Dėl nekilnojamojo turto perleidimo sandorio įregistravimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-404/2012

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-03016-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 33; 45.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovui S. I., tretiesiems asmenims VĮ Registrų centrui, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Belize registruotai bendrovei Redpall Limited dėl nekilnojamojo turto perleidimo sandorio įregistravimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties šalies (pardavėjo) pareikštą ieškinį dėl šios sutarties įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, kai sutarčiai įregistruoti yra praleistas jos sudarymo metu galiojęs trijų mėnesių teisinės registracijos terminas, taip pat dėl neįregistruotos sutarties panaudojimo prieš trečiąjį asmenį (sutarties šalies – pardavėjo – kreditorių).

Ieškovas E. M. prašė teismo priimti sprendimą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre 1999 m. vasario 1 d. sudarytą notarine tvarka patvirtintą žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, garažo ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė atsakovui S. I. už 385 000 Lt nurodytus nekilnojamuosius daiktus.

Ieškovas nurodė sužinojęs, kad pirkėjas S. I. pirkimo–pardavimo sutarties neįregistravo VĮ Registrų centre, nes namas su žemės sklypu yra pardavinėjamas iš varžytynių ir areštuotas kaip ieškovui priklausantis turtas, antstoliui vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, kuriuo iš ieškovo priteistas žalos atlyginimas bendrovei Redpall Limited.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino, nusprendė nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Teismas nurodė, kad prašomas įregistruoti sandoris sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, sandorio teisinė registracija neatlikta, jai atlikti praleistas 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK nuostatose privalomos teisinės registracija nenustatyta. Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita. Ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę, nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau šiuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų. Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisė į ginčo turtą, atsiradusi pagal sandorį ir neįregistruota įstatyme nustatytu terminu, gali būti registruojama, atnaujinus praleistą terminą. Nors sandoris nebuvo įregistruotas laiku, tačiau jo sudarymas atitiko šalių valią, sutartis visiškai įvykdyta: ieškovas siekė parduoti, atsakovas – pirkti namą ir žemės sklypą; ieškovas gavo iš atsakovo sutartą nekilnojamojo turto įgijimo kainą, turtą perdavė įgijėjui, kurį jis priėmė.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu išnagrinėjus bylą pagal trečiojo asmens bendrovės Redpall Limited apeliacinį skundą nuspręsta panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą ir atmesti ieškinį.

Teismas nurodė, kad 1964 m. CK 149 straipsnyje (įstatymo redakcija, įsigaliojusi 1994 m. birželio 1 d.) buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į daiktą, kuris turi būti registruojamas, turto įgijėjui atsiranda nuo daikto įregistravimo momento. Pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Vadovaujantis 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalimi sutarties neįregistravimas darė ją negaliojančią. Įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas nebuvo naikinamasis ir šį terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių, teismas galėjo atnaujinti (1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalis). Skirtingai nei 1964 m. CK, nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusios 2000 m. priimto CK normos nebenustato sąlygos, kad, per įstatymo nustatytą terminą pirkėjui neįregistravus Nekilnojamojo turto registre nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, ji tampa negaliojančia. 2000 m. CK atsirado galimybė vienai iš sutarties šalių apginti savo teises ir pareikalauti, kad sutarties šalis, vengianti įregistruoti sutartį atitinkamame registre, teismo sprendimu gali būti įpareigota tai padaryti (CK 6.393 straipsnio 4 dalis). Teismas konstatavo, kad, tik esant galiojančiam sandoriui, sudarytam po 2001 m. liepos 1 dienos, t. y. po naujos redakcijos Civilinio kodekso įsigaliojimo, ir vienai šaliai vengiant įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas (pardavėjas) kreipėsi į teismą, reikalaudamas priimti sprendimą dėl jau negaliojančio sandorio įregistravimo, todėl toks ieškinys negali būti tenkinamas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas E. M. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

Kasaciniu skundu nesutinkama su CK 6.393 straipsnio 4 dalies, pagal kurią vienai sandorio šaliai turto registravimo įstaigoje vengiant įregistruoti nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, kita šalis gali kreiptis į teismą su atitinkamu ieškiniu, netaikymu apeliacinės instancijos teismo sprendime. Turto pirkėjas – atsakovas yra sąžiningas asmuo ir jo nuosavybės teisė į pagal prašomą leisti įregistruoti nekilnojamąjį turtą turi būti teismo apginta vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. 1964 m. CK 255 straipsnio nuostata, kad, neįregistravus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorio per tris mėnesius nuo jo sudarymo dienos, toks sandoris negalioja, neturėtų būti taikoma bylos šalių sudarytos sutarčiai, nes nurodyta nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, taikomam nepaisant to, kada yra įgytas daiktas nuosavybės teise. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl teisinės registracijos reikšmės yra pasikeitusi ir apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal J. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-114/2009, 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011, išdėstytą vertinimą, kad tiek teisinė registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime dar nereiškia nuosavybės teisių atsiradimo, taip pat teisėto valdymo buvimo.

Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme metu galiojusioje CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas privalo pranešti byloje dalyvaujantiems asmenims. Apeliaciniame skunde buvo pateikti argumentai tik dėl netinkamo 1964 m. CK 255 straipsnio taikymo pirmosios instancijos teismo sprendime, tačiau nebuvo argumentuojama dėl CK 6.393 straipsnio 4 dalies taikymo ir aiškinimo. Kasatoriaus teigimu, peržengdamas apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad CK 6.393 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta sandorio šalies teisė reikalauti įregistruoti sandorį po to, kai kita to sandorio šalis atsisakė tai atlikti, yra taikytina tik sandoriams, sudarytiems po 2001 m. liepos 1 d. CK įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kad peržengti apeliacinio skundo ribas reikalavo viešasis interesas, taip pat iš anksto apie tai nepranešė bylos šalims.

Atsakovas S. I. pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovo E. M. kasacinio skundo sutinka ir prisideda prie kasacinio skundo argumentų bei prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą.

Trečiojo asmens bendrovės Redpall Limited atsiliepimu į kasacinį skundą prašoma palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime pateikti šie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

Trečiasis asmuo pažymi, kad ieškinys dėl sutarties įregistravimo pateiktas tik po to, kai buvo pradėtas priteistos sumos išieškojimas iš ieškovo pagal viešųjų registrų duomenis apie ieškovui priklausantį nuosavybės teise turtą. Sutartis nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, dėl to pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalį tokia sutartis negalioja. Dėl nurodytos įstatymo normos teisinės reikšmės ir jos taikymo yra pasisakyta kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. W. ir V. V. v. J. N., V. P., bylos Nr. 3K-3-66/2000; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-114/2009). Ši nuostata yra atkartota ir sutartyje. Negaliojantis sandoris, kuris neegzistuoja, negali būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Nė viena iš šalių nuo sandorio sudarymo dienos praėjus daugiau kaip dvylikai metų neįregistravo sutarties ir taip neišviešino nuosavybės teisių perėjimo fakto. Ieškovas, kaip prašomo įregistruoti sandorio šalis, nesikreipė į teismą su prašymu atnaujinti praleistą teisinės registracijos terminą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę, ji atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau juos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų; dėl to nuosavybės teisė į žemės sklypą, atsiradusi pagal sandorį ir neįregistruota įstatyme nustatytu terminu, gali būti teisine tvarka registruojama, atnaujinus šį terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-114/2009).

Dėl apeliacinio skundo ribų peržengimo susijusio kasacinio skundo teiginio nesutinkama pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas apeliacine tvarka bylą tiria ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus; faktinių aplinkybių ir bylos įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti kitokias išvadas ir priimti kitokį sprendimą, nei pirmosios instancijos teismas, tą apeliacinės instancijos teismas ir atliko, nenukrypdamas nuo CPK 320 straipsnio 1 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nekilnojamojo turto sandorių teisinės registracijos reikšmės ir registracijos nesilaikymo teisinių padarinių

Nekilnojamojo turto perleidimo sandoris – vienas iš pagrindų turto savininkams pasikeisti, nes kai vienas nuosavybės teisių subjektas jas perleidžia kitam, nuosavybės teisė pradiniam savininkui pasibaigia, o turto įgijėjas tampa naujuoju turto savininku. Nekilnojamojo turto perleidimo sandorių galiojimą įstatymų leidėjas sieja su tam tikru sąlygų visuma, kurias galima būtų suskirstyti į bendrąsias sąlygas, be kurių negalioja bet kuris sandoris, ir specialiąsias sąlygas, įstatymo leidėjo nustatytas atskirų rūšių sandoriams. Atsižvelgdamas į nekilnojamojo turto perleidimo, konkrečiai – pirkimo–pardavimo, sandorių svarbą civilinėje apyvartoje, įstatymų leidėjas šių sandorių galiojimo tikslais, nustatė jų privalomą notarinę sudarymo formą. Privaloma šių sandorių registracija buvo nustatyta iki 2001 m. liepos 1 d., kol įsigaliojo 2000 m. priimtas CK.

Teisiškai neįregistruota ginčo nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis šalių pasirašyta ir notaro patvirtinta 1999 m. vasario 1 d. 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai. Taigi byloje sutarčiai taikytinos sandorių formą reglamentavusios 1964 m. priimto (1999 m. vasario 1 d. galiojusios redakcijos) CK normos.

1964 m. CK 225 straipsnyje nustatyta, kad yra privaloma nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties teisinė registracija, o jos neatlikus tokia turto pirkimo–pardavimo sutartis negalioja. Naujojo CK 1.75 straipsnyje, skirtame teisinės registracijos paskirčiai ir tikslams nustatyti, pakeista nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sandorių registravimo teisinė reikšmė ir sandorių neįregistravimo teisiniai padariniai. 2000 m. CK 1.75 straipsnyje dėl sandorio neįregistravimo tokio sandorio negaliojimo teisinių padarinių nenustatyta, šio kodekso 6.393 straipsnio 2 dalyje teigiama, kad negalioja sandoris tik dėl notarinės sandorio formos nesilaikymo, o sandorio neįregistravimas neleidžia jo panaudoti prieš trečiuosius asmenis, toks sandoris šalims galioja.

Naujojo CK ir 1964 m. CK nuostatų dėl sandorio registravimo nesilaikymo teisinių padarinių galimai kolizijai išspręsti 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tokių kolizijų sprendimo tvarka ir sąlygos, viena iš kurių, kad sandoris, dėl kurio įstatyme nustatytas privalomo įregistravimo terminas pasibaigė, negalioja, jeigu registravimo termino neatnaujina teismas (8 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad šia teisės norma įstatymo leidėjas privalomą teisinę sandorio registraciją priskyrė sandorių formai ir jos nesilaikymo padariniai lemia tokio sandorio negaliojimą visais atvejais, kai neįregistruoto sandorio negaliojimas buvo nustatytas imperatyvia forma įstatyme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dėl galiojant 1964 m. CK (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) pasirašytos sutarties teisinės registracijos nesilaikymo padarinių yra išaiškinta, kad pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Taip įstatyme buvo nustatyta imperatyvinio pobūdžio termino padariniai, kurių nei teismas, nei šalys savo susitarimu pakeisti negalėjo. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atveju sandorio šalis privalo atlikti aktyvų veiksmą – sutartį pateikti turto registravimo įstaigai įregistravimo veiksmui atlikti, nes tik tokiu atveju sutartis sukels civilinius teisinius padarinius, t. y. nuo sutarties įregistravimo momento turto įgijėjui pagal sutartį atsiras nuosavybės teisė į įsigytą turtą (CK 149 straipsnio 2 dalis). Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį daro negaliojančią (CK 255 straipsnio 2 dalis). Tačiau įstatyme nustatytas trijų mėnesių terminas nėra naikinamasis, dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą teismas gali atstatyti (CK 255 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. W. ir V. V. v. J. N., V. P., bylos Nr. 3K-3-66/2000; 2006 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-70/2006).

Kadangi sandorio formai taikomi galiojantys jo sudarymo momentu įstatymai, tai nagrinėjamos bylos dalykui – 1999 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai - apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė 1964 m. CK 225 straipsnio nuostatas dėl imperatyvaus reikalavimo nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį įregistruoti per tris mėnesius nuo sutarties sudarymo momento, registracijos per nustatą terminą neatlikus, sutartis negalioja. Šios įstatymo nuostatos sutarties šalys neįvykdė iki 2000 m. CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d., t. y. praleido įstatyme nustatytą terminą notarine tvarka sudarytai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai teisiškai įregistruoti. Pažymėtina, kad nė viena iš sandorio šalių neprašė teismo praleisto termino atnaujinti, nurodant svarbias termino praleidimo priežastis, t. y. nepasinaudojo įstatyme nustatyta aptartos taisyklės išimtimi, reiškiančia, kad terminui pasibaigus sutartis negalios, nebent teismas atnaujintų terminą sutarčiai įregistruoti.

Iki 2001 m. liepos 1 d. pasibaigus galiojusio 1964 m. CK 225 straipsnyje nustatytam trijų mėnesių terminui nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties teisinei registracijai atlikti, teismui šio termino neatnaujinus, nesant pareikšto sandorio šalies motyvuoto termino praleidimo priežastimis prašymo, jų pasirašyta sutartis negalioja nuo jos sudarymo dienos, nes ji nesudaryta ta privaloma tvarka, kuri nustatyta imperatyviai įstatymo, galiojusio sutarties sudarymo momentu (1964 m. CK 225 straipsnio 2 dalis, Žemės įstatymo (1997 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. VIII-315 redakcija) 14 straipsnis, 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis). Įstatyme nustatytų imperatyviųjų reikalavimų sandorio formai nesilaikymas, kai šiame įstatyme nurodyta, kad dėl formos trūkumų sandoris bus laikomas negaliojančiu, reiškia, jog tokio turinčio esminių formos trūkumų sandorio sudarymas yra neužbaigtas, dėl to jis yra nesudarytas ir negalioja.

Kasatorius nesinaudojo įstatyme nustatytomis teisinėmis priemonėmis užbaigti nuosavybės teisių perleidimą pirkimo–pardavimo sandoriu, o prašo teismo priimti sprendimą įregistruoti jau negaliojančią pagal įstatymą pirkimo–pardavimo sutartį remdamasis konstituciniu nuosavybės neliečiamumo principu. Nuosavybės teisių perleidimui galiojusią privalomą teisinę registraciją kasatorius vertina kaip nepateisinamą savininko teisių varžymą, neatitinkantį šio konstitucinio principo. Kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atsiradimą, pasibaigimą ar kitokį pasikeitimą nustatančių teisės normų laikymasis ir jų įgyvendinimas tinkamai įstatymo nustatytą tvarka sudarant sandorį sukuria teisiškai reikšmingą juridinį faktą apie nuosavybės teisių perleidimą ir užtikrina tų teisių apsaugą. Įstatyme nustatytos sandorio sudarymo tvarkos laikymasis yra privalomas, nes tokios tvarkos nesilaikymas sukelia tam tikrus įstatyme nurodytus padarinius, vienas iš kurių yra sandorio negaliojimas, ir toks padarinys negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui. Pripažįstamos ir gerbiamos tos asmenų civilinės teisės teisės ir pareigos, kurios yra įgytos laikantis sandorių sudarymo tvarką ir jų galiojimą reglamentuojančių teisės normų. Pažymėtina, kad kasatorius prašo įregistruoti nuosavybės teisių perleidimo sandorį po to, kai jo teisės į perleistą turtą buvo suvaržytos areštu ir atsirado trečiojo asmens (kreditoriaus) reikalavimai į turtą, dėl kurio prašo įregistruoti pirkimo–pardavimo sutartį kaip neva atitinkančią įstatymą. Kasatoriaus siekis išvengti skolos išieškojimo veiksmų į nekilnojamąjį turtą negali paneigti ir pateisinti šio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties neįregistravimo fakto, nulėmusio tai, kad tokia sutartis nebuvo sudaryta, nes neatlikti visi būtini šiai sutarčiai sudaryti veiksmai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime tinkamai aiškino ir taikė nekilnojamojo turto perleidimo momentu galiojusius teisės normų reikalavimus tokių sandorių formai ir vieno iš jos elementų – privalomos teisinės registracijos – nesilaikymo iš įstatymo kylančius padarinius. Nepagrįstas ir kitas kasaciniame skunde nurodytas apeliacinės instancijos teismo sprendimo panaikinimo pagrindas, kad šios instancijos teismo sprendimas prieštarauja kasacinės instancijos teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal J. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-114/2009, 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011, suformuota praktika tiems atvejams, kai nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio viena iš šalių prašo atnaujinti terminą sandoriui įregistruoti, t. y. naudojasi bendrosios taisyklės dėl privalomos registracijos neįvykdymo padarinių išimtimi (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis), taip pat kai teisiškai neįregistruotas daikto faktinis valdymas. Pažymėtina, kad šiose nutartyse kasacinė praktika suformuota kitomis aplinkybėmis: ginčas kilo tarp pirkėjų ir pardavėjų, t. y. sandorio šalių dėl privalomos įregistravimo pareigos įvykdymo. Nagrinėjamoje byloje sandorio šalių pozicija sutampa, bet norima įteisinti pirkimą–pardavimą po to, kai buvo patenkintas trečiojo asmens ieškinys ir priteistos atitinkamos sumos iš šios bylos ieškovo (kasatoriaus). Be to, nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal J. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-114/2009, pripažįstama CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybė teismui konstatavus svarbias termino sandoriui įregistruoti praleidimo priežastis šį terminą atnaujinti tik tuo atveju, jeigu pareiškėjo nurodomos aplinkybės teismo įvertinamos svarbiomis sandorio įregistravimo termino praleidimo priežastimis. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė prašymo nurodytą terminą atnaujinti ir nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, dėl to teismai neturėjo pagrindo vertinti termino praleidimo aplinkybių ir spręsti dėl praleisto termino atnaujinimo. Dėl to nepripažintinas teisiškai pagrįstu kasacinio skundo teiginys dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo prieštaravimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikai.

Dėl apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo ribų

CPK 320 straipsnyje nustatytos bylos nagrinėjimo ribos apeliacinės instancijos teisme. Šios instancijos teismas nagrinėja apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą bei patikrina, ar nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnyje. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką dėl visuotinai pripažinto principo, draudžiančio apeliacinei instancijai peržengti apeliacinio skundo ribas, nurodė, kad tinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas nepripažįstamas apeliacinio skundo ribų peržengimu, jeigu apeliantas ir neišvardijo visų susijusių su ginčo dalyku teisės normų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Č. v. VĮ Vilniaus kraujo centras, bylos Nr. 3K-3-1027/2001, konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. bylos išsprendimo pirmosios instancijos teisme teisingumą tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektais. Nurodytoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismo, kaip ir bet kurio kito teisingumą vykdančio teismo, pareiga – savarankiškai, klausant tik įstatymo kvalifikuoti bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes (Konstitucijos 109 straipsnis). Teisinio šių faktinių bylos aplinkybių kvalifikavimo nurodymas (ar nenurodymas) apeliaciniame skunde nepanaikina ir neapriboja minėtos apeliacinės instancijos teismo pareigos, išplaukiančios iš teisingumo vykdymo funkcijos. Apeliacinės instancijos teismo atliktas faktinių bylos aplinkybių, nurodytų apeliaciniame skunde, savarankiškas teisinis kvalifikavimas negali būti laikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu, net jeigu apeliaciniame skunde šios faktinės aplinkybės nebuvo kvalifikuotos pagal konkrečią ir tinkamą teisės normą. Kitose kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl CPK 320 straipsnyje nustatytų apeliacijos ribų konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme; apeliaciniame skunde ginčytas pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas tiek faktiniu, tiek teisiniu pagrindais, todėl apeliacinės instancijos teismas, naujai vertindamas įrodymus ir kitaip kvalifikuodamas ginčo teisinį santykį, apeliacinio skundo ribų neperžengė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R., D. G. v. UAB „ Visatex“ bylos Nr. 3K-3-311/2007; 2007 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir J. K. v. UAB „Pamario namas“, bylos Nr. 3K-3-296/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. UAB,,Jonviltė“, byla Nr. 3K-3-101/2009; kt.).

Taigi apeliacinio skundo ribos nėra peržengiamos, jei apeliacinės instancijos teismas tik pateikia kitokį aplinkybių, nurodytų apeliaciniame skunde, teisinį kvalifikavimą, nes teisingumo vykdymo funkcija įgalina teismą taikyti tą teisę (teisės normas), kuri reglamentuoja bylos ginčo santykius. Nagrinėjamoje byloje kasatorius prašo pripažinti apeliacinės instancijos teismą peržengus skundo nagrinėjimo ribas, nes teismas aiškino ir taikė CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 8 straipsnį, CK 6.393 straipsnio 4 dalį, kai apeliantas šiomis normomis skunde nesirėmė. Kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde buvo nurodyti teisiniai ir faktiniai argumentai dėl privalomos sandorių įregistravimo reikšmės sandorio galiojimui bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl terminų tokiam veiksmui atlikti atnaujinimo. Kolegija konstatuoja, kad galiojusių sandorio sudarymo metu teisės normų galimos kolizijos su naujomis teisės normomis, reikšmingomis sandorių galiojimui, išsprendimą nustatančių teisės normų aiškinimas ir taikymas siekiant įvykdyti teisingumą byloje negali būti vertinami kaip CPK 320 straipsnio pažeidimas.

Kasacinio skundo argumentais nėra nuginčytas byloje priimto Šiaulių apygardos teismo sprendimo teisinis pagrįstumas. Šiaulių apygardos teismas sprendime tinkamai aiškino ir taikė sandorio teisinės registracijos neatlikimo padarinius reglamentuojančias CK ir CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo normas. Dėl to aptariamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš ieškovo E. M. priteistina 43,20 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš E. M. valstybei 43,20 Lt (keturiasdešimt tris litus 20 ct) išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Dangutė Ambrasienė

Egidijus Baranauskas

Janina Stripeikienė