Dėl Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymo panaikinimo, judriojo telefono ryšio paslaugų apribojimo pagrįstumo

Civilinė byla Nr. 3K-3-579/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 42.11.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Tele2“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 18 d. nutarties ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Tele2“ ieškinį atsakovui individualiai įmonei,,Rogrinta“ dėl Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymo panaikinimo, judriojo telefono ryšio paslaugų apribojimo pagrįstumo. Byloje trečiuoju asmeniu dalyvauja Ryšių reguliavimo tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė: 1) panaikinti Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymą Nr. 36.4-IV-759 ir atmesti IĮ,,Rogrinta“ reikalavimus; 2) pripažinti, kad UAB,,Tele2“ teisėtai apribojo judriojo telefono ryšio paslaugų tiekimą IĮ,,Rogrinta“; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad su atsakovu buvo sudaręs mobiliojo/fiksuotojo telefono ryšio paslaugų sutartis, kuriomis atsakovas įsipareigojo nenaudoti UAB,,Tele2“ paslaugų pokalbių terminavimui komerciniais tikslais ir nustatė šios prievolės pažeidimo teisines pasekmes. Ryšių reguliavimo tarnyba, spręsdama ginčą ikiteismine tvarka, neteisingai išsprendė ginčą – patenkino atsakovo reikalavimus, motyvuodama, kad įeinančių skambučių nebuvimas ar mažesnis jų kiekis nei išeinančių nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas, jog paslaugų davėjas terminuoja pokalbių srautą komerciniais tikslais, kad paslaugų teikėjas negali riboti paslaugų gavėjo teisės naudotis paslaugomis, jeigu šis laikosi sutartyje nustatytų reikalavimų, kad UAB,,Tele2“ neįrodė, jog IĮ,,Rogrinta“ naudoja ieškovo teikiamas paslaugas pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais ar kitaip pažeidžia sutartis, kad atsakovo veiksmai kėlė pavojų UAB,,Tele2“ tinklo veikimui.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas UAB,,Tele2“ teikiamomis mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio (GSM) paslaugomis naudojosi ne kaip galutinis paslaugos gavėjas, bet kaip paslaugų teikėjas. Pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo nuostatas šalių, kaip paslaugų teikėjų, sutartys gali būti sudaromos tik ryšio operatorių. Atsakovas teikė viešųjų ryšių tinklą, kai iš trečiųjų operatorių siunčiami pokalbių srautai yra baigiami (terminuojami) ieškovo UAB,,Tele2“ telekomunikacijų tinkle, naudojant UAB,,Tele2“ SIM korteles. Atsakovas tapo judriojo telefono ryšių paslaugų teikėju, užsiimdavo tarptautinių telefono skambučių perkėlimu, naudodamasis,,simbox“ sistema, peradresuodavo skambučius. Atsakovas užsiėmė veikla, kuri nebuvo nustatyta sutartyje. Ryšių reguliavimo tarnyba, spręsdama ginčą, viršijo savo kompetenciją – tarnyba negali spręsti dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis. Atsakovas, sudarydamas sutartį, savanoriškai pasirinko mokėjimo planą; atsakovas yra juridinis asmuo ir, sudarydamas sutartis, prisiima tam tikrą riziką dėl sudarytų sandorių. Ryšių reguliavimo tarnyba sprendė ginčą remdamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatomis dėl vartotojo, kaip fizinio asmens. Atsakovas vykdė pokalbių srautų terminavimą komerciniais tikslais, buvo nesąžiningas, nevykdė sutartyje nustatytų įsipareigojimų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo valstybei 28,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas naudojo ieškovo paslaugas pokalbių terminavimui komerciniais tikslais. Ieškovas, taikydamas skirtingas sąlygas galutiniams paslaugų gavėjams ir nustatydamas, kad išeinančių skambučių trukmė negali būti didesnė už įeinančių skambučių bendrą trukmę ir taikydama sutarčių priedų 2 punkte nurodytas sankcijas, pažeidė atsakovo teisę gauti tinkamas judriojo telefono ryšio paslaugas. Teismas nurodė, kad sankcijos taikymas siejamas ne su konkrečia paslauga ar jos dydžiu, o su atskirų paslaugos dalių santykine verte, kurios galutinis paslaugų davėjas (atsakovas) negali kontroliuoti. Atsakovas, naudodamasis ieškovo paslaugomis kaip galutinis paslaugų gavėjas, negali užtikrinti ir garantuoti, kad jo įeinančių skambučių kiekis bus toks pat ar didesnis nei išeinančių, todėl ieškovas nepagrįstai ribojo atsakovo teisę naudotis paslaugomis.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovo valstybei 23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinio skundo pagrindu naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį; priteisti ieškovui iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1, 2 dalių, 6.156 straipsnio 1, 4 dalių normomis, nesiaiškino, ar ginčo šalių civilinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nustato šalims draudimą susitarti dėl atsakovo pareigos nenaudoti ieškovo teikiamų mobiliojo ryšio paslaugų pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais ir ar toks šalių susitarimas pažeidžia imperatyviųjų teisės normų reikalavimus, viešąją tvarką, atsakovo teises ir teisėtus interesus.

