Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-119-594/2025
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-24670-2023-9
Procesinio sprendimo kategorija 1.1.5.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. lapkričio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas), Arūno Budrio, Olego Fedosiuko, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Artūro Ridiko, Tomo Šeškausko ir Albino Antanaičio (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Šneideriui,
asmeniui, kuriam byla nutraukta, V. Ž., jo gynėjui advokatui Juozui Gaudučiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Dariaus Šneiderio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendžiu V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį 500 MGL (25 000 Eur) dydžio bauda, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu dvejiems metams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant V. Ž. dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir V. Ž. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant V. Ž. dalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 3 dalimi, 71 straipsniu, kartu su bausme V. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 30 MGL (1500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Taip pat tenkintas civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš V. Ž. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 1116,87 Eur išlaidų, patirtų už nukentėjusiajam P. G. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo bei 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nuosprendis panaikintas – baudžiamoji byla dėl V. Ž. kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nutraukta, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, t. y. būtinąją gintį, V. Ž. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 1116,87 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi asmens, kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. Ž. buvo nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, BK 135 straipsnio 1 dalį dėl to, kad viršijo jam suteiktus tarnybos įgaliojimus, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė, juridinis ir fizinis asmenys, ir tyčia sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, būtent: V. Ž., būdamas statutinis valstybės tarnautojas (valstybės pareigūnas) – dirbdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus aps. VPK Ukmergės r. PK) Reagavimo skyriaus tyrėju, tarnybos metu 2023 m. birželio 11 d. apie 22.08 val. Vilniaus aps. VPK Ukmergės r. PK patalpose, koridoriuje, esančiame prie laikinojo sulaikymo patalpos, vesdamas į laikinojo sulaikymo patalpą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje laikinai sulaikytą P. G., kurio elgesys nekėlė realios grėsmės nei pareigūno, nei kurio nors kito asmens gyvybei ar sveikatai, prieš sulaikytąjį tyčia panaudojo neteisėtą fizinį smurtą: šalia sulaikymo patalpos tarpdurio, kai P. G. atsisakė grįžti į laikinojo sulaikymo patalpą, dešinės rankos kumščiu sudavė P. G. į kaklo sritį, po to dešine ranka paėmė nukentėjusiajam P. G. už sprando, o kaire ranka – už P. G. viršugalvio ir tyčia jį įstūmė į patalpos vidų, dėl to P. G. atbulas parkrito ir pakaušiu trenkėsi į patalpoje esantį suoliuką bei patyrė kūno sužalojimų, kurie atskirai kvalifikuoti kaip sunkus, nesunkus bei nežymus sveikatos sutrikdymas. Tokiais veiksmais V. Ž. pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu, 21 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą pareigą, Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus principus, nevykdė šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose policijos pareigūnui nustatytų pareigų ir nesilaikė šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievartos panaudojimo sąlygų, pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2023 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 5-V-411 patvirtinto Lietuvos policijos darbuotojų etikos ir antikorupcinio elgesio kodekso 6.1 bei 7.1 papunkčius, sulaužė pareigūno priesaiką. Dėl šių pažeidimų didelę neturtinę žalą patyrė Lietuvos valstybė, taip pat Lietuvos policija, kadangi, pareigūnui šiurkščiai pažeidus įstatymų nustatytą valdymo tvarką, buvo diskredituotas policijos pareigūno, kaip valdžios atstovo, vardas ir sumenkintas valstybės institucijos – policijos, taip pat ir visos valstybės autoritetas, kartu griaunant visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, taip pat buvo tyčia padaryta didelė fizinė ir neturtinė žala fiziniam asmeniui – P. G., kadangi dėl patirtų kūno sužalojimų jo atžvilgiu buvo pažeistas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintų žmogaus asmens neliečiamumo ir žmogaus orumo gynimo įstatymu garantijų kylantis draudimas žaloti, žeminti žmogaus orumą ir žiauriai su juo elgtis.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą V. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nutraukė, nustatęs baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį; V. Ž. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas, kad V. Ž. prieš P. G., kurio elgesys nekėlė realios grėsmės nei nuteistojo, nei kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, panaudojo nebūtiną, neadekvačią ir neproporcingą fizinę prievartą, tokiais neteisėtais veiksmais padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą ir kartu viršijo savo įgaliojimus, padarydamas didelę žalą Lietuvos valstybei ir policijai, todėl netinkamai buvo pritaikytas ir baudžiamasis įstatymas.
