Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 2.24 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios asmens teisę reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą paskleidus asmens garbę ir orumą žeminančius ir neatitinkančius tikrovės duomenis, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-127-403/2018

Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00379-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.2.1.9.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovams A. M., V. M., D. M. dėl garbės ir orumo gynimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančios asmens teisę reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą paskleidus asmens garbę ir orumą žeminančius ir neatitinkančius tikrovės duomenis, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad atsakovai paskleidė ieškovės garbę ir orumą žeminančius bei tikrovės neatitinkančius duomenis, ir priteisti solidariai iš atsakovų 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Ieškovė nurodė, kad kai ji atvyko pasimatyti su nepilnamečiu sūnumi E. M., dalyvaujant antstoliui A. Bložei ir jo padėjėjui M. Kairiui, mažamečiam E. M., atsakovas A. M. įžeidė jos garbę ir orumą pasakydamas šiuos žodžius: „motina tokį gyvenimą gyvena, kad žiauru...“, „vot aferistė“, „tu po langais Anglijoj girta voliojais“, „kiek tu kartų girta ateidavai pas mumis“. Atsakovas V. M. įžeidė ieškovės garbę ir orumą pasakydamas šiuos žodžius: „su kuiliu Palangoj gulėjai“, „vaiks skundžias, saka, kai aš paprašau valgyt, ant mani rėk, saka, mani muš“, „vaiks pasakė, su chachaliu paliko mašinoj, naktį Anglijoj, aš net apsisisiojau iš baimės“, „jin alkoholikė yra!“, „kiek ji paėmus“, „yra žinių, kad ji nori parduoti vaiką Anglijoj“, „ji neturi iš ko pragyvent tenai ir nori parduoti už didelius pinigus. Yra žinių! Nu tai, reiškias, prisigers tenai, ją paims vaikų teisės tenai, atims jos vaiką ir atiduos tam žmogui, katram pažadėta dideli pinigai“. D. M. įžeidė ieškovės garbę ir orumą pasakydama šiuos žodžius: „tu su chachaliu daveis!“, „chachalį susiradai“, „aferiste tu, aferiste“, „barakuda tu“, „ko jisai klykė, ką? Kad mama mane nemyli, kad mama mane skriaudžia...“, „dvi savaites baladojo, du vakarus paskambino akis apsipylus“, „tau snukį vieną sykį išlygino, bet buvo už ką! Dėl to, kad tu su chachaliu trankeis, už tai, kad girta drybsojai“, „kad tu girta gatvėj drybsojai“, „tu prisidarei tiek klaidų begerdama, begastroliuodama“, „tai ar ant vaiko nespjaudei girta gulėdama?“, „troškin tikriausiai šiandien labai“, „reiktų ištirt ją išvis, paimt kraują, kiek ji yra pririjusi iš vakaro“, „nemažai išgėrei vakar, troškin labai“. A. M. 2013 m. rugsėjo 26 d. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir VTAS) patalpose, dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjai L. P. ir specialistei D. D., ieškovę viešai apšmeižė ir įžeidė, teigdamas, kad V. M. nori pasiimti vaiką tik tam, kad parduotų Anglijoje bevaikei anglų šeimai už didelius pinigus, o savo 2013 m. gruodžio 20 d. paaiškinime Vaiko teisių apsaugos skyriui nurodė, kad V. M. gyvenimo būdas yra žalingas, kad ji nevengia vartoti alkoholinių gėrimų, gyvena su svetimu vyriškiu. A. M. aiškino, kad dėl V. M. elgesio vaikas gali atsidurti socialinių tarnybų akiratyje, taip apšmeižė ieškovę, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeidė ieškovės garbę ir orumą. D. M. 2014 m. rugpjūčio 20 d. paaiškinime Vaiko teisių apsaugos skyriui nurodė, kad V. M. paskambino A. M. ir „iš balso A. M. suprato, kad V. M. tą dieną buvo neblaivi“, todėl tiek A. M., perduodamas šią žinią savo motinai, tiek D. M., toliau skleisdama šią žinią VTAS specialistams, apšmeižė ieškovę, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeidė jos garbę ir orumą.

