Baudžiamoji byla Nr. 2K-253-693/2017
Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00038-2011-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.5; 1.2.14.5.2.1; 2.1.2.4; 2.2.4.3.
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Vytauto Masioko (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Tomui Uldukiui,
nuteistajai A. Š. ir jos gynėjai advokatei Alfredai Pūkienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. Š. ir jos gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 30 d. nutarties.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu A. Š. (buvusi T.) nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį 200 MGL (7530,12 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 228 straipsnio 1 dalį A. Š. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 30 d. nutartimi nuteistosios A. Š. gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. A. Š. nuteista už tai, kad padėjo apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtinę teisę ir svetimą turtą. A. Š., būdama valstybės tarnautoja – (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėja, turėdama teisę nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus dėl nuosavybės atkūrimo, tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 18 d. iki 2001 m. spalio 9 d., (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo patalpose (duomenys neskelbtini), surašė (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, kuriame nurodė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad 2001 m. rugsėjo 18 d. įvykusiame viešame (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo posėdyje teisėja A. T., sekretoriaujant J. R., dalyvaujant S. B. įgaliotam asmeniui S. V. (V.) ir suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) atstovui G. S., išnagrinėjo civilinę bylą pagal S. B. pareiškimą VAVA ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. B. senelis J. I. (I.) iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 307 kvadratinių sieksnių žemės sklypą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, nors tokia byla šiame teisme nebuvo nagrinėta, S. B. ar jos įgalioto asmens S. V. pareiškimas teisme nebuvo gautas, 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdis nevyko, sprendime nurodyti asmenys posėdyje nedalyvavo, o priimtas sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto yra suklastotas. Šį (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą A. Š. patvirtino savo parašu ir teismo antspaudu. Taip A. Š. suteikė S. V. priemonę užvaldyti didelės vertės svetimą turtinę teisę ir svetimą turtą, kurią panaudodamas S. V. apgaule 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš S. B. savo naudai įgijo 12 000 Lt (3475,44 Eur) vertės nuosavybės teisę į J. I. valdyto nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, nuosavybės teisių atkūrimą ir pateikė VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2001 m. spalio 31 d. prašymą atkurti nuosavybės teisę natūra į išlikusį nekilnojamąjį turtą – J. I. 1397 kv. m žemę, esančią Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 13 d. raštu Nr. 31/03/19-659 paprašius (duomenys neskelbtini) apylinkės teismą informuoti, ar pridedama 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimo kopija atitinka archyve saugomą originalą, A. Š., turėdama teisę tvirtinti teismo sprendimų kopijas, tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 19 d. iki 2003 m. kovo 20 d., (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo patalpose (duomenys neskelbtini), patvirtino savo parašu ir (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo antspaudu savo pačios anksčiau suklastoto (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo kopiją, kuri kaip (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2003 m. kovo 20 d. rašto Nr. 2-4162a-06/01 priedas buvo išsiųsta VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. Taip A. Š. pašalino kliūtį S. V. tęsti nusikalstamą sumanymą užvaldyti svetimą turtą, dėl to, įgyvendinant žinomai suklastotu (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimu grindžiamus pretendento S. V. ir jo atstovų reikalavimus, VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2007 m. spalio 9 d. raštu Nr. S17-140 kreipėsi dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo S. V., ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 30-20 buvo nustatyti sklypo Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo, duomenys ir patvirtintas žemės sklypo planas. Minėto įsakymo pagrindu Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6930 S. V. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1369 ha ploto žemės sklypą Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo, kurio vertė 2009 metų kovo mėnesį buvo 1 586 000 Lt (459 337,35 Eur), ir atlyginant likusią nekilnojamojo turto dalį 134,40 Lt (38,92 Eur) vertės vertybiniais popieriais. Taip A. Š. padėjo sukčiauti, dėl to buvo įgyta didelės vertės – 12 000 Lt (3475,44 Eur) svetima turtinė teisė ir 1 586 134,40 Lt (459 376,27 Eur) vertės svetimas turtas – iš viso 1 598 134,40 Lt (462 851,71 Eur) vertės.
