P. O. pagal BK 184 str. 2 d., 300 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-234-699/2017

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00077-2006-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.; 2.8.9.5.

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,

išteisintajam P. O.,

išteisintojo gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Marijaus Valantiejaus, civilinės ieškovės AB „(duomenys neskelbtini)“ (AB „(duomenys neskelbtini)“) įgalioto atstovo advokato Arūno Juodžio kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 3 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžiu P. O. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti ir sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau kaip 50 procentų gaunamų pajamų.

P. O. baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Iš nuteistojo P. O. priteista 2 127 291,65 Eur turtinės žalos ir 2000 Eur turėtoms atstovo išlaidoms atlyginti civilinei ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės 2006 m. rugsėjo 29 d. nutarimu į P. O. turtą: 1/2 dalį 0,4219 ha ploto žemės sklypo, esančio Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį 53,95 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo, esančio Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį pagalbinio pastato – rūsio, esančio Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį kiemo statinių, esančių Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); motociklą „BMW R35“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini); keleivinį automobilį „R. S. RX4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini); priekabą „RYDWAN A750/5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), paliktas galioti civilinio ieškinio užtikrinimui iki nuosprendžio įvykdymo.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės 2009 m. gruodžio 24 d. nutarimu į R. N. turtą: 23,2000 ha ploto žemės sklypą, esantį Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0,5000 ha ploto žemės sklypą, esantį Vilniaus r. sav., Didžiasalio k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą su statiniais, esantį Vilniaus r. sav., (duomenys neskelbtini), registro Nr. 41/42110, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 186,31 kv. m bendro ploto priklausinį – pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priklausinį – pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 30,06 kv. m bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 28 901,73 Eur indėlį AB „Swedbank“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini); automobilį „Mercedes Benz E320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), panaikintas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 4 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalis, kuria P. O. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis, kuriuo P. O. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas taikyto laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. iki 2006 m. spalio 2 d.; kuria, vadovaujantis BK 75 straipsniu, P. O. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams ir P. O. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojant per jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti ir sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau kaip 50 proc. gaunamų pajamų (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktai, 3 straipsnis); kuria iš P. O. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 2000 Eur turėtoms baudžiamojoje byloje atstovavimo išlaidoms atlyginti. 15 000 Lt (4 344,30 Eur) užstatas grąžintas užstato davėjai R. N..

Civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys dėl 2 127 291,65 Eur turtinės žalos priteisimo iš P. O. paliktas nenagrinėtas.

Panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, paskirtas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės 2006 m. rugsėjo 29 d. nutarimu į P. O. turtą: 1/2 dalį 0,4219 ha ploto žemės sklypo, esančio Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį 53,95 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo, esančio Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį pagalbinio pastato – rūsio, esančio Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį kiemo statinių, esančių Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio Šalčininkų r. sav., (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); motociklą „BMW R35“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini); keleivinį automobilį „R. S. RX4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini); priekabą „RYDWAN A750/5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. P. O. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos vadybininku nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d., iššvaistė jam patikėtą didelės – 2 127 291, 65 Eur (7 345 112, 63 Lt) – vertės svetimą turtą, t. y., būdamas atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos įgaliotinių, kurie pagal sudarytas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavedimo sutartis buvo įgalioti platinti mobiliojo ryšio paslaugas ir įrangą, darbo organizavimą, koordinavimą ir kontrolę bei paimtų prekių apskaitą ir atsiskaitymus už jas, iš sandėlio, esančio T. Š. g. 25, Vilniuje, išdavęs prekes, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodydavo tikrovės neatitinkančius duomenis, kad mobiliojo ryšio telefonai ir kitos prekės UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims) parduodami, panaudojant „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidas per agentus – R. A., D. B., R. G., A. K., V. P., V. V., V. V., nors iš tiesų agentai sąskaitose faktūrose nurodytų pardavimo operacijų realiai neatliko, PVM sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) nuolaidomis nesinaudojo, mobiliojo ryšio aparatų ir kitų prekių nepirko ir jų negavo. Taip mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės, nepagrįstai pasinaudojant „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, buvo parduoti už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė ar perduoti neatlygintinai nenustatytiems asmenims:

1.1. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą R. A. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 54 159,62 Eur (187 002,32 Lt) vertės turtą;

1.2. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą D. B. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 731 951,85 Eur (2 527 283,35 Lt) vertės turtą;

1.3. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą R. G. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 164 513,63 Eur (568 032,66 Lt) vertės turtą;

1.4. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą V. P. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 229 055,01 Eur (790 881,14 Lt) vertės turtą;

1.5. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą A. K. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 267 583,43 Eur (padaryta klaida – turi būti 367 583,43 Eur) (1 269 192,08 Lt) vertės turtą;

1.6. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą V. V. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 74 136,23 Eur (255 977,57 Lt) vertės turtą;

1.7. P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą V. V. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 505 891,89 Eur (1 746 743,51 Lt) vertės turtą.

1.8. Taigi P. O. nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d., būdamas materialiai atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam patikėtą šios bendrovės turtą, turėdamas pareigą tvarkyti jam patikėtą materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius, šių pareigų nevykdydamas, tyčia neatlygintinai arba už žymiai mažesnę pinigų sumą negu jų tikroji vertė perdavė 11 176 vienetus mobiliojo ryšio telefonų aparatų ir kitų prekių nenustatytiems asmenims ir tokiu būdu jam patikėtą svetimą, priklausantį UAB „(duomenys neskelbtini)“, didelės – 2 127 291,65 Eur (7 345 112,63 Lt) – vertės turtą tyčia iššvaistė, tuo šiai bendrovei padarydamas didelę turtinę žalą.

2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl P. O. nuteisimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir jį pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisino, konstatavęs, kad tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui nepavyko pašalinti abejonių dėl realaus telefonų aparatų skaičiaus, buvusio P. O. žinioje, nes dokumentai buvo tik forminami jo vardu, tačiau prekes netiesioginiai agentai galėdavo patys pasiimti tiek iš centrinio sandėlio, tiek ir iš prekybos salonų, nieko apie tai nežinant P. O.. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dėl to negalima padaryti kategoriškos išvados, jog visos PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės buvo P. O. žinioje, neįmanoma nustatyti ir realios žalos dydžio, nes nebuvo pateikti pirminiai prekių įsigijimo dokumentai specialistei, pati prekių apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant nustatytą tvarką bei nesilaikant teisės aktuose nurodytų reikalavimų dėl inventorizacijos atlikimo, todėl neaišku, ar tai yra tik dokumentinė žala, atsiradusi dėl pačios civilinės ieškovės toleruojamos netinkamos prekių apskaitos vedimo, ar tai reali žala.

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Marijus Valantiejus prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 3 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendį be pakeitimų.

3.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų: pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių bei 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino atskirai, nesusiejo jų tarpusavyje, neanalizavo įrodymų visumos, nenurodė, kodėl teisinančius įrodymus priima, o kaltinančius atmeta. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka tokiam procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų. Šie BPK reikalavimų pažeidimai yra esminiai, sukliudę apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

3.2. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad nebuvo įrodyta, jog P. O. dalyvavo padarant BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau nuosprendis surašytas praktiškai visą dėmesį sutelkiant tik į vieną nusikalstamos veikos sudėties požymį – padarytą turtinę žalą, ignoruojant pirmosios instancijos teismo šioje byloje nustatytas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybės visiškai atspindi visus būtinus inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, surinkti ir išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad P. O. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl kurios UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė didelę turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas nevertino P. O. kaltę patvirtinančių netiesioginių įrodymų. P. O. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos vadybininku nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d. ir pagal einamas pareigas ir visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu buvo atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ agentų sandėlyje saugomą turtą (mobiliojo ryšio telefonus, SIM korteles ir kt. daiktus). Byloje nustatyta ir tai, kad laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d. buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyti realiai egzistuojantys ar išgalvoti juridiniai ir fiziniai asmenys realiai negavo tokių prekių ir už jose nurodytas kainas, ant kurių buvo P. O. antspaudas ir parašas. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta tik išteisintojo pozicija bei pirminė specialisto pateikta išvada, kad parašas sąskaitose faktūrose yra neinformatyvus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad buvo atliktas papildomas tyrimas, pateikiant dokumentus, pasirašytus tokiu pat parašu, ir su rankraštiniais įrašais šalia jo. Atlikus papildomą tyrimą nustatyta, kad dokumentuose rankraštinius įrašus parašė ir pasirašė pats P. O.. Tai, kad minėtas sąskaitas faktūras pasirašė ir antspaudu patvirtino būtent P. O., patvirtina ir jo paties parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Jis pripažino, kad 85 sąskaitas faktūras išrašė pats ir kad jos patvirtintos jo vardiniu antspaudu. Savo poziciją išteisintasis pakeitė tik vėlesnėse apklausose. Bylos duomenys patvirtina, kad parašai ir antspaudas sąskaitose faktūrose yra P. O., o tai rodo, kad jos išrašytos sąmoningai, siekiant P. O. žinioje esantį turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleisti tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nepaneigė, nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kodėl šie įrodymai neturi būti vertinami, taip buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių reikalavimai.

3.3. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo specialistės Z. S. paaiškinimus dėl pateiktos išvados, todėl nepagrįstai konstatavo, kad negalima nustatyti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš tiesų patyrė didelę turtinę žalą. Iš specialistų išvadų matyti, kad nustatytų duomenų pakanka konstatuoti, jog bendrovė realiai negavo tiesioginės ir netiesioginės naudos, t. y. patyrė realią žalą. Remiantis Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistės Z. S. 2014 m. gruodžio 22 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitomis specialistų išvadomis, nustatytas tikrovės neatitinkančių duomenų į sąskaitas faktūras įrašymas, nepagrįstų nuolaidų suteikimas, taip pat ir tai, kad šiuos veiksmus atliko būtent išteisintasis, t y. sąskaitos faktūros išrašytos ir pasirašytos būtent P. O. bei patvirtintos jo antspaudu. Nustatyta ir tai, kad jose nurodyti fiziniai ir juridiniai asmenys prekių negavo, už jas neatsiskaitė, o kai kurie juridiniai asmenys iš viso neegzistuoja. Taip pat prokuroras nurodo, kad, priešingai, nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išvadose nurodytas konkretus skaičius, t. y. 11 176 vnt. telefonų aparatų ir kitų prekių, kuriuos neteisėtai pardavus bendrovė patyrė didelę – 2 127 291,65 Eur – turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad specialistų ištirti dokumentai patvirtina realų prekių judėjimą sandėliuose. Pasak prokuroro, šios faktinės aplinkybės tinkamai, nešališkai ir išsamiai buvo ištirtos ir įvertintos pirmosios instancijos teismo, tačiau neteisingai interpretuotos apeliacinės instancijos teismo. Tai taip pat pripažintina esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu, sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

4. Kasaciniu skundu civilinės ieškovės AB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas atstovas advokatas Arūnas Juodis prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 3 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendį be pakeitimų.

4.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų. Pasak kasatoriaus, šis teismas, nepaisydamas byloje nustatyto fakto, kad P. O. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos vadybininku nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d., pagal einamas pareigas ir visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu buvo atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ agentų sandėlyje saugomą turtą (mobiliojo ryšio telefonus, SIM korteles ir kt. daiktus), padarė nepagrįstą išvadą, kad nors byloje nurodyti juridiniai ir fiziniai asmenys tokių prekių pagal ir P. O. vardu pasirašytas PVM sąskaitas faktūras, ir jose nurodytas prekių kainas realiai negavo, o šios prekės pagal P. O. vykdytus užsakymus buvo atgabenamos iš sandėlių ir perduodamos P. O. žinion, šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytos žalos mastą ir kvalifikuoti P. O. veiksmus pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Taip pat, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 7 dalies nuostatas, ir tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, teismas neišdėstė motyvuotų išvadų dėl dalies esminių prokuroro ir civilinės ieškovės atsiliepimų į P. O. apeliacinio skundo argumentus (susijusius su įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių nustatymu ir kvalifikavimo teisingumu), iš esmės jų nevertino, išvadas dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo padarė neišnagrinėjęs ir neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, teismo atliktas įrodymų vertinimas grindžiamas įrodymais ir paaiškinimais, išskirtinai palankiais tik P. O.

4.2. BK 184 straipsnio 2 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais jų atžvilgiu. Už nusikalstamas veikas, nurodytas 184 straipsnyje, atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jo žinioje. Įgaliojimai turtui ar turtinei teisei kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pavyzdžiui, esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams, t. y. būtent tokiems santykiams, kokie saistė tuometinį UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir šiais santykiais jam perleistomis teisėmis ir pareigomis nusikalstamai pasinaudojusį P. O..

4.3. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje klaidingai interpretuojamas faktiškai civilinės ieškovės patirtos žalos ir iššvaistyto turto (mobiliųjų telefonų) dydžio nustatymo klausimas. Koks turtas ar turtinė teisė baudžiamosios teisės prasme laikytinas didelės vertės (BK 183 ir 184 straipsnio 2 dalis), o koks – nedidelės vertės (BK 183 ir 184 straipsnio 3 dalis), nustatoma pagal BK 190 straipsnio 1 dalį. Joje nurodoma, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Šiais turto vertės ir MGL dydžio nustatymo klausimais pasisakyta, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2011">2K-192/2011</a>, priimtoje turto iššvaistymo baudžiamojoje byloje: BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytas veiką kvalifikuojantis požymis – didelės vertės turto iššvaistymas. Pagal BK 190 straipsnį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 G. V. padarymo metu 1 MGL sudarė 125 Lt, taigi didelės vertės turtas buvo ne mažesnis kaip 31 250 Lt. Teismai nustatė, kad K. B. iššvaistė 200 000 Lt, vadinasi, iššvaistyto turto vertė ne tik atitiko didelės vertės požymį, bet ir jį gerokai (daugiau kaip šešis kartus) viršijo. Toks aiškinimas matyti ir kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje turto pasisavinimo baudžiamosiose bylose.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad neįmanoma nustatyti, kokia reali žala buvo padaryta UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat neįmanoma nustatyti realaus telefonų ir prekių judėjimo iš centrinio sandėlio į kitus sandėlius, todėl teismui kilo abejonių, ar tikrai PVM sąskaitose faktūrose nurodyti telefonai buvo P. O. žinioje. Anot kasatoriaus, teismas tokią išvadą padarė nepaisydamas aplinkybės, kad kiekvieno telefono perleidimas pagal PVM sąskaitą faktūrą buvo patvirtintas P. O. parašu, pastarasis, vykdydamas iš anksto suplanuotą nusikalstamą veiką, ne tik specialiai nestandartiniu braižu įformindavo savo parašą, siekdamas ateityje gintis dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, bet tuo pat metu už dideles pinigų sumas, gautas fiktyvių PVM sąskaitų faktūrų pagrindu už telefonus, pasisavintus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio ir parduotus antrinėje rinkoje, R. N. vardu įsigijo didelės vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kurį bandė pagrįsti fiktyviai R. N. naudai jos tėvų sudarytomis pinigų dovanojimo sutartimis. Apeliacinės instancijos teismas net neatsižvelgė į tai, kad P. O. vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti mobilieji telefonai faktiškai net nebuvo perduoti tretiesiems asmenims.

5. Kasatorius cituoja kasacinės instancijos teismo praktiką ir išaiškinimus, susijusius su turto iššvaistymo sudėtimi, su civilinių teisinių santykių peraugimu į baudžiamuosius teisinius santykius. Nurodo, kad šioje byloje yra akivaizdu, jog P. O. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad būtent P. O., kaip aukštesnes nei kiti netiesioginiai agentai pareigas ėjęs asmuo, galėjo generuoti, koordinuoti ir išsiųsti atitinkamas užklausas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlius struktūriškai žemiau jo esančių prekybos agentų vardu ir prisidengdavo jų vykdomais darbiniais santykiais su trečiaisiais asmenimis – UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientais, sudaryti fiktyvius prekių užsakymus ir gavus turtą jį pasisavinti. Kasatorius lygina skundžiamo nuosprendžio išvadą dėl kitų asmenų įtakos bendram iššvaistytų prekių skaičiui su kasacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-85/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-85/2007">2K-85/2007</a>, kurioje kaltininko veiksmai pripažinti nusikalstama veika nustačius, kad su gautu turtu atliktos operacijos nebuvo fiksuotos, nefiksavus pinigų įnešimo fakto buhalterinėje apskaitoje, nebuvo galimybės nustatyti ir kokiam tikslui šie pinigai buvo realiai panaudoti bei kt., tai lėmė, kad turto atgavimas civilinio proceso tvarka buvo pasunkintas.

5.1. Anot kasatoriaus, tarp P. O. nusikalstamų veiksmų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinės žalos atsiradimo yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jo veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. P. O., žinodamas kitų UAB „(duomenys neskelbtini)“ agentų aptarnaujamus klientus, jiems išrašydavo fiktyvias PVM sąskaitas faktūras, kurių pagrindu formaliai buvo perleidžiamos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlio to paties P. O. užsakymu atgabenamos prekės – mobilieji telefonai, tuo tarpu, pačiam P. O. asmeniškai tvarkant prekių apskaitą, pildant važtaraščius, formaliai pildomų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu klientams tariamai jau perduoti telefonų aparatai būdavo pasisavinami paties P. O..

6. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė bylos duomenims prieštaraujančias išvadas dėl nepagrįsto UAB „(duomenys neskelbtini)“ patirto žalos dydžio kompensavimo reikalavimo, t. y. civiliniame ieškinyje pateiktą informaciją dėl žalos susiformavimo dydžio laikė nepagrįsta ir nepakankama. Šis teismas pažeidė BPK 109 ir 115 straipsnių nuostatas, nuo nusikalstamų veikų nukentėjusiai civilinei ieškovei panaikino teisę į žalos atlyginimą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas šališkai vertino bendrovės patirtą žalą patvirtinančius dokumentus, be to, teismo išvados prieštarauja ir verslo logikai, nes nuosprendyje yra nustatyta, jog visų Lietuvos Respublikoje veikiančių juridinių asmenų vykdomos prekių apyvartos kertiniai dokumentai – PVM sąskaitos faktūros – laikytini nepakankamais patirtą žalą įrodančiais rašytiniais įrodymais. Šiuo atveju bendrovės patirta 2 127 291,65 Eur žala susidarė būtent pagal P. O. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurių pagrindu būdavo pasisavinamas ir nenustatytų trečiųjų asmenų pagalba ar nuteistojo asmeniškai iššvaistomas itin didelis kiekis bendrovės turto. Šiuose dokumentuose nurodyta kiekvieno mobiliojo telefono kaina – tai prekės vertė mažmeninėje rinkoje, pagal kurią nustatomas žalos dydis. Bendras žalos dydis apskaičiuotas sudedant kiekvieno telefono įsigijimo kainą ir mokestinę dalį, kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalėjo sumokėti Lietuvos valstybei už tariamai parduotas prekes bendrovės klientams.

7. Kasatorius teigia, kad vienas iš esminių skundžiamo nuosprendžio argumentų dėl P. O. išteisinimo yra Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2014 m. gruodžio 22 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitų specialistų išvados, neva patvirtinančios, jog sąskaitose faktūrose esantys P. O. antspaudai ir parašai nėra pakankamas įrodymas, dėl P. O. vykdytų sandorių. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja nurodomoms specialistų išvadoms, taip pat ir byloje surinktų įrodymų visumai, pavyzdžiui, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išvadose (2008-08-06 Nr. (duomenys neskelbtini) įtvirtinta faktinė aplinkybė, jog visą laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 20 d. per atsakingą asmenį P. O. <...> buvo parduota mobiliojo ryšio telefonų aparatų, pritaikius nuolaidas, kurios buvo nepagrįstos pirkėjų (abonentų) įformintais įsipareigojimais – telefonų aparatų pardavimas lengvatinėmis sąlygomis 12658 vienetų 8 138 665,27 Lt vertės. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išvadose (2008 m. spalio 30 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2009 m. kovo 23 d. Nr. (duomenys neskelbtini)) taip pat pažymima, jog būtent P. O. atliktų užsakymų pagrindu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlių buvo gaunami tretiesiems asmenims tariamai parduoti telefonai, kuriems nebuvo išrašomi garantiniai pažymėjimai ir kurių IMEI numeris nebūdavo įtraukiamas į apskaitos sistemą. Apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas paviršutinišką įrodymų, byloje esančių specialistų bei liudytojų parodymų vertinimą, iš konteksto ištraukė specialistų išvadas apie galimas P. O. parašo neatitiktis PVM sąskaitose faktūrose esantiems parašams ir ignoravo esmines Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išvadas, jog P. O. kontroliavo visą telefonų pardavimo procesą ir, prisidengdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdoma veikla, įgyvendino stambią nusikalstamą schemą, kurios pagrindu neteisėtai įgijo labai didelės vertės turtą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarė 2 127 291,65 Eur dydžio žalą.

8. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. V., civilinės ieškovės AB „(duomenys neskelbtini)“ (AB „(duomenys neskelbtini)“) įgalioto atstovo advokato A. J. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio ir 331 straipsnio 2 dalies ir BK 184 straipsnio taikymo

9. Pagal BK 184 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Jeigu iššvaistytas jam patikėtas ar jo žinioje buvęs didelės vertės svetimas turtas ar turtinė teisė arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

9.1. Turto iššvaistymas – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC04OS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-89/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-89/2014">2K-P-89/2014</a>, 2K-168/2013, 2K-210/2012, 2K-526/2010 ir kt.). Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, o žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo.

10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. O. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad, dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos vadybininku nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d., iššvaistė jam patikėtą didelės – 2 127 291,65 Eur (7 345 112,63 Lt) – vertės svetimą turtą, t. y., būdamas atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos įgaliotinių, kurie pagal sudarytas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pavedimo sutartis buvo įgalioti platinti mobiliojo ryšio paslaugas ir įrangą, darbo organizavimą, koordinavimą ir kontrolę bei paimtų prekių apskaitą ir atsiskaitymus už jas, iš sandėlio, esančio T. Š. g. 25, Vilniuje, išdavęs prekes, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašydavo PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodydavo tikrovės neatitinkančius duomenis, kad mobiliojo ryšio telefonai ir kitos prekės UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims) parduodami, panaudojant „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidas per agentus – R. A., D. B., R. G., A. K., V. P., V. V., V. V., nors iš tiesų agentai sąskaitose faktūrose nurodytų pardavimo operacijų realiai neatliko, PVM sąskaitose faktūrose nurodyti pirkėjai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) nuolaidomis nesinaudojo, mobiliojo ryšio aparatų ir kitų prekių nepirko ir jų negavo. Taip mobiliojo ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės, nepagrįstai pasinaudojant „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, buvo parduoti už žymiai mažesnę kainą negu tikroji jų vertė ar perduoti neatlygintinai nenustatytiems asmenims.

10.1. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai konstatavo, jog P. O. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikino ir priėmė naują – išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo P. O. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisino, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

11. Kasaciniais skundais prokuroras ir civilinės ieškovės atstovas prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo P. O. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Toks prašymas iš esmės motyvuojamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalies bei 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, nes įrodymus įvertino atsietai vienus nuo kitų, neanalizuodamas ir nevertindamas jų visumos, kad nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl kaltinamąjį kaltinantys įrodymai atmetami, kodėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, patvirtinančios P. O. kaltumą, vertinamos kitaip, nei tai padaryta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje; kad, kaip teigiama civilinės ieškovės atstovo kasaciniame skunde, šis teismas, civiliniame ieškinyje pateiktą informaciją dėl žalos susiformavimo dydžio pripažindamas kaip nepagrįstą ir nepakankamą nustatyti, kokia žala buvo padaryta (nors ji nustatyta pagal paties P. O. išrašytas PVM sąskaitas faktūras), pažeidė BPK 109 ir 115 straipsnių nuostatas.

12. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinėje instancijoje patikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

12.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas.

12.2. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

12.3. BPK 331 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo, kaip ir pirmosios instancijos teismo, nuosprendžio turiniui taikomos BPK 305 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, reikalaujančios, kad išteisinamajame nuosprendyje būtų išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimo motyvai, teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktai). Be to, pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui.

13. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė pirmiau nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl priimtas nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

13.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad: tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui nepavyko pašalinti abejonių, kiek realiai telefonų aparatų buvo P. O. žinioje, nes dokumentai buvo tik forminami pastarojo vardu, tačiau prekes netiesioginiai agentai galėdavo patys pasiimti tiek iš centrinio sandėlio, tiek ir iš prekybos salonų, nieko apie tai nežinant nuteistajam; dėl to negalima padaryti kategoriškos išvados, kad visos PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės buvo P. O. žinioje; neįmanoma nustatyti realios žalos dydžio, nes nebuvo pateikti pirminiai prekių įsigijimo dokumentai specialistei, pati prekių apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant civilinės ieškovės nustatytą tvarką bei nesilaikant teisės aktuose nurodytų reikalavimų dėl inventorizacijos atlikimo, todėl net neaišku, ar tai yra tik dokumentinė žala, atsiradusi dėl pačios civilinės ieškovės toleruojamos netinkamos prekių apskaitos vedimo, ar tai reali žala; esant tokiai situacijai, P. O. dėl turto iššvaistymo išteisinamas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

13.2. Esminis turto iššvaistymo, kaip ir turto pasisavinimo, skiriančio šias nusikalstamas veikas nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, požymis yra tas, kad nusikalstamą veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus tam turtui. Turto iššvaistymo atveju kaltininkas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, turtine teise disponuoja savo nuožiūra, pažeisdamas jam suteiktus įgaliojimus. Turto iššvaistymas objektyviai pasireiškia kaltininkui patikėto svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtu, neatlygintinu perleidimu padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Patikėtas svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai.

13.3. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad P. O., būdamas materialiai atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam patikėtą šios bendrovės turtą, turėdamas pareigą tvarkyti jam patikėtą materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius, šių pareigų nevykdydamas, tyčia neatlygintinai arba už žymiai mažesnę pinigų sumą, negu jų tikroji vertė, perdavė 11 176 vienetus mobiliojo ryšio telefonų aparatų ir kitų prekių nenustatytiems asmenims ir tokiu būdu jam patikėtą svetimą, priklausantį UAB „(duomenys neskelbtini)“, didelės – 2 127 291,65 Eur (7 345 112,63 Lt) – vertės turtą tyčia iššvaistė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P. O. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos vadybininku nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d. ir pagal einamas pareigas ir visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu buvo atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ agentų sandėlyje saugomą turtą (mobiliojo ryšio telefonus, SIM korteles ir kt. daiktus).

13.4. Pagal byloje esančią tipinę visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį P. O., būdamas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių priėmimu ir parengimu išsiųsti, jų siuntimu, išdavimu, prekių pardavimu, jų paruošimu parduoti, prisiėmė visišką materialinę atsakomybę ir tuo pagrindu įsipareigojo: 1) tausoti jam perduotas saugoti arba kitiems reikalams bendrovės materialines vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalos atsiradimui, 2) laiku pranešti bendrovės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų vertybių saugumui, 3) tvarkyti jam patikėtą materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybių dėl ne visuose dokumentuose įmanomų identifikuoti parašų nevertino šių aplinkybių kontekste, t. y. nevertino to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas P. O. buvo patikėtas visiškos individualios materialinės atsakomybės pagrindu, ir priimtame nuosprendyje iš esmės nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių.

13.5. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad iš sąskaitų faktūrų išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitų specialistų išvadų matyti, jog buvo išrašomos sąskaitos faktūros, kuriose nurodyti juridiniai ir fiziniai asmenys realiai negavo tokių prekių ir už jose nurodytas kainas, ant jų buvo P. O. antspaudas ir parašas, kuris yra neinformatyvus, ir specialistai negalėjo konstatuoti, jog tai jo parašas. Tokie apeliacinės instancijos teismo teiginiai prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir kelia abejonių dėl jų teisingumo.

13.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyti juridiniai ir fiziniai asmenys, realiai negavę prekių už jose nurodytas kainas, buvo pasirašytos P. O. ir patvirtintos jo antspaudu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad buvo atliktas papildomas tyrimas, pateikiant dokumentus, pasirašytus tokiu pat parašu, bet su rankraštiniais įrašais šalia jo, kad papildomo tyrimo metu specialistai nustatė, jog rankraštiniai įrašai parašyti P. O., be to, specialisto išvadoje nurodoma, kad tikėtina, jog dokumentuose rankraštiniai įrašai parašyti ir parašas pasirašytas ta pačia rašymo priemone. Ikiteisminio tyrimo metu ir pats P. O. buvo pripažinęs 85 PVM sąskaitų faktūrų išrašymo ir pasirašymo faktą.

13.7. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad iš liudytojo M. L. parodymų matyti, jog „Scala“ programoje buvo žymimas prekių, telefonų išdavimas, tačiau kai būdavo išrašomos sąskaitos faktūros, sistemoje nesimatydavo, koks asmuo jas išrašė. Šis teismas nurodė ir tai, kad esant situacijai, kai „Scala“ programoje esančias sąskaitas faktūras gali atspausdinti bet kuris asmuo, turintis slaptažodžius ir specialią prieigą prie vietos, iš kurios galima išrašyti sąskaitas faktūras, o sistemai nefiksuojant, kuris asmuo tą veiksmą atliko, kyla abejonės, ar tikrai visas sąskaitas faktūras išspausdino P. O. ir ar jis turėjo galimybę sukontroliuoti šių sąskaitų faktūrų išspausdinimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nagrinėjo programos „Scala“ ypatumus ir nuosprendyje nurodė, kad P. O. vardu daryti įrašus „Scala“ sistemoje apie telefonų aparatų perkėlimus iš vieno sandėlio į kitą ir jų perdavimą prekybos agentams ar juos koreguoti galėjo tik pats P. O., prisijungęs prie „Scala“ programos su tik jam vienam žinomais prisijungimo duomenimis. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino.

13.8. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino ir visų P. O. parodymų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad P. O. parodė, jog sąskaitas faktūras, vidinio perkėlimo važtaraščius jis kasdien sutikrindavo su realiais sandėlyje esančiais prekių likučiais. Nesant sąskaitų faktūrų pagrįstumą patvirtinančių dokumentų, vėliau iš įgaliotinių jų nereikalavo, turėjo prieigą prie „Lotus“ programos, žinojo, kad tokie dokumentai net nėra suformuoti. Nesant sąskaitų faktūrų išrašymo ir prekių su nuolaidomis pardavimo pagrįstumą patvirtinančių dokumentų ne vieną dieną, kaip tai numatyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ tvarkų taisyklėse, o ištisus metus, P. O. nesiėmė priemonių, kad būtų užkirstas kelias žalai padaryti, nereikalavo, kad asmenys, kuriems telefonus jis perdavė, juos grąžintų ar sumokėtų už juos visą kainą, matydamas, kad už juos pinigai nebuvo mokėti arba sumokėta tik menka (dažnai vieno lito) šių prekių vertės dalis. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių taip pat nepaneigė, dėl jų nuosprendyje nieko nepasisakė.

14. Pagal BPK 303 straipsnio 5 dalį išteisinamasis nuosprendis priimamas dviem atvejais: 1) jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, 2) jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pirmuoju atveju teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, apskritai nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Antruoju atveju teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, kai nustato, jog kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nenustatyta, kad ją padarant dalyvavo kaltinamasis. Toks išteisinimo pagrindas įpareigoja teismą imtis BPK 303 straipsnio 6 dalyje numatytų veiksmų (perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti).

14.1. Kaltinamojo išteisinimas vienu ar kitu pagrindu turi vienodą teisinę galią – kaltinamasis pripažįstamas nekaltu. Tačiau savo turiniu išteisinimo pagrindai skiriasi vienas nuo kito, todėl jie turi būti nurodyti nuosprendyje. Nuo išteisinimo pagrindo priklauso civilinio ieškinio išsprendimas – pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies nuostatas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, o jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą (šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka). Apeliacinės instancijos teismas P. O. išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį dėl 2 127 291,65 Eur turtinės žalos priteisimo iš P. O. paliko nenagrinėtą. Tai taip pat rodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas ir nepakankamai argumentuotas.

15. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų pažeidimus pripažįsta esminiais, sutrukdžiusiais teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

16. Dėl kitų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, taip pat ir kasaciniuose skunduose dėstomų argumentų ir vertinimų teisėjų kolegija nepasisako, nes tai galėtų reikšti išankstinių išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, darymą (BPK 386 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 4 d. nuosprendžio dalį, kuria P. O. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisintas, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Eligijus Gladutis

Aldona Rakauskienė