Dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo, nuolatinės globos nustatymo, globėjo paskyrimo, išlaikymo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-209/2012

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-11505-2009-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 77.6; 114.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. R. ieškinį atsakovams Z. R., D. D. dėl vaiko grąžinimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo, nuolatinės globos nustatymo, globėjo paskyrimo, išlaikymo priteisimo; išvadą teikusi institucija – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo vaiko motinos ir jos brolio (vaiko dėdės) ginčas dėl vaiko grąžinimo motinai.

Byloje nustatyta, kad ieškovė D. R. nuo 2004 m. gegužės mėnesio gyvena Vokietijoje. Ieškovės duktė E. R., gimusi (duomenys neskelbtini) nesusituokusiems tėvams (tėvas vaiko gimimo liudijime nenurodytas), motinos sutikimu nuo gimimo gyvena atsakovų Z. R. (ieškovės brolio) ir D. D. šeimoje Klaipėdoje. Šalių ginčas dėl vaiko grąžinimo ir globos kilo 2009 m. balandžio mėn., kai ieškovė nusprendė pati auginti dukterį Vokietijoje, kur nuolat gyvena, turi darbą, nuomojasi butą. 2009 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybą dėl neteisėto motinos valdžios ribojimo ir vaiko grąžinimo. 2009 m. rugsėjo 4 d. į šią tarnybą kreipėsi atsakovas, informuodamas, kad, jo nuomone, ieškovė nesugeba tinkamai pasirūpinti vaiku, todėl jis neketina leisti motinai išsivežti dukterį į Vokietiją. Vaikų teisių apsaugos tarnyboje buvo organizuoti ginčo šalių susitikimai, siūlyta nustatyti laikiną motinos bendravimo su dukterimi tvarką, tačiau D. D. atsisakė leisti ieškovei lankytis jos namuose, motyvuodama tuo, kad taip patarė psichologė.

2009 m. rugsėjo 30 d. ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama įpareigoti atsakovus grąžinti jai dukterį E. R. Ieškovės teigimu, gimus dukteriai, dėl sunkios turtinės padėties ji buvo priversta išvykti dirbti į užsienį, todėl jos brolis Z. R. su sugyventine D. D. sutiko laikinai auginti ir prižiūrėti dukterį iki ji susikurs tinkamas gyvenimo sąlygas pati auginti savo vaiką. Ieškovė nurodė, kad keletą kartų per metus lankydavo dukterį, atveždavo jai reikalingų daiktų, dovanų, siųsdavo atsakovams pinigų dukteriai išlaikyti. Ieškovės teigimu, atsakovai nereiškė pretenzijų dėl taip susiklosčiusių gyvenimo sąlygų, tačiau, jai įsikūrus Vokietijoje, susiradus nuolatinį darbą ir pareiškus norą savarankiškai auginti savo vaiką, atsisakė jį grąžinti.

2009 m. spalio 29 d. atsakovas Z. R. pateikė teismui priešieškinį, kuriame prašė: 1) neterminuotai apriboti ieškovės motinos valdžią jos dukteriai E. R.; 2) nustatyti E. R. nuolatinę globą ir globėju paskirti atsakovą; 3) priteisti iš ieškovės nepilnametės dukters išlaikymą. Atsakovas nurodė, kad kartu su sugyventine D. D. nuo gimimo augina sesers D. R. dukterį E. R., nes motina atsisakė prižiūrėti ir auginti vaiką. Atsakovo teigimu, iš karto, tik vaikui gimus, ieškovė išvyko gyventi ir dirbti į Vokietiją, nuo to laiko dukterį lankydavo tik keletą kartų per metus, iki ieškinio pateikimo teismui vengė atlikti savo kaip motinos pareigą prižiūrėti, auginti vaiką, domėtis jo gyvenimu, neprieštaravo, kad mergaitė savo tėvais laikytų atsakovus, o ieškovę vadintų seserimi. Atsakovo nuomone, ieškovės reikalavimas grąžinti jai dukterį po šešerių metų, kai mergaitė ją užauginusioje dėdės šeimoje jaučiasi visavertis ir laimingas vaikas, yra neteisėtas, nepagrįstas ir prieštarauja vaiko interesams.

Atsakovė D. D. nesutiko su ieškiniu, paaiškino, kad ieškovė tik po penkerių metų nuo dukters gimimo nusprendė auginti ir auklėti dukterį pati, todėl akivaizdu, jog nevykdė savo pareigos auklėti, prižiūrėti ir išlaikyti vaiką, sudaryti sąlygas jam augti, vystytis ir tobulėti. Atsakovės teigimu, mergaitė nori gyventi su atsakovais, nes mano, kad jie yra jos tėvas ir motina; būtent atsakovų šeimoje formavosi vaiko asmenybė; dėl to gyvenamosios vietos ir aplinkos pakeitimas jai būtų stiprus psichologinis išgyvenimas. Atsakovės nuomone, mergaitės perdavimas motinai į užsienio valstybę prieštarautų vaiko interesams.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos 2010 m. kovo 30 d. rašte pateikta motyvuota nuomonė, kad tikslinga grąžinti dukterį motinai; kartu pažymėta, jog vaiko grąžinimas be parengiamojo laikotarpio negalimas; mergaitė užaugo atsakovo Z. R. šeimoje, ją ir atsakovus sieja emocinis ryšys, su motina toks ryšys tinkamai nesusiformavęs.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino – įpareigojo atsakovus Z. R. ir D. D. grąžinti E. R., gimusią (duomenys neskelbtini)., jos motinai D. R.; priešieškinį atmetė.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (ieškovė teikė materialinį išlaikymą savo dukteriai; ji šiuo metu turi Vokietijoje nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą, jos gyvenimo sąlygos yra tinkamos auklėti ir prižiūrėti vaiką; E. R. gyvenimas ateityje kartu su motina nekelia įtarimų dėl galimos žalos mergaitei) ir jas patvirtinančiais rašytiniais bylos duomenimis bei liudytojų parodymais, atsižvelgdamas į Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvadą (kad ieškovė deda visas pastangas susigrąžinti vaiką į šeimą ir nėra duomenų, jog egzistuotų nors viena CK 3.180 straipsnio 1 dalyje nurodyta tėvų valdžios apribojimo sąlyga), teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nei laikinai, nei terminuotai apriboti ieškovės motinos valdžią. Tai konstatavęs, teismas netenkino atsakovo priešieškinio reikalavimų. Be to, nustatęs, kad atsakovas Z. R. nėra vienas iš E. R. tėvų, taip pat nėra vaiko artimasis giminaitis (CK 3.135 straipsnis) ar jo globėjas (rūpintojas), teismas konstatavo, jog jis neturi teisės pareikšti ieškinį dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo (CK 3.182 straipsnio 2 dalis).

Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovus grąžinti jai jos nepilnametę dukterį, teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju vaikas, dėl kurio grąžinimo į biologinę šeimą yra kilęs ginčas, buvo atskirtas nuo motinos ne įstatymų nustatyta tvarka (dėl aplinkybių, dėl kurių pagal įstatymą vaikas atskirtinas nuo tėvų), bet vaiko motinos ir jos brolio žodiniu susitarimu. Teismas pažymėjo, kad ginčai dėl vaiko galimi tik tarp tėvų ir kitų teisėtų vaiko atstovų; pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 3 straipsnį teisėti vaiko atstovai yra tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ir kiti asmenys, kurie pagal įstatymą ar kitą teisės aktą privalo rūpintis vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus. Nustatęs, kad vaiko priežiūros forma (mergaitė nuo gimimo auklėjama ir prižiūrima ieškovės brolio šeimoje dukterėčios teisėmis) įstatymų nustatyta tvarka niekada nebuvo keista, taip pat nebuvo kelta klausimo dėl būtinumo atskirti dukterį nuo motinos, teismas vertino šias aplinkybes kaip patvirtinančias faktą, jog atsakovas Z. R. nėra teisėtas mergaitės atstovas, nes įstatymuose nenustatyta faktinių įtėvių ar faktinių globėjų. Pažymėjęs, kad atsakovas nėra E. R. artimasis, o tik šoninės linijos giminaitis, teismas nurodė, jog artimosios giminystės neturintiems asmenims įstatymuose nesuteikta teisės ginčytis su tėvais dėl vaiko, jeigu įstatymų nustatyta tvarka jie nėra paskirti teisėtais vaiko atstovais. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad, 2009 m. pradžioje vaiko biologinei motinai pareikalavus grąžinti dukterį ir atsakovams nevykdant šio reikalavimo, mergaitės buvimas dėdės šeimoje pripažintinas neteisėtu, nes šis nebuvo įteisintas teismo sprendimu, ieškovė neatsisakė motinystės teisių į dukterį, taip pat nenustatyta vaiko atskyrimo nuo motinos pagrindų. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į faktiškai susiklosčiusią situaciją (beveik šešerių metų E. R. ir atsakovus sieja dvasinis bei emocinis ryšys; vaiko ir jo motinos nesieja tokie glaudūs ir artimi santykiai; mergaitė šiuo metu išsako norą būti kartu su atsakovais), dėl kurios vaikos grąžinimas į biologinę šeimą neįmanomas be tam tikros psichologinės traumos, tačiau kartu atkreipė dėmesį į tai, jog Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvadoje pažymėta, kad atsakovai nesistengė, jog tarp motinos ir vaiko būtų atkurtas emocinis bei dvasinis ryšys, taip pat nurodyta, kad atsakovės D. D. įtaka mergaitei akivaizdi. Bylos nagrinėjimo metu atsakovams išreiškus aiškią valią, kad neketina dėti pastangų grąžinant dukterį jos biologinei motinai, teismas, padaręs išvadą, jog dėl vaiko grąžinimo besiginčijančios ir vaiko akivaizdoje nuolat nesutariančios šalys nesiekia gera valia bendradarbiauti vaiko labui, sprendė, kad šiuose nesutarimuose tiesiogiai dalyvaujančios beveik šešerių metų amžiaus mergaitės nuomonė atspindi ne tikruosius jos jausmus ieškovei, o yra nulemta ją faktiškai globojančių atsakovų įtakos. Pripažinęs, kad šiuo atveju vaiko išsakyta nuomonė netapatintina su jo interesais, teismas atmetė atsakovų argumentus, jog mergaitės nuomonė, su kuo ji norėtų gyventi ateityje, šalių ginče turi lemiamą reikšmę. Pažymėjęs, kad E. R. interesai yra turėti aiškią teisinę padėtį šeimoje, įgyvendinti vaiko teisę augti ir gyventi biologinėje šeimoje, atkurti pažeistas dukters ir motinos teises, teismas įvertino bylos duomenys kaip patvirtinančius, jog atsakovai neigia šias prigimtines vaiko teises, nepaisydami aplinkybių, kad ieškovė siekia atkurti ryšį su dukterimi, o Vaikų teisių apsaugos tarnybos pripažinta, jog ji pasirengusi savarankiškai auginti savo vaiką. Teismo nuomone, atsakovai kritiškai nevertina savo pačių galimybių užtikrinti saugią ir visavertę vaiko aplinką. Atsakovui prašius, be kita ko, paskirti jį nepilnametės E. R. globėju, teismas savo iniciatyva rinko įrodymus dėl atsakovo tinkamumo juo būti (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, surinkti duomenys (šiuo metu Z. R. pagal teismo sprendimus vykdo piniginę prievolę grąžinti pasiskolintas sumas kreditoriams, bendra skolos suma – apie 20 000 Lt; atsakovas neturi jam nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, šiuo metu kartu su mažamete ieškovės dukterimi, sugyventine D. D. ir jos nuo vaikystės globojamu A. L. panaudos teisėmis gyvena bute, dalinės nuosavybės teise priklausančiame Klaipėdos miesto savivaldybei ir A. L. seneliui; 1999 m. atsakovui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl piktavališko vengimo teikti išlaikymą savo dviem nepilnamečiams vaikams, kurioje atsakovas pripažintas kaltu, tačiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, teisiamajam susitaikius su nukentėjusiąja) kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovo pasirengimo auginti ir globoti šešerių metų mergaitę. Teismas taip pat nurodė, kad dėl atsakovės D. D. pozicijos (atsiliepime į ieškinį ji teigė abejojanti tikslingumu patraukti ją atsakove byloje, nes nėra Z. R. sutuoktinė, todėl teismo sprendimas nesukels jai teisinių padarinių; ji tik padeda Z. R. auginti vaiką) abejoja ir atsakovės gebėjimu bei deklaruojamu noru auginti mergaitę iki pilnametystės. Teismas pripažino, kad šiuo metu mergaitės buitinės sąlygos yra tinkamos, tačiau bylos duomenys, teismo vertinimu, kelia abejonių dėl vaiko auklėjimo būdo – atsakovai nesiekia auklėjamosiomis priemonėmis įdiegti mergaitei supratimo apie mandagų elgesį ir pagarbą suaugusiam žmogui, juolab biologinei motinai; šią auklėjimo spragą, galbūt lėmusią vaiko priešiškumą ieškovei, bylos nagrinėjimo metu akcentavo Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistai. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, teismas, pripažinęs ieškovės reikalavimą grąžinti vaiką į biologinę šeimą teisėtu motinystės teisės įgyvendinimu, tenkino ieškinį (Vaiko teisių konvencijos 18 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad aplinkos keitimas neišvengiamai sukels mergaitei tam tikrų emocinių išgyvenimų, tačiau sprendė, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja aiškūs kriterijai (atsakovai veikia priešingai vaiko interesams ir jo teisei gyventi su motina, laikosi pozicijos, kad gera valia negrąžins jai dukters), lemiantys sprendimą keisti vaiko aplinką nenustatant vaiko grąžinimo į biologinę šeimą pereinamojo laikotarpio. Dėl to teismas nesvarstė galimybės atidėti teismo sprendimo dėl vaiko grąžinimo vykdymą.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį iš dalies tenkinti:

laikinai apriboti ieškovės D. R. valdžią dukteriai E. R.;

nustatyti E. R. nuolatinę globą ir globėju paskirti atsakovą Z. R.;

nustatyti E. R. nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su globėju Z. R.;

skirti Z. R. E. R. turto administratoriumi;

priteisti iš ieškovės dukters išlaikymą po 800 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2011 m. rugsėjo 28-osios) iki vaiko pilnametystės;

nustatyti ieškovės bendravimo su dukterimi tvarką, pagal kurią ieškovė, atvykusi į Lietuvą, susitinka su dukterimi ir bendrauja kiekvieną trečiadienį 15 val. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje socialinių paslaugų centre, dalyvaujant BĮ Klaipėdos miesto šeimos ir vaiko gerovės centro psichologei, kuri nustato bendravimo su vaiku trukmę;

įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybą užtikrinti psichologo dalyvavimą ieškovės ir jos dukters bendravimo metu;

psichologei konstatavus, kad ieškovė su dukterimi gali bendrauti vienos, bendravimo neriboti ir leisti ieškovei bendrauti su dukterimi kiekvieną savaitgalį, nustatant, jog ieškovė, atsižvelgdama į dukters norus dėl bendravimo trukmės, pasiima dukterį kiekvieną penktadienį 15 val. iš jos nuolatinės gyvenamosios vietos ir parveža ją į globėjo namus ne vėliau kaip iki sekmadienio 18 val.;

įpareigoti ieškovę informuoti atsakovus ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių apie numatomą atvykimą į Lietuvą ne vėliau kaip prieš dvi savaites;

įpareigoti atsakovus netrukdyti ieškovei bendrauti su dukterimi ir sudaryti galimybes bei teikti pagalbą ieškovei bendrauti su dukterimi laiškais, žinutėmis, telefonu.

Teisėjų kolegija, be pirmiau išvardytų byloje nustatytų aplinkybių, nustatė, kad ieškovės duktė E. R. atsakovų Z. R. ir D. D. šeimą, kurioje apsigyveno ir augo nuo pat gimimo, suvokė kaip savo šeimą; su biologine motina (ieškove), kurią matydavo keletą kartų per metus, mergaitė bendravo kaip su seserimi; šiam vaiko sąmonėje susiformavusiam šeimos suvokimui ieškovė neprieštaravo iki 2009 metų, nereiškė mergaite besirūpinantiems atsakovams dėl dukters priežiūros jokių pretenzijų, jų iš esmės neturi ir šiuo metu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iki 2009 m. rugsėjo mėnesio Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyboje nebuvo jokių duomenų dėl to, kad E. R. palikta be tėvų globos, mergaitei nebuvo nustatyta globa, tik 2009 m. spalio 23 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administratoriaus direktoriaus įsakymu Nr. AD1-1712 ieškovės prašymu E. R. nustatyta laikinoji globa, globėju paskirtas Z. R.; 2009 m. spalio 29 d. Vaikų teisių apsaugos tarnyba raštu informavo Z. R., kad ieškovė pranešė, jog grįžo į Lietuvą ir ketina rūpintis dukterimi pati, todėl E. R. nustatyta laikinoji globa yra pasibaigusi. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, apeliacinės instancijos teismo posėdyje išklausius E. R. tiesiogiai, ji išsakė norą gyventi Lietuvoje su mama D. (atsakove D. D.); mintis apie išvykimą gyventi į Vokietiją pas motiną vaikui nepriimtina.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vykdant Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. nutartį, VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centre 2011 m. kovo 15 d.–2011 m. gegužės 4 d. laikotarpiu buvo atliekamas kompleksinis psichiatrinis–psichologinis vaiko ir šeimos įvertinimas; jį atlikę specialistai konstatavo, kad E. R. savo motina iki šiol laiko D. D., mergaitė teigia negyvensianti Vokietijoje, nori gyventi Lietuvoje, ieškovės kaip motinos nepripažįsta, gyventi su ja nenori. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad teismui pateiktoje išvadoje nurodyta, jog glaudesnis vaiko emocinis ryšys susiformavęs su D. D., o gyvenamosios vietos, sąlygų ir globojančių asmenų pasikeitimas gali sutrikdyti mergaitės psichologinę būseną; išvadoje taip pat pažymėta, kad tokio amžiaus vaikas paprastai gali lengvai priprasti prie naujų ja rūpintis ėmusių asmenų ir užmezga su jais emocinius ryšius, šiuo konkrečiu atveju tą procesą sunkintų išankstinis neigiamas mergaitės nusiteikimas, tačiau nebūtų neįmanomas, jeigu nekiltų neigiamų veiksnių.

Įvertinusi aptartus bylos duomenis ir išklausiusi ieškovės dukters nuomonę (Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis, CK 6.164, 3.177 straipsniai), teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vaiko laikymas atsakovų šeimoje nuo 2009 m. pradžios yra neteisėtas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo metu E. R. teisė į jos geriausių interesų užtikrinimą, augimą saugioje ir stabilioje aplinkoje gali būti garantuojama tik atsakovų šeimoje, nes vien tik biologinė giminystė, be kitų teisinių ar faktinių elementų, rodančių asmeninių ryšių egzistavimą, nėra pakankama teisės į šeimos gyvenimo gerbimą apsaugai pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį taikyti (Scozzari and Giunta v. Italy, judgement of 13 July 2000, nos. 39221/98 and 41963/98). Atsižvelgdama į tai, kad šiuo metu mergaitės grąžinimas motinai lemtų jos išvežimą į Vokietiją ir ryšių su artimiausiais ją visą gyvenimą globojusiais asmenimis nutraukimą, teisėjų kolegija sprendė, jog tai prilygtų vaiko ir jo globėjų (atsakovų) teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje, apribojimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, grąžindamas dukterį jos biologinei motinai, suabsoliutino motinos teisę rūpintis bei auklėti savo vaikus ir nesivadovavo geriausiais vaiko interesais (CK 3.3, 3.161, 3.163 straipsniai); be to, priverstinis teismo sprendimo vykdymas šiuo metu prieš vaiko, kuriam jau beveik aštuoneri metai, valią būtų nepateisinamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme. Atkreipusi dėmesį į tai, kad ieškovė negalėjo paaiškinti, kokiu būdu spręs su vaiko gyvenamosios vietos pakeitimu ir išvykimu gyventi į užsienį kilsiančias problemas, tik nurodė, jog Vokietijoje mergaitei bus teikiama psichologinė pagalba, teisėjų kolegija sprendė, kad šiuo metu ieškovė nėra tinkamai pasiruošusi susigrąžinti dukterį.

Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinį skundą padavusių atsakovų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nenustatyta nė vienos CK 3.180 straipsnio 1 dalyje išvardytos tėvų valdžios apribojimo sąlygos. Grįsdama šią išvadą, teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tėvų pareigos auklėti ir išlaikyti savo vaikus vykdymas neįmanomas be nuolatinio bendravimo su vaiku, rūpinimosi jo materialine ir dvasine gerove. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovė ne tik septynerius metus mažai bendravo su dukterimi, nedalyvavo ją auklėjant, bet ir pažeidė mažamečio vaiko konstitucinę teisę į globą, nes, išvykdama gyventi ir dirbti į Vokietiją, nepasirūpino jo globa; tai, kad ieškovė ilgą laiką tinkamai nesirūpino savo dukterimi, patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, jog dukters ir motinos ryšiai nesusiformavę, mergaitė nenori bendrauti su motina. Ieškovės pateiktų įrodymų dėl dukteriai teikto materialinio išlaikymo, pažymėdama, kad jie nekelia abejonių, teisėjų kolegija nepripažino pakankamais duomenimis, pagrindžiančiais tinkamą Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos tėvų pareigos auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais vykdymą. Remdamasi kasacinio teismo praktika, kad tėvų valdžiai apriboti pakanka vien fakto, jog tėvai nevykdo pareigos rūpintis vaikais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius v. V. D. (M.), A. D., bylos Nr. 3K-3-95/2009), teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju yra pagrindas apriboti motinos D. R. valdžią, nes ji ilgą laiką dėl savo kaltės neįgyvendino tėvų valdžios, išvyko gyventi į kitą šalį, palikdama naujagimę globoti brolio šeimai. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybės, kad ieškovė, dukteriai gimus, nebuvo pasirengusi motinystei, neturėjo lėšų vaikui išlaikyti, nepateisina pareigos rūpintis vaiku nevykdymo; tai, kad ieškovės požiūris, materialinės sąlygos pasikeitė ir ji siekia susigrąžinti vaiką, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo ieškiniui tenkinti ir atsisakyti apriboti motinos valdžią, nes šiuo metu dukters grąžinimas biologinei motinai pažeistų vaiko teisę augti saugioje ir sveikoje aplinkoje (CK 3.161 straipsnis). Įvertinusi ieškovės kaltės pobūdį (ji ilgą laiką vengė atlikti motinos pareigą auginti ir nuolat rūpintis vaiku, tačiau šiuo metu jos požiūris pasikeitęs – ji pasiryžusi susigrąžinti dukterį, auginti ją ir rūpintis, yra tam pasirengusi materialiai, tačiau savo ketinimų negali įgyvendinti dėl dukters pasipriešinimo ir nesusiformavusių bendravimo įgūdžių su ja), teisėjų kolegija konstatavo, kad teisinga šioje byloje taikyti ne neterminuotą, o laikiną motinos valdžios apribojimą; taip bus užtikrintas vaiko geriausių interesų įgyvendinimas, kartu nepaneigta biologinės motinos teisė bendrauti su vaiku.

Pažymėjusi, kad, apribojus tėvų valdžią ir nustačius nuolatinę globą, tėvams išlieka pareiga materialiai išlaikyti savo vaiką, nustačiusi, jog ieškovė yra Vokietijoje įregistruotos įmonės savininkė, jos pajamos reguliarios, turtinė padėtis gera, teisėjų kolegija tenkino priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovės dukters išlaikymą. Atsižvelgdama į tai, kad ginčo šalys nėra geranoriškos sprendžiant klausimus dėl dukters bendravimo su motina, siekdama pašalinti motinos ir globėjų nesutarimus, teisėjų kolegija nustatė lankstesnę ieškovės bendravimo su dukterimi tvarką; kartu nurodė, jog atsakovai negali daryti kliūčių ieškovei bendrauti su dukterimi komunikacijos priemonėmis, o ieškovė privalo atsižvelgti į vaiko norus. Byloje esant nustatytai aplinkybei, kad dukters bendravimas su motina nekenkia vaiko psichologinei pusiausvyrai ir raidai, teisėjų kolegija įpareigojo mergaitės globėją Z. R. sudaryti sąlygas įgyvendinti vaiko teisę bendrauti su motina.

Remdamasi teisės normose, reglamentuojančiose bylų, kylančių iš šeimos santykių, nagrinėjimo ypatumus, nustatyta teismo teise, atsižvelgiant į ieškinio pagrindą sudarančias ir teisme paaiškėjusias bylos aplinkybes, priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, pažymėjusi, kad šios kategorijos bylose nustatytas aktyvus teismo vaidmuo užtikrinant vaiko teisių įgyvendinimą (CK 3.183 straipsnio 2 dalis, CPK 376 straipsnis), teisėjų kolegija vertino kaip teisiškai nereikšmingus pirmosios instancijos teismo argumentus, susijusius su atsakovo Z. R. teise reikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo. Teisėjų kolegijos nuomone, 2009 m. spalio 23 d. mergaitei nustatyta laikinoji globa negalėjo būti vertinama kaip pasibaigusi, nes vienintelis žinomas iš vaiko biologinių tėvų – motina D. R. į Lietuvą grįžo tik laikinai, ji nuolat gyvena ir dirba Vokietijoje, o Lietuvoje neturi deklaruotos gyvenamosios vietos ir duktė motinai nebuvo perduota.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas iš dalies tenkinti atsakovo – ieškovės brolio (vaiko dėdės) – priešieškinį, pažeidė teisės normas (CK 3.174 straipsnis, CPK 497 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 3 straipsnis), įtvirtinančias, kad ginčai dėl vaikų galimi tik tarp vaiko tėvų ir kitų teisėtų vaiko atstovų, nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. Z. L., J. L., bylos Nr. 3K-3-105/2001). Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 56 patvirtintų Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų 33 punkte nustatyta, kad vaiko laikinoji globa (rūpyba) tėvų prašymu pasibaigia be atskiro savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo priėmimo, kai vaiko tėvai grįžta iš užsienio valstybės ir apie tai praneša Vaiko teisių apsaugos skyriui. Kasatorės teigimu, ji apie savo grįžimą iš Vokietijos pranešė 2009 m. spalio 26 d., todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administratoriaus direktoriaus 2009 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. AD1-1712 mergaitei nustatyta laikinoji globa negalėjo būti vertinama kaip pasibaigusi, ir, remdamasis šiuo argumentu, be pagrindo pirmosios instancijos teismo argumentus, susijusius su atsakovo Z. R. teise reikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo, vertino kaip teisiškai nereikšmingus.

2. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bei vertino byloje pateiktus įrodymus; tai lėmė nepagrįstą, Vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio nuostatoms (kad vaikas negali būti išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tam tikrus atvejus, pvz., kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina), taip pat CK 3.180 straipsniui prieštaraujantį teismo sprendimą laikinai apriboti kasatorės motinos valdžią dukteriai ir nustatyti jos nuolatinę globą. Kasatorė nurodo, kad neneigia fakto, jog dėl itin sunkios finansinės padėties jos duktė nuo pat mažumės liko be motinos nuolatinės globos ir priežiūros, tačiau nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad ji vengė atlikti savo pareigas vaikui – visiškai nesirūpino dukterimi, nedalyvavo ją prižiūrint, auklėjant, ugdant. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad ji dirba Vokietijoje ir jos grįžimas į Lietuvą nepriklauso vien nuo jos valios ir noro, tačiau, kai tik būdavo galimybė, ji nuolat lankė dukterį, reguliariai du-tris kartus per metus grįždavo jos aplankyti ir išbūdavo Lietuvoje nuo trijų iki šešių savaičių; to nepaneigė ir atsakovas; be to, bylos duomenys, kurių tinkamai neįvertino apeliacinės instancijos teismas, patvirtina, kad kasatorė nuolat teikė dukteriai jos poreikius užtikrinantį materialinį išlaikymą. Dukters palikimas pas atsakovus buvo abiejų šalių aptartas ir suderintas, mergaitės globos klausimas niekada nebuvo kilęs, be to, kasatorės išvykimo į Vokietiją metu (2004 m.) galiojusiuose Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatuose nebuvo įtvirtinta vaiko laikinosios globos (rūpybos) nustatymo tėvų prašymu, jiems laikinai išvykstant (tai buvo nustatyta tik socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. A1-145 pakeitus šiuos nuostatus), todėl, kasatorės nuomone, nepagrįstu pripažintinas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ji pažeidė mažametės dukters konstitucinę teisę į globą, nes, išvykdama gyventi ir dirbti į Vokietiją, nepasirūpino vaiko globa. Be to, kasatorė teigia, kad, atsižvelgiant į nustatytas nagrinėjamo ginčo aplinkybes (atsakovų priešiškumą kasatoriai, jų įtaką mergaitės psichologinei raidai bei nuomonei, taip pat jų aiškiai išreikštą poziciją, kad neketina dėti pastangų ir bendradarbiauti grąžinant dukterį biologinei motinai), apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog mergaitės teisė į jos geriausių interesų užtikrinimą, augimą saugioje ir stabilioje aplinkoje gali būti garantuojama tik atsakovų šeimoje, iš esmės užkirto kelią vaikui grįžti į biologinę šeimą, pažeidė vieną svarbiausių jo teisių – teisę į šeimos ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius v. V. D. (M.), A. D., bylos Nr. 3K-3-209/2008).

3. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, išklausęs E. R. tiesiogiai ir vadovavęsis jos išsakyta nuomone, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.164, 3.177 straipsnių, Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio nuostatas, kuriose įtvirtinta, kad išklausomas vaikas turi sugebėti suformuoti savo pažiūras ir kad į vaiko norus turi būti atsižvelgta, jeigu tai neprieštarauja jo paties interesams. Kasatorės įsitikinimu, mergaitės išsakyta kategoriška nuomonė dėl nenoro gyventi su biologine motina neatspindi tikrųjų vaiko jausmų jai, nes akivaizdu, kad tokia priešinga vaiko interesams nuomonė susiformavo ginčo teisminio nagrinėjimo laikotarpiu ir yra nulemta atsakovų, dėjusių visas pastangas, jog mergaitė liktų su jais, elgesio; apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas vaiko norą, nesiaiškino, ar tokia mergaitės pozicija nėra atsakovų psichologinio spaudimo padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-838/2002), juolab kad dėl atsakovų įtakos E. R. pažymėta VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centre atlikto kompleksinio psichiatrinio–psichologinio vaiko ir šeimos įvertinimo išvadose.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai prašo skundą atmesti, apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. AD1-1712 atsakovas Z. R. buvo paskirtas E. R. globėju. Atsakovo priešieškinis dėl neterminuoto motinos valdžios apribojimo, nuolatinės globos nustatymo, globėjo paskyrimo, išlaikymo priteisimo šioje byloje pareikštas 2009 m. spalio 29 d. Apie tai, kad 2009 m. spalio 23 d. įsakymu kasatorės dukteriai nustatyta laikinoji globa pasibaigė, atsakovas sužinojo 2009 m. spalio 30 d., gavęs Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos 2009 m. spalio 29 d. raštą dėl laikinosios globos pasibaigimo. Atsakovo teigimu, tokiomis aplinkybėmis priešieškinio pateikimo metu jis buvo mažametės E. R. globėjas; darytina išvada, kad jis turėjo teisę pareikšti priešieškinį.

2. Bylos rašytiniai duomenys, kuriuos, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, tinkamai, nepažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimų ištyrė ir įvertino apeliacinės instancijos teismas, patvirtina, kad kasatorė nevykdė savo kaip motinos pareigų dukteriai – nesiekė auklėti ir prižiūrėti vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti, sudaryti tinkamas sąlygas vaikui vystytis. Atsakovų teigimu, jie laikėsi ir laikosi pozicijos, kad mergaitė galėtų būti grąžinta motinai, tačiau tik tada, kai ji pati to norės; dėl to nėra pagrindo teigti esant vien tik atsakovų priešišką nusistatymą dėl vaiko grąžinimo į biologinę šeimą; priešingai, jie dėjo ir deda didelių pastangų, kad šie ryšiai būtų atkurti bei plėtotųsi vaikui palankia linkme, užtikrinant jo interesus. Atsakovų nuomone, tik kasatorės pasyvus bendravimas su dukterimi lėmė, kad jų ryšiai nesusiformavę, mergaitė nenori bendrauti su motina; tenkinus kasacinio skundo prašymą palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nebūtų atsižvelgta į mažamečio vaiko interesus augti saugioje, stabilioje aplinkoje, kurioje per septynerių metų laikotarpį susiformavo, mergaitės nuomone, šeimos gyvenimas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl asmens teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl tėvų valdžios apribojimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, pagal kurias valstybė saugo ir globoja motinystę ir vaikystę, o 39 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nepilnamečių vaikų gynimo įstatymu principas. Imtis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų galima tik vaiko interesais. Vaikas negali būti išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus atvejus, kai tai daroma vadovaujantis teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustatoma, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams (Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 dalis). Įstatymu nustatyta, kad teismas gali apriboti tėvų valdžią, kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais (CK 3.180 straipsnio 1 dalis). Vienas subjektų, galinčių paduoti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo (laikino ar neterminuoto), yra vaiko globėjas (CK 3.182 straipsnio 2 dalis, CPK 400 straipsnis). Įstatyme išskiriamos dvi vaiko globos rūšys – laikinoji ir nuolatinė (CK 3.252 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Pagal įstatymą abiejų vaiko globos rūšių atvejais globėjams suteikta teisė reikšti ieškinį dėl tėvų valdžios (laikino ar terminuoto) apribojimo.

Nagrinėjamo ginčo atveju bylos šalys neginčija aplinkybės, kad ieškovės duktė faktiškai nuo gimimo yra globojama atsakovo. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatuose (toliau – Nuostatai), patvirtintuose socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 56, pagal nuo 2007 m. birželio 3 d. įsigaliojusius šių Nuostatų pakeitimus, įtvirtinta galimybė nustatyti vaiko laikinąją globą tėvų prašymu. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė į teismą su ieškiniu dėl vaiko grąžinimo kreipėsi 2009 m. rugsėjo 30 d., tačiau kadangi po bylos iškėlimo teisme ji turėjo išvykti į užsienį, tai jos pačios prašymu Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. AD1-1712 atsakovas Z. R. buvo paskirtas ieškovės dukters E. globėju. Ši aplinkybė patvirtina atsakovo Z. R., kaip ieškovės dukters globėjo, statusą ir suteikia teisinį pagrindą kaip vienam įstatyme įvardytų subjektų – globėjui – reikšti ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo (CK 3.182 straipsnio 2 dalis, CPK 400 straipsnis). Tuo atveju, kai tarp šalių jau yra kilęs ginčas dėl vaiko, aptariamos globėjo teisės neeliminuoja vaiko laikinosios globos tėvų prašymu pasibaigimas, kada vaiko tėvai grįžta iš užsienio valstybės ir praneša apie tai Vaiko teisių apsaugos skyriui (Nuostatų 33.1 punktas). Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad nustatyta tvarka asmens įgytas vaiko globėjo statusas, esant teisme prasidėjusiam šalių ginčui dėl vaiko, suteikia pagrindą pripažinti asmenį tinkamu subjektu, t. y. turinčiu teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl tėvų valdžios apribojimo bei išlaikančiu šį statusą procesine prasme iki bylos išnagrinėjimo teisme pabaigos net ir tuo atveju, kai pagal Nuostatų 33.1 punkto taisykles vaiko globa tėvų prašymu pasibaigia. Toks vaiko globėjo statuso procesinės padėties tęstinumas pripažintinas viena vaiko teises užtikrinančių garantijų.

Dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvuotumo

Kiekvienas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Bendriausia prasme teismo sprendimas yra teisėtas tada, kada juo ginčo šalims nustatant jų materialiąsias teises ir pareigas nepažeidžiamos galiojančios materialiosios teisės normos, t. y. kada teismas taiko įstatymą, kurį konkrečiu atveju reikia taikyti, bei tinkamai aiškina taikomą įstatymą. Pagrįstu pripažintinas toks teismo sprendimas, kuris yra grindžiamas tiek faktine bylos medžiaga, tiek teisės normomis, t. y. kuriame dėstomos teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Teismo sprendimas (nutartis), nors jo turinys susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių (CPK 270, 331 straipsniai), iš esmės yra vientisas teismo, išnagrinėjus bylą, priimamas procesinis dokumentas, kurio paskirtis – teisingai išspręsti šalių teismui perduotą nagrinėti klausimą ir taip atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Taigi sprendimu yra siekiama apginti ir įgyvendinti šalių teises bei teisėtus interesus, nagrinėjamos bylos atveju – visų pirma vaiko, dėl kurio kilo ginčas, interesus. Neabejotinai reikšmingiausia šalims yra teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinė dalis. Savo ruožtu ši dalis yra kitų sprendimo dalių tąsa bei logiška jų pabaigos išraiška. Sprendimo rezoliucinė dalis visų pirma turi nuosekliai ir įtikinamai (pagrindžiant bylos aplinkybėmis, įrodymais, teisės normomis bei kitais teisiniais argumentais) išplaukti iš sprendimo motyvuojamosios dalies.

Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą laikinai apriboti ieškovės motinos valdžią dukters atžvilgiu, vaikui nustatyta nuolatinė globa, globėju paskirtas atsakovas, nustatyta motinos ir dukters bendravimo tvarka, priteistas išlaikymas. Ieškovės, kaip motinos, laikinas tėvų valdžios apribojimas taikytas, nustačius, kad motina (ieškovė) ilgą laiką vengė atlikti savo pareigą – auginti ir nuolat rūpintis dukterimi. Kita vertus, teismas nustatė ir tai, kad ieškovės elgesys teismo proceso metu įrodo, jog jos požiūris į dukterį yra pasikeitęs, ji nori grąžinti dukterį į biologinę šeimą, yra tam pasirengusi materialiai, tačiau negali įgyvendinti savo ketinimų dėl dukters priešiškumo ir nesusiformavusių bendravimo įgūdžių su ja. Apeliacinės instancijos teismo sprendime pažymėta ir tai, kad ginčo šalys nėra geranoriškos sprendžiant klausimus dėl dukters E. bendravimo su motina. Priimant sprendimą buvo vertinta Vaiko raidos centro atlikto kompleksinio psichologinio–psichiatrinio vaiko ir šeimos įvertinimo išvada. Joje, be kita ko, pažymėta, kad atsakovų įtaka E. R. psichologinei raidai yra didelė; ekspertų nurodyta, kad, kiek jiems teko stebėti, atsakovai neslepia neigiamos nuomonės apie ieškovę, išsako savo kai kuriuos vertinimus girdint vaikui, todėl tikėtina, kad tai turėjo įtakos mergaitės nuomonei. Nustatydamas globą, teismas nurodė, kad tai daroma derinant su pagrindiniu tikslu – suvienyti biologinius tėvus ir vaiką.

Kasacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismo sprendime deklaruojami tikslai ir taikomos priemonės, atsižvelgiant į antagonistinį atsakovų ir ieškovės santykių pobūdį, yra neadekvatūs teismo nustatytų aplinkybių kontekste. Teismo sprendimas, kuriuo materialiosios teisės normos taikytos santykiams tarp motinos, vaiko ir globėjo, nenustačius pozityvaus globėjo šeimos elgesio standarto darant įtaką bei formuojant vaiko ir motinos santykius, tampa deklaratyvus bei neatitinkantis įstatyme įtvirtinto imperatyvo veikti išimtinai vaiko interesais. Visa tai įgalina konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų CPK 185 straipsnyje, nesilaikymą, o tai sudaro pagrindą pripažinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu. Kasacinio teismo nutartyje nurodyti prieštaravimai gali būti pašalinti grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į Vaiko raidos centro apeliacinio proceso metu pateiktą informaciją dėl poreikio taikyti kompleksą priemonių, kurias būtina įgyvendinti, siekiant grąžinti vaiką į biologinę šeimą, nėra galimybės užbaigti šalių ginčą pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti bylos šalių kasaciniame teisme turėtų, taip pat kitų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų; šiuo klausimu turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Česlovas Jokūbauskas

Pranas Žeimys