Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-409/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.2.; 21.4.1.3.; 21.6

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Egidijaus Baranausko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovams R. N., A. A. (procesinių teisių perėmėja – L. A.), R. M., UAB „Medicinos bankas“, Airijos kompanijai „SK?Impex Ltd“, UAB „Medicinos banko lizingas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys: notarai R. S., J. S. ir P. J.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-217-33/2006 iš dalies tenkintas Palangos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės, ginančios K. B. interesus, ieškinys atsakovams R. N. ir UAB „Medicinos banko lizingas“ bei pripažinta negaliojančia J. P. įgalioto asmens K. B. ir R. N. 1992 m. rugsėjo 4 d. sudaryta gyvenamojo namo, pagalbinių pastatų ir kitų statinių 4008 kv. m žemės sklype Palangoje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis (1964 m. CK 57 straipsnio 1 dalis); taikyta restitucija: 1992 m. gruodžio 19 d. mirusio J. P. teisių perėmėjams priteistas 32 589 Lt ekvivalentas pinigais.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė, kuri yra J. P. vaikaitė ir įpėdinė paveldint pagal testamentą, prašė pripažinti negaliojančiais penkis vėliau sudarytus ginčo turto perleidimo sandorius, kurie, anot ieškovės, namų valdą perleidžiant vis kitiems asmenims, turi žinomai priešingą visuomenės interesams tikslą; sudaryti tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių padarinių, nes namų valdą vienas po kito įgiję asmenys žinojo apie joje gyvenančią J. P. šeimą, tačiau jiems nereiškė reikalavimų; ieškovės teigimu, jie nėra sąžiningi turto įgijėjai ir jų teisės negintinos, todėl šiuo atveju restitucijos taikymas natūra atitiktų viešąjį interesą – taip būtų apgintos name gyvenančių neįgalių asmenų ir nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąjį būstą.

Ieškovė prašė: pripažinti negaliojančiomis šias dėl ginčo turto sudarytas sutartis: 1) 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo–pardavimo, kuria R. N. 28/100 dalis pastatų 4008 kv. m žemės sklype už 13 000 rub. (130 Lt) perleido A. A.; 2) R. N., A. A. ir R. M. 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria už 6000 Lt gyvenamasis namas ir kiti statiniai bei jais užstatytas 4008 kv. m žemės sklypas parduoti R. M.; teisinis pagrindas 1964 m. CK 48, 51 straipsniai; 3) R. M. ir UAB „Medicinos bankas“ 1993 m. rugsėjo 9 d. sutartį, kuria R. M. už 18 000 Lt įgytą turtą pardavė UAB „Medicinos bankui“; teisinis pagrindas 1964 m. CK 51 straipsnis; 4) UAB „Medicinos bankas“ ir Airijos kompanijos „SK?Impex Ltd“ 1998 m. gruodžio 31 d., kuria ginčo statiniai (be žemės) už 300 000 Lt perleisti Airijos kompanijai „SK?Impex Ltd“; teisinis pagrindas: 1964 m. CK 51 straipsnis; 5) Airijos kompanijos „SK?Impex Ltd“ ir UAB „Medicinos banko lizingas“ 2002 m. sausio 11 d. sutartį, kuria ginčo pastatai už 30 000 Lt perleisti UAB „Medicinos banko lizingas“; teisinis pagrindas 2000 m. CK 1.86 straipsnis; taikyti restituciją natūra, įpareigoti šalis grąžinti tai, ką kiekviena gavo pagal pripažintus negaliojančiais sandorius; atnaujinti 1964 m. CK nustatytą ieškinio senaties terminą reikalavimams pripažinti negaliojančiais 1992 m. rugsėjo 30 d., 1993 m. rugpjūčio 30 d. ir 1993 m. rugsėjo 9 d. sandorius pareikšti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, konstatavęs, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškia reikalavimą, kurį grindžia tapačiais faktiniais ir teisiniais argumentais bei įrodymais, dėl kurių priimtas ir įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-217-33-2006; teismas pažymėjo, kad šios ir nagrinėjamos bylų įrodinėjimo dalykas dėl pirmojo sandorio ir restitucijos būdo yra tapatus, todėl ieškovė nebegali šioje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų, siekdama susigrąžinti natūra 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo sandoriu parduotą ginčo turtą; ji nėra ginčo sandorių šalis, o turto savininko J. P. valia pirmojo sandorio sudarymo metu įvertinta jau nurodytoje išnagrinėtoje byloje, kurioje nustatyta, kad jis siekė parduoti ginčo turtą atsakovui R. N., tačiau šis atsiskaitė nevisiškai. Teismas nenustatė sandorių negaliojimo pagrindų, kartu pažymėjo, kad kitų sandorių pripažinimas negaliojančiais nesukurs ieškovei siekiamų teisinių padarinių, nes įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu konstatuota, jog atsakovas UAB,,Medicinos banko lizingas“, ginčo turtą įsigijęs 2002 m. sausio 11 d. sandorio pagrindu, neturėjo pareigos tikrinti anksčiau sudarytų sandorių teisėtumo, o ieškovas neįrodė, kad atsakovas įsigijo pastatus, veikdamas nesąžiningai ir yra nesąžiningas šio turto įgijėjas. Teismas sprendė, kad šio atsakovo sąžiningumo faktas nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią, ieškovės nepaneigtas, kaip ir neįrodyta atsakovo R. N. įvykdyto nusikaltimo, dėl kurio daikto savininkas būtų jį praradęs (CK 4.96 straipsnis). Teismas netyrė su ieškinio senatimi ir atsakovų sąžiningumu susijusių klausimų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimą; panaikino tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiomis R. N. ir A. A. 1992 m. rugsėjo 30 d. bei R. N., A. A. ir R. M. 1993 m. rugpjūčio 30 d. sudarytas ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis, ir jas pripažino negaliojančiomis; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą, išsprendė dėl bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės, priešingai nei pirmosios, instancijos teismas pripažino, kad ieškovė neginčija Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu nustatytų su 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu susijusių faktinių aplinkybių, bet siekia pripažinti negaliojančiais išvestinius ginčo turto perleidimo sandorius; ji turi tokią teisę, net ir nebūdama sandorio, jeigu šis pažeidžia jos teises, šalis.

