V. Ž. pagal BK 135 str., 30 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-119-594/2025

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJAS

ARTŪRAS RIDIKAS

ATSKIROJI NUOMONĖ

DĖL LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO BAUDŽIAMŲJŲ BYLŲ SKYRIAUS IŠPLĖSTINĖ SEPTYNIŲ TEISĖJŲ KOLEGIJOS 2025 M. LAPKRIČIO 19 D. NUTARTIES

2025 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 384 straipsnio 10 dalimi, teikiu atskirąją nuomonę dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. lapkričio 19 d. nutarties šioje byloje.

Šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl tinkamo BK 28 straipsnio taikymo ir nutarta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendis pakeisti, o baudžiamąją byla V. Ž. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – profesinių pareigų vykdymą (BK 30 straipsnis).

Sutinku su kolegijos sprendimu nutraukti baudžiamąją bylą esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai atsakomybei, tačiau manau, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu BK 28 straipsnį buvo pritaikęs tinkamai ir keisti šį nuosprendį nebuvo teisinio pagrindo.

1. BK 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo pagal BK neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo pagal šį kodeksą atsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis viršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu).

2. Iš BK 30 straipsnio konstrukcijos matyti, kad profesinių pareigų vykdymui keliami du neatsiejami reikalavimai: 1) pareigos vykdymas turi būti numatytas įstatymuose ar kituose teisės aktuose; 2) pareigos vykdymas neturi peržengti įstatymo ar kito teisės akto ribų.

3. Tokie reikalavimai suponuoja išvadą, kad, siekiant nustatyti ar yra sąlygos taikyti šį straipsnį, būtina labai tiksliai išsiaiškinti: 1) kokia pareiga buvo vykdomą; 2) kokiame teisės akte apibrėžta ši pareiga; 3) ar atitinkamas asmuo buvo įpareigotas tą pareigą vykdyti; 4) ar nebuvo peržengtos atitinkamų teisės aktų ribos.

4. BK nėra pateiktas profesinės pareigos vykdymo sąvokos apibrėžimas. Taip pat nėra išvardinti subjektai, kurie gali būti laikomi vykdžiusiais tą pareigą. Nekyla abejonių, kad tokia aptariamos normos konstrukcija leidžia ją taikyti plačiam ratui profesijų, kurios pirmiausiai susiję su didesne rizika savo veikloje padaryti žalą BK saugomoms vertybėms. Tačiau bendrąja prasme profesinė pareiga suprantama, kaip asmens, einančio tam tikras pareigas, dirbančio tam tikrą darbą ar užsiimančio tam tikra veikla, veiksmai, kuriuos jis privalo atlikti pagal jo darbą ar profesinę veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Atitinkamai tokios pareigos nevykdymas užtraukia teisinę atsakomybę (drausminę, administracinę, baudžiamąją ar kt.).

5. Būtent pareiga, už kurios nevykdymą gali būti taikoma teisinė atsakomybė ir turėtų būti esminiu kriterijumi, leidžiančiu atriboti du atskirus baudžiamąją atsakomybę šalinančius institutus – būtinąją gintį nuo profesinės pareigos vykdymo.

6. Aiškinimas, kad šiuos du institutus atriboja veikiantis subjektas ir konstatavimas, kad teisės į būtinąją gintį taisyklės tampa aktualios tik išimtiniais atvejais, kai tarnybinių įgaliojimų reglamentavimas nėra pakankamas teisėtumo klausimui išspręsti, yra per siauras, netikslus ir, dėl pirmiau išdėstytų motyvų, neatitinka BK 30 straipsnio nuostatų.

7. Tam tikro statuso turėjimas ne visuomet reiškia, kad asmuo turėjo teisę pasielgti tam tikru būdu ir atlikti su žala susijusius veiksmus. Susiaurinus aptariamų BK normų atribojimo kriterijų iki veikiančio subjekto iš esmės reiškia, kad bet kokie BK saugomoms vertybėms žalą darantys veiksmai, nepriklausomai nuo to, ar jie patenka į subjekto profesinių pareigų vykdymą, ar ne, jeigu jie padaryti tarnybos ar „darbo“ metu, galėtų būti vertinami tik BK 30 straipsnio kontekste. Tam tikrais įstatymuose ar kituose teisės aktuose numatytais atvejais profesines pareigas asmenys turi vykdyti ir ne darbo metu, todėl šiuo atveju asmens veiksmai, sukėlę žalos tam tikriems interesams, galėtų būti vertinami tik kaip tarnybinės pareigos atlikimas BK 30 straipsnio prasme. O policijos pareigūnų atveju, dėl tokio aiškinimo, BK 28 straipsnio taikymas iš esmės tampa neįmanomas, nes policijos pareigūnai net ir ne tarnybos metu nėra atleidžiami nuo tam tikrų pareigų vykdymo.

8. BK 28 ir 30 straipsnių atribojimas yra reikšmingas tuo aspektu, kad BK 28 straipsnis nustato mažesnius apribojimus ir yra palankesnė norma, lyginant su BK 30 straipsniu, nes teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas, būtinosios ginties atveju nereikia vertinti ar atitinkamas subjektas veikė pagal jam suteiktus įgaliojimus ar jų neviršijo ir pan. Teismų praktikoje dėl BK 30 straipsnio taikymą irgi yra vertinama ar profesinės pareigos pobūdis ir apimtis numato konkrečios žalos padarymą. Yra pavyzdžių, kuomet kasacinės instancijos teismas nustatė, kad asmuo vykdė darbines pareigas, tačiau veiksmų, susijusių su žalos padarymu atlikti negalėjo, todėl jo veiksmais padarytos žalos nepateisina BK 30 straipsnio nuostatos.

9. Subjektų, veikiančių valstybės naudai, jos interesams bei ginančių viešąją tvarką, statusas teisės doktrinoje siejamas su teisių, pareigų, atsakomybės bei tam tikrų garantijų visuma. Kadangi policijos pareigūnų veikla susijusi su didesniu pavojumi jų sveikatai ir gyvybei, todėl jiems turi būti suteiktos atitinkančios garantijos, leidžiančios efektyviai ginti savo sveikatą ir gyvybę. Todėl net ir tuo atveju, jei yra vykdomos profesinės pareigos, jei iškyla pavojus tokių subjektų gyvybei ar sveikatai, pirmiausia turėtų būti vertinama ar nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Nes teisę į būtinąją gintį turi kiekvienas asmuo, nepriklausomai nuo to, kokias pareigas jis užima ar kokį darbą dirba. Priešingu atveju būtų pagrindas teigti, kad gali būti pažeistas lygybės prieš įstatymą principas.

10. Žiūrint istoriškai, 30 straipsnis BK atsirado tik 2000 m. ir ši norma nepakeitė būtinosios ginties instituto bei neapribojo jo taikymo, o atvirkščiai – sistemiškai aiškinant, buvo įtraukta dėl būtinybės apsaugoti nuo nepagrįsto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn asmenis, veikiančius valstybės vardu, vykdančius valstybei gyvybiškai svarbias funkcijas pagal valstybės nustatytą tvarką.

11. Pirmiau išdėstytas BK 30 ir 28 straipsnių santykio aiškinimas siejamas tik su tiesiogiai atitinkamų subjektų (šiuo atveju – policijos pareigūnų) sveikatai ir gyvybei gręsiančiu pavojumi, kadangi kitų asmenų gynyba nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi patenka į policijos pareigūnų pareigas.

12. Nutartyje yra pagrįstai yra konstatuota, kad būtinoji gintis suprantama kaip prigimtinė kiekvieno asmens teisė, o nepasinaudojimas ja neužtraukia jokios teisinės atsakomybės. Todėl ir šioje byloje turėjo būti daroma išvada, kad yra pagrindas taikyti ne BK 30 straipsnį, o 28 straipsnį.

13. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendyje labai aiškiai atribojo profesinių pareigų vykdymą. Konstatavęs, kad V. Ž. vykdė profesines pareigas, teisėtai reikalaudamas, kad P. G. sugrįžtų į laikinojo sulaikymo patalpą. Tokio reikalavimo nukentėjusysis nevykdė dėl ko V. Ž., veikdamas pagal teisės aktus, turėjo teisę panaudoti fizinę prievartą, tačiau jos nenaudojo iki to momento, kol jo paties sveikatai nekilo grėsmė. Šis teismas visiškai pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad nuo to momento V. Ž. galėjo veikti ne tik atsižvelgdamas į profesinių pareigų vykdymo ribas, realizuodamas Policijos įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisę panaudoti fizinę prievartą saugantis nuo gresiančio pavojaus savo sveikatai, bet ir ginti save nuo prasidėjusio, realaus ir pavojingumo kėsinimosi.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, kad turėjo būti priimtas kitoks Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas – kasacinis skundas atmestas, o atitinkamai Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendis paliktas nepakeistas.

Teisėjas Artūras Ridikas