Dėl vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu

Civilinė byla Nr. 3K-3-206/2012

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00687-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 42.11.1; 50.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus ir Janinos Stripeikienės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Evekas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Evekas“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei,,SEB lizingas“ dėl vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių CK 6.204, 6.217 straipsniuose įtvirtintus teisinės gynybos būdus, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas UAB,,Evekas“ (toliau – ieškovas), užsiimantis pervežimų veikla, laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 25 d. iki 2008 m. kovo 12 d. sudarė su atsakovu AB,,SEB lizingas“ šešiolika lizingo sutarčių, pagal kurias atsakovas įsigijo ir perdavė lizingo pagrindais ieškovui naudotis apie 8,6 mln. Lt vertės krovininių transporto priemonių. Nuo 2009 m. sausio mėnesio ieškovas nebevykdė sutartimis prisiimtų įsipareigojimų (nemokėjo atsakovui periodinių įmokų) ir įsiskolino 2,3 mln. Lt. Šalims nepavykus susitarti dėl lizingo sutarčių sąlygų pakeitimo, atsakovas 2009 m. rugsėjo 24 d. raštu informavo ieškovą, kad, šiam iki 2009 m. spalio 1 d. negrąžinus skolos (2 269 146,65 Lt), sutartys nuo 2009 m. spalio 2 d. nutraukiamos. Ieškovas per nustatytą terminą nurodytos sumos nesumokėjo, todėl nuo 2009 m. spalio 2 d. sutartys buvo nutrauktos.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. Jo nuomone, vienašališkai nutraukti sutartį galima tada, kai padaromas esminis sutarties pažeidimas, t. y. kai nustatomos visos CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos; šiuo atveju ieškovo padarytas sutarties pažeidimas (įmokų nesumokėjimas) jų visų neatitinka. Ieškovas nurodė, kad dėl 2008 metais prasidėjusios pasaulinės ekonominės–finansinės krizės jis nepasiekė planuotų veiklos rezultatų ir negalėjo laiku įvykdyti sutartinių įsipareigojimų; pažymėjo, jog pagal galimybes vykdė lizingo sutartis ir 2009 metais sumokėjo atsakovui 602 704 Lt. Ieškovo nuomone, jis negalėjo numatyti tokių didelių pasikeitimų rinkoje; sutarčių nevykdymo rizikos nenumatė ir atsakovas, turėjęs analizuoti ieškovo pateiktus duomenis ir prognozes bei stebėti situaciją rinkoje. Ieškovas pažymėjo, kad jis ir toliau užsiima pervežimų veikla, iš kurios gauna pajamų ir dalį jų skiria sutartiniams įsipareigojimams vykdyti; nutraukus lizingo sutartis ir grąžinus atsakovui siekiamas išpirkti transporto priemones bei jų įrangą, ieškovo veikla būtų iš esmės suvaržyta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad jo padarytas lizingo sutarčių pažeidimas neatitinka CK 6.217 straipsnyje nurodytų visų privalomų esminio pažeidimo kriterijų, remdamasis tuo, kad įstatyme įtvirtinta šalių teisė susitarti dėl vienašališko sutarties nutraukimo sąlygų (CK 6.217 straipsnio 5 dalis) ir šalys ja pasinaudojo: lizingo sutarčių Bendrosios dalies 18 skyriuje,,Sutarčių nutraukimas“ įtvirtinta atsakovo teisė vienašališkai nutraukti lizingo sutartį anksčiau termino, esant bent vienai iš šiame skyriuje nurodytų sąlygų, kurių kiekviena laikoma esminiu sutarties sąlygų pažeidimu. Viena tokių sąlygų – kai lizingo gavėjas daugiau kaip 20 dienų nuo nustatytos mokėjimo dienos nesumoka bet kokių jam pagal sutartį tenkančių mokėjimų (įskaitant delspinigius ir baudas) (Sutarčių 18.1.3 punktas). Teismas pažymėjo, kad šalys, sudarydamos sutartis, turėjo galimybę derėtis ir ieškovas apie nurodytas sąlygas buvo informuotas ir su jomis sutiko.

Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į lizingo teisinių santykių esmę (CK 6.567 straipsnio 1 dalis), periodinių įmokų nustatytais terminais lizingo davėjui (šiuo atveju – atsakovui) mokėjimas yra esminė lizingo sutarties tinkamo vykdymo sąlyga. Teismas nurodė, kad byloje neginčijama aplinkybė, jog nuo 2009 m. sausio mėnesio ieškovas nebevykdo įsipareigojimų pagal lizingo sutartis, tai reiškia, kad atsakovas, kaip nukentėjusi šalis, iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarčių. Šalys devynis mėnesius derėjosi dėl sutarčių sąlygų pakeitimo, tačiau joms nepavyko susitarti. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog nuo 2008 m., pablogėjus ekonominei situacijai, ieškovas nepasiekė planuotų veiklos rezultatų, nėra pagrindas pripažinti vienašališką sutarčių nutraukimą neteisėtu – šalys yra verslininkai, vykdantys ūkinę veiklą ir siekiantys pelno, todėl turi pareigą prisiimti su nurodyta veikla susijusią riziką; pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas turi galimybių toliau vykdyti sutartis, todėl sprendė, kad tolesnis sutarčių galiojimas reikštų didesnės žalos atsakovui atsiradimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir nurodytomis ieškinyje; nurodė, jog argumentai dėl ieškovo veiklos, jo vykdomų užsakomųjų ir tarptautinių pervežimų, sutarčių pakeitimo projektų nėra šios bylos dalykas, todėl jų nevertino. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad atsakovas, būdamas finansų įstaiga, turėjo pareigą stebėti, vertinti, valdyti bei mažinti sandorių vykdymo riziką, todėl turi prisiimti dalį atsakomybės dėl ekonominės–finansinės krizės padarinių, pažymėjo, jog ekonominiai sunkumai nesudaro pagrindo nevykdyti sutartinių įsipareigojimų; nors įstatymų leidėjas suteikia prioritetą sutarčių vykdymui, o ne jų nutraukimui, tačiau būtent įsipareigojimo nevykdanti šalis (šiuo atveju – ieškovas) turi rūpintis sutarčių išsaugojimu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas nepasiūlė atsakovui jiems abiem tinkančių tolimesnio sutarčių vykdymo sąlygų, taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas galėtų grąžinti atsakovui 2,3 mln. Lt skolą ir toliau vykdyti lizingo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas UAB,,Evekas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad visos galimybės susitarti dėl lizingo sutarčių sąlygų pakeitimo buvo išnaudotos, o atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog šalys nepasiekė bendro susitarimo, taip pažeidė tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamą favor contractus principą; neįvertino, kad atsakovo pasiūlyti sutarčių pakeitimai suteiktų jam pranašumo, apribotų kasatoriaus veiklą, skirtą pajamoms uždirbti. Atsakovo siūlomomis sutarčių pakeitimų nuostatomis apribojama kasatoriaus teisė atidėti jam suteiktų paslaugų apmokėjimą (kasatorius privalo atsiskaityti per 7 dienas), taip pat apmokėjimą už jo suteiktas paslaugas; reikalaujama, kad pakeitimuose nustatyti kasatoriaus veiklos ribojimai būtų taikomi ne tik būsimiems, bet ir jau sudarytiems bei galiojantiems sandoriams; kasatorius neturi galimybių įgyvendinti atsakovo pasiūlyto įmokų mokėjimo grafiko, pagal kurį turėtų iš karto sumokėti 700 000 Lt, be to, pakeitimuose nustatyta, kad daugumai jo veikloje atliekamų veiksmų bus reikalingas atsakovo sutikimas, tačiau neįtvirtinta jokios šio atsakomybės už atitinkamo sutikimo ar nesutikimo išdavimą. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies įgyjamas esminis pranašumas, pasinaudojant savo padėtimi, kitos šalies ekonominiais sunkumais, yra nepateisinamas. Kasatoriaus teigimu, byloje pateikta įrodymų, kad jis siūlė atsakovui alternatyvias lizingo sutarčių vykdymo galimybes (parduoti dalį pagal lizingo sutartis ieškovo naudojamų daiktų tretiesiems asmenimis ir grąžinti gautas sumas atsakovui), tačiau šis su jomis nesutiko.

2. Kasatorius nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad jis, nevykdydamas įsipareigojimų pagal lizingo sutartis (nemokėdamas įmokų), padarė esminį sutarties pažeidimą, atitinkantį visas CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąlygas, taip pat kad kasatorius privalėjo numatyti, o atsakovas galėjo ir nenumatyti pasaulinės ūkinės–finansinės krizės, dėl kurios kasatoriui sunkiau vykdyti lizingo sutartis. Kasatoriaus įsitikinimu, tokio didelio ūkio nuosmukio jis negalėjo protingai numatyti. Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad net ir apdairus, rūpestingas bei protingas verslininkas negalėjo protingai tikėtis ar numatyti, jog kils tokio masto pasaulinė krizė, taip neigiamai paveiksianti visus verslo sektorius ir finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-537/2010). Dėl to šiuo atveju, sprendžiant dėl esminio sutarčių pažeidimo, netenkinamos CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1, 3 punkto sąlygos. Kasatoriaus nuomone, remiantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, būtent atsakovo, kaip finansų įstaigos, pareiga laiku pastebėti iš sudaromų sandorių kylančią riziką, tinkamai ją vertinti, sumažinti, nuolat stebėti ir valdyti; įvertinti ir prognozuoti, ar kliento finansinė bei ekonominė būklė leidžia tikėtis, kad jis vykdys įsipareigojimus (Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 2 punktas). Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad jis prisiėmė ekonominės krizės ir jos padarinių atsiradimo riziką. Visos lizingo sutartys sudarytos pagal tipines tokių sutarčių nuostatas, kurias parengė atsakovas, ir dėl šių sąlygų iš esmės nesiderama (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Bylą nagrinėję teismai, be kita ko, neįvertino ir tos aplinkybės, kad, nutraukus lizingo sutartis, nuostolių patirs ne tik kasatorius, bet ir atsakovas. Šiuo metu kasatoriaus pagal lizingo sutartis naudojamų transporto priemonių rinkos vertė yra mažesnė nei už jas nesumokėta suma, todėl, atsakovas, šias pardavęs, patirtų nuostolių. Nutraukus lizingo sutartis, ieškovo veiklos galimybės būtų iš esmės suvaržytos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB,,SEB lizingas“ prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Atsakovo nuomone, kasaciniame skunde nepagrindžiama, kad nagrinėjamu atveju yra CPK 346 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriems esant byla nagrinėjama kasacine tvarka: neformuluojama teisinė problema, nepateikiama teisinių argumentų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, kurie sudarytų pagrindą svarstyti skundžiamų teismų procesinių sprendimų teisėtumo klausimą; keliami fakto klausimai, kurie nėra kasacijos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

2. Atsakovo teigimu, derybų dėl sutarčių pakeitimo laikotarpiu jis vykdė bendradarbiavimo ir kooperavimosi su kasatoriumi pareigą ir siūlė ne tik sau, bet ir jam palankius sutarčių pakeitimus, ėmėsi priemonių sutartiniams santykiams išsaugoti, todėl favour contractus principas nebuvo pažeistas. Atsakovo įsitikinimu, devynių mėnesių laikotarpis yra protingas ir pakankamas terminas susitarti dėl sutarčių pakeitimo; šalys neatsako, jeigu derybų metu toks susitarimas nepasiekiamas (CK 6.163 straipsnio 2 dalis). Iš byloje pateiktų sutarčių pakeitimų projektų matyti, kad atsakovas derybų metu stengėsi būti lankstus ir, kiek įmanoma, atsižvelgti į kasatoriaus vykdomą komercinę veiklą, be kita ko, buvo sutikęs atidėti pagal sutartį mokėtinas sumas ir sudaręs naujus mokėjimo grafikus. Net ir nutraukęs sutartį, atsakovas siekė sumažinti patiriamus nuostolius, gaudamas bent minimalius mokėjimus iš kasatoriaus, nei bet kokiomis pastangomis stengdamasis atgauti turtą. Dalis kasatoriaus pasiūlytų sutarčių pakeitimų buvo atsakovui nenaudingi, rizikingi, sudarė prielaidas ieškovui piktnaudžiauti ir šalių nesutarimams kilti. Pasiūlymas perleisti dalį pagal lizingo sutartį įsigytų daiktų tretiesiems asmenims, taip sumažinant kasatoriaus įsipareigojimus, atsakovui buvo pateiktas jau nutraukus sutartis, todėl buvo teisiškai neįvykdomas tokiu būdu, kokį siūlė kasatorius, be to, nuostolingas. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad klausimas dėl lizingo sutarčių sąlygų pakeitimo nagrinėjamas kitoje byloje, todėl, jo nuomone, šioje byloje turėtų būti sprendžiamas tik sutarčių nutraukimo teisėtumo klausimas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatoriaus argumentai apie jo veiklą, jo vykdomus užsakomuosius ir tarptautinius pervežimus, sutarčių projektus nėra šio ginčo nagrinėjimo objektas.

2. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju šalių teisiniams santykiams CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikytinos. Įstatyme įtvirtinta šalių teisė susitarti, kokios aplinkybės laikytinos esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Dėl to, vertinant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais remiamasi tik tuo atveju, kai sutartyje nėra aiškiai aptarti vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai. Toks teisės aiškinimas atitinka ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Forte baldai“ v. UAB „Neiseris“, bylos Nr. 3K-3-70/2008). Šalių sudarytose sutartyse numatyta daug atvejų, kuriems esant pripažįstama, kad padarytas esminis sutarties pažeidimas, kuris yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį. Nagrinėjamu atveju atsakovas, nutraukdamas sutartis, rėmėsi sutarčių Bendrosios dalies 18 skyriaus,,Sutarties nutraukimas“ 18.1.3 punkto nuostatomis, pagal kurias sutartis gali būti vienašališkai nutraukta tada, kai lizingo gavėjas (šiuo atveju – kasatorius) daugiau kaip 20 dienų nuo nustatytos mokėjimo dienos nemoka bet kokių jam pagal sutartį priklausančių mokėjimų (įskaitant delspinigius ir baudas). Nepaisant to, atsakovo nuomone, kasatoriaus padarytas sutarties pažeidimas galėtų būti vertinamas kaip esminis ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalies nuostatas. Lizingo gavėjas tinkamai vykdo lizingo sutartį tada, kai, naudodamasis išperkamuoju turtu, laiku moka už jį nustatyto dydžio įmokas. Šios prievolės vykdymas, atsižvelgiant į lizingo sutarties sampratą, yra esminis (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasatorius nuo 2009 m. sausio mėn. nebevykdo įsipareigojimų pagal sutartis, t. y. nemoka aptartų mokėjimų, tačiau toliau naudojasi turtu. Tai reiškia, kad kasatorius naudojasi savo kaip lizingo gavėjo teisėmis, bet nevykdo jam tenkančių pareigų lizingo davėjui (atsakovui) ir, net ir nutraukus sutartis, atsisako grąžinti jam turtą. Atsakovo nuomone, šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad jis negavo to, ko tikėjosi iš sutarčių (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Ginčo sutartys buvo nutrauktos 2009 m. spalio 2 d., kai kasatorius buvo skolingas atsakovui 2,3 mln. Lt; kasatorius jokių įmokų atsakovui nemoka, todėl atsakovas turi pagrindą manyti, kad kasatorius ir toliau nevykdys savo prievolių pagal sutartis, o skola augs (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kad jis turi galimybių vykdyti ginčo sutartis ateityje. Atsakovo nuomone, kasatorius, veikdamas kaip verslo subjektas ir turėdamas didelės verslo patirties, turėjo ir privalėjo įvertinti riziką, kad ateityje dėl įvairių aplinkybių gali patirti nuostolių ir atitinkamai apsvarstyti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo galimybes, tačiau to nepadarė. Toks kasatoriaus elgesys vertintinas kaip didelis neatsargumas (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad jis nevykdė Finansų įstaigų įstatyme jam nustatytų pareigų – šalys sutartyse aptarė šių vykdymo finansinės stebėsenos kriterijus ir atitinkamas abiejų šalių teises ir pareigas, jeigu nuo jų nukrypstama. Atsakovo teigimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad kasatoriaus padarytas sutarties pažeidimas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas.

