Baudžiamoji byla Nr. 2K-306-942/2015
Teisminio proceso numeris: 1-38-1-00057-2011-9
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.14.13
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Vitalijai Songailienei,
nuteistajam R. Š. ir jo gynėjai advokatei Virginijai Balčiūnienei
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Vitalijos Songailienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių (BK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
R. Š. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už septynias nusikalstamas veikas, pritaikius BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta 3900 Lt (1129 Eur) dydžio bauda, tačiau dėl to kasacine tvarka byla neskundžiama.
Šiuo nuosprendžiu buvo teisiami N. P. ir J. M., tačiau dėl jų byla kasacine tvarka taip pat neskundžiama.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis, kuria R. Š. ir Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Vitalijos Songailienės apeliaciniai skundai atmesti, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, R. Š. ir jo gynėjos, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų
n u s t a t ė :
R. Š. išteisintas dėl kaltinimų, kad jis turi nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, t. y. kad jis:
po 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise turi 168 116,83 Lt (48 690 Eur) vertės apartamentą Nr. 24, esantį Bulgarijos Respublikoje, Sozopolio mieste, Sozopolio seniūnijoje, MAPI vietovėje, kurortinėje gyvenvietėje „Paradise Dune-Beach & Sport resort“, N bloke, kuriuos įgijo pagal 2007 m. gruodžio 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir statybos išankstinę sutartį, už kuriuos jis pardavėjui sumokėjo: 2007 m. lapkričio 30 d. 3452,8 Lt (1000 Eur) grynaisiais pinigais bei 2007 m. gruodžio 12 d., 2008 m. lapkričio 11 d. ir 2010 m. kovo 31 d. atlikdamas pervedimus iš savo asmeninės sąskaitos, esančios AB „Swedbank“ Nr. (duomenys neskelbtini), atitinkamai 80 727,01 Lt (23 380,16 Eur), 50 525,61 Lt (14 633,23 Eur), taip pat 24 227 Lt (7016,62 Eur) ir grynaisiais pinigais 9453,77 Lt (2738 Eur), iš viso – 168 386,19 Lt (48 768,01 Eur), žinodamas, kad jis šiam apartamentui įsigyti neturėjo pakankamai teisėtų pajamų – 143 518,36 Lt (41 565,79 Eur). Šis apartamentas tarpusavio su N. P. susitarimu, kaip teigiama kaltinime, siekiant ateityje supaprastinti disponavimą šiuo turtu, 2010 m. birželio 29 d. buvo registruotas N. P. vardu;
po 2010 m. gruodžio 11 d. – nuo 2008 m. spalio 16 d. nuosavybės teise turi 107 500 Lt (31 134,15 Eur) vertės dalį 5375/10750 žemės sklypo, kurio bendras plotas 0,1075 ha, kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), už kurį sklypo pardavėjui sumokėjo grynaisiais pinigais visą sumą įnešdamas į UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ kasą, žinodamas, kad įsigyti šią žemės sklypo dalį jis neturėjo pakankamai teisėtų pajamų – 44 776,19 Lt (12968,08 Eur);
po 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą – ½ vienbučio gyvenamojo namo, kurio bendra atkuriamoji vertė 557 597 Lt (161 491,25 Eur), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statomo ten pat esančiame žemės sklype – kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad jis šiam nekilnojamajam turtui įsigyti, neturėjo pakankamai teisėtų pajamų 160 518,49 Lt (46 489,37 Eur).
Taigi R. Š. buvo kaltinamas tuo, kad po 2010 m. gruodžio 11 d. nuosavybės teise turi didesnės nei 500 MGL litų vertės, t. y. 554 415,33 Lt (160 569,78 Eur) vertės turtą: apartamentus, esančius „Paradise Dune-Beach & Sport resort“, Bulgarijos Respublikoje, 168 116,83 Lt (48 690 Eur) vertės, dalį – 5375/10750 žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 107 500 Lt (31 134,15 Eur) vertės bei ½ vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 278 798,50 Lt (80745,63 Eur) vertės, žinodamas, kad nurodytas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes jis pats neturėjo ir neturi pakankamų pajamų, gautų iš teisėtų šaltinių, sumokėti 348 813,04 Lt (101 023,24 Eur) nurodytam turtui įsigyti.
