Baudžiamoji byla Nr. 2K-275-976/2017
Teisminio proceso Nr. 1-05-2-00131-2015-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1.;
(S)
1.2.20.6.1.; 2.4.7.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. lapkričio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Gintarui Eidukevičiui,
išteisintajam R. J.,
jo gynėjai advokatei Ingai Blaževičienei,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nuosprendžio.
Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžiu R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, o pagal BK 236 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, R. J. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.
Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 7 punktą, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, R. J. įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nuosprendžiu panaikintas Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendis ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.
R. J. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 236 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Rimos Ažubalytės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. J. nuteistas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo išmoką pagal 2014 m. rugsėjo 2 d. sudarytą transporto priemonių draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdraustas jo senelio B. M. vardu registruotas, tačiau faktiškai R. J. priklausantis automobilis „VW Passat CC“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2015 m. vasario 11 d., 7.28 val., paslėpė šį 13 000 Eur vertės automobilį. Po to, pagal R. J. telefoninį pranešimą tos pačios dienos ryte Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui A. M. atvykus į jo sodybą, adresu Kelmės r., (duomenys neskelbtini), 8.17 val. R. J., būdamas įspėtas dėl atsakomybės už pranešimą apie žinomai nebūtą nusikaltimą, tyčia melagingai pranešė apie tai, kad nuo 2015 m. vasario 10 d., 18 val., iki 2015 m. vasario 11 d., 7.20 val., iš jo sodybos, adresu Kelmės r., (duomenys neskelbtini) kiemo buvo pagrobtas automobilis „VW Passat CC“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).
1.1. Be to, R. J. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2015 m. vasario 11 d., tarp 12 ir 15 val., tiksliai nenustatytu laiku, UAB DK „PZU Lietuva“ atstovybėje, adresu Šiauliai, (duomenys neskelbtini), raštu melagingai pranešė apie automobilio „VW Passat CC“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vagystę, dėl to buvo paskaičiuota mokėtina 11 278,80 Eur dydžio draudimo išmoka, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes policijos pareigūnai pranešė draudimo bendrovei, kad pranešimas apie automobilio vagystę buvo melagingas, taip apgaule pasikėsino įgyti UAB DK „PZU Lietuva“ turtą – 11 278,80 Eur dydžio draudimo išmoką.
2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo R. J. apeliacinį skundą, panaikino apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį konstatavęs, kad nuteistojo kaltė padarius nusikalstamas veikas iš esmės grindžiama tik jo pirminiais parodymais, kad jis melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą ir siekė apgaule įgyti draudimo išmoką, kurie nelaikytini patikimais ir objektyviais. Šių apklausų metu R. J. buvo suimtas, jam darytas spaudimas, paskirtas gynėjas netinkamai atliko pareigas, be to, R. J. negalėjo vartoti paskirtų vaistų nuo nerimo. Vėlesnėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant abiejų instancijų teismuose R. J. nepripažino kaltės padaręs nusikalstamas veikas. Jo pirminius parodymus paneigė liudytoja A. S.. Pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai įvertino liudytojų K. R. ir V. N. parodymus, kurie nepagrindžia R. J. kaltės. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas (tyrėjas) Ž. A. patvirtino, kad versija dėl automobilio vagystės inscenizavimo tirta dėl to, jog transporto priemonė buvo apdrausta kasko draudimu, jokių papildomų duomenų, leidžiančių manyti apie nusikalstamos veikos inscenizavimą, negauta. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje negalima daryti neabejotinos išvados apie tai, jog R. J. melagingai pranešė apie pagrobtą automobilį, todėl jis išteisintas pagal pareikštą kaltinimą.
3. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Paulius Andruškevičius kasaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendį be pakeitimų.
