A. Ž. pagal BK 183 str. 2 d., 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-238-697/2024

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-01033-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4.5; 1.2.14.5.2.3; 1.2.14.6.2.2;

2.1.6.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio bei nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Eriko Rugieniaus kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 15 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu A. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams devyniems mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda, pagal BK 209 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (UAB „M“ kasos perdavimo–priėmimo akto suklastojimas) – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (su darbo santykiais susijusių asmenų dokumentų suklastojimas ir jų panaudojimas) – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir tęsti darbą. Taip pat A. Ž. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 169 462,56 Eur pasisavinimo iš UAB „M“ kasos), BK 223 straipsnio 1 dalį ir BK 220 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams septyniems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams dešimt mėnesių.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteistas R. J., o J. Č. išteisinta, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš A. Ž., A. K. ir R. J. valstybei 117 147 Eur PVM ir 27 162,77 Eur gyventojų pajamų mokesčio. Iš A. Ž. valstybei priteista 11 952 Eur PVM. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista solidariai iš A. Ž., A. K. ir R. J. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos biudžetui 79 971,93 Eur. BUAB „M“, kurios procesines reikalavimo teises perėmė UAB „S“, pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista solidariai iš A. Ž., A. K. ir R. J. UAB „S“ 321 791,84 Eur turtinės žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 15 d. nutartimi nuteistųjų A. Ž. ir A. K. apeliaciniai skundai atmesti. A. Ž. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl UAB „M“ apgaulingo apskaitos tvarkymo) (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), perkvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija). A. K. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), perkvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija); nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), perkvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija); nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), perkvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija). Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu A. Ž. ir A. K. už nusikalstamas veikas, kurios perkvalifikuotos šiuo sprendimu, paskirtos bausmės nekeistos.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. apgaulingai tvarkė UAB „M“ buhalterinę apskaitą, o A. K. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad padėjo A. Ž. tai padaryti, t. y.:

1.1. A. Ž. būnant UAB „M“ (toliau – ir Bendrovė) direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalį būnant atsakingam už Bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje bendrininkaujant, A. Ž. veikiant kaip vykdytojui, o A. K. ir R. J. – kaip padėjėjams, R. J. ir A. K. įgijus ir faktiškai valdant jokios veiklos nevykdančias įmones VšĮ „H“, UAB „Hu“, UAB „R“, UAB „V“, UAB „O“, UAB „T“, UAB „Sv“, UAB „N“ ir įdarbinus R. J. ar A. K. surastus fiktyvius įmonių vadovus arba įsidarbinant patiems, sukūrus minėtų veiklos nevykdančių įmonių grandinę siekiant imituoti vykdomus sandorius, išgryninti lėšas ir išvengti turtinės prievolės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) biudžetą mokėtinų įmokų, susijusių su darbo santykiais, su fiktyvių įmonių pagalba imituojant darbuotojų nuomos paslaugų teikimą UAB „M“, A. Ž. į įmonės apskaitą įtraukiant neįvykusius ūkinius įvykius, siekiant iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, A. Ž. veikiant per Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusias nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 25 d. J. Č., nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2015 m. gegužės 29 d. – R. G., nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. – J. L., nežinojusias apie daromą nusikalstamą veiką, A. Ž. organizavo Bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą taip, kad joje buvo atvaizduotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, būtent pažeidė BAĮ 4 straipsnio reikalavimus, nurodančius, jog „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nurodančius, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, nes pateikė Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusioms J. Č., R. G. ir J. L.: ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens išrašytas pirkimo PVM sąskaitas faktūras R. J. ir A. K. valdomos VšĮ „H“; G. A. išrašytas UAB „P“ PVM sąskaitas faktūras; N. B. išrašytas UAB „Pr“ PVM sąskaitas faktūras; iš viso dėl 776 610,02 Eur, su žinomai melagingomis žiniomis apie UAB „Ma“ neva turėtus sandorius su VšĮ „H“, UAB „P“, UAB „Pr“, kurias A. Ž. panaudojo buhalterinėje apskaitoje, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „M“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

1.2. Tęsdamas nusikalstamą veiką ir viršydamas bendrininkavimo ribas, A. Ž. pateikė UAB „M“ buhalterinę apskaitą tvarkiusioms J. Č., R. G. ir J. L. ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens išrašytas papildomas pirkimo PVM sąskaitas faktūras: UAB „B“ PVM sąskaitas faktūras; UAB „St“ PVM sąskaitas faktūras ir sąskaitas faktūras, iš viso papildomai dėl 99 085,73 Eur, su žinomai melagingomis žiniomis apie UAB „M“ neva turėtus sandorius su VšĮ šeimos sveikatos centru „H“, UAB „St“, UAB „P“, UAB „B“, UAB „Pr“, kurias A. Ž. panaudojo buhalterinėje apskaitoje, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „M“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2. Taip pat A. Ž. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. pasisavino jo žinioje esančias UAB „M“ priklausančias lėšas, o A. K. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 3 dalį (apeliacinės instancijos teismui perkvalifikavus jo veiką pagal asmens teisinę padėtį lengvinančią 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakciją) už tai, kad padėjo A. Ž. tai padaryti, t. y.:

2.1. A. Ž. dirbant UAB „M“ direktoriumi, dėl einamų pareigų būnant materialiai atsakingam už jam patikėtą ir jo žinioje esantį UAB „M“ turtą, tarpusavyje bendrininkaujant, A. Ž. veikiant kaip vykdytojui, o A. K. ir R. J. veikiant kaip padėjėjams, A. K. ir R. J. įgijus ir faktiškai valdant jokios veiklos nevykdančias įmones VšĮ „H“, UAB „Hu“, UAB „R“, UAB „V“, UAB „O“, UAB „T“, UAB „Sv“, UAB „N“ bei įdarbinus A. K. ar R. J. surastus fiktyvius įmonių vadovus arba įsidarbinant patiems, sukūrus minėtų veiklos nevykdančių įmonių grandinę siekiant imituoti vykdomus sandorius, išgryninti lėšas ir išvengti turtinės prievolės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą ir VSDFV biudžetą mokėtinų įmokų, susijusių su darbo santykiais, su fiktyvių įmonių pagalba imituojant darbuotojų nuomos paslaugų teikimą UAB „M“, A. Ž. į įmonės apskaitą įtraukiant neįvykusius ūkinius įvykius, A. Ž. įkalbėjus UAB „P“ vadovę G. A. ir UAB „Pr“ vadovę N. B., nežinančias apie fiktyvių sandorių grandinę ir mokesčių nesumokėjimą, atitinkamai nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. ir nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. tarpininkauti teikiant darbuotojų nuomos paslaugas, neva įgytas iš veiklos nevykdančių įmonių, pastarosioms A. Ž. nurodymu ir pateikus duomenis G. A. išrašius UAB „P“ PVM sąskaitas faktūras; N. B. išrašius UAB „Pr“ PVM sąskaitas faktūras ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui išrašius VšĮ „H“ sąskaitas su žinomai melagingais duomenimis apie darbuotojų nuomos paslaugas bei šiuos suklastotus dokumentus perdavus A. Ž., kuris juos pateikė UAB „M“ buhalterėms, nieko nežinančioms apie sandorių fiktyvumą, bei nurodė juos įtraukti į UAB „M“ buhalterinę apskaitą.

2.2. A. Ž. toliau tęsiant nusikalstamą veiką, imituojant atsiskaitymą už A. K. ir R. J. valdomos VšĮ „H“ neva suteiktas paslaugas, pagal kasos pajamų orderius išlaidavo iš UAB „M“ kasos iš viso 350 872,30 Lt (101 619,64 Eur).

2.3. A. Ž. toliau tęsiant nusikalstamą veiką, jis G. A. ir N. B. nurodė ir pateikė į PVM sąskaitas faktūras rašytinus duomenis, kad UAB „M“ parduotos paslaugos perkamos iš A. K. ir R. J. valdomų įmonių (nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. iš UAB „Hu“, nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2015 m. liepos 31 d. – iš UAB „V“, nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. – iš UAB „T“), nors A. Ž., A. K. ir R. J. žinojo, kad UAB „M“ dirbantys asmenys iš tikro minėtose įmonėse nedirba, o yra įdarbinti A. K. ir R. J. valdomose įmonėse ir atsiskaitymas už suteiktas paslaugas pastarosioms įmonėms nebus įformintas, o pinigai bus išgryninami įmonių grandinėje. A. Ž. iš UAB „M“ banko sąskaitos pavedimais sumokėjus UAB „P“, UAB „Pr“ už neva suteiktas paslaugas, G. A. banko pavedimais ir A. Ž. nurodymu išgryninus pinigus iš banko sąskaitų, grynaisiais pinigais neva sumokėjus UAB „Hu“ pagal kasos pajamų orderius iš viso 40 966,20 Eur bei UAB „V“ pagal kasos pajamų orderius iš viso 125 050,13 Eur ir N. B. banko pavedimais ir A. Ž. nurodymu išgryninus pinigus iš banko sąskaitų, grynaisiais pinigais neva sumokėjus UAB „T“ pagal kasos pajamų orderius iš viso 54 156 Eur; iš viso 220 172,2 Eur išgrynintus pinigus per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą tarpininką perduodant A. Ž., kuris tokiu būdu išgrynintus pinigus, neva sumokėtus A. K. ir R. J. valdomoms VšĮ „H“, UAB „Hu“, UAB „V“, UAB „T“ už suteiktas paslaugas, paliko sau ir panaudojo ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmeniniams poreikiams. Taip A. Ž. pasisavino jo žinioje esantį didelės vertės svetimą UAB „M“ priklausantį turtą – iš viso 321 791,84 Eur, o A. K. ir R. J. padėjo A. Ž. tai padaryti. Taip jie kartu bendrininkaudami padarė UAB „M“ 321 791,84 Eur turtinę žalą.

3. Taip pat A. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad apgaule UAB „M“ naudai išvengė turtinės prievolės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą ir VSDFV biudžetą sumokėti ne mažiau kaip 371 286,14 Lt (107 531,90 Eur) gyventojų pajamų mokesčio, socialinio draudimo įmokų, o A. K. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį (apeliacinės instancijos teismui perkvalifikavus jo veiką pagal asmens teisinę padėtį lengvinančią 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakciją) už tai, kad padėjo A. Ž. tai padaryti, t. y.:

3.1. A. Ž. nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Kaune, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, organizuojant UAB „M“ veiklą, bendrininkaujant, A. Ž. veikiant kaip vykdytojui, o A. K. ir R. J. veikiant kaip padėjėjams, A. K. ir R. J. įgijus jokios veiklos nevykdančias įmones VšĮ „H“, UAB „Hu“, UAB „R“, UAB „V“, UAB „O“, UAB „T“, UAB „Sv“, UAB „Nu“ ir R. J. ar A. K. surastus fiktyvius įmonių vadovus arba įsidarbinant patiems, sukūrus minėtų veiklos nevykdančių įmonių grandinę siekiant imituoti vykdomus sandorius, išgryninti lėšas ir išvengti turtinės prievolės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą ir VSDFV biudžetą mokėtinų įmokų, susijusių su darbo santykiais, su fiktyvių įmonių pagalba imituojant darbuotojų nuomos paslaugų teikimą UAB „M“, A. Ž. įkalbėjus UAB „P“ vadovę G. A. ir UAB „Pr“ vadovę N. B., nežinančias apie fiktyvių sandorių grandinę ir mokesčių nesumokėjimą, atitinkamai nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. ir nuo 2015 m. liepos 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. tarpininkauti teikiant darbuotojų nuomos paslaugas, neva įgytas iš veiklos nevykdančių įmonių, pastarosioms A. Ž. nurodymu ir pateikus duomenis G. A. išrašius UAB „P“ PVM sąskaitas faktūras; N. B. išrašius UAB „Pr“ PVM sąskaitas faktūras ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui išrašius VšĮ „H“ sąskaitas su žinomai melagingais duomenimis apie darbuotojų nuomos paslaugas ir šiuos suklastotus dokumentus perdavus A. Ž., kuris juos pateikė UAB „M“ buhalterėms, nieko nežinančioms apie sandorių fiktyvumą, ir nurodė juos įtraukti į UAB „M“ buhalterinę apskaitą.

3.2. Kai A. Ž. toliau tęsė nusikalstamą veiką, jis G. A. ir N. B. nurodė ir pateikė į PVM sąskaitas faktūras rašytinus duomenis, kad UAB „M“ parduotos paslaugos perkamos iš A. K. ir R. J. valdomų įmonių nuo 2014 m. kovo 31 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. iš UAB „Hu“, nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2015 m. liepos 31 d. – iš UAB „V“, nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. – iš UAB „T“, nors A. Ž., A. K. ir R. J. žinojo, kad UAB „M“ dirbantys asmenys iš tikro yra įdarbinti R. J. ir A. K. valdomose įmonėse ir su darbo santykiais susiję mokesčiai – gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM), socialinio draudimo įmokos, privalomojo sveikatos draudimo įmokos nebus mokami.

3.3. Taip A. Ž. UAB „M“ naudai išvengė ne mažiau kaip 93 787,64 Lt (27 162,77 Eur) GPM, 276 127,08 Lt (79 971,93 Eur) VSDFV įmokų, 1371,42 Lt (397,19 Eur) įmokų į Garantinį fondą, bendra suma sudarė iš viso ne mažiau kaip 107 531,89 Eur su darbo santykiais susijusių mokesčių, o A. K. ir R. J. padėjo A. Ž. tai padaryti.

3.4. Tęsdami nusikalstamą veiką, A. K. ir R. J. padėjo A. Ž. apgaule UAB „M“ naudai išvengti turtinės prievolės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 117 147 Eur PVM, būtent:

3.5. A. Ž. nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Kaune, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, organizuojant UAB „M“ veiklą, tarpusavyje A. Ž., A. K. ir R. J. bendrininkaujant, A. Ž. veikiant kaip vykdytojui, o A. K. ir R. J. veikiant kaip padėjėjams, A. K. ir R. J. įgijus ir faktiškai valdant jokios veiklos nevykdančias įmones VšĮ „H“, UAB „Hu“, UAB „R“, UAB „V“, UAB „O“, UAB „T“, UAB „Sv“, UAB „N“ ir įdarbinus A. K. ar R. J. surastus fiktyvius įmonių vadovus arba įsidarbinant patiems, sukūrus minėtų veiklos nevykdančių įmonių grandinę siekiant imituoti vykdomus sandorius, išgryninti lėšas ir išvengti turtinės prievolės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą ir VSDFV biudžetą mokėtinų įmokų, susijusių su darbo santykiais, su fiktyvių įmonių pagalba imituojant darbuotojų nuomos paslaugų teikimą UAB „M“, A. Ž. į įmonės apskaitą įtraukiant neįvykusius ūkinius įvykius, A. Ž. siekiant išvengti UAB „M“ turtinės prievolės į valstybės biudžetą sumokėti PVM, A. Ž. įmonės apskaitoje apskaitant neįvykusius ūkinius įvykius, G. A. išrašius UAB „P“ PVM sąskaitas faktūras; N. B. išrašius UAB „Pr“ PVM sąskaitas faktūras, iš viso dėl 656 745,85 Eur, iš jų 117 147 Eur PVM, kuriose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „M“ perka paslaugas iš UAB „P“, UAB „Pr“, ir šiuos suklastotus dokumentus perdavus A. Ž., kuris juos pateikė UAB „M“ buhalterėms, nieko nežinančioms apie sandorių fiktyvumą, ir nurodė juos įtraukti į UAB „M“ buhalterinę apskaitą, dėl ko UAB „M“ buhalterės R. G. ir J. L., nežinodamos, kad A. Ž. pateiktose UAB „P“, UAB „Pr“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos realiai UAB „M“ nebuvo parduotos ir šios PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos, įtraukė jas į UAB „M“ buhalterinę apskaitą ir į UAB „M“ PVM deklaracijas, forma FR0600. Taip UAB „M“ naudai išvengiant turtinės prievolės – 117 147 Eur PVM sumokėti į valstybės biudžetą ir šias deklaracijas elektroniniu būdu 2014 m. lapkričio 4 d., 2015 m. balandžio 14 d., 2015 m. gruodžio 17 d., 2016 m. balandžio 15 d. pateikus Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, A. K. ir R. J. padėjo A. Ž. apgaule UAB „M“ naudai išvengti turtinės prievolės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 117 147 Eur PVM.

3.6. Tęsdamas nusikalstamą veiką, A. Ž. apgaule UAB „M“ naudai išvengė turtinės prievolės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 129 099 Eur PVM, būtent: jis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, Kaune, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, organizuodamas UAB „M“ veiklą, bendrininkaudamas su A. K. ir R. J., veikdamas kaip vykdytojas, siekdamas išvengti UAB „M“ turtinės prievolės į valstybės biudžetą sumokėti PVM, įmonės apskaitoje apskaitydamas neįvykusius ūkinius įvykius, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui išrašius UAB „B“ PVM sąskaitas faktūras; G. A. išrašius UAB „P“ PVM sąskaitas faktūras; N. B. išrašius UAB „Pr“; nenustatytam asmeniui išrašius UAB „St“ PVM sąskaitas faktūras, iš viso dėl 755 831,58 Eur, iš jų 129 099 Eur PVM, kuriose buvo nurodyti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „M“ perka paslaugas iš UAB „B“, UAB „P“, UAB „Pr“, UAB „St“, ir šiuos suklastotus dokumentus perdavė A. Ž., kuris juos pateikė UAB „M“ buhalterėms, nieko nežinančioms apie sandorių fiktyvumą, bei nurodė juos įtraukti į UAB „M“ buhalterinę apskaitą, dėl to UAB „M“ buhalterės R. G. ir J. L., nežinodamos, kad A. Ž. pateiktose UAB „B“, UAB „P“, UAB „Pr“, UAB „St“ PVM sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos realiai UAB „M“ nebuvo parduotos ir šios PVM sąskaitos faktūros yra suklastotos, įtraukė jas į UAB „M“ buhalterinę apskaitą ir į UAB „M“ PVM deklaracijas, forma FR0600. Taip UAB „M“ naudai išvengiant turtinės prievolės 129 099 Eur PVM sumokėti į valstybės biudžetą ir šias deklaracijas elektroniniu būdu 2014 m. lapkričio 4 d., 2015 m. balandžio 14 d., 2015 m. gruodžio 17 d., 2016 m. balandžio 15 d. pateikus Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, šiais nusikalstamais veiksmais A. Ž. apgaule UAB „M“ naudai išvengė turtinės prievolės į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą sumokėti 129 099 Eur PVM.

4. Taip pat A. Ž. pagal BK 209 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 4 d. būdamas UAB „M“ direktorius, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 punktą, 37 straipsnio 10 dalies 1 punktą būdamas atsakingas už Bendrovės veiklos organizavimą, sąmoningai blogai ją valdydamas – imituojant neįvykusius sandorius pasisavindamas išgrynintas UAB „M“ lėšas – 321 791,84 Eur, įmonės apskaitoje apskaitydamas neįvykusias ūkines operacijas su VšĮ šeimos sveikatos centru „H“, UAB „St“, UAB „P“, UAB „B“, UAB „Pr“ ir sumokėdamas už realiai nesuteiktas paslaugas, iš viso 875 695,75 Eur, apsunkino atsiskaitymą laiku su tiekėjais ir kreditoriais, padarė lemiamą įtaką bendrovės mokumui ir sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo, taip nulėmė UAB „M“ bankrotą ir padarė didelę – 321 791,84 Eur – turtinę žalą kreditoriams.

5. Be to, A. Ž. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2015 m. rugsėjo 7 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, UAB „M“ patalpose, žinodamas, kad UAB „M“ kasos pinigų, iš viso 166 998,21 Eur, jis neperdavė, o L. G. nepriėmė, surašęs dokumentą – 2015 m. rugsėjo 7 d. UAB „M“ kasos perdavimo–priėmimo aktą, kuriame buvo užfiksuoti žinomai melagingi duomenys apie tai, kad UAB „M“ komercijos direktorius (kasininkas) A. Ž. perduoda 2015 m. rugsėjo 7 d. 10.30 val. kasos likutį – 166 998,21 Eur direktoriui L. G., savo parašu patvirtino šiuos žinomai melagingus duomenis apie UAB „M“ kasos pinigų perdavimą–priėmimą ir taip suklastojo dokumentą.

6. Taip pat A. Ž. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kaune, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pateikė J. Č. žinomai melagingus duomenis apie J. L., L. Ž., V. Ž., A. K., E. Š., R. J., fiktyviai įdarbinamus UAB „G“, nors žinojo, kad jie įmonėje nedirbs. J. Č., nežinanti apie daromą nusikalstamą veiką, 2014 m. vasario 2 d. į formos 1-SD skiltį „Apdraustųjų asmenų duomenys“ įrašė iš A. Ž. gautus melagingus duomenis apie tai, kad UAB „G“ pagal darbo sutartį priimami dirbti minėti asmenys. Po to J. Č., nežinodama, kad minėti asmenys realiai UAB „G“ nedirba, atlyginimo negauna, 2014 m. vasario 13 d., 2014 m. kovo 14 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2014 m. gegužės 1 d., 2014 m. birželio 2 d., 2014 m. liepos 15 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d., 2014 m. rugpjūčio 31 d., 2014 m. rugsėjo 28 d., 2014 m. lapkričio 4 d. į formos SAM 3SD skiltį „Apdraustųjų asmenų duomenys“ įrašė iš A. Ž. gautus melagingus duomenis, kad šie asmenys dirba UAB „G“ ir gauna atitinkamą darbo užmokestį. Po to 2014 m. rugsėjo 6 d. į formos 2-SD skiltį „Apdraustųjų asmenų duomenys“ įrašė iš A. Ž. gautus melagingus duomenis, kad J. L. atleidžiama iš darbo UAB „G“ remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalimi, 2014 m. gegužės 16 d. į formos 2-SD skiltį „Apdraustųjų asmenų duomenys“ įrašė iš A. Ž. gautus melagingus duomenis, kad E. Š. atleidžiamas iš darbo UAB „G“ remiantis DK 129 straipsnio 2 dalimi. Po to J. Č., nežinanti apie daromą nusikalstamą veiką, nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. veikdama fiktyvaus UAB „G“ buhalterio R. P. vardu, naudodamasi jo elektroniniu parašu, pranešimus apie apdraustųjų socialinio draudimo pradžią (forma 1-SD), pabaigą (forma 2-SD) ir elektroninius SAM 3SD pranešimus apie apdraustuosius už ataskaitinį laikotarpį 2014 m. vasario 3 d., 2014 m. vasario 17 d., 2014 m. kovo 14 d., 2014 m. balandžio 15 d., 2014 m. balandžio 21 d., 2014 m. gegužės 5 d., 2014 m. gegužės 16 d., 2014 m. birželio 4 d., 2014 m. liepos 15 d., 2014 m. rugpjūčio 13 d., 2014 m. rugpjūčio 31 d., 2014 m. rugsėjo 6 d., 2014 m. rugsėjo 28 d., 2014 m. lapkričio 4 d. elektroniniu būdu perdavė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui. Taip A. Ž., teikdamas žinomai melagingus duomenis J. Č., suklastojo tikrus dokumentus.

7. A. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė UAB „O“ buhalterinę apskaitą, būtent: nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. birželio 15 d. būdamas UAB „O“ direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už Bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas bendra tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, veikdamas per nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. spalio 13 d. Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusius UAB K atstovą Ž. B., nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. UAB „F“ atstovę V. I., nežinančius apie daromą nusikalstamą veiką, organizavo Bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą taip, kad joje buvo atvaizduotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, o būtent pažeidė BAĮ 4 straipsnio reikalavimus, nurodančius, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, BAĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nurodančius, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, nes pateikė Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkantiems Ž. B. ir V. I. duomenis apie įmonėje įdarbinamus ir dirbančius asmenis. Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkę Ž. B. ir V. I. pateikė VSDFV pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią (forma Nr. 1-SD-05), pranešimus dėl pašalpos skyrimo (forma Nr. NP-SD-03), pranešimus apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (forma Nr. 2-SD-05) bei pranešimą apie apdraustuosius už 2014 m. rugsėjo mėn. (2014 m. spalio 17 d. Nr. 10-17, forma Nr. SAM 03), taip imituojant UAB „M“ darbuotojų įdarbinimą UAB „O“ ir perkeliant UAB „M“ mokestines prievoles, susijusias su darbo santykiais UAB „O“, A. K., žinodamas apie darbuotojams priskaitytą darbo užmokestį, nuo kurio buvo išskaityti mokesčiai į valstybės biudžetą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo redakcija) 8 straipsnio („Teisingumo ir visuotinio privalomumo principas“) 1 dalį: „1. Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos <...>“, jokių mokesčių į valstybės biudžetą nemokėjo, padarė 371 286,14 Lt (107 53,89 Eur) žalą valstybės biudžetui, taip apgaulingai tvarkė UAB „O“ buhalterinę apskaitą, dėl to visiškai nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. birželio 15 d. negalima nustatyti UAB „O“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

8. Taip pat A. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. birželio 15 d. būdamas UAB „O“ direktorius, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo (2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo redakcija) 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ 1 dalį („Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“) būdamas atsakingas už Bendrovės buhalterinės apskaitos organizavimą, nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. birželio 15 d. neorganizavo UAB „O“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, dėl to visiškai nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. birželio 15 d. negalima nustatyti UAB „O“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

9. Nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas advokatas V. Sirvydis kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

9.1. Surašytas kaltinamasis aktas neatitinka jam Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio 3 punkte keliamų reikalavimų, yra prieštaringas, todėl gynyba prašė bylą su kaltinamuoju aktu perduoti prokurorui, tačiau teismai prašymą atmetė, savo sprendimą grįsdami neteisiniais argumentais: neva A. Ž. teisme gynė ne vienas gynėjas, todėl jis suprato kaltinimo esmę ir galėjo užduoti klausimų proceso dalyviams. Teismai neatsižvelgė į tai, kad kaltinamąjį aktą surašęs prokuroras D. Puzinas buvo nušalintas nuo pareigų dėl jam pradėto ikiteisminio tyrimo kitame baudžiamajame procese, be to, būtent šis prokuroras parinko netinkamą ikiteisminio tyrimo organizavimo formą, kai kitam kaltinamajam – A. K. – pareikšti įtarimai buvo išskaidyti į skirtingus procesus. Toks dirbtinis bylų išskyrimas prieštaravo ne tik kasacinės instancijos teismo praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjIxLTk0Mi8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-221-942/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-221-942/2020">2K-221-942/2020</a>), bet ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 1-20 patvirtintoms Rekomendacijoms dėl nusikalstamų veikų tyrimo sujungimo ir atskyrimo. Esminis kaltinamojo akto prieštaringumas buvo tas, kad A. Ž. buvo kaltinamas ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (siekė išvengti mokėtinų mokesčių), ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o tokia situacija negalima, nes asmuo verčiamas gintis nuo dviejų skirtingų kaltinimų, nors veika padaryta esant toms pačioms aplinkybėms. Be to, kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaltinamajame akte nurodoma formuluotė „išvengė turtinės prievolės apgaule“ negalėjo būti vartojama, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo keisti kaltinimą vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 dalimi. Taip pat kaltinamojo akto netinkamumą patvirtina ir pasirinkta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo struktūra, kai motyvai pradedami dėstyti nuo paskutinio aprašomojoje dalyje nurodyto kaltinimo.

9.2. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. Ž. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl 169 462,56 Eur pasisavinimo iš UAB „M“ kasos), nurodė netinkamą išteisinimo pagrindą, o apeliacinės instancijos teismas šių klaidų neištaisė, šią apeliacinio skundo dalį atmetė. Taip pat netinkama teismo motyvacija dėl A. Ž. išteisinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nes BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos visumos dalis ir tarpusavyje šios normos nekonkuruoja. BK 220 straipsnio 1 dalies normos negalima laikyti ir specialiąja norma BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos normos atžvilgiu. A. Ž. veiksmai galėjo būti tiriami ir vertinami tik pagal BK 220 straipsnio 1 dalies požymius, tačiau ir šios veikos požymių A. Ž. veiksmuose nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad prokuroras D. Puzinas, kuriam vėliau buvo pareikšti įtarimai, prieštaravo, kad A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme būtų leista papildyti bylos medžiagą duomenimis apie tai, kad jokios UAB „M“ kasos lėšos pasisavintos nebuvo, o buvo tinkamai perduotos bendrovės tuometiniam direktoriui L. G.. Todėl pirmosios instancijos teismas ir nurodė netinkamą išteisinimo pagrindą, t. y. kad pinigų bendrovės kasoje jų perdavimo momentu nebuvo. Abiejų instancijų teismai neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo dalį dėl L. G. pareikštų įtarimų 2018 m. birželio 20 d. nutarimu nutraukė prokuroras D. Puzinas, nors atlikus rašysenos ekspertizę nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 7 d. UAB „M“ kasos perdavimo–priėmimo akte pasirašė L. G. (2016 m. rugpjūčio 19 d. specialisto išvada). Taigi, nesuprantama, kodėl pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra nuteistas tik A. Ž.

9.3. Teismai pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą, nes, vertindami UAB „M“ akcininkų (paties kasatoriaus A. Ž., V. P. ir S. B.) ūkinį ir civilinės prigimties ginčą kaip baudžiamuosius teisinius santykius, ne tik nuvertino L. G. (kaip asmens, kuris po kasatoriaus A. Ž. buvo paskirtas UAB „M“ direktoriumi) priklausomybę nuo abiejų kitų konkuruojančių akcininkų, taip pat įmonės buhalterės R. G. akivaizdžias sąsajas su kitu konkuruojančiu įmonės akcininku S. B. ir taip pripažino šiuos asmenis neutraliais liudytojais bei jų parodymais rėmėsi labiau nei kitais baudžiamosios bylos duomenimis. Po to, kai A. Ž. nevadovavo bendrovei, pelningiausias sutartis perėmė kitos šių akcininkų įmonės (V. P. įmonė „Ka“ ir S. B. įmonė „Tr“), o UAB „M bankrotą inicijavo L. G.. Tuo tarpu, kol bendrovei vadovavo A. Ž., apskaita buvo vedama tinkamai, kasos knyga buvo viena, akcininkai visais kalendoriniais metais susipažindavo su įmonės metine finansine padėtimi, tvirtino įmonės metinius balansus bei ataskaitas, jokių pretenzijų direktoriui A. Ž. neturėjo. Taigi A. Ž. negalėjo būti nuteistas už netinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, neteisingų deklaracijų mokesčių administratoriui teikimą, įmonės privedimą prie bankroto, jeigu jis tuo metu įmonei nevadovavo. Nors teismai savo sprendimus grindė specialistų išvadomis, tačiau jas taikė selektyviai, atmesdami A. Ž. palankias dalis. Taip pat teismai nepagrįstai laikė, jog A. Ž. buvo atsakingas už neatliktą inventorizaciją, nes tai turėjo atlikti L. G. kaip naujas bendrovės direktorius. Inventorizacijos taisyklės buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 „Dėl Inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“; jose niekada nebuvo nustatyta, kad, keičiantis ūkio subjekto direktoriams, ne naujasis, o ankstesnis direktorius būtų atsakingas už inventorizacijos atlikimą. Be to, kaltinamajame akte nurodyta neteisinga Inventorizacijos taisyklių redakcija. Atkreiptinas dėmesys, kad bylai aktualiu laikotarpiu galiojo Inventorizacijos taisyklių suvestinė 2014 m. spalio 3 d. nutarimo redakcija, kuri ir turėjo būti taikoma.

9.4. Nustatę, kad po 2015 m. rugsėjo 4 d. A. Ž. nėjo UAB „M“ direktoriaus pareigų, abu žemesnės instancijos teismai privalėjo vertinti, kad deklaracijos buvo teikiamos bei tikslinamos jau po 2015 m. rugsėjo 4 d., taip pat ir įmonės bankrotas nulemtas ne dėl netinkamo A. Ž. vadovavimo įmonei, o dėl pelningiausių sutarčių perleidimo kitoms akcininkų V. P. ir S. B. įmonėms. Todėl kasatorius nepagrįstai nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 209 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis neva teikė deklaracijas tiek 2015 m. gruodžio 17 d., tiek 2016 m. balandžio 15 d., nors tokie teiginiai neatitinka faktinių aplinkybių (po 2015 m. rugsėjo 4 d. A. Ž. nei tiesiogiai, nei per kitus asmenis jokių deklaracijų už UAB „M“ teikti negalėjo).

9.5. Apeliacinės instancijos teismas A. Ž. nepagrįstai nešvelnino paskirtos bausmės, nors pasikeitė baudžiamojo įstatymo – BK 222 straipsnio 1 dalies – redakcija. Savo sprendimą teismas grindė neteisiniais argumentais, t. y. kad apeliacinis skundas atmetamas ir kad A. Ž. elgesys bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo netinkamas, jis dalyvavo ne visuose posėdžiuose. Pirma, baudžiamasis įstatymas buvo sušvelnintas įstatymo leidėjo valia, todėl apeliacinio skundo tenkinimas ar atmetimas negali turėti jokios reikšmės teismo sprendimo dėl bausmės priėmimui. Antra, BPK 322 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokie asmenys privalo dalyvauti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme; nuteistojo dalyvavimas nėra privalomas.

9.6. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės, priimdamas nuosprendį savo iniciatyva, nepranešęs pašalinti faktinę aplinkybę, kad A. Ž., A. K. ir R. J. veikė bendrininkų grupe (nes nebuvo bent dviejų vykdytojų). Nors teismas argumentavo, kad taip švelninama visų nuteistųjų teisinė padėtis, tačiau su tokiais argumentais nesutiktina. Priešingai, pašalinus bendrininkų grupės požymį, buvo išskirtas A. Ž. vaidmuo, pripažįstant jį faktiniu organizatoriumi. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimą.

9.7. Byloje netinkamai išspręstas civilinių ieškinių klausimas. Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla, kurioje UAB „M“ pareikštame patikslintame civiliniame ieškinyje nurodoma, kad dėl 166 988,21 Eur kaip civiliniai atsakovai traukiami A. Ž. ir L. G.. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pareikštas 321 791,84 Eur sumos civilinis ieškinys, prie šio ieškinio pridėta minėtoje civilinėje byloje pareikšto ieškinio kopija, tačiau pirmosios instancijos teismas neanalizavo aplinkybės, ar 166 988,21 Eur yra 321 791,84 Eur sumos dalis, ar atskiras civilinio ieškinio reikalavimas. Nagrinėjamu atveju nesutampa ir kasoje buvusių lėšų sumos: vienu atveju – 166 988,21 Eur, kitu atveju – 169 462,56 Eur. A. Ž. teigimu, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad lygiagrečiai yra arba tebenagrinėjami civiliniai ieškiniai civilinėse bylose, kuriose procesas nėra pasibaigęs, arba yra ir tokių civilinių bylų, kuriose procesas pasibaigęs, priteistos atitinkamos sumos, kurių dalys išieškotos arba neišieškotos, ir tokias neišieškotas mokesčių dalis yra perėmusi VĮ Turto bankas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė: „Juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, nekiltų civilinė atsakomybė, jei jis įrodytų, kad mokestinė prievolė nebūtų įvykdyta net ir tuo atveju, jei nebūtų padaryta nusikalstama veika“, tačiau, apelianto teigimu, toks teismo motyvas perkelia įrodinėjimo naštą kaltinamajam, nors BPK 113 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nagrinėjamas pagal baudžiamojo proceso nuostatas, t. y. laikantis baudžiamojo proceso taisyklių ir neperkeliant kaltinamajam pareigos įrodinėti savo nekaltumo. Taigi nagrinėjamu atveju civiliniai ieškiniai turi būti palikti nenagrinėti.

10. Nuteistasis A. K. ir jo gynėjas E. Rugienius kasaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

10.1. Teismų sprendimai nėra pagrįsti išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovautasi nepatikimais asmenų parodymais, likę įrodymai vertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį. Byloje nėra patikimų duomenų, kurie leistų daryti pagrįstas išvadas apie tariamas organizacines A. K. sąsajas su nuosprendyje minimomis įmonėmis, todėl jis pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai. Viešai prieinama informacija patvirtina, kad VšĮ „H“ akcininku ir direktoriumi buvo A. B. (A. B.), tačiau apeliacinės instancijos teismas tik remdamasis nekonkrečiais T. G., J. Č. ir paties A. B. parodymais nustatė tariamas VšĮ „H“ sąsajas su A. K.. Kitoje byloje priimtame Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 29 d. nuosprendyje J. Č. (minėtoje byloje apklausta kaip liudytoja) parodė, jog, keičiantis VšĮ „H“ direktoriams, A. B. atvedė A. K. ir R. J., tačiau tai neleidžia spręsti apie A. K. sąsajas su VšĮ „H“, o J. Č. parodymai, duoti kitoje byloje, negali būti pripažinti patikimais ir dėl to, jog šioje byloje ji buvo pripažinta kaltinamąja ir turėjo suinteresuotumą teikti jai palankius parodymus. Teismai neįvertino to, kad UAB „P“ direktorė G. A. ir liudytoja A. I. patvirtino, jog A. K. neturi ryšių ne tik su šia bendrove, bet ir su UAB „M“, UAB „Hu“, UAB „V“, UAB „N“, UAB „Sv“, UAB „T“. Apie tariamus A. K. ryšius su UAB „R“ pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė iš baudžiamosios atsakomybės siekusio išvengti A. R. parodymų. Pastarasis teigė, jog A. K. prašymu jis buvo UAB „R“ vadovas, nors realiai jokios veiklos nevykdė, dokumentų nepasirašinėjo. Vertindamas tariamą A. K. ir UAB „Hu“ sąsajumą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi V. I. ir R. J. parodymais, tačiau nepašalino šių asmenų parodymuose esančių prieštaravimų.

10.2. Byloje neatskleisti bendrininkavimo objektyvieji (padėjimo) požymiai, nenustatyta, kaip pasireiškė A. K. kaip padėjėjo veiksmai. Teismai neatskleidė, kaip A. K. prisidėjo prie kaltinime nurodytų PVM sąskaitų faktūrų, kurias A. Ž. įtraukė į UAB „M“ buhalterinę apskaitą, bei kasos pajamų orderių išrašymo ir panaudojimo, be to, PVM sąskaitas faktūras išrašė ne A. K., o kiti asmenys. Be to, jis net negalėjo išrašyti VšĮ „H“ sąskaitų faktūrų, nes tuo metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę (nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2014 m. lapkričio 30 d.). Teismai neišskyrė A. K. konkrečių veiksmų darant nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182, 183, 222 straipsniuose, jam ir R. J. inkriminuotos aplinkybės sudubliuotos, nėra individualizuotos, o tai reiškia, kad jie atsako už tą patį veiksmą, tai įrodinėjimo procese nėra leidžiama.

10.3. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų išankstinį susitarimą bei tiesioginę tyčią bendrai daryti nusikalstamas veikas, taip pat nenustatyti A. K. motyvai. Teismams nenustačius, kad dėl padarytos veikos A. K. turėjo materialinės ar kitokios naudos arba veikė norėdamas padėti bendrininkams dėl asmeninių priežasčių, konstatuotina, jog nuteistojo veiksmai negalėjo būti kvalifikuojami pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 3 dalį. Vien tai, kad A. K. kartu su R. J. įsigijo ir faktiškai valdė jokios veiklos nevykdančias įmones, nepakanka, kad būtų konstatuota A. K. kaltė, t. y. suvokimas, kad jis padeda daryti konkrečias nusikalstamas veikas kitiems bendrininkams.

10.4. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas A. K. bausmę, pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, bausmės neindividualizavo, neatsižvelgė, kad jis su žmona augina du mažamečius vaikus, kuriuos slaugo. Taip pat šis teismas, pasikeitus baudžiamojo įstatymo redakcijai (BK 182 straipsnio 3 dalies ir 183 straipsnio 3 dalies sankcijose ne tik nustačius alternatyvią bausmę – baudą, bet ir sumažinus laisvės atėmimo bausmės viršutinę ribą, o BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustačius papildomą alternatyvią bausmę – laisvės apribojimą), A. K. veikas perkvalifikavo pagal naują redakciją, bet paskirtų bausmių nešvelnino, nors bausmę švelninantis įstatymas turi grįžtamąją galią. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalį, nes, nesant skundų, kvestionuojančių paskirtų bausmių švelnumą, ir prašymų A. K. skirti griežtesnę bausmę, nebuvo pagrindo bloginti A. K. padėtį. Nepaisydamas to, teismas perkvalifikavo A. K. veikas neatsižvelgdamas į pakitusį (sumažėjusį) bausmės vidurkį.

10.5. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. K. baudžiamasis procesas vyko šališkai. Apeliacinės instancijos teismas neatnaujino įrodymų tyrimo dėl prokuroro D. Puzino (kuris atliko ikiteisminį tyrimą šioje byloje) veiksmų; be to, nustatyta, kad ir šioje byloje D. Puzinas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. A. K. būnant kavinėje ikiteisminio tyrimo metu prie jo priėjo ir nurodė, kad su juo (D. Puzinu) jis bendrautų per M. N.. Ankstesnis ikiteisminis tyrimas, kuriame D. Puzinas atliko neteisėtus veiksmus, A. K. pradėtas 2017 m., t. y. vieneri metai prieš tai, kai šioje byloje surašytas ir teismui perduotas kaltinamasis aktas (2018 m.). Taigi, abiejų tyrimų laikotarpiai persidengia, todėl yra pagrindas abejoti atlikto tyrimo objektyvumu nuo pat jo pradėjimo, nes abiem tyrimams vadovavo D. Puzinas. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nerinkta informacija apie A. K. ir A. Ž. bendravimą, kurio metu jie būtų taręsi dėl A. K. kaip padėjėjo pagalbos; tai rodo, jog tyrimas organizuotas šališkai, netikrinant visų aplinkybių ir nerenkant įrodymų, kurie galėtų paneigti A. K. pareikštus įtarimus.

10.6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, kad teisėjas negali dalyvauti procese ir tuo atveju, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMzYtMTA3Ni8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-36-1076/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-36-1076/2022">1A-36-1076/2022</a> nuteistajam A. K. buvo priimtas teisėjų kolegijos, kurios vienu iš narių buvo teisėjas J. Namavičius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 24 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04OC00ODkvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-88-489/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-88-489/2023">2K-7-88-489/2023</a> minėto nuosprendžio dalis panaikinta ir bylos dalis, susijusi su A. K. nuteisimu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka). Šioje byloje skundžiama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartis, kurios vienu iš narių taip pat buvo teisėjas J. Namavičius. Taigi, tas pats teisėjas dalyvavo priimant tiek skundžiamą nutartį, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtMzYtMTA3Ni8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-36-1076/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-36-1076/2022">1A-36-1076/2022</a>, kurio dalis panaikinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dėl padarytų esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų. Pakartotinai nagrinėjant minėtą bylą apeliacinės instancijos teisme ir priimant 2024 m. sausio 15 d. nuosprendį, teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja buvo teisėja V. Liudvinavičienė, kuri taip pat buvo pirmininkė ir pranešėja priimant šiuo kasaciniu skundu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Toks apeliacinės instancijos teismo elgesys pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, BPK 44 straipsnio 3 dalį, dėl to šios bylos apeliacijos procese iš A. K. buvo atimta teisė į nešališką teismą ir sąžiningą teismo procesą.

11. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokurorė atsiliepime nurodo:

11.1. Pirmosios instancijos teisme, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ištirti ir įvertinti įrodymai, kuriuos patikrino apeliacinės instancijos teismas, visiškai įrodo A. K. ir A. Ž. kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Apeliacinės instancijos teismas įvertino baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistųjų apeliacinių skundų turinį, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus, taip pat atliko įrodymų tyrimą (apklausė liudytojus D. Puziną, S. L.), išklausė proceso dalyvių argumentus ir konstatavo, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinio teismo nutartyje išsamiai ir motyvuotai atsakyta į visus skunduose išdėstytus argumentus dėl įrodymų vertinimo, liudytojų parodymų, veikos kvalifikavimo. Motyvai dėl A. Ž. gynėjo skunde pateiktų argumentų išdėstyti nutarties 8–63 punktuose. Nesutikti su teismo išvadomis nėra pagrindo, iš esmės visi argumentai yra atkartojami ir kasaciniame skunde.

11.2. Kasatorių teiginiai, kad surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįsti. Šioje byloje A. Ž. dėl nusikaltimų, nurodytų BK 183 straipsnio 2 dalyje (dėl 169 462,56 Eur pasisavinimo iš UAB „M“ kasos), BK 223 straipsnio 1 dalyje, BK 220 straipsnio 1 dalyje, išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, atlikęs įrodymų tyrimą ir apklausęs buvusį prokurorą D. Puziną, kuris šioje byloje 2018 m. lapkričio 28 d. surašė kaltinamąjį aktą, konstatavo, kad A. Ž. bylos nagrinėjimo metu suprato, kuo kaltinamas, teismui paaiškino bylos aplinkybes, susijusias su jam pareikštais kaltinimais, teismo posėdžių metu turėjo gynėją, turėjo galimybę užduoti klausimus liudytojams, specialistams. Ikiteisminis tyrimas dėl galimai korupcinio pobūdžio veikų D. Puzinui buvo pradėtas žymiai vėliau, t. y. 2020 m. Duomenų, jog prokuroras D. Puzinas būtų suinteresuotas šios baudžiamosios bylos baigtimi, teismai nenustatė, todėl argumentai dėl kaltinamąjį aktą surašiusio prokuroro šališkumo vertinami kaip deklaratyvūs ir pagrįstai atmesti. Be to, valstybinį kaltinimą palaikė kiti prokurorai, o bylą išnagrinėjo skirtingi dviejų instancijų teismų teisėjai.

11.3. Taip pat atmestinas kasatorių argumentas, kad bylą išnagrinėjo šališkos sudėties teismas (kad šioje ir kitoje byloje, kurioje nuteistas A. K., sprendimai buvo paskelbti tą pačią dieną, o pranešėja buvo ta pati teisėja V. Liudvinavičienė). Nustatyta, kad 2023 m. gegužės 31 d. teismo posėdyje A. K. pareiškė nušalinimą teisėjui J. Namavičiui. Teisėjos V. Liudvinavičienė ir J. Jakubonienė priėmė protokolinę nutartį ir nusprendė netenkinti prašymo nušalinti kolegijos teisėją J. Namavičių. Teismas pažymėjo, jog įstatymas nedraudžia nagrinėti baudžiamosios bylos, jeigu teisėjas nagrinėja ar prieš tai nagrinėjo tą pačią bylą, netgi dėl kito asmens ar dėl kitų aplinkybių, todėl faktas, kad teisėjas J. Namavičius dalyvavo kitoje byloje, kurioje Lietuvos apeliacinio teismo buvo nuteistas A. K., ir po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04OC00ODkvMjAyMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-88-489/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-88-489/2023">2K-7-88-489/2023</a> (kurioje A. K. ir P. B. buvo nuteisti dėl kitų, su šia byla nesusijusių, veikų), byla buvo sugrąžinta į Lietuvos apeliacinį teismą, nėra pakankamas padaryti išvadai, jog teisėjas yra šališkas. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs šiuo klausimu, jog teisėjo sprendimo priėmimas kitoje byloje nerodo teisėjo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143/2012">2K-143/2012</a>, 2K-143-628/2021). Taigi, šis argumentas dėl teisėjo J. Namavičiaus galimo šališkumo atmestas pagrįstai.

11.4. Susipažinus su 2023 m. sausio 30 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko E. Rimšelio nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-202-870/2023 dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kurį skundė A. Ž. ir A. K., matyti, kad pirmininkas, vadovaudamasis BPK 323 straipsniu, Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Lietuvos apeliaciniame teisme taisyklių 3, 10 ir 13 punktais, baudžiamojoje byloje dėl gautų apeliacinių skundų pranešėja paskiria Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėją V. Liudvinavičienę, taip pat sudarė teisėjų kolegiją iš teisėjų J. Jakubonienės, V. Liudvinavičienės ir J. Namavičiaus. Susipažinus su 2023 m. kovo 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko E. Rimšelio nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-249-870/2023 dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžio, matyti, kad pirmininkas, vadovaudamasis BPK 323 straipsniu, Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo Lietuvos apeliaciniame teisme taisyklių 3, 10 ir 13 punktais, baudžiamojoje byloje dėl gautų apeliacinių skundų pranešėja paskiria Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėją V. Liudvinavičienę, taip pat sudarė teisėjų kolegiją iš teisėjų A. Bielskės, V. Liudvinavičienės ir A. Survilienės.

11.5. Taigi, argumentas, kad ta pati teisėja tą pačią dieną skirtingose bylose priima nutartį ir nuosprendį ir yra kažkokiu būdu suinteresuota bylos baigtimi, išskyrus tai, kad išnagrinėjusi bylą, vadovaudamasi BPK 326 straipsniu, turi priimti proceso sprendimą, nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Įrodymų tyrimas byloje Nr. 1A-202-870/2023 (A. K. ir A. Ž.) baigtas 2023 m. spalio 26 d., nutartis paskelbta 2024 m. sausio 15 d. Įrodymų tyrimas byloje Nr. 1A-249-870/2023 (A. K. ir P. B.) baigtas 2023 m. gruodžio 5 d., nuosprendis paskelbtas 2024 m. sausio 15 d. Taip pat motyvuotai ir pagrįstai atmestas A. K. 2023 m. gruodžio 7 d. teismui raštu pareikštas prašymas atnaujinti įrodymų tyrimą. Teismas nutarties 77 punkte išsamiai motyvavo ir pateikė argumentus, kodėl prašymas netenkinamas. Ikiteisminis tyrimas Nr. 02-7-00004-20 dėl P. B. iš viso neturi jokios sąsajos su šia nagrinėjama baudžiamąja byla, todėl ir kasaciniame skunde nurodomas šališkumas, siejamas su kaltinamuoju aktu, kurį surašė buvęs prokuroras D. Puzinas, atmestinas kaip nepagrįstas.

11.6. Taip pat nepagrįsti kasacinių skundų argumentai dėl bausmių švelninimo pasikeitus baudžiamajam įstatymui. Vykstant baudžiamosios bylos apeliaciniam procesui, 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo Baudžiamojo kodekso redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), pagal kurią pasikeitė A. K. ir A. Ž. padarytų nusikalstamų veikų teisinis vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo įstatymo, švelninančio nuteistųjų padėtį, taikymą (motyvai išdėstyti 78–97 punktuose). Teismas taip pat nurodė, kodėl A. Ž. netaiko naujosios įstatymo redakcijos, t. y. negalima pasunkinti nuteistojo teisinės padėties (84–86 punktai). Skirdamas bausmes pagal naują BK redakciją, teismas išsamiai motyvavo sprendimą, kad A. Ž. paskirta švelniausia sankcijoje nustatyta bausmės rūšis – bauda, taip pat pirmosios instancijos teismas jam taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjo paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tad labiau švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo. Nors kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas A. Ž. paskirtą bausmę, nurodė įstatyme nesantį pagrindą – „dalyje posėdžių nedalyvavo, proceso eiga nesidomėjo“, tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu skiriant bausmę. Toks teismo motyvas apibūdina A. Ž. asmenybę ir neturėjo įtakos galutinės bausmės paskyrimui. Tuo tarpu skirdamas bausmę A. K. teismas nurodė, kad individualizuodamas bausmės paskyrimą jis atsižvelgė į kaltės formą ir nusikaltimų pavojingumą, vaidmenį ir indėlį darant nusikalstamas veikas, tikslus, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir kitas aplinkybes. Teismas taip pat nurodė, kad nėra nustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą mažinti A. K. paskirtų bausmių dydžius. Su tokia teismo nuomone sutiktina, nes ir kasaciniame skunde nėra nurodyta aplinkybių, kurios leistų mažinti paskirtų bausmių dydį.

11.7. Dėl priteistų civilinių ieškinių apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė 55–61 punktuose. Kasatorių pateikiamos savos įvykių versijos ir teismų įrodymų vertinimo atmetimas nepagrindžia BPK normų pažeidimo. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, į esminius skundų argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami, apeliacinės instancijos teismas BPK 320–324 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nepažeidė. Esminių BPK pažeidimų, kurie nurodomi kasaciniuose skunduose, nepadaryta, todėl nėra pagrindo naikinti teismų sprendimus.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12. Nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo advokato V. Sirvydžio bei nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato E. Rugieniaus kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl nuteistojo A. K. ir jo gynėjo kasacinio skundo

Dėl išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo ir įrodymų vertinimo

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>). Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-295/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-295/2013">2K-295/2013</a>, 2K-7-57-648/2021). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023, 2K-217-719/2023 ir kt.).

14. Nors nuteistasis ir jo gynėjas kasaciniame skunde teigia, jog nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo laikomasi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų dėl bylos aplinkybių išsamaus išnagrinėjimo bei bylos duomenų patikimumo įvertinimo, todėl, jų manymu, byloje nėra patikimų duomenų, kurie leistų daryti pagrįstas išvadas apie tariamas organizacines A. K. nusikalstamas sąsajas su nuosprendyje minimomis įmonėmis, ir jis pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai, su šiais teiginiais nėra pagrindo sutikti. Šios gynybinės versijos nuteistasis A. K. laikėsi nuo pat ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjant bylą teisme, iš esmės tais pačiais teiginiais pagrįstas buvo ir jo apeliacinis skundas, šie teiginiai atkartojami ir kasaciniame skunde. Iš viso kelerius metus trukusio teismo proceso metu buvo nagrinėjamos bylos aplinkybės, vertinami bylos duomenys ir tikrinami įrodymai patikimumo, išsamumo ir jų tarpusavio sąsajos aspektu. Teismai, remdamiesi dešimčių apklaustų liudytojų, nuteistojo R. J. ir byloje surinktų rašytinių įrodymų bei specialistų atliktų tyrimų duomenimis bei išvadomis, atkūrė nusikalstamo mechanizmo schemą, paneigė nuteistojo A. K. gynybinę versiją ir bylos proceso metu išnagrinėtos įrodomosios medžiagos nuosekliais bei baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka patikrintais duomenimis pagrindė A. K. inkriminuotų nusikaltimų požymius.

15. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ištirti įrodymai paneigia A. K. versiją, kad jis buvo tik UAB „O“ direktoriumi ir apie kitas įmones, kurios minimos kaltinime, jis sužinojo tik gavęs įtarimą. Teismai, atmesdami nuteistojo versiją, pagrįstai rėmėsi liudytojos J. Č., T. G., A. B., A. R., T. B., L. S., M. M. parodymais apie tai, kaip buvo įsigyjamos, valdomos VšĮ „H“, UAB „Hu“, UAB „R“, UAB „V“, UAB „T“, UAB „Sv“, UAB „N“ ir organizuojama veikla šiose įmonėse, taip pat kaip buvo organizuojamas šių įmonių perleidimas kitiems asmenims, tvarkomi teisiniai klausimai, rengiami dokumentai. Liudytojai, kurie beveik nebuvo tarpusavyje pažįstami, patvirtino iš esmės tokias pačias aplinkybes ir vienodą A. K. veiklos schemą, kad A. K. per tarpininkus ar statytinius asmenis įsigydavo veiklą sustabdžiusias ar neveikiančias įmones. Įmonių vadovais buvo paskiriami asmenys, neturintys tam reikiamo pasiruošimo ir praktinių įgūdžių, antspaudo ir buhalterinių dokumentų minėti asmenys paprastai negaudavo, realiai jokios veiklos įmonėje nevykdė ir jokių sutarčių nesudarinėjo arba tik pagal A. K. nurodymą telefonu ar iš anksto sutartoje vietoje paimdavo A. K. siųstus dokumentų ruošinius, juos pasirašydavo ir siųsdavo jam atgal, pagal A. K. nurodytą adresą. Daugelis fiktyviai įdarbintų asmenų net nežinojo įmonės sąskaitos likučio, nesirūpino buhalterinės apskaitos tvarkymu, nežinojo, kas tvarko buhalterinę apskaitą, net nežinojo įmonės veiklos srities, kuo ta įmonė užsiėmė, kiek buvo įdarbinta darbuotojų. Visa ši veiklos schema patvirtina konspiracinį A. K. veiklos pobūdį, siekį veikti prisidengiant formaliai įmonių vadovais įdarbintais asmenimis, pačiam liekant nuošalyje nuo nusikalstamos veiklos; kartu visa tai patvirtina jo suvokimą, kad jis veikia nusikalstamai.

16. Šių apibendrintai pateiktų, teismų išnagrinėtų bylos aplinkybių visuma bei jomis remiantis padarytos įrodymų vertinimo išvados neturi esminių prieštaravimų ir yra nuoseklios, vertinant įrodymus nebuvo padaryta esminių klaidų dėl turinio reikšmės. Teismų atlikto bylos nagrinėjimo metu ištirti bylos duomenys atitinka įstatymo reikalavimus, nustatytus įrodymams, kuriais gali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, kasaciniame skunde nėra pateikta jokių teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti bylos duomenų patikimumu, nėra ir teisinių argumentų dėl bylos duomenų neišsamumo ar prieštaringumo, kurie kvestionuotų teismų sprendimuose išdėstytų įrodymų atitiktį BPK reikalavimams ar teisinių argumentų nebuvimą atsakant į esminius apeliacinio skundo argumentus.

Dėl A. K. bendrininkavimo padarant BK 24 straipsnio 6 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 3 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje nurodytas veikas

17. Bendrininkavimo padarant nusikaltimą samprata yra išdėstyta BK 24 straipsnio 1 dalyje. Kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, įstatymas nenurodo. Todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir kt.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, jog visi bendrininkai (t. y. vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas) buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje (t. y. susitarimas gali būti išankstinis ar staiga kilęs), iki bus pasiektas norimas rezultatas. Bendrininkavimas iš anksto susitarus yra tokia bendrininkavimo rūšis, kai susitarimas tarp bendrininkų dėl bendro nusikalstamos veikos padarymo sudaromas iki nusikalstamos veikos objektyviosios pusės įgyvendinimo pradžios. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, nustatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-105-699/2016, 2K-295-719/2018, 2K-147-489/2021 ir kt.).

18. Viena iš nusikaltimo bendrininkų rūšių yra padėjėjas (BK 24 straipsnio 6 dalis). Teismų praktikoje konstatuota, kad padėjėjo, kaip vieno iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių, ypatybė yra ta, jog jis tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties, t. y. neatlieka veiksmų, aprašytų nusikalstamos veikos dispozicijoje, bet atlieka BK 24 straipsnio 6 dalyje išvardytus veiksmus, kuriais palengvina vykdytojui realizuoti nusikalstamos veikos sudėtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-53-222/2017, 2K-345-511/2018, 2K-144-693/2019). Padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Padėjėjas padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą ir taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMi8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-2/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-2/2014">2K-2/2014</a>, 2K-403-648/2016, 2K-345-511/2018). Taigi padėjimas yra aktyvūs veiksmai, kuriais padėjėjas sudaro sąlygas padaryti nusikalstamą veiką ar kitaip palengvina vykdytojui padaryti nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-70-895/2018, 2K-144-693/2019).

19. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, jog byloje neatskleisti bendrininkavimo objektyvieji (padėjimo) požymiai, nenustatyta, kaip pasireiškė A. K. kaip padėjėjo veiksmai. Teismų išnagrinėti liudytojų parodymai ir rašytiniai bylos duomenys patvirtina sąsajas tarp visų bendrininkų, nes A. K. ir R. J. įgijo ir faktiškai valdė jokios veiklos nevykdančias VšĮ „H“, UAB „Hu“, UAB „R“, UAB „V“, UAB „O“, UAB „T“, UAB „Sv“, UAB „N“, jose įsidarbindavo patys arba įdarbindavo fiktyvius įmonių vadovus, taip sukūrė grandinę minėtų veiklos nevykdančių įmonių, kuriomis, pasitelkę tarpininkes bendroves UAB „P“ ir UAB „Pr“, imitavo sandorius su A. Ž. valdoma UAB „M“. Rekonstruodami nusikalstamos veikos schemą, teismai pagrįstai rėmėsi ir mokestinio patikrinimo duomenimis, kuriais nustatyti nuomojamų darbuotojų sąrašai. Būtent šiuos darbuotojus UAB „P“ išnuomojo iš minėtų įmonių ir pernuomojo A. Ž. valdomai įmonei UAB „M“. Pinigus privalomiems mokesčiams įmonei „O“ turėjo sumokėti UAB „P“ per UAB „Hu“, kuri buvo tik tarpininkė. Tie darbuotojai fiziškai dirbo UAB „M“, o įmonėje UAB „O“ jie buvo įdarbinti tik formaliai. Remiantis šiomis aplinkybėmis, teisinga teismų išvada, jog nepagrįsti A. K. teiginiai, kad mokesčius už darbuotojus turėjo mokėti ne UAB „O“, o ta įmonė, kuri ir išsinuomojo šiuos darbuotojus. Atsakant į šį klausimą, svarbu pažymėti, jog UAB „O“ faktinė veikla buvo tarpininkavimo veikla, nuomojant darbuotojus, ir UAB „O“, atstovaujama A. K., bei UAB „Hu“, atstovaujama R. J., 2014 m. gegužės 7 d. pasirašė paslaugų teikimo sutartį (be numerio), kuria UAB „O“ įsipareigojo aprūpinti įmonę UAB „Hu“ darbuotojais (nuomojami darbuotojai). Minėtos sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad su darbo santykiais susijusių mokesčių sumokėjimas yra įdarbinimo įmonės atsakomybė, tačiau UAB „O“ kaip įdarbinimo įmonė, pagal „Sodros“ pateiktus duomenis, jokių mokesčių nemokėjo.

20. Nors A. K. prisipažįsta buvęs tik UAB „O“ direktoriumi ir teigia jokių ryšių su kitomis įmonėmis neturėjęs, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptarti įrodymai (fiktyviai įmonių vadovais įdarbintų asmenų, buhalterės parodymai) atskleidžia A. K. bei A. Ž., taip pat skundžiamuose sprendimuose aptariamų įmonių sąsajas. Savo skunde A. K. pažymi, kad jis niekaip negalėjo prisidėti prie VšĮ „H“ sąskaitų faktūrų išrašymo, kadangi nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2014 m. lapkričio 30 d. jis atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Veikos, kuri pripažinta įrodyta, aprašyme nurodoma, kad minėtas sąskaitas faktūras išrašė nenustatytas asmuo, ir, A. K. teigimu, teismai neįvardijo, kaip tai susiję su jo veiksmais.

21. Atmesdamas A. K. gynybinę versiją, kad jis negalėjo bendrininkauti darant nusikalstamas veikas tuo metu, kai atliko bausmę Pravieniškių kolonijoje, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tai, jog A. K. tam tikru metu atliko laisvės atėmimo bausmę, gal kiek apribojo, bet neatėmė iš jo galimybės bendrauti su A. Ž. per pasimatymus, kurių intensyvumą patvirtino liudytoja J. Č., ji nurodė, kad A. Ž. pas A. K. dažnai važinėjo į pasimatymus. Pasimatymų metu A. K. turėjo galimybę duoti tam tikrus nurodymus ir surašyti reikiamus dokumentus, susijusius su jo netiesiogiai valdomomis bendrovėmis. Tokią A. K. veiklos praktiką patvirtino ir R. J., kuris nurodė, kad UAB „Hu“ buvo įsteigta A. K. prašymu, nes jis pats to padaryti negalėjo, kadangi tuo metu atliko laisvės atėmimo bausmę. Susitikęs su A. K. nebuvo, tačiau bendravo su juo telefonu. Teismo vertinimu, glaudūs tarpusavio ryšiai tiek su A. Ž., tiek su R. J. leido A. K. veikti aptariamų įmonių vardu net ir neįforminant savo vadovavimo oficialiais dokumentais. Tai, kad A. K. tiek organizavo bendrovių veiklą, oficialiai neįsidarbindamas, o paskirdamas tariamus įmonių vadovus, tiek ir valdė tas įmones ir davė asmenims nurodymus dėl veiklos stengdamasis išlikti anonimiškas, rodo, jog jis aktyviai bendrininkavo nusikalstamai veikdamas kartu su A. Ž., tai darė, kaip jau buvo minėta, suprasdamas galimas grėsmes dėl neteisėtos veiklos ir siekė nuslėpti bet kokias sąsajas su pirmiau nurodytomis įmonėmis, tai būtent ir atskleidžia A. K. siekį veikti neteisėtai, turint tikslą padėti A. Ž. įvykdyti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

22. Teismai, atskleisdami nusikalstamos veiklos schemą ir pripažindami įrodytomis nusikalstamas veikas, padarytas nuteistiesiems A. K. ir A. Ž. bendrai veikiant, pagrįstai rėmėsi įmonėse dirbusių liudytojų parodymais. Dešimtys liudytojų patvirtino, kad jie dirbo UAB „M“ vairuotojais, krovėjais, vadybininkais, sandėlininkais Kauno, Vilniaus, Panevėžio, Alytaus miestuose. Atlyginimas būdavo mokamas ir grynaisiais pinigais, ir banko pavedimais, jiems buvo pateikiamos darbo sutartys dėl įdarbinimo su veiklos nevykdančiomis VšĮ „H“, UAB „Hu“, UAB „R“, UAB „V“, UAB „O“, UAB „T“, UAB „Sv“, UAB „N“. Pažymėtina, kad darbuotojams būdavo nepaaiškinama, kodėl jie turi pasirašyti darbo sutartis su kitomis bendrovėmis arba kad jie yra atleidžiami iš UAB „M“ ir įdarbinami kitose įmonėse, su šiomis įmonėmis pasirašomos laikinosios darbo sutartys. Kai kurie iš liudytojų, kurie buvo įdarbinti UAB „O“, apie A. K. nieko nežinojo, manė, kad įmonei vadovauja A. Ž., nors darbo sutartyse buvo pasirašęs A. K.. Šios aplinkybės tik patvirtina teismų išvadą, jog nuteistųjų veiksmai bendrininkaujant, darant nusikalstamas veikas, buvo glaudžiai susipynę ir sutelkti nusikalstamam tikslui siekti, o ne įstatuose nurodytai įmonės veiklai vykdyti ir jai valdyti remiantis teisės aktų reikalavimais.

23. Kasaciniame skunde teigiama, jog teismai taip pat nenurodė konkrečių jo veiksmų, kurie lėmė nusikalstamų padarinių atsiradimą. Pritartina apeliacinės instancijos teismo argumentams, kuriais pabrėžta, kad padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Padėjėjas padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą ir taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMi8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-2/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-2/2014">2K-2/2014</a>, 2K-403-648/2016). Pripažindami A. K. kaltu padėjus A. Ž. apgaulingai tvarkyti UAB „M“ buhalterinę apskaitą, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nurodė, kad A. K. kartu su R. J. įsigijo ir faktiškai valdė jokios veiklos nevykdančias įmones, jose įsidarbindavo patys arba įdarbindavo kitus fiktyvius įmonių vadovus, taip sukurdami nevykdančių įmonių grandinę, ir, pasitelkę tarpininkes UAB „P“ bei UAB „Pr“, imitavo sandorius su A. Ž. valdoma UAB „M“. Dėl dalies dėl sukčiavimo išvengiant turtinės prievolės į valstybės biudžetą sumokėti su darbo santykiais susijusius mokesčius ir PVM teismai nusprendė, kad A. Ž., A. K. ir R. J. žinojo, jog privalomi mokėti mokesčiai nėra ir nebus mokami, nes tarpusavyje bendravo, imitavo darbuotojų nuomos paslaugų teikimą, prisidengdami netikromis paslaugų sutartimis, neva suteiktas paslaugas pateisindami į apskaitą įtrauktomis PVM sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų orderiais, VMI deklaruodami darbuotojams priskaitytą darbo užmokestį. A. K. valdoma UAB „O“ realios veiklos nevykdė, buvo įsteigta tik tam, kad šiai įmonei būtų perkelta gyventojų pajamų mokesčio, socialinio draudimo įmokų ir įmokų į Garantinį fondą prievolė.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tinkamai ištyrę byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl A. K., kaip padėjėjo, darant nusikalstamas veikas, veiksmų. Aptariamas A. K. veiksmų mechanizmas atskleidžia jo bendrą tyčią kartu su kitais byloje nuteistais asmenimis daryti jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Akivaizdu, kad neveikiančių įmonių įsigijimas buvo reikalingas tam, kad tų įmonių vardu būtų galima išrašyti fiktyvius buhalterinės apskaitos dokumentus, siekiant šiuos dokumentus įtraukti į UAB „M“ buhalterinę apskaitą, imituojant atsiskaitymus buvo pasisavinamos didelės vertės bendrovės lėšos ir apgaule UAB „M“ naudai išvengiama turtinių prievolių sumokėjimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Pirmiau aptartų A. K. veiksmų visuma patvirtina, kad šie veiksmai buvo neatsitiktiniai, jais kartu su R. J. A. K. siekė ir padėjo A. Ž. įvykdyti jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. A. K. dalyvavimas organizuojant veiklos nevykdančių įmonių grandinę ir dalyvavimas jos veikloje vertintinas kaip būtinas veiksmas, suteikiantis tariamiesiems (fiktyviems) sandoriams teisėtumo įspūdį, nes tokiais sandoriais buvo siekiama tik imituoti sandorius, iš esmės nenorint ir nesukuriant realių teisinių santykių, siekiant pasisavinti lėšas ir išvengti privalomų mokėjimų valstybei. Vien ta aplinkybė, kad A. K., veikdamas kaip padėjėjas, galėjo tiksliai ir nežinoti visų tolesnių A. Ž. veikimo aplinkybių, nepaneigia jo (A. K.), kaip padėjėjo, atsakomybės. Kaip jau buvo anksčiau paminėta, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir kt.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, jog visi bendrininkai (t. y. vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ar padėjėjas) buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales ir galimus veikos padarinius. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje ne tik iš anksto susitarus (t. y. susitarimas gali būti išankstinis ar staiga kilęs ar prisijungiama prie nusikaltimo darymo), iki bus pasiektas norimas rezultatas. Įvertinus gana sudėtingas nusikalstamų veikų schemas, A. K. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei apimtį, akivaizdu, kad jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo daromų veiksmų pobūdį ir norėjo taip pat veikti jau nuo pat nusikalstamų veikų sumanymo pradžios, teikdamas duomenis ir priemones, sukurdamas galimybes realizuoti nusikalstamas veikas. A. K. veiksmai buvo sąmoningi ir nuoseklūs, jo pastangos buvo sistemingos. Atsižvelgiant į fiktyvių sandorių apimtį, pinigų išgryninimo operacijų mastą, darytina išvada, kad jis suprato, jog savo veiksmais prisidėjo prie bendros su A. Ž. nusikalstamos veiklos ir priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais. A. K. veiksmuose yra veikų, nustatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 183 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Dėl šališko teismo proceso ir teisėjo šališkumo

25. Nesutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog A. K. baudžiamasis procesas vyko šališkai. Kasatoriaus manymu, šališkumas pasireiškė tuo, jog apeliacinės instancijos teismas neatnaujino įrodymų tyrimo dėl prokuroro D. Puzino (kuris atliko ikiteisminį tyrimą šioje byloje) veiksmų. Taip pat dėl teisėjų J. Namavičiaus ir V. Liudvinavičienės objektyviojo šališkumo.

26. BPK 324 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą ar jį atnaujinti. BPK 295 straipsnyje nurodyta, kad įrodymų tyrimas gali būti atnaujinamas, kai yra pranešama apie naujas aplinkybes, turinčias esminę reikšmę bylai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi A. K. pateiktus duomenis, nusprendė, kad nėra pagrindo nagrinėjamoje byloje atnaujinti įrodymų tyrimą, nes nuteistojo pateiktas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento 2023 m. lapkričio 23 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo P. B. su nagrinėjama byla apskritai nesusijęs. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, jog po beveik metų laiko nuo kaltinamojo akto surašymo šioje baudžiamojoje byloje kaltinamąjį aktą surašęs prokuroras galimai atliko neteisėtus veiksmus kitame ikiteisminiame tyrime, neleidžia daryti išvados, kad ir šis ikiteisminis tyrimas, nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, buvo organizuojamas siekiant nepagrįstai apkaltinti nekaltus asmenis.

27. Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai, kad buvo pažeista BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, įtvirtinanti, jog teisėjas negali dalyvauti procese ir tuo atveju, jei proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendis nuteistajam A. K. buvo priimtas teisėjų kolegijos, kurios vienas iš narių buvo teisėjas J. Namavičius, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 24 d. nutartimi minėto nuosprendžio dalis panaikinta bei bylos dalis, susijusi su A. K. nuteisimu, perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, bei šioje byloje skundžiama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartis, kurios vienas iš narių taip pat buvo teisėjas J. Namavičius, nėra negalėjimo dalyvauti procese pagrindas, nes įstatymas draudžia pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą. 2023 m. gegužės 31 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. K. pareiškė nušalinimą teisėjui J. Namavičiui remdamasis tik tuo, kad šis dalyvavo priimant anksčiau minėtą dėl jo sprendimą, kuris buvo panaikintas nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutarė pareikšto nušalinimo netenkinti. Pritartina apeliacinės instancijos teismo teisėjų argumentams, nes nušalinimo pagrindas, nurodytas BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte, turi būti pagrindžiamas, nurodant aplinkybes, keliančias abejonių teisėjo nešališkumu. Šiuo atveju pareikšto nušalinimo motyvai nėra pakankami, kad būtų padaryta išvada, jog teisėjas gali būti šališkas. Tokia išvada, kad teisėjo dalyvavimas kitoje byloje, kurioje teisiamas ar nuteistas nagrinėjamos bylos kaltinamasis, nerodo teisėjo nešališkumo, pagrindžiama ir kasacine praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143/2012">2K-143/2012</a>, 2K-143-628/2021) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Tai, kad, pakartotinai nagrinėjant minėtą bylą apeliacinės instancijos teisme ir priimant 2024 m. sausio 15 d. nuosprendį, teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja buvo teisėja V. Liudvinavičienė, kuri taip pat buvo pirmininkė ir pranešėja priimant šiuo kasaciniu skundu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nėra pagrindas teisėjui nusišalinti ar pareikšti jam nušalinimą. Tai, kad tas pats teisėjas nagrinėja skirtingas to paties kaltinamojo bylas, nepažeidžia baudžiamojo proceso reikalavimų ir yra normali praktika visų instancijų teismuose.

Dėl BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų netaikymo ir švelnesnės bausmės nepaskyrimo perkvalifikuojant veikas

28. Atsakant į skundo argumentus dėl neteisingų bausmių paskyrimo perkvalifikuojant veikas pagal naujas baudžiamųjų įstatymų redakcijas, pažymėtina tai, kad, pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės dydžio klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas ne konkretaus dydžio nustatymo aspektu, o išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQ1LTUwNy8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-345-507/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-345-507/2015">2K-345-507/2015</a>, 2K-337-489/2017, 2K-7-38-1073/2023).

29. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu A. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuotus neteisėtus veiksmus perkvalifikavus pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį kvalifikuotus veiksmus perkvalifikavus pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį kvalifikuotus veiksmus perkvalifikavus pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija), iš naujo buvo sprendžiamas už minėtas nusikalstamas veikas paskirtų bausmių klausimas, taip pat galutinės subendrintos bausmės paskyrimo klausimas. Spręsdama A. K. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgė į kaltės formą ir nusikaltimų pavojingumą (veikdamas tiesiogine tyčia padarė penkias nusikalstamas veikas (trijose iš jų – veikdamas kaip padėjėjas), iš kurių dvi priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, dvi – apysunkių nusikaltimų kategorijai, taip pat neatsargia kaltės forma padarė vieną nusikalstamą veiką (šiuo sprendimu minėta veika pagal naują BK redakciją nebuvo perkvalifikuota)); nuteistojo vaidmenį ir indėlį darant nusikalstamas veikas (veikdamas kaip padėjėjas, kartu su kitu nuteistuoju sukūrė veiklos nevykdančių bendrovių tinklą, taip padėdamas A. Ž. padaryti tris nusikalstamas veikas, kitus du nusikaltimus įvykdė veikdamas vienas); atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir gailėjosi dėl UAB „O“ buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)). Taip pat teismas įvertino baudžiamojoje byloje pateiktus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis: A. K. anksčiau teistas, taip pat ir už nusikaltimus bei baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK 182, 183 straipsniai) bei finansų sistemai (BK 222, 223 straipsniai); baustas administracine tvarka už įvairius administracinius nusižengimus. Todėl, paskirdamas A. K. realią laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei bausmės vidurkis, nustatytas įstatymų sankcijoje už padarytus sunkius nusikaltimus, apeliacinės instancijos teismas teisės taikymo aspektu paskyrė tinkamą bausmę.

30. Dėl galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas pažymėtina tai, kad teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalyje nurodytas bausmės švelninimo pagrindas yra siejamas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę šiuo pagrindu, turi motyvuotai nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-P-89/2014, 2K-432/2014, 2K-39/2019 ir kt.). Jokių išskirtinių nuteistojo asmenybę ar jo veikos pavojingumą apibūdinančių palankių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo įstatymo sankcijoje nurodytų bausmių ir paskirti švelnesnę bausmę, šioje byloje nėra, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo šį klausimą nagrinėti plačiau, pagal kasacinio skundo teiginius.

Dėl nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo kasacinio skundo

Dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams

31. Nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas advokatas V. Sirvydis kasaciniame skunde kaltinamojo akto neatitiktį BPK 219 straipsnio reikalavimams motyvuoja tuo, kad jis yra prieštaringas, nes A. Ž. buvo kaltinamas ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o tokia situacija negalima, gynybos prašymą kaltinamąjį aktą perduoti prokurorui teismas atmetė remdamasis neteisiniais argumentais; be to, jį surašęs prokuroras D. Puzinas buvo nušalintas nuo pareigų dėl jam pradėto ikiteisminio tyrimo kitame baudžiamajame procese, susijusiame su kitu nuteistuoju šioje byloje – A. K.. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.

32. BPK 219 straipsnio 3 punkte reglamentuota, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Šie reikalavimai skirti kaltinamojo teisei žinoti, kuo jis yra kaltinamas, užtikrinti ir bylos nagrinėjimo teisme riboms apibrėžti. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016). Taigi esminis BPK 219 straipsnio pažeidimas gali būti konstatuotas tik esant sąlygų visumai: 1) nustatomi esminiai kaltinamojo akto turinio trūkumai; 2) tokių procesinio dokumento, kuris surašomas pabaigus ikiteisminį tyrimą, trūkumų nėra galimybės ištaisyti bylą nagrinėjant teisme.

33. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su kaltinamojo akto turinio neatitiktimi BPK 219 straipsnio reikalavimams, ir motyvuotai juos atmetė. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartimi byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. 2019 m. balandžio 15 d. teisiamojo posėdžio metu prokurorui paskelbus kaltinamąjį aktą, kaltinamieji, taip pat ir A. Ž., dalyvaujant jų gynėjams pareiškė, kad supranta, kuo yra kaltinami, neprisipažino esą kalti.

34. Apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamią bylos teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigą, akcentuodamas, kad A. Ž. nurodė, jog supranta, kuo yra kaltinamas, teikė paaiškinimus dėl pateiktų kaltinimų, be to, posėdžių metu visuomet dalyvavo jo gynėjas, kuris taip pat turėjo galimybę užduoti su bylos aplinkybėmis susijusius klausimus kitiems proceso dalyviams (liudytojams, specialistėms). Pažymėtina, kad 2019 m. rugpjūčio 19 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu A. Ž. byloje pradėjo ginti naujas gynėjas – advokatas V. Sirvydis, ir tik 2021 m. gruodžio 14 d., t. y. praėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios ir A. Ž. jau ginant naujajam gynėjui (advokatui V. Sirvydžiui), pastarasis nurodė, kad kaltinamasis aktas neatitinka jam keliamų BPK 219 straipsnio 3 punkte įtvirtintų reikalavimų, o 2022 m. balandžio 8 d., vadovaudamasis BPK 254 straipsnio 3 dalimi, pateikė prašymą dėl baudžiamosios bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo prokurorui (nes prokurorui D. Puzinui, turinčiam sąsajų su A. K., pareikšti įtarimai). Teismas 2022 m. balandžio 8 d. nutartimi šį A. Ž. gynėjo prašymą atmetė ir išdėstė tokio savo sprendimo motyvus, be kita ko, pažymėdamas, kad iš 2020 m. birželio 18 d. protokolo matyti, jog byloje buvo paskirtas naujas prokuroras, taigi, A. Ž. gynėjui teikiant prašymą dėl bylos su kaltinamuoju aktu perdavimo prokurorui, prokuroras D. Puzinas jau buvo pakeistas kitu prokuroru. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti keliamas abejones dėl kaltinamojo akto atitikties BPK reikalavimams, atnaujino įrodymų tyrimą ir apklausė kaltinamąjį aktą surašiusį prokurorą D. Puziną bei konstatavo, kad versija apie D. Puzino suinteresuotumą šioje baudžiamojoje byloje nepasitvirtino.

35. Taigi, iš bylos medžiagos matyti, kad gynyba baudžiamojo proceso metu aktyviai naudojosi teise ginčyti A. Ž. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, teikė savo versijas dėl byloje surinktų įrodymų ir jais nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo, todėl teigti, kad nuteistasis nežinojo, kuo jis yra kaltinamas byloje, ar kad kitaip buvo suvaržytos jo teisės teisminio bylos nagrinėjimo metu, nėra pagrindo. Tokios išvados nepaneigia tai, kad byloje prokuroras D. Puzinas buvo pakeistas kitu prokuroru dėl jam pareikštų įtarimų (susijusių su kitu nuteistuoju šioje byloje – A. K.) kitoje baudžiamojoje byloje.

36. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs kaltinamojo akto turinį, pagrįstai konstatavo, kad šis procesinis dokumentas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, nes jame nėra esminių kaltinamojo akto turinio trūkumų. Priešingai nei teigia kasatoriai, tai, kad A. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nereiškia, kad kaltinamasis aktas yra prieštaringas. Bylos nagrinėjimo metu kaltinimas A. Ž. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nepasitvirtino, pirmosios instancijos teismas pateikė aiškius ir išsamius veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį motyvus ir nurodė, kodėl A. Ž. veiksmuose nėra BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties; apeliacinės instancijos teismas šias pirmosios instancijos teismo išvadas dar kartą patvirtino konstatuodamas, kad egzistavo teisinis pagrindas A. Ž. išteisinti dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos (įvertino nusikalstamų veikų apimtį, suklaidinimo būdą). Pažymėtina, kad kaltinamajame akte yra nustatytas preliminarus kaltinamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų teisinis vertinimas. Galutinę išvadą dėl kaltininko padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą padaro teismas, priimdamas nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjgwLTY0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-280-648/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-280-648/2018">2K-280-648/2018</a>).

37. Taigi nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad A. Ž. nepadarė veikos, turinčios BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), ir jį išteisino, o pateiktas kaltinimas dėl neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ir turtą pateikimo nepasitvirtino.

38. Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismams nebuvo pagrindo konstatuoti esminio BPK 219 straipsnio pažeidimo padarymo byloje. Toks A. Ž. ir jo gynėjo prašymas baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perduoti prokurorui vertintinas kaip gynybinė taktika, nes, kaip jau minėta anksčiau, jis buvo pateiktas, kai byloje pradėjo dalyvauti naujas A. Ž. gynėjas ir nuo bylos nagrinėjimo teisme pradžios buvo praėję daugiau kaip dveji metai; iki tol kaltinamasis A. Ž. nenurodė, jog nesupranta kaltinimo, aktyviai gynėsi, uždavė klausimų apklaustiems liudytojams ir naudojosi kitomis procesinėmis teisėmis, taigi kaltinimo esmę suprato, jo gynėjai (tiek ankstesnis, tiek naujai pradėjęs dalyvauti) taip pat jokių pastabų dėl pateiktų kaltinimų nereiškė.

39. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, A. Ž. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimams atmestini, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Dėl bendrininkų grupės požymio

40. Taip pat nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismui savo iniciatyva pašalinus iš kaltinimo požymį, jog nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant bendrininkų grupe (nenustačius būtinojo bendrininkų grupės požymio – bent dviejų vykdytojų), buvo pažeistos BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos.

41. BPK 255 straipsnis apibrėžia ir nustato nagrinėjimo teisme ribas. Pagal šio straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus. Šiame straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga, kai yra pagrindas manyti, jog kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota ar kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie šią galimybę nedelsiant pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016 ir kt.).

42. Iš byloje esančio kaltinamojo akto turinio matyti, kad A. Ž. bei kitiems kaltinamiesiems šioje byloje nusikalstamos veikos buvo inkriminuotos kaip padarytos veikiant bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nėra bendrininkų grupės požymio – bent dviejų vykdytojų, A. Ž. ir kitiems kaltininkams inkriminuotą kaltinimą patikslino nurodydamas, kad jie veikė ne bendrininkų grupe, o bendrininkaudami. Nuteistasis A. Ž. analogišką klausimą kėlė ir apeliaciniame skunde, į šį klausimą buvo išsamiai ir motyvuotai atsakyta nurodant, kad, pašalinus iš kaltinimo bendrininkų grupės požymį, buvo palengvinta nuteistųjų teisinė padėtis, nes nebuvo nustatyta ir BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką asmuo padarė bendrininkų grupe, – galėjusi turėti įtakos skiriamos bausmės griežtumui. Nors kaltinimas buvo pakeistas priimant nuosprendį, tačiau tai palengvino nuteistųjų teisinę padėtį, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje buvo suvaržyta A. Ž. teisė žinoti, kuo jis kaltinamas, ir nuo šio kaltinimo tinkamai gintis.

43. Taigi kasaciniame skunde keliami klausimai dėl bendrininkų grupės požymio yra nepagrįsti, prieštaraujantys baudžiamosios bylos medžiagai, todėl atmestini. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, baudžiamojo proceso įstatymo normos, susijusios su kaltinimo keitimu, nebuvo pažeistos.

Dėl įrodymų vertinimo ir kitų BPK reikalavimų laikymosi bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

44. Nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas kasaciniame skunde nesutikimą su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu motyvuoja tuo, kad byloje buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie nepagrįstai buvo kriminalizuoti; nusikalstamų veikų padarymo metu jis UAB „M“ nevadovavo, nuteistojo dalyvavimas ir kaltė jam inkriminuotose nusikalstamose veikose nėra tinkamai nustatyti, įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį.

45. Pažymėtina, kad tokie kasacinių skundų teiginiai nagrinėtini pagal abiejų instancijų teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.

46. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

47. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje apklausė kaltinamuosius A. Ž. ir A. K., taip pat liudytojus L. G., V. P., S. B., R. G. ir kt., ištyrė rašytinius bylos įrodymus (2016 m. rugpjūčio 19 d. ir 2017 m. spalio 6 d. specialistų išvadas, kitą bylos medžiagą), šiuos įrodymus apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai ir visapusiškai išanalizavo bei įvertino tiek atskirai, tiek kaip visumą, palygindamas juos tarpusavyje, jų pagrindu nustatė faktines bylos aplinkybes dėl kaltinamiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo ir pateikė aiškius bei išsamius motyvus dėl jų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas; teismas aptarė ir iškeltas gynybos versijas bei jas motyvuotai atmetė. Priešingai negu teigia kasatoriai, neva priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas labiau rėmėsi liudytojų L. G., S. B. ir R. G. parodymais, nė vienam įrodymui neteikta didesnė reikšmė, vertinta jų visuma, iš kurios teismas padarė išvadą, jog, A. Ž. vadovaujant bendrovei, buvo sudaromi nepelningi sandoriai, nemokami mokesčiai, didinami įsiskolinimai imant paskolas ir sudarant lizingo sutartis, o tai bendrovę privedė prie bankroto. Tai, kad bylos įrodymai įvertinti ne taip, kaip vertino ir tikėjosi nuteistasis A. Ž., savaime negali būti laikoma BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu.

48. Taip pat byla buvo išsamiai patikrinta apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, t. y. buvo dar kartą patikrinti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, skundžiamo nuosprendžio turinys. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kaip to reikalaujama BPK 331 straipsnio 1 dalyje, pateiktos motyvuotos išvados, nurodyta, kodėl apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami. Taigi, analogiški argumentai dėl, nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo manymu, nepagrįsto A. Ž. nuteisimo pagal atitinkamus BK specialiosios dalies straipsnius buvo keliami ir nuteistojo apeliaciniame skunde, į juos apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė. Teismo padarytos išvados yra logiškos, neprieštaringos, argumentuotos ir nekelia abejonių.

49. Kasatoriai – nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas – teigia, kad A. Ž. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 209 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai. Kasatorių argumentai, kuriais grindžiami tokie teiginiai, t. y. ginčijamas įrodymų vertinimas ir nustatytų faktinių aplinkybių buvimas, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė tokią A. Ž. inkriminuotų nusikalstamų veikų darymo schemą: siekiant apgaule išvengti turtinės prievolės į valstybės biudžetą sumokėti su darbo santykiais susijusius mokesčius (imituojant darbuotojų nuomą UAB „M“), buvo sudaromos netikros paslaugų teikimo sutartys, šios tariamai suteiktos paslaugos įforminamos PVM sąskaitose faktūrose, kasos pajamų orderiuose, tačiau privalomi mokėti mokesčiai (gyventojų pajamų mokestis, pelno mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos) į valstybės biudžetą mokami nebuvo; A. Ž. siekiant neteisėtai įgyti teisę į PVM ataskaitą, į UAB „M“ buhalterinę apskaitą buvo įtraukiamos netikros VšĮ „H“, UAB „Hu“, UAB „R“, UAB „V“, UAB „O“, UAB „T“, UAB „Sv“, UAB „N“ vardu išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurios nebuvo pagrįstos jokiomis realiai įvykusiomis paslaugomis, o pagal šias PVM sąskaitas faktūras VMI buvo teikiamos deklaracijos (jas teikė buhalterės, kurios nežinojo apie užfiksuotus fiktyvius sandorius); mokant už negautas paslaugas, formavosi įmonės nemokumas, lėmęs nusikalstamą bankrotą. Visi šie veiksmai buvo atlikti A. Ž. einant UAB „M“ direktoriaus pareigas, t. y. nuo 2013 sausio 1 d. iki 2015 m rugsėjo 4 d., ir būnant atsakingam už įvairių sutarčių ir sandorių su bendrovės klientais sudarymą. Taigi A. Ž. teiginiai, neva įmonė jam valdant dirbo pelningai, o įmonės bankrotą neva lėmė pelningiausių sutarčių perleidimas liudytojų V. P. ir S. B. įmonėms, yra deklaratyvūs, paneigti byloje esančių įrodymų visuma (liudytojų parodymai, specialistų išvados), iš kurios akivaizdu, kad įmonė tapo nemoki jau nuo 2013 m., t. y. būtent valdant A. Ž. dėl jo tyčinių veiksmų mokant už negautas paslaugas, imituojant neįvykusius sandorius ir pasisavinant išgrynintas bendrovės lėšas.

50. Nėra pagrindo sutikti su nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo teiginiais, kad byloje susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie nepagrįstai buvo kriminalizuoti; tai vertintina kaip nuteistojo gynybinė pozicija neatsižvelgiant į visą bylos įrodymų kontekstą, be to, jokių konkrečių teisinių argumentų dėl civilinių teisinių santykių egzistavimo kasatoriai nepateikia. Priešingai, byloje nustatyta, kad atliekant nusikalstamus veiksmus (klastojant dokumentus, sudarant netikras paslaugų teikimo sutartis ir t. t.) buvo siekiama išvengti į valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių ir apsunkinti patirtos žalos atlyginimo išieškojimą civiline teisine tvarka, o tokie veiksmai lemia ne civilinės, o baudžiamosios atsakomybės taikymą.

51. Taip pat kasaciniame skunde nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas iš esmės pakartoja apeliaciniame skunde nurodytą argumentą dėl netinkamo A. Ž. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pagrindo. Šį prašymą ir argumentus apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir priimtoje nutartyje dėl to išdėstė motyvuotas išvadas (nutarties 29–35 punktai). Teisėjų kolegija daryti kitokias išvadas neturi teisinio pagrindo. Teismas pripažino, kad nenustatyta, jog bendrovės kasoje 2015 m. rugsėjo 7 d. galėjo būti kaltinime nurodyta suma – 169 462,56 Eur, nes tiek liudytojų R. G., S. B., V. P., V. T. parodymai, tiek 2016 m. rugpjūčio 19 d. specialisto išvada patvirtina, jog bendrovės finansinė padėtis buvo prasta, kasoje pinigų nebuvo. Taigi, įvertinęs įrodymų visetą, teismas padarė išvadą, kad bendrovė jau 2013 m. buvo nemoki, todėl tokia suma disponuoti negalėjo. Taigi A. Ž. buvo išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (dėl pasisavinimo) nesant jo veikoje nusikaltimo požymių, o tai atitinka BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą išteisinimo pagrindą.

52. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu pagal skundų argumentus dėl įrodymų ištyrimo ir vertinimo taisyklių nesilaikymo, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė, teismai iš esmės nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Dėl A. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, perkvalifikavus veiką pagal naują BK redakciją

53. Kasatoriai – nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas – teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nešvelnino A. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, nors perkvalifikavo šią veiką pagal naują šio straipsnio redakciją, kuri yra bausmę švelninanti. Toks kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.

54. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo 2023 m. balandžio 27 d. Baudžiamojo kodekso atitinkamų straipsnių, skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo tam tikrais straipsniais ir atitinkamų straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XIV-1925, kuriuo buvo pakeista, be kita ko, BK 222 straipsnio 1 dalis, už kurioje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą yra nuteistas A. Ž..

55. Kadangi BK 222 straipsnio 1 dalies (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) sankcijoje buvo papildomai nustatyta dar viena alternatyvi bausmės rūšis – laisvės apribojimas, taigi toks įstatymas laikomas bausmę švelninančiu, todėl apeliacinės instancijos teismas A. Ž. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija), perkvalifikavo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo redakcija) ir iš naujo sprendė už minėtą nusikalstamą veiką jam paskirtos bausmės paskyrimo klausimą.

56. Pirmosios instancijos teismas A. Ž., įvertinęs, kad jis vedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, dirba, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskyrė 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio baudą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad A. Ž. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, net ir pasikeitus straipsnio redakcijai, yra parinkta švelniausia alternatyvi bausmės rūšis – bauda, nematė teisinio pagrindo daugiau šią bausmę švelninti (skundžiamos nutarties 98–100 punktai). Pažymėtina, kad nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas nenurodo naujų aplinkybių arba aplinkybių, į kurias neatsižvelgė apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bausmės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskyrimo pasikeitus baudžiamajam įstatymui.

57. Atkreiptinas kasatorių dėmesys, kad kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, jog teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos. Kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Todėl bausmės švelnumo ar griežtumo klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04LTc4OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-8-788/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-8-788/2018">2K-7-8-788/2018</a>, 2K-2-693/2019, 2K-72-489/2020, 2K-147-489/2021, 2K-144-942/2021, 2K-179-942/2021 ir kt.). BPK 328 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu neteisingai paskirta bausmė. Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAyLTY5My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-202-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-202-693/2015">2K-202-693/2015</a>, 2K-122-976/2021, 2K-7-719/2021 ir kt.). Taigi, bausmės griežtumo ir švelnumo klausimai pagal BPK priskirti apeliacinės instancijos teismo kompetencijai.

58. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl per griežtos bausmės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskyrimo nuteistajam A. Ž. yra nepagrįsti, todėl jais remiantis naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Dėl civilinių ieškinių

59. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos turtinės žalos dydis pats savaime yra ne teisės, o fakto klausimas, todėl tiesiogiai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas skundžiamus teismų sprendimus šiuo klausimu patikrina tik teisės taikymo aspektu. Aplinkybių, reikšmingų turtinės žalos dydžiui nustatyti, tyrimas ir vertinimas yra baigiamas apeliacinės instancijos teisme.

60. Nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo kasaciniame skunde nesutinkama su teismų nustatytais ir priteistais turtinės žalos atlyginimo dydžiais, teigiama, jog teismai, spręsdami civilinio ieškinio klausimą, nevertino, ar 169 462,56 Eur yra 321 791,84 Eur sumos dalis, ar atskiras patikslinto civilinio ieškinio reikalavimas. Teisėjų kolegija, nekartodama skundžiamų teismų sprendimuose nustatytų faktinių aplinkybių dėl civilinio ieškinio ir padarytų išvadų jas vertinant, pažymi, kad šis klausimas buvo keliamas ir A. Ž. bei jo gynėjo apeliaciniame skunde, į jį teismas išsamiai ir motyvuotai atsakė (konkrečiai dėl to, ar 169 462,56 Eur yra 321 791,84 Eur sumos dalis, detaliai pasisakyta skundžiamos nutarties 57 punkte). Kartu akcentuotina, kad turtinės žalos dydžio klausimas paprastai yra ne teisės, bet fakto klausimas, priklausantis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą. Kasaciniame skunde konkretūs teisės pažeidimai, padaryti nagrinėjant byloje pareikštus civilinius ieškinius, nenurodyti, o kartoti apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų dėl analogiškų apeliacinio skundo argumentų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio bei nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Eriko Rugieniaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Sigita Jokimaitė

Alvydas Pikelis