Ieškovė nurodė, kad dėl šių atsakovų žodžių patyrė skausmą ir išgyvenimus, buvo pažeminta ir užgauliojama kitų žmonių akivaizdoje, paniekinta, apkalbėta, sumažėjo jos pasitikėjimas savimi, buvo sugadinti jos ir sūnaus santykiai. Dėl to sutriko ieškovės sveikata, miegas, ji tapo nervinga, jaučianti sumišimą ir baimę. Ieškovė padarytą neturtinę žalą vertina 3000 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė valstybei iš ieškovės 10,52 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo; priteisė antstoliui A. Bložei iš atsakovų A. M., V. M. ir D. M. po 0,59 Eur išlaidų atlyginimo.

Teismas nustatė, kad atsakovas A. M. ir ieškovė yra buvę sutuoktiniai, o atsakovai V. M. ir D. M. yra buvę ieškovės uošviai. Tarp ieškovės ir atsakovo A. M. vyko teisminiai ginčai dėl jų nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo. Ieškovė su antstoliu ir jo padėjėju 2013 m. rugsėjo 9 d. atvyko į atsakovų gyvenamąją vietą. Namo kieme tarp ieškovės ir atsakovų įvyko žodinis konfliktas, šį matė antstolis, jo padėjėjas bei nepilnametis ieškovės ir atsakovo sūnus. Atsakovai sutinka, kad konflikto metu pasakė ieškinyje nurodytus žodžius. Nors V. M. neigė, kad sakė žodžius apie kuilį, tačiau kad žodžiai „Palangoj su kuiliu gulėjai“ buvo pasakyti, patvirtina antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir baudžiamojoje byloje esantis garso įrašas.

Teismas nepripažino žinia atsakovo A. M. žodžių „kiek kartų ateidavai girta pas mumis“, nes ši frazė buvo pateikta kaip klausimas, todėl negali būti vertinama kaip faktas, žinia. Teismas taip pat nepripažino žinia A. M. pasakyto teiginio „motina tokį gyvenimą gyvena, kad žiauru“, kadangi iš jo turinio matyti, jog nėra nurodytas konkretus faktas. Šį abstraktų teiginį teismas vertino kaip atsakovo pamąstymą, nuomonę, vertinimą. A. M. pasakytus žodžius „vot aferistė“ ir „tu po langais Anglijoj girta voliojais“ teismas pripažino žinia.

Atsakovės D. M. pasakytų žodžių: „ko jisai klykė, ką? Kad mane mama nemyli, kad mane mama skriaudžia“, „tai ar ant vaiko nespjaudei mašinoj girta gulėdama?“, „troškin tikriausiai šiandien labai?“ „reiktų ištirt ją išvis, paimt kraują, kiek ji yra pririjusi iš vakaro“, „nemažai išgėrei vakar, troškin labai?“, teismas nepripažino žinia, kadangi nustatė, kad šios frazės pasakytos klausiamąja forma, pateiktos kaip klausimas, pamąstymas, bet ne faktas. D. M. konflikto metu pasakytas frazes „tu su chachaliu daveis, chachalį susiradai“, „aferiste tu, aferiste“, „barakuda tu“, „dvi savaites baladojos, du vakarus paskambino akis apsipylus“, „tau snukį vieną kartą išlygino, bet buvo už ką! Dėl to, kad tu su chachaliu trankeis! Už tai, kad girta drybsojai“, „kad tu girta gatvėj drybsojai“, „tu prisidarei tiek klaidų begerdama, begastroliuodama“ teismas pripažino žinia.