4. Įvertinusi byloje esančius vaizdo įrašus, teisėjų kolegija nustatė, kad V. Ž. vykdė profesines pareigas, teisėtai reikalavo, kad P. G. sugrįžtų į laikinojo sulaikymo patalpą. Tokio reikalavimo nukentėjusysis nevykdė, taigi V. Ž., veikdamas pagal teisės aktus, tokiu atveju turėjo teisę panaudoti fizinę prievartą. Tačiau V. Ž. į tokius P. G. veiksmus (neveikimą) reagavo ramiai, nesiėmė jokių fizinės prievartos priemonių, nepanaudojo jokių specialių priemonių (antrankių, dujų, guminės lazdos ir pan.), o kilusius nesutarimus stengėsi išspręsti žodiniu būdu ir dešinės rankos pirštu rodydamas į laikinojo sulaikymo kamerą. Pažymėta, kad V. Ž. fizinės prievartos nenaudojo iki to momento, kol jam pačiam nekilo grėsmė. Būtent P. G. pirmas fiziškai kontaktavo su V. Ž., kai dešine ranka paėmė (įsikibo) už V. Ž. kairės rankos. Pabrėžta, kad net ir po šio momento V. Ž. iš esmės fizinės prievartos prieš P. G. nenaudojo, o, kaip galima suprasti iš jo kūno pozicijos ir judėjimo link P. G., ketino nukentėjusįjį įvesti į laikinojo sulaikymo patalpą, panaudodamas minimalius fizinius veiksmus. Vaizdo įrašais nustatyta, jog iš karto po to, kai P. G. dešine ranka įsikibo į V. Ž. kairę ranką, kaire ranka jis atliko smūgį į V. Ž. veidą ir rankos pirštais (krumpliais) pataikė į jo veido dešinę pusę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuo šio momento V. Ž. galėjo veikti ne tik atsižvelgdamas į profesinių pareigų vykdymo ribas, realizuodamas Policijos įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisę panaudoti fizinę prievartą saugantis nuo gresiančio pavojaus savo sveikatai, bet ir ginti save nuo prasidėjusio, realaus ir pavojingumo kėsinimosi.
5. Dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad po to, kai V. Ž. numušė P. G. ranką nuo savo veido (kai jam buvo suduota), pavojingas kėsinimasis baigėsi (V. Ž. veiksmais buvo nutrauktas), nes grėsmė buvo pašalinta, atkreiptas dėmesys, kad visos situacijos, kurios metu prieš P. G. buvo panaudota fizinė prievarta, nėra pagrindo skaidyti į kelias dalis. Veika truko vos 2–3 sekundes, taigi toks laiko tarpas realiai vykusioje situacijoje, ypač kai tuo metu atliekami aktyvūs veiksmai, yra itin trumpas, todėl jį skaidyti į dar kelias laiko atkarpas nėra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad po to, kai V. Ž. numušė P. G. ranką, pastarasis kiek nusisuko nuo V. Ž.. Iš karto po nusisukimo P. G. vėl visu kūnu atsisuko į V. Ž. ir abi rankas tiesė link jo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai tokius P. G. veiksmus įvertino kaip jo gynybą nuo V. Ž. puolimo. Šiuo atveju puolamąjį veiksmą, suduodamas V. Ž. į veidą – t. y. į gyvybiškai svarbią kūno vietą, atliko būtent P. G., todėl jo veiksmai buvo iš esmės puolamieji. Ir vos po pusės sekundės vykusius tolesnius P. G. veiksmus vertinti priešingai – kaip gynybą – nėra pagrindo. Juo labiau tuo metu toje situacijoje to padaryti dėl pernelyg trumpo laiko tarpo ir P. G. neprognozuojamumo V. Ž. ir negalėjo. Tokioje situacijoje P. G. elgėsi akivaizdžiai neteisėtai, nes sudavė policijos pareigūnui, todėl jo tolesni veiksmai po tokio smūgio sudavimo ir jo rankos numušimo turėjo būti itin pasyvūs, rodantys, kad jis daugiau nebekelia grėsmės. Tačiau iš karto po tokio savo neteisėto veiksmo, kai tik V. Ž. nuo jo smūgio ranka apsigynė, jis elgėsi priešingai – atsisuko ir ištiesė abi rankas link pareigūno. Atsižvelgus į tokias faktines aplinkybes, padaryta išvada, jog P. G. kėsinimasis į V. Ž. sveikatą buvo prasidėjęs, jis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus.