3. Atsakovas nutraukė sutartis, laikydamasis jose nustatytos tvarkos. Atsakovo 2009 m. rugsėjo 24 d. raštu kasatorius informuotas, kad, per papildomą terminą jam nesumokėjus uždelstų sumų pagal sutartis, šios nuo 2009 m. spalio 2 d. nutraukiamos. Kasatorius skolos nustatytu terminu negrąžino, todėl sutartys buvo nutrauktos. Byloje pateikta įrodymų, kad kasatorius gavo atsakovo pranešimą.

4. Atsakovo nuomone, kasatorius piktnaudžiauja teise. Atsakovas 2009 m. spalio 19 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį, prašydamas priteisti iš kasatoriaus 2 269 146,65 Lt skolos ir delspinigių, bei išreikalauti pagal lizingo sutartis perduotą turtą iš svetimo neteisėto valdymo. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki teismo sprendimo priėmimo kasatorius įpareigotas perduoti atsakovui saugoti jo pagal lizingo sutartis valdomą turtą. Netrukus po šios nutarties priėmimo (2009 m. spalio 27 d.), kasatorius kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ajį apylinkės teismą su ieškiniu dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarčių sąlygų pakeitimo; vėliau ieškinį patikslino ir reikalavimą pripažinti sutarčių nutraukimą neteisėtu pareiškė atskiroje, t. y nagrinėjamoje byloje. Šiuo metu bylos pagal atsakovo ieškinį ir kasatoriaus ieškinį dėl sutarčių sąlygų pakeitimo yra sustabdytos, kol nebus išspręsta šioji byla. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta atsakovui atsiimti kasatoriui pagal sutartis perduotas transporto priemones ir pradėti išieškojimą iš kasatoriaus vykdymo procese, taip sustabdytas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 21 d. nutarties vykdymas ir sutrukdyta atsakovui paimti iš kasatoriaus turtą bei apsaugoti jį nuo nuolatinio naudojimo ir vertės mažėjimo. Atsakovo teigimu, tiek ieškinys dėl sutarčių sąlygų pakeitimo, tiek dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu yra grindžiami iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tais pačiais argumentais bei pareikšti ne siekiant juose nurodytų teisinių padarinių, bet kuo ilgiau valdyti transporto priemones ir jomis naudotis, nemokant už tai atlygio atsakovui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nagrinėjamu atveju taikytinų teisinės gynybos būdų

Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilines teises teismas gina CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokiu šioje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą, pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis jį grindžia. Ginčo santykių teisinį kvalifikavimą atlieka teismas. Pažymėtina, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisė arba teisėtas interesas yra pažeisti, gali teismo reikalauti taikyti kelis teisinės gynybos būdus. Šiuo atveju teismui, nagrinėjančiam bylą, kyla pareiga nustatyti, kuris iš ieškovo nurodytų teisinės gynybos būdų turėtų būti taikomas, atsižvelgiant į bylos dalyvių teisinius santykius ir jiems taikytiną reglamentavimą.