A. Š. taip pat buvo kaltinama tuo, kad, būdama valstybės tarnautoja – (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėja, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir suklastojo dokumentus – (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir patvirtino tokio suklastoto teismo sprendimo kopiją. Taip A. Š. sulaužė duotą teisėjo priesaiką, nesilaikė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 46 straipsnyje įtvirtintų sprendimo priėmimo nuostatų, nevykdė 511 straipsnyje nustatytų teisėjo pareigų, taip piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, nustatytos tvarkos, sumenkino teismo, kaip vienintelės teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdančios institucijos, autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams. Ši baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 228 straipsnio 1 dalį A. Š. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams. Ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.
2. Kasaciniu skundu nuteistoji A. Š. ir jos gynėja advokatė A. Pūkienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
2.1. Kasatorės nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, be to, bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Pirmiausia kasatorės nurodo, kad šią bylą kasacine tvarka pirmąjį kartą išnagrinėjo neteisėtos sudėties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nes teisėja pranešėja (duomenys neskelbtini), kuri anksčiau kartu su kitais Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjais buvo nušalinta nuo šios bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme, negalėjo nagrinėti tos pačios bylos kasacine tvarka ir turėjo nusišalinti. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegijai buvo pareikštas nušalinimas dėl išankstinės teismo nuomonės dėl galimo liudytojų nesąžiningumo, gebėjimo atkurti įvykius ir bylos baigties, tačiau kolegija nenusišalino. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino tik valstybinio kaltinimo pateiktus duomenis, tik tuos įrodymus, kurie buvo byloje iki pradedant jos pakartotinį tyrimą, naujai pateiktų duomenų nevertino, dėl jų nepasisakė, taip pat ne kartą nurodė, kad papildomai gynybos siūlomi apklausti asmenys nieko naudingo bylai nepasakys. Teikiant apeliacinį skundą vienas iš argumentų buvo dėl šališko pirmosios instancijos teismo, tačiau apeliacinės instancijos teismas taip pat buvo šališkas, atsisakė byloje atlikti įrodymų tyrimą, taip parodė, kad nesiekia tinkamai ištirti bylos aplinkybių, ir apeliacinio skundo neišnagrinėjo.
2.2. Kasatorės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas dėl nusikalstamos veikos stadijų ir formos ir priėmė nuosprendį, nepagrįstą bylos duomenimis. Pasak kasatorių, įsiteisėjusiais teismų nuosprendžiais S. V. pripažintas kaltu įvykdęs sukčiavimą stambiu mastu, tačiau nuosprendžiuose nenustatyta, kad šią nusikalstamą veiką jis įvykdė kartu su A. Š. ar padedant kitam asmeniui, ar apskritai veikdamas ne vienas. A. Š. veiksmai kaltinime apsiriboja dviem epizodais – 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimo surašymu ir 2003 m. kovo 20 d. sprendimo kopijos patvirtinimu. Tačiau, kaltinime nesant duomenų apie būtinuosius bendrininkavimo požymius – bendrininkų susitarimą ir tyčią, nėra galimybės pripažinti A. Š. bendrininkavus su S. V., nekvestionuojant įsiteisėjusių teismų nuosprendžių. Kasatorės pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti samprotavimai apie 2001 m. rugsėjo 18 d. buvusį A. Š. susitarimą su S. V. sukčiavimo būdu gauti didelės vertės žemės sklypą neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teismas nenurodė, kur ir kaip A. Š. ir S. V. 2001 m. rugsėjo 18 d. susitarė įvykdyti sukčiavimą, be to, nė vienas byloje apklaustas asmuo tokio susitarimo nepatvirtino. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai nurodė, kad A. Š. ir S. V. galėjo susitarti, nes tuo pačiu metu studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Anot kasatorių, 2001 m. rugsėjo 18 d. tik S. B. galėjo atkurti nuosavybės teisę į žemę, o vienintelis tuo metu galimas nuosavybės teisės atkūrimo būdas buvo piniginė kompensacija. Teisme apklausti žemėtvarkos darbuotojai patvirtino, kad 2001–2003 m. nebuvo jokios galimybės grąžinti nusavintą turtą (duomenys neskelbtini) gatvėje natūra ir kad tai tapo įmanoma tik Vilniaus miesto savivaldybei 2007 m. pakeitus savo sprendinius. Kasatorės nurodo, kad aplinkybės, sudarančios galimybę grąžinti žemės sklypą natūra, atsirado visiškai nepriklausomai nuo kaltininkų valios po septynerių metų, ir to niekas negalėjo numatyti nei 2001 m., nei 2003 m., A. Š. 2007 m. Vilniaus miesto savivaldos sprendiniams įtakos neturėjo, nuosavybės atkūrimo procese po 2007 m. nedalyvavo, S. V. apie 2007–2008 m. pateiktus prašymus grąžinti žemę jos neinformavo ir su ja savo veiksmų nederino. Duomenų apie tai, kad S. V. kaip vykdytojo veiksmai kokiu nors būdu apimtų A. Š. tyčią veikti kartu, siekiant atgauti žemės sklypą natūra, nėra. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. Š. veikė tiesiogine tyčia ir pretendavo į didelės vertės turtą, tačiau, anot kasatorių, ji galėjo kėsintis tik į tą nuosavybę ir tik tiek, kiek galėjo būti grąžinta pagal 2001–2003 m. galiojusius teisės aktus ir faktines aplinkybes (30 000 Lt (8688,60 Eur) dydžio kompensacija), o 2003 m. lapkričio 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atmetus S. V. skundą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo, tariama bendrininkų nusikalstama veika pasibaigė, žemės sklypas nebuvo atgautas, piniginės lėšos nebuvo pasisavintos, dėl to A. Š. nepagrįstai nuteista už sukčiavimą 2009 m. kovo 13 d. Kasatorės nurodo, kad A. Š. veiksmai ir galima bendrininkų tyčia galėtų apimti tik tyčią kėsintis įvykdyti sukčiavimą, kuris baigiasi 2003 m. liepos 13 d. atsisakius toliau vykdyti nusikalstamą veiką. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėl A. Š. pasikėsinimo įvykdyti sukčiavimą ar atsisakymo dalyvauti nusikalstamoje veikoje nepasisakyta. Be to, kadangi veika pasibaigė 2003 m., teismas turėjo svarstyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties klausimą. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisakė.
2.3. Kasatorės nurodo, kad A. Š. veika dėl sukčiavimo prieš S. B. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuota nepagrįstai. Pasak kasatorių, A. Š. buvo kaltinama tuo, kad suteikė vykdytojui S. V. priemonę sukčiauti užvaldant didelės vertės svetimą turtinę teisę, t. y. 2001 m. spalio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš S. B. įgyti 12 000 Lt (3475,44 Eur) vertės nuosavybės teisę. Pirmiausia kasatorės nurodo, kad, siekiant ištirti, ar S. B. turėjo teisę į nekilnojamąjį turtą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ar turėjo teisę perleisti šią teisę, ar ją perleido ir ar atliekant tokį veiksmą prieš ją buvo įvykdyta nusikalstama veika, yra reikšmingas S. B. pasirašytas atsiliepimas į prokuratūros ieškinį, kuriame S. B. išdėstė savo poziciją dėl 2001 m. spalio 31 d. teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą pirkimo–pardavimo sutarties ir kuris atskleidžia jos valią. Taip pat kasatorės teigia, kad 12 000 Lt (3475,44 Eur) nepagrįstai pripažinta didelės vertės turtu, nes neviršijo 250 MGL dydžio sumos. Taigi sukčiavimas 2001 m. galėjo būti kvalifikuotas tik pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, o kadangi įstatymų leidėjas dėl tokios veikos suteikia nukentėjusiajam diskrecinę teisę, kelti ar ne baudžiamąją bylą, nesant nukentėjusiosios S. B. ar jos įgalioto atstovo pareiškimo dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, ar prokuroro reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl S. B. interesų, taip pat S. B. nesant pripažintai nei nukentėjusiąja, nei civiline ieškove, nesant byloje civilinio ieškinio, S. B. ir jos įgaliotų asmenų į bylą nekviečiant, jiems jokių reikalavimų nepareiškiant, bylos nagrinėjimas dėl šios dalies turėjo būti nutrauktas. Kasatorės pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas sutiko su gynybos argumentais dėl S. B. statuso ir nesprendė, kad prieš ją buvo įvykdyta nusikalstama veika, tačiau šios bylos dalies nepagrįstai nenutraukė, nurodydamas, kad S. B. sudaryta sutartis yra S. V. įvykdytos veikos priemonė ar įrankis, o pati S. B. yra nusikalstamos veikos vykdytojo S. V. nesąmoninga padėjėja. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo.
2.4. Kasatorės nurodo, kad iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prokuroras pateikė prašymą pakeisti A. Š. kaltinimą. Pagal naujai pateiktą kaltinimą A. Š. buvo kaltinama įvykdžiusi sukčiavimą stambiu mastu bendrininkaujant, tačiau kaltinime nenurodyta, su kokiais asmenimis ji dalyvavo darant nusikalstamą veiką, kada ir kur su šiais asmenimis susitarė padaryti nusikalstamą veiką, taip pat kokiems asmenims ir kokiais savo veiksmais padėjo padaryti nusikalstamą veiką ir dėl kokios nusikalstamos veikos padarymo bendrininkai susitarė. Dėl to, kad naujai pateiktas kaltinimas buvo neaiškus ir nesuprantamas, apsunkino kaltinamosios padėtį ir pažeidė jos teisę į gynybą, buvo kreiptasi į teismą su prašymu BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą ir baudžiamąją bylą perduoti prokurorui trūkumams ištaisyti ir papildyti ikiteisminį tyrimą. Pasak kasatorių, nors S. V. buvo nuteistas už tai, kad įvykdė sukčiavimą neturėdamas jokių bendrininkų, tačiau A. Š. kaltinimas buvo pateiktas dėl tos pačios nusikalstamos veikos padarymo bendrininkaujant. Be to, kaltinamasis aktas buvo rašomas dviejų kaltinamųjų atžvilgiu ir dėl kelių galimai nusikalstamų veikų epizodų, tačiau pateikiant ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų santrauką nenurodyta, kokio įtariamojo kaltę tie konkretūs duomenys gali pagrįsti ir kokį epizodą nagrinėjant tie duomenys turi būti tiriami. Iš kaltinamojo akto taip pat nėra aišku, kas yra nukentėjusysis. Bylos nagrinėjimo metu kaltinimo netikslumo, neaiškumo ir neapibrėžtumo klausimai liko neišaiškinti, o netinkamai surašytas kaltinamasis aktas sutrukdė tinkamai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį.
3. Nuteistosios A. Š. ir jos gynėjos advokatės A. Pūkienės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies taikymo
4. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia – savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti ir tuo, kad, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pvz., padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais. Tokiu asmeniu pagal BK pripažįstamas ir padėjėjas. BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą. Organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį (BK 26 straipsnio 4 dalis).
5. Pagal BK 182 straipsnį atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sukčiavimo sudėtis, nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto ar turtinės teisės įgijimą nusikalstamu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis suvaržymas arba panaikinimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę.
6. Įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu S. V. nuteistas už kvalifikuotą sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kurį jis padarė panaudodamas suklastotą (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, kurį teisėja A. T. suklastojo, patvirtino savo parašu ir teismo antspaudu, bei ji 2003 m. kovo 19–20 d. patvirtino minėto suklastoto teismo sprendimo kopiją. Tokiu būdu S. V. apgaule įgijo didelės vertės – 12 000 Lt (3475,44 Eur) – svetimą turtinę teisę ir 1 586 134,40 Lt (459 376,27 Eur) vertės turtą.
7. Pažymėtina, kad aptariamas nusikaltimas – padėjimas sukčiauti – padaromas veikiant tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir išsiaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016 ir kt.).
8. Nuteistoji A. Š. neigė susitarimą su S. V. sukčiauti bei tyčią, tačiau tokius A. Š. teiginius, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyti objektyvieji šio nusikaltimo požymiai:
S. V. nusikalstamam sumanymui įgyvendinti – svetimam turtui užvaldyti – reikėjo surasti žmogų, kurio giminaitis prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje galėjo turėti žemės, jis surado S. B., pasiūlė jai savo paslaugas atkuriant nuosavybę, pastaroji S. V. įgaliojo tvarkyti jos reikalus ir S. V. reikėjo gauti suklastotą teismo sprendimą, nes teisėtu būdu nustatyti juridinį faktą nebuvo jokios teisinės galimybės, kadangi archyvuose nebuvo duomenų, kad S. B. senelis J. I. Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., turėjo žemės;
S. B. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme nebuvo registruotas, civilinė byla neužvesta, taigi tokia byla teisme apskritai nebuvo nagrinėjama;
būtent A. Š., būdama teisėja, suklastojo (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, kuriuo nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog S. B. senelis J. I. iki 1940 metų nuosavybės teisėmis valdė 307 kvadratinių sieksnių žemės sklypą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje; be to, A. Š. į VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus paklausimą, ar pateikta 2001 m. rugsėjo 18 d. teismo sprendimo kopija atitinka teisme saugomą originalą, 2003 m. kovo 19–20 d. patvirtino minėto suklastoto teismo sprendimo kopiją, kurią teismo archyvarė išsiuntė žemėtvarkos skyriui;
suklastoto teismo sprendimo kopiją, patvirtintą notaro, S. V. pateikė VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui ir 2001 m. spalio 10 d. pateikė prašymą išduoti pažymą teisių perleidimui S. B. dėl J. I. turėtos žemės. Pagal šį prašymą S. V. 2001 m. spalio 16 d. gavo pažymą Nr. 1383 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Po to S. V., panaudodamas minėtus dokumentus, apgaule su S. B. 2001 m. spalio 31 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią S. B. už 12 000 Lt (3475,44 Eur) pardavė S. V. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą – 1365 kv. m ploto žemę Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ir taip apgaule savo naudai įgijęs svetimą turtinę teisę, tą pačią dieną VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui S. V. pateikė prašymą atkurti jam natūra nuosavybės teisę į minėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6930 nuosavybės teisė į nekilnojamojo turto dalį – 0,1369 ha žemės sklypą, esantį Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo, natūra buvo atkurta S. V.. Pagal VĮ Registrų centro duomenis, šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2009 m. kovo mėn. buvo 1 586 000 Lt (459 337,35 Eur).
9. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1389 apžiūros protokolo (4 t., b. l. 6–10) matyti, kad byloje nėra (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo lydraščio, jog teismas siunčia VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo S. B.. Kadangi (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme tokia civilinė byla nebuvo užvesta ir nagrinėjama, todėl teisėja, suklastojusi teismo sprendimą, oficialiai – per teismo raštinę minėto sprendimo negalėjo išsiųsti. Iš šių nustatytų faktų akivaizdu, kad S. V., kuris buvo įgaliotas S. B., susitarė su teisėja A. Š., kad ši suklastos teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog J. I. neva turėjo nuosavybės teise žemės sklypą, A. Š. suklastojo tokį teismo sprendimą ir jį perdavė S. V., nes būtent jis notaro patvirtintą kopiją pateikė VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui (pastaroji aplinkybė nustatyta įsiteisėjusiu 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu). S. V. atliko tolesnius veiksmus ir sukčiavimo būdu užvaldė didelės vertės svetimą turtą – 0,1369 ha žemės sklypą, esantį Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo. Taigi žemesnės instancijos teismai padarė teisingą išvadą, kad A. Š. veikė tiesiogine tyčia – suvokė pavojingą nusikaltimo pobūdį – suklastotų teismo dokumentų (juos klastojo net du kartus) teisinę reikšmę ir norėjo taip veikti, taip suteikė priemonę ir padėjo S. V. apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, nes teisėtu būdu nustatyti minėtą juridinį faktą nebuvo jokios teisinės galimybės, kadangi archyvuose nebuvo duomenų, kad J. I. toje vietoje turėjo žemės.
10. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje teisingai pažymėjo, kad A. Š., suklastodama teismo dokumentus, aiškiai suvokė, kuriam tikslui nustato juridinį faktą – dėl nuosavybės teisės atkūrimo, be to, žinojo, kad jis nustatomas dėl beveik 14 arų žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., t. y. prestižinėje vietoje, o šioje vietoje rinkos žemės kaina buvo ypač didelė ir nusikalstamų veiksmų padarymo metu – 2003 m. (pagal teisminę praktiką, jeigu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisės natūra, asmeniui piniginės kompensacijos dydis nustatomas rinkos kainomis, žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-261-1136/2009, A-261-1372/2009), todėl ji suvokė ir tai, kad suteikia S. V. priemonę sukčiavimo būdu įgyti didelės vertės svetimą turtą. Nors šis teismas nepagrįstai nurodė, kad tarp S. B. ir S. V. sudaryta sutartis dėl turtinės teisės perleidimo buvo vienas iš trunkamojo nusikaltimo epizodų, būtinų siekiant galutinio tikslo – apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, tačiau tai neturėjo įtakos teisingam jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui. Šiuo atveju visi S. V. veiksmai vertintini kaip tęstinė nusikalstama veika, nes juos jungė vieninga tyčia, siekiant galutinio tikslo – apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą. Pagal teisminę praktiką tęstine veika taip pat gali būti pripažįstamos situacijos, kai pasikartojantys veiksmai nėra tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis arba alternatyvūs veikos požymiai. Veiksmai, kuriais įgyvendinami alternatyvūs veikos požymiai, paprastai pripažįstami tęstine nusikalstama veika, jei juos jungia vieninga kaltininko tyčia ir jie yra padaryti dėl to paties nusikalstamos veikos dalyko. Jei realizuoti alternatyvūs veikos požymiai yra numatyti skirtingose to paties BK straipsnio dalyse, tęstinė veika kvalifikuojama pagal sunkiausią požymį numatančią taikomo straipsnio dalį, o kiti byloje nustatyti alternatyvūs sudėties požymiai aprašomi nuosprendyje. Šiuo atveju S. V. apgaule su S. B. 2001 m. spalio 31 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią S. B. už 12 000 Lt (3475,44 Eur) pardavė S. V. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą – 1365 kv. m ploto žemę Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ir taip apgaule savo naudai įgijęs svetimą turtinę teisę (vien tik šie veiksmai būtų kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį), tą pačią dieną VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui S. V. pateikė prašymą atkurti jam natūra nuosavybės teisę į minėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą. 2009 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6930 nuosavybės teisė į nekilnojamojo turto dalį – 0,1369 ha žemės sklypą, esantį Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo, natūra buvo atkurta S. V.. Tai ir lėmė jo nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
11. Įsiteisėjusiu 2013 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu S. V. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule – panaudodamas suklastotą teismo sprendimą – įgijo turtinę teisę, o 2009 m. kovo 13 d. ir didelės vertės svetimą turtą, iš viso už 1 598 134,410 Lt (462 851,71 Eur). BK 26 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad padėjėjas atsako pagal šio kodekso straipsnį, nustatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką, ir šio kodekso 24 straipsnio 4, 5 ar 6 dalį. Taigi pats įstatymų leidėjas nustatė, kad padėjėjas atsako už vykdytojo padarytą veiką, todėl A. Š. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį – baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Šio nusikaltimo padariniai kilo 2009 m. kovo 13 d., todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas – 10 metų – nepraėjęs (BK 95 straipsnio 1 dalies d punktas 2000 m. rugsėjo 26 d. įst.).
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
Dėl teismo šališkumo
12. Kasatorės teismų šališkumą argumentuoja tuo, kad teismai šališkai vertino surinktus įrodymus, nepagrįstai atmetė kai kuriuos jų prašymus dėl liudytojų apklausos, nepagrįstai nenusišalino. Šie argumentai nepagrįsti, todėl atmestini.
13. Byloje nėra jokių duomenų, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų teisėjai turėjo išankstinę nuomonę apie A. Š. kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjų elgesio proceso metu. Kaltinamoji pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai pareiškė nušalinimą po to, kai buvo atmestas jos prašymas iškviesti papildomus liudytojus, nes, anot kaltinamosios, teismo argumentas, kad nurodyti liudytojai negalės nurodyti svarbių bylai aplinkybių, rodo teisėjų išankstinę nuomonę apie bylos baigtį. Teisėjų kolegija šį nušalinimą motyvuotai atmetė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad dauguma teisiamosios ir jos gynėjos prašymų buvo tenkinti, o kai kurie motyvuotai atmesti, tačiau ši aplinkybė neduoda teisinio pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas (BPK 270 straipsnis).
14. Nepagrįsti ir kiti kasatorių teiginiai dėl teismų šališkumo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE0LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-414/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-414/2010">2K-414/2010</a>; EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42095/98; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Vertinant subjektyviuosius aspektus, byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti konkretaus teisėjo asmeninį tendencingumą. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Tokių faktų kasatorės nenurodo.
15. BPK 366 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka nagrinėja bylas dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių, priimtų pirmosios instancijos teismuose ir apeliacinės instancijos teismuose apeliacine tvarka. Remiantis šia nuostata, kasatorių argumentas, kad, šią bylą kasacine tvarka nagrinėjant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d., gegužės 26 d. posėdyje, ją išnagrinėjo neteisėtos sudėties teisėjų kolegija, nes teisėja pranešėja (duomenys neskelbtini), kuri anksčiau dirbo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriuje teisėja, ir šio skyriaus teisėjai buvo nušalinti nuo šios bylos nagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme, dėl to ji negalėjo nagrinėti tos pačios bylos kasacine tvarka ir turėjo nusišalinti, paliekamas nenagrinėtas, nes negali būti kasacinio nagrinėjimo dalyku. Beje, kasatorės netiksliai nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai buvo nušalinti nuo šios bylos nagrinėjimo, nes minėto teismo skyriaus pirmininkas 2012 m. vasario 20 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą prašydamas perduoti bylą nagrinėti kitam apygardos teismui dėl to, kad A. Š. dirbo (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, kurio administracinės veiklos priežiūros kontrolę vykdė Vilniaus apygardos teismas, todėl dėl galimų abejonių šio teismo šališkumu byla buvo perduota nagrinėti Kauno apygardos teismui.
16. Be to, atkreiptinas kasatorių dėmesys, kad šią bylą kasacine tvarka nagrinėjant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 28 d. posėdyje buvo išaiškintos teisės nušalinti teisėją, teisėjų kolegiją, tačiau nušalinimų nuteistosios gynėja teisėjai (duomenys neskelbtini) nepareiškė, t. y. savo teisėmis nepasinaudojo.
Dėl kaltinamojo akto trūkumų ir apeliacinio skundo išnagrinėjimo
17. Kasatorės skunde dėl kaltinamojo akto trūkumų iš esmės pakartoja apeliacinio skundo argumentus, tačiau neteigia, kad į esminius argumentus apeliacinės instancijos teismas neatsakė.
18. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje į skundo argumentus dėl pakeisto kaltinimo, kaltinamojo akto trūkumų nurodė išsamius teisinius argumentus, kad 2012 m. vasario 13 d. kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, tokių trūkumų, kurie varžytų kaltinamosios teisę į gynybą, nenustatyta. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo nurodytiems argumentams, todėl nemato prasmės juos kartoti.
19. Kasatorės skunde teigia, kad nuteisiant S. V. nuosprendyje nenurodyta, kad jis kvalifikuotą sukčiavimą padarė kartu su A. Š. ar padedant kitam asmeniui. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl S. V. priimto nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad jis kvalifikuotą sukčiavimą padarė panaudodamas suklastotą (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, kurį suklastojo teisėja A. T., bei ji 2003 m. kovo 19–20 d. patvirtino minėto suklastoto teismo sprendimo kopiją. Šis nuosprendis jau patikrintas apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų, todėl nėra šio kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas patikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų teisėtumą dėl A. Š., o ji kaltinta ir nuteista už tai, kad padėjo S. V. padaryti kvalifikuotą sukčiavimą, t. y. suteikė priemonę – suklastojo teismo sprendimą.
20. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Kasatorių teiginys, jog teismas nenurodė, kur ir kaip A. Š. ir S. V. 2001 m. rugsėjo 18 d. susitarė įvykdyti sukčiavimą, be to, niekas to nepatvirtino, yra iš dalies pagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, svarbu nustatyti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurios leidžia teismui padaryti pagrįstas teisines išvadas. Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nustatyti objektyvūs faktai leido teismams padaryti pagrįstas išvadas, kad S. V. susitarė su A. Š. ir ši padėjo jam įvykdyti sukčiavimą.
21. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į nuteistosios gynėjos skundo esminius argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir jos ginamosios kaltės, veikos kvalifikavimo bei senaties netaikymo – yra atsakyta. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
22. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios A. Š. ir jos gynėjos advokatės Alfredos Pūkienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Dalia Bajerčiūtė
Olegas Fedosiukas
Vytautas Masiokas