R. Š. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su J. M., suklastojo tikrus dokumentus, be to, jis suklastotus dokumentus laikė ir panaudojo (BK 300 straipsnio 1 dalis, septynios nusikalstamos veikos), tačiau dėl to byla kasacine tvarka neskundžiama.
Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė prašo panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalis dėl R. Š. nusikalstamos veikos pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokurorė tvirtina, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį Nr. 2K-P-93/2014, kurioje nurodyta, kad teismai turi vertinti bylos duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, ar turto įgijimo pagrindas buvo įstatymu uždrausta veika, kuri ir pagal anksčiau galiojusius įstatymus užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. Tik tais atvejais, kai nustatytos bylos aplinkybės lemia teismo įsitikinimą, kad pajamos turimam turtui įgyti ar pats turtas gauti iš tuo metu pagal įstatymą nusikalstamos veiklos ir turto savininkas tai žinojo ar galėjo žinoti, nepaisant to, kad turtas įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 1891 straipsnį nelaikytinas priešingu BK 2 straipsnio 3 dalyje ir 3 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, kartu ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Įsitikinimą, kad turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, gali lemti ne tik konkrečiose baudžiamosiose bylose įrodyti faktai, bet ir kiti duomenys, iš kurių galima spręsti apie turto ir pajamų kilmę (duomenys apie turto savininko asmenybę, jo ryšius, veiklą, pajamų šaltinius, gyvenimo būdą, išlaidavimus, turto vertę ir kt.).
Tai, kad R. Š. įsigijo turtą didesnės negu 500 MGL vertės neteisėtomis pajamomis yra pagrįsta baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais. Už kokias lėšas R. Š. prekiaujantis Gariūnuose pagal verslo liudijimą įgijo didelės vertės turtą, pradėta tirti, kai R. Š. dėl kitos nusikalstamos veikos, t. y muitinės apgaulės, buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir perduotas teismui bei nuteistas. Siekiant visapusiškai nustatyti R. Š. turto ir pajamų įsigijimo teisėtumą, buvo paskirta užduotis atlikti mokestinį tyrimą, ir Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistė, įvertinusi byloje išdėstytas aplinkybes, atliko R. Š. sandorių sudarymo momentu turėtų teisėtų pajamų pakankamumo įsigytam turtui analizę, piniginių srautų judėjimą, pagal turimus duomenis, dienomis buvo vertinamos tam turtui įsigyti patirtos išlaidos, t. y. konkrečiai dienai bei konkrečiam turtui tenkanti papildoma piniginių išlaidų suma, kuri nepagrįsta teisėtomis pajamomis, ir nustatė, kad R. Š. neturėjo pakankamai, t. y. 143 518,36 Lt (41 565,79 Eur) pajamų už apartamentus Bulgarijoje apmokėti; pirkdamas sklypą (duomenys neskelbtini) jis panaudojo 44 776,19 Lt (12968,08 Eur) piniginių lėšų, nepagrįstų pajamų suma, gauta iš teisės aktų neuždraustos veiklos, gyvenamojo namo statybai (duomenys neskelbtini) patyrė 278 798,50 Lt (80 745,63 Eur) išlaidų ir panaudojo 160 518,49 Lt (46 489,37 Eur) nepagrįstų pajamų, iš viso 348 813,04 Lt (101 023,24 Eur).
Kad šias lėšas R. Š. įgijo neteisėtu būdu patvirtina tai, kad jis nuo 2006 m. pradėjo daryti nusikalstamas veikas: neturėdamas leidimo prekiavo Gariūnuose prekėmis, pažymėtomis svetimu prekės ženklu, vykdė privalomų pateikti muitinei daiktų prekių, pažymėtų prekių ženklais „Adidas“, „Nike“, „Puma“, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, įvežimą iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, išvengiant muitinės kontrolės procedūros, naudojant suklastotus dokumentus, susijusius su muitinės deklaracijomis ir kitus dokumentus, reikalingus muitinės procedūroms atlikti, už kurias jis buvo teistas 2006, 2010, 2012 metais, o ir šioje byloje nuteistas už dokumentų klastojimą, kuriais norėjo pagrįsti prekių, kuriomis prekiavo Gariūnuose, įsigijimą.