Iš byloje pateiktų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad kasatorius UAB,,Evekas“, ginčydamas atsakovo AB,,SEB lizingas“ vienašalį ginčo lizingo sutarčių nutraukimą, 2009 m. spalio 28 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą, prašydamas pakeisti sudarytų lizingo sutarčių sąlygas ir pripažinti atsakovo sutarčių nutraukimą neteisėtu. Vėliau ieškovas ieškinį patikslino ir atsisakė reikalavimo pripažinti sutarčių nutraukimą neteisėtu. Su tokiu reikalavimu jis 2010 m. vasario 23 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą. Šioje byloje priimti teismų procesiniai sprendimai ginčijami kasacine tvarka. Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme byla dėl lizingo sutarčių sąlygų pakeitimo neišnagrinėta, 2010 m. rugsėjo 8 d. teismo nutartimi sustabdyta, kol nebus priimtas galutinis sprendimas nagrinėjamoje byloje. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad teismai pagal pareikštus reikalavimus turėjo spręsti dėl dviejų skirtingų teisinės gynybos būdų taikymo – sutarties sąlygų pakeitimo, pasikeitus sutartinių įsipareigojimų vykdymo aplinkybėms (CK 6.204 straipsnis), ir sutarties nutraukimo (CK 6.217 straipsnis).

Sutartinių santykių šalys, atsiradus aplinkybių, dėl kurių vienai jų ar abiem tolimesnis sutartimi prisiimtų prievolių vykdymas sutartyje nustatytomis sąlygomis tampa nepalankus, pažeidžia sutartinių santykių pusiausvyrą ir pan., turi galimybę sutartinius santykius nutraukti ar juos pakeisti. CK 6.204 straipsnyje įtvirtinta pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) taisyklė, taikytina, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Šioje normoje nurodytos aplinkybės, kurioms visoms esant konkrečiu atveju, pripažįstama, kad sutartinių prievolių pusiausvyra yra iš esmės pažeista ir vienai šaliai sutarties vykdymas yra suvaržytas. Tokiu atveju sutarties šalis, kuriai sutarties vykdymas tampa sudėtingesnis, turi teisę kreiptis į kitą šalį ir prašyti sutartį pakeisti. Jeigu šalims nepavyksta susitarti, jos abi (ar viena jų) turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (CK 6.204 straipsnio 3 dalis). Nurodytas reglamentavimas suponuoja išvadą, kad CK 6.204 straipsnio nuostatomis visų pirma siekiama išsaugoti sutartinius santykius, t. y. kai sutarties šalis nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų pirminėmis sutarties sąlygomis dėl aplinkybių, kurios atsirado ne dėl jos kaltės, ir kita sutarties šalis atsisako sutartį pakeisti, tai gali padaryti teismas ir sutartiniai santykiai tęsis toliau. Esant rebus sic stantibus situacijai, principo pacta sunt servanda privalomumas išlieka ir jo laikymasis yra pateisinamas. Jeigu sutarties išsaugojimas nebegalimas, teismas turi teisę nuspręsti, kokia tvarka ir sąlygomis sutartis bus nutraukta. Tokiu atveju teismas nesaistomas šalių sutarties nuostatų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą.

CK 6.217 straipsnis reglamentuoja vienašališką sutarties nutraukimą. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, nustatoma, atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes ir šių normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pateiktą kasacinio teismo nutartyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje J. Z. v. UAB,,Baldras“ ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004). Nurodyto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais. Pažymėtina, kad nepriklausomai nuo to, ar sutarties šalis padarė sutarties pažeidimą, atitinkantį CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas, ar atsirado kitų šalių sutartyje nurodytų aplinkybių, kurios sudaro pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, bet kuriuo atveju dėl jų atsiradimo turi būti konstatuojama sutarties šalies kaltė. Nustačius, kad dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo yra sutarties šalies kaltė, kita sutarties šalis turi teisę nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis.

