Baudžiamoji byla Nr. 2K-4/2012
Teisminio proceso Nr. 1-95-1-00281-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.3.1. (S)
2012 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 20011 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį septyneriems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 30 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo M. B. kasacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą,
n u s t a t ė :
M. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 16 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, V. D. sodybos, esančios Širvintų r., (duomenys neskelbtini, kieme asmeninio konflikto su V. D. metu tyčia metė į jį iš namų atsineštą metalinį vamzdį ir pataikė į krūtinės kairiąją pusę, taip nukentėjusiajam padarė kraujosruvą krūtinės kairėje pusėje (žemiau spenelio V šonkaulio projekcijoje), kairės pusės V, VI šonkaulių lūžius (kremzlinėje dalyje), poepikardines kraujosruvas širdyje, t. y. širdies sumušimą, pasireiškusį reflektoriniu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu bei sustojimu, dėl to V. D. mirė; tokiu būdu M. B. tyčia jį nužudė.
Nuteistasis M. B. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus pakeisti, jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti paskirtą bausmę.
Baudžiamoji byla Nr. 2K-4/2012
Teisminio proceso Nr. 1-95-1-00281-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.3.1. (S)
2012 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 20011 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį septyneriems metams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 30 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo M. B. kasacinis skundas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Abramavičiaus pranešimą,
n u s t a t ė :
M. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugsėjo 16 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, V. D. sodybos, esančios Širvintų r., (duomenys neskelbtini, kieme asmeninio konflikto su V. D. metu tyčia metė į jį iš namų atsineštą metalinį vamzdį ir pataikė į krūtinės kairiąją pusę, taip nukentėjusiajam padarė kraujosruvą krūtinės kairėje pusėje (žemiau spenelio V šonkaulio projekcijoje), kairės pusės V, VI šonkaulių lūžius (kremzlinėje dalyje), poepikardines kraujosruvas širdyje, t. y. širdies sumušimą, pasireiškusį reflektoriniu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu bei sustojimu, dėl to V. D. mirė; tokiu būdu M. B. tyčia jį nužudė.
Nuteistasis M. B. kasaciniu skundu prašo teismų sprendimus pakeisti, jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį ir sušvelninti paskirtą bausmę.
Kasatorius nurodo, kad jog teismai neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 4 dalis) ir nustatė kaltės formą bei rūšį (BK 15 straipsnio 3 dalis, 16 straipsnio 2, 3 dalys, 54 straipsnio 2 dalies 2 punktas), dėl to neteisingai kvalifikavo veiką bei paskyrė per griežtą bausmę. Nuteistasis teigia, kad, mesdamas vamzdį į nukentėjusįjį ir taip suduodamas jam vieną smūgį, negalėjo suvokti savo veiksmo pavojingumo ir dėl to kilsiančių padarinių (mirties), todėl kasatoriaus veiksmuose nebuvo tyčinės kaltės požymio. Kasatoriaus manymu, nesant jo veiksmuose sąmoningo atsargumo taisyklių nesilaikymo, jo padaryti veiksmai kvalifikuotini pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimu į nuteistojo M. B. kasacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo Labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas kasatoriaus M. B. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismai išsamiai įvertino byloje surinktus ir išnagrinėtus įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl M. B. pripažindami kaltu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. M. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus bei, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę. Nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose, esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, o apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad M. B. nusikaltimą padarė tyčia. Nuosprendyje tinkamai bei išsamiai motyvuota, kodėl kaltininko veika negali būti kvalifikuojama kaip neatsargus nusikaltimas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sutiko su nuosprendyje išdėstytais motyvais. Teismai nenustatė jokių aplinkybių, leidžiančių abejoti nuteistojo realia galimybe įvykio metu susidariusioje situacijoje suvokti daromos veikos pavojingumą ir numatyti jos padarinius. Teismas pakankamai išsamiai motyvavo bausmės skyrimą. M. B. paskirta minimali bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisinga.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl M. B. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
Kasatoriaus prašymas perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį (neatsargus gyvybės atėmimas) argumentuojamas tuo, kad jis neturėjo tyčios nužudyti V. D. ir negalėjo suvokti, kad, mesdamas metalinį vamzdį į žmogų, jį nužudys.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jo kylantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Byloje nustatyta, kad M. B. tarpusavio konflikto metu tyčia metė į V. D. metalinį vamzdį, pataikė jam į krūtinės kairiąją pusę ir padarė sužalojimą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė tiesioginį priežastinį ryšį tarp M. B. veikos ir kilusių padarinių – V. D. mirties priežastis buvo stiprus, lokalus krūtinės ląstos širdies projekcijoje sumušimas, padarytas M. B. vienu trauminiu poveikiu. Tokie padariniai buvo tyčinio, pakankamai stipraus smūgio pasekmė; jie buvo dėsningi, o ne atsitiktiniai, tarp veiksmų suduodant smūgį metaliniu vamzdžiu ir atsiradusių žalingų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos V. D. mirčiai.
Apie kaltininko kaltės turinį (formą, rūšį) teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir kt., remdamasis byloje surinktų įrodymų viseto analize. Konstatuodamas tyčinę kasatoriaus kaltės formą, pirmosios instancijos teismas įvertino visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: įvykio situaciją, eigą (pirminis konfliktas tarp nuteistojo ir D. D. jau buvo pasibaigęs, M. B. jokios grėsmės nebebuvo, kai jis, vedinas pykčio ir keršto, pasiėmė įrankį, kurį iš anksto ketino panaudoti, ir nuėjo prie D. namo, ketindamas primušti D. D.); kaltininko veiksmus (kurie buvo valiniai, sąmoningi, nusikalstami, nukreipti ne tik prieš asmenį, su kuriuo kaltininkas mušėsi ir kuriam ketino atkeršyti, bet ir prieš V. D., kuris siekė konfliktą nuraminti); panaudotą įrankį (metalinis vamzdis, kuris pagal savo išmatavimus ir svorį yra pakankamai grėsmingas); elgesį prieš nusikaltimą ir po jo (metęs į nukentėjusįjį metalinį vamzdį ir pataikęs bei išgirdęs šio riksmą, visiškai nesidomėjo, kas atsitiko V. D.) ir pan.
BK 129 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente. Jei asmuo nori pavojingų pasekmių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad M. B. būtų norėjęs V. D. mirties.
Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. B., iš artimo 2-3 metrų atstumo metaliniu vamzdžiu suduodamas stiprų smūgį V. D. į krūtinę (to neneigia pats nuteistasis), nuo kurio lūžo nukentėjusiojo šonkauliai, buvo sumušta širdis, sutrikdyta širdies ir kvėpavimo veikla, nors ir neturėjo tikslo ar motyvo nužudyti, kaip jis pats teigia, tačiau suvokė tokių savo veiksmų pavojingumą bei numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti. Vertindamas intelektualųjį tyčios elementą – suvokimą darant pavojingą veiką ir tokios veikos pavojingų pasekmių numatymą – pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad M. B. pilnametis, sportininkas, užsiima sunkiąja atletika. Dėl išskirtinių fizinių duomenų kaltininkas buvo stipresnis nei eilinis statistinis žmogus, todėl suvokė, jog iš arti mesdamas metalinį vamzdį kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, bei galėjo numatyti ir numatė, kad tokiais savo veiksmais gali ją atimti.
Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo kaltininko netiesioginę tyčią (BK 15 straipsnio 3 dalis) ir pagrindė savo išvadas dėl teisinio šios veikos vertinimo, o apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pritarė apygardos teismo išvadoms.
Kasatoriaus argumentas, kad jo padaryta veika atitinka neatsargaus gyvybės atėmimo požymius, yra nepagrįstas. BK 132 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių būtinasis požymis – kaltė – yra neatsargumas, galintis pasireikšti dviem formomis – nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnis), o BK 129 straipsnyje numatytos veikos – tik tyčia – tiesiogine arba netiesiogine (BK 15 straipsnis). Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo požymių nuteistojo veikoje nenustatyta. Nors kaltininkas nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau pasirinko tokį veikimo būdą – smūgį iš arti grėsmingu įrankiu į gyvybiškai svarbią kūno vietą – krūtinės kairiąją pusę, todėl sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi.
Esant tokioms aplinkybėms laikyti, kad M. B., nuteistam už tyčinį V. D. nužudymą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, padarytą netiesioginės tyčios kaltės forma, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nėra pagrindo.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo M. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Antanas Klimavičius
Armanas Abramavičius