Atsakovo V. M. pasakytus žodžius: „su kuiliu Palangoj gulėjai“, „vaiks skundžias, saka, kai aš paprašau valgyt, ant mani rėk, saka, mane muš“, „vaiks pasakė, su chachaliu paliko mašinoj, naktį Anglijoj, aš net apsisisiojau iš baimės“, „jin alkoholikė yra!“, „kiek ji paėmus“, „yra žinių, kad ji nori parduot vaiką Anglijoj. Ji neturi iš ko pragyvent tenai ir nori parduot už didelius pinigus. Yra žinių. Nu tai, reiškias, prisigers tenai, ją paims vaikų teisės tenai, atims jos vaiką ir atiduos tam žmogui, katram pažadėta dideli pinigai. Yra tokių žinių“, teismas pripažino žinia.

Teismas pabrėžė, kad duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Atsižvelgdamas į tai, kad, be šalių, įvykio metu buvo ir antstolis, jo padėjėjas bei nepilnametis E. M., teismas pripažino, kad nurodyti teiginiai, kurie buvo pripažinti žiniomis, buvo paskleisti.

Spręsdamas, ar paskleistos žinios atitinka tikrovę, teismas nurodė, kad yra preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Teismas nustatė, kad atsakovai neįrodė, jog jų pasakyti žodžiai apie ieškovę atitinka tikrovę, todėl sprendė, kad jie tikrovės neatitinka.

Teismas nustatė, kad tarp bylos šalių tvyro įtampa, jos dažnai konfliktuoja, atsakovai ieškinyje nurodytus žodžius pasakė konfliktinės situacijos metu. Išklausęs baudžiamojoje byloje esantį garso įrašą, teismas nustatė, kad tiek atsakovai, tiek ieškovė kalbėjo pakeltu tonu, abi šalys viena apie kitą išsakė neigiamus žodžius. Atsižvelgdamas į dar iki įvykio tarp šalių susiklosčiusius santykius, ilgai besitęsiantį konfliktą, teismas sprendė, kad atsakovė, vykdama su antstoliu ir jo padėjėju pas atsakovus į namus, galėjo tikėtis ir numatyti, kad tarp jų įvyks konfliktas, kad konflikto metu gali būti išsakyta neigiamų žodžių. Teismas sprendė, kad dėl atsakovų konflikto metu pasakytų žodžių nebuvo pažeista ieškovės garbė, t. y. sugadinta ieškovės visuomeninė reputacija, kad apie ją tretieji asmenys pakeitė nuomonę, susidarė neigiamą įspūdį, pradėjo ją neigiamai vertinti. Teismas pabrėžė, kad konfliktas vyko kieme, toliau nuo gatvės, iš garso įrašo matyti, kad viso konflikto metu garsiai lojo šuo, pašaliniai asmenys tiksliai konflikto negirdėjo.

Teismas nurodė, kad antstoliai, vykdydami savo darbines funkcijas, dažnai patenka į konfliktines situacijas, yra pratę girdėti įžeidžiamus žodžius, todėl, vykstant konfliktui, vargu ar tiki viskuo, kas jo metu yra pasakoma. Teismas atsisakė pripažinti, kad dėl konflikto metu apie ieškovę pasakytų žodžių buvo pažeistas jos orumas. Ji pati konflikto metu šnekėjo pakeltu tonu, pasakė neigiamą reikšmę turinčių žodžių atsakovams, be to, su antstoliu ir jo padėjėju ieškovės nesieja jokie ryšiai, todėl mažai tikėtina, kad neigiama šių asmenų nuomonė apie ieškovę galėtų padaryti įtaką jos pačios neigiamam savęs įvertinimui. Nors ieškovė pateikė medicininę pažymą, kad jai 2013 m. rugsėjo 26 d. nustatytas generalizuoto nerimo sutrikimas, teismas nepripažino, kad diagnozė ieškovei nustatyta būtent dėl atsakovų išsakytų žodžių.

