Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-450-469/2015

Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00147-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 27.1; 118.1; 132

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja ir pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Pasvalio vandenys“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Pasvalio vandenys“ ieškinį atsakovui Danijos įmonės „Per Aarsleff A/S“ filialui dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami klausimai dėl ginčo arbitruotinumo ir arbitražinės išlygos formai keliamų reikalavimų ir atsakovo civilinio procesinio veiksnumo neturėjimo procesinių padarinių.

2013 m. vasario 19 d. ieškovas UAB „Pasvalio vandenys“ kreipėsi į Pasvalio rajono apylinkės teismą, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl priteisimo iš skolininko Danijos įmonės „Per Aarsleff A/S“ filialo 419 440 Lt (121 478,22 Eur) nuostolių, 6 proc. metinių palūkanų bei 2049 Lt (593,43 Eur) žyminio mokesčio. Šių lėšų išieškojimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkui Danijos įmonės „Per Aarsleff A/S“ filialui priklausantį turtą. Pasvalio rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 19 d. teismo įsakymu iš Danijos įmonės „Per Aarsleff A/S“ filialo priteisė kreditoriaus naudai 419 440 Lt (121 478,22 Eur) nuostolių, 6 proc. metines procesines palūkanas, 2049 Lt (593,43 Eur) žyminio mokesčio, 12 Lt (3,48 Eur) pašto išlaidų valstybei. Teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartimi tenkintas pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas Danijos įmonės „Per Aarsleff A/S“ filialas 2013 m. kovo 14 d. pateikė prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo. 2013 m. kovo 28 d. ieškovas UAB „Pasvalio vandenys“ pareiškė atsakovui ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartimi panaikintas šio teismo 2013 m. vasario 19 d. įsakymas, o 2014 m. kovo 20 d. nutartimi civilinė byla perduota nagrinėti Panevėžio apygardos teismui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi UAB „Pasvalio vandenys“ ieškinį atsakovui Danijos įmonės „Per Aarsleff A/S“ filialui dėl nuostolių atlyginimo paliko nenagrinėtą. Teismas nurodė, kad, įsiteisėjus šiai nutarčiai, naikintinos Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – Danijos įmonės „Per Aarsleff A/S“ filialui priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, lėšų, priklausančių skolininkui ir esančių pas jį ar pas kitus asmenis, areštas.

Teismas nustatė, kad UAB „Pasvalio vandenys“ ieškinys yra grindžiamas tuo, jog 2010 m. liepos 15 d. Lėvens upėje ėmė masiškai kristi žuvys, dėl to žuvų ištekliams buvo padaryta 419 440 Lt (121 478,22 Eur) žala. Panevėžio apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu iš UAB „Pasvalio vandenys“ priteisė Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui nurodyto dydžio gamtai padarytos žalos atlyginimą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 24 d. nutartimi šis pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Ieškovo teigimu, atsakovas Danijos įmonė „Per Aarsleff A/S“, kuriai atstovavo filialas Lietuvoje, pagal Pasvalio nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcijos rangos sutartį Nr. ASR-466 (toliau – ir Rangos sutartis) vykdė rekonstrukcijos darbus UAB „Pasvalio vandenys“ valymo įrenginių teritorijoje, todėl atsakovui, kaip rangovui, kyla atsakomybė už tai, kad iš ieškovo valstybei priteistas žalos atlyginimas; pagal Rangos sutarties sąlygas atsakovas privalėjo laikytis visų užsakovo šalyje galiojančių įstatymų, taisyklių ir, be kita ko, tiesiogiai susijusių aplinkosaugos reikalavimų. Teismas, remdamasis ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais – Rangos sutarties sudedamąja dalimi laikytinomis Bendrosiomis sutarties sąlygomis, kurios išdėstytos Rangovo projektuojamų statybos ir inžinerinių darbų elektros ir mechanikos įrenginių Projektavimo ir Statybos bei Įrangos sutarties sąlygose, FIDIC Geltonąja knyga, nustatė, kad pagal nurodytų sąlygų 20.6 punkto ir Rangos sutarties antrojo skyriaus „Sutarties sąlygos“ trečio skirsnio „Konkrečios sutarties sąlygos“ papildymą dėl bendrųjų sąlygų 20.6 punkto Rangos sutarties šalys yra susitarusios ginčus, dėl kurių negali sutarti taikiai, perduoti spręsti arbitražui, kurio vieta yra Vilniuje, Lietuvoje. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad šalys yra susitarusios perduoti šį ginčą spręsti arbitražui; ieškinys paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį.

Teismas nustatė, kad šioje byloje ieškovas UAB „Pasvalio vandenys“ kelia klausimą ne dėl viešojo pirkimo procedūrų, sutarties keitimo teisėtumo patikrinimo (tai reglamentuojama Viešųjų pirkimų įstatymu), o dėl sutartinės civilinės atsakomybės ir žalos atlyginimo, kildinamo iš ieškovo UAB „Pasvalio vandenys“ (užsakovo), veikiančio kartu su Pasvalio rajono savivaldybės administracija (perkančiąja organizacija), ir atsakovo Danijos bendrovės „Per Aarsleff A/S“ (rangovo) Rangos sutarties, sudarytos viešojo darbų pirkimo neskelbiamų derybų būdu. Ieškovas siekia prisiteisti iš atsakovo nuostolius, jo tvirtinimu, atsiradusius dėl šio padarytų Rangos sutarties sąlygų pažeidimų. Pagal teismų praktiką aplinkybė, kad rangos sutartis sudaryta viešųjų pirkimų pagrindu, pati savaime nesuteikia pagrindo spręsti, jog nagrinėjamas ginčas priskirtinas nearbitruotiniems ginčams. Ginčo arbitruotinumo klausimas priklauso nuo ginčo objekto, nes nei Viešųjų pirkimų įstatymo, nei Komercinio arbitražo įstatymo normos nedraudžia viešojo pirkimo sutartyje įrašyti arbitražinių išlygų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-432/2014; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-469/2014). Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kilęs ginčas dėl viešojo pirkimo sutarties pažeidimo nepatenka išimtinai į Viešųjų pirkimų įstatymo teisinio reguliavimo sritį. Esant galiojančiam ir vykdytinam šalių arbitražiniam susitarimui, t. y. subjektyviajai sąlygai (šalių valia perduoti ginčus, kylančius iš rangos sutarties, spręsti arbitražui) ir objektyviajai sąlygai (pagal Komercinio arbitražo įstatymo normas nepriskiriant ginčo prie nearbitruotinų), taip pat esant aiškiai išreikštai atsakovo pozicijai – prieštaravimui, kad šis ginčas būtų nagrinėjamas teisme, ieškovo UAB „Pasvalio vandenys“ ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują nutartį – bylą pagal pareikštą ieškinį perduoti nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas kasaciniame skunde remiasi CPK 23 straipsniu, Komercinio arbitražo įstatymo 1 straipsniu, 3 straipsnio 10 dalimi, 10–12 straipsniais, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Požeminiai darbai“ ir kt. v. Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, bylos Nr. 3K-7-304/2011; teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. W. A. von K. ir kt. v. bendra Lietuvos ir Vokietijos UAB „Luksora“, bylos Nr. 3K-3-353/2012; kt.). Ieškovo nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp šalių yra sudarytas galiojantis, aktualus, nepraradęs reikšmės arbitražinis susitarimas, o atsakovas neva prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme, nors atsakovo atsiliepime į ieškinį prieštaravimų dėl teismo kompetencijos nagrinėti ginčą neišreikšta. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalių ginčas yra arbitruotinas. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatas ginčas negalėjo būti perduotas arbitražui tiek dėl savo pobūdžio (tiesiogiai susijęs su viešojo pirkimo kaina), tiek dėl ieškovo, kaip juridinio asmens, ypatumų (Pasvalio rajono savivaldybės, kaip vienintelio akcininko, įsteigtas juridinis asmuo). Ieškovas yra bendrovė, įsteigta Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 1996 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 116. Taigi vienintelis ieškovo steigėjas yra Pasvalio rajono savivaldybė, atstovaujama tarybos, kurios raštiški sprendimai prilygsta visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams. Taigi ieškovui pageidaujant sudaryti susitarimą su kitu fiziniu ar juridiniu asmeniu tarpusavio ginčus spręsti ne teisme, o arbitraže, buvo būtinas Pasvalio rajono savivaldybės tarybos sprendimas (nutarimas) dėl arbitražinės išlygos. Priešingu atveju toks susitarimas prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, ir teismas savo nuožiūra negali ginčo perduoti nagrinėti arbitražui. Pasvalio rajono savivaldybės taryba nėra davusi išankstinio sutikimo bylos šalių ginčus, kylančius iš Rangos sutarties, sudarytos viešojo pirkimo būdu, spręsti arbitraže. Rangos sutartyje, kurią pasirašė tiek bylos šalys, tiek perkančioji organizacija (Pasvalio rajono savivaldybės administracija) ir patvirtino įgyvendinančioji institucija (Aplinkos projektų valdymo agentūra), t. y. dalyje, kuri buvo pasirašyta, nebuvo nuorodų į ginčų sprendimą arbitraže. Be to, ieškinys byloje pareikštas remiantis įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, priimta kitoje civilinėje byloje, dėl sumų, kurios iš ieškovo buvo priteistos už gamtai dėl atsakovo kaltės padarytą žalą (Konstitucijos 54 straipsnis). Ieškovas yra specialios paskirties juridinis asmuo, įsteigtas savivaldybės, taigi efektyvus jo lėšų panaudojimas susijęs su viešuoju interesu, be to šis ginčas yra susijęs su viešaisiais pirkimais. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mindoza“ v. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-119/2011; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-158/2011; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Požeminiai darbai“ ir kt. v. Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, bylos Nr. 3K-7-304/2011), nurodo, kad, siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą sprendžiant viešųjų pirkimų ginčus, už jų nagrinėjimą atsakingam subjektui turi būti suteikti plačiausi įgaliojimai veikti. Neabejotina, kad tokio pobūdžio galios sprendžiant tokius ginčus Lietuvoje suteiktos tik teismams. Atsakovas 2014 m. kovo 6 d. atsiliepime į ieškinį nenurodė reikalavimo šalių ginčą perduoti spręsti arbitražui. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Komercinio arbitražo įstatymo 50 straipsnį, arbitražinei institucijai išnagrinėjus net ir arbitruotiną ginčą, sprendimas gali būti panaikintas nustačius, jog ginčas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti perduotas arbitražui arba arbitražo teismo sprendimas prieštarauja viešajai tvarkai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo atmesti kasacinį skundą, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl tinkamo atsakovo. Ieškovas kelia sutartinės civilinės atsakomybės klausimą, žalos atlyginimo iš atsakovo reikalauja remdamasis CK 6.245–6.249 straipsnių pagrindu. Rangos sutartis buvo sudaryta ieškovo, veikiančio kartu su Pasvalio rajono savivaldybės administracija, ir Danijos bendrovės „Per Aarsleff A/S“. Taigi sprendžiant bylą būtina sužinoti Danijos bendrovės „Per Aarsleff A/S“ poziciją tiek dėl ieškinio pagrįstumo, tiek dėl teismingumo, o šios bendrovės filialas neturi procesinio teisinio subjektiškumo, todėl negali būti atsakovu byloje (CK 2.53 straipsnio 1, 2 dalys, 2.63 straipsnio 1 dalis, 2.74 straipsnis, CPK 38 straipsnis). Atsakovo nuomone, esamos bylos stadijoje neturėjo būti sprendžiamas ginčo arbitruotinumo klausimas, nes ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui. Reikalavimas perduoti ginčą nagrinėti arbitražui pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą nėra būtinas, be to, Rangos sutarties šaliai – rangovui „Per Aarsleff A/S“ – net nebuvo suteikta galimybė pasisakyti šiuo klausimu, nepareiškus jam ieškinio. Ieškovu ar atsakovu byloje gali būti tik juridinis asmuo, o ne filialas. Užsienio juridinių asmenų filialai Lietuvoje gali būti tik juos įsteigusių asmenų atstovais, bet ne savarankiškomis bylos šalimis. Esant tokioms aplinkybėms, procesas prieš nacionalinio ar užsienio juridinio asmens įsteigtą filialą negali būti pradėtas. Įvertinus aplinkybę, kad byla buvo pradėta nuo teismo įsakymo išdavimo procedūros (supaprastinto proceso tvarka), o ne pagal bendrosios teisenos taisykles, laikytina, jog byloje negali būti keičiamas atsakovas. Taigi byla, iškelta filialui, negalėjo būti nagrinėjama teisme, t. y. teismo įsakymas priimtas ir laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos netinkamam asmeniui, negalinčiam būti nei atsakovu, nei skolininku. Pažymėtina, kad teismo įsakymo išdavimas negalimas, kai skolininko buveinė yra užsienyje (CPK 431 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Kadangi filialas negali būti atsakovu byloje, tai ieškinys nustatytais terminais laikytinas nepaduotu, todėl turėjo būti paliktas nenagrinėtas.

2. Dėl pareigos gauti įmonės steigėjo sutikimą arbitražiniam susitarimui. Ieškovo akcentuojama Komercinio arbitražo įstatymo nuostata gauti steigėjo sutikimą taikytina tik savivaldybės ir valstybės įmonėms, o ne jų kontroliuojamoms įmonėms, kurios yra privatūs juridiniai asmenys (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 6 punktas), kurioms teisės aktais nenustatyta reikalavimo gauti akcininko sutikimą siekiant sudaryti arbitražinį susitarimą. Atsakovas remiasi Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 2, 4, 5 dalimis, nurodo, kad pagal UAB „Pasvalio vandenys“ pavadinimą („UAB“, o ne „SĮ“), teisinę formą (privatus juridinis asmuo, o ne viešasis), turto valdymą bei vykdomą veiklą (turi teisę užsiimti bet kokia įstatymais nedraudžiama veikla) ieškovas nelaikytinas savivaldybės įmone. Rangos sutartį, kurią pasirašė šalys ir kurioje nurodytas arbitražinis susitarimas, taip pat pasirašė bei patvirtino Pasvalio rajono savivaldybės administracija, t. y. savivaldybės vykdomoji institucija. Rangos sutarties sudedamoji dalis yra Bendrosios sutarties sąlygos, o Rangos sutartyje yra tiesiogiai nurodoma į šias sąlygas, todėl papildoma nuoroda dėl arbitražinio susitarimo nebuvo reikalinga (Rangos sutarties Nr. ASR-466 2 straipsnis).

3. Dėl arbitražinio susitarimo privalomumo. Atsakovas remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV ribotos atsakomybės bendrovė „Main Bridge, L.L.C“ v. UAB „Lakvita“, bylos Nr. 3K-3-681/2002), nurodo, kad arbitražinis susitarimas yra privalomas ne tik jo šalims, bet ir teismui. Kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos ir turi nukreipti sutartį pažeidusią šalį įvykdyti sutartinę prievolę, t. y. kilus ginčui kreiptis į arbitražą. Nuo 2012 m. yra pasikeitusios Komercinio arbitražo įstatymo nuostatos – atsisakyta anksčiau galiojusios nuostatos, pagal kurią teismas galėjo atsisakyti priimti ieškinį esant tik vienos iš šalių reikalavimui (11 straipsnio 1 dalis). Ieškovas nepagrįstai remiasi teismų praktika, kuri buvo priimta aiškinat ankstesnę Komercinio arbitražo įstatymo redakciją. Be to, Rangos sutarties šalis Danijos bendrovė „Per Aarsleff A/S“ nėra atsakovė šioje byloje, todėl ieškovas nepagrįstai kaltina ją prieštaravimo nepateikimu, nes tokia galimybė jai iki šiol nebuvo suteikta – iki šiol Danijos įmonės pozicija ieškovui nėra žinoma, bylą iškėlus teisinio subjektiškumo neturinčiam subjektui – filialui (ši aplinkybė buvo nurodyta bylos nagrinėjimo metu). Teisinėje doktrinoje yra priimta, kad tam tikrais atvejais šalys gali atsisakyti arbitražo jurisdikcijos. Taigi tik ieškinį pareiškus tinkamam asmeniui – Danijos bendrovei „Per Aarsleff A/S“ – gali būti nuspręsta dėl ginčo sprendimo vietos.

4. Dėl prašymo pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu. Ieškovas nėra pareiškęs tokio reikalavimo, todėl nepagrįstai sisitarimą laiko niekiniu, o vien ta aplinkybė, kad sutartis buvo sudaryta viešųjų pirkimų būdu, nelemia ginčo dėl sutarties civilinės atsakomybės taikymo nearbitruotinumo. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad šalių ginčas dėl civilinės atsakomybės, kylančios iš Rangos sutarties vykdymo, yra arbitruotinas. Teismai nenustatė, kad šalių arbitražinis susitarimas prieštarauja Komercinio arbitražo įstatymo nuostatoms. Niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus, t. y. turi būti akivaizdu, kad toks susitarimas prieštarauja tos valstybės viešajai tvarkai ar imperatyviajai nacionalinės teisės normai. Komercinio arbitražo įstatyme nėra nustatyta, kokia forma turi būti išreikštas savivaldybės įmonės steigėjo sutikimas dėl arbitražinio susitarimo sudarymo, taigi toks sutikimas gali būti žodinis, rašytinis arba išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Dėl to nagrinėjamu atveju teismai negalėjo nustatyti arbitražinio susitarimo negaliojimo fakto ex officio, nes nėra akivaizdu, kad, šalims sudarant arbitražinį susitarimą, nebuvo gauta išankstinio ieškovo steigėjo (akcininko) sutikimo. Arbitražinio susitarimo buvimą ir galiojimą, šalių valią spręsti ginčus arbitražine tvarka gali patvirtinti ne tik rašytiniai įrodymai, bet ir kiti faktai, tarp jų – sutarties vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ribotos atsakomybės bendrovė „Szoimar“ v. UAB „Ukmedė“, bylos Nr. 3K-7-999/2003). Nagrinėjamu atveju Rangos sutartis buvo vykdoma ir įvykdyta. Viešųjų pirkimų bylos per se nėra priskirtinos nearbitruotiniems ginčams, o eksploatuojant ieškovo nuotekų įrenginius padaryta žala gamtai ir iš atsakingo subjekto – UAB „Pasvalio vandenys“ – priteista suma nėra susijusi su viešuoju interesu. Žalos padarymo klausimas išspręstas, atsakovas toje byloje nedalyvavo, todėl ieškovas nepagrįstai siekia atsakomybę perkelti netinkamam subjektui – filialui, taip pat asmeniui, kuris nėra kaltas dėl padarytos žalos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo arbitruotinumo ir arbitražinės išlygos formai keliamų reikalavimų

Arbitruotinumo teisinė kategorija yra susijusi su klausimu, kokių subjektų ir kokie ginčai pagal atitinkamos valstybės teisės aktus gali arba negali būti perduodami nagrinėti arbitraže, pagal tai išskirtinos dvi sąvokos – subjektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas ratione personae) ir objektinis arbitruotinumas (arba arbitruotinumas ratione materiae).

Subjektinis arbitruotinumas reiškia tam tikrų subjektų galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus arbitraže. Atitinkami ribojimai paprastai yra siejami su asmenų, kuriems jie taikomi, statusu ir (arba) atliekamomis funkcijomis – daugelyje šalių pati valstybė arba valstybės ar savivaldybės kontroliuojami subjektai neretai neturi teisės sudaryti arbitražinių susitarimų arba jiems sudaryti privalo gauti atitinkamą leidimą. Tokio pobūdžio subjektų galimybės sudaryti arbitražinius susitarimus gali priklausyti ir nuo tarptautinio elemento egzistavimo atitinkamame teisiniame santykyje – remtis draudimu sudaryti arbitražinius susitarimus galima tik tais atvejais, kai teisinis santykis yra nacionalinis, bet ne tarptautinis. Šiuo atveju laikoma, kad tokio pobūdžio ribojimai yra nacionalinės, o ne tarptautinės viešosios tvarkos elementas, be to, galimybės laisva valia arbitražinį susitarimą sudariusiam asmeniui remtis savo nacionalinėje teisėje įtvirtintu ribojimu sudaryti arbitražinius susitarimus prieš užsienio subjektą egzistavimas, kai vienai iš šalių tai naudinga, neatitiktų bendrųjų teisės principų.

Objektinio arbitruotinumo esmė ta, kad tam tikrų kategorijų ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže dėl paties nagrinėtinų klausimų pobūdžio (pvz., fizinių asmenų teisinio statuso klausimai, ginčai dėl patentų, prekių ženklų, darbo ginčai, šeimos ginčai, bankroto bylos iškėlimas, administraciniai ginčai, baudžiamosios ir konstitucinės teisės klausimai ir kt.). Šiuo atveju laikoma, kad tokio pobūdžio klausimai yra tiek svarbūs, jog yra rezervuojami valstybės teismų jurisdikcijai (pavyzdžiui, viešosios teisės reguliavimo sričiai priskirtini klausimai), arba dėl bylos esmės atitinkamų ginčų nagrinėjimas arbitraže nebūtų efektyvus, pavyzdžiui, tais atvejais, kai ginčas susijęs su trečiųjų asmenų, nesudariusių arbitražinio susitarimo, teisėmis ir pareigomis.

Vienu iš kasacinio skundo argumentų teigiama, kad ginčas nearbitruotinas objektiniu aspektu, nes yra susijęs su viešaisiais pirkimais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis kasatoriaus argumentas nepagrįstas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nearbitruotini ginčai, susiję su viešųjų pirkimų sutartiniais teisiniais santykiais, kurie patenka į Viešųjų pirkimų įstatymo reguliavimo sritį, pvz., ginčai dėl viešojo pirkimo sutarties kainos (ar kitų esminių sąlygų) keitimo, (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Kauno vandenys“ skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo, bylos Nr. 3K-7-304/2011). Tuo tarpu ginčai dėl viešojo pirkimo sutarties vykdymo santykių, kuriems Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos netaikytinos, inter alia, dėl atsakomybės už sutartinių prievolių nevykdymą, nekvalifikuotini kaip sutarties keitimas, todėl arbitruotini (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Švenčionių miesto savivaldybės administracija v. RUAB „Kašgarija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-510/2014).

Tai, kad ginčas dėl tiekėjo–kontrahento civilinės atsakomybės tiesiogiai nepatenka į Viešųjų pirkimų įstatymo taikymo sritį, nurodoma ir naujausioje kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Specializuota komplektavimo valdyba“ v. Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija, bylos Nr. 3K-3-63/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Ž. ir ko UAB v. AB „Litgrid“, bylos Nr. 3K-3-267-916/2015). Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl rangovo atsakomybės už netinkamą sutarties, sudarytos viešųjų pirkimų pagrindu, vykdymą, bet ne klausimai, susiję su viešojo pirkimo procedūrų vykdymu ar viešojo pirkimo sutarties esminių sąlygų keitimu. Kadangi ginčo santykiai nepatenka į Viešųjų pirkimų įstatymo taikymo sritį, tai ginčas objektiniu aspektu yra arbitruotinas.

Kasaciniame skunde teigiama, kad ginčas nearbitruotinas ir subjektiniu aspektu, nes nėra gautas UAB „Pasvalio vandenys“ steigėjo (Pasvalio rajono savivaldybės administracijos) sutikimas sudaryti arbitražinę išlygą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius šio argumento anksčiau nekėlė ir dėl jo nebuvo sprendžiama nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Sutikimo davimas yra fakto klausimas, kurio nustatymas nepatenka į bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis kasacinio skundo argumentas akivaizdžiai deklaratyvus: Pasvalio rajono savivaldybės administracija, kaip perkančioji organizacija, yra vienas iš Rangos sutartį pasirašiusių subjektų.

Analogiškai vertintinas ir kitas kasatoriaus argumentas – kad šalys pasirašė Rangos sutarties dalį, kurioje nebuvo arbitražinės išlygos. Šis kasatoriaus argumentas taip pat pirmą kartą iškeltas tik kasaciniame teisme. Be to, iš ginčo sutarties sąlygų akivaizdu, kad FIDIC Geltonojoje knygoje išdėstytos Bendrosios Rangos sutarties sąlygos, kuriose įtvirtinta arbitražinė išlyga, yra šios sutarties dalis (Rangos sutarties 2 punkto e) ir d) papunkčiai). Taigi arbitražinė išlyga yra inkorporuota pagal nuorodą, ir tai atitinka Komercinio arbitražo įstatymo reikalavimus (šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalis).

Dėl atsakovo civilinio procesinio veiksnumo neturėjimo procesinių padarinių

CPK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad galėjimas įgyvendinti savo teises teisme ir pavesti atstovui vesti bylą (civilinis procesinis veiksnumas) priklauso juridiniams asmenims ir fiziniams asmenims, atitinkantiems šioje teisės normoje įtvirtintus požymius. Asmuo, neturintis civilinio procesinio veiksnumo, negali būti dalyvaujančiu byloje asmeniu. Kai ieškinys pareiškiamas neturinčiam civilinio procesinio veiksnumo asmeniui, laikytina, kad ieškinyje nenurodyti duomenys apie atsakovą, todėl teismas turi nustatyti terminą šiam trūkumui ištaisyti (CPK 138 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, nes teisminis ginčo nagrinėjimas su nesama šalimi negalimas. Kai aplinkybė, kad atsakovu patrauktas asmuo neturi civilinio procesinio veiksnumo, paaiškėja vėlesnėse proceso stadijose, teismas turi bylą nutraukti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas Danijos įmonės „Per Aarsleff A/S“ filialui. CK 2.53 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo, analogiška nuostata nustatyta ir pirmosios instancijos teismui pateiktų „Per Aarsleff A/S“ filialo nuostatų 3 punkte. Pareiškime dėl teismo įsakymo priėmimo kasatorius klaidingai teigia, kad filialas yra tinkamas atsakovas byloje, nes pagal CK 2.53 straipsnio 2 dalį filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles. CK 2.53 straipsnio 2 dalies norma reiškia, kad į filialo turtą gali būti nukreiptas pagrindinės įmonės skolų išieškojimas, tačiau ši nuostata negali būti aiškinama priešingai CPK 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms civilinio procesinio veiksnumo taisyklėms. Taigi jau ieškinio priėmimo stadijoje paaiškėjo, kad „Per Aarsleff A/S“ filialas negali būti atsakovu civilinėje byloje, nes neturi civilinio procesinio veiksnumo. Pirmosios instancijos teismas ieškinio trūkumų instituto netaikė. Apeliacinės instancijos teismas „Per Aarsleff A/S“ filialo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentą, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, įvertino kaip neturintį teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui ir jo nenagrinėjo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija nepagrįsta. Tik civilinį procesinį veiksnumą turintis asmuo gali įgyvendinti savo teises teisme, nagrinėjamu atveju teisė reikalauti taikyti arbitražinę išlygą ar jos atsisakyti teismo jurisdikcijos naudai priklauso ne „Per Aarsleff A/S“ filialui, o pagrindinei įmonei „Per Aarsleff A/S“.

Dėl aptartų aplinkybių skundžiami teismų sprendimai, kaip priimti netinkamai pritaikius proceso teisės normas, pakeičiami – civilinė byla nutraukiama kaip nenagrinėtina civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 9,77 Eur tokių išlaidų. Atsižvelgiant į kasacinės bylos teisinį rezultatą (nors teismų procesiniai sprendimai ir keistini, tačiau civilinė byla nutrauktina, kasatoriaus prašymas perduoti bylą iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui netenkintinas), jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Dėl nurodytos priežasties netenkinamas kasatoriaus prašymas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme, o atsakovui priteisiama iš kasatoriaus 382,12 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti (CPK 93, 98 straipsniai, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, 7, 8.14 punktai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį pakeisti.

Civilinę bylą Nr. 3K-3-450-469/2015 pagal ieškovo UAB „Pasvalio vandenys“ ieškinį atsakovui Danijos įmonės „Per Aarsleff A/S“ filialui dėl nuostolių atlyginimo nutraukti.

Priteisti iš kasatoriaus UAB „Pasvalio vandenys“ (j. a. k. 169236961) atsakovui Danijos įmonės „Per Aarsleff A/S“ filialui (kodas 302307182) 382,12 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt du Eur 12 ct) išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Priteisti iš kasatoriaus UAB „Pasvalio vandenys“ (j. a. k. 169236961) 9,77 Eur (devynis Eur 77 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Sigita Rudėnaitė