BK 1891 straipsnio nuostatos reglamentuoja ne paties turto įsigijimą, bet įsigytam turtui panaudotų lėšų kilmę, t. y. ar turtui, turimam (turėtam) po 2010 m. gruodžio 11 d. įsigyti, yra patirta išlaidų, kurių kilmė nepagrįsta teisėtomis pajamomis, todėl teismas nepagrįstai sumažino R. Š. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kainą, nes 107 500 Lt (31 134,15 Eur) į UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ kasą už žemės sklypą įnešė R. Š.. Specialistė, įvertinusi duomenis apie R. Š. turimas pinigines lėšas iš teisėtos veiklos, nustatė, kad konkrečiam turtui – visam žemės sklypui įsigyti – R. Š. patyrė 44 776,19 Lt (12 968,08 Eur) išlaidų, kurių kilmė nepagrįsta teisėtomis pajamomis. Teismas neteisingai nustatė R. Š. priklausančio statomo namo (duomenys neskelbtini) vertę. Teismas nustatė, kad namo statyba kainavo 400 000 Lt (115 848,01 Eur), nes prie kažkurios sumos, eksperto nurodytos namą statant ūkio būdu (330 517,25 Lt (95 724,41 Eur) arba 339 913,20 Lt (98 445,67 Eur)), pridėjo savo nuožiūra apytikres išlaidas, skirtas samdytai darbo jėgai apmokėti, nors ekspertas S. M. tiksliai įvardijo sumas, skirtas darbo užmokesčiui ir „Sodrai“, statant namą rangos būdu. Kadangi leidimas statyti namą buvo išduotas dviem asmenims, teismas nustatytą namo statybos kainą 400 000 Lt (115 848,01 Eur) padalijo pusiau, R. Š. paskirdamas 200 000 Lt (5792,40 Eur), nors byloje nėra duomenų, kad V. P. kaip nors prisidėjo prie namo statybos.
Prokurorė nesutinka, kad teismas pašalino iš kaltinimo apartamentus Bulgarijoje Nr. 24. Šis turtas buvo registruotas N. P. vardu, nes tuo metu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas prieš R. Š., dėl kardomosios priemonės jam buvo sunku išvykti iš šalies, todėl už R. Š. asmenines lėšas pirktas butas buvo registruotas kito asmens vardu, o tai vertintina kaip fiktyvus sandoris.
Teismas nepagrįstai iš specialisto apskaičiuotos R. Š. panaudotų lėšų sumos 205 602,29 Lt (59 546,54 Eur), įsigyjant 3 nuosavybės objektus minusavo 500 MGL sumą, nustatydamas nusikalstamos veikos dalyką 188 750 Lt (54 665,78 Eur) ir padarydamas išvadą, kad ši suma nesiekia inkriminuojamos nusikalstamos veikos masto.
Taip pat prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo visų prokuroro apeliacinio skundo motyvų ir taip esmingai pažeidė proceso normas. Prokurorė skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Pasak jos, kolegija be pagrindo suabejojo 2012 m. lapkričio 30 d. specialisto išvados patikimumu ir nepagrįstai patikėjo R. Š. pateikta versija, kad jis nuo 1990 metų galėjo sukaupti santaupas iš mūrininko darbo arba tėvų dovanotų pinigų. R. Š. 1990 m. buvo 17 metų, jis dirbo paprastą, nekvalifikuotą mūrininko darbą, tėvas taip pat buvo eilinis darbuotojas, byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad tėvas R. Š. turėjo finansinių galimybių dovanoti sūnui pinigų.
Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl R. Š. sutaupytų ir dovanotų lėšų, kuriomis jis įgijo savo turtą, yra nepagrįsta ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. R. Š. jokių bylai reikšmingų duomenų dėl lėšų įgijimo proceso metu neteikė ir galima patikimai spręsti, kad įrodinėjimo našta procese nebuvo perkelta jam, todėl nebuvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.
Prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. Š. turimo turto įgijimo neteisėtumo nepatvirtina tas faktas, kad jis buvo teistas 2006, 2010, 2012 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog neteisėto turto įgijimo pagrindas yra įstatymu uždrausta veika, kuri pagal anksčiau galiojusius įstatymus užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. R. Š. buvo nuteistas už tokias nusikalstamas veikas, kurios tiesiogiai susijusios su jo gyvenimo būdu ir iš to gaunamais finansiniais ištekliais. Be to, įstatymas nenurodo, kad asmuo turėjo būti teisiamas už sunkius ar kokius konkrečius nusikaltimus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pažymėjimas, kad R. Š. buvo teisiamas už baudžiamąjį nusižengimą, kad dėl jų negavo finansinės naudos, yra nepagrįstas.
Prokurorė mano, kad turi būti vertinama bylos įrodymų visuma, o ne atskiri bylos duomenys, atsižvelgiama tiek į paties asmens ir jo šeimos narių pajamas turtinę padėtį, tiek į galimybę sukaupti turimą turtą. R. Š. nepateikė nė vieno dokumento ar dovanojimo sutarties, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis teisėtai įgijo turėtas lėšas, o iš jų – inkriminuotą nekilnojamąjį turtą, todėl jo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai.
Dėl BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies ir BK 1891 straipsnio 1 dalies taikymo
Kasaciniu skundu kasatorė skundžia tai, jog teismai išsamiai neištyrė šioje baudžiamojoje byloje surinktų faktinių duomenų, jų neanalizavo ir iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, išteisindami R. Š. dėl neteisėto praturtėjimo (BK 1891 straipsnis).
Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą (BK 1891 straipsnis) įtvirtinta kaip viena iš teisinių priemonių, kuriomis siekiama sumažinti korupcinių, turtinių, ekonominių, finansinių ir kitų savanaudiškų nusikaltimų ekonominį naudingumą ir patrauklumą, pakirsti pavienių asmenų ir nusikalstamų organizacijų potencialą daryti naujas nusikalstamas veikas, mažinti jų paplitimą ir valstybei bei visuomenei daromą žalą. Nagrinėjama norma sudaro pagrindą patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis, kurie yra sukaupę ir disponuoja neproporcingai dideliu pagal jų pajamas turtu, kai yra pagrindas manyti, jog turtas gautas iš neteisėtos veiklos, taip pat tuos, kurie padeda nuslėpti tokio turto kilmę ir savininkus.
BK 1891 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pastaboje prie šio straipsnio nustatyta, kad pagal 1891 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik asmenys, kurie Baudžiamojo kodekso 1891 straipsnyje nustatytus požymius atitinkantį turtą turi po šio įstatymo (Nr. XI-1199) įsigaliojimo.
Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 1891 straipsnį nepakanka nustatyti didesnės kaip 500 MGL vertės turto turėjimo. Reikia nustatyti, kad turtas įgytas neteisėtai. Įstatymas nereikalauja nustatyti turto įgijimo šaltinių. Išvadai apie turto įgijimo neteisėtumą tiesiog pakanka, kad asmuo negali pagrįsti turimo turto įgijimo teisėtumo. Teisėtai įgytas turtas – tai turtas, įgytas iš darbo ar kitų su darbu ar verslu susijusių pajamų, dovanojimo, paveldėjimo, loterijų, dividendų gavimo ir pan. Nustatant galimo neteisėtai įgyto turto dydį, svarbu dokumentaliai nustatyti asmens pajamas ir išlaidas už visą darbinės veiklos laikotarpį. Šios kategorijos bylose svarbi yra specialisto išvada. Tačiau jos vertinimui didelę reikšmę turi ta aplinkybė, ar specialistui pateikiama visa dokumentais patvirtinta medžiaga apie asmens gyvenimo pajamas bei civilinius sandorius. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad iki įstatymo dėl BK 1891 straipsnio priėmimo nebuvo baudžiamosios atsakomybės už turto, kurio įgijimo ir turėjimo asmuo negali pagrįsti dokumentais, turėjimą. Tokia veika nebuvo nusikalstama. Dėl to visai įmanoma, kad asmuo iki įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę, priėmimo nesaugojo bylai reikšmingų dokumentų ar sudarydamas sandorį nesilaikė įstatymo nustatytos sandorio formos. Tokiu atveju, vertindami asmens pajamas, teismai gali remtis liudytojų parodymais, įvertinę jų patikimumą. Kartu pažymėtina, kad, esant tokiai situacijai, teismai turėtų labai atsargiai vertinti specialisto išvadas bei liudytojų parodymus. Nusikaltimo sudėties buvimas šios kategorijos bylose teismui neturi kelti abejonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-75/2014).
Taigi inkriminuojant asmeniui neteisėtą praturtėjimą turi būti akivaizdūs įrodymai, kad asmens nuosavybėje esantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Visų pirma būtina nustatyti, jog turtas asmeniui turi priklausyti nuosavybės teise ir turto vertė turi viršyti 500 MGL ribą; antra – būtina nustatyti tai, jog asmuo žino, gali ir turi žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; ir trečia – būtina nustatyti, kad šis turtas turimas nuosavybės teise po 2010 m. gruodžio 11 dienos.
