Dėl servituto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-210/2012

Teisminio proceso Nr. 2-14-3-01135-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 32.1; 121.20

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal R. K. ieškinį atsakovei J. J. dėl servituto nustatymo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Ž. D., G. L. ir Anykščių regioninio parko direkcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas, atsakovė ir tretieji asmenys Ž. D. bei G. L. yra gretimų sklypų Anykščių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, savininkai, nuosavybės teisę į juos įgiję įvairiais pagrindais; jų sklypai (išskyrus Ž. D.) ribojasi su Rubikių ežeru. Ieškovas pažymėjo, kad jam ir kitiems gyventojams pasiekti Rubikių ežerą galima vieninteliu per atsakovės žemę einančiu keliu, kuriuo naudojamasi nuo 1994 m.; savo žemėje ieškovas teikia kaimo turizmo paslaugas. Ieškovas prašė pagal J. Š. geodezinių darbų įmonės parengtą brėžinį nustatyti neatlygintiną servitutą keliui, kurio plotis – 3 m, ilgis – 272,91 m, važiuojamosios dalies plotas – 819 kv. m, bendras plotas – 1067 kv. m, einančiam per atsakovės žemę, suteikiant teisę juo eiti, važiuoti, ginti gyvulius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Anykščių rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad ieškovui priklauso 8,95 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); antstolės N. J. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenimis, atsakovės sklype esančiame kelyje ieškovo sodybos link, kuriuo šis važinėja, pastatyti metaliniai vartai ir jis neturi galimybių kitaip pasiekti savo sklypo bei tinkamai naudoti turto ir jį prižiūrėti. Analogiška aplinkybė, kad ieškovas ir (duomenys neskelbtini) kaimo žmonės Rubikių ežerą gali pasiekti tik šiuo keliu, patvirtinama ir Utenos apskrities viršininko administracijos komisijos 2009 m. birželio 15 d. išvadoje. Byloje nustatytos aplinkybės suponavo teismui išvadą dėl servituto būtinumo. Atsakovės paaiškinimus, kad šioje vietoje kelio niekada nebuvo, teismas pripažino atmestinais dėl byloje nustatytų juos paneigiančių aplinkybių; pirmiausia liudytojų parodymų, kad atsakovės žemėje esantis kelias naudojamas seniai ir juo patenkama prie ežero; taip pat kad šis keliukas fiksuotas atitinkamo lygmens teritorijų planavimo dokumentuose. Atsakovės siūlomus alternatyvius kelio servituto variantus teismas pripažino ekonomiškai nenaudingais; naujo kelio įrengimas saistomas papildomų išlaidų, neatitiktų saugomų teritorijų reikalavimų, juolab kad Nacionalinė žemės tarnyba ir Anykščių regioninio parko direkcija akcentuoja būtinumą dėl kelio servituto spręsti kaip galima mažiau įsiterpiant į natūralios gamtos aplinką ir optimaliausiu laiko kelio servituto nustatymą atsakovės žemės sklypo daliai, kurioje kelias jau susiformavęs ir naudojamas.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi panaikino Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Servitutą nustatančių CK normų (CK 4.111 straipsnis, 4.112 straipsnio 1 dalis, 4.113 straipsnio 1 dalis, 4.117 straipsnis) ir teismų praktikos nuostatų analizė, kad servitutas nustatomas, kai jis yra objektyviai būtinas, kad teismas turi įvertinti, ar daikto savininkas išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų, kad servituto nustatymas teismo sprendimu siejamas ne su absoliučiu negalėjimu be servituto savininkui naudotis jam priklausančiu daiktu, o su sąlyga, jog nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį, apeliacinės instancijos teismui suponavo pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka įstatymo nustatyto reglamentavimo ir teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Ž. N. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-283/2010; kt.). Kolegija pirmiausia pažymėjo tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime neaptarta ir nepadaryta motyvuotų išvadų dėl atsakovės pasiūlytų servituto variantų priimtinumo ar nepriimtinumo, dalyvaujantiems byloje asmenims ši klausimą aptarus 2011 m. balandžio 12 d. vietoje; antra, atsakovės siūlomas kelio servituto variantas atmestas kaip ekonomiškai nenaudingas, tačiau nenustatyta šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų (kelių projektų, įrengimo apskaičiavimo ir kt.). Be to, kolegijos vertinimu, neargumentuota, kokiu pagrindu nustatytas kelio servitutas, kuriuo suteikta teisė ginti gyvulius šiuo keliu (absoliutus servitutas). Nors atsakovė pateikė žemės sklypo įvertinimo ataskaitą, iš kurios matyti, kad dėl servituto nustatymo žemės sklypo vertė sumažėtų 150 000 Lt, tačiau kolegija pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovės patiriamų nuostolių ir neišsprendė klausimo dėl servituto atlygintinumo pagal CK 4.129 straipsnį, nesant duomenų buvus kitokį šalių susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008; 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Gabijos investicijos“ v. T. C. ir kt., bylos Nr. 3K-3-581/2009; kt.). Išdėstytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui suponavo išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas be motyvų, kad neištirtos bylos faktinės aplinkybės ir dėl to neatskleista bylos esmė; kolegija konstatavo absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl servitutą nustatančių CK teisės normų. Trumpai išdėstęs nutartyje servitutą nustatančių CK normų turinį ir pripažinęs jas buvus pažeistas, tačiau nenurodęs, kokias konkrečiai, apeliacinės instancijos teismas negalėjo nuspręsti dėl šių normų pažeidimo įtakos neteisingam bylos išnagrinėjimui pirmosios instancijos teisme. Kasatoriaus teigimu, kaip teisinį ieškinio reikalavimo pagrindą jis nurodė CK 4.124 straipsnį, faktinį – aplinkybę, kad be servituto nustatymo jis negali normaliai įgyvendinti savo teisių, t. y. naudotis žeme ir patekti į joje esančią turizmo sodybą. Kasatorius nelaiko, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs CK 4.124, 4.126 straipsniuose įtvirtintus servituto teismo sprendimu nustatymo pagrindus ir sąlygas; teismo sprendimas, kuriuo nustatytas kelio servitutas ilgą laiką naudojamo kelio vietoje, atitinka įstatymo normas, taip pat kasacinio teismo praktikos nuostatas. Kasatorius taip pat laiko teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, neturėdamas galimybės patekti į savo žemę, objektyviai negalėtų tinkamai naudoti savo turto ir jį prižiūrėti; jis naudojasi atsakovės žemėje esančiu keliu patekti į savo žemę, nors servituto ir nenustatyta, nes nėra kito kelio. Teismas sprendimu nustatė servitutą pagal kasatoriaus parengtą konkretų projektą, jame atskleistas servituto turinys, nurodytas bendras plotas, kelio ilgis ir važiuojamosios dalies plotis. Brėžinys suderintas su Anykščių rajono žemėtvarkos skyriumi; pagal brėžinį galima tiksliai nustatyti suvaržymų ar ribojimų lokalizaciją, plotą, konfigūraciją ir ribas atsakovės 13,29 ha žemės sklype; 1067 kv. m servitutas užimtų tarnaujančiojo daikto nedidelį plotą ir neproporcingai nesuvaržytų atsakovės teisių.

2. Dėl CK 4.129 straipsnio. Šioje įstatymo normoje įtvirtintos dvi savarankiškos tarnaujančiojo daikto savininko subjektinės teisės, t. y. teisė į kompensacijos, nustatant servitutą, mokėjimą ir nuostolių, susijusių su servituto nustatymu, atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. UAB „Dextera“, bylos Nr. 3K-3-468/2008; 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje V. M. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-69/2009). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje dėl neatlygintino kelio servituto nustatymo pirmosios instancijos teismo sprendime neišspręsta dėl nuostolių atsakovei atlyginimo, prieštarauja CK 4.129 straipsniui. Kasatorius nurodo, kad jis ieškiniu prašė nustatyti neatlygintiną kelio servitutą, siekdamas šią situaciją įteisinti, atsižvelgdamas į ilgametį ir faktiškai egzistuojantį kelią ir tai, jog jis tam naudojamas. Atsakovė neprieštaravo ir procesiniuose dokumentuose nekėlė klausimo dėl atlygintino servituto jo nustatymo atveju. Žemės sklypo vertinimo ataskaita, kasatoriaus vertinimu, skirta galbūt atsakovės nuostoliams pagrįsti, bet tai yra visiškai kita jos subjektinė teisė. Pirmosios instancijos teismas negalėjo savo iniciatyva, be atsakovės prašymo spręsti nuostolių atlyginimo klausimo; pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstai priimtas tik dėl kasatoriaus pareikštų reikalavimų (CPK 265 straipsnis), tačiau tai nereiškia, kad užkirstas kelias atsakovei ateityje reikalauti atlyginti nuostolius, jeigu jie būtų įrodyti. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas aptariama aplinkybe negalėjo remtis kaip reiškiančia sprendimo ydingumą ir šiuo pagrindu perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

3. Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo ir bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasatoriaus vertinimu, pagal byloje pateiktus įrodymus bylą buvo galima iš esmės išnagrinėti apeliaciniame procese, nes pirmosios instancijos teismas išanalizavo esminius ginčo teisinius ir faktinių aplinkybių aspektus bei į juos argumentuotai glaustai atsakė, t. y. pasisakė dėl klausimų, kurie turi būti išsprendžiami, priimant sprendimą: įvertino ieškovo reikalavimus, atsakovės atsikirtimus ir trečiųjų asmenų paaiškinimus bei padarė motyvuotas išvadas (CPK 265 straipsnis). Kai priimamas motyvuotas sprendimas, nėra pagrindo konstatuoti absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kasatorius pažymi apeliacinės instancijos teismo išvadų prieštaringumą; teigdamas, kad išvados dėl atsakovės siūlomo servituto ekonominio vertinimo nemotyvuotos, apeliacinės instancijos teismas iš esmės kelia įrodymų pakankamumo klausimą, tačiau neatskleidžia, kokie įrodymai būtini bylai teisingai išnagrinėti ir kokių įrodymų negalima priimti apeliaciniame procese. Tai, kad atsakovė nepasinaudojo teise savo poziciją grįsti apeliacinės instancijos teismo nutartyje išvardytais įrodymais (kelių projektai, įrengimo apskaičiavimai ir kt.), nepaneigia pirmosios instancijos teismo tinkamai atliktos pareigos siūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims teikti papildomus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka kasacinio teismo suformuotų nepagrįsto bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui vertinamųjų kriterijų, kad apeliacinės instancijos teismo išvada rinkti naujus įrodymus neturi būti formali; ji turi būti argumentuota dėl tokių įrodymų būtinumo bylai teisingai išnagrinėti ir negalimumo juos priimti apeliaciniame procese; byla perduodama pirmosios instancijos teismo nagrinėti iš naujo tik tais atvejais, kai tai yra būtina ir kai tai nepažeis proceso operatyvumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje R. B. personalinė įmonė „RBPĮ“ v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-82/2005; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje R. Ž. įmonė, R. Ž. v. notarė D. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-11/2009; kt.).

4. Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, kurių pagrindu visiškai sutiko su atsakovės apeliacinio skundo argumentais. Pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą atsakovė grindė servitutą nustatančių materialiosios ir įrodymų tyrimą bei vertinimą nustatančių proceso teisės normų pažeidimu, nulėmusių tai, jog liko neįvertinti kiti servituto variantai. Taigi atsakovė prašė panaikinti sprendimą CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu; tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo padaryti išvadą, kad dėl pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir kad šių pažeidimų negalima ištaisyti apeliaciniame procese. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nekonkretizavo nutartyje teisės normų pažeidimų, tai negalėjo vertinti ir jų įtakos neteisingam bylos išnagrinėjimui pirmosios instancijos teisme. Neįvertinęs atsakovės nurodytų teisės normų pažeidimų įtakos sprendimo priėmimui, nenurodęs argumentų, nepagrįstai ir neteisėtai taikęs absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavęs bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį.

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, G. L., Anykščių regioninio parko direkcija, Ž. D. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškimais prisideda prie kasacinio skundo.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad nebuvo pagrindo bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovė sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad nebuvo atskleista bylos esmė. Kasatorius, atsakovės teigimu, nesvarstė kitokių galimybių, kaip patekti į savo sklypą; be išlygų teigė, kad daug metų naudojasi atsakovės žemėje esančiu keliu ir pagal tai parengė servituto projektą. Atsakovė laikėsi nuoseklios pozicijos, kad siūloma kelio servituto vieta neproporcingai varžo jos teises. Pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos būti aktyviam, renkant įrodymus ir vertinant dėl servituto būtinumo ir variantų, jo vietos, tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Vietos apžiūros protokolo duomenys nėra pakankami, sprendžiant dėl atsakovės pasiūlyto alternatyvaus kelio servituto ekonominio vertinimo. Utenos apskrities viršininko administracijos 2009 m. birželio 15 d. išvados duomenys taip pat nepatvirtina, kad atsakovės siūloma kelio vieta ties jos ir trečiojo asmens Ž. D. sklypų riba (toliau kelias eitų per kasatoriaus sklypą) būtų ilgesnis ir jo įrengimas pareikalautų daugiau sąnaudų; pirmiausia šiuos klausimus sprendžia teismas; antra, išvadoje nėra būsimų išlaidų apskaičiavimų ir objektyvių įrodymų. Atsakovės teigimu, visiškai nesvarbu, kaip kasatorius įrengtų dalį kelio savo žemėje; viešpataujančiojo daikto savininko pasirinkimas, kaip jis savo sklype formuos kelio servitutą, kokio ilgio ir kiek išlaidų patirs. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovės siūlomo kelio servituto variantas nesuderinamas su saugomų teritorijų reikalavimais, nepagrįstos, nes teismas neatliko teisės aktų, įskaitant ir saugomų teritorijų, tyrimo ir atsakovės siūlymo nevertino jų kontekste. Teismas taip pat nesprendė kelio servituto atlygintinumo klausimo, nemotyvavo, kodėl nustatomas būtent neatlygintinas servitutas, taip pažeidė CK 4.129 straipsnį. Atsakovės vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nurodė pirmosios instancijos teismui spręsti servituto atlygintinumo (nuostolių ir kompensacijos) klausimą pagal CK 4.129 straipsnį, nes apeliacija negalima dėl šių pirmosios instancijos teismo nenagrinėtų klausimų. Atsakovė nesutiko su kasatoriaus siūloma servituto vieta, tačiau tai nereiškia, kad, esant nustatytam servitutui, ji atsisako atlyginimo už jį. Atsakovė pateikė žemės sklypo vertinimo ataskaitą, kurioje nustatyta, kaip pasikeis jos žemės sklypo vertė po kelio servituto jame nustatymo pagal kasatoriaus siūlymą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šio rašytinio įrodymo ir nesprendė klausimo dėl servituto atlygintinumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kai viena iš šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl servituto nustatymo sąlygų

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008). Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, jos ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims, todėl nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis nustatyti servitutą, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje I. G. v. O. K., bylos Nr. 3K-3-82/2007).

CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta tarnaujančiojo daikto savininko teisė reikalauti atlyginti dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius. Šios normos prasme nuostolių atlyginimas reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl patiriamų jo teisių ribojimo, mokamą vienkartine ar periodine kompensacija. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą. Tai gali turėti reikšmės sprendžiant dėl servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl suvaržymų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pavyzdžiui, sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pavyzdžiui, turto išpirkimas, mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės poreikiams teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“, AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-527/2009).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose taip pat nurodoma, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Žemės ūkio kooperatyvas „Naujieji Berniūnai“, Ž. B., D. M. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009). Kai viena šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas. Tai reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitą šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami. Taigi procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje G. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-419/2011). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, esant keliems galimiems servituto nustatymo variantams sprendžiant atlygintinumo klausimą ir, atitinkamai, parenkant servituto, kuris mažiausiai ribotų tarnaujančiojo daikto savininko teises, vietą, turi būti vadovaujamasi protingos žemėnaudos principais, atsižvelgiama turtinius ir neturtinius tarnaujančiojo daikto savininko netekimus: galimybės naudotis daikto dalimi netekimu, nepatogumų atsiradimą dėl bendro naudojimosi daiktu ar jo dalimi, ilgalaikį tokių nepatogumų pobūdį ir kita, įvertinta pinigais.

Pirmosios instancijos teismas visiškai nesprendė servituto atlygintinumo klausimo, neargumentavo sprendimo dalies dėl pasirinkto servituto kaip tinkamiausio iš kelių galimų variantų, nepagrindė jokiais įrodymais savo išvadų dėl tokio servituto ekonomiškumo, taigi nepasisakė dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų. Jau buvo minėta, kad servituto atlygintinumo klausimas yra vienas esminių sprendžiant dėl servituto nustatymo, kai yra keli servituto projektai, o procesinė pareiga teikti atlyginimo pasiūlymą tenka ieškovui. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos nebuvo galima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas)

Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį, 331 straipsnio 4 dalį teismo procesinis sprendimas turi būti motyvuotas. Jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų, tai toks atvejis pripažįstamas absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šio straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Peržiūrint apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą kasacine tvarka proceso teisės normų pažeidimas yra pagrindas jį panaikinti tik tuo atveju, jeigu jis turėjo įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Neišsamių apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, motyvų faktas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas, savaime nėra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso sprendimo kontekste. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr. 3K-3-453/2006; kt.). Teisėjų kolegija išaiškina, kad analogiškos apskųsto procesinio sprendimo turinio aiškinimo ir vertinimo taisyklės turi būti taikomos ir sprendžiant dėl to, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas ar ne. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus negaliojimo pagrindo CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme, tačiau turi būti sprendžiama, ar padarytas proceso teisės normų pažeidimas nėra esminis. Šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismo sprendimas nelaikytinas nemotyvuotu CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme, nes jame nurodytos nustatytos aplinkybės, pateikiamas neišsamus įrodymų vertinimas, daromos išvados. Todėl su šios normos taikymu susijusi argumentacija iš apeliacinės instancijos teismo nutarties šalintina. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, todėl teisėjų kolegija sutinka su kitais apeliacinės instancijos teismo argumentais.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo iš esmės teisėtai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai naikinti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš kasatoriaus R. K. Lietuvos valstybei priteistina 109,33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. pažymoje (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 109,33 Lt (vieną šimtą devynis litus 33 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Česlovas Jokūbauskas

Pranas Žeimys