6. Teismo pažymėta, kad visi V. Ž. veiksmai, t. y. tiek smūgio sudavimas P. G. (bandymas suduoti nukentėjusiajam, tačiau ranka prasprūdo ir pataikė už kaklo), tiek jo suėmimas už sprando ir įstūmimas į sulaikymo kamerą, buvo atlikti būtinosios ginties situacijoje, pavojingam kėsinimuisi prasidėjus, bet dar nepasibaigus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje buvo kilusi reali, pavojinga, akivaizdi pradėto ir tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi situacija bei grėsmė V. Ž. sveikatai, šioje situacijoje jo pasirinktas gynybos būdas iš esmės buvo tinkamas, o panaudota jėga ir fizinė prievarta atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.
7. Padaryta išvada, kad V. Ž. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Nenustačius V. Ž. gynybos aiškios neatitikties kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui bei tiesioginės tyčios, nenustatytas pagrindas konstatuoti, kad būtinosios ginties ribos buvo peržengtos, todėl konstatuota, kad V. Ž. P. G. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, o tai šalina jo baudžiamąją atsakomybę.
8. Nustačius, kad V. Ž. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 135 straipsnio 1 dalį dėl to, jog jis veikė būtinosios ginties situacijoje, konstatuota, kad nebuvo padarytas ir kitas nusikaltimas, t. y. tarnybai ir viešiesiems interesams.
III. Kasacinio skundo argumentai
9. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras D. Šneideris prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų. Skunde nurodo:
9.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 28 straipsnio nuostatas, taip pat padarė esminį BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimą – vertindamas vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, padarė klaidų dėl šio įrodymo turinio.
9.2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ir analizuodamas įrodymus, nepagrįstai nustatė neegzistavusią aplinkybę, kad P. G. kairės rankos krumpliais sudavė V. Ž. į dešinę veido pusę. Baudžiamojoje byloje esančiame 2023 m. lapkričio 22 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. 1. 61–76, vaizdo įrašai saugomi CD laikmenose (1 t., b. l. 60, 83)), kuriame užfiksuotos aplinkybės apie byloje esančių vaizdo įrašų turinį ir kurį apeliacinės instancijos teismas nurodė nuosprendyje (nuosprendžio 15.1 punktas), nėra fiksuotas smūgis krumpliais, o užfiksuota, kad: „V. Ž. dešine ranka bando paimti P. G. kairę ranką (žr. fotolentelės nuotrauką Nr. 17), po ko P. G. kairę ranką ištiesia link V. Ž. veido ir sulenktais pirštais paliečia V. Ž. veido dešinę pusę (žr. fotolentelės nuotrauką Nr. 18), po ko V. Ž. dešine ranka į šoną nustumia P. G. kairę ranką (žr. fotolentelės nuotrauką Nr. 19)“. Vaizdo įrašo „URPK_kam37_LSP_koridorius_20230611220630“ turinys objektyviai patvirtina, kad jame nėra fiksuota, jog P. G. rankos krumpliais sudavė V. Ž. į dešinę veido pusę. Apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai nustatyta aplinkybė turėjo įtakos teismui vertinant dėl V. Ž. kilusio pavojaus lygio, būtinosios ginties pagrįstumo ir baigtumo, nes skundžiamame nuosprendyje, vertindamas būtinosios ginties buvimą, teismas vadovavosi P. G. smūgio V. Ž. aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo jų keisti.
9.3. Netinkamai pritaikytas BK 28 straipsnis, nes teismo atliktas būtinosios ginties teisinis vertinimas buvo netikslus nustatant būtinosios ginties pabaigą, kartu netinkamai įvertintas nustatytų pareigūno fizinės jėgos panaudojimo veