Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-642/2006

Procesinio sprendimo kategorija 16.7 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ ieškinį atsakovui S. Č. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas viešoji įstaiga „Mokslo ir technologijų parkas“ prašė priteisti iš atsakovo S. Č. 27 371,21 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad pagal 2002 m. gegužės 20 d. darbo sutartį atsakovas buvo priimtas dirbti VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ direktoriaus patarėju. 2002 m. liepos 3 d. atsakovui buvo išduotas įgaliojimas atstovauti įstaigai santykiuose su visais juridiniais ir fiziniais asmenimis, visose valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose su visomis įstatymų nustatytomis teisėmis. 2003 m. gruodžio 31 d. atlikus inventorizaciją buvo nustatytas materialinių vertybių trūkumas už 27 371,21 Lt sumą. Ieškovas nurodė, kad trūkstamas materialines vertybes atsakovas 2002 metų liepos mėnesį gavo iš UAB „Baltijos technologijos“ (ieškovo skolininko) pagal atsakovo pasirašytas devynias PVM sąskaitas-faktūras, tačiau ieškovui jų neperdavė. Atsakovas iš darbo buvo atleistas 2004 m. vasario 3 d., žala liko neatlyginta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal 2002 m. gegužės 20 d. darbo sutartį atsakovas S. Č. buvo priimtas dirbti ieškovo VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ direktoriaus patarėju. VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ direktoriaus 2002 m. liepos 3 d. įgaliojimu Nr. 7 atsakovas buvo įgaliotas atstovauti įstaigai, suteikiant jam visas įstatymų nustatytas teises, santykiuose su visais juridiniais ir fiziniais asmenimis, visose valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose. Atsakovas įstaigos vardu 2002 metų liepos mėnesį pasirašė PVM sąskaitose-faktūrose Serija GBD Nr. 6896797, Nr. 6896804, Nr. 6896840, Nr. 6896841, Nr. 6896842, Nr. 6896843, Nr. 6896844, Nr. 6896845, Nr. 6896846, kad gavo iš UAB „Baltijos technologijos“ materialinių vertybių už bendrą 32 298,04 Lt sumą. 2003 m. gruodžio 31 d. atlikus inventorizaciją, buvo nustatytas šių materialinių vertybių trūkumas už 27 371,21 Lt sumą. Teismas nurodė, kad ieškovas nepagrįstai reikalavimą atlyginti žalą grindė tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodekso (DĮK) 145 straipsnio 2 punktu. Šioje normoje nurodyta, kad darbininkai ir tarnautojai visiškai materialiai atsako, kai turtą ir kitas vertybes yra gavę atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus. Teismas VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ direktoriaus 2002 m. liepos 5 d. įgaliojimo nepripažino vienkartiniu dokumentu nurodytos normos prasme, todėl konstatavo, kad ši norma netaikytina. Be to, pareigos priimti ir saugoti materialines vertybes neaptartos ir atsakovo darbo sutartyje. Teismas taip pat nustatė, kad neįrodytas vertybių perdavimas atsakovui, atsakovas nebuvo supažindintas su vertybių priėmimo, saugojimo, perdavimo taisyklėmis, taigi nebuvo įpareigotas saugoti materialines vertybes ir atsakyti už jų trūkumą. Teismo vertinimu, vien tik pasirašymas PVM sąskaitose-faktūrose ir prekių atrinkimas nėra pakankama sąlyga visiškai materialinei atsakomybei atsirasti. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas neįrodė DK 246 straipsnyje nurodytų darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygų: neteisėtos veikos, kaltės.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ apeliacinį skundą, 2005 m. liepos 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. sausio 30 d. nutartimi apygardos teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad PVM sąskaitos-faktūros DĮK 145 straipsnio 2 punkto prasme prilyginamos vienkartiniams dokumentams, todėl darbuotojas, gavęs prekes atsiskaitytinai pagal šiuos dokumentus, turi atsiskaityti su darbdaviu, t. y. šiuo atveju atsakovas turėjo perduoti įstaigai visas pagal nurodytus dokumentus gautas prekes, užtikrinti saugumą iki jų perdavimo, o to nepadarius darbuotojui atsiranda visiška materialinė atsakomybė pagal DĮK 145 straipsnį. Teisėjų kolegija nurodė, kad sprendžiant bylą reikia nustatyti, ar atsakovas gautas pagal minėtus dokumentus prekes perdavė darbdaviui, kas iš jo prekes priėmė, ar jos buvo įstaigoje užpajamuotos ir kur buvo saugomos bei panaudotos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, 2006 m. birželio 1 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad, sprendžiant atsakovo atsakomybės klausimą, būtina nustatyti, ar atsakovas gautas pagal nurodytus dokumentus prekes perdavė ieškovui, kas iš jo prekes priėmė, ar jos buvo įstaigoje užpajamuotos ir kur buvo saugomos bei panaudotos (kas jas galėjo išduoti ir kokia buvo jų išdavimo tvarka). VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ į bylą pateiktame 2002 m. liepos 22 d. sąraše ir jo prieduose nurodyta, kad iš UAB „Baltijos technologijos“ užskaitos tvarka 2002 metų liepos mėnesį gautos prekės įstaigoje užpajamuotos. Iš inventorizacijos, atliktos pagal 2002 m. gruodžio 31 d. apskaitos duomenis, aprašo Nr. 01 (Vilniaus apskrities revizijų skyriaus medžiaga; T. 8, l. 14-17) taip pat matyti, kad atsakovo gautos vertybės jau 2002 metais įstaigoje inventorizuotos. VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ materialinių vertybių išdavimo darbuotojams, priėmimo iš darbuotojų, sandėliavimo (saugojimo), perdavimo darbuotojams saugoti, realizuoti ar kitiems tikslams, kitokio materialinių vertybių tvarkymo taisyklės vidinių aktų nenustatytos, todėl ieškovo teiginys, kad atsakovas privalėjo perduoti prekes pagal perdavimo-priėmimo aktą, neįrodytas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad gautų vertybių inventorizavimas (užpajamavimas įstaigoje) yra pakankamas pagrindas spręsti, jog vertybės įstaigai buvo perduotos, t. y. atsakovas už jas atsiskaitė. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad atsakovo 2002 m. liepos mėnesį atsiskaitytinai gautų materialinių vertybių trūkumas nustatytas tik atlikus 2003 metų gruodžio mėnesio inventorizaciją. Materialinės atsakomybės sutartis su atsakovu nebuvo sudaryta. 2002 m. liepos 3 d. įgaliojimas neįpareigoja atsakovo sandėliuoti, saugoti ar kitaip tvarkyti įstaigos turtą. Nustačius, kad atsakovas pagal PVM sąskaitas-faktūras gautas vertybes ieškovui perdavė, konstatuotina, jog jis DĮK 145 straipsnio 2 punkto pagrindu už nustatytą trūkumą neatsako.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai aiškino DĮK 145 straipsnio 2 punktą, ir tai turėjo lemiamos reikšmės sprendimo ir nutarties neteisėtumui. Pagal DĮK 145 straipsnio 2 punktą darbuotojo visiška materialinė atsakomybė pasibaigia, pagal vienkartinį įgaliojimą gautą turtą perdavus darbdaviui. Vilniaus apygardos teismas, konstatuodamas, kad prekių inventorizacija (užpajamavimas) patvirtina šių prekių perdavimą įstaigai, nepagrįstai turto inventorizaciją (užpajamavimą) prilygino turto perdavimui, taip pat neteisingai aiškino ir taikė inventorizaciją reglamentuojančias teisės normas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 2 ir 17 punktus inventorizacija – tai įmonės materialinių ir nematerialinių vertybių patikrinimas ir faktinis palyginimas su apskaitos duomenimis, kurio pagrindinis tikslas – nustatyti, ar visi turto objektai yra įmonėje (nepriklausomai, kurio darbuotojo dispozicijoje). Dėl to inventorizacijos aprašas Nr. 01 nepatvirtina turto priėmimo iš atsakovo S. Č.

2. Teismai pažeidė CPK 176, 185 straipsnių normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, nes nepatikrino kiekvieno byloje esančio įrodymo pakankamumo priimtiems sprendimams pagrįsti bei įrodymų tarpusavio ryšio. Apeliacinės instancijos teismas nutartį iš esmės grindė tik 2002 m. liepos 22 d. sąrašu bei jo priedais ir 2002 metais atliktos inventorizacijos aprašu Nr. 01, tačiau netyrė ir nevertino kitų įrodymų – ieškovo pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad pagal susiklosčiusią praktiką jo darbuotojai perduoda turtą pasirašant turto perdavimo-priėmimo aktą, kitų dokumentų, liudytojų parodymų, taip pat neatsižvelgė į atsakovo darbo funkcijų pobūdį (darbą su įstaigos skolininkais, susijusį su materialinių vertybių priėmimu). Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis daiktus, gautus pagal jam išduotą įgaliojimą, pristatė įstaigos buhalterijai ar į sandėlį. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos įrodymų vertinimo taisyklių taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-862/2003, 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartyje yra išaiškinta, kad įrodymų pakankamumas konstatuojamas tada, kai jie yra neprieštaringi ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjimo dalyko buvimo. Įrodymai, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas šioje civilinėje byloje, nėra vieninteliai ir pakankami, nes teismas nepaneigė ieškovo nurodytų kitų įrodymų, patvirtinančių priešingas aplinkybes.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje šioje civilinėje byloje, išdėstytų išaiškinimų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad šioje byloje būtina išsiaiškinti, ar atsakovas gautas pagal nurodytus dokumentus materialines vertybes perdavė darbdaviui, kas iš jo prekes priėmė, ar jos įstaigoje buvo užpajamuotos ir pan. Šie nurodymai nebuvo įvykdyti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas S. Č. prašo kasacinį skundą atmesti ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsakovas nurodo tokius argumentus:

1. Kasacinio skundo argumentai dėl inventorizacijos ir turto perdavimo sutapatinimo yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas šių veiksmų neprilygino vieno kitam, o tik įvertino inventorizacijos aktą kaip vieną iš įrodymų, kartu su kitomis aplinkybėmis (lokalinių aktų, apibrėžiančių materialinių vertybių saugojimo ir perdavimo įstaigoje tvarką, nebuvimu ir kt.) patvirtinantį, kad vertybės įstaigai buvo perduotos. Įtraukus materialines vertybes į įstaigos apskaitą, pripažintina, kad atsakovas su darbdaviu atsiskaitė.

2. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į kasatoriaus nurodytas aplinkybes dėl įstaigoje susiklosčiusios turto perdavimo praktikos ir pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus pateikti dokumentai, nesant lokalinio akto, reglamentuojančio materialinių vertybių saugojimo ir perdavimo įstaigoje tvarką, neįrodo, jog materialinės vertybės įstaigoje buvo perduodamos tik pagal perdavimo-priėmimo aktą.

3. Atsakovo kaltės nebuvimą patvirtina ir tai, kad jis buvo atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį, t. y. darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės.

4. Atsakovui išduotas įgaliojimas buvo skirtas atstovauti įstaigai santykiuose su trečiaisiais asmenimis, bet ne apibrėžti darbuotojo funkcijas įstaigos viduje. Darbuotojo pareigų turinį nustato pareiginės instrukcijos ir kiti vidaus aktai, kurių šiuo atveju nebuvo. Be to, administracijos vadovas, prieš išduodamas dokumentą vertybėms gauti, privalėjo pasirašytinai supažindinti darbuotoją su vertybių priėmimo, saugojimo ir perdavimo tvarka, tačiau to nepadarė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Atsakovas S. Č., dirbdamas ieškovo VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ direktoriaus patarėju ir turėdamas įgaliojimą atstovauti įstaigai, 2002 metų liepos mėnesį pagal devynias PVM sąskaitas-faktūras iš UAB „Baltijos technologijos“ gavo materialinių vertybių, kurių bendra vertė – 32 298,04 Lt. 2003 m. gruodžio 31 d. atlikus inventorizaciją buvo nustatytas šių materialinių vertybių trūkumas už 27 371,21 Lt sumą. Atsakovas 2004 m. vasario 3 d. buvo atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Ieškovas, teigdamas, kad atsakovas gautų vertybių įstaigai neperdavė, prašo iš jo priteisti 27 371,21 Lt.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Atsakovas kasaciniame skunde tinkamai suformulavo du teisinius argumentus – dėl Lietuvos DĮK 145 straipsnio 2 punkto nuostatų taikymo ir dėl CPK 362 straipsnio 2 dalies reikalavimo nevykdymo. Trečiasis kasacinio skundo argumentas (dėl CPK 176 ir 185 straipsnių taikymo) yra tiesiogiai susijęs su faktinėmis bylos aplinkybėmis. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. CPK 176 ir 185 straipsnių nuostatos skirtos įrodinėjimo tikslui apibrėžti ir įrodymams vertinti. Įrodinėjimo tikslo buvo siekiama. Įrodymų vertinimas atliktas pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintas taisykles.

Pagal DĮK 145 straipsnio 2 punktą darbuotojai atsako už visą dėl jų kaltės įmonei, įstaigai, organizacijai padarytą žalą, kai turtą ir kitas vertybes darbuotojas yra gavęs atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba kitus vienkartinius dokumentus. Nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina nustatyti vienkartinio įgaliojimo išdavimo faktą arba kitų vienkartinių dokumentų, pagal kuriuos darbuotojas gavo materialines vertybes ir tuoj pat neperdavė jų į sandėlį, o vienkartinių dokumentų – į buhalteriją, faktą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad atsakovas S. Č. 2002 m. liepos mėnesį pagal devynias PVM sąskaitas-faktūras gavo prekių už 32 298,04 Lt iš UAB „Baltijos technologijos“. PVM sąskaitas-faktūras jis perdavė buhalterijai, prekes paliko VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ užrakinamoje patalpoje. Šios prekės 2002 metais buvo inventorizuotos. Tokius duomenis teismai pripažino pakankamais išvadai, kad atsakovas už gautas pagal PVM sąskaitas-faktūras prekes 2002 metais atsiskaitė, padaryti. Atsiskaitęs už prekes, gautas pagal PVM sąskaitas-faktūras, ieškovas neprivalėjo jų saugoti, nes prekių saugojimas nebuvo jo darbo funkcija pagal darbo sutartį ir su juo nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Atsakovo pareiginiai nuostatai nebuvo patvirtinti.

Materialinių vertybių trūkumo nustatymo 2003 m. gruodžio 31 d. inventorizacijos metu nepakanka išvadai, kad atsakovas yra kaltas dėl esamos žalos, padaryti, nes į jo pareigas neįėjo prekių saugojimas pagal darbo sutartį ir su juo nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Be to, vienkartinio įgaliojimo ir kitų vienkartinių dokumentų pagrindu atsiradę santykiai yra trumpalaikiai, todėl negalima teigti, kad jie tęsėsi iki 2003 m. gruodžio 31 d. Teismai DĮK 145 straipsnio 2 punkto nuostatas aiškino ir taikė tinkamai.

Pažymėtina dar ir tai, kad 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. Jame nebėra nuostatos dėl darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus. Šio kodekso 255 straipsnyje, reglamentuojančiame darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės atvejus, įtvirtintos tokios nuostatos, pagal kurias darbuotojas privalo atlyginti visą žalą: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta nusikalstama veika, konstatuota Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka; 3) žalą padarė darbuotojas, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis; 4) žalą padarė darbuotojas, prarasdamas įrankius, drabužius, pusgaminius ar gaminius gamybos procese; 5) žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose; 6) žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo; 7) kitais, kolektyvinėje sutartyje nustatytais, atvejais.

Ieškovas dėl DK 255 straipsnyje nurodytų faktinių aplinkybių įrodymų teismams nepateikė. Pagal 2002 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-926 3 straipsnį, jeigu darbo santykiai, kurie atsirado iki Darbo kodekso įsigaliojimo, tęsiasi toliau, tai jiems taikomos Darbo kodekso nuostatos.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą dėl CPK 362 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, perduodama bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, 2006 m. sausio 3 d. nutartyje nurodė būtinumą išaiškinti, ar atsakovas gautas prekes perdavė darbdaviui, ar jos buvo užpajamuotos, kur buvo saugomos ir kt. Šias reikšmingas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nustatė pagal byloje esančius bei šalių pateiktus naujus įrodymus ir padarė pagrįstą šių aplinkybių teisinį įvertinimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 410 straipsnio 2 dalį CPK XX skyriuje nurodyti darbo bylų nagrinėjimo ypatumai ginčams dėl žalos atlyginimo netaikomi. Pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi ieškovas ieškinyje, priklauso ieškovui, o aplinkybes, kuriomis rėmėsi atsakovas atsikirtime į ieškinį, – atsakovui. Atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai atitinka faktines bylos aplinkybes ir įstatymus.

Atsakovo S. Č. prašymas dėl 2000 Lt priteisimo už advokato pagalbą nagrinėjant bylą kasaciniame teisme iš dalies tenkintinas. S. Č. priteisiama 1200 Lt (dvi minimalios mėnesinės algos), t. y. rekomenduotina suma, nurodyta 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos advokatų tarybos patvirtintose rekomendacijose (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ atsakovui S. Č. 1200 (vieną tūkstantį du šimtus) Lt atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Egidijus Laužikas

Pranas Žeimys