Ieškovės teiginių, kad atsakovas A. M. 2013 m. rugsėjo 26 d. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje, dalyvaujant skyriaus vedėjai L. P. ir vyr. specialistei D. D., viešai apšmeižė ieškovę, teigdamas, kad „ieškovė nori pasiimti vaiką tik tam, kad parduotų jį Anglijoje bevaikei anglų šeimai už didelius pinigus“, teismas nepripažino įrodytais. Teismas įvertino privataus kaltinimo byloje teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojų apklaustų L. P. ir D. D. parodymus, kad jos neprisimena tokių pasakytų atsakovo žodžių. Atsakovui neigiant, kad jis pasakė ieškinyje nurodytus žodžius, pokalbyje dalyvavusioms liudytojoms nepatvirtinus, kad žodžiai iš tiesų buvo pasakyti, o ieškovei nepateikus kitų įrodymų, kad atsakovas pasakė nurodytus žodžius, teismas nepripažino, kad žodžiai buvo pasakyti.

Atsižvelgdamas į tai, kad šalys yra buvę sutuoktiniai, tarp jų vyko konfliktas, ginčai, kad VTAS darbuotojos yra pratusios prie konfliktuojančių tėvų, dažnai ir klaidingos informacijos pateikimo, teismas nepripažino, kad atsakovo A. M. nurodyti teiginiai, jog ieškovės gyvenimo būdas yra žalingas, ji nevengia vartoti alkoholinių gėrimų, gyvena su svetimu vyriškiu, kad visa tai matęs vaikas patyrė neigiamų emocijų, kad vaikas gali atsidurti socialinių tarnybų akiratyje, pažeidė ieškovės garbę visuomenėje ir ieškovės orumą. Teismas pažymėjo, kad atsakovo sakiniai nėra tokio įžeidžiančio pobūdžio, kad dėl jų pakistų tiek ieškovės vertinimas visuomenėje, tiek ieškovės savęs pačios vertinimas. Iš viso paaiškinimo turinio, jo konteksto teismas sprendė, kad A. M. labiau išreiškė nuogąstavimą, susirūpinimą dėl vaiko, bet ne siekė paskleisti tikrovės neatitinkančią, ieškovės garbę ir orumą pažeidžiančią informaciją.

Atsakovės D. M. 2014 m. rugpjūčio 20 d. paaiškinime Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui nurodyto teiginio, kad „iš balso A. M. suprato, jog V. M. tą dieną buvo neblaivi“, teismas nepripažino žinia. Iš sakinio pradžios teismas nustatė, kad tai yra asmens vertinimas, nuomonė, bet ne faktai ir duomenys. Asmens pateikta nuomonė, supratimas, įspūdžio susidarymas negali būti patikrintas tiesos kriterijumi, todėl negali būti pripažintas kaip pažeidžiantis asmens garbę ir orumą.

Kadangi teismas atsisakė pripažinti, kad dėl atsakovų pasakytų (parašytų) ieškinyje nurodytų žodžių buvo pažeista ieškovės garbė ir orumas, netenkino ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. vasario 13 d. nutartimi paliko nepakeistą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstais ieškovės apeliacinio skundo teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Kolegija pabrėžė, kad ieškovė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tačiau ši aplinkybė nesuponuoja išvados, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybes, kurioms esant buvo pasakyti ieškinyje nurodyti teiginiai, pagrįstai akcentavo konfliktiškus šalių tarpusavio santykius. Aplinkybės, kad ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos teisme prasidėjo šiek tiek vėliau (2013 m. rugsėjo 30 d.), kolegija nepripažino įrodančia, kad šalys iki kreipimosi į teismą sutarė. Iš baudžiamojoje byloje pateiktų liudytojų A. Bložės, G. M. paaiškinimų ir pačios ieškovės nurodytų aplinkybių teismas nustatė, kad atsakovas atsisakė gera valia atiduoti vaiką, todėl ieškovė, norėdama atsiimti vaiką, kreipėsi į antstolį. Aplinkybė, kad atsakovas atsisakė gera valia perduoti vaiką ir ieškovė kreipėsi į antstolį, įrodo, kad šalių tarpusavio santykiai buvo priešiški ir įtempti.

Kolegija atkreipė dėmesį, kad aplinkybės, susijusios su atsakovo A. M. parodymais 2014 m. gegužės 23 d. teisiamajame posėdyje, bei, apeliantės teigimu, atsakovo 2013 m. rugsėjo 26 d. VTAS patalpose pasakytais žodžiais apie ieškovės ketinimą parduoti vaiką, buvo analizuotos baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNDM3LTEzNS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-437-135/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-437-135/2015">1A-437-135/2015</a>. Minėtoje byloje teismas konstatavo, kad atsakovas šių žodžių teismo posėdyje nesakė; kaip liudytojos apklaustos VTAS darbuotojos L. P. ir D. D. nurodė neprisimenančios, kad ieškovė būtų buvusi kaltinama ketinimu parduoti vaiką. G. M. parodymus, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. ji matė, kaip jos sesuo iš kabineto išėjo verkdama ir jai papasakojo, jog A. M. kaltina ją noru parduoti vaiką Anglijoje, kad L. P., išėjusi iš kabineto, ramino seserį, įvertinęs jos ir ieškovės giminystės ryšį (seserys), teismas vertino kritiškai, pripažino, kad liudytoja suinteresuota palaikyti nukentėjusiosios poziciją.

Įvertinusi šias baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas A. M. 2013 m. rugsėjo 26 d. VTAS patalpose pasakė ieškinyje nurodytus žodžius.

Kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad nors teiginiai: „kiek tu kartų ateidavai girta pas mumis“, „tai ar ant vaiko nespjaudei mašinoj girta gulėdama“, „troškin tikriausiai šiandien labai“, „reiktų ištirt ją išvis, paimt kraują, kiek ji yra pririjusi iš vakaro“, „nemažai išgėrei vakar, troškin labai“, ir buvo suformuluoti tarsi klausimas, tačiau, atsižvelgiant į aplinkybes, kurioms esant šie žodžiai buvo pasakyti, pripažintini žinia, kuria atsakovai tvirtina, kad ieškovė yra neblaivi, piktnaudžiauja alkoholiu. Kolegija pabrėžė, kad neatitinkantys tikrovės teiginiai, kurie yra nesuderinami su moralės ir (ar) paprotinių normų laikymusi, teismų praktikoje pripažintini žeminančiais asmens garbę ir orumą.

Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1160/2003; 2004 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-264/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-264/2006">3K-3-264/2006</a>), kolegija sprendė, kad VTAS atstovams atsakovų nurodyti teiginiai apie ieškovę, nepaisant jų išraiškos būdo (žodžiu ar raštu), negali būti vertinami kaip asmens garbę ir orumą pažeidžiančios informacijos paskleidimas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su ieškovės teiginiais, kad atsakovai 2013 m. rugsėjo 9 d. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, nes jų žodžius girdėjo antstolis bei jo padėjėjas. Kolegija pažymėjo, kad antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikė vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Nagrinėjamu atveju antstolis ir jo padėjėjas atvyko kartu su ieškove pas atsakovus vykdydami jiems įstatymų pavestas funkcijas, todėl pripažintina, kad šių asmenų akivaizdoje atsakovų pasakyti žodžiai negali būti vertinami kaip paskleisti tretiesiems asmenims. Atsižvelgdama į tai, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. tarp atsakovų ir ieškovės kilusį konfliktą girdėjo tik antstolis ir jo padėjėjas, kiti pašaliniai asmenys kivirčo negalėjo girdėti dėl šuns lojimo, gatvės triukšmo, kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš privalomų CK 2.24 taikymo sąlygų? žinių paskleidimo, todėl nėra pagrindo taikyti civilinės atsakomybės atsakovams sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (CK 6.245, 6.250 straipsniai).