Apeliacinės instancijos teismas išdėstė 1964 m. ir 2000 m. CK, taip pat CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo normų dėl ieškinio senaties termino taikymo turinį ir pažymėjo, kad jose neapibrėžta svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ar kriterijų, kuriuos nustatęs, teismas turėtų praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Kiekvienu atveju šį klausimą sprendžiantis teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ginčo esmę, šalių elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis), taip pat teismų praktikos nuostatas. Kolegija nurodė, kad 1998 m. gruodžio 31 d. ir 2002 m. sausio 11 d. sandoriams ginčyti taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas, kuris ieškinio padavimo 2008 m. spalio 8 d. metu nebuvo pasibaigęs, tačiau reikalavimas pripažinti negaliojančiomis 1992 m. rugsėjo 30 d., 1993 m. rugpjūčio 30 d. ir 1993 m. rugsėjo 9 d. sutartis pareikštas, pasibaigus 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytam taikytinam terminui, ir jį apeliacinės instancijos teismas atnaujino (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis, 86 straipsnis, 90 straipsnio 2 dalis), vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, taip pat atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes: į tai, kad teisinis procesas dėl ginčo turto vyksta nuo 1994 m., kai buvusio savininko J. P. sutuoktinė K. B. kreipėsi į teismą, siekdama nuginčyti pirmines turto perleidimo sutartis; taip pat į K. B. pasirinktą kitą teisių gynimo būdą, t. y. kreipimąsi į prokurorus ir prašymą ginti viešąjį interesą, inicijuojant sandorių pripažinimo negaliojančiais procesą. Ieškovė, sužinojusi, kad prokurorės inicijuotoje byloje ginčijamas tik pirmasis turto perleidimo sandoris, prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-217-33/2006, tačiau 2007 m. lapkričio 12 d. prašymas atmestas (civilinė byla Nr. 2-974-125/2007).

Vis dėlto kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog sutartys sudarytos, neketinant sukurti teisinių padarinių, t. y. neįrodyta tariamųjų sandorių sudarymo (1964 m. CK 51 straipsnis, 2000 m. CK 1.86 straipsnis); kolegijos vertinimu, to nepatvirtina ir aplinkybė, kad ginčo turtą įgiję vis kiti asmenys nereiškė pretenzijų iškeldinti ieškovę ir jos šeimą. Bylos duomenimis, turto įgijėjai, remdamiesi notarinės formos pirkimo–pardavimo sutartimis, įregistravo nuosavybės teises VĮ Registrų centre. Tariamojo sandorio šalys nori sudaryti išorinį teisinio santykio atsiradimo vaizdą, tačiau iš tikrųjų nenori ir nesiekia teisinių padarinių ir šio sandorio paprastai nevykdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. J. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-28/2011; 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. B. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-109/2011; kt.).

Apibendrindama kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai nustatęs su 1993 m. rugsėjo 9 d., 1998 m. gruodžio 31 d. ir 2002 m. sausio 11 d. sandorių sudarymu susijusias faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai atmetęs reikalavimus šiuos sandorius pripažinti negaliojančiais bei taikyti restituciją natūra, nepagrįstai neįvertino 1992 m. rugsėjo 30 d. ir 1993 m. rugpjūčio 30 d. sandorių prieštaravimo atskirų asmenų interesams ir nepripažino negaliojančiais 1964 m. CK 48 straipsnio pagrindu. Kolegija pažymėjo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį sudariusio atsakovo pardavėjo R. N. nesąžiningumas konstatuotas Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu (CPK 182 straipsnio 2 punktas), o atsakovas A. A. (pirkėjas) dalyvavo kaip liudytojas, K. B. ir R. N. 1992 m. rugpjūčio 29 d. pasirašant susitarimą dėl ginčo turto pirkimo–pardavimo bei perduodant K. B. 250 000 rub.; remdamasis Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros tardytojo 1993 m. rugpjūčio 10 d. atliktos liudytojo R. N. apklausos protokolo duomenimis, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. A. dalyvavo ir bendravo su J. P. įgaliotine K. B., R. N. įsigyjant ginčo turtą. Taigi kolegija sprendė, kad A. A. žinojo ginčo turto įsigijimo pagal 1992 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį aplinkybes, t. y. J. P. šeimos gyvenimo sąlygas ir tai, kad R. N., nevisiškai atsiskaitęs su J. P., neturėjo nuosavybės teisės į ginčo turtą ir negalėjo jo perleisti A. A.

R. M., kuriam ginčo turtą 1993 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perleido nesąžiningais pripažinti atsakovai R. N. ir A. A., taip pat žinojo sunkią K. B. šeimos padėtį ir R. N. nevisiško atsiskaitymo su pardavėju faktą, dėl kurio šis negalėjo perleisti ginčo turto tretiesiems asmenims. Atsakovas R. M., nuosavybės teises į ginčo turtą po devynių dienų perleidęs atsakovui UAB „Medicinos bankas“, kolegijos vertinimu, buvo nesąžiningas. Vis dėlto kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nurodytų ginčo sandorių pripažinimas negaliojančiais nesukurs ieškovei siekiamų teisinių padarinių – restitucijos natūra taikymo – nenustačius pagrindo pripažinti negaliojančiais vėliau sudarytus ginčo turto perleidimo sandorius ir atsakovų UAB „Medicinos bankas“ bei UAB „Medicinos banko lizingas“ nesąžiningumo (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, 1.81 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorė (ieškovė) prašo panaikinti tą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkinti ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiomis 1993 m. rugsėjo 9 d., 1998 m. gruodžio 31 d. ir 2002 m. sausio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartis ir taikyti restituciją, dėl šios dalies perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl materialiosios teisės norimų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą niekiniais (CK 1.78, 1.81, 1.86 straipsniai), aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo taikyti sandorių negaliojimo institutą, atsižvelgdamas į sandorio šalių elgesį sąžiningumo aspektu, tačiau netyrė, nevertino ir nepasisakė dėl bylos nagrinėjimo šios instancijos teisme metu paaiškėjusių naujų aplinkybių, kurios galėjo turėti reikšmės išvadai dėl atsakovų UAB „Medicinos bankas“, Airijos kompanijos „SK?Impex Ltd“ ir UAB „Medicinos banko lizingas“ sąžiningumo ir 1993 m. rugsėjo 9 d., 1998 m. gruodžio 31 d. ir 2002 m. sausio 11 d. sudarytų ginčo turto perleidimo sandorių teisėtumo. To nepadarius, netinkamai išspręstas ginčas, kilęs dėl viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančių sandorių nuginčijimo 1964 m. CK 48 straipsnio, 2000 m. CK 1.81 straipsnio pagrindais. Siekiant nustatyti, ar pirmiau nurodyti atsakovai buvo sąžiningi ginčo turto įgijėjai, buvo svarbu išsiaiškinti jų tarpusavio teisinių santykių pobūdį, priežastis, dėl kurių turtas buvo parduodamas, išvadas daryti, atsižvelgiant į byloje nustatytų reikšmingų bylos aplinkybių visetą. Kasatorė nurodo, kad šiuo atveju reikšminga tai, jog pirmiau nurodyti atsakovai, tarp jų ir teismo nesąžiningu turto įgijėju pripažintas R. M., įgydami ir perleisdami ginčo turtą, sprendė savo finansines problemas, nes R. M. buvo skolingas UAB „Medicinos bankui“; per dešimt dienų nuo statinių įsigijimo juos pardavęs bankui, padengė šiam savo skolą; atsakovas Airijos kompanijos „SK?Impex Ltd“ buvo UAB „Medicinos bankas“ klientas, ginčo statinius įsigijo už banko suteiktą 300 000 Lt paskolą, tačiau, jos negrąžinęs, pastatus už 30 000 Lt pardavė (grąžino) UAB „Medicinos banko lizingui“. Per visą šį turto perleidimo laikotarpį iki 2004 m. balandžio 15 d. kasatorės senelio šeima toliau valdė pastatus ir jais naudojosi. Tapačių šalių vienu metu ar per trumpą laiką dėl tapataus dalyko sudaryti sandoriai turėjo būti aiškinami ne atskirai, bet kartu, išsiaiškinant konstatuotų faktų tarpusavio sąsajas ir panaikinant prieštaravimus, atskleidžiant tikrąją šalių valią, išreikštą susitarimų visetu. Apie tai pažymėta teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009). Šiuo atveju to nepadaryta.

2. Dėl viešojo intereso gynimo ir įrodinėjimą bei įrodymų įvertinimą reglamentuojančių CPK normų aiškinimo ir taikymo (CPK 176, 185 straipsniai). Bendrąja prasme viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujančiais pripažįstami sandoriai, kuriais pažeidžiamas viešasis interesas. Kasatorės vertinimu, šioje byloje akivaizdus viešasis interesas; jį ginti ėmėsi Palangos miesto apylinkės prokuratūra; Klaipėdos apygardos teismas, pripažinęs negaliojančia 1992 m. rugsėjo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį, atsisakė taikyti restituciją natūra, nesant nustatytų J. P. teisių perėmėjų, tačiau Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ieškovė po J. P. (senelio) mirties priėmė palikimą ir pradėjo jį valdyti pagal testamentą, o po T. P. (ieškovės tėvo) mirties priėmė palikimą ir jį pradėjo valdyti kaip pirmos eilės įpėdinė pagal įstatymą, todėl tapo galimas restitucijos taikymas natūra. Tai, kad kasatorė yra J. P. turto paveldėtoja, nepašalina byloje egzistuojančio viešojo intereso, nes K. B., kurios interesus ėmėsi ginti Palangos miesto apylinkės prokuratūra, iki šiol gyva ir gyvena ginčo pastatuose, bet sunkiai serga; teismo sprendimu pripažinta neveiksnia, jai nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis, o kasatorė, kuri taip pat neįgali ir turi nustatytą trečios grupės invalidumą, paskirta jos globėja; ginčo name ji augina du nepilnamečius 1997 m. ir 2000 m. gimusius vaikus. Kito gyvenamojo būsto šeima neturi ir dėl ypač sunkios finansinės padėties jo negali įsigyti bei suteikti mažamečiams vaikams ir globojamai neveiksniai K. B.. Būtinumą ginti viešąjį interesą lemia taip pat tai, kad šalių ginčas tęsiasi apie penkiolika metų. K. B. kreipėsi į teismą 1994 m.; ilgą laiko K. B. apskritai nežinojo, kad vyko tolesnis turto perleidimas ir dėl jo sudaromi sandoriai; nagrinėjant šią bylą, turtui iki 1998 m. gruodžio 10 d. buvo taikytas areštas; atsakovui UAB „Medicinos bankas“ turėjo būti žinomos visos su šiuo turtu susijusios faktinės aplinkybės. Kasatorės vertinimu, tai reiškia, kad jos nebuvo teismo pakankamai ištirtos ir įvertintos, sprendžiant, ar šioje byloje ginčijamos sutartys neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, taip pat ar dėl turto įgijėjo UAB „Medicinos banko lizingas“ sąžiningumo gali būti paneigtas restitucijos natūra taikymas.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Medicinos bankas“ nurodo, kad kasacinio skundo argumentai apie naujai paaiškėjusias bylos aplinkybes nėra kasacijos nagrinėjimo dalykas. Nors kasatorė teigia, kad šios aplinkybės gali turėti reikšmės konstatuojant atsakovų nesąžiningumą, UAB „Medicinos bankas“ vertinimu, šie argumentai nepagrįsti išsamiais teisiniais argumentais ir nenurodyta CPK 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto kasacijos pagrindo. Atsakovo vertinimu, kasatorės nurodytų aplinkybių apskritai neegzistuoja ir dėl to nėra būtinumo jų tirti, juolab kad iš kasatorės pridėtų procesinių dokumentų matyti, jog atsakovas aktyviai gynė savo teises į įgytą nekilnojamąjį turtą. Kasatorė nepagrįstai ignoruoja civilinėje byloje Nr. 2-217-33-2006 nustatytus prejudicinius faktus; pripažinus 1992 m. rugsėjo 4 d. sandorį negaliojančiu ir pritaikius restituciją, ginčas pasibaigė ir teismo procesiniai sprendimai galioja. Šioje byloje dalyvauja tie patys asmenys, todėl atsakovų pirmiau nurodytoje byloje konstatuotas sąžiningumas nekvestionuotinas. Kitokia kasatorės nuomonė dėl ginčo aplinkybių nėra pagrindas abejoti teismo išvadomis. Atsakovas taip pat atmeta tuos kasacinio skundo argumentus, kuriuose kasatorė kelia viešojo intereso buvimą šioje byloje ir būtinumą jį ginti. Atsakovo nuomone, šie kasatorės argumentai neargumentuoti, be to, viešasis interesas nėra savarankiškas sandorio negaliojimo pagrindas. Kadangi kasatorė gina savo teises savarankiškai, tai nereikšmingos aplinkybės, kaip jas gynė K. B.. Kasatorė įgijo subjektinę teisę reikalauti pripažinti negaliojančiais sandorius ir taikyti restituciją, kai tapo J. P. ir T. P. įpėdine, todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad ji paveldėjo tas teises, kurias turėjo palikėjas (CK 5.1 straipsnis). Vadinasi, kasatorė, priėmusi senelio J. P. palikimą pagal testamentą, įgijo teisę į 32 589 Lt, kurie palikėjo įpėdiniams priteisti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu; šio sprendimo ji neginčijo. Kasatorė teisės į pastatus Palangoje, (duomenys neskelbtini), niekada neturėjo, nes ji paveldėjo teismo restitucijos metu taikytą ekvivalentą pinigais; taigi jos teisės negalėjo būti pažeistos ginčo sandoriais. Nuosavybės teisė į palikimą, pripažinus negaliojančia 1992 m. rugsėjo 4 d. sutartį, apginta. Atsakovas prašo priteisti iš kasatorės 968 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Medicinos banko lizingas“ nurodo analogiškus UAB „Medicinos bankas“ atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kartu pažymi, kad kasatorė, priėmusi senelio J. P. palikimą pagal testamentą, įgijo teisę į 32 589 Lt, kurie palikėjo įpėdiniams priteisti Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu. Ji nepaveldėjo kitų papildomų turtinių teisių į ginčo turtą, todėl negali siekti pripažinti negaliojančiais vėlesnius su ginčo turto perleidimu susijusius sandorius. Atsakovas pažymi, kad kasatorės argumentai apie UAB „Medicinos banko lizingas“ nesąžiningumą grindžiami prielaidomis, tačiau kasatorė nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pagal CK 6.153 straipsnį restitucijos taikymo atveju ginami sąžiningi tretieji asmenys. Kasatorė skirtingai vertina bylos aplinkybes, tačiau nenurodo išsamių teisinių argumentų, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimą nustatančios CPK normos. Nors ji teigia, kad sandorių sudarymo metu galiojo nekilnojamajam turtui nustatyti suvaržymai, tačiau iš tikrųjų, atsakovo vertinimu, nebuvo tokių, kurie jam uždraustų disponuoti nuosavybės teise; turto areštas nėra sandorio negaliojimo pagrindas. Atsakovas taip pat nesutinka, kad šioje privataus ginčo dėl nuosavybės teisių įgijimo byloje būtų viešasis interesas, ir išdėsto analogiškus UAB „Medicinos bankas“ šiuo klausimu argumentus, taip pat prašo priteisti iš kasatorės 968 Lt bylinėjimosi išlaidų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindo, ginčijant to paties turto perleidimo sandorių grandinę, ir įgijėjų sąžiningumo reikšmės

Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Turneka“ v. J. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-189/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; kt.). Tačiau tais atvejais, kai akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2003).

Taigi tam, kad pagrindas pripažinti sandorį niekiniu būtų akivaizdus (ir kad jį teismas galėtų konstatuoti procesiniame sprendime), būtina, jog tokį pagrindą patvirtinančios aplinkybės būtų nustatytos (ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos) laikantis CPK įtvirtintų reikalavimų arba išvadą dėl tokio pagrindo egzistavimo patvirtintų kitos byloje nustatytos, t. y. CPK nustatyta tvarka ištirtos, išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės (CPK 263 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009).

Pagal bendrąją taisyklę pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (1964 m. CK 59 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu nuo sprendimo įsiteisėjimo (1964 m. CK 59 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Taigi, jeigu kitaip nenustatyta teismo sprendimu, teismo sprendimas, kuriuo sandoris pripažįstamas negaliojančiu, turi retroaktyvią galią.

Nagrinėjamoje byloje reikšmingas įsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-217-33/2006, kuriuo J. P. įgalioto asmens K. B. ir R. N. 1992 m. rugsėjo 4 d. sudarytas gyvenamojo namo, pagalbinių pastatų ir kitų statinių 4008 kv. m žemės sklype Palangoje, (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandoris pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento 1964 m. CK 57 straipsnio 1 dalies pagrindu. Vėliau sudaryti daiktų perleidimo sandoriai yra pripažinto negaliojančiu sandorio padariniai. Vėlesnius sandorius sudarę asmenys negali perleisti daugiau teisių, nei jų turi, todėl kai ginčijami keli vienas po kito einantys sandoriai, nuginčijus vieną, vėliau sudaryti sandoriai gali būti nuginčyti kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.80 straipsnis, 4.48 straipsnis).

Pažymėtina tai, kad atsakovai gina teises, remdamiesi sąžiningo įgijėjo institutu (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 6.153 straipsnis); jie teigia, kad sąžiningai įgijo turtą, buvusį pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, todėl šis negali būti iš jų išreikalautas. Iš esmės tai reiškia, kad atsakovai remiasi šio instituto normų įtvirtinta išimtimi dėl pripažintam negaliojančiu sandoriui taikytinų teisinių padarinių. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgdamas į ieškovo įrodinėjamas aplinkybes, teisinį ieškinio pagrindą teismas taiko ex officio, atsižvelgdamas taip pat į CK 1.5 straipsnį, kurio taikymas svarbus sprendžiant restitucijos klausimą. Daikto įgijėjo sąžiningumo ar jo nesąžiningumo nustatymas yra ne teisės, o fakto klausimas, ko šioje byloje teismai nevertino ir nenagrinėjo, taip pat neatsižvelgė į tai, ar atsakovai šioje situacijoje buvo pakankamai apdairūs, rūpestingi, ar jie gali būti pripažinti sąžiningais turto įgijėjais objektyviąja prasme, atsižvelgiant ir į tai, kad įgijėjų nesąžiningumas buvo įrodinėjamas inter alia ir ta aplinkybe, jog turtas buvo perleidžiamas, ieškovės šeimai gyvenant namų valdoje. Taigi šioje byloje teisminio nagrinėjimo dalykas dėl 1993 m. rugsėjo 9 d. R. M. ir UAB „Medicinos bankas“, 1998 m. gruodžio 31 d. UAB „Medicinos bankas“ ir Airijos kompanijos „SK?Impex Ltd“ bei 2002 m. sausio 11 d. Airijos kompanijos „SK?Impex Ltd“ ir UAB „Medicinos banko lizingas“, t. y. vienas po kito sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, yra aplinkybės, ar turto įgijėjai žinojo (turėjo žinoti), kad turto perleidimas pažeidžia kitų asmenų teises. Pažymėtina ir tai, kad vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia to fakto, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma, atsižvelgiant į faktines aplinkybes. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra.

Dėl prejudicinių faktų

Prie nagrinėjamos bylos pridėta Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-478-538/2005, iš kurios matyti, kad joje buvo nagrinėjamas Palangos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės ieškinys, pareikštas ginant neveiksnios K. B. interesus; kasatorė D. J. dalyvavo trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų. Bylos duomenimis, prokuroras pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančiais visus sandorius ir taikyti restituciją, tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 1 d. nutartimi ieškinys paliktas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 296 straipsnio 2 dalis). Kitoje civilinėje byloje (bylos Nr. 2-217-33/2006), iškeltoje ginant K. B. interesus, prokuroras pakeitė reikalavimą ir prašė pripažinti negaliojančiu tik pirmąjį sandorį bei taikyti vindikaciją, taip susiaurino gynybos būdus. Byloje buvo nuginčytas tik J. P. įgalioto asmens K. B. ir R. N. 1992 m. rugsėjo 4 d. sudarytas sandoris, bet neginčijami kiti turto perleidimo sandoriai, nevertinti sandorių šalių tarpusavio santykiai. Nenuginčijus turto įgijimo sandorių, nepaneigiamas valdymo teisėtumas, todėl vindikaciniu ieškiniu iš sąžiningo įgijėjo, nekilnojamąjį daiktą įgijusio pagal atlygintinį sandorį, šis gali būti išreikalautas tik tuo atveju, jeigu savininkas prarado daiktą dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Iš Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimo matyti, kad UAB „Medicinos banko lizingas“ valdymo teisėtumas buvo siejamas su faktu, jog nenuginčyta 2002 m. sausio 11 d. pirkimo– pardavimo sutartis, ir pasisakyta, jog byloje nėra įrodymų apie nusikaltimą, todėl nėra pagrindo taikyti vindikaciją CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tokia teismo teisinė argumentacija atitiko pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką. Pasisakymas apie turto įgijėjo sąžiningumą nevertintinas kaip prejudicinis faktas, nes teisminio nagrinėjimo dalykas nebuvo įgijėjų sąžiningumas ta prasme, ar jie žinojo (turėjo žinoti), kad turto perleidimas pažeidžia kitų asmenų teises. Nagrinėjamoje byloje kasatorė pareiškė ieškinį ir prašė pripažinti turto perleidimo sandorius negaliojančiais, remdamasi prievolių teisės normomis, prašė taikyti restituciją, remdamasi 1964 m. CK 48, 51, 90 straipsniais, 2000 m. CK 6.145–6.153 straipsniais. Pareiškus reikalavimus pripažinti sandorius negaliojančiais, nagrinėjamas įgijėjų sąžiningumas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl nutartyje išdėstytų argumentų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl tų dalių, kuriomis atsisakyta pripažinti negaliojančiais 1993 m. rugsėjo 9 d. R. M. ir UAB „Medicinos bankas“, 1998 m. gruodžio 31 d. UAB „Medicinos bankas“ ir Airijos kompanijos „SK?Impex Ltd“ bei 2002 m. sausio 11 d. Airijos kompanijos „SK?Impex Ltd“ ir UAB „Medicinos banko lizingas“ sudarytus sandorius, naikintini. Bylos nagrinėjimas iš naujo saistomas reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas bylą dėl šios dalies perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

Kasacinės instancijos teismas turėjo 179,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. pažyma). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, dėl išlaidų priteisimo valstybės naudai turės išspręsti teismas, išnagrinėjęs bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti tas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutarties dalis, kuriomis atsisakyta pripažinti negaliojančiais 1993 m. rugsėjo 9 d. R. M. ir UAB „Medicinos bankas“, 1998 m. gruodžio 31 d. UAB „Medicinos bankas“ ir Airijos kompanijos „SK?Impex Ltd“ bei 2002 m. sausio 11 d. Airijos kompanijos „SK?Impex Ltd“ ir UAB „Medicinos banko lizingas“ sudarytus sandorius, ir dėl šios dalies perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Likusias sprendimo ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Baranauskas

Janina Stripeikienė