3.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priėmęs išteisinamąjį nuosprendį, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
3.2. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą ir nors esminių papildomų aplinkybių nenustatė, tačiau surinktus įrodymus įvertino priešingai nei pirmosios instancijos teismas – padarė išvadą, kad R. J. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino R. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Jis, 2015 m. balandžio 1 d. apklausiamas tyrėjo Ž. A., pripažino, kad nebuvo jokios automobilio vagystės, o išteisintasis pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, siekdamas gauti draudimo išmoką. Šie R. J. parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, pagarsinti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Apklausą vykdęs tyrėjas Ž. A. abiejų instancijų teismuose patvirtino, kad išteisintasis davė parodymus laisva valia ir jam nedarytas joks spaudimas. 2015 m. balandžio 2 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos R. J. detaliai papasakojo apie nusikalstamą sumanymą ir jo įvykdymą. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėti išteisintojo parodymai buvo duoti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytą tvarką, to nekonstatavo ir apeliacinės instancijos teismas. Iš prokuroro prašymo apklausti R. J. matyti, kad prokuroras kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją manydamas, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu išteisintasis gali pakeisti parodymus. Be to, teismų praktikoje yra pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų įrodomoji reikšmė išlieka net ir tada, kai asmuo teisminio nagrinėjimo metu jų nepatvirtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.: 2K-7-48/2009, 2K-261-648/2016). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, analizavo visus R. J. parodymus, duotus baudžiamojo proceso metu, aiškinosi parodymų keitimo priežastis. Šio teismo priimtame apkaltinamajame nuosprendyje pripažinta, kad būtent išteisintojo 2015 m. balandžio 1–2 d. duoti parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, kurie pagrindžia jo kaltę. Taigi pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, vertino juos laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiedamas juos į vientisą loginę grandinę.
3.3. Kasatorius teigia, kad išteisinamojo nuosprendžio išvada, jog R. J. pirminiai parodymai nepatikimi dėl jo tuo metu buvusios sveikatos būklės, pareigūnų darytos įtakos ar gynėjo netinkamai atliktų pareigų, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, nes neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir nesiimta visų įmanomų priemonių nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, suabejojęs R. J. 2015 m. balandžio 1–2 d. duotų parodymų patikimumu, galėjo apklausti kitą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) atlikusį tyrėją, kurio veiksmais galimai darytas poveikis išteisintajam. Pastarojo parodymų teisme teisingumas galėjo būti patikrintas apeliacinės instancijos teismui pavedus prokurorui pateikti duomenis apie pareigūnus, kurie bendravo su suimtuoju, ir apklausus juos. Išteisinamojo nuosprendžio argumentas dėl R. J. netinkamai užtikrintos gynybos yra grindžiamas iš esmės vien išteisintojo bendro pobūdžio teiginiais, tuo labiau kad R. J. nepareiškė nušalinimo paskirtam gynėjui 2015 m. balandžio 1–2 d. apklausų metu. Apeliacinės instancijos teismas vertino išteisintojo sveikatos būklę tik atsižvelgęs į VšĮ „Kelmės rajono psichikos sveikatos centras“ 2015 m. balandžio 2 d. pateiktą informaciją, tačiau nepagrįstai neatkreipė dėmesio į to paties centro 2015 m. gegužės 15 d. išduotą pažymą, kuri neleido abejoti R. J. psichine būkle, ir Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 4 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), surašytą ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu ir pridėtą prie bylos. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad išteisintasis pakeitė pirminius parodymus tik 2015 m. spalio 14 d., t. y. praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams nuo anksčiau nurodytų apklausų.
3.4. Kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabejojo R. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjai, patikimumu, o, tikrindamas kitus byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai nesirėmė ir išteisintojo 2015 m. balandžio 1 d. duotais parodymais.
3.5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes išteisinamajame nuosprendyje rėmėsi tik dalimi byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų, tinkamai neįvertino įrodymų visumos ir nepateikė motyvų, kuriais vadovaujantis kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į 2015 m. vasario 11 d. įvykio vietos apžiūros protokolą, kuriame užfiksuota, kad gyvenamojo namo, esančio Kelmės r., (duomenys neskelbtini), kieme, iš kurio galimai buvo pagrobtas automobilis „VW Passat CC“, nerasta jokių pėdsakų (avalynės, stiklo šukių). Tai patvirtina R. J. 2015 m. balandžio 1–2 d. duotus parodymus, kad automobilio rakteliai buvo palikti transporto priemonės viduje, o ryte, kaip buvo sutarta, jie rasti pašto dėžutėje. Byloje esančiuose vaizdo įrašuose, kurie paimti iš UAB „G (duomenys pakeisti)“, neužfiksuota, kad K. R. 2015 m. vasario 10 d. buvo parduotuvės salėje. Remiantis šiais įrodymais, byloje nustatyta, kad jis parduotuvėje lankėsi 2015 m. vasario 24 d. ir vasario 26 d. Liudytojas Ž. A. 2016 m. birželio 29 d. teisiamajame posėdyje iš 2015 m. vasario 24 d. vaizdo įrašo atpažino K. R.. Minėti įrodymai patvirtina išteisintojo parodymus, kad K. R. 2015 m. vasario 10 d. nekeitė automobiliui stabdžių trinkelių, o ši versija buvo sugalvota, kad būtų labiau įtikinama transporto priemonės vagystė. Tai atitinka ir K. R., apklausto įtariamuoju, 2015 m. kovo 27 d. parodymus. Remiantis liudytojo V. N. parodymais, K. R., 2015 m. vasario 24 d. atėjo į parduotuvę nusipirkti automobilio „VW Passat CC“ stabdžių trinkelių ir prašė, kad jei kas teirautųsi, sakyti, jog pirko jas 2015 m. vasario 10 d. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertino prokuroro 2015 m. balandžio 1 d. nutarimo, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės. R. J. apie priimtą nutarimą buvo informuotas, jam išaiškinta apskundimo tvarka, tačiau toks procesinis sprendimas neapskųstas, o tai yra nelogiška, jei transporto priemonė, kurios vertė daugiau kaip 10 000 Eur, buvo iš tikrųjų pagrobta. Išteisinamajame nuosprendyje nemotyvuota, kokia liudytojos A. S. parodymų dalis ir kaip paneigia R. J. pirminius parodymus. Pasak kasatoriaus, šios liudytojos parodymai iš esmės nei patvirtina, nei paneigia išteisintojo kaltę.
3.6. Kasaciniame skunde daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, sukliudę išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis.
4. Šiaulių apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Pauliaus Andruškevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų laikymosi
5. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, kad R. J. nepadarė nusikalstamų veikų, nustatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, be to, priimtas išteisinamasis nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
5.1. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių taisyklių bei reikalavimų, nustatytų BPK 305–307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Taigi apeliacinės instancijos teismas turi motyvuoti ir argumentuoti, kodėl panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują, iš esmės priešingą nuosprendį, bei pagrįsti savo išvadas byloje ištirtų ir kitaip, nei vertino pirmosios instancijos teismas, įvertintų įrodymų pagrindu, konstatuodamas kitokias faktines įvykio aplinkybes, teismo nuomone, reikšmingas bylos išnagrinėjimui ir teisingo sprendimo priėmimui.
5.2. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
5.3. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
5.4. Pagal teismų praktiką asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai pripažįstami įrodymais tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119/2011, 2K-105-699/2016, 2K-245-693/2016). Be to, ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų įrodomoji reikšmė išlieka net ir tada, kai asmuo teisminio nagrinėjimo metu jų nepatvirtina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-48/2009, 2K-308/2009, 2K-261-648/2016).
5.5. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu esminių papildomų aplinkybių nenustatė, tačiau surinktus įrodymus įvertino priešingai nei pirmosios instancijos teismas – padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismo priimtame išteisinamajame nuosprendyje suabejota R. J. parodymų, duotų 2015 m. balandžio 1 ir 2 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjai, kuriais jis prisipažino padaręs inkriminuotas nusikalstamas veikas ir papasakojo jam žinomas aplinkybes, leistinumu ir patikimumu. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, vertinant R. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu tyrėjui ir ikiteisminio tyrimo teisėjai, leistinumą ir patikimumą, buvo vertinti vėliau proceso metu duoti R. J. parodymai apie tai, kad jam ikiteisminio tyrimo metu buvo darytas neleistinas poveikis, apribota jo teisė į pasirinktą gynėją ir parodymai duoti esant blogai sveikatos būklei. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad R. J. parodymai neatitinka leistinumo ir patikimumo kriterijų, todėl jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, kad kiti byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog R. J. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje.
5.6. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, be kita ko, išteisintojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, leistinumą ir patikimumą.
