Dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr.3K-3-38/2007 Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.16 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. L. ir atsakovo UAB „Vilniaus autobusai“ kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. L. ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus autobusai“ dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas I. L. nurodė, kad 1978 m. birželio 30 d. įvykusio autoįvykio, kurio kaltininku pripažintas Vilniaus autobusų parko vairuotojas I. M., metu jis buvo sunkiai sužalotas. Tuo metu, kai buvo sužalotas, jam buvo 17 metų, jis mokėsi Vilniaus politechnikume. Dėl patirtų sveikatos sužalojimų jis tapo I grupės invalidu, neteko 100 proc. darbingumo. Spalio rajono liaudies teismo 1982 m. kovo 18 d. sprendimu jam iš atsakovo, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, buvo priteistas žalos atlyginimas – vienkartinė 7660,65 rublių žalos atlyginimo kompensacija ir kasmėnesinės 177,50 rublių išmokos iki 1983 m. kovo 1 d. Vėlesnė periodinė prarasto darbingumo kompensacija teismine tvarka nebuvo nustatyta. Nuo 1983 m. kovo 1 d. Vilniaus autobusų parkas ir jo teisių perėmėjas – atsakovas UAB „Vilniaus autobusai“ kasmėnesines išmokas moka geranoriškai. Išmokos dydis, keičiantis valiutoms ir pragyvenimo lygiui, buvo ne kartą indeksuotas ir nuo 2002 m. sausio mėnesio iki 2004 m. rugpjūčio mėnesio buvo 363,26 Lt per mėnesį, o nuo 2004 m. rugpjūčio mėnesio yra 405,90 Lt. Be to, jis dar gauna Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus mokamą invalidumo/netekto darbingumo pensiją ir priedą transporto išlaidoms, viso – apie 407,74 Lt per mėnesį. Pagal 1964 m. CK nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, nukentėjusio asmens nuostoliai atlygintini pilnai. Ieškovo teigimu, atsakovo geranoriškai mokama suma šio principo neatitinka. 1981 metais jis baigė Vilniaus politechnikumą ir įgijo techniko-technologo kvalifikaciją, kuri atitinka dabartinio mašinų gamybos techniko profesiją. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 14 d. pažymos Nr. 255 duomenimis, 2002 metais mašinų gamybos techniko vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 1445 Lt, todėl, laikantis visiško žalos atlyginimo principo, atsakovas, atėmus VSDFV Vilniaus skyriaus mokamą invalidumo/netekto darbingumo pensiją, turėtų mokėti 1037,26 Lt kas mėnesį. Ieškovas taip pat nurodė, kad, be netekto darbingumo kompensavimo, jis taip pat turi teisę į papildomų išlaidų, turėtų dėl sveikatos sužalojimo, atlyginimą. Jam, kaip I grupės invalidui, reikalinga nuolatinė slauga. Slaugymo išlaidų dydis per mėnesį turi būti ne mažesnis kaip minimali mėnesinė alga (MMA), kuri šiuo metu yra 550 Lt. Nuo 2005 m. rugpjūčio mėnesio jam mokamas kasmėnesinis 200 Lt valstybinio socialinio draudimo priedas slaugai, todėl atsakovas turėtų atlyginti skirtumą iki minimalios mėnesinės algos – 350 Lt. Ieškovas prašė teismo priteisti jam iš atsakovo UAB „Vilniaus autobusai“ 1037,26 Lt žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo kas mėnesį iki gyvos galvos ir 350 Lt žalos atlyginimo kas mėnesį iki galvos slaugai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino; priteisė ieškovui I. L. iš atsakovo UAB „Vilniaus autobusai“ 998,25 Lt žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo kas mėnesį ir 350 Lt žalos atlyginimo slaugai kas mėnesį; ieškovo reikalavimą priteisti didesnę – 1037,26 Lt netekto darbingumo išmoką kas mėnesį ir priteisti jam šią kasmėnesinę išmoką iki gyvos galvos atmetė. Nustatęs, kad ieškovas sužalojimo metu nedirbo, tačiau studijavo, teismas, remdamasis 1964 m. CK 503 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2002 m. rugsėjo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. S., A. S. su E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-P-776/2002, duotais išaiškinimais, konstatavo, kad, ieškovui pradėjus dirbti, jis turi teisę reikalauti padidinti žalos, susijusios su jo darbingumo sumažėjimu dėl sveikatos sužalojimo, atlyginimą iki jo kvalifikacijos darbuotojo darbo užmokesčio dydžio. Teismas sprendė, kad ieškovui, kuris neteko 100 proc. darbingumo, žalos atlyginimas padidintinas iki jo įgytos techniko-technologo kvalifikacijos vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio, kuris pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 14 d. pažymą Nr. 255 yra 1445 Lt, atėmus iš šios sumos ieškovui mokamą netekto darbingumo pensiją, indeksuojant priteistą sumą pagal Statistikos departamento bruto darbo užmokesčio indeksą. Nustatęs, kad ieškovas neteisingai nurodo, jog jam mokamos nedarbingumo pensijos vidutinis dydis yra 407,74 Lt, nes ši išmoka šiuo metu yra 446,75 Lt, teismas jam priteistino žalos atlyginimo dydį skaičiavo atsižvelgdamas į pastarąją sumą, o ieškovo reikalavimą priteisti jam žalos atlyginimą, skaičiuojamą pagal jo nurodytą nedarbingumo pensijos vidutinį dydį, atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjęs, kad ieškovo netekto darbingumo laipsnis gali kisti, teismas atmetė ir ieškovo reikalavimą priteisti jam žalos atlyginimą dėl netekto darbingumo kas mėnesį iki gyvos galvos. Priteisdamas ieškovui kasmėnesinį 350 Lt žalos atlyginimą slaugai, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę“ 25 punktu ir sprendė, kad ieškovui, kaip I grupės invalidui, atlygintinos slaugymo išlaidos, turėtos ryšium su sveikatos sužalojimu, ir jos kas mėnesį turi būti tokio dydžio, kad kartu su Socialinės paramos centro mokama 200 Lt kompensacija būtų ne mažesnės kaip minimali mėnesinė alga, kuri šiuo metu yra 550 Lt.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB „Vilniaus autobusai“ apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 14 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimą pakeitė; sprendimo dalį, kuria ieškovui I. L. priteista iš atsakovo UAB „Vilniaus autobusai“ kas mėnesį po 350 Lt žalos atlyginimo slaugai, panaikino ir šį ieškovo reikalavimą atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovas buvo sužalotas būdamas nepilnametis ir tuo metu, kai studijavo Vilniaus politechnikume tam, kad įgytų kvalifikaciją, pagal kurią dirbdamas gautų darbines pajamas, tačiau jau sužalotas įgijo specialybę ir dėl sužalojimo negali pagal ją dirbti, t. y. neteko pajamų, teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal 1964 m. CK 483 straipsnio 1 dalį ir 498 straipsnio 1 dalį atsakovas privalo mokėti ieškovui žalos atlyginimą pagal jo kvalifikacijos darbo užmokesčio dydį. Atsakovui nepateikus jokių įrodymų, pagrindžiančių jo atsikirtimus dėl ieškovo kvalifikaciją atitinkančio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio netinkamo nustatymo (CPK 12 straipsnis), kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog ieškovas pagal įgytą specialybę ir kvalifikaciją gautų 1445 Lt mėnesinį darbo užmokestį, pagrįstai rėmėsi Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 14 d. pažyma Nr. 255 apie vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį šalies ūkyje 2002 metais. Sutikdama su apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto slaugymo išlaidų ieškovui priteisimo, teisėjų kolegija pažymėjo, jog tiek pagal 1964 m. CK 498 straipsnio 1 dalies, tiek pagal galiojančio CK 6.283 straipsnio nuostatas atlygintinos jau turėtos asmens slaugymo išlaidos pagal įrodymus, patvirtinančius šias turėtas išlaidas. Dėl to, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti ieškovui iš atsakovo neterminuotas, nukreiptas į ateitį slaugos išmokas. Priteisti turėtas slaugos išlaidas ieškovas neprašė.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas I. L. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutarties dalį, kuria buvo panaikinta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimo dalis dėl 350 Lt žalos atlyginimo slaugai kas mėnesį priteisimo, panaikinti ir šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Ieškovo kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl žalos atlyginimo slaugai priteisimo ir šį ieškovo reikalavimą atmesdamas, netinkamai aiškino ir taikė žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 6.249 straipsnio 3 dalies, 6.288 straipsnio 3 dalies, 6.283 straipsnio nuostatas) ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Pagal CK 6.283 straipsnį tiek asmens negautos pajamos, tiek su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (iš jų – ir sužaloto asmens priežiūros išlaidos), kurios atlygintinos nukentėjusiajam sveikatos sužalojimo atveju, įvardijamos kaip „patirti“ nuostoliai. Dėl to, kasatoriaus manymu, 6.283 straipsnio nuostatos (ypač terminas „patirti“) nereiškia, kad atlygintinos tik faktiškai praeityje turėtos su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos, o tik reikalauja, kad šios išlaidos būtų pripažintos realiomis ir būtinomis. Jam (kasatoriui), kaip I grupės invalidui, yra nustatytas nuolatinis (neterminuotas), tęstinio pobūdžio priežiūros būtinumas (LR socialinės apsaugos ir darbo ministro ir LR sveiktos apsaugos ministro įsakymas Nr. A1-120/V-346 „Dėl specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įgijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo, tvarkos aprašo ir pažymų formų patvirtinimo“). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę“ 25 punktą I grupės invalidui atlygintinų išlaidų slaugai dydis per mėnesį turi būti ne mažesnis kaip minimali mėnesinė alga, ir tai, kasatoriaus manymu, reiškia, kad vieno minimalios mėnesinės algos dydžio išlaidos slaugai I grupės invalidui pripažįstamos kaip būtinos ir reikalingos be jokio specialaus įrodinėjimo, o įrodyti privalu tik išlaidų dalį, viršijančią vieną minimalią mėnesinę algą.

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Vilniaus autobusai“ prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartį pakeisti ir nustatyti ieškovui mokėtino žalos atlyginimo dydį pagal minimalų mėnesinį darbo užmokestį bei atmesti ieškovo prašymą dėl išlaidų slaugai priteisimo. Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai, nuspręsdami, kad atsakovas turi teisę reikalauti padidinti žalos, susijusios su jo darbingumo sumažėjimu dėl sveiktos sužalojimo, atlyginimą pagal jo kvalifikacijos darbuotojo darbo užmokesčio dydį, nepagrįstai šiam ginčui taikė 1964 m. CK 503 ir 504 straipsnius, nes nebuvo šiuose straipsniuose nustatytų jų taikymo sąlygų (ieškovas žalos padarymo metu buvo 17 metų (t. y. vyresnis nei 15 metų) amžiaus, tuo metu niekur nedirbo, pajamų ir kvalifikacijos neturėjo, pagal įgytą techniko-technologo kvalifikaciją niekada nedirbo), ir nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. J. su UAB „Autoparkas, AB „Antransas“, bylos Nr. 3K-3-414/2000, duotais išaiškinimais, nes šios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi. Be to, nustačius ieškovui priteisto žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo dydį remiantis 2002 metų duomenimis apie mašinų gamybos techniko statistinį atlyginimą ir 2005 m. rugpjūčio mėnesio duomenimis apie ieškovui mokėtą netekto darbingumo pensiją, žalos atlyginimas neatspindės realios situacijos, nes ieškovo gaunamos netekto darbingumo pensijos dydis kinta. Dėl to, kasatoriaus manymu, ieškovui priteistino žalos atlyginimo dydis skaičiuotinas remiantis faktiniu minimaliu mėnesiniu darbo užmokesčiu, iš esmės atitinkančiu nekvalifikuoto darbininko darbo užmokestį.

2. Bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškovui priteistino žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo dydį, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (neatsižvelgė į jų visumą, neatliko visapusiško jų išnagrinėjimo ir jų visumos įvertinimo), ir taip pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį. Teismai nemotyvavo, kodėl ieškovui priteistino žalos atlyginimo dydį nusprendė skaičiuoti remdamiesi ieškovo pateikta Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 14 d. pažyma Nr. 255 apie vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį 2002 metais pagal ieškovo nurodytą didžiausią iš keturių šioje pažymoje nurodytų sumų, t. y. 1445 Lt, mokėtinus mašinų gamybos techniko kvalifikaciją turinčiam asmeniui. Vilniaus politechnikumo 1981 m. gruodžio 30 d. pažymos duomenimis, ieškovas baigė įrankių gamybos specialybę ir įgijo techniko-technologo kvalifikaciją, kuri atitinka Statistikos departamento pažymoje nurodytas sumas 1174 Lt ir 1116 Lt.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas I. L. prašo kasacinį skundą atmesti. Ieškovas atsiliepime nurodo, kad žalos atlyginimas pagal jo negauto darbo užmokesčio dydį buvo skaičiuojamas jau Spalio rajono liaudies teismo 1982 m. kovo 18 d. sprendime, kurio atsakovas neginčijo ir taip pripažino jo (ieškovo) teisę gauti žalos atlyginimą pagal už įgytą specialybę negautą atlyginimą. Dėl to ginčijamas gali būti tik šio atlyginimo dydis. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ginčo atveju ieškovui negalėjo būti taikomos 1964 m. CK 504 straipsnio 4 dalies nuostatos, nes jos ir nebuvo taikytos. Jo (ieškovo) teisę gauti visų dėl sveikatos sužalojimo netektų pajamų atlyginimą nustatė 1964 m. CK 483, 484, 493, 498, 500, 503, 505 ir 507 straipsniai, kuriuos teismai ir taikė. Vidutinis darbo užmokestis už 2002 metus buvo pateiktas todėl, kad naujesnių duomenų Statistikos departamente apie vidutinius konkrečių specialybių darbo užmokesčius nėra. Jo (ieškovo) įgytai įrankių gamybos specialybei artimiausia yra Statistikos departamento pažymoje nurodyta mašinų gamybos techniko specialybė, todėl teismai teisingai skaičiavo žalos atlyginimo dydį pagal šios specialybės vidutinį darbo užmokestį.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas UAB „Vilniaus autobusai“ prašo skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, susijusią su žalos atlyginimu slaugai, palikti nepakeistą. Atsakovo atsiliepime nurodoma, kad, atsižvelgiant į ieškovo gyvenimo aplinkybes (darbą įmonėje konsultanto pareigose, aktyvų sportavimą, automobilio vairavimą) ieškovas nėra negalintis savimi pasirūpinti ligonis, kuriam būtų nuolat reikalinga kitos asmens pagalba ar priežiūra. Skirtingai nuo žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo, kuris priteisiamas tam, kad nukentėjusiam asmeniui būtų užtikrintas pargyvenimo šaltinis, išlaidos slaugai, nesant įrodymų apie jų būtinumą, negali būti priteisiamos avansu. Ieškovo patiriamus nepatogumus ir ribotas galimybes dirbti kompensuos priteistos periodinės žalos atlyginimo išmokos, nustatomos pagal netekto darbingumo laipsnį. Bylos duomenimis, ieškovas jokio asmens jį slaugyti nesamdė ir nesamdo, todėl žalos atlyginimo slaugai priteisimas, kai ieškovas tokio pobūdžio išlaidų neturi, reikštų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų ir deliktinės atsakomybės esmės pažeidimą. Ieškovo nurodomas LR socialinės apsaugos ir darbo ministro ir LR sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. A1-120/V-346 nenustato atsakovo pareigos mokėti ieškovui žalos atlyginimą slaugai. Šis teisės aktas reglamentuoja ieškovo teisę kreiptis dėl slaugos išlaidų atlyginimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

1978 m. birželio 30 d. įvykusio autoįvykio metu buvo sunkiai sužalotas ieškovas I. L. Ieškovui tuo metu buvo septyniolika metų ir jis tuo metu studijavo Vilniaus politechnikume, į kurį įstojo 1976 m. ir 1981 m. baigė įrankių gamybos specialybę, įgijo techniko-technologo kvalifikaciją. Dėl patirtų sveikatos sužalojimų ieškovui nustatytas I grupės invalidumas, pripažintas 100 proc. profesinio darbingumo netekimas, todėl pagal įgytą specialybę jis negali dirbti. Tuometinis Vilniaus autobusų parkas, į kurio autobusą atsitrenkęs ieškovas patyrė sužalojimus, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas mokėjo ieškovui žalos atlyginimą. 1982 metais tarp šalių buvo sprendžiamas ginčas dėl žalos atlyginimo išieškojimo. Spalio rajono liaudies teismo 1982 m. kovo 18 d. sprendimu, nenustačius, kad dėl autoįvykio metu patirto sužalojimo yra ir paties ieškovo kaltė, visas žalos atlyginimas (vienkartinė išmoka ir kasmėnesinės išmokos nuo 1982 m. vasario 1 d. iki 1983 m. kovo 1 d.) buvo priteistas iš Vilniaus autobusų parko. Nuo 1983 m. kovo 1 d. Vilniaus autobusų parkas ir jo teisių perėmėjas – atsakovas UAB „Vilniaus autobusai“ kasmėnesinę išmoką, kurios dydis nuo 2004 m. rugpjūčio mėnesio yra 405,90 Lt., ieškovui moka geranoriškai.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Dėl to kasacinis teismas pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškovo I. L. kasacinio skundo

1964 m. CK 498 straipsnio, pagal kurį nagrinėjamu atveju ieškovui priteistinas žalos atlyginimas, 1 dalyje, buvo nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai organizacija ar fizinis asmuo, atsakingi už žalą, privalo atlyginti nukentėjusiajam <...> išlaidas, turėtas dėl sveikatos sužalojimo (<...>, slaugymas, jei slaugė pašaliniai asmenys, <...> ir pan.). Pagal galiojančio CK 6.283 straipsnį, numatantį žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, fiziniam asmeniui, suluošintam ar kuriam kitaip sužalota jo sveikata, taip pat atlyginamos su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos, iš jų – ir sužaloto asmens priežiūros išlaidos. Lingvistinė nurodytų įstatymų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad tokio pobūdžio išlaidos nukentėjusiam asmeniui yra atlyginamos kaip tiesioginės, t. y. turėtos papildomai išlaidos, kurios buvo būtinos dėl suluošinimo jo patirtiems turtiniams praradimams kompensuoti. Tokia pozicija dėl nukentėjusiojo slaugymo ir priežiūros išlaidų atlyginimo atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, pagal kurią <...> atlyginamos ieškovo, pirmos grupės invalido, slaugymo išlaidos, turėtos ryšium su sveikatos sužalojimu, <...> (Teismų praktika 5-6, p. 155). Tokią nuomonę dėl nukentėjusiojo slaugymo ir priežiūros išlaidų atlyginimo Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išdėstęs ir nagrinėdamas bylas dėl žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. su UAB „Šalmesta“, bylos Nr. 3K-3-598/2005; ir kt.). Šių asmens slaugai ir priežiūrai reikalingų papildomų ir faktiškai turėtų (realiai patirtų) išlaidų dydis nustatomas remiantis nukentėjusio asmens pateiktais įrodymais, patvirtinančiais turėtas išlaidas. Tuo tarpu papildomai turimų asmens slaugymo ir priežiūros išlaidų dydis gali kisti – mažėti arba didėti, ir taip neatitikti prašomo priteisti ateičiai tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo dydžio, kas atitinkamai arba prieštarautų visiško žalos atlyginimo principui, arba lemtų nepagrįstą nukentėjusiojo praturtėjimą. Be to, pažymėtina, kad asmens slaugymo, jo priežiūros išlaidos atlyginamos tik tuo atveju, jeigu priežiūra, slauga asmeniui buvo būtina ir mokama. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2006 m. vasario 13 d. rašto Nr. R-605 „Dėl I. L. bendrojo ir profesinio darbingumo lygio nustatymo būtinumo“ duomenimis, Medicininės darbingumo ekspertizės komisija nebuvo nustačiusi ieškovui I. Laventjevui slaugos būtinumo. Reikalavimo dėl faktiškai patirtų (tiesiogiai turėtų) slaugymo ir priežiūros išlaidų, pateikdamas jų būtinumą ir dydį patvirtinančius įrodymus, atlyginimo ieškovas nereiškė. Įrodymų, kad šiuo metu jam reikalinga slauga ir dėl jo slaugos yra papildomai patiriama tam tikro dydžio išlaidų, ieškovas į bylą taip pat nepateikė.

Taigi, įstatyme esant nustatytam tik turėtų su sveikatos grąžinimu susijusių (tarp jų – ir nukentėjusiojo slaugymo bei priežiūros) išlaidų atlyginimui, negali būti pripažintas atitinkančiu aukščiau aptartas įstatymo nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neterminuotų, nukreiptų į ateitį išmokų, susijusių su ieškovo slauga ir jo priežiūra, jam priteisimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui iš atsakovo po 350 Lt kas mėnesį neterminuotai žalos atlyginimo slaugai, materialinės teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, nepažeidė ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nenukrypo. Dėl to tenkinti ieškovo I. L. kasacinį skundą jame išdėstytais argumentais ir naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, susijusią su žalos atlyginimu slaugai, nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl atsakovo UAB „Vilniaus autobusai" kasacinio skundo

Dėl ieškovo teisės gauti žalos atlyginimą, atitinantį jo kvalifikacijos darbuotojo darbo užmokesčio dydį

Žalos, nepriklausomai nuo to, kam ji padaryta – asmeniui ar jo turtui, atlyginimo reglamentavimas grindžiamas visiško žalos atlyginimo principu, kurio esmė – grąžinti nukentėjusį asmenį kiek tai yra įmanoma į tokią padėtį, kokia būtų jam nesant sužalotam, tuo tikslu atlyginant nukentėjusiajam visus jo patirtus dėl sužalojimo nuostolius.

Atsakovas, mokėdamas ieškovui kasmėnesines išmokas (405,90 Lt), kompensuoja ieškovo praradimus, turimus dėl jo suluošinimo, t. y. negautas pajamas, kurias jis gautų jeigu jo sveikata nebūtų buvus sužalota.

Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas I. L. jo sužalojimo metu jau buvo pradėjęs studijuoti Vilniaus politechnikume, tačiau įrankių gamybos specialybę šioje įstaigoje baigė ir teisę būti paskirtas dirbti pagal įgytą išsilavinimą įgijo jau būdamas sužalotas (b.l 11). Baigęs iki suluošinimo pradėtas įrankių gamybos profesines studijas Vilniaus politechnikume ir įgijęs atitinkamą išsilavinimą, ieškovas, būdamas sveikas, galėtų dirbti pagal įgytą profesiją ir gauti šios profesijos darbo užmokestį atitinkančias darbines pajamas. Tačiau dėl patirto sužalojimo ieškovas tokią galimybę prarado. Tokiomis aplinkybėmis pripažintina, kad ieškovas, jeigu jo sveikata nebūtų buvus sužalota, gautų jo įgytos specialybės darbo užmokestį atitinančias darbines pajamas. Ieškovo negautomis pajamomis, atlygintinomis dėl jo sveikatos sužalojimo, nagrinėjamu atveju laikytinos jo įgytos profesijos darbo užmokestį atitinkančios darbinės pajamos, į kurias atsižvelgiant skaičiuotinas jam priteistino žalos atlyginimo dydis.

Dėl to, laikantis minėto visiško žalos atlyginimo principo, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), atsižvengiant į ieškovo sveikatos sužalojimo pobūdį ir jo pasekmes (neterminuoto I grupės invalidumo pripažinimas, 100 proc. darbingumo netekimo nustatymas), iš esmės apsunkinančias jo galimybes pilnavertiškai socialiai egzistuoti, bylą nagrinėję teismai, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo pagrindą pripažinti, kad ieškovas turi teisę gauti, o atsakovas privalo mokėti ieškovui žalos atlyginimą, atitinkantį ieškovo įgytos kvalifikacijos darbo užmokesčio dydį (1964 m. CK 483 straipsnio 1 dalis, 498 straipsnio 1 dalis, 503 straipsnio 1 dalis, CK 6.283 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Dėl byloje esančių įrodymų, nustatant ieškovui priteistino žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo dydį, vertinimo

Atsakovas, ginčydamas ieškovui priteisto žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo dydį, teigia, kad ieškovo, baigusio įrankių gamybos specialybę ir įgijusio techniko-technologo kvalifikaciją, išsilavinimas prilygintinas prie Statistikos departamento 2005 m. balandžio 14 d. pažymos Nr. 255 pridėtame „Profesijų sąraše, remiantis Lietuvos profesijų klasifikatoriumi“ nurodytai „3119 Kitų, niekur kitur nepriskirtų, fizinių mokslų ir inžinerijos technikų: 3119 13 Technikų-technologų“ profesijai, kuri atitinka Statistikos departamento pažymoje nurodytas sumas 1174 Lt ir 1116 Lt. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo, baigusio Vilniaus politechnikumo įrankių gamybos specialybę (profesiją) ir įgijusio techniko-technologo kvalifikaciją (b. l. 11), profesija teismų pagrįstai buvo prilyginta prie Statistikos departamento 2005 m. balandžio 14 d. pažymos Nr. 255 pridėtame „Profesijų sąraše, remiantis Lietuvos profesijų klasifikatoriumi“ nurodytai „3115 Mašinų gamybos techniko: 3115 14 Pramonės mechanizmų ir įrankių gamybos techniko“ profesijai, kuri atitinka Statistikos departamento pažymoje nurodytą 1445 Lt sumą. Dėl to nepagrįstais pripažintini atsakovo kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškovui priteistino žalos atlyginimo dėl netekto darbingumo dydį, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taip pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti atsakovo UAB „Vilniaus autobusai“ kasacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Egidijus Laužikas

Pranas Žeimys