Remiantis aptartomis teisės normomis ir atsižvelgiant į jų taikymo atveju sukeliamus teisinius padarinius, darytina išvada, kad tiek CK 6.204, tiek 6.217 straipsnio pagrindu sutartis gali būti nutraukiama, esant tam tikroms nustatytoms sąlygoms. Tačiau esminis šių nuostatų taikymo skirtumas yra tas, kad, taikant CK 6.204 straipsnį ir nustačius, jog nėra galimybių pakeisti sutarties nuostatų taip, kad būtų užtikrinta sutartinių prievolių vykdymo pusiausvyra, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, kokiomis sąlygomis ir tvarka sutartis turi būti nutraukiama, t. y. teismas gali netaikyti šalių sudarytos sutarties nuostatų. Taikant CK 6.217 straipsnį ir konstatavus, kad yra esminis sutarties pažeidimas ar dėl sutarties šalies kaltės atsirado aplinkybių, kurios pagal sutarties nuostatas sudaro pagrindą kitai šaliai nutraukti sutartį, sutartis nutrauktina joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Taigi CK 6.204 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas suteikia sutarties šaliai, kuri dėl pasikeitusių aplinkybių negali vykdyti sutarties ir kai dėl to nėra jos kaltės, teisinį pagrindą reikalauti, kad sutartis būtų nutraukta palankesnėmis nei vienašališką sutarties nutraukimą reglamentuojančiomis sąlygomis. Dėl šios priežasties, kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų ir tik tada, kai nustatoma, kad šio straipsnio normos netaikytinos, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas, konstatavus, kad sutartis nutrauktina, nustatomas jos nutraukimo pagrindas: be kaltės ar su kalte. Sutarties nutraukimas, nenustačius, ar pasikeitusiomis aplinkybėmis nebuvo galima jos išsaugoti, pažeidžia favor contractus principą. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai sutarties šalis nesąžiningai naudojasi CK 6.204 straipsnyje įtvirtintais teisinės gynybos būdais, toks jos elgesys gali būti pripažįstamas viena aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti CK 6.217 straipsnio nuostatas.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju skundžiamais teismų procesiniais sprendimais buvo išspręsta dėl vienašališko sutarties nutraukimo esant kasatoriaus kaltei, nors dar neišnagrinėtas jo reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas dėl galimai pasikeitusių sutarčių vykdymo aplinkybių. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pripažįsta, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai priimti, netinkamai pritaikius CK 1.138 straipsnyje įtvirtintus ir aptartose CK 6.204, 6.217 straipsnių normose detalizuotus teisinės gynybos būdus, todėl naikintini, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra tikslinga spręsti bylų pagal kasatoriaus reikalavimus pakeisti ginčijamų lizingo sutarčių sąlygas (nagrinėjamos Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme) ir pripažinti vienašališką lizingo sutarčių nutraukimą neteisėtu (nagrinėtinos iš naujo Vilniaus apygardos teisme) sujungimo klausimą. Kadangi nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į kasatoriaus reikalavimus, ieškinio suma viršija vieną šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų, tai byla nagrinėtina Vilniaus apygardos teisme kaip pirmosios instancijos teisme (CPK 27 straipsnio 1 punktas).

Dėl žyminio mokesčio iš kasatoriaus priteisimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi kasatoriui atidėtas žyminio mokesčio už paduodamą kasacinį skundą (30 000 Lt) sumokėjimas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Dėl šios priežasties iš kasatoriaus valstybei priteistinas 30 000 Lt žyminis mokestis (CPK 84 straipsnis).

Dėl kitų bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovas prašo priteisti jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme – 3277,45 Lt – atlyginimą. Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 17,25 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 9 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų išlaidų priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo pirmąja instancija.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Evekas“ valstybei 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Lt žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius

Janina Stripeikienė