5.7. Iš bylos duomenų matyti, kad R. J. 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. apklausų, atliktų ikiteisminio tyrimo pareigūno ir ikiteisminio tyrimo teisėjos, metu kitoje byloje atliktame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl galimo BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 265 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo) buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – vienam mėnesiui nuo 2015 m. kovo 28 d. (2 t., b. l. 10). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. J. minėtomis dienomis galėjo duoti save kaltinančius parodymus dėl pareigūnų naudoto psichologinio spaudimo ir pablogėjusios sveikatos būklės, yra nepagrįsta, nes tokių aplinkybių nepatvirtina byloje surinkti duomenys. R. J., 2015 m. balandžio 1 d. ir balandžio 2 d. apklausiamas tyrėjo Ž. A. ir ikiteisminio tyrimo teisėjos, neužsiminė apie jam darytą neleistiną pareigūnų poveikį. Tokios aplinkybės išteisintasis nenurodė ir ikiteisminio tyrimo metu vykusiose jo vėlesnėse (2015 m. spalio 14 d., 2015 m. lapkričio 24 d.) apklausose. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad, tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išteisintasis, 2016 m. birželio 29 d. teisiamajame posėdyje duodamas parodymus, iškėlė versiją, kad jis prisipažino padaręs inkriminuotas nusikalstamas veikas dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų darymo (2 t., b. l. 121–123). R. J. bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nekonkretizavo, kokie pareigūnai siekė, kad jis duotų save kaltinančius parodymus, kas pasiūlė pateikti tokią įvykių versiją, be to, jis apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad tyrėjas Ž. A. nedarė išteisintajam jokio spaudimo (3 t., b. l. 29–30). Šiame kontekste svarbi ir ta aplinkybė, kad byloje nėra duomenų, jog R. J. kreipėsi į teisėsaugos institucijas, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pareigūnų galimos nusikalstamos veikos padarymo šioje byloje atliktame ikiteisminiame tyrime. Be kita ko, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kaip liudytojas buvo apklaustas tyrėjas Ž. A., 2015 m. balandžio 1 d. atlikęs R. J. apklausą, kuris patvirtino, kad išteisintasis davė parodymus laisva valia ir jam apklausos metu nebuvo daromas joks spaudimas (3 t., b. l. 28–29).
5.8. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo R. J. nurodytą neleistiną poveikį siejo su tuo, kad jis prieš 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. apklausas buvo pareigūnų priverstas atsisakyti pasirinktos gynėjos paslaugų. Iš bylos duomenų matyti, kad 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. apklausose išteisintąjį gynė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas P. Simėnas. Pastebėtina, kad R. J. 2015 m. balandžio 2 d. prašymu atsisakė gynėjos advokatės I. Blaževičienės paslaugų kitoje byloje atliktame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje ir 265 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų galimo padarymo) (2 t., b. l. 116). Byloje nėra duomenų, kad 2015 m. balandžio 1 d., t. y. kai R. J. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius galimas nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, ir jam išaiškinta teisė turėti gynėją, R. J. pageidavo, kad advokatė I. Blaževičienė gintų išteisintąjį šioje byloje atliktame ikiteisminiame tyrime. Priešingai, iš 2015 m. balandžio 1 d. teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolo matyti, kad R. J. pareiškė, jog jam reikalingas advokatas (2 t., b. l. 19). Atsižvelgęs į tokią išteisintojo valią ir vadovaudamasis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, tyrėjas Ž. A. 2015 m. balandžio 1 d. paskyrė jam valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatą P. Simėną (2 t., b. l. 21). 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. apklausų protokoluose neužfiksuota, kad R. J. nurodė, jog advokatas P. Simėnas netinkamai atliko gynėjo pareigas. Ikiteisminio tyrimo teisėja, prieš apklausdama išteisintąjį, išaiškino jam teisę pareikšti nušalinimą proceso dalyviams, taip pat jo gynėjui, tačiau R. J. nepasinaudojo tokia teise. Bylą nagrinėjant pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, išteisintasis nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas netinkamai gynė jo interesus (2 t., b. l. 121–123, 3 t., b. l. 29–30). Byloje esantis advokatės I. Blaževičienės 2015 m. spalio 14 d. advokato orderis patvirtina, kad praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams po 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. atliktų R. J. apklausų ši advokatė ikiteisminio tyrimo metu pradėjo ginti išteisintąjį (2 t., b. l. 31). Teisėjų kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, kad R. J. ikiteisminio tyrimo metu nebepageidavo, kad jo interesus gintų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos advokatas P. Simėnas, o savo nuožiūra pasirinko naują gynėją advokatę I. Blaževičienę, savaime nepatvirtina, kad išteisintajam 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. buvo apribota galimybė tinkamai pasinaudoti gynėjo paslaugomis ir jo duoti parodymai negali būti laikomi patikimais ir objektyviais.
5.9. Priešingai, nei teigiama apeliacinės instancijos teismo priimtame išteisinamajame nuosprendyje, byloje taip pat nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad R. J. dėl savo blogos sveikatos būklės 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. apklausų metu galėjo duoti save kaltinančius parodymus. Byloje nustatyta, kad išteisintasis nuo 2013 m. gegužės 24 d. gydosi VšĮ Kelmės rajono psichikos sveikatos centre (2 t., b. l. 18), tačiau tai nepatvirtina, kad jis 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. apklausų metu buvo tokios psichinės būsenos, dėl kurios jis negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo pateikta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus 2015 m. rugpjūčio 4 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), surašytos ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, kaip minėta, buvo atliktas tuo metu kaip ir šioje byloje atliktas ikiteisminis tyrimas, kopija (2 t., b. l. 78–79). Šią specialisto išvadą surašęs teismo psichiatras ekspertas S. Repovas įvertino duomenis apie R. J. gydymąsi psichiatrijos įstaigose, jo duotų parodymų turinį ir nenustatė, kad išteisintojo sveikatos būklė kelia abejonių dėl galėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti duodant parodymus. Iš bylos duomenų matyti, kad R. J. gydėsi Šiaulių psichiatrijos ligoninėje praėjus gana nemažam laikui, t. y. daugiau kaip dviem savaitėms, po to, kai jis 2015 m. balandžio 3 d. buvo paleistas iš suėmimo (nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2015 m. gegužės 13 d.) (2 t., b. l. 18, 78–79). Be to, duomenų apie išteisintojo gydymąsi psichiatrijos ligoninėse iki 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. apklausų byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsietai vertino VšĮ Kelmės rajono psichikos sveikatos centro 2015 m. balandžio 2 d. rašte nurodytą informaciją apie R. J. nuo 2014 m. gruodžio 12 d. skirtą medikamentinį gydymą nuo kitų byloje esančių duomenų. Pagal medicinos dokumentų išrašų kopijas, R. J. 2015 m. kovo 30 d. ir kovo 31 d. (tuo metu, kai jam buvo paskirtas suėmimas) buvo pristatytas į VšĮ Kelmės ligoninę dėl sveikatos negalavimų, jis apžiūrėtas ir išrašyta vaistų (2 t., b. l. 105–107). Tai patvirtina, kad išteisintajam, pasijutusiam blogai suėmimo vykdymo vietoje, buvo užtikrinta teisė į medicininę pagalbą. Byloje nėra duomenų, kad 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. R. J. sveikatos būklė dar kartą pablogėjo ir jis turėjo būti pristatytas į sveikatos priežiūros įstaigą arba jis suėmimo vykdymo vietoje neturėjo galimybės vartoti paskirtų vaistų. Šiame kontekste reikšminga tai, kad byloje nenustatyta, jog 2015 m. balandžio 3 d., t. y. po paleidimo iš suėmimo, išteisintasis kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigas dėl gydymo reikalingumo. Be to, 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. apklausų protokoluose neužfiksuota išteisintojo pastabų dėl pablogėjusios sveikatos būklės. Tyrėjas Ž. A. ir ikiteisminio tyrimo teisėja, minėtomis dienomis atlikę R. J. apklausas, nenustatė, kad išteisintojo elgesys buvo neįprastas, neadekvatus, kas leistų manyti apie jo prastą savijautą ir būtų pagrindas nutraukti apklausas. R. J. aptariamos versijos, iškeltos tik bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, pagrįstumas kelia abejonių, be kita ko, tuo aspektu, kad 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. apklausų protokoluose užfiksuoti R. J. parodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir suprantami.
5.10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. J. apklausos, vykusios 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d., atliktos nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos (BPK 188 ir 189 straipsniai) ir jo nurodytomis aplinkybėmis galima vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Šios instancijos teismas, nustatęs, kad R. J. teisiamajame posėdyje davė parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitė jo parodymus, 2015 m. balandžio 2 d. duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas), aiškinosi išteisintojo parodymų keitimo priežastis, o apkaltinamajame nuosprendyje motyvuotai atmetė jo pakeistus parodymus kaip nepagrįstus ir rėmėsi ikiteisminio tyrimo teisėjai duotais parodymais, kurie laikytini įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzcyLzIwMDU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-372/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-372/2005">2K-372/2005</a>, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012). Nagrinėjamoje byloje R. J. parodymai, 2015 m. balandžio 1 d. duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui Ž. A., nelaikytini savarankišku įrodymu, tačiau jie yra svarbūs vertinant išteisintojo parodymų, 2015 m. balandžio 2 d. duotų ikiteisminio tyrimo teisėjai, patikimumą ir formuojant teismo vidinį įsitikimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad R. J. 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. duoti parodymai nėra patikimi ir objektyvūs, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nustatančias įrodymų vertinimo taisykles.
5.11. Apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik R. J. 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. duotais parodymais. Pažymėtina, kad BPK nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Pripažintina, kad įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo ir dėl jais grindžiamų išvadų tikrumo yra sudėtingesnis ir reikalaujantis daugiau kruopštumo, nuoseklumo, tikslumo įtikinamai susiejant esamus įrodymus į loginę seką, jeigu teismo išvados grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTcxLTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-571-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-571-976/2015">2K-571-976/2015</a>).
5.12. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje R. J. kaltė padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįsta ne vien R. J. 2015 m. balandžio 1 d. ir 2 d. duotais parodymais, kad automobilis „VW Passat CC“ buvo paslėptas su jo žinia, kad vėliau, pranešus apie neva padarytą vagystę, būtų galima gauti draudimo išmoką, bet ir liudytojų V. N., Ž. A. parodymais, 2015 m. vasario 11 d. apžiūros protokole ir vaizdo įrašuose užfiksuotomis aplinkybėmis, taip pat kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas įvertino kiekvieną įrodymą tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia R. J. kaltę. Šiame procesiniame dokumente taip pat motyvuotai atmesti R. J. ir liudytojo K. R. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad dieną iki nusikalstamų veikų padarymo K. R. keitė R. J. naudojamam automobiliui „VW Passat CC“ stabdžių trinkeles, kaip prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams (paties R. J. parodymams, 2015 m. balandžio 2 d. duotiems ikiteisminio tyrimo teisėjai, liudytojų V. N. ir Ž. A. parodymams, vaizdo įrašuose užfiksuotoms aplinkybėms). Pažymėtina, kad R. J. parodymus, 2015 m. balandžio 2 d. duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai, patvirtina tik byloje surinkti netiesioginiai įrodymai, tačiau įvertinęs jų visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kurie pagrindžia, jog R. J. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.
6. Prokuroro kasaciniame skunde pagrįstai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatų, išteisinamajame nuosprendyje rėmėsi tik dalimi byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų, tinkamai neįvertino įrodymų visumos ir nepateikė motyvų, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus įrodymus.
6.1. Išteisinamajame nuosprendyje analizuojamos liudytojų A. S., K. R., V. N. ir Ž. A. parodymų dalys, tačiau nemotyvuojama, kaip šių liudytojų parodymų atskiros dalys paneigia pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl R. J. kaltės. Liudytoja A. S. teisiamajame posėdyje nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, susijusių su automobilio „VW Passat CC“ dingimu, o jos parodymai, kad R. J., 2015 m. vasario 10 d. po darbo pastatęs transporto priemonę namo kieme, naktį nebuvo išėjęs iš namų (2 t., b. l. 139–140), nepaneigia išteisintojo parodymų, 2015 m. balandžio 2 d. duotų ikiteisminio tyrimo teisėjai, kad jis paliko automobilį su rakteliais transporto priemonės viduje, kad kitas asmuo inscenizuotų vagystę, o po to rakteliai buvo įmesti į pašto dėžutę (2 t., b. l. 29–30). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo K. R. parodymus, rėmėsi jo, kaip įtariamojo, 2017 m. kovo 27 d. duotais parodymais kitoje byloje atliktame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), kad jis melavo, jog keitė automobilio stabdžių trinkeles. Atkreiptinas dėmesys, kad iš apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas analizavo liudytojo K. R. parodymų, duotų šiame baudžiamajame procese ir kitoje byloje atliktame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), visumą, lygino juos su kitais byloje surinktais įrodymais ir padarė išvadą, kad liudytojo K. R. parodymais, duotais 2016 m. vasario 26 d. teisiamajame posėdyje dėl automobilio stabdžių trinkelių keitimo, negalima remtis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, nes jie ne tik prieštarauja ankstesniems liudytojo K. R. parodymams, bet ir byloje surinktų įrodymų visumai. Be to, pats liudytojas K. R. 2016 m. vasario 26 d. teisiamajame posėdyje pripažino, kad R. J. prašė jo pasakyti pareigūnams, jei jie klaustų apie įvykį, kad keitė automobilio stabdžių trinkeles (2 t., b. l. 83–84). Tokie šio liudytojo parodymai atitinka R. J. parodymus, 2015 m. balandžio 2 d. duotus ikiteisminio tyrimo teisėjai. Išteisinamajame nuosprendyje abstrakčiai konstatuota, kad liudytojo V. N. parodymai baudžiamajame procese nebuvo nuoseklūs, tačiau nenurodyta jokių motyvų, kurie pagrįstų liudytojo V. N. parodymų prieštaringumą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad liudytojo V. N. parodymai, jog K. R. 2015 m. vasario 24 d. buvo atėjęs į UAB „G“ parduotuvę ir prašė, kad V. N. pasakytų policijos pareigūnams, kad K. R. pirko automobilio stabdžių trinkeles 2015 m. vasario 10 d., t. y. dieną iki transporto priemonės inscenizuotos vagystės, yra objektyvūs ir patikimi, juos patvirtina liudytojo Ž. A. parodymai ir vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojo V. N. parodymus remdamasis liudytojo K. R. parodymais, kurie, kaip minėta, yra prieštaringi.
6.2. Išteisinamajame nuosprendyje, be kita ko, padaryta neteisinga išvada, kad versija dėl automobilio vagystės inscenizavimo buvo tiriama dėl to, kad automobilis buvo apdraustas kasko draudimu, o jokių papildomų duomenų, patvirtinančių šią versiją, nebuvo gauta. Pagal BPK 2 straipsnį, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nurodytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Pažymėtina, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą, yra tiriamos įvairios versijos, taip pat, jei yra pagrindas manyti, ir versija dėl nusikalstamos veikos inscenizavimo. Liudytojas (tyrėjas) Ž. A. 2017 m. sausio 25 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad, tiriant R. J. pranešimą apie automobilio vagystę, buvo tikrinamos kelios versijos, tarp jų ir versija, kad automobilis nebuvo pavogtas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas iš pradžių buvo atliekamas dėl galimos automobilio vagystės ir jis vyko šia linkme. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė į pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog, apžiūrėjus įvykio vietą, nebuvo užfiksuota, kad kieme, iš kurio galimai buvo pagrobtas automobilis „VW Passat CC“, nerasta jokių pėdsakų (avalynės, stiklo šukių ir kt.). Reikšminga ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriama, ar K. R. iš tiesų iki galimos automobilio vagystės keitė transporto priemonės stabdžių trinkeles, tačiau tai nepasitvirtino. Taigi, atliekant ikiteisminį tyrimą dėl automobilio vagystės, buvo pagrindas manyti, kad R. J. pranešė apie galimai nebūtą nusikaltimą ir kėsinosi apgaule įgyti svetimą turtą (draudimo išmoką).
7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remdamasis surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, pirmosios instancijos teismas padarė išsamiai motyvuotą išvadą, kad R. J. apkaltinamajame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą (automobilio „VW Passat CC“ vagystę) ir pasikėsino apgaule įgyti UAB DK „PZU Lietuva“ turtą – 11 278,80 Eur dydžio draudimo išmoką, t. y. padarė nusikalstamas veikas, nustatytas BK 236 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, o apeliacinės instancijos teismo padarytos priešingos išvados yra padarytos nesilaikant BPK reikalavimų, taip pat kasacinės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo bei reikalavimų, keliamų nuosprendžio turiniui.
8. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.
9. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Vytautas Piesliakas
Rima Ažubalytė