Kaltinant asmenį neteisėtu praturtėjimu byloje esančiais įrodymais turi būti pagrįsta, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti įgyta teisėtomis pajamomis ir kad būtent ši dalis viršija 500 MGL vertę. Remiantis BK 1891 straipsnyje pateikta neteisėto praturtėjimo definicija, baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką gali būti taikoma asmenims, įgijusiems turtą tiek savo, tiek kito asmens pajamomis. Tais atvejais, kai turimas turtas ar lėšos jam įgyti gauti iš kito asmens, byloje esančiais įrodymais turi būti pagrįsta, kokios konkrečiai aplinkybės rodo, jog turto savininkas žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti apie neteisėtą kito asmens veiklą ir pajamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014).
Šioje baudžiamojoje byloje R. Š. kaltinimas dėl neteisėto praturtėjimo buvo grindžiamas tuo, jog jis nuosavybės teise turi tris nekilnojamojo turto objektus didesnės nei 500 MGL vertės, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, nes jis pats neturėjo ir neturi pakankamų pajamų, gautų iš teisėtų šaltinių, sumokėti 348 813,04 Lt turtui įsigyti, t. y. apartamentus Bulgarijos Respublikoje 168 116,83 Lt vertės; dalį (½) žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 107 500 Lt vertės ir ½ dalį nebaigto statyti vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje 278 798,50 Lt vertės.
Baudžiamojoje byloje esantys duomenys leidžia teigti, jog R. Š. po 2010 m. gruodžio 11 d. dienos nuosavybės teise turi tik du objektus, t. y. dalį žemės sklypo Vilniuje ir ½ dalį nebaigto statyti namo, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai iš kaltinimo R. Š. pašalino kaip nesantį inkriminuojamos nusikalstamos veikos dalyką 168 116,83 Lt vertės apartamentų turėjimą Bulgarijos Respublikoje, nes nei BK 1891 straipsnio įsigaliojimo dieną, nei vėliau R. Š. šio buto nuosavybės teise neturėjo, nes butas 2010 m. birželio 29 d. dienos pirkimo-pardavimo sutartimi yra registruotas N. P. vardu. Be to, teismas pagrįstai nelaikė BK 1891 straipsnio dalyku ir ½ dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nes R. Š. nuo 2008 m. spalio 16 d. iki 2010 m. spalio 11 d. ir iki šiol nuosavybės teise turi tik ½ šio žemės sklypo. Todėl R. Š. nuosavybės teise turėtos žemės vertė yra ne 107 500 Lt vertės, o tik ½ šios vertės dalis, t. y. 53 750 Lt. Taigi, didesnės nei 500 MGL vertės turtas nuosavybės teise R. Š. priklauso tik ½ dalis nebaigto statyti vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
Todėl visi šioje byloje kaltinimo skaičiavimai, tiek pateikti specialisto išvadoje, tiek ir prokuratūros atlikti skaičiavimai, kurių pagrindas yra trys kaltinime nurodyti nekilnojamojo turto objektai apie pajamų ir išlaidų balansą bei disproporcijas, yra nepagrįsti.
Kasaciniame skunde R. Š. turto įsigijimo pagrindo neteisėtumas siejamas su tuo, kad jis ankščiau buvo teistas 2006, 2010 ir 2012 metais. Taip pat šioje baudžiamojoje byloje R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už dokumentų klastojimą. Kasaciniame skunde prokurorė visiškai pagrįstai vertina faktus dėl R. Š. ankstesnių teistumų už ekonominio pobūdžio nusikalstamas veikas. Akivaizdu, jog pats faktas dėl asmens teistumo yra neigiamas, tačiau jis šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje nėra lemiamas momentas pripažįstant R. Š. neteisėtai praturtėjus.
Aiškinant neteisėto praturtėjimo kaip nusikalstamos veikos taikymo ypatumus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš šios normos turinio išplaukia, jog teismas, nustatydamas, kad turtas negalėjo būti įgytas iš teisėtų pajamų, nesaistomas būtinumo remtis vien tik įrodytais faktais apie neteisėtą turto kilmę. Loginė konstrukcija „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“ iš esmės reiškia, kad finansiniai šaltiniai turtui įgyti tiksliai nenustatyti, tačiau, patikrinus visus galimus teisėtus šio turto gavimo būdus, aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų. Kartu pabrėžtina, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014)
Papildomos, tačiau svarbios aplinkybės, kurios teismui leistų daryti išvadą apie neteisėtą praturtėjimą, būtų byloje užfiksuotas esamo turto aiškus neproporcingumas asmens (ir jo šeimos, namų ūkio) pajamoms ir visiškas kaltininko negalėjimas to paaiškinti ikiteisminio tyrimo metu ir teismui, akivaizdus gyvenimas ne pagal pajamas, vadinamasis „nusikalstamas gyvenimo būdas“.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik asmens nuteisimas praeityje negali būti pagrindas išvadai, jog dėl teistumo asmuo yra įgijęs neteisėtų pajamų. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, kad R. Š. dėl įvykdytų nusikalstamų veikų (2006 m. – BK 204 straipsnio 1 dalis, 2010 m. – BK 204 straipsnio 2 dalis ir 2012 m. – BK 1991 straipsnis, 22 straipsnio 1 dalis, 204 straipsnio 1 dalis) ne tik kad negavo neteisėtų pajamų, bet patyrė pakankamai dideles išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. Š. už visas padarytas nusikalstamas veikas buvo nubaustas piniginėmis baudomis, o prekės, pažymėtos svetimais prekių ženklais, buvo konfiskuojamos.
Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad R. Š. nuosavybės teise priklausantis turtas (šiuo atveju ½ žemės sklypo ir ½ dalis nebaigto statyti namo, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje) buvo įgyti iki baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2010 m. gruodžio 11 d. Baudžiamosios bylos duomenimis, R. Š. žemės sklypą įsigijo 2008 m. spalio 16 d., o 2010 m. gegužės 19 d., gavęs leidimą gyvenamojo namo statybai, pradėjo statyti namą. Situacija, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn vien dėl to, kad naujas baudžiamasis įstatymas kriminalizavo tam tikrą jo „esamą būklę“, nenustačius laiko ir tvarkos pakeisti šią būklę, neatitinka įtvirtintų BK 2 straipsnyje pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų. Kartu baudžiamosios atsakomybės taikymas už turto turėjimą pagal vėliau, negu jis įgytas, įsigaliojusį įstatymą, prilygtų retrospektyviam jo taikymui. Iš tiesų trunkančią nusikalstamą būseną (turto turėjimą) tokiu atveju nulemtų vienas poelgis (turto įgijimas), įvykdytas iki baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014).
Be to, pažymėtina, kad ½ gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statyba nėra pabaigta. Namas iki baudžiamojo įstatymo įsigaliojimo buvo palaipsniui statomas (R. Š. viso proceso metu teigė, jog namas buvo statomas ūkio būdu) ir iki šios dienos dar nebaigtas statyti.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant, ar iki nagrinėjamo įstatymo įsigaliojimo įgyto, bet teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto turėjimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, būtina vertinti bylos duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, ar turimo turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, kuri ir pagal anksčiau galiojusius įstatymus užtraukdavo baudžiamąją atsakomybę. Tik tais atvejais, kai nustatytos bylos aplinkybės lemia teismo įsitikinimą, kad pajamos turimam turtui įgyti ar pats turtas gauti iš nusikalstamos veiklos ir turto savininkas tai žinojo ar galėjo žinoti, nepaisant to, kad turtas įgytas iki 2010 m. gruodžio 11 d., baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 1891 straipsnį nelaikytinas priešingu BK 2 straipsnio 3 dalyje ir 3 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, o kartu ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio reikalavimams. Kartu konstatuotina ir tai, kad teismo įsitikinimą dėl to, kad turto įgijimo pagrindas buvo įstatymo uždrausta veikla, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę, gali lemti ne tik konkrečiose baudžiamosiose bylose įrodyti faktai, bet ir kiti duomenys, iš kurių galima spręsti apie tikėtiną turto ir pajamų kilmę (duomenys apie turto savininko asmenybę, jo ryšius, veiklą, pajamų šaltinius, gyvenimo būdą, išlaidavimus, turimo turto vertę ir kt.). Tokia teismo išvada turi būti tinkamai motyvuota (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014).
Šioje baudžiamojoje byloje R. Š. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai neigė savo kaltę dėl neteisėto parturtėjimo. Nuteistasis tvirtino, kad jis dirbo ir gaudavo pajamas nuo 1990 m., t. y. dirbo mūrininku Armėnijoje, prekiavo Lenkijoje, Rusijoje bei Lietuvoje; tiek jis pats, tiek ir jo tėvai turėjo santaupų; po brolio mirties tėvai dažnai jam dovanojo nemažas pinigų sumas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas specialistės išvadas tiriant R. Š. ūkinę finansinę veiklą (nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.), pažymėjo, kad šios išvados nepakanka (nes teikiant išvadą buvo vadovaujamasi tik turimais rašytiniais dokumentais) siekiant įrodyti, jog R. Š. turimas turtas buvo įgytas neteisėtai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog specialistė vertino ir analizavo duomenis apie R. Š. gautas pajamas tik nuo 2006 m. sausio 1 d., visiškai neatsižvelgė ir nevertino R. Š. iki tiriamojo laikotarpio gautų ir 2006 m. sausio 1 d. jo jau tikėtina turėtų pajamų, santaupų ir pan. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai teigia, kad tokių duomenų šioje baudžiamojoje byloje apskritai nėra, o R. Š. parodymai dėl galimybių turėti pajamų iki 2006 m. sausio 1 d. nėra paneigti. Kartu pabrėžtina ir tai, kad, remiantis BK 190 straipsnio 2 dalyje pateiktu išaiškinimu, vien faktas, kad asmens gautos pajamos nebuvo įtrauktos į apskaitą teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Kasaciniame skunde prokurorė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas R. Š. inkriminuojamos nusikalstamos veikos dalyką, padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą – iš galimos bendros neteisėtų pajamų sumos atėmė 500 MGL (65 000 Lt) sumą.
Turto vertė yra vienas svarbiausių neteisėto praturtėjimo nusikaltimo dalyko aspektų, atspindintis ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė. Neteisėto praturtėjimo dalyku laikytinas tik toks turtas, kuris atitinka visas dalyko kilmei keliamas sąlygas, ir tokio turto vertė yra didesnė negu 500 MGL. Šis dalyko požymis expressis verbis numatytas baudžiamajame įstatyme. Neteisėto praturtėjimo nusikaltimo dalyko vertė yra skirtumas tarp viso asmens turimo turto ir turto, kuris pagrindžiamas teisėtomis pajamomis.
Be to, atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja ne tik baudžiamoji atsakomybė, negalima teigti, jog baudžiamosios atsakomybės ribos nustatymas Baudžiamajame kodekse per dalyko vertę gali būti suprantamas, kad atitinkamas neteisėto praturtėjimo lygis valstybėje yra toleruotinas. Įstatymų leidėjas turi teisę ne tik kriminalizuoti veikas, bet ir nustatyti griežtas mokestines, administracines ar civilinės teisės priemones. Kai subjektai yra ne tik valstybės tarnautojai ar su organizuotu nusikalstamumu siejami asmenys, o kaltei pagrįsti užtenka konstatavimo, kad asmuo turėjo ir galėjo žinoti apie preziumuojamą turto kilmės neteisėtumą, valstybės netolerancija dėl neaiškios kilmės praturtėjimo iki tam tikros ribos gali būti parodyta ir naudojant ne baudžiamąjį procesą.
Todėl šioje vietoje prokurorė teisingai pastebi, kad toks skaičiavimas yra neteisingas ir nepagrįstas. Visų pirma, BK 1891 straipsnio dispozicija nesuteikia nei teisinio, nei loginio pagrindo tokiai išvadai daryti. Antra – vertinant analogiškus atvejus, kai straipsnio dispozicijoje yra nurodomos prekių ar pinigų sumos, viršijančios tam tikrą MGL skaičių (pvz., 100, 250 MGL), tai šios sumos nėra atimamos iš inkriminuojamo nusikaltimo dalyko.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes R. Š. veiksmai teisiškai įvertinti teisingai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, teismai, tirdami ir vertindami įrodymus bei nustatydami faktines bylos aplinkybes, įrodinėjimo procesui keliamų BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 242 straipsnio 1 dalies nustatytų reikalavimų nepažeidė, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka nuosprendžių surašymui keliamus reikalavimus pagal BPK 305 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka nutarties surašymui keliamus reikalavimus pagal 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalis.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Vitalijos Songailienės kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Audronė Kartanienė
Aurelijus Gutauskas