Ieškovo ir atsakovo santykius dėl elektroninių ryšių paslaugų teikimo reglamentuoja CK 6.716-6.724 straipsniai, Elektroninių ryšių įstatymo ir Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintų Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių nuostatos, kuriose nenustatyta draudimo susitarti su elektroninių ryšių paslaugų gavėju dėl pastarojo pareigos nenaudoti elektroninių ryšių paslaugų teikėjo teikiamų elektroninių ryšių paslaugų pokalbių terminavimui komerciniais tikslais, nedraudžiama elektroninių ryšių paslaugų teikėjui riboti elektroninių ryšių paslaugų gavėjo teisės naudotis paslaugomis, kai pastarasis nesilaiko sutartyje teisėtai nustatytų reikalavimų.

Pasaulinėje praktikoje, siekiant apsaugoti mobiliojo ryšio operatorių ir sąžiningų jų klientų teises ir teisėtus interesus, yra naudojami įvairūs būdai pažaboti neteisėtą įmonių pelnymąsi ir mobiliojo ryšio operatorių teikiamų tarptautinių pokalbių paslaugų. Paprastai ši problema sprendžiama, pokalbių srautų terminavimo komerciniais tikslais veiklą reglamentuojant teisės aktais, ir, nesant atskiro šalių pasirašyto susitarimo, visuotinai draudžiant. Lietuvoje iki šiol nepriimta nė vieno teisės akto, reglamentuojantis pokalbių srautų terminavimo komerciniais tikslais veiklą, todėl mobiliojo ryšio operatoriai draudimą mobiliojo ryšio paslaugų gavėjams naudoti teikiamas mobiliojo ryšio paslaugas pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais nustato su verslo klientais sudaromose sutartyse.

Sutarčių priedų 2 punkto sąlyga taikoma visiems juridiniams asmenims, todėl nėra jokio pagrindo kalbėti apie atsakovo, kaip apie paslaugų gavėjo, diskriminaciją. Klientas turi teisę pasirinkti mobiliojo ryšio operatorių, teikiamas paslaugas, mokėjimo planus. Atsakovas gali naudotis ieškovo teikiamomis paslaugomis tokia apimtimi, kokia jis nori, tačiau negali pažeisti sutartinio įsipareigojimo nenaudoti ieškovo teikiamų mobiliojo ryšio paslaugų pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais.

Teismai pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutarčių privalomumo principą, o sutarčių 3.5 punkto ir sutarčių priedų 2 punkto sąlygas išaiškino nesąžiningai ieškovo atžvilgiu.

Teismai pažeidė Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 28, 32 punktų nuostatas. Paslaugų teikimas atsakovui pagrįstai ir teisėtai galėjo būti apribotas pagal nurodytų taisyklių 28, 32 punktus, nes atsakovas pažeidė sutarčių priedų sąlygas, viršijo kredito limitą, ribojo kitų ieškovo klientų galimybes gauti kokybiškas mobiliojo ryšio paslaugas.

2. Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 263 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nepasisakė dėl esminių ieškinio ir apeliacinio skundo argumentų.

IV. Atsiliepimo kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Ryšių reguliavimo tarnyba prašė apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Ginčo objektas yra atsakovui taikytas viešojo judriojo telefono ryšio paslaugų teikimo apribojimas ir pagal standartinius tarifus mokesčių už 2006 m. balandžio–gegužės mėnesiais suteiktas paslaugas perskaičiavimas. Ginčas iš esmės susijęs su fakto klausimu, todėl ieškovo teiginiai, kad šalių ginčas yra tik dėl teisės, nepagrįstas.

2. Kasatorius tik konstatavo CK 1.2 straipsnio 1, 2 dalių, 6.156 straipsnio 1-4 dalių pažeidimus, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių svarių argumentų. Kasatorius pateikė argumentus dėl teisės aiškinimo klausimų, kurie nėra susiję su šia byla ir dėl kurių byloje nebuvo ginčo.

Teismai teisingai išaiškino ginčo šalių sutartinių santykių turinį. Teismai pagrįstai nustatė, kad ieškovas nepagrįstai apribojo paslaugų gavėjo teisę naudotis paslaugomis, nustatydama apribojimus, susijusius su įeinančiais ir išeinančiais skambučiais. IĮ,,Rogrinta“ negalėjo visiškai pasinaudoti sutarties laisvės principu, sudarydama sutartis ir sutarčių priedus, nes neturėjo galimybės laisvai nustatyti sutarčių ir sutarčių priedų turinio. IĮ,,Rogrinta“ laikytina silpnesniąja sutarties šalimi.

Akivaizdu, kad teismai nepažeidė CK 1.2 straipsnio 1, 2 dalių, 6.156 straipsnio 1-4 dalių normų.

3. Sutartys ir sutarčių priedai teismo nebuvo pripažinti negaliojančiais ir negaliojančio sandorio teisinės pasekmės nebuvo taikytos.

4. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad teismai visiškai neatsižvelgė į IĮ,,Rogrinta“ vykdytos veiklos pobūdį, jos neteisėtumą ir sukeltas neigiamas pasekmes ieškovui ir tretiesiems asmenims. Ieškovas neįrodė, kad IĮ,,Rogrinta“ veikė neteisėtai, pažeidė sutartinius įsipareigojimus, kad bendrovės veiksmai kėlė pavojų ieškovo tinklo veikimui, ribojo kitų abonentų galimybę pasinaudoti bendrovės teikiamomis paslaugomis.

5. Teismai išsiaiškino visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išsamiai argumentavo, kodėl priima ar atmeta šalių pateiktus įrodymus ir argumentus.

6. Nėra suformuotos vienodos teismų praktikos dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties tokio pobūdžio bylose. Kadangi tarnyba materialiniais teisiniais santykiais nėra susijusi nė su viena iš šalių ir teismo sprendimas neturi įtakos Tarnybos teisėms ir pareigoms, Tarnybos procesinė padėtis neturėjo būti trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Tarnybos nuomone, šios procesinė padėtis būtų institucija, teikianti išvadą byloje.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Šalys 2005 m. lapkričio 8 d. ir 2006 m. kovo 30 d. sudarė mobiliojo (fiksuoto) telefono ryšio paslaugų sutartis. Šių sutarčių prieduose šalys susitarė, kad klientas (šios bylos atsakovas) įsipareigoja nenaudoti Tele2 paslaugų pokalbių srautams terminuoti komerciniais tikslais. Ieškovas teigia, kad atsakovas šį susitarimą pažeidė. Taigi šioje byloje keliamas šalių sudarytų sutarčių ir jų priedų dėl elektroninių ryšių paslaugų teikimo aiškinimo ir vykdymo klausimas.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose (2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas” v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Libra Vitalis“ v. UAB,,Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „BIVAINIS“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; ir kt.). Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Iš teismų priimtų sprendimų motyvų matyti, kad teismai laikėsi įstatyme nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių.

Dėl vartotojo teisių gynimo

Vienas iš pagrindų, kuriais remiasi civilinė teisė, kartu ir sutarčių teisė, yra asmenų laisvė turtiniuose santykiuose. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad civilinių santykių teisinis reglamentavimas remiasi ir sutarties laisve, taip pat reiškia, kad šio principo turi laikytis ir teismai, aiškindami ir taikydami šalių sudarytas sutartis. Sutarties laisvės principas sudarant sutartį yra tinkamai įgyvendinamas, jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra lygiavertėje padėtyje. Jeigu kuris nors šių santykių subjektas dominuoja kito atžvilgiu, gali kilti abejonių dėl sutarties šalių lygybės nustatant sutarties sąlygas, išskyrus atvejus, kai šios sąlygos nustatytos imperatyviosios teisės normų.

Kasatorius nurodo, kad sutarčių priedų 2 punkto sąlygos taikomos visiems juridiniams asmenims, todėl nėra jokio pagrindo teigti apie atsakovo, kaip apie paslaugų gavėjo, diskriminaciją. Vertinant šiuos kasatoriaus argumentus būtina atsižvelgti į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, remdamiesi Elektroninių ryšių įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog šalių sudarytos sutartys yra viešosios sutartys. Pagal CK 6.161 straipsnio 4 dalį viešosiose sutartyse nustatomos prekių ir paslaugų kainos bei kitos sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Viešosios sutarties sudarymas ir nurodyta CK 6.161 straipsnio 4 dalies nuostata dar nereiškia, kad bet koks prekių ar paslaugų vartotojas turi teisę į prioritetinį teisių gynimą, nes vartotoju (prekių ar paslaugų gavėju) gali būti tiek fizinis asmuo, tiek verslininkas. Jeigu prekių ar paslaugų gavėjas yra verslininkas, jo teisių apsauga ir gynimas nėra tapatus fizinio asmens (vartotojo) teisių apsaugai ir gynimui.

CK 1.39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vartotojas yra fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi įstatyme išskirtas vartotojas kaip fizinis asmuo. Vien šio požymio nepakanka fizinio asmens, kaip vartotojo, teisių gynimo būdams ir apimčiai nustatyti ir taikyti. Pagal nurodytą įstatymo normą būtina nustatyti, kuriais tikslais vartojamos prekės ar paslaugos. Jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Fizinio asmens, kaip vartotojo, teisės ginamos tada, kai jis prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Fizinio asmens, kaip tokio vartotojo (ne verslininko), teisių gynimą konstatavo ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. AB „Durpeta“ ir A. B. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-458/2005; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, Č. K. v. akcinė bendrovė „Grigiškės“, akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Tik tuo atveju, kai vartotojas yra fizinis asmuo ir prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, jo teisės ir teisėti interesai ginami kaip silpnesniosios sutarties šalies. Tokią vartotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugą, kaip valstybės prioritetiškai ginamą, konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. UAB „Karoliniškių būstas“, bylos Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, Č. K. v. akcinė bendrovė „Grigiškės“, akcinė bendrovė Rytų skirstomieji tinklai, bylos Nr. 3K-3-211/2008).

Dėl sutarties šalių teisių gynimo

Šioje byloje atsakovas yra individuali įmonė, todėl jos teisės negali būti ginamos remiantis įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis vartotojo (fizinio asmens) teisių gynimą. Būtent teismai rėmėsi ne įstatymų normomis, reglamentuojančiomis vartotojo (fizinio asmens) teisių gynimą, bet aplinkybėmis, kurios turi reikšmės aiškinant, ar tinkamai buvo vykdomos šalių sudarytų sutarčių sąlygos. Kasatoriaus nurodytų Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintų Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 28 ir 32 punktai reglamentuoja atitinkamus paslaugų teikėjo (šiuo atveju ieškovo) veiksmus, jeigu yra atitinkami abonento (šiuo atveju – atsakovo) padaromi pažeidimai. Teismai nenustatė, kad atsakovas padarė tokių pažeidimų.

Klientas turi teisę pasirinkti mobiliojo ryšio operatorių, teikiamas paslaugas, mokėjimo planus. Atsakovas gali naudotis ieškovo teikiamomis paslaugomis tokia apimtimi, kokia jis nori, tačiau negali pažeisti sutartimi prisiimto įsipareigojimo nenaudoti ieškovo teikiamų mobiliojo ryšio paslaugų pokalbių srautų terminavimui komerciniais tikslais. Pažeidė ar nepažeidė atsakovas sutartį, t. y. veikė atsakovas kaip galutinis paslaugos gavėjas ar kaip tarpininkas, yra fakto klausimas. Teismai šias ieškovo nurodytas aplinkybes tyrė ir vertino. Teismai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas veikė ne kaip galutinis paslaugos gavėjas ir kad savo veiksmais atsakovas pažeidė sutarčių sąlygas. Taigi, kasacinio skundo argumentai, kad atsakovas pažeidė sutarčių priedų 2 punkto sąlygą, yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas pagal savo kompetenciją nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo nuorodos į materialiosios teisės normos pažeidimus nereiškia, kad šiuo atveju kyla tų teisės normų aiškinimo klausimų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo prašymas pripažinti sutarčių priedų 2 punktą nesąžiningu ir negaliojančiu, Ryšių reguliavimo tarnybos 2007 m. birželio 6 d. įsakymu yra paliktas nenagrinėtas, o teismai šio įsakymo nepakeitė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 18 d. nutartį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Gražina Davidonienė

Algis Norkūnas