R. E. pagal BK 156 str. 2 d., 15 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-219-693/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56566-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.9.1.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

advokatams Sauliui Juzukoniui ir Viliui Jonaičiui,

išteisintajam R. E.,

nukentėjusiajai N. E.,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. E. atstovo advokato Viliaus Jonaičio kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 26 d. nutarties.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendžiu R. E. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 156 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

N. E. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 26 d. nutartimi atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės N. E. atstovo advokato Viliaus Jonaičio apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovo advokato Viliaus Jonaičio, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo bei jo gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. R. E. buvo kaltinamas pagal BK 156 straipsnio 2 dalį tuo, kad žinodamas, jog Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu jo mažametės dukters K. E. gyvenamoji vieta yra nustatyta su motina N. E., negavęs motinos sutikimo, 2015 m. rugsėjo 30 d., apie 12.00 val., atvažiavo į (duomenys neskelbtini) mokyklą, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), Švedija, pasirašė dokumentą apie dukters K. E. išregistravimą iš mokyklos dėl išsikraustymo, tada apie 17.00 val. su dukterimi sėdo į keltą ir išplaukė į Lietuvą, taip pagrobė savo mažametę dukterį K. E. iš motinos N. E..

2. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs R. E. tyčios pagrobti savo dukterį, jį dėl inkriminuotos veikos išteisino (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės N. E. atstovo advokato V. Jonaičio apeliacinius skundus, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. E. veiksmuose nebuvo tyčios pagrobti savo vaiką, taip pat nustatė, kad jo veiksmuose nebuvo ir aktyvių pagrobimo turinį sudarančių veiksmų (prievartos, apgaulės ar kitų neteisėtų būdų).

4. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. E. atstovas advokatas Vilius Jonaitis kasaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 26 d. nutartį ir priimti naują nuosprendį – R. E. pripažinti kaltu pagal BK 156 straipsnio 2 dalį bei paskirti jam sankcijoje numatytą bausmę; priteisti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei N. E. iš R. E. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir visas byloje jos turėtas proceso išlaidas.

4.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neatskleidė R. E. padaryto tyčinio nusikaltimo sudėties, neteisingai nustatė, kad jo veikoje nėra subjektyviojo požymio – kaltės, taip tinkamai nepritaikė BK 2 straipsnio 1, 3, 4 dalies, 15 straipsnio ir 156 straipsnio 2 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai nenustatė ir tinkamai neįvertino visų bylos teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių, tinkamai neišanalizavo BK 156 straipsnio 2 dalies dispozicijoje įtvirtintų vaiko pagrobimo sudėties požymių kartu su BK 11 straipsnio 1–3 dalių nuostatomis ir BK 15 straipsnyje įtvirtintais kaltės požymiais. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė, kad BK 156 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos kaltės (tyčios) turinį atskleidžia asmens motyvai ir tikslai, kad būtent ši aplinkybė leidžia R. E. veiksmus vertinti kaip nepavojingus baudžiamosios teisės prasme ir kad mažamečio vaiko norai taip pat turi reikšmės pagrobėjo padarytos veikos kvalifikavimui, o neatsižvelgimas į juos prieštarautų humanizmo, protingumo ir teisingumo principams.

4.2. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nurodyti kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy0yLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-2/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-2/2010">2A-7-2/2010</a>, 2K-383/2011, 2K-409/2011, 2K-P-183/2012 suformuoti išaiškinimai yra neaktualūs ir netaikytini, nes ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs iš baudžiamosios teisės nuostatomis reglamentuojamų teisinių santykių, o ne iš civilinių teisinių santykių. Nagrinėjamos bylos ir skundžiamoje nutartyje nurodytų bylų ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija) esmingai skiriasi.

4.3. BK apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai bei baudžiamieji nusižengimai, ir jas uždraudžia, už jų padarymą nustatydamas bausmes ir kitas baudžiamąsias priemones (BK 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad vaiko pagrobimas, kaip tyčinis nusikaltimas, yra pavojinga ir teisei priešinga veika. Teismai, nagrinėdami bylas, privalo klausyti tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1, 3 dalys). Kasatoriaus manymu, kadangi R. E. savo mažametę dukrą paėmė iš motinos, pas kurią ši teisėtai gyveno, prieš jos valią ir be jos sutikimo, apeliacinės instancijos teismas negalėjo daryti išvados, kad jo veiksmų prigimtis dėl savo vaiko pagrobimo neleidžia jo veiksmų laikyti tiek pavojingais, kad būtų pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę. Kasatorius akcentuoja, kad ne teismas, o baudžiamasis įstatymas šiuo atveju nustato, jog savo mažamečio vaiko paėmimas iš asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno, laikomas pavojingu, teisei priešingu ir todėl uždraustu veiksmu.

4.4. Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis, kad R. E. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo subjektyviojo požymio – tyčios – ir objektyviojo požymio – pagrobimo. BK 156 straipsnio 2 dalyje numatyto vaiko pagrobimo pagrindinis objektas – mažamečio vaiko teisė gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais, vaiko laisvė; papildomas objektas – tėvų, globėjų teisės ir interesai. Teismai nurodė, kad vaiko pagrobimo esmę sudaro tai, jog tokia nusikalstama veika pažeidžiami ne tik vaiko interesai, laisvė, bet ir kitų asmenų, kurie turi teisiškai apibrėžtus ar kitokius ryšius su vaiku, interesai. Vaiko pagrobimo sudėtis yra formali, t. y. baudžiamoji atsakomybė kaltininkui atsiranda vien už padarytą veiką – vaiko pagrobimą. Baudžiamosios teisės doktrinoje vaiko pagrobimas apibūdinamas kaip slaptas, atviras, apgaulės būdu ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu mažamečio vaiko paėmimas savo žinion. Pagal kasacinio teismo praktiką vaiko pagrobimas, kaip nusikaltimas, laikomas baigtu nuo jo paėmimo iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos prieš pastarųjų valią ar be jų žinios, turint tikslą laikyti jį savo nuožiūra pasirinktoje vietoje; baudžiamoji atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, kiek laiko tokiomis aplinkybėmis paimtas vaikas laikomas kaltininko žinioje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-127/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-127/2008">2K-7-127/2008</a>).

4.5. Kasatorius teigia, kad iki dukters pagrobimo R. E. nebuvo pareiškęs ieškinio teisme dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu nustatytos dukters gyvenamosios vietos pakeitimo (Civilinio kodekso 3.174 straipsnio 1, 4 dalys). R. E. kreipėsi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, siekdamas legitimizuoti savo atliktus teisei priešingus veiksmus, tik po to, kai N. E. kreipėsi į policiją dėl vaiko pagrobimo. Teismai nurodė, kad R. E. dukterį (kuriai pagrobimo metu nebuvo sukakę keturiolika metų) pasiėmė ir su ja keltu išplaukė į Lietuvą, negavęs N. E. sutikimo. Kasatoriui akivaizdu, kad taip R. E. neabejotinai padarė vaiko pagrobimo veiką, dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, jog R. E. veiksmuose nėra būtinojo objektyviojo požymio – veikos, yra neteisinga.

4.6. Kasatorius nurodo, kad teismai taip pat padarė neteisingą išvadą, jog R. E. veiksmuose nėra tyčios pagrobti savo vaiką. BK 156 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nėra aiškiai įtvirtinta, kokia kaltės forma turi būti padaromas vaiko pagrobimas. Todėl, norint teisingai nustatyti kaltės formą, šią normą būtina analizuoti su tam tikromis BK bendrosios dalies nuostatomis. BK išskiria dvi kaltės formas – tyčią ir neatsargumą (BK 14 straipsnis). Už vaiko pagrobimą BK 156 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta iki dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, o tai rodo, kad ši veika yra tyčinis nusikaltimas. Pagal BK 15 straipsnio 1 dalį tyčinis nusikaltimas padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Kadangi BK 156 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, įstatymas veikos kvalifikavimo ir baudžiamosios atsakomybės taikymo nesieja su konkrečių padarinių atsiradimu. Tai reiškia, kad pagrobdamas savo mažametį vaiką iš asmens, pas kurį jis teisėtai gyveno, kaltininkas ne tik suvokia savo atliekamo veiksmo prasmę ir pobūdį, bet taip pat gali jį kontroliuoti; vaiko sutikimas ar nesutikimas, jeigu jis ir suvokia įvykio prasmę, teisinės reikšmės veikai vertinti neturi; vaiko pagrobimas padaromas tiesiogine tyčia.

4.7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog R. E. tyčia kartu su dukra išvažiuoti į Lietuvą buvo nukreipta ne į dukters atėmimą iš motinos ir laikymą išskirtinai savo žinioje, o į tai, kad būtų kuo labiau užtikrinti dukters interesai gyventi ir mokytis jai priimtinoje aplinkoje. Ir nors šis ketinimas nebuvo teisėtai realizuotas, tačiau pagal savo prigimtį ir pobūdį R. E. veiksmų negalima laikyti tiek pavojingais, priešingais teisei, kitų asmenų interesams, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė. Pasak kasatoriaus, iš šių teismo motyvų matyti, kad R. E. savo mažametę dukrą iš N. E. paėmė neteisėtai ir tyčia (jis suvokė savo daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti).

4.8. Kasatorius pažymi, kad veikai pagal BK 156 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti neturi reikšmės vaiko norai ir pagrobimo tikslai bei motyvai. Baudžiamosios teisės doktrinoje ir kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad mažametis vaikas gali būti pagrobiamas kaltininkui vadovaujantis ne savo, o vaiko interesais, kurie gali būti tikri ar įsivaizduojami, pvz., siekiant apsaugoti jį nuo blogo poveikio ar iš meilės jam ir pan. Tačiau kartu yra pažymima, kad veikos kvalifikavimui kaltininko motyvai ir tikslai jokios reikšmės neturi. Be to, baudžiamasis įstatymas draudžia bet kokias veikas, kuriomis kėsinamasi į įstatymu garantuotas vaiko, jo tėvų ar globėjų (įstaigų) teises ir teisėtus interesus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-127/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-127/2008">2K-7-127/2008</a>). Taigi, kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai R. E. padarytai veikai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepripažino jo kaltu padarius BK 156 straipsnio 2 dalyje uždraustą tyčinį nusikaltimą, nors jo padaryta veika atitiko visus įstatyme nustatytus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius (BK 2 straipsnio 4 dalis), o veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis).

5. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. E. atstovo advokato Viliaus Jonaičio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus prašymo ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

6. Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde, be teisinių argumentų, pagrindžiančių BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą, ir kitų nustatytų reikalavimų, turi būti nurodytas kasatoriaus prašymas, atitinkantis BPK 382 straipsnio 2–6 punktuose numatytą teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, sprendimą. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. E. atstovas advokatas V. Jonaitis kasaciniu skundu, vadovaudamasis BPK 366–371, 382, 383 straipsniais, prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 26 d. nutartį ir priimti naują nuosprendį – R. E. pripažinti kaltu pagal BK 156 straipsnio 2 dalį bei paskirti jam sankcijoje nustatytą bausmę; priteisti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei N. E. iš R. E. 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir visas byloje jos turėtas proceso išlaidas. Tačiau toks kasatoriaus prašymas neatitinka BPK 382 straipsnyje nurodytų kasacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, įgaliojimų. Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, priima vieną iš BPK 382 straipsnyje nurodytų nutarčių, todėl priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kaip prašo kasatorius, jis neturi įgaliojimų. Taigi kasatoriaus prašymas yra netinkamai suformuluotas.

7. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

8. Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neatskleidė R. E. padaryto nusikaltimo sudėties, nepagrįstai nenustatė jo kaltės dėl BK 156 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai nenustatė visų bylos teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų tinkamai neįvertino, neišanalizavo BK 156 straipsnio 2 dalies dispozicijoje įtvirtintų vaiko pagrobimo sudėties požymių kartu su BK 11 straipsnio 1–3 dalių nuostatomis ir 15 straipsnyje įtvirtintais kaltės požymiais. Taigi kasatorius formaliai nurodo, kad teismai išsamiai nenustatė visų bylos teisingam išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų tinkamai neįvertino, tačiau neargumentuoja, kaip reiškėsi neišsamus aplinkybių tyrimas, kokios konkrečiai baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos tiriant ir vertinant bylos įrodymus buvo pažeistos ir kodėl šie pažeidimai laikytini esminiais. Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacinio nagrinėjimo pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Minėti kasacinio skundo teiginiai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nelaikytini tinkamais teisiniais argumentais BPK 368 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme, todėl nenagrinėtini. Atsižvelgdama į tai, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie laikytini teisės klausimais.

Dėl BK 156 straipsnio 2 dalies taikymo

9. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

10. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014).

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal bylos medžiagą, skundžiamų teismų sprendimų turinį ir kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo išvadai, jog abiejų instancijų teismai, tirdami ir vertindami bylos įrodymus, iš esmės nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Skundžiamų teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai įvertino kaltinamojo R. E., nukentėjusiosios N. E., nepilnametės K. E. parodymus, Mažeikių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės paaiškinimus ir rašytinius įrodymus (mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolą, dokumentų pateikimo protokolą, UAB „M.“ pažymą, psichologės V. Šarauskienės išvadą dėl K. E. nuomonės išklausymo ir kt.) kaip visumą ir padarė motyvuotas išvadas, kad R. E. veikoje nėra BK 156 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties.

12. Pagal BK 156 straipsnio 2 dalį atsako tėvas, motina ar artimas giminaitis, pagrobęs savo ar savo artimųjų mažametį vaiką iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno. Vaiko pagrobimo veikos esmę sudaro tai, kad tokia nusikalstama veika pažeidžiami ne tik vaiko interesai, laisvė, bet ir kitų asmenų, kurie turi teisiškai apibrėžtus ar kitokius ryšius su vaikų interesais. Pagrobimą nuo teisėto vaiko paėmimo skiria tai, kad vaikas paimamas prieš tėvų, teisėtų vaiko atstovų arba asmenų, kurių žinioje vaikas teisėtai yra, valią. Pagrobimo būdai gali būti įvairūs: fizinis smurtas, psichinė prievarta, apgaulė, piktnaudžiavimas pasitikėjimu ir kt. BK 156 straipsnio 2 dalyje nustatyta privilegijuota nusikaltimo sudėtis: šios veikos mažesnį pavojingumą rodo tai, kad iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno, vaiką pagrobia specialus subjektas: vaiko tėvas, motina ar artimasis giminaitis (įtėviai, broliai, seserys, seneliai). Teismų praktikoje pažymėta, kad vaiko pagrobimu laikomi tyčiniai neteisėti veiksmai, susiję su apgaulės būdu, piktnaudžiaujant pasitikėjimu ar bet kokiu kitu būdu padarytu svetimo mažamečio vaiko paėmimu kaltininko žinion iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos ir perkėlimu į kitą vietą, turint tikslą jį laikyti savo nuožiūra toje vietoje. Vaiko pagrobimas, kaip nusikaltimas, yra baigtas nuo jo paėmimo iš tėvų, globėjų ar vaikų įstaigos prieš pastarųjų valią ar be jų žinios, turint tikslą laikyti jį savo nuožiūra pasirinktoje vietoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-127/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-127/2008">2K-7-127/2008</a>). Vaiko pagrobimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad pagrobia mažametį vaiką, ir nori tai padaryti. Svetimo mažamečio vaiko pagrobimo sudėtis nesiejama su kaltininko motyvais, paskatomis, todėl jie šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-505/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-505/2012">2K-505/2012</a>).

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias aplinkybes: R. E. dukra nuolat rūpinosi jai gyvenant Švedijoje; įvykio dieną K. E. vyko į Lietuvą kartu su tėvu savo pačios noru; apie išvykimą nukentėjusiajai N. E. buvo žinoma 2015 m. rugsėjo 30 d. jau iš ryto, nors nukentėjusioji tą dieną nedavė sutikimo, tačiau iki to ji nuolat leisdavo dukrai būti su tėvu; klausimas dėl dukters gyvenamosios vietos pakeitimo tarp išteisintojo ir nukentėjusiosios buvo iškilęs daug anksčiau iki 2015 m. rugsėjo 30 d.; R. E., iš karto grįžęs su dukra į Lietuvą, kreipėsi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo; nukentėjusioji davė sutikimą, kad dukra lankytų mokyklą Lietuvoje. Teismas konstatavo, kad R. E. nenaudojo apgaulės, nepiktnaudžiavo pasitikėjimu, o esant įtemptai situacijai dėl vaiko gyvenamosios vietos, konfliktiškiems nukentėjusiosios ir dukters santykiams, atsižvelgdamas į vaiko norą, pranešęs apie tai vaiko motinai, jį parvežė į Lietuvą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė R. E. tyčios pagrobti savo vaiką.

14. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. E. veiksmuose nebuvo tyčios, nesutiko su apeliacinių skundų argumentais, jog kaltininko motyvai ir tikslai bei mažamečio vaiko norai neturi reikšmės pagrobėjo veikai pagal BK 156 straipsnio 2 dalį kvalifikuoti, pažymėjo tai, kad išteisintasis veikė ne iš žemų paskatų turėti vaiką savo žinioje, o siekdamas maksimaliai veikti vaiko interesais. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. E. veiksmuose nėra ir būtinojo objektyviojo požymio – pagrobimo, nes jis nenaudojo prievartos, apgaulės ar kitų neteisėtų būdų, o įgyvendino trylikametės dukters nuosekliai išreikštą prašymą grįžti gyventi ir mokytis jai priimtinoje aplinkoje Lietuvoje.

15. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė. Nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai konstatavo, kad R. E. nenaudojo prievartos, apgaulės, nepiktnaudžiavo pasitikėjimu, o pranešęs mokymo įstaigai, kurioje K. E. mokėsi, informavęs N. E., kartu su dukterimi jos prašymu iš Švedijos atvyko į Lietuvą. Pažymėtina, kad R. E. nebuvo apribota tėvo valdžia ar galimybė bendrauti su dukra. R. E. tyčia nebuvo nukreipta pagrobti savo vaiką iš asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno, o jis veikė atsižvelgdamas į vaiko interesus. Teismai, nenustatę baudžiamosios atsakomybės pagrindo – kad R. E. veika atitinka BK 156 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nustatytą nusikaltimo sudėtį, pagrįstai jį dėl pareikšto kaltinimo išteisino. Teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo argumentus neturi pagrindo daryti priešingų išvadų dėl R. E. veiksmų vertinimo.

16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje baudžiamojoje byloje teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 156 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės N. E. atstovo advokato Viliaus Jonaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Artūras Pažarskis

Vytautas Masiokas