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nepagrįsti apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš CK 2.24 straipsnyje įtvirtintų asmens garbės ir orumo gynimo sąlygų, t. y. žinių paskleidimo fakto. Teismas sutapatino antstoliams įstatymų pavestas funkcijas su jų teikiamomis paslaugomis. Antstolis ir jo padėjėjas atvyko kartu su ieškove pas atsakovus ne vykdydami jiems įstatymų pavestas funkcijas, o ieškovės prašymu teikdami jai atlygintines paslaugas. Antstoliui įstatymo nustatytos funkcijos apibrėžtos Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad antstolis teisės aktų nustatyta tvarka gali teikti paslaugas. Įstatyme griežtai nurodoma, kad paslaugų teikimas neturi trukdyti antstoliui atlikti įstatymų nustatytas funkcijas; atliekant funkcijas ir teikiant paslaugas, turi būti užtikrintas funkcijų atlikimo ir paslaugų teikimo atribojimas (Antstolių įstatymo 21 straipsnio 3 dalis). Kadangi antstolis ir jo padėjėjas teikė ieškovei paslaugas, o ne vykdė jiems įstatymų pavestas funkcijas, tai šių asmenų akivaizdoje atsakovų pasakyti žodžiai teismo turėjo būti vertinami kaip paskleisti tretiesiems asmenims. Dėl šių priežasčių teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika ir išaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-264/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-264/2006">3K-3-264/2006</a>).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovų konfliktą girdėjo nepilnametis E. M., tačiau dėl šios aplinkybės nepasisakė ir jos nevertino. E. M. pradėjo verkti, bijojo įpykusių atsakovų ir nėjo pas užgauliojamą motiną, nors prieš tai su ja ilgą laiką kartu gyveno, buvo jos auginamas ir auklėjamas. Teismai privalėjo įvertinti šias aplinkybes ir konstatuoti ieškovės garbės ir orumo pažeidimą nepilnamečio vaiko akyse, tikrovės neatitinkančių bei įžeidžiančio turinio duomenų paskleidimo nepilnamečiam vaikui faktą ir dėl to ieškovei padarytą žalą.

Nenustatę visų CK 2.24 straipsnio taikymo sąlygų, teismai turėjo pareigą byloje nustatytiems teisiškai reikšmingiems faktams taikyti ginčo santykius reglamentuojančią teisę. Teismų galėjo būti taikytos CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir CK 6.263 straipsnio nuostatos, pagal kurias civilinės atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Bylą nagrinėjusiems teismams nustačius, kad atsakovų išsakyti teiginiai neatitinka tikrovės, yra nesuderinami su moralės ir (ar) paprotinių normų laikymusi, žemina asmens garbę ir orumą, atsirado pagrindas spręsti dėl tokiais atsakovų veiksmais ieškovei padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Tikrovės neatitinkančių įžeidžiančio turinio žinių paskleidimo faktas generalinio delikto prasme nėra būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, ji gali būti reikšminga tik nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį. Teismai žalos atlyginimo reikalavimo apskritai nenagrinėjo, todėl jų sprendimai naikintini kaip nepagrįsti.

Teismas nevertino argumentų apie tikrovės neatitinkančių ir įžeidžiančio turinio duomenų apie ieškovę paskleidimą nepilnamečiam vaikui. Ši aplinkybė reikšminga, nes apeliacinės instancijos teismas nenustatė duomenų paskleidimo fakto. Šiaulių apygardos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl byla išspręsta neteisingai, o tai sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kiti Šiaulių apygardos teismo nutarties motyvai yra neaiškūs ir nesuprantami. Apeliaciniu skundu ieškovė ginčijo pirmosios instancijos teismo neteisingai nustatytas faktines aplinkybes, kad tarp ieškovės ir atsakovų ilgus metus vyksta konfliktas, teisminiai ginčai, tvyro įtampa, jie dažnai konfliktuoja. Nutartyje nėra nurodyta teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima konstatuoti ilgus metus buvusius priešiškus ir konfliktiškus šalių tarpusavio santykius.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas A. M. 2013 m. rugsėjo 26 d. VTAS patalpose pasakė ieškinyje nurodytus žodžius, ir šią išvadą grindė baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo atliktu įrodymų (liudytojos G. M. parodymų) vertinimu. Tačiau baudžiamajame procese galioja kitokios įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės nei civiliniame procese. Teismas nemotyvuotai atmetė apeliacinio skundo argumentus apie baudžiamojoje byloje surinktą medžiagą, kuri patvirtina, kad atsakovas pasakė ieškinyje nurodytus žodžius, dėl šių argumentų nepasisakė. Teismas savo išvadas grindė ne įrodymais, o nepagrįstomis prielaidomis ir samprotavimais, šalino prieštaravimus tarp įrodymų, kurių faktiškai nebuvo. Nustatęs, kad liudytojos, VTAS darbuotojos, neprisimena, jog ieškovė būtų buvusi kaltinama ketinimu parduoti vaiką, teismas be teisinio pagrindo padarė išvadą, kad šie parodymai paneigia liudytojos G. M. parodymus (jiems prieštarauja). Teismo argumentai, kad VTAS specialistai, besirūpinantys vaiko teisių apsauga, būtų įsidėmėję tokius teiginius, yra niekuo nepagrįsta prielaida. Ieškovė pateikė duomenis apie tai, kad atsakovė D. M. dirbo Radviliškio rajono savivaldybėje, yra VTAS specialistų pažįstama, todėl šie asmenys veikia išskirtinai jos, o ne nepilnamečio vaiko ir tikrai ne ieškovės interesais.

Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 6 d. nutartimi bylos dalis pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui V. M. dėl garbės ir orumo gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo buvo nutraukta, nenustačius atsakovo V. M., mirusio (duomenys neskelbtini), teisių ir pareigų perėmėjų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės reikalauti atlyginti neturtinę žalą, padarytą paskleidus asmens garbę ir orumą žeminančius ir neatitinkančius tikrovės duomenis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnis). CK 2.24 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-97/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-97/2011">3K-3-97/2011</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas V. M. ieškinys dėl garbės ir orumo gynimo, neturtinės žalos atlyginimo, konstatavęs, kad nebuvo vieno iš asmens garbei ir orumui ginti pagal CK 2.24 straipsnį būtinų faktų visetą sudarančio žinių paskleidimo fakto.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad kiekvienu atveju, nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-507/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-507/2006">3K-3-507/2006</a>).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje teigiama, kad duomenys yra paskleisti kreipimesi (pareiškime, skunde) į valstybės (savivaldybės) pareigūnus dėl jų kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo, turi aiškintis, ar kreipimasis (pareiškimas, skundas) buvo paskleistas tretiesiems (nesusijusiems su skundo tyrimu) asmenims. Tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2004; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-264/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-264/2006">3K-3-264/2006</a>).

Ieškovė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad antstolio ir jo padėjėjo akivaizdoje atsakovų pasakyti žodžiai negali būti vertinami kaip paskleisti tretiesiems asmenims, nes nagrinėjamu atveju antstolis ir jo padėjėjas atvyko kartu su ieškove pas atsakovus vykdydami jiems įstatymų pavestas funkcijas, kasaciniame skunde nurodo, kad antstolis ir jo padėjėjas atvyko kartu su ieškove pas atsakovus ne vykdydami jiems įstatymų pavestas funkcijas, o ieškovės prašymu teikdami jai atlygintines paslaugas. Ieškovės vertinimu, dėl to, kad antstolis ir jo padėjėjas teikė ieškovei paslaugas, o ne vykdė jiems įstatymų pavestas funkcijas, šių asmenų akivaizdoje atsakovų pasakyti žodžiai teismo turėjo būti vertinami kaip paskleisti tretiesiems asmenims, kadangi Antstolių įstatyme atskirai reglamentuojamos antstoliui įstatymo nustatytos funkcijos ir teikiamos paslaugos (21 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai), šiame įstatyme griežtai nurodoma, kad paslaugų teikimas neturi trukdyti antstoliui atlikti įstatymų nustatytas funkcijas; atliekant funkcijas ir teikiant paslaugas, turi būti užtikrintas funkcijų atlikimo ir paslaugų teikimo atribojimas (21 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija nesutinka su argumentais, kad dėl to, jog antstolis ir jo padėjėjas teikė ieškovei paslaugas, o ne vykdė jiems įstatymų pavestas funkcijas, šių asmenų akivaizdoje atsakovų pasakyti žodžiai teismo turėjo būti vertinami kaip paskleisti tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad Antstolių įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta ir tai, kad, teikdamas paslaugas, antstolis privalo vengti interesų konflikto ar kitų aplinkybių, kurios galėtų kelti abejonių antstolio objektyvumu ir nešališkumu atliekant įstatymų nustatytas funkcijas. Be to, pagal Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, neatskleisti profesinės veiklos metu jam paaiškėjusių asmeninio gyvenimo aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad pagal Antstolių įstatymą (inter alia (be kita ko), 2 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis) antstolio profesinė veikla apima ne tik įstatymų nustatytų funkcijų, bet ir paslaugų teikimą.

Ieškovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismai privalėjo konstatuoti ieškovės garbės ir orumo pažeidimą nepilnamečio vaiko akyse, tikrovės neatitinkančių bei įžeidžiančio turinio duomenų paskleidimo nepilnamečiam vaikui faktą ir dėl to ieškovei padarytą žalą, kadangi ieškovės ir atsakovų konfliktą girdėjo nepilnametis E. M., kuris dėl to pradėjo verkti, bijojo įpykusių atsakovų ir nėjo pas užgauliojamą motiną, nors prieš tai su ja ilgą laiką kartu gyveno, buvo jos auginamas ir auklėjamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, pagal kasacinio teismo praktiką bylose dėl asmens garbės ir orumo gynimo laikoma, kad žinios (faktai ir duomenys) yra paskleistos, kai jas, be asmens, apie kurį jos paskleistos, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Šios taisyklės išimtis taikoma tik dėl asmens garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių perdavimo pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad ši išimtis taikytina ir tų profesijų atstovams (pvz., antstoliams), kurie yra valstybės įgalioti vykdyti tam tikrą profesinę veiklą, kurios metu jiems paaiškėjusių kitų asmenų asmeninio gyvenimo aplinkybių atskleisti neturi teisės, jeigu šių profesijų atstovai nepažeidė įstatymų reikalavimų ir asmeninio gyvenimo aplinkybės, susijusios su asmens garbę ir orumą žeminančia, tikrovės neatitinkančia informacija, netapo žinomos tretiesiems asmenims.

Teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti traktuojama, kad asmens garbę ir orumą žeminančios, tikrovės neatitinkančios žinios nebuvo paskleistos, jeigu apie tokias žinias ne dėl asmens, apie kurį tokios žinios pateiktos, veiksmų tapo žinoma nepilnamečiam vaikui, galinčiam suprasti paskleistos informacijos prasmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo spręsti dėl neturtinės žalos ieškovei priteisimo, kuri buvo padaryta atsakovams paskleidus ieškovės garbę ir orumą žeminančias, tikrovės neatitinkančias žinias nepilnamečiam E. M., nes byloje nenustatyta, kad nepilnametis E. M. negalėjo suprasti atsakovų pasakytų žodžių apie ieškovę prasmės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta 34, 36 ir 37 punktuose, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, jog antstolio ir jo padėjėjo akivaizdoje atsakovų pasakyti žodžiai, nors ir vertintini kaip ieškovės garbę ir orumą žeminančios, tikrovės neatitinkančios žinios, tačiau nelaikytini tokių žinių paskleidimo faktu, bet teismas nepagrįstai nevertino, kad žodžių, kurie žemina ieškovės garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės, pasakymas girdint nepilnamečiam E. M., nesant nustatyta, kad jis negalėjo suprasti tokių žodžių prasmės, yra ieškovės garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog nebuvo vieno iš asmens garbei ir orumui ginti pagal CK 2.24 straipsnį būtinų faktų visetą sudarančio žinių paskleidimo fakto, nevertino byloje esančių įrodymų pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalyje bei kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus ir nenustatė aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo (tokios aplinkybės yra fakto klausimas, o kasacinis teismas faktų netiria ir jų nenustato), daro išvadą, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Kiti kasacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 15 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 12,35 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Gediminas Sagatys

Algirdas Taminskas