V. Ž. pagal BK 228 str., 135 str.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas

ALBINAS ANTANAITIS

atskiroji nuomonė baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-594/2025

2025 m. lapkričio 19 d.

1. Šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiu V. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, BK 135 straipsnio 1 dalį dėl to, kad viršijo jam suteiktus tarnybos įgaliojimus, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė, juridinis ir fizinis asmenys, ir tyčia sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, būtent: būdamas statutinis valstybės tarnautojas (valstybės pareigūnas) – dirbdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus aps. VPK Ukmergės r. PK) Reagavimo skyriaus tyrėju, tarnybos metu 2023 m. birželio 11 d. apie 22.08 val. Vilniaus aps. VPK Ukmergės r. PK patalpose, koridoriuje, esančiame prie laikinojo sulaikymo patalpos, vesdamas į laikinojo sulaikymo patalpą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje laikinai sulaikytą P. G., kurio elgesys nekėlė realios grėsmės nei pareigūno, nei kurio nors kito asmens gyvybei ar sveikatai, prieš sulaikytąjį tyčia panaudojo neteisėtą fizinį smurtą: šalia sulaikymo patalpos tarpdurio, kai P. G. atsisakė grįžti į laikinojo sulaikymo patalpą, dešinės rankos kumščiu sudavė P. G. į kaklo sritį, po to dešine ranka paėmė nukentėjusiajam P. G. už sprando, o kaire ranka – už P. G. viršugalvio ir tyčia jį įstūmė į patalpos vidų, dėl to P. G. atbulas parkrito ir pakaušiu trenkėsi į patalpoje esantį suoliuką bei patyrė kūno sužalojimų, kurie atskirai kvalifikuoti kaip sunkus, nesunkus ir nežymus sveikatos sutrikdymas. Tokiais veiksmais V. Ž. pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu, 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą pareigą, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus principus, nevykdė šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose policijos pareigūnui nustatytų pareigų ir nesilaikė šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievartos panaudojimo sąlygų, pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2023 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 5-V-411 patvirtinto Lietuvos policijos darbuotojų etikos ir antikorupcinio elgesio kodekso 6.1 bei 7.1 papunkčius, sulaužė pareigūno priesaiką. Dėl šių pažeidimų didelę neturtinę žalą patyrė Lietuvos valstybė, taip pat Lietuvos policija, kadangi, pareigūnui šiurkščiai pažeidus įstatymų nustatytą valdymo tvarką, buvo diskredituotas policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardas ir sumenkintas valstybės institucijos – policijos, taip pat ir visos valstybės autoritetas, kartu griaunant visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, taip pat buvo tyčia padaryta didelė fizinė ir neturtinė žala fiziniam asmeniui – P. G., kadangi dėl patirtų kūno sužalojimų jo atžvilgiu buvo pažeistas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintų žmogaus asmens neliečiamumo ir žmogaus orumo gynimo įstatymu garantijų kylantis draudimas žaloti, žeminti žmogaus orumą ir žiauriai su juo elgtis.

2. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendis panaikintas – baudžiamoji byla dėl V. Ž. kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nutraukta, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, t. y. būtinąją gintį, V. Ž. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 1116,87 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

3. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras D. Šneideris prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodė, kad buvo netinkamai pritaikytas BK 28 straipsnis, nes apeliacinės instancijos teismo atliktas būtinosios ginties teisinis vertinimas buvo netikslus nustatant būtinosios ginties pabaigą, kartu netinkamai įvertintas nustatytų pareigūno fizinės jėgos panaudojimo veiksmų būtinumas. V. Ž. pasirinktas veiksmas – atbulo P. G. nustūmimas į kamerą suoliuko link, dėl ko šiam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, buvo labai pavojingas ir padarytas akivaizdžiai atrėmus pavojingą kėsinimąsi. Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo ir pagrįstai nustatė, kad teisėsaugos pareigūnas panaudojo neadekvačią ir neproporcingą fizinę prievartą. Taip pat P. G. veiksmai nebuvo tokio pavojingumo laipsnio, kad leistų policijos pareigūnui neribotai panaudoti fizinę prievartą.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija (toliau – Teisėjų kolegija) šioje byloje nagrinėjo paminėtus kasacinio skundo argumentus ir nusprendė, kad nors kasaciniame skunde baudžiamojo įstatymo netinkamas taikymas yra išimtinai siejamas su būtinosios ginties (BK 28 straipsnio) teisėtumo sąlygomis, tačiau pagal kasaciniame skunde nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes bylai teisingai išspręsti reikšmės turi ir kitos – BK 30 straipsnyje nurodytos – atsakomybę šalinančios aplinkybės vertinimas.

5. Byloje nustatyta, kad V. Ž. veikos padarymo metu dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėju. Žala nukentėjusiojo P. G. sveikatai – kūno sužalojimai – padaryta V. Ž. panaudojant fizinę prievartą policijos komisariato patalpose, atliekant profesines pareigas, kai dėl galimo smurto artimoje aplinkoje laikinai sulaikytas asmuo, vedamas iš tualeto į laikinojo sulaikymo patalpą, pasipriešino ir sukėlė pavojų pareigūno sveikatai.

6. Pritariu Teisėjų kolegijos sprendimui, kad žalos padarymas vykdant profesines pareigas lemia BK 30 straipsnio taikymo pirmenybę, todėl apie policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą turi būti sprendžiama vadovaujantis jų veiklą reglamentuojančio įstatymo nuostatomis. Taip pat sutinku ir su pateikiamu minėtos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės teisėtumo sąlygų aiškinimu, išvada, kad policijos pareigūnas V. Ž. dėl to, kad nukentėjusysis P. G. nevykdė teisėto policijos pareigūno reikalavimo sugrįžti į laikinojo sulaikymo kamerą ir sudavė pareigūnui per veidą, veikdamas pagal Policijos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 1, 7 punktus, turėjo teisę prieš P. G. panaudoti fizinę prievartą.

7. Tačiau nepritariu Teisėjų kolegijos sprendimui, kad V. Ž. veiksmai: dešinės rankos kumščiu sudavė P. G. į kaklo sritį, dešine ranka paėmė nukentėjusiajam P. G. už sprando, o kaire ranka – už P. G. viršugalvio ir jį įstūmė į patalpos vidų, o P. G. atbulas parkrito ir pakaušiu trenkėsi į patalpoje esantį suoliuką bei patyrė kūno sužalojimų, kurie atskirai kvalifikuoti kaip sunkus, nesunkus bei nežymus sveikatos sutrikdymas, – atitiko BK 30 straipsnyje aptartas sąlygas. Kad fizinė prievarta naudota esant tarnybiniam būtinumui, tik tiek, kiek to reikia pareigoms įvykdyti, ir siekiant apsaugoti save nuo gresiančio pavojaus sveikatai, kad staiga pasireiškus fiziniam smurtui V. Ž. neturėjo galimybės nuosekliai panaudoti psichinės prievartos ar fizinės prievartos pasitelkdamas specialiąsias priemones.

8. Pagrįsti prokuroro kasacinio skundo argumentai, kad V. Ž. veiksmai, lėmę nukentėjusiojo sunkų sveikatos sužalojimą, buvo atlikti atrėmus pavojingą kėsinimąsi, panaudojus neadekvačią ir neproporcingą fizinę prievartą. Manau, kad aptariamoje situacijoje tinkamai įvykio aplinkybes nustatė ir teisingai jas kvalifikavo pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad po to, kai V. Ž. nustūmė nukentėjusiojo rankas nuo savęs, P. G. elgesys nebekėlė jokio realaus pavojaus, nukentėjusiojo pavojingas kėsinimasis jau buvo nutrauktas ir V. Ž. inkriminuojamus veiksmus atliko viršydamas jam suteiktus tarnybos įgaliojimus.

Teisėjas Albinas Antanaitis