Dėl įgaliojimo ir buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-412/2012

Teisminio proceso Nr. 2-22-3-01291-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.8; 114.11

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams K. B. ir G. V., trečiasis asmuo Kėdainių rajono 1-asis notarų biuras, dėl įgaliojimo ir buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. G. 2007 m. balandžio 11 d. įgaliojimu įgaliojo atsakovę K. B. savo nuožiūra ir kaina parduoti ieškovui nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), atlikti visus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus. Atsakovė, veikdama šio įgaliojimo pagrindu, ir atsakovas G. V. 2010 m. vasario 1 d. sudarė buto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria šis turtas parduotas atsakovui už 30 000 Lt.

Ieškovas A. G. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais 2007 m. balandžio 11 d. įgaliojimą ir 2010 m. vasario 1 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir grąžinti butą jam natūra. Ieškovo teigimu, išduodamas įgaliojimą ir pasirašant sutartį jis dėl sveikatos būklės negalėjo suprasti savo veiksmų teisinės reikšmės, o atsakovai nesąžiningai tuo pasinaudojo ir sudarė tikrosios ieškovo valios neatitinkantį sandorį, dėl kurio ieškovas prarado vienintelį gyvenamąjį būstą. Be to, butas parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, o gauti pinigai ieškovui neperduoti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiais įgaliojimą bei buto pirkimo–pardavimo sutartį ir, taikydamas restituciją, ginčo butą iš atsakovo G. V. priteisė ieškovui. Teismas, remdamasis teismo psichiatrinės ekspertizės 2011 m. sausio 26 d. aktu, medicininiais duomenimis apie ieškovo psichinę būseną, šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais įrodymais, pripažino, kad ieškovas ginčo sandorių sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.89 straipsnis). Teismas taikė vienašalę restituciją natūra ir ginčo butą priteisė ieškovui iš atsakovo G. V., nurodydamas, kad pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas įgijo butą, tačiau ieškovas pinigų negavo, abu atsakovai buvo nesąžiningi (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 4.96 straipsnio 2, 3 dalys, 6.145, 6.146 straipsniai). Teismas sprendė, kad atsakovo G. V. negalima laikyti sąžiningu įgijėju, nes jis butą įgijo daug mažesne negu rinkos kaina: butą pirko už 30 000 Lt, nors ginčo sutartyje nurodyti VĮ Registrų centro duomenys, jog vidutinė buto rinkos vertė 36 200 Lt, be to, pagal liudytojų paaiškinimus, sandorio sudarymo metu toks pats trijų kambarių butas kitoje gatvėje kainavo 64 000 Lt, to paties namo pirmame aukšte esantis trijų kambarių butas buvo vertas 80 000 Lt, prieš metus buto vertė galėjo būti apie 50 000 Lt, o atsakovė planavo parduoti šalia esantį jai priklausantį dviejų kambarių butą už 50 000 Lt. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovas, sudarydamas ginčo sandorį, elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai, nes neįsitikino įgaliotinės įgaliojimų ir veiksmų teisėtumu, nesidomėjo, kodėl butas parduodamas per įgaliotinę ir nėra savininko, neišsiaiškino pastarojo valios ir noro parduoti butą, nors su ieškovu tiesiogiai bendravo apžiūrėdamas butą, nepaklausė, kur ieškovas gyvens, pardavimo sąlygas ir kainą derino tik su atsakove, po sandorio sudarymo išvyko į užsienį, teisminio proceso metu buvo pasyvus.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi pakeitė Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo ir ieškovui iš atsakovės K. B. priteisė 30 000 Lt už parduotą butą, o butą paliko atsakovo G. V. nuosavybe. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino ginčo sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies bei 1.89 straipsnio pagrindais, tačiau netinkamai taikė CK 4.26 straipsnio 2 dalį ir CK X skyriaus nuostatas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, bei nepagrįstai pripažino atsakovą G. V. nesąžiningu įgijėju. Kolegijos nuomone, ieškovas nepaneigė atsakovo sąžiningumo prezumpcijos: atsakovas butą įgijo pagal atlygintinį sandorį, už jį sumokėjo sutartą pinigų sumą. VĮ Registrų centro pažymoje ginčo butas 2010 m. vasario 1 d. įvertintas 36 200 Lt, t. y. jo pardavimo kaina – 30 000 Lt – nėra daug mažesnė už pažymoje nurodytą vertę. Liudytojai ir atsakovė patvirtino, kad butas buvo neremontuotas, blogos būklės, faktiškai paverstas landyne. Be to, aplinkybės, kad ginčo buto vertė buvo daug didesnė nei suma, už kurią jis parduotas, ieškovas neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat laikė nepagrįstais pirmosios instancijos teismo teiginius dėl nepakankamo atsakovo apdairumo ir rūpestingumo sudarant ginčo sandorį, nurodydamas, kad sandoris patvirtintas notaro, sudarytas remiantis notaro patvirtintu įgaliojimu, ieškovas pats aprodė atsakovui butą, o byloje nėra duomenų apie atsakovo buvusius ryšius su ieškovu, atsakove ar atsakovo galimybę žinoti ieškovo sveikatos būklę. Atsižvelgdamas į tai, kad nepaneigta atsakovo sąžiningumo prezumpcija ir iš jo negalima išreikalauti turto natūra, teismas sprendė, jog restitucija turėjo būti taikoma iš atsakovės K. B. priteisiant ieškovui ekvivalentą pinigais, o atsakovui G. V. paliekant butą natūra (CK 6.145–6.147 straipsniai).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas A. G. prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.96 straipsnio 2 dalį, nes neatsižvelgė į tai, kad atsakovui negalėjo būti taikoma sąžiningumo prezumpcija, kuri taikoma tais atvejais, kai taikomos daiktinės teisės normos ir daiktas išreikalaujamas iš sąžiningo įgijėjo. Nagrinėjamu atveju ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties šalimis buvo ieškovas, atstovaujamas atsakovės, ir atsakovas, todėl šis nelaikytinas trečiuoju asmeniu, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 1.80 straipsnio 4 dalies, 4.26, 4.96, 6.153 straipsnių nuostatas. Restitucijos taikymo ir jos būdo klausimai reglamentuojami CK 6.145, 6.146 straipsniuose, kuriuose įtvirtinta, kad restitucija netaikoma tik išimtiniais atvejais, o restitucija natūra turi pirmenybę prieš restituciją ekvivalentu pinigais. Nagrinėjamu atveju faktinė situacija nėra išimtinė, dėl kokios teismas galėtų netaikyti restitucijos natūra; restitucija natūra yra įmanoma.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė atsakovą sąžiningu. Negalima pirkėjo laikyti sąžiningu, jei jis turtą įgijo daug mažesne nei rinkos kaina. Be to, atsakovas, sudarydamas buto pirkimo–pardavimo sutartį, elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai: nesidomėjo buto savininko valia, kur jis gyvens pardavęs butą, neįsitikino įgaliotinės įgaliojimų ir veiksmų teisėtumu, nesidomėjo, kodėl sandoris sudaromas per įgaliotinę ir nedalyvauja savininkas.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė restitucijos sumokant ekvivalentą pinigais taikymo taisykles. Atsakovė nebuvo ginčo buto pirkimo–pardavimo sandorio šalis, todėl teismas nepagrįstai iš jos priteisė ieškovui pinigus, o butą paliko atsakovui. Be to, pripažinus, kad restitucija taikytina priteisiant ekvivalentą pinigais, ieškovui iš atsakovės (kuri buvo nesąžininga) turi būti priteisiama didžiausia turto kaina (CK 6.147 straipsnio 2 dalis), o apeliacinės instancijos teismas nevertino perleisto buto kainos skirtingais laikotarpiais ir nenustatė, kuriuo momentu turto kaina buvo didžiausia.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas G. V. prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovas nurodo tokius argumentus:

1. Kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo CK 4.96 straipsnio taikymo apeliacinės instancijos teisme neatitinka tikrovės, iškraipo teismų procesinių sprendimų motyvus, nes būtent pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 4.96 straipsnio nuostatomis.

2. Kasatorius nepateikė jokių atsakovo nesąžiningumo įrodymų (CPK 178 straipsnis). Atsakovas yra sąžiningas turto įgijėjas (CK 4.96 straipsnis), butą įgijo atlygintinio sandorio pagrindu, sumokėjo sutartą kainą, o pagal CK 6.153 straipsnio 1 dalį sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, reikalaujantį restitucijos. Nepagrįsti teiginiai dėl turto pirkimo už daug mažesnę nei rinkos kainą, nes ginčo butas pirkimo–pardavimo metu buvo apleistas, paverstas landyne, o pirkimo kaina nebuvo daug mažesnė nei rinkos. Ieškovas neteikė teismui jokių buto rinkos vertės įrodymų, neprašė atlikti turto vertinimo. Atsakovas, sudarydamas ginčo sandorį, elgėsi rūpestingai ir apdairiai, pasitikėjo sandorį tvirtinusiu notaru.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl butą įsigijusio atsakovo sąžiningumo vertinimo ir įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu teisinių padarinių.

Dėl butą įsigijusio atsakovo sąžiningumo vertinimo

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant daikto įgijėjo sąžiningumą visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė ir kt. v. UAB „Tomis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-367/2010; kt.). Be to, pirkėjo negalima laikyti sąžiningu, jeigu jis įgijęs turtą daug mažesne negu rinkos kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. C. v. Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo ir kt., bylos Nr. 3K-7-861/2002; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. ir kt. v. V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-360/2005; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. L. v. 675-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-549/2007; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė ir kt. v. UAB „Tomis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-367/2010; kt.).

Kasatorius, remdamasis tokiais kasacinio teismo išaiškinimais, ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl atsakovo, nusipirkusio ginčo butą, sąžiningumo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šioje nutartyje turi patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismas, vertindamas situaciją ir laikydamas atsakovą sąžiningu, nenukrypo nuo pirmiau nurodytų teismų praktikoje formuluojamų asmens sąžiningumo vertinimo kriterijų ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Šiame kontekste reikšminga ir tai, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, jog įrodinėjimo pareiga bei pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P., V. Š. ir kt. v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-403/2011; kt.).

Nagrinėjamu atveju kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ginčo butą įsigijusio atsakovo sąžiningumo, nurodo, kad atsakovas turėjo būti pripažintas nesąžiningu įgijėju, nes butą įsigijo už mažesnę nei rinkos kainą, o, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį, nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes ir kasatoriaus pateiktus įrodymus, sprendžia, kad šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti ir neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovo sąžiningumo.

Pirma, iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, atmesdamas kasatoriaus teiginius dėl turto įgijimo mažesne nei rinkos kaina, įvertino byloje esančius buto vertę perleidimo momentu patvirtinančius įrodymus – šalių paaiškinimus, pirkimo–pardavimo sutartį, VĮ Registrų centro pažymą, liudytojų paaiškinimus dėl ginčo buto būklės pardavimo metu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į šalių įrodinėjimo pareigą ir pažymėjo, kad kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius dėl gerokai didesnės buto rinkos vertės nei pardavimo kaina (CPK 178 straipsnis). Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kasatorius neįrodė, jog butas buvo parduotas už gerokai mažesnę nei rinkos kainą, ir nepagrindė teiginių dėl atsakovo, įsigijusio turtą už sandoryje nurodytą kainą, nesąžiningumo. Tokia išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

Antra, apeliacinės instancijos teismas argumentuodamas atmetė kasatoriaus teiginius, kad atsakovas, sudarydamas buto pirkimo–pardavimo sutartį, elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai. Teismas pagrįstai ir teisingai atsižvelgė į tai, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis buvo patvirtinta notaro, sudarant sandorį kasatoriui atstovavusi atsakovė taip pat veikė notaro patvirtinto įgaliojimo pagrindu, dėl kurio tinkamumo tuo metu abejonių nekilo. Teismas įvertino ir šalių elgesį bei aplinkybę, kad ginčo butą atsakovui prieš pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą aprodė pats kasatorius, neišreikšdamas jokių prieštaravimų. Šios aplinkybės iš tiesų sudarė pakankamą pagrindą pripažinti, kad atsakovas, veikdamas kaip protingai rūpestingas ir atidus asmuo, turėjo pakankamą pagrindą pasitikėti profesionaliu notaru, o faktinė situacija nekėlė abejonių nei dėl atsakovės įgaliojimų tinkamumo, nei dėl turto savininko valios parduoti turtą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo aplinkybių, dėl kurių būtų atsiradusi atsakovo pareiga papildomai domėtis kasatoriaus valia, gyvenamąja vieta po sandorio sudarymo ar abejoti sandorio teisėtumu (CPK 185 straipsnis). Taip pat teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų atsakovų ryšius, buvusius jų tarpusavio piktavališkus susitarimus dėl kasatoriaus turto perleidimo ar panašias aplinkybes, leidžiančias abejoti atsakovo sąžiningumu. Teismas nustatė, kad atsakovas butą įsigijo už sandoryje nurodytą kainą, pinigus sumokėjo kasatoriui atstovavusiai įgaliotinei. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, taip pat atmetė kasatoriaus teiginius dėl pasyvaus atsakovo dalyvavimo teismo procese.

Kasatorius, nesutikdamas su tokiomis teismo išvadomis dėl buto kainos ir atsakovo atidumo bei rūpestingumo sandorio sudarymo metu, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, dar kartą kartoja argumentus dėl per mažos buto pardavimo kainos ir nepakankamo atsakovo rūpestingumo, tačiau nepagrindžia teiginių, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kasatorius iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas, tačiau nepaaiškina, kodėl neįrodinėjo ar neturėjo įrodinėti, jo nuomone, tikrosios buto kainos jo pardavimo momentu, kodėl, jo teigimu, atsakovas privalėjo daugiau domėtis notaro tvirtinamo sandorio teisėtumu ir pardavėjo, kurio vardu veikė notaro patvirtintą įgaliojimą turinti įgaliotinė ir kuris neišreiškė jokių prieštaravimų dėl sandorio apžiūrint butą, valia ir pan. Minėta, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriui nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismo procesinio sprendimo teisėtumu. Kitokia kasatoriaus nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųstos apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalies, susijusios su atsakovo sąžiningumo vertinimu, turinį, kasacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo sąžiningumo, būtų nukrypęs nuo aktualios teismų praktikos ar pažeidęs procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Dėl to kasacinio skundo dalis dėl atsakovo sąžiningumo vertinimo atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl sąžiningo trečiojo asmens teisių gynimo tais atvejais, kai negaliojančiu pripažįstamas įgaliojimas, kurio pagrindu veikdamas įgaliotinis sudaro sandorį su trečiuoju asmeniu

Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija; byla Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Telegausa“ v. UAB,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; 2012 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. S. v. A. D. ir kt., bylos Nr. 2K-3-331/2012; kt.).

Nagrinėjamoje byloje teismo pareiga kvalifikuoti ginčo teisinius santykius yra aktuali dėl to, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, remdamiesi duomenimis apie kasatoriaus sveikatos būklę ginčijamo įgaliojimo išdavimo metu, pripažino negaliojančiais įgaliojimą ir jo pagrindu sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją. Taip spręsdami kilusį ginčą, teismai neatsižvelgė į tai, kad įgaliojimas ir jo pagrindu veikiančio atstovo atstovaujamojo vardu sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis yra atskiri sandoriai (CK 1.63, 2.137, 6.305 straipsniai), todėl jų galiojimo ar negaliojimo klausimai turi būti sprendžiami atskirai, konkrečiai pasisakant dėl kiekvieno iš jų pripažinimo negaliojančiu pagrindų. Dėl kasatoriaus ieškovei išduoto įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu ginčų nėra, tačiau, sprendžiant dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, būtina atsižvelgti į kasaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad šios sutarties šalys buvo ieškovas, atstovaujamas atsakovės, ir atsakovas, nusipirkęs ginčo butą. Taigi nagrinėjamu atveju aktualūs per atstovą sudarytų sandorių teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo klausimai. Pagal CK 2.133 straipsnio nuostatas, vien įgaliojimo pripažinimas neteisėtu, pažeidžiančiu atstovaujamojo teises ir panaikinimas (pripažinimas negaliojančiu nuo išdavimo momento) nereiškia, kad savaime negaliojančiais tampa visi atstovo sudaryti sandoriai (CK 1.92 straipsnis). Dėl to teismai, nagrinėjamoje byloje neatsižvelgdami į atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai pripažino pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia netirdami konkrečiai šios sutarties galiojimo klausimo.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryti sandoriai yra nuginčijami, jų negaliojimą reglamentuoja CK 1.92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad tuo atveju, jeigu atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai arba sutartis ir atstovas šiuos apribojimus viršija, toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieškinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino (CK 2.133 straipsnis). Nagrinėjamu atveju aktualus CK 2.133 straipsnio 6 ir 9 dalyse įtvirtinto reguliavimo santykis. CK 2.133 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisinius padarinius atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. CK 2.133 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Pažymėtina, kad atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime (CK 2.137 straipsnis), tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 2.133 straipsnio 2 dalies nuostatas numanomo atstovavimo atveju, jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą trečiajam asmeniui protingai manyti ir sąžiningai tikėti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, t. y. sukuria šiam civilinių teisių ir pareigų. Sprendžiant dėl įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryto sandorio galiojimo, CK 2.133 straipsnio 6 dalyje numatyta aplinkybė – vėlesnė atstovaujamojo valia patvirtinti tokį sandorį ar jo nepatvirtinti – yra lemiama tik tuo atveju, kai kita sandorio šalis nesiremia CK 2.133 straipsnio 9 dalimi. Kai kita sandorio šalis reikalauja sandorio galiojimo ir įrodinėja, kad turėjo rimtą pagrindą manyti, jog sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, atstovaujamasis turi ginčyti sandorio galiojimą įrodinėdamas, kad kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, jog atstovas viršija jam suteiktus įgaliojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. J. V. V. IĮ, bylos Nr. 3K-3-147/2007; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Kreivė“ v. UAB,,Orgeitos transportas“, bylos Nr.3K-3-173/2011).

Nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu kasatoriaus išduotas įgaliojimas atsakovei buvo patvirtintas notaro ir nenuginčytas, jame įtvirtinta atsakovės teisė savo nuožiūra parduoti ginčo butą, įgaliojimo galiojimo laikas nebuvo pasibaigęs. Kaip buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, atsakovo nesąžiningumas sudarant pirkimo–pardavimo sutartį nenustatytas ir pripažinta, kad nebuvo tokių aplinkybių, kurios sandorio sudarymo metu sudarytų atsakovui pagrindą abejoti atsakovės įgaliojimų tinkamumu. Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta situacija, kai atsakovė, kasatoriaus įgaliotinė, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, veikė viršydama savo teises, t. y. pripažinto negaliojančiu įgaliojimo pagrindu, tačiau kita sandorio šalis – butą įsigijęs atsakovas – sąžiningai nežinojo ir neturėjo žinoti apie tai, kad kasatoriaus atstovė neturi įgaliojimų sudaryti tokį sandorį. Atsižvelgiant į tai, pagal CK 2.133 straipsnio 9 dalį, teismai neturėjo pagrindo pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, nes toks sandoris privalomas atstovaujamajam. Dėl to atsakovui ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi perleistas butas iš jo negali būti išreikalautas.

Pažymėtina, kad CK 2.150 straipsnyje nustatyta atstovo prievolė atsiskaityti atstovaujamajam. Prievolė atsiskaityti apima ir atsakovo pareigą atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą, kartu ir pareigą perduoti atstovaujamajam gautą turtą, įskaitant pinigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. M. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-594/2009). Be to, pagal CK 1.89 straipsnio nuostatas savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudarytą sandorį (nagrinėjamu atveju – 2007 m. balandžio 11 d. įgaliojimą) pripažinus negaliojančiu, šiam asmeniui jo turėtas išlaidas, turto netekimą ar sužalojimą atlygina antroji šalis, jeigu ši žinojo ar turėjo žinoti, kad su ja sandorį sudaręs asmuo buvo tokios būsenos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius, išduodamas 2007 m. balandžio 11 d. įgaliojimą atsakovei, negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, o atsakovė K. B. apie tai žinojo arba turėjo žinoti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šioje nutartyje padarytos išvados sprendžiant dėl ginčo butą įsigijusio atsakovo G. V. teisių ir pareigų, nepaneigia kasatoriaus teisės reikalauti atsakovės K. B. grąžinti už ginčo butą gautus pinigus, atlyginti nuostolius, turto praradimą ar pan.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad nors apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatoriaus teiginius dėl atsakovo nesąžiningumo, tačiau neteisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu padariniams nustatyti parinko netinkamas teisės normas. Kasacinis teismas ištaiso šias klaidas ir konstatuoja, kad ginčijamu pirkimo–pardavimo sandoriu perleistas butas paliekamas atsakovo nuosavybe CK 2.133 straipsnio 9 dalies nuostatų pagrindu, o iš atsakovės kasatoriui priteisiami už butą gauti pinigai, remiantis CK 2.150 straipsniu. Dėl to apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, nurodant naujus tokio procesinio sprendimo motyvus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovai duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė. Valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 45,65 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 45,65 Lt (keturiasdešimt penkis litus 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas