Dėl pastatų pirkimo-pardavimo sutarties ir priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-367/2010

Procesinio sprendimo kategorija 30.12.1

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ieškinį atsakovams UAB „Tomis“ ir V. B., dalyvaujant trečiajam asmeniui Kauno miesto 19-ojo notaro biuro notarei Aušrai Urbonienei, dėl pastatų pirkimo-pardavimo sutarties ir priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs vindikaciją reglamentuojančių teisės normų taikymo klausimas.

Ieškovai Kauno miesto savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašė teismo pripažinti negaliojančiais atsakovų UAB „Tomis“ ir V. B. 2005 m. gruodžio 30 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pastatai: 91G1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 92B1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 93F1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 287G1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 239F1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), 240H1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), 241F1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), 243F1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), parduoti V. B., bei 2005 m. gruodžio 30 d. šių pastatų priėmimo-perdavimo aktą, iškeldinti atsakovą UAB „Tomis“ iš nurodytų pastatų. Ieškovų teigimu, UAB „Tomis“ su Kauno miesto savivaldybe sudarytos žemės nuomos sutarties pagrindu valdė žemės sklypą, kuriame yra ginčo pastatai. Kauno miesto apylinkės teismas 2001 m. liepos 2 d. nutartimi patvirtino taikos sutartį, kuria UAB,,Tomis“ įsipareigojo iš ginčo pastatų išsikelti. Nepaisant galiojančios teismo nutarties UAB „Tomis“ 2005 metais padavė teismui pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti tų pačių pastatų sąžiningo ir nepertraukiamo valdymo faktą. Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu nustatė UAB „Tomis“ nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 20 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir perdavė ją nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui, kuris 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu panaikino teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimą nustatyti UAB „Tomis“ nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą ir UAB „Tomis“ pareiškimą atmetė. Ieškovų teigimu, nagrinėjant bylą atnaujinus procesą, jie sužinojo, kad UAB „Tomis“ 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ginčo pastatus pardavė atsakovui V. B.. Šis sandoris yra niekinis, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, todėl pripažintinas negaliojančiu. 2006 m. sausio 1 d. atsakovai sudarė neatlygintinio naudojimosi ginčo patalpomis sutartį, pagal kurią ką tik įgytus pastatus neterminuotam laikotarpiui V. B. perdavė naudotis pardavėjui UAB „Tomis“. Ieškovų nuomone, pastatų pirkimo-pardavimo sandoris yra tariamas. V. B. nebuvo pakankamai atidus, nesidomėjo UAB „Tomis“ sąžiningumu dėl įgyto turto, todėl negali būti laikomas sąžiningu įgijėju.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis). Tačiau ieškovai neįrodė, kad V. B. ginčo turto valdymas yra nesąžiningas. Ginčijamo sandorio sudarymo metu apribojimų perleisti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą nebuvo. Notaro patvirtintoje 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje pardavėjo atstovas pareiškė, kad parduodamas turtas niekaip neapsunkintas. VĮ Registrų centro Kauno filialo išduotos pažymos patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu įrašų apie apribojimus perleisti nekilnojamąjį turtą nebuvo, Kauno apskrities viršininko administracija sutiko, kad ginčo pastatai būtų perleisti. Tai, kad V. B. 2005 m. gruodžio 30 d. ginčijamu sandoriu įsigijęs pastatus, 2006 m. sausio 1 d. sudarė panaudos sutartį ir leido pastatais naudotis pardavėjui, nepatvirtina jo nesąžiningumo, nes savininkas turi teisę perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui (CK 6.632 straipsnis). Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Tardymo valdybos prie Kauno m. VPK 2001 m. spalio 10 d. nutarime nutraukti baudžiamąją bylą nurodyta, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, jog UAB „Tomis“ apgaulės būdu užvaldė svetimą turtą stambiu mastu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 8 d. sprendimu Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiais UAB „Tomis“ ir V. B. 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 2005 m. gruodžio 30 d. turto perdavimo-priėmimo aktą, taikė restituciją – priteisė iš UAB „Tomis“ V. B. 320 000 Lt, pastatus: 91G1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 92B1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 93F1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 287G1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 239F1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), 240H1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), 241F1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), 243F1p (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), perdavė Kauno miesto savivaldybei. Teismas iškeldino UAB „Tomis“ iš nurodytų pastatų ir priteisė iš UAB „Tomis“ ir V. B. solidariai 14 400 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

Teismas nustatė, kad ieškovų ir paskutinio daiktų įgijėjo atsakovo V. B. prievoliniai santykiai nesiejo, todėl ieškinys pagrįstai buvo pareikštas ir nagrinėjamas kaip vindikacinis. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad CK 4.95-4.97 straipsniai reglamentuoja daikto išreikalavimą iš neteisėto valdymo. Tik dėl neteisėto valdytojo gali būti taikomas sąžiningumo kriterijus, nes iš teisėto valdymo daiktas negali būti paimamas (CK 4.93 straipsnis). Tam, kad būtų nustatytas valdymo teisėtumas, reikalinga patikrinti jo pagrindo – sandorio, kuriuo daiktas buvo įgytas, teisėtumą. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo, yra sprendžiama dėl prievoliniais teisiniais santykiais susijusių šalių veiksmų, todėl šioje stadijoje daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, netaikomos. UAB „Tomis“ nuosavybės teisė į pastatus, kuriuos 2005 m. gruodžio 30 d. sutartimi pardavė V. B., buvo pripažinta teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu, panaikintu 2008 m. gegužės 19 d. Panaikintas teismo sprendimas, kaip ir niekinis sandoris, negalioja nuo jo priėmimo momento ir negali sukelti jokių teisinių padarinių (CPK 760 straipsnio 1 dalis). Taigi UAB „Tomis“ nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į ginčo pastatus. UAB „Tomis“ žinojo, kad vėliau panaikintu teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu jai nuosavybės teisė buvo nustatyta nepagrįstai, todėl, panaikinus 2005 m. rugsėjo 2 d. teismo sprendimą – taigi UAB „Tomis“ nuosavybės teisę, bendrovės su V. B. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis vertintina kaip sandoris, sudarytas asmens, neturėjusio teisės perleisti daiktą (CK 6.307 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ginčui teisingai išspręsti svarbias aplinkybes. V. B., 2005 m. gruodžio 30 d. sutartimi įsigijęs pastatus, 2006 m. sausio 1 d. sudarė panaudos sutartį ir šia sutartimi leido naudotis įsigytais pastatais tam pačiam juridiniam asmeniui – pardavėjui UAB „Tomis“. V. B. paaiškino, kad ją sudarė laikinai, siekdamas apsaugoti įsigytą turtą, tačiau įrodymų apie grėsmę pastatams į bylą nepateikta. Pastatų panaudos sutartis nebuvo laikina – ji šalių susitarimu nutraukta tik 2009 m. rugpjūčio 27 d., t. y. praėjus beveik ketveriems metams po jos sudarymo, kai 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties 8 punkte įrašyta pardavėjo pareiga atlaisvinti parduodamą turtą iki 2006 m. kovo 1 d. V. B. teigė norėjęs įsigytuose pastatuose plėsti savo verslą, tačiau visą šį laikotarpį jokių veiksmų šiuo tikslu neatliko. Procesiniuose dokumentuose V. B. teigė, kad UAB „Tomis“ leido naudotis tik dalimi įsigyto turto, o kita dalimi naudojasi pats, tačiau šis argumentas nepagrįstas įrodymais. Ieškovų pateiktas 2008 m. lapkričio 24 d. aktas Nr. 60-12-484 patvirtina, kad ginčo pastatais naudojasi ir juos nuomoja kitiems asmenims išimtinai atsakovas UAB „Tomis“. Atsakovų teigimu, ginčijamos sutarties sudarymo metu reali pastatų vertė buvo 320 000 Lt, o V. B. procesiniuose dokumentuose papildomai teigė, kad jo prašymu vertintojai buvo nustatę 300 000-350 000 Lt vertę. Tačiau rašytinių įrodymų apie tokį įvertinimą byloje nėra, o iš notarui pateiktų dokumentų matyti, kad oficialus pastatų perkainojimas buvo atliktas prieš pat ginčijamo sandorio sudarymą – 2005 m. gruodžio 13 d. ir bendra visų pastatų vidutinė rinkos vertė nustatyta 2 007 300 Lt (CK 4.262 straipsnis, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalis). Taigi atsakovų sudaryta pastatų pirkimo-pardavimo sutartis, po kurios sudarymo perleisti pastatai nedelsiant grąžinti naudotis jų pardavėjui, iki šios dienos nesukėlė realių teisinių padarinių. Turint omenyje tai, kad UAB „Tomis“ žinojo, jog po teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimo pastatus valdo neteisėtai, yra pakankamas pagrindas spręsti, kad šalys ne tik realiai neįgijo civilinių teisių ir pareigų, bet ir neketino sudaryti realaus sandorio – nesiekė sukurti teisinių padarinių. Tikroji sandorio šalių valia buvo formaliai pakeisti nesąžiningai įgytų daiktų savininką. Ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, toks sandoris yra tariamas ir negalioja (CK 1.86 straipsnio 1 dalis).

CK 6.307 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, pripažinus sutartį negaliojančia šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, nustatytus CK 4.96 straipsnyje. Kadangi pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį draudžiama išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo, tai CK 6.307 straipsnio pagrindu ieškovų vindikacinis reikalavimas netenkintinas. Tačiau nustačius, kad ginčijama sutartis yra tariamasis sandoris, yra pagrindas konstatuoti, jog pirkėjas V. B., net ir nežinodamas, kad UAB „Tomis“ sudaro sutartį dėl ne jai priklausančio daikto, yra nesąžiningas. Taigi nustačius, kad V. B. yra neteisėtas valdytojas, o preziumuojamas sąžiningumas paneigtas jo dalyvavimu sudarant tariamąjį sandorį, taikytinas CK 4.95 straipsnis, įtvirtinantis savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį ir 1.86 straipsnio 2 dalį tariamam sandoriui taikoma restitucija. Byloje taikytina vienašalė restitucija, nes UAB „Tomis“ nuginčyta sutartimi pardavė valstybei priklausantį turtą. Tenkinamas vindikacinis ieškinys ir iš V. B. išreikalaujami pastatai perduodami iki jų paėmimo pastatus patikėjimo teise valdžiusiam juridiniam asmeniui – Kauno miesto savivaldybei. Kadangi pagal bylos duomenis ginčo pastatai panaudos sutarties pagrindu yra perduoti atsakovui UAB „Tomis“, į bylą pateiktas tik susitarimas dėl šios sutarties nutraukimo, bet nėra duomenų apie išsikėlimą iš pastatų, tai tenkinamas ieškovų reikalavimas dėl UAB „Tomis“ iškeldinimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas V. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl pripažinimo negaliojančiais 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir perdavimo-priėmimo akto, restitucijos taikymo (UAB „Tomis“ iš ginčo pastatų jau išsikėlė, todėl dėl šios dalies teismo sprendimas neginčijamas) bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti išlaidas, turėtas kasaciniame teisme. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

1. Dėl CK 1.86 straipsnio taikymo. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Tariamasis sandoris yra fiktyvus sandoris, nes jo šalys susitaria, kad sandoris joms nesukurs jokių teisinių padarinių. Fiktyvūs sandoriai sudaromi tik dėl akių, kai šalys jų nevykdo, ir todėl jie jokių teisinių padarinių nesukelia. Ginčo sandoris nėra sudarytas dėl akių, nes įvykdytas. Pardavėjo UAB „Tomis“ tikslas ir valia buvo parduoti jam tuo metu priklausančius pastatus, o pirkėjo V. B. valia - ginčo pastatus įsigyti už šalių sutartą kainą. V. B., ketindamas įsigyti ginčo pastatus, skolinosi pinigus, buvo vežamas turto vertintojas realiai kainai nustatyti. Iki sandorio sudarymo buvo gautas ir žemės sklypo savininko sutikimas. Teismui pateikta 2005 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 7436580 patvirtina visos šalių sutartos sumos, t. y. 320 000 Lt, sumokėjimą pardavėjui už perkamus ginčo pastatus iki sandorio sudarymo. Ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota viešame registre. Po sandorio sudarymo žemės nuomos mokestį mokėjo V. B.. Pats ieškovas Kauno miesto savivaldybė, nagrinėjant civilinę bylą Nr. A2-4682-521/2007, ginčijamo sandorio nelaikė tariamuoju. V. B. teigimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Išvados apie faktines bylos aplinkybes gali būti grindžiamos CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, įvertinus įrodymus pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintus vertinimo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal J. T. skundą, bylos Nr. 3K-3-591/2006).

2. Dėl CK 4.95 straipsnio taikymo. Teismas turėjo įvertinti, kokį ieškovai pareiškė reikalavimą – daiktinį teisinį (vindikacija) ar prievolinį teisinį (sandorio pripažinimas negaliojančiu). Ieškovai šioje byloje pareiškė reikalavimą tik dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Reiškiant vindikacinį reikalavimą nuosavybės teisė ginama daiktinės teisinės gynimo priemonėmis, kurios absoliutus pobūdis leidžia savininkui vindikacinį reikalavimą pareikšti tiesiogiai daiktą valdančiam asmeniui, neginčijant daikto įgijimo pagrindo. Tokiu atveju ieškovas privalo įrodyti ne tik įstatymo nustatytas sąlygas, kuriomis prarado daiktą, bet ir paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumą. Vindikacija iš sąžiningo įgijėjo galima tik CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-569/2003). Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė byloje ieškovų pareikštus reikalavimus. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus taip pat vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, įgijęs turtą nuosavybės teise, yra teisėtas savininkas, o ieškovui tenka pareiga paneigti šią prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vakarų Lietuvos žvejų ir žuvies perdirbėjų konfederacija ir kt., bylos Nr. 3K-3-40/2008).

3. Dėl V. B. nesąžiningumo ir CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo. Teismas nepagrįstai V. B. pripažino nesąžiningu įgijėju. Ginčo sandorio sudarymo metu viešame registre ginčo pastatų savininke buvo įregistruota UAB „Tomis“. Jokių apribojimų įsigyti ginčo pastatus nebuvo. Ginčijamos sutarties 7 punkte įtvirtinta, kad į parduodamą turtą niekas negali reikšti jokių pretenzijų. V. B. nėra UAB „Tomis“ akcininkas, jo nesieja giminystės ryšiai su bendrovės administracijos darbuotojais ar akcininkais. Apie parduodamą turtą V. B. sužinojo iš skelbimo internete. V. B. nedalyvavo ankstesnėse civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami Kauno miesto savivaldybės ir UAB „Tomis“ ginčai, teismų sprendimai nebuvo įregistruoti viešame registre. Atsakovo UAB „Tomis“ nuosavybės teisė į ginčo pastatus panaikinta tik 2008 m. gegužės 19 d. teismo sprendimu. Teismas nepagrįstai sandorio šalių nesąžiningumą siejo su pastatų įsigijimo kaina. Parduodamo turto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu (CK 6.313 straipsnio 1 dalis). Viešame registre įregistruota ginčo pastatų rinkos vertė visiškai neatitiko pastatų tikrosios vertės, nes šie buvo suniokoti, todėl šalių susitarimu buvo nustatyta reali parduodamo daikto kaina – 320 000 Lt (CK 6.313 straipsnio 1 dalis). Tai, kad V. B. nepradėjo plėtoti įsigytuose pastatuose verslo, nepaneigia jo sąžiningumo. Galiojant laikinajai apsaugos priemonei - areštui, nebuvo galimybių V. B. gauti kredito iš banko, kaip ir leidimo pastatų rekonstrukcijai. V. B. remontavo ginčo pastatus po įsigijimo.

Iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-569/2003). Duomenų apie padarytą nusikaltimą byloje nėra, todėl ginčo turtas negali būti išreikalautas iš V. B. kaip sąžiningo įgijėjo. Įstatymas, garantuodamas savininko teisių gynimą ir nustatydamas nuosavybės teisės gynimo būdus, kartu įpareigoja atsižvelgti ir į teisėtus kitų asmenų interesus. Tokia įstatymo nuostata grindžiama konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu (Konstitucijos 29 straipsnis). Restitucijos taikymas galimas tik nepažeidžiant CK 1.80 straipsnio 4 dalies ir 4.96 straipsnio nuostatų dėl sąžiningo įgijėjo interesų gynimo. Jeigu daiktas, kurį viena šalis įgijo pagal sandorį, vėliau perleidžiamas kitam, t. y. trečiajam asmeniui, o šis asmuo yra sąžiningas, tai iš jo daiktas gali būti išreikalautas tik CK 4.96 straipsnio nustatytais atvejais, kai daikto išreikalavimas yra galimas ir iš sąžiningo įgijėjo. Visais kitais atvejais restitucija yra negalima, o nukentėjusios sandorio šalies interesai turi būti ginami kitais būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal J. M. prašymą, bylos Nr. 3K-3-1096/2000; 2001 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Joniškio grūdai“ v. UAB „Pakruojo Mūša“, bylos Nr. 3K-7-646/2001; 2003 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-97/2003; kt.).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinio skundo tenkinimo atveju – nutarties dalies dėl išlaidų priteisimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl CK 1.86 straipsnio taikymo. Teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus visus byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pritaikius CK 1.86 straipsnio nuostatas dėl tariamojo sandorio. Byloje nepateikta rašytinių įrodymų apie, V. B. teigimu, atliktą turto vertinimą, nors turto vertinimo ataskaita turi būti sudaroma raštu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnis, 24 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnio 4 dalis). VĮ Registrų centro duomenimis, atlikus oficialų pastatų perkainojimą, ginčo pastatai buvo įvertinti 2 007 300 Lt, ir viešo registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nėra nuginčyti. Žemės sklypo savininko sutikimas – tai tik formali ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybė, kuri nepaneigia tariamojo sandorio sudarymo. Remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 dalimi teismui pateikta 2005 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 7436580 nepatvirtina šalių sutartos sumos sumokėjimą. V. B. 2005 m. gruodžio 30 d. sandoriu įsigijęs pastatus, tuoj pat – šventinę dieną – 2006 m. sausio 1-ąją pasirašė neatlygintinio naudojimosi negyvenamosiomis patalpomis (panaudos) sutartį, pagal kurią ką tik įsigytais pastatais neatlygintinai ir neterminuotam laikotarpiui leido naudotis tam pačiam juridiniam asmeniui-pardavėjui. Aplinkybės, kad buvo imituojamas pinigų skolinimasis, o po to sudaroma panaudos sutartis su pardavėju, taip pat patvirtina, kad sandorio šalys neketino sukurti atitinkamų teisinių padarinių. Be to, sutartis tokių ir nesukėlė iki šios dienos.

2. Dėl CK 4.95 straipsnio taikymo. Šioje civilinėje byloje ieškinį dėl sutarties ir priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais padavė ne prievolinių teisinių santykių dalyvis, o nekilnojamųjų daiktų savininkas ir patikėjimo teisės turėtojas. Ieškovai iš esmės pareiškė prašymą išreikalauti nekilnojamuosius daiktus iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal Vokietijos draudimo kompanijos „DA-Deutsche Allgemeine Versicherung Aktiengesellschaft“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-739/2000, pažymėjo, kad bylose sprendžiant vienos pagrindinių teisių – nuosavybės teises (Konstitucijos 23 straipsnis) – klausimus, siekiant išvengti klaidų ir nepagrįsto turto nusavinimo, teismas turi būti aktyvesnis nei kitose bylose.

3. Dėl atsakovo V. B. nesąžiningumo ir CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo. V. B. preziumuojamas sąžiningumas paneigtas jo dalyvavimu sudarant tariamąjį sandorį. Kasaciniame skunde teigiama, kad pastatus po įsigijimo remontavo V. B., nors UAB „Tomis“ 2009 m. vasario 21 d. atsiliepime į Kauno miesto savivaldybės ir Vyriausybės 2009 m. sausio 27 d. ieškinį teigė, kad pastatus remontuoja bendrovė. Ieškovų pateiktas 2008 m. lapkričio 24 d. aktas Nr.60-12-484 patvirtina, kad ginčo pastatais naudojasi ir juos nuomoja kitiems asmenims UAB „Tomis“, o V. B. savo veiklos ginčo objektuose neplėtojimą iš esmės grindžia lėšų trūkumų. V. B. nuo pat sandorio sudarymo neketino ir nesiėmė veiksmų deklaruojamos veiklos plėtrai, ir tai patvirtina, kad ginčijamo sandorio šalys realiai neįgijo ir neketino įgyti civilinių teisių bei pareigų. Dėl pastatų kainos pažymėtina, kad pagal CK 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Byloje nėra įrodymų dėl V. B. prašymu vertintojų nustatytos ginčo pastatų vertės.

Neteisėtai įgytas turtas netampa jį įgijusio asmens nuosavybe, asmuo neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal Konstituciją, nes ne teisės pagrindu teisė negali atsirasti (Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d nutarimas).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl CK 1.86 straipsnio taikymo. Ginčijamo sandorio šalys sudarė sandorį tik dėl akių, juo neketino sukurti atitinkamų teisinių padarinių, todėl teismas pagrįstai taikė CK 1.86 straipsnį. V. B. nepateikė byloje turto vertinimo ataskaitos, kuri patvirtintų pastatų vertinimo prieš sandorio sudarymą faktą (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnis, 24 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnio 4 dalis). Be to, pagal VĮ Registrų centro duomenis, atlikus oficialų pastatų perkainojimą, ginčo pastatai įvertinti 2 007 300 Lt, o viešo registro duomenys laikomi teisingais, kol nenuginčyti. Žemės sklypo savininko sutikimas – tai tik formali ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybė, kuri nepaneigia tariamojo sandorio sudarymo. Remiantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 dalimi teismui pateikta 2005 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. 7436580 nepatvirtina šalių sutartos sumos sumokėjimo. Teismui V. B. atstovės pateiktas UAB „Tomis“ kasos pajamų orderio kvitas, serija SAC Nr. 09077000, yra nepasirašytas V. B., todėl neturi visų privalomų rekvizitų, ir nepatvirtina pinigų sumokėjimo fakto (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). V. B. 2005 m. gruodžio 30 d sandoriu įsigijęs pastatus, tuoj pat – šventinę dieną – 2006 m sausio 1-ąją pasirašė neatlygintinio naudojimosi negyvenamosiomis patalpomis (panaudos) sutartį, pagal kurią ką tik įsigytais pastatais, neatlygintinai ir neterminuotam laikotarpiui leido naudotis tam pačiam juridiniam asmeniui-pardavėjui. Aplinkybės, kad buvo imituojamas pinigų skolinimasis, o po to sudaroma panaudos sutartis su pardavėju, taip pat patvirtina, kad sandorio šalys neketino sukurti atitinkamų teisinių padarinių. Sudaryta ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutartis iki šios dienos tokių nesukėlė.

2. Dėl CK 4.95 straipsnio taikymo. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas CK 4.95 straipsnio pagrindu. Ieškovų ir daiktų įgijėjo atsakovo V. B. nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, todėl pagrįstai ieškinys buvo pareikštas ir nagrinėjamas kaip vindikacinis. Sprendžiant dėl sandorio negaliojimo, yra sprendžiama dėl prievoliniais teisiniais santykiais susijusių šalių veiksmų, todėl toje stadijoje daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, netaikomos. Į sąžiningumo kriterijų atsižvelgiama sprendžiant vindikacinį ieškinį, jei nustatomas daikto įgijimo pagrindo (sandorio) neteisėtumas. Byloje nustatyta, kad V. B., įsigijęs pastatus, iš karto juos panaudos sutarties pagrindu perdavė naudotis UAB „Tomis“. Panaudos sutartis iš tiesų nebuvo laikina, ji nutraukta tik 2009 m. rugpjūčio 27 d., nors pirkimo-pardavimo sutartyje įrašyta pardavėjo pareiga išsikelti iki 2006 m. kovo 1 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal Vokietijos draudimo kompanijos „DA-Deutsche Allgemeine Versicherung Aktiengesellschaft“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-739/2000, pažymėjo, kad bylose sprendžiant vienos pagrindinių teisių – nuosavybės teises (Konstitucijos 23 straipsnis) – klausimus, siekiant išvengti klaidų ir nepagrįsto turto nusavinimo, teismas turi būti aktyvesnis nei kitose bylose.

3. Dėl V. B. nesąžiningumo ir CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo. V. B. preziumuojamas sąžiningumas paneigtas jo dalyvavimu sudarant tariamąjį sandorį. Kasaciniame skunde teigiama, kad pastatus po įsigijimo remontavo V. B., nors UAB „Tomis“ 2009 m. vasario 21 d. atsiliepime į Kauno miesto savivaldybės ir Vyriausybės 2009 m. sausio 27 d. ieškinį nurodė, kad pastatus remontuoja bendrovė. Ieškovų pateiktas 2008 m. lapkričio 24 d. aktas Nr.60-12-484 patvirtina, kad ginčo pastatais naudojasi ir juos nuomoja kitiems asmenims UAB „Tomis“, o V. B. savo veiklos ginčo objektuose neplėtojimą iš esmės grindžia lėšų trūkumu. V. B. nuo pat sandorio sudarymo neketino ir nesiėmė veiksmų deklaruojamos veiklos plėtrai, ir tai patvirtina, kad ginčijamo sandorio šalys realiai neįgijo ir neketino įgyti civilinių teisių bei pareigų. Ginčo sandoriu buvo siekiama užkirsti kelią įvykdyti teismo 2001 m. liepos 2 d. nutartimi patvirtintą taikos sutartį. Aplinkybės, kad buvo imituojamas pinigų skolinimasis, o po to sudaroma panaudos sutartis su pardavėju, įrodo, kad ginčijamas sandoris tebuvo tariamas, o jo šalis V. B. – nesąžiningas. 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties 4 punkte nustatyta, kad turtas parduodamas už 320 000 Lt, kuriuos V. B. neva sumokėjo prieš pasirašydamas šią sutartį. Pažymėtina, kad tokios didelės sumos mokėjimas juridiniam asmeniui grynaisiais pinigais, kol nėra sudarytas ir patvirtintas sandoris, prieštarauja protingumo principui. Ginčo sandorį sudariusių šalių nesąžiningumą taip pat įrodo ir sandorio kaina, kuri yra daug mažesnė, nei VĮ Registrų centro nustatyta. Be to, V. B., kaip rūpestingas ir apdairus pirkėjas, žinojo ir negalėjo nežinoti, kad UAB „Tomis“ perleidžia pastatus tuoj pat po įsigijimo (nuosavybės teisių įregistravimo viešame registre), kuriuo siekia naudotis ir po sandorio sudarymo. Ypač greitai perleidžiant nekilnojamąjį turtą norėta pasinaudoti ginčo turtą įsigijusio V. B., kaip trečiojo asmens, teisių apsauga.

Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti sunkumų dėl įgyjamojo turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas, rūpinasi civilinių teisinių santykių stabilumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, bylos Nr. 3K-3-17/2006). Protingai elgdamasis V. B. neturėjo sudaryti sandorio, kai yra duomenų, kad gali prarasti pagal sutartį įgytą turtą. Elgdamasis apdairiai, jis turėjo pasidomėti UAB „Tomis“. Apie tokią turto įgijėjo pareigą pasisakoma ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. T. S., bylos Nr. 3K-3-898/2002). Preziumuojamas V. B. sąžiningumas yra paneigtas tuo, kad jis dalyvavo sudarant tariamąjį sandorį, todėl taikytinas CK 4.95 straipsnis, įtvirtinantis savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo valdymo. Dėl pastatų kainos pažymėtina, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, CK 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Byloje nėra įrodymų dėl V. B. prašymu vertintojų nustatytos ginčo pastatų vertės. Pagal notarui pateiktus duomenis, oficialus pastatų perkainojimas buvo atliktas prieš pat ginčijamo sandorio sudarymą – 2005 m. gruodžio 13 d., pastatai įvertinti 2 007 300 Lt.

UAB „Tomis“ nebuvo ir negalėjo būti teisėta ginčo pastatų savininkė, tačiau neteisėto teismo sprendimo pagrindu buvo nusavinusi statinius, įregistruotus Lietuvos Respublikos nuosavybės teise ir valdomus Kauno miesto savivaldybės patikėjimo teise, siekė kuo greičiau pakeisti ginčo statinių savininką, sudarydama ginčo sutartį ir pasirašydamas turto perdavimo-priėmimo aktą su V. B.. Neteisėtai įgytas turtas netampa jį įgijusio asmens nuosavybe, asmuo neįgyja nuosavybės teisių, saugomų pagal Konstituciją, nes ne teisės pagrindu teisė negali atsirasti (Konstitucinio Teismo 2000 m. liepos 5 d nutarimas).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vindikaciją reglamentuojančių teisės normų taikymo

Vindikacinis ieškinys yra absoliutaus pobūdžio daiktinis teisinis ieškinys, nes šį gynimo būdą savininkas gali panaudoti prieš bet kurį asmenį, kuris neteisėtai valdo savininkui priklausantį daiktą. Vindikacinio ieškinio objektas yra daiktas, o ne reikalavimo teisė ar skolininko pareiga, kai ieškinys kyla iš prievolinių teisinių santykių. Taigi tais atvejais, kai teismo prašoma pripažinti sandorį negaliojančiu, svarbu nustatyti, kokį ieškovas reiškia reikalavimą – daiktinį teisinį (vindikaciją) ar prievolinį teisinį (sandorio pripažinimas negaliojančiu). Reiškiant vindikacinį reikalavimą nuosavybės teisė ginama daiktinės teisės gynimo priemonėmis, kurios absoliutus pobūdis leidžia savininkui vindikacinį reikalavimą pareikšti tiesiogiai daiktą valdančiam asmeniui, neginčijant vindikuojamo daikto įgijimo pagrindo. Tokiu atveju savininkas privalo įrodyti įstatymo nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumą, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra, t. y. įrodinėjimo pareiga tenka daikto savininkui (CPK 178 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., byla Nr. 3K-3-569/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovai, remdamiesi sandorių negaliojimą reglamentuojančiomis CK teisės normomis, CK 4.95, 6.307 straipsniais (taip pat nurodydami ir kitas teisės normas), prašė teismo pripažinti negaliojančiais atsakovų UAB „Tomis“ ir V. B. 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ginčo pastatai parduoti V. B., bei 2005 m. gruodžio 30 d. šių pastatų priėmimo-perdavimo aktą, iškeldinti atsakovą UAB „Tomis“ iš ginčo pastatų. Taigi byloje pareikštas vindikacinis ieškinys dėl pastatų išreikalavimo iš neteisėto valdymo. Tokiu atveju, minėta, nuosavybės teisė ginama daiktinės teisės gynimo priemonėmis. CK 4.95-4.97 straipsniuose reglamentuotas daikto išreikalavimas būtent iš neteisėto valdymo, todėl daikto savininkas, norintis susigrąžinti daiktą, turi įrodyti, kad valdantis daiktą trečiasis asmuo jį valdo neteisėtai, t. y. daikto valdymo pagrindas yra neteisėtas. Nagrinėjamos bylos atveju ginčo pastatus, minėta, UAB „Tomis“ pardavė kasatoriui sudarant 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį, todėl svarbu nustatyti, ar ši sutartis buvo teisėtas pagrindas kasatoriaus nuosavybės teisei į ginčo pastatus atsirasti.

Dėl CK 4.95, 6.307 straipsnių taikymo

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą. Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2008).

Pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimą reglamentuojančio CK 6.307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Remiantis CK 6.323 straipsnio 1 dalimi tais atvejais, kai parduotą daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, atiteisia iš pirkėjo, tai pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti šio turėtus nuostolius, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas apie tokius pagrindus žinojo ar turėjo žinoti. Tačiau tokiu atveju, kai sutartis pripažįstama negaliojančia 6.307 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, įstatymų leidėjas apribojo savininko galimybę susigrąžinti daiktą natūra iš sąžiningo įgijėjo CK 4.96 straipsnyje nustatytais atvejais, t. y. nustatė ribotą vindikaciją (CK 6.307 straipsnio 3 dalis). CK taip pat yra nustatyta ir neribota vindikacija, esant nesąžiningam nekilnojamojo daikto įgijėjui, ir CK 6.307 straipsnio 3 dalis turi būti taikoma ją sistemiškai aiškinant kartu su CK 4.95 straipsniu, pagal kurį iš nesąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas išreikalaujamas visais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu patenkino UAB „Tomis“ pareiškimą ir nustatė nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Kauno miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą byloje ir panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimą. Procesas byloje buvo atnaujintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartimi, byla perduota nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui, kuris 2008 m. gegužės 19 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir UAB „Tomis“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmetė. Taigi nuosavybės teisę į pastatus UAB „Tomis“ buvo įgijęs įgyjamosios senaties pagrindu, Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu nustačius nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.47 straipsnio 11 punktas, 4.68 straipsnio 2 dalis). Galiojant šiam teismo sprendimui 2005 m. gruodžio 30 d. pastatai buvo parduoti kasatoriui, tačiau teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimas, kuriuo buvo nustatytas UAB „Tomis“ pastatų nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, buvo panaikintas 2008 m. gegužės 19 d. Panaikintas teismo sprendimas negalioja nuo jo priėmimo momento ir negali sukelti teisinių padarinių (CPK 760 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą Nr. 3K-3-58/2007 dėl proceso atnaujinimo byloje dėl UAB „Tomis“ nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, 2007 m. vasario 20 d. nutartimi konstatavo, kad byloje esantys įrodymai paneigia UAB „Tomis“ teisę pretenduoti įgyti ginčo daiktus įgyjamosios senaties pagrindu, nes patvirtina, kad ji žinojo, jog valdo juos nesąžiningai, neteisėtai, kad neturi teisės valdyti juos kaip savininkė ir kad teisėta jų savininkė (valdytoja) yra Kauno miesto savivaldybė, kuri gynė UAB „Tomis“ veiksmais pažeistas teises (CK 4.70 straipsnio 1 dalis). Kauno miesto apylinkės teismas, 2005 m. rugsėjo 2 d. priimdamas sprendimą nustatyti UAB „Tomis“ nuosavybės teisės į ginčo pastatus įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, byloje esančių duomenų nevertino ir netaikė CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatų, t. y. padarė aiškią įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo klaidą.

Taigi teisėjų kolegija turi pagrindą spręsti, kad 2005 m. gruodžio 30 d. sudarant ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutartį UAB „Tomis“ pardavė kasatoriui bendrovei nuosavybės teise nepriklausantį turtą, nebūdamas daikto savininko įgaliotas ir neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, todėl pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu kasatorius kaip pirkėjas netapo teisėtu daikto savininku, nes, minėta, tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Nustačius neteisėto ginčo pastatų valdymo faktą – pardavėjui UAB „Tomis“ nuosavybės teise nepriklausančių pastatų pardavimą kasatoriui, ginčijama pastatų 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis pripažintina negaliojančia CK 6.307 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tačiau, minėta, tokiu atveju daiktas, buvęs pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, grąžinamas savininkui, jeigu nenustatomi atvejai, nustatyti CK 4.96 straipsnyje. Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ginčo pastatus savivaldybė kaip savininkė (valdytoja) prarado dėl padaryto nusikaltimo, todėl iš kasatoriaus, konstatavus jį esant sąžiningu įgijėju, ginčo pastatai negalėtų būti išreikalauti (CK 4.96 straipsnio 2 dalis, 6.307 straipsnio 3 dalis). Iš to darytina išvada, kad ginčo pastatai galėtų būti grąžinti Kauno miesto savivaldybei kaip savininkei (valdytojai) tik nustačius, kad kasatorius, įsigydamas ginčo pastatus iš UAB „Tomis“, buvo nesąžiningas (CK 4.95 straipsnis).

Dėl sąžiningumo prezumpcijos paneigimo

Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo yra laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įrodinėjimo požiūriu kiekvienam asmeniui nereikia įrodinėti savo sąžiningumo, jeigu įstatymas nepreziumuoja konkretaus subjekto nesąžiningu arba kaltu. Jeigu asmuo yra turto valdytojas, tai jo valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.26 straipsnio 2 dalis). Asmuo, ketinantis nutraukti valdymą ar turintis kitokių reikalavimų turto valdytojui, jeigu tai yra nagrinėjamos bylos dalykas, turi įrodyti aplinkybę, kad valdymas nesąžiningas. Iš to išplaukia, kad turto valdytoju esantis asmuo preziumuojamas esąs sąžiningas. Jo nesąžiningumą turi įrodyti asmuo, tai teigiantis (CPK 178 straipsnis). Sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (CK 4.26 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N., bylos Nr. 3K-3-328/2006).

Vertinant daikto įgijėjo sąžiningumą visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007). Be to, kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad negalima pirkėjo laikyti sąžiningu, jeigu jis įgijęs turtą daug mažesne negu rinkos kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Dž. C. v. Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo ir kt., bylos Nr. 3K-7-861/2002; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. ir kt. v. V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-360/2005; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. L. v. 675-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-549/2007; kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo pastatus UAB „Tomis“ pardavė kasatoriui už 320 000 Lt. Šią aplinkybę patvirtino abi 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties šalys. Sutarties 4 punkte nurodyta, kad visas turtas parduodamas už 320 000 Lt, kuriuos pardavėja UAB „Tomis“ gavo iš kasatoriaus prieš sutarties pasirašymą; šalys patvirtino, kad pinigai buvo sumokėti sutarties sudarymo dieną. Pagal į bylą 2005 m. gruodžio 30 d. ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutartį tvirtinusio notaro pateiktus duomenis sudarant šią sutartį buvo pateikti VĮ Registrų centro 2005 m. gruodžio 14 d. pažymėjimai, pagal kuriuos parduodamų kasatoriui ginčo pastatų vertė buvo nustatyta 2005 m. gruodžio 13 d., t. y. prieš pat sutarties sudarymą; ginčo pastatai įvertinti 2 007 300 Lt. Pažymėtina, kad 2 007 300 Lt pastatų vertė nurodyta ir 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties 4 punkte. Ši aplinkybė patvirtina, kad kasatoriui buvo žinoma reali perkamų pastatų vidutinė rinkos vertė, t. y. kad jo mokama už perkamus pastatus kaina yra daug mažesnė negu rinkos kaina. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai teigė, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu reali pastatų vertė buvo 320 000 Lt; V. B. teigimu, jo prašymu turto vertintojai nustatė ginčo pastatų 300 000–350 000 Lt vertę, tačiau byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes. Dėl to, vadovaudamasi kasacinio teismo formuojama teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius negali būti pripažintas sąžiningu ginčo pastatų įgijėju dėl to, kad jis įgijo ginčo pastatus daug mažesne negu rinkos kaina. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė ir kitas sandorio šalių nesąžiningumui konstatuoti svarbias aplinkybes dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių, įgyto turto naudojimo, sutarties šalių elgesio iki ir po sutarties sudarymo, pastatų pirkimo-pardavimo sutarties ir jų panaudos sutarties sudarymo. Pagal byloje esančius duomenis kasatorius, 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijęs ginčo pastatus, 2006 m. sausio 1 d. panaudos sutartimi leido naudotis įsigytais pastatais tam pačiam juridiniam asmeniui – pardavėjai UAB „Tomis“; pastaroji sutartis šalių susitarimu nutraukta tik 2009 m rugpjūčio 27 d., t. y. praėjus beveik ketveriems metams po jos sudarymo, kai 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties 8 punkte įrašyta pardavėjo pareiga išsikelti iš pastatų iki 2006 m. kovo 1 d. Ginčo pastatais naudojosi ir juos nuomojo kitiems asmenims UAB „Tomis“. Minėta, kad ši bendrovė žinojo, jog pastatus valdo nesąžiningai ir neteisėtai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tikroji sandorio šalių valia buvo formaliai pakeisti nesąžiningai įgytų daiktų savininką. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina kasatoriaus ir UAB „Tomis“ nesąžiningumą, sudarant ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutartį.

Taigi nustačius kasatoriaus nesąžiningumo, sudarant ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, faktą yra pagrindas šią sutartį pripažinus negaliojančia CK 6.307 straipsnio 1 dalies pagrindu grąžinti pastatus jo savininkui (valdytojui), nes tokiu atveju, t. y. esant pirkėjo nesąžiningumui, CK 6.307 straipsnio 3 dalyje nustatytas apribojimas dėl daikto grąžinimo savininkui netaikytinas. Taigi, esant nesąžiningam nekilnojamojo daikto įgijėjui, taikytina neribota vindikacija ir konstatuojama, kad Kauno miesto savivaldybė turi teisę išreikalauti ginčo pastatus iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Tokiu atveju, pripažįstant 2005 m. gruodžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, kasatoriui grąžintina už ginčo pastatus sumokėta kaina (CK 6.323 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų tariamojo sandorio negaliojimą reglamentuojančio CK 1.86 straipsnio taikymo klausimu, nes, konstatavus ginčijamo pirkimo-pardavimo sandorio ir perdavimo-priėmimo akto negaliojimą taikant vindikaciją reglamentuojančias teisės normas, nurodyti kasacinio teismo argumentai tampa teisiškai neaktualūs bylos išnagrinėjimo rezultatui.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 89,88 Lt tokių išlaidų. Teisėjų kolegijai nusprendus kasacinio skundo netenkinti, išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš kasatoriaus V. B. 89,88 Lt (aštuoniasdešimt devynis Lt 88 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Virgilijus Grabinskas

Vincas Verseckas