo yra nepagrįsti. Kasacinio teismo pabrėžta, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita vertus, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje AS If P&C Insurance v. UAB „G4S Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-458/2009). Kasatorius nuslėpė, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi neįsiteisėjusiu nuosprendžiu, taip pat kad Lietuvos apeliacinis teismas pakeitė kasatoriaus cituojamą nuosprendį, panaikindamas jo dalį dėl sutarties ir buhalterinių dokumentų klastojimo inkriminavimo, ir šią bylos dalį nutraukė. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad trečiasis asmuo yra pripažintas kaltu dėl atsakovo priešieškinyje prašytų pripažinti negaliojančiais dokumentų suklastojimo. Be to, aplinkybės laikomos prejudicinėmis tik tiems asmenims, kurie dalyvavo procese. Visiems kitiems asmenims jos nėra prejudicinės, todėl gali būti ginčijamos. Atsakovas P. A. nebuvo kasatoriaus nurodytos baudžiamosios bylos dalyvis, nuosprendis priimtas ne dėl jo, todėl, net jeigu būtų įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl kasaciniame skunde keliamų klausimų, nebūtų pagrindo laikyti kasatoriaus nurodytų aplinkybių prejudiciniais faktais.
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo V. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. nutarties dalį, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl priešieškinio ir šią bylos dalį nutraukti; nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai, priėmę ieškovo atsisakymą ieškinio ir nutraukę šią bylos dalį, pažeisdami CPK 143 straipsnio 1 dalį, 293 straipsnio 4 punktą, nepagrįstai nagrinėjo atsakovo priešieškinį. Pagal CPK 143 straipsnio 1 dalį atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Tačiau, jeigu ieškovas atsisako ieškinio ir teismas atsisakymą priima, byla nutraukiama CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu ir nelieka procesinės galimybės nagrinėti priešieškinį kartu su pradiniu ieškiniu. Priešieškinis yra tik viena iš atsakovo gynybos nuo jam pareikšto ieškinio priemonių. Ieškovui atsisakius ieškinio, atsakovui nelieka materialiojo teisinio pagrindo gintis nuo ieškinio, taigi nėra materialiojo teisinio pagrindo nagrinėti priešieškinį. Be to, nagrinėjamu atveju, patenkinus tik priešieškinį, t. y. pripažinus negaliojančiais atsakovo sudarytą rangos sutartį ir kasos išlaidų orderį, kai nepriimtas sprendimas dėl ieškinio reikalavimų, pažeistos suinteresuotų asmenų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą, teisės ir teisėti interesai, taip sudarant prielaidas naujiems teisminiams ginčams.
2. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas priešieškinį, pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes sprendimą grindė teismo posėdyje netirtais įrodymais, t. y. neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu, neturėjusiu byloje CPK 182 straipsnio 3 punkte nurodytos prejudicinės galios.
3. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, ieškovui įgyvendinus teisę atsisakyti ieškinio, nenustačius pagrindų nepriimti atsisakymo, civilinė byla, iškelta pagal ieškovo ieškinį, nutrauktina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje AB „Geonafta“ v. Svenska Petroleum Exploration AB, UAB „Genčių nafta“, bylos Nr. 3K-7-158/2007).
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. balandžio 10 d. konsultacijoje Nr. A3-263 išaiškinta, kad CPK tiesiogiai nenustatyta, kaip spręsti atsakovo turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą, kai ieškovas atsisako ieškinio; kai ieškovas atsisako ieškinio ne dėl to, kad atsakovas geruoju patenkino reikalavimą, ir byla nutraukiama, o atsakovas turėjo tokioje byloje išlaidų advokato pagalbai apmokėti, jis turi teisę reikalauti jų atlyginimo, nes šios išlaidos atsakovui atsirado dėl ieškovo veiksmų; kitoks klausimo sprendimas pažeistų asmenų lygybės įstatymui principą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. gruodžio 4 d. konsultacijoje Nr. A3-944 išaiškinta, kad, ieškovui atsiėmus ieškinį, jo pareiškimu teismas grąžina ieškovo sumokėtą žyminį mokestį ar jo dalį; ieškovo turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, jam neatlyginamos; teismo turėtos bylinėjimosi išlaidos, pavyzdžiui, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, išieškomos iš ieškinį atsiėmusio ieškovo; iš tokio ieškovo taip pat išieškomos ir atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos. Akivaizdu, kad atsakovo P. A. patirtos bylinėjimosi išlaidos ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, privalėjo būti išieškotos (priteistos) iš ieškovo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisęs 7263,70 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui iš ieškovo, laikėsi kasacinio teismo praktikos, tačiau, palikęs nepakeistą sprendimo dalį dėl 255 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų priteisimo valstybės naudai iš trečiojo asmens, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo AB „Lithun“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį, nepiktnaudžiavo savo teisėmis, nes, nustačius bendrovėje lėšų iššvaistymo faktą, nebuvo aišku, kas pasisavino pinigus, tai paaiškėjo tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu V. B. pripažintas kaltu dėl Bendrijos turto pasisavinimo ir patenkintas civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos 92 100 Lt žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartimi nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio palikta nepakeista. Baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų konstatuota, kad V. B. tyčia suklastojo dokumentą ir panaudojo jį tam, kad pasisavintų bendrijos turtą. Teismų nustatyta, kad su P. A. sudaryta 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartis ir 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderis buvo fiktyvūs, pasirašyti dėl V. B. nusikalstamos veikos. Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui baudžiamojoje byloje, kurioje konstatuotas nurodytų kasos pajamų orderio ir rangos sutarties fiktyvumas, ieškovas nagrinėjamoje civilinėje byloje pagrįstai atsisakė ieškinio, teismas šį atsisakymą priėmė ir bylos dalį dėl ieškinio nutraukė, o bylos dalį dėl atsakovo priešieškinio išnagrinėjo ir jį patenkino.
2. Pagal civilinėje byloje susiklosčiusią situaciją pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas ne iš ieškovo, o iš trečiojo asmens V. B., priėmė teisėtą, pagrįstą ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitinkantį sprendimą. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, atsižvelgė į priežastis, dėl kurių ieškovas atsisakė ieškinio, taip pat baudžiamojoje byloje nustatytus prejudicinius faktus, t. y. į tai, kad ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui P. A., nežinodamas, jog dokumentai, nurodyti kaip ieškinio pagrindas, buvo fiktyvūs, surašyti dėl nusikalstamos trečiojo asmens V. B. veikos. Dėl to būtų neteisinga, kad ieškovas patirtų papildomų išlaidų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl galimybės nagrinėti priešieškinį, kai ieškovas atsisako ieškinio ir šį atsisakymą teismas priima
Trečiojo asmens kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė CPK 143 straipsnio 1 dalį, 293 straipsnio 4 punktą, nes, priėmę ieškovo atsisakymą ieškinio ir nutraukę šią bylos dalį, išnagrinėjo atsakovo priešieškinį, nors, ieškovui atsisakius ieškinio, atsakovui neliko materialiojo teisinio pagrindo gintis nuo ieškinio.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas Bendrija pareiškė ieškinį atsakovui P. A. dėl 92 100 Lt nuostolių atlyginimo, remdamasis 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartimi, sudaryta ankstesnio Bendrijos pirmininko – trečiojo asmens V. B. ir atsakovo P. A., bei 2001 m. vasario 19 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 18, pagal kurį atsakovui išmokėta 92 100 Lt už pagal nurodytą rangos sutartį atliktus darbus. Ieškovas savo reikalavimus grindė tuo, kad, 2001 m. balandžio 27 d. išrinkus naują Bendrijos pirmininką ir atlikus reviziją, nustatyta, jog atsakovas nevykdė rangos sutartyje nurodytų darbų, šiuos darbus iš tiesų atliko UAB „Vakarų gotika“, todėl atsakovui neteisėtai išmokėta iš Bendrijos kasos 92 100 Lt. Atsakovas pareiškė priešieškinį dėl nurodytų rangos sutarties ir kasos išlaidų orderio pripažinimo negaliojančiais, teigdamas, kad jis pasirašė ginčijamą rangos sutartį tikėdamasis gauti darbą, bet darbų nevykdė, tačiau negavo ir pinigų, jam buvo pateiktas pasirašyti neužpildytas kasos išlaidų orderis.
Civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 10-9-020-01 dėl Bendrijos turto iššvaistymo, kurioje, be kita ko, buvo ir epizodas dėl 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutarties bei pagal ją išmokėtų 92 100 Lt. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad tuometis Bendrijos pirmininkas V. B. tyčia, turėdamas tikslą pasisavinti Bendrijos turtą, sudarė su P. A. fiktyvią 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutartį, suklastojo 2000 m. lapkričio 30 d. darbų priėmimo–perdavimo aktą, įrašydamas į jį klaidingus duomenis, iš dalies užpildė ir pasirašė 2001 m. vasario 21 d. kasos išlaidų orderį Nr. 18, pagal kurį P. A. tariamai išmokėta 92 100 Lt, nors jis nurodytų pinigų negavo, šiuos pinigus pasisavino V. B. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 30 d. nutartyje, atmesdama nuteistojo V. B. kasacinį skundą, konstatavo, kad V. B. veiksmai yra nuoseklios grandinės, logiškai tarpusavyje susiję, pradedant fiktyvios rangos sutarties sudarymu, baigiant 92 100 Lt išlaidavimu iš Bendrijos kasos už tariamai atliktus statybos darbus, ir šios aplinkybės patvirtina, jog V. B. padarė nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia; byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog V. B. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – Bendrijai priklausiusius 92 100 Lt. Teismo nuosprendžiu patenkintas Bendrijos civilinis ieškinys ir priteista iš V. B. Bendrijai 92 100 Lt.
Po baudžiamosios bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą, ieškovas, remdamasis įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje konstatuotais faktais, kad ieškinio reikalavimo pagrindu nurodyta rangos sutartis ir kasos išlaidų orderis buvo fiktyvūs, sudaryti dėl V. B. nusikalstamų veiksmų ir kad P. A. negavo 92 100 Lt pagal kasos išlaidų orderį Nr. 18, nes nurodytus pinigus pasisavino V. B., atsisakė ieškinio atsakovui P. A. Teismas priėmė ieškovo atsisakymą ieškinio ir šią bylos dalį nutraukė, o atsakovo priešieškinį išnagrinėjo ir jį patenkino, t. y. konstatavo ginčijamų rangos sutarties ir kasos išlaidų orderio negaliojimą dėl jų niekinio pobūdžio.
Teisėjų kolegija pažymi, kad priešieškinis – tai laikantis tam tikrų sąlygų atsakovo pareikštas ieškinys pradiniam ieškovui jau vykstančiame procese. Taigi priešieškinis yra toje pačioje byloje atsakovo pareikštas ieškinys ieškovui. Ta aplinkybė, kad ieškovas atsisako ieškinio atsakovui, savaime nėra pagrindas teismui nenagrinėti atsakovo toje byloje pareikšto priešieškinio, jeigu atsakovas palaiko ieškovui pareikštus reikalavimus ir prašo išnagrinėti juos iš esmės.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, kai ieškovas atsisakė ieškinio atsakovui dėl to, jog, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, paaiškėjo, kad atsakovas negavo kasos išlaidų orderyje nurodytų pinigų, nes šiuos pasisavino trečiasis asmuo, teismas, priėmęs ieškovo atsisakymą ieškinio atsakovui, turėjo pagrindą nagrinėti atsakovo priešieškinį, kadangi atsakovas palaikė priešieškinio reikalavimus ir prašė teismą konstatuoti nurodytų rangos sutarties bei kasos išlaidų orderio negaliojimą. Trečiojo asmens kasaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad aptariamoje situacijoje teismas, priėmęs ieškovo atsisakymą ieškinio ir šią bylos dalį nutraukęs, turėjo nutraukti ir bylos dalį dėl priešieškinio, yra teisiškai nepagrįsta, nes nenurodyta nė vieno iš CPK 293 straipsnyje įtvirtintų bylos nutraukimo pagrindų.
Trečiojo asmens kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju, patenkinus tik priešieškinį, kai nepriimtas sprendimas dėl ieškinio reikalavimų, pažeistos suinteresuotų asmenų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą, teisės ir teisėti interesai, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nenurodyta jokių teisinių argumentų, neįvardyta, kokių konkrečiai suinteresuotų asmenų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą, interesai ir kaip pažeisti.
Dėl trečiojo asmens kasacinio skundo ir šio asmens atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą argumentų, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu, neturėjusiu byloje CPK 182 straipsnio 3 punkte nurodytos prejudicinės galios, pažymėtina, kad pagal BPK 336 straipsnio 2 dalį, jei paduotas apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos.
Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 10-9-020-01 ir joje įsiteisės galutinis procesinis sprendimas. Šios civilinės bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutartimi po to, kai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 30 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2008 atmetė nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis buvo pakeista. Baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl teisinio V. B. veikos kvalifikavimo, bylos dalį dėl dokumentų suklastojimo nutraukė dėl suėjusio baudžiamosios atsakomybės senaties termino, tačiau konstatavo, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių V. B. kaltę dėl dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo bei svetimo turto pasisavinimo, t. y. kad dėl V. B. nusikalstamų veiksmų buvo sudaryta fiktyvi rangos sutartis, suklastoti rangos darbų priėmimo–perdavimo aktas, kasos išlaidų orderis, pagal kurį P. A. tariamai išmokėta 92 100 Lt, nors šiuos pinigus pasisavino V. B.
Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. T. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-298/2006; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N., Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-215/2008; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje AS If P&C Insurance v. UAB „G4S Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-458/2009; kt.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas rėmėsi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ir teisėtai laikė prejudiciniais jame nustatytus faktus dėl nusikalstamų V. B. veiksmų bei šių veiksmų civilinių teisinių pasekmių. Trečiasis asmuo, teigdamas, kad teismo nuosprendyje konstatuotos aplinkybės negali būti laikomos prejudicinėmis ir dėl to, jog atsakovas P. A. nebuvo nurodytos baudžiamosios bylos dalyvis, painioja prejudicinius faktus, reglamentuojamus CPK 182 straipsnio 3 punkte, ir prejudicinius faktus, reglamentuojamus CPK 182 straipsnio 2 punkte. Sąlyga, kad išnagrinėtoje byloje būtų dalyvavę tie patys asmenys kaip ir nagrinėjamoje byloje, taikoma tada, kai kaip prejudiciniais remiamasi faktais, nustatytais įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Tuo tarpu tam, kad prejudiciniais būtų laikomi įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje konstatuoti faktai dėl asmens, kuriam priimtas nuosprendis, nusikalstamų veiksmų pasekmių, įstatyme tokios sąlygos nenustatyta (CPK 182 straipsnio 3 punktas).
Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti trečiojo asmens kasacinio skundo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Kiti trečiojo asmens kasacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, teisių ir pareigų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų atlyginimu
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bylinėjimosi išlaidų (atsakovo turėtų žyminio mokesčio už priešieškinį ir atstovavimo išlaidų, taip pat valstybės patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu) atlyginimo, kai ieškovas atsisakė ieškinio atsakovui ir bylos dalis dėl ieškinio nutraukta, o bylos dalis dėl atsakovo priešieškinio išnagrinėta ir atsakovo priešieškinis ieškovui patenkintas.
Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai skirtingai sprendė bylinėjimosi išlaidų nurodytoje situacijoje atlyginimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusią situaciją, priėjo prie išvados, kad šioje civilinėje byloje susidariusios bylinėjimosi išlaidos atsakovui ir valstybei priteistinos ne iš ieškovo, bet iš trečiojo asmens V. B., nes jos tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusios su šio trečiojo asmens padarytu nusikaltimu; inicijuodamas civilinę bylą, ieškovas nepiktnaudžiavo teise, nes, paduodant ieškinį, nebuvo žinoma, kad pinigus užvaldė kitas, nei nurodytas rangos sutartyje ir kasos išlaidų orderyje, asmuo, buhalteriniai dokumentai leido manyti, jog pinigai teko atsakovui; jeigu tokiame kontekste ieškovas būtų pripažintas pralaimėjusia procesą šalimi, būtų nukrypta nuo teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tai, jog ieškovas atsisakė ieškinio atsakovui dėl to, kad ieškinyje nurodyti nuostoliai buvo priteisti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu iš trečiojo asmens V. B., neatleidžia ieškovo nuo procesinės pareigos atlyginti atsakovui bylinėjimosi išlaidas, patirtas siekiant apsiginti nuo jam pareikšto ieškinio. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jeigu ieškovas mano, jog, atlygindamas bylinėjimosi išlaidas atsakovui, dėl trečiojo asmens patyrė nuostolių, jis turi teisę kreiptis su regresiniu ieškiniu į teismą dėl tokių nuostolių priteisimo iš V. B. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų dalį ir atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisė jam iš ieškovo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme tiesiogiai nenurodyta apie trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teises ir pareigas dėl bylinėjimosi išlaidų, tačiau ir šie proceso dalyviai laikytini bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais, nes pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį jie turi tokias pačias procesines teises bei pareigas kaip ir šalys, išskyrus tam tikras įstatymo nustatytas išimtis, susijusias su disponavimu ginčo dalyku, tačiau nesusijusias su bylinėjimosi išlaidomis. Be to, trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, nepripažinimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais neatitiktų trečiųjų asmenų instituto paskirties – sudaryti sąlygas nurodytiems asmenims savarankiškai ginti savo teises ir interesus, užtikrinti galimybę spręsti civilines bylas operatyviai ir ekonomiškai. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukimas į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą toje byloje, kurioje bylinėjimosi išlaidos atsirado, sudaro sąlygas išspręsti šį klausimą koncentruotai, operatyviai ir ekonomiškai, nereiškiant tretiesiems asmenims regresinio ieškinio vien dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiojo asmens atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą teisingai nurodyta, jog bylinėjimosi išlaidas reglamentuoja civilinio proceso, t. y. viešosios teisės, normos, todėl bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos pagal CPK nustatytas taisykles. Tačiau teisėjų kolegija laiko teisiškai nepagrįstais trečiojo asmens argumentus, kad proceso teisės normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nevertintinos teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, kurie, pasak trečiojo asmens, taikytini tik materialiesiems teisiniams santykiams, požiūriu. Ne tik CK 1.5 straipsnyje, bet CPK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Taigi ir civilinio proceso teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos ne formaliai, bet atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovas turėjo pagrindą inicijuoti civilinę bylą, pareikšdamas ieškinį dėl 92 100 Lt nuostolių atlyginimo būtent atsakovui P. A., nes Bendrijoje rasti dokumentai (rangos sutartis ir kasos išlaidų orderis) buvo pagrindas manyti, kad nurodyta pinigų suma buvo išmokėta būtent kasos išlaidų orderyje įrašytam asmeniui, nors po Bendrijoje atlikto patikrinimo nustatyta, jog jis neatliko rangos darbų. Ieškovo elgesys, kai jis kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka, nors buvo iškelta baudžiamoji byla dėl Bendrijos turto iššvaistymo, kurioje buvo ir epizodas dėl 2000 m. lapkričio 21 d. rangos sutarties bei pagal ją išmokėtų 92 100 Lt, atitinka apdairaus ir rūpestingo asmens elgesį: tuo atveju, jei baudžiamojoje byloje nebūtų nustatyta, kad pagal kasos išlaidų orderį Nr. 18 išmokėtus pinigus pasisavino V. B., ieškovas, laukdamas baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, būtų praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo kasos išlaidų orderyje įrašytam asmeniui, t. y. atsakovui P. Adomaičiui, pareikšti (CK 1.125 straipsnio 8 dalis); jeigu atsakovas būtų reikalavęs taikyti ieškinio senatį, ieškovas dėl praleisto ieškinio senaties termino būtų praradęs galimybę ginti savo teises teismine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 47 straipsnio 2 dalies nuostata, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi lygias su šalimis procesines teises ir pareigas, išskyrus teises ir pareigas, susijusias su disponavimu ginčo dalyku, taip pat civilinio proceso koncentracijos, operatyvumo ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), sprendžia, jog pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, dėl kurių ieškovas pareiškė ieškinį būtent atsakovui P. A., taip pat aplinkybes, dėl kurių atsisakė ieškinio šiam atsakovui, be to, aplinkybes, dėl kurių patenkintas atsakovo priešieškinis, yra pagrindas pripažinti, kad dėl šioje konkrečioje byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų yra atsakingas trečiasis asmuo V. B., todėl jam tenka pareiga atlyginti šias išlaidas jas patyrusiems asmenims.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje konkrečioje nagrinėjamoje teisinėje situacijoje pirmosios instancijos teismas, priteisęs atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas iš už šių išlaidų atsiradimą atsakingo trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, tinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šioje konkrečioje byloje formaliai taikė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančias normas, nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 1 dalis), neatsižvelgė į proceso koncentracijos, operatyvumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), todėl šio teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų negali būti laikoma teisėta.
Dėl nurodytų motyvų kasacinis teismas panaikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 7263,70 Lt bylinėjimosi išlaidų, ir dėl šios dalies palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taip pat panaikinama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš ieškovo priteista trečiajam asmeniui V. B. 600 Lt atstovavimo apeliacinėje instancijoje išlaidų, o valstybei – 14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Konstatavus, kad dėl šios civilinės bylos procese atsiradusių bylinėjimosi išlaidų yra atsakingas trečiasis asmuo V. B., jo turėtos apeliacinėje instancijoje atstovavimo išlaidos jam neatlyginamos, tačiau jis turėtų atlyginti valstybei 14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. pažymą dėl ieškovo ir trečiojo asmens inicijuoto kasacinio proceso patirta 88,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Patenkinus ieškovo kasacinį skundą ir atmetus trečiojo asmens kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš trečiojo asmens į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. nutarties dalį, kuria pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą.
Panaikinti nutarties dalį, kuria iš ieškovo priteista trečiajam asmeniui V. B. 600 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir 14 Lt į valstybės biudžetą.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš trečiojo asmens V. B. (a. k. duomenys neskelbtini) valstybės naudai (įmokos kodas 5660) 14 Lt (keturiolika litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme ir 88,55 Lt (aštuoniasdešimt aštuonis litus 55 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Egidijus Laužikas
