Civilinė byla Nr. 3K-7-7/2007 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
44.5.2.5, 44.2.4.2
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės, Zigmo Levickio, Aloyzo Marčiulionio, Antano Simniškio, Teodoros Staugaitienės ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atstovaujančios atsakovui Lietuvos valstybei, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal A. N. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl žalos, padarytos neteisėtai taikant procesines prievartos priemones ir nušalinant nuo darbo bei neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – I. M.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. N. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo Lietuvos Respublikos per nušalinimo nuo pareigų laikotarpį negautą darbo užmokestį – 43 323,40 Lt ir neišmokėtą 3744,60 Lt išeitinę išmoką bei 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nustatyta, kad ieškovė dirbo inspektore Utenos teritorinės muitinės Smėlynės poste. 1998 m. kovo 13 d. nutarimu baudžiamojoje byloje jai buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 289 straipsnio 2 dalį dėl tarnybinio suklastojimo, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, ji nušalinta nuo darbo, turtui taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. 2004 m. liepos 23 d. raštu ieškovė buvo informuota, kad 2004 m. sausio 30 d. baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, panaikintos jai paskirtos procesinės prievartos priemonės. Motyvuojant nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nurodyta, kad, 1999 m. liepos 15 d. kelis bylos epizodus išskyrus į atskiras bylas, dalis jų vėliau perduota nagrinėti teismui. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 12 d. nutartimi perkvalifikavo kaltinamųjų veikas iš 1964 m. BK 312 straipsnio 2 dalies į to paties straipsnio 1 dalį ir bylą nutraukė dėl senaties. Kadangi teisme išnagrinėtoje išskirtoje byloje ir pagrindinėje byloje, kurioje buvo pareikštas kaltinimas ieškovei, inkriminuojamos panašios veikos, prokuroras, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų kvalifikavimą anksčiau minėtoje nutartyje, konstatavo, kad dėl visų pagrindinėje byloje kaltinamų asmenų suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas, tai ikiteisminis tyrimas nutrauktinas. Ieškovės nuomone, ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas, įtarimas dėl jos nepagrįstai tęsėsi pernelyg ilgą laikotarpį, pažeidžiant teises į darbą ir laisvą disponavimą savo nuosavybe. Dėl šių pažeidimų ji negavo priklausančių pajamų, neturėjo galimybės įsidarbinti kitame darbe, nebuvo mokamos socialinio draudimo įmokos. Dėl to ji teigia patyrusi sunkius ilgalaikius išgyvenimus, nepatogumus, didelį dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių su pažįstamais sumažėjimą, t. y. jai padaryta neturtinė žala.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Zarasų rajono apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiantis baudžiamosios bylos duomenimis buvo pagrindas pareikšti kaltinimą ieškovei, o esant pagrindui pareikšti kaltinimą, buvo pagrindas nušalinti ją nuo pareigų. Teismas konstatavo, kad nušalinimo procedūra buvo atlikta nepažeidžiant tuo metu galiojusių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai dėl procesinių prievartos priemonių taikymo nebuvo panaikinti, todėl teismas nurodė, kad nėra jokio pagrindo pripažinti juos neteisėtais. Pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstu ieškinio argumentą, kad tyrimas tęsėsi pernelyg ilgai ir buvo vilkinamas, motyvuodamas, jog baudžiamoji byla buvo didelės apimties ir sudėtinga, ją užbaigti anksčiau nebuvo galimybės.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu panaikino Zarasų rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies: priteisė A. N. iš Lietuvos Respublikos 43 232,40 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė. Kolegija nurodė, kad, baudžiamojoje byloje ieškovei kaltinimą pareiškus 1998 m. kovo 13 d., iki bylos nutraukimo 2004 m. sausio 30 d. dėl ieškovės jokie procesiniai veiksmai nebuvo atlikti. Su ieškovei pareikštu kaltinimu susijusiame epizode paskutiniai duomenys baudžiamojoje byloje gauti 1998 m. rugsėjo 30 d., nėra įrodymų, kad nuo 1999 m. iki bylos nutraukimo būtų atlikti apskritai kokie nors procesiniai veiksmai. Po kaltinimo ieškovei pateikimo baudžiamoji byla turėjo būti per įmanomai trumpiausią laiką perduota teismui nagrinėti, o procesinės prievartos priemonių taikymas – pagrįstas per visą laiką iki baudžiamosios bylos nutraukimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, atsižvelgiant į nekaltumo prezumpcijos principą, ieškovei pareikštas kaltinimas nepagrįstai ilgą laiką nebuvo perduotas teismui nagrinėti, taikoma kardomoji priemonė, turto areštas, ieškovė nušalinta nuo pareigų, todėl valstybei atsirado pareiga atlyginti padarytą žalą. Teisinis žalos atlyginimo pagrindas – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis ir CK 6.272 straipsnis. Kaltinimo pateikimas lėmė nušalimą nuo pareigų, todėl teismas priteisė ieškovei negautą darbo užmokestį per visą nušalinimo laiką – 43 323,40 Lt. Reikalaujamą išeitinę išmoką teismas atsisakė priteisti, nes ieškovei buvo išmokėta nustatyto dydžio kompensacija. Teisėjų kolegija priteisė 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgdama į tai, kad baudžiamosios bylos tyrimas, procesinių prievartos priemonių taikymas ir su tuo susijęs nušalinimas sukėlė ieškovei emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, ieškovė su dviem mažamečiais vaikais buvo ilgą laiką likusi be pajamų, už ją nebuvo mokamos socialinio draudimo įmokos, tai sukėlė jos šeimai daug nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, atstovaujanti Lietuvos valstybei, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. sprendimą ir palikti galioti Zarasų rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėto procesinės prievartos priemonių taikymo, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas procesiniu dokumentu įstatymų nustatyta tvarka. Duomenų, kad baudžiamojoje byloje atlikti procesiniai veiksmai būtų pripažinti neteisėtais, nėra. Baudžiamosios bylos nutraukimas nereiškia iki tol priimtų procesinių sprendimų neteisėtumo.
2. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką proceso trukmės priimtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdžios institucijų elgesį tiriant bylą (Europos Žmogaus Teisių Teismo bylos Grauslys prieš Lietuvą, Šleževičius prieš Lietuvą). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad baudžiamoji byla, kurioje kaltinamąja patraukta ieškovė, buvo didelės apimties ir sudėtinga, pagrįstai padarė išvadą, kad anksčiau ją užbaigti nebuvo galimybės. Procesinių veiksmų neatlikimas po kaltinimo pareiškimo taip pat nereiškia, kad parengtinis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo vilkinamas.
3. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kokiomis konkrečiai neteisėtomis prievartos priemonėmis ir kaip ieškovei buvo padaryta žala, nuo kurio momento procesinių prievartos priemonių taikymas tapo nepagrįstas. Teismas, neįvertinęs visų byloje surinktų įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 177 ir 185 straipsniuose.
4. Byloje nustatyta, kad ieškovė atliko neteisėtus veiksmus – muitinės deklaracijoje įrašė neatitinkančius tikrovės duomenis apie prekių išvežimą iš Lietuvos. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.253 straipsnio 5 dalies ir 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias žalos atlyginimas galėtų būti mažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą atmestas, nes neteisėtų veiksmų dalyviui negali būti atlyginama žala, padaryta jo neteisėtais veiksmais.
5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.272 straipsnio nuostatas, nepagrįstai priteisė ieškovei žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 1998 m. gruodžio 21 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d., nes nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. ji dėl teritorinių muitinių reorganizavimo buvo perkelta į valstybės tarnybos rezervą, kas mėnesį mokant minimalios mėnesinės algos dydžio kompensaciją.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė A. N. prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Ieškovės teisės buvo pažeistos, nes, pareiškus jai kaltinimą, byla ilgą laiką nebuvo perduota teismui nagrinėti, visą tą laiką taikant procesines prievartos priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir turto areštą, kurių taikymas ne tik suvaržo asmens teisę disponuoti savo turtu, bet ir žeidžia moraliai. Bylą tiriantys pareigūnai, nesant reikalo taikyti šias priemones, privalo jas kuo greičiau panaikinti.
2. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į kasatoriaus nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką.
3. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai apskaičiavo turtinės žalos dydį, nes ieškovė, reikalaudama priteisti 43 232,40 Lt negautų pajamų po jos nušalinimo nuo darbo, iš šios sumos atėmė 1702,80 Lt, gautus esant valstybės tarnybos rezerve.
Prisidėjimu prie Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinio skundo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, sutinka su kasaciniame skunde išdėstytais argumentais ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. sprendimą bei palikti galioti Zarasų rajono apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 1998 m. kovo 13 d. nutarimu A. N. buvo pareikštas kaltinimas dėl nusikaltimo, numatyto BK 289 straipsnio 2 dalyje – tarnybinio suklastojimo. Nutarime nurodyta, kad 1996 m. liepos 27 d., dirbdama Utenos teritorinės muitinės Smėlynės kelio poste inspektore, ji muitinės deklaracijoje įrašė žinomai melagingus įrašus apie iš Lietuvos į Latviją reeksportuotas prekes, taip padėdama UAB „Daljana“ išvengti privalomųjų mokesčių valstybei. 1998 m. sausio 16 d. atlikta krata ieškovės bute ir pagalbinėse patalpose bei areštuotas jos turtas – baldai, buitinė technika. 1998 m. vasario 19 d. A. N. apklausta kaip įtariamoji, 1998 m. kovo 13 d. – kaip kaltinamoji ir paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Nuo 1998 m. gruodžio 21 d. A. N. nušalinta nuo inspektorės pareigų visam kvotos, parengtinio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo laikui. Nuo 2002 m. liepos 1 d. ji dėl teritorinių muitinių reorganizavimo perkelta į valstybės tarnybos rezervą. Pasibaigus buvimo valstybės tarnybos rezerve terminui ir panaikinus ieškovės pareigybę, ji 2002 m. gruodžio 31 d. atleista iš tarnybos. 2004 m. sausio 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, A. N. paskirta kardomoji priemonė ir jos turtui taikyti laikini nuosavybės teisių apribojimai panaikinti, apie tai jai pranešta 2004 m. liepos 23 d. raštu. Trukmė nuo patraukimo kaltinamąją iki ikiteisminio tyrimo nutraukimo – penkeri metai, dešimt mėnesių, aštuoniolika dienų. Ši baudžiamoji byla iškelta 1996 m. lapkričio 18 d., ikiteisminio tyrimo trukmė byloje – septyneri metai, du mėnesiai, dvylika dienų. Kaltinimai byloje pareikšti 23 asmenims. Siekiant pagreitinti bylos tyrimą, keli bylos epizodai 1999 m. sausio 12 d., kovo 12 d. ir liepos 15 d. nutarimais buvo išskirti į atskiras bylas. Nuo pastarosios datos prokuroro prašymai pratęsti parengtinį tardymą buvo grindžiami tomis pačiomis aplinkybėmis: būtinybe gauti atsakymus iš Interpolo, baigti dokumentų vertimą į lietuvių kalbą, įtariamiesiems pareikšti kaltinimus, parengti bylos medžiagą dėl atskirų nusikalstamos veikos epizodų išskyrimo į atskiras bylas, išanalizuoti ir apibendrinti firmų, įvykdžiusių kontrabandą finansinių revizijų medžiagą, pareikšti jų darbuotojams kaltinimus, atlikti kitus tardymo veiksmus, taip pat bylos sudėtingumu, didele apimtimi. Ieškovė kreipėsi į teismą su skundu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindo pakeitimo, prašydama laikyti jį nutrauktą neįrodžius nusikalstamos veikos. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 28 d. nutartimi šį skundą atmetė. Ieškovė taip pat kreipėsi į teismą, ginčydama nušalinimo nuo pareigų teisėtumą ir prašydama priteisti nušalinimo laikotarpiu negautų pajamų kompensaciją. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs šį ieškovės skundą, 2004 m. kovo 22 d. sprendimu jį atmetė.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Šios rūšies žalos atlyginimo institutas inter alia suponuoja tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.272 straipsnyje nustatytos atsakomybės sąlygos už specialių subjektų padarytą žalą: ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo. Šios rūšies atsakomybės ypatumas (be jau nurodyto būtinumo nustatyta tvarka konstatuoti, kad pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir asmuo dėl to patyrė žalą) yra tas, kad žala atlyginama nepriklausomai nuo to, ar nustatyta atitinkamo pareigūno kaltė. Prievolė atlyginti žalą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų kyla konstatavus neteisėtus veiksmus (deliktinė atsakomybė), todėl svarbu nustatyti, kokie veiksmai pripažintini neteisėtais, kokie neteisėtumo konstatavimo kriterijai. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardyti veiksmai, kurie gali būti pripažinti neteisėtais. Toks išvardijimas reiškia, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas prievolę atlyginti tokio pobūdžio žalą, netaikė bendrosios taisyklės, kad kiekvienas teisei priešingas veiksmas, padaręs kam nors žalą, sukuria prievolę ją atlyginti. Įstatymų leidėjo diskreciją reglamentuoti nagrinėjamus santykius analizavo Konstitucinis Teismas, 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo 3, 5 punktuose pažymėjęs, kad, reglamentuojant žalos atlyginimo klausimus, kai žalą padaro valstybės pareigūnai, ši diskrecija nesuteikia teisės laisva nuožiūra nustatyti išsamų baigtinį sąrašą atvejų, kuriais ta žala turi būti atlyginama, nes tai prieštarauja konstituciniam principui, pagal kurį padaryta žala turi būti atlyginta.
Ieškovė prašo apginti jos teises vadovaujantis nacionaline teise. Kasatorius nurodo, kad nacionaliniuose įstatymuose, konkrečiai – Civiliniame kodekse – nenustatyta civilinės atsakomybės padarius žalą, kurios atsiradimo pagrindas – pareigūnų neteisėti veiksmai, t. y. bylos išnagrinėjimo įmanomai trumpiausiu laiku neužtikrinimas. Toks argumentas yra nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos teisinę sistemą sudaro ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir tarptautinės sutartys, kuriose Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti tam tikrų teisių ir interesų apsaugą, o juos pažeidžiančius veiksmus vertinti kaip pažeidimą. Kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai asmuo nurodo galimus neteisėtus pareigūnų veiksmus, kurie nenustatyti specialiose pareigūnų atsakomybę reglamentuojančiose teisės normose, teismai vertina pateiktus faktus apie galimus pažeidimus bendrųjų teisės principų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau– Konstitucija) ir tarptautinių susitarimų kontekste. Teisinis reglamentavimas, tam tikrų institucijų ar pareigūnų veiksmai neįvardijami kaip galimas pagrindas atsakomybei atsirasti negali paneigti asmens teisės reikalauti žalos atlyginimo, jeigu tokia žala atitinkamais veiksmais buvo padaryta. Asmeniui nurodžius faktinį reikalavimo pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), teismas, nagrinėdamas bylą, teisinį santykį kvalifikuoja ex officio. Tais atvejais, kai nacionalinė teisė nereglamentuoja valstybės atsakomybės už tam tikrus pažeidimus, teismas valstybės atsakomybę nustato, vadovaudamasis tarptautinėmis sutartimis kaip nacionalinės teisės sistemos dalimi (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga klausimus, susijusius su asmeniui pareikštu kaltinimu, išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką. Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Konvencijos 19, 32 straipsniai). Dėl Konvencijos taikymo, sprendžiant pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimus, aspekto jau buvo formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pasisakė dėl teisės į valstybės institucijų pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimą 2003 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra; bylos Nr. 3K-3-895/2003. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje pažymėjo, kad procesinio veiksmo teisėtumas pagal nacionalinę teisę savaime nereiškia jo teisėtumo pagal Konvencijos nuostatas. Esant tokiam civilinės atsakomybės reglamentavimui, kasatoriaus argumentas, kad valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, apsiriboja CK 6.272 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nepagrįstas, nes neatitinka Konstitucijos nuostatų dėl Lietuvos Respublikos teisinės sistemos sandaros. Pagal jas teisinius santykius reglamentuoja ne tik nacionaliniai įstatymai, bet ir tarptautinės sutartys (CK 1.13 straipsnis, Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1, 2 dalys). Kadangi CK 6.272 straipsnyje reglamentuojama civilinė atsakomybė už ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais padarytą žalą, t. y. už teisių pažeidimus, panašius į nurodytus Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, tai, sprendžiant klausimą dėl šiais pažeidimais padarytos žalos atlyginimo, taikytina įstatymo analogija – CK 6.272 straipsnio nuostatos (CK 1.8 straipsnio 1 dalis).
Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje užtikrintos asmens teisės į įmanomai trumpiausią bylos išnagrinėjimo laiką
Europos Žmogaus Teisių Teismas procesą vertina kaip jo stadijų visumą, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialios kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką iki sprendimo procese priėmimo (Europos Žmogaus Teisių Teisme išnagrinėta (toliau – EŽTT) byla Šleževičius prieš Lietuvą). Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą. Nacionaliniai teismai, spręsdami, ar buvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpą procesą, bei vertindami, ar proceso trukmė atitiko Konvencijos reikalavimus, gali atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotus kriterijus, tačiau konkrečios bylos aplinkybės, faktų gausa bei įvairovė, galimos jų kombinacijos lemia teismo diskrecijos ribas konkrečiose bylose. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika neišskiria kokių nors specialių principų konkrečiai baudžiamojo proceso stadijai, taip pat ir ikiteisminio tyrimo stadijai. Visoms proceso stadijoms taikomi bendrieji principai, tačiau kurios nors stadijos ypatumas gali turėti reikšmės vertinant šios stadijos trukmės laiką. Asmuo, kuriam pranešama apie įtarimus, kad jis padarė nusikalstamą veiką, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje gali prašyti apginti jo teisę į įmanomai trumpesnį bylos nagrinėjimą, jeigu jis mano, kad egzistuoja nepateisinamo delsimo požymiai, nes su šios teisės pažeidimu gali būti susiję galimi kitų pamatinių žmogaus teisių pažeidimai: judėjimo laisvės, teisių į turtą ribojimai, darbo ir kitos teisės. Asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų ir jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Proceso delsimu gali būti apibūdinamas toks proceso laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga, pvz., kai per ilgai vykdomos ekspertizės (EŽTT byla Girdauskas prieš Lietuvą). Situacija, kai baudžiamoje byloje ilgesnį laiką neatliekami jokie procesiniai veiksmai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje vadinama sunkiausia procesinio delsimo forma (EŽTT byla Schumacher prieš Liuksemburgą).
Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad proceso trukmė pateisinama bylos sudėtingumu ir tokiam argumentui patvirtinti nurodė įtariamųjų bei kaltinamųjų skaičių, nusikalstamos veikos pobūdį, bylos apimtį, tarptautinio elemento buvimą renkant įrodymus, neaiškią inkriminuojamų veikų teisinio vertinimo praktiką. Kolegija pažymi, kad, vertinant bylos sudėtingumą, reikšmingi visi jo aspektai, nes sudėtingumas gali būti susijęs tiek su fakto, tiek su teisės klausimais. Galima atsižvelgti ir į faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdį, galimą atliktų nusikalstamų veikų skaičių, įrodymų kiekį ir jų rinkimo sudėtingumą. Teisiniai bylos aspektai, kurie lemtų bylos sudėtingumą taip pat gali būti įvairūs: teisės aktų pakeitimai, teisinių klausimų sudėtingumas, turintis reikšmės vertinant pareigūnų darbo byloje apimtį, proceso eigai turintis įtakos kelių bylų procesų tarpusavio ryšys, bylų sujungimas ir kita. Paprastai sudėtingomis laikomos bylos, kuriose tiriamos finansinio pobūdžio nusikalstamos veikos (EŽTT bylos Wejrup prieš Daniją, Meilus prieš Lietuvą ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pateikti faktai apie tyrimą dėl stambaus masto kontrabandos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (byloje buvo apklausta daugiau kaip du šimtai liudytojų, atlikti poėmiai ir kratos, keturiolika teismo ekspertizių, septyniolika kartų kreiptasi teisinės pagalbos; baudžiamojon atsakomybėn patraukti dvidešimt trys asmenys; bylos apimtis – 80 tomų). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos sudėtingumą faktų aspektu, atsižvelgė į tyrėjų atliktus veiksmus dėl ieškovės, tačiau nevertino visos bylos konteksto. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, vertinant proceso trukmę byloje, kurioje įtariami ar kaltinami keli asmenys, bylos sudėtingumas gali būti pateisinama ilgesnio proceso priežastis, jeigu tų asmenų veikos taip susijusios, kad jų negalima išskirti, nes dėl to nukentės teisingumo interesai. Tokiu atveju procesinių veiksmų atlikimas dėl kitų su įtariamuoju ar kaltinamuoju susijusių asmenų reiškia pateisinamą procesinį aktyvumą visoje byloje. Kolegija atsižvelgia į apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, reikšmingas vertinant ilgo proceso šioje byloje pateisinamumą: 1) ieškovė buvo įtariama tarnybiniu klastojimu, o faktai apie jos galimą bendradarbiavimą kontrabandoje nebuvo nustatinėjami; 2) įrodinėjimas vyko dokumentų poėmio ir jų tyrimo pagrindu; 3) nepasinaudota galimybe išskirti bylą ir perduoti teismui (1961 m. BPK 149 straipsnis). Ieškovei įtarimai buvo pareikšti ir visi su ja susiję procesiniai veiksmai byloje atlikti 1998 metais. Įrodymai buvo surinkti 1998 m. ir su ieškove susiję procesiniai veiksmai byloje nebuvo atliekami daugiau kaip penkerius metus. Kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta priežasčių, dėl kurių baudžiamoji byla dėl ieškovės negalėjo būti išskirta, užtikrinant jos teises į tinkamą teismo procesą. Kolegija patikslina apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad nuo 1998 m. iki 2004 m., kol suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminai, ikiteisminio tyrimo institucijos neleistinai delsė perduoti ieškovės bylą teismui. Šiuo atveju bylos sudėtingumas nepateisina proceso trukmės, nes dėl ieškovės nepasinaudota galimybe jo trukmę sumažinti, įgyvendinant procesinę teisę išskirti bylą ir perduoti teismui, nors dėl kai kurių asmenų byla buvo išskirta. Bylos išskyrimas laiku gali užkirsti kelią nepagrįstam procesiniam delsimui ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimui (EŽTT byla G. K. prieš Lenkiją). Kolegija pripažįsta, kad ikiteisminio tyrimo institucijos nepateisinimai ilgai neperdavė bylos į teismą, taip pažeisdamos ieškovės teisę į neuždelstą procesą. Ilgą laiką būdama kaltinamoji, ieškovė išgyveno netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš ją baigties būseną, be to, ši procesinė padėtis nepateisinamai ilgai ribojo kitas jos teises: teisę laisvai judėti (rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos), turtines teises (turtas buvo areštuotas). Šie apribojimai galiojo nuo 1998 m. kovo iki 2004 m. sausio mėnesio. Nuo 1998 m. gruodžio 21 d. iki 2002 m. liepos 1 d. buvo apribotos jos darbo teisės (nušalinta nuo pareigų). Patirti materialinio ir nematerialinio pobūdžio suvaržymai negali būti pateisinami, jeigu jie atsirado dėl uždelsto ir neefektyvaus ikiteisminio tyrimo. Kolegija konstatuoja dėl ieškovės nepagrįstą procesinį delsimą, sukėlusį ieškovei žalą.
Dėl civilinės atsakomybės klausimų, susijusių su žalos dydžio nustatymu
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žalos samprata. Kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai, žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais. Tais atvejais, kai asmuo dėl patirtų jo teisių suvaržymų patiria nuostolius negavęs pajamų iš savo veiklos, jis turi teisę reikalauti negautos naudos kaip netiesioginių nuostolių. Ieškovė nuo 1998 m. gruodžio 21 d. iki 2002 m. liepos 1 d. buvo nušalinta nuo pareigų, todėl negavo iki tol gautų pajamų. Nušalinimo teisėtumo ir teisės gauti minimalų atlyginimą nušalinimo laikotarpiu klausimai buvo teismine tvarka išnagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. kovo 22 d. sprendimu. Šis teismo sprendimas dėl išnagrinėtų klausimų turi res judicata galią, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatinėdamas tarnybos santykių suvaržymais dėl per ilgo ikiteisminio tyrimo ieškovei padarytą žalą, turėjo atsižvelgti į tai, kad pakartotinis klausimo dėl minimalaus darbo užmokesčio priteisimo nagrinėjimas teisme negalimas. Teismui pasisakius, kad ieškovei minimalus darbo užmokestis nepriteistinas, šį klausimą spręsti iš naujo šioje byloje nėra pagrindo. Kita vertus, nušalinimo nuo pareigų padariniai nėra nulemti vien nepateisinamai ilgo baudžiamojo proceso. Pažymėtina, kad ieškovė atleista nuo baudžiamosios atsakomybės nereabilituojančiais pagrindais. Esant duomenų, kad ieškovė įvykdė nusikalstamą veiką, dėl jos pagrįstai pradėtas baudžiamasis persekiojimas, ieškovė nušalinta nuo pareigų. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. kovo 22 d. sprendimu buvo konstatuota, jog nušalinimas nuo darbo buvo pagrįstas, sprendžia, kad per ilgo ikiteisminio tyrimo padariniai darbo santykiams negali būti vertinami per visą nušalinimo laikotarpį negauto atlyginimo dydžiu, todėl priteistas negautas pajamas atitinkamai mažina iki 15 000 Lt (CK 6.249 straipsnis). Išplėstinė kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl turtinės žalos atlyginimo dydžio keistina.
Ieškovei priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas tinkamai pritaikius neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atitinka neturtinės žalos instituto paskirtį – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, todėl ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį dėl 43 232,40 Lt turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos Respublikos A. N. pakeisti, jį sumažinant iki 15 000 (penkiolika tūkstančių) Lt.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Dangutė Ambrasienė
Zigmas Levickis
Aloyzas Marčiulionis
Antanas Simniškis
Teodora Staugaitienė
Janina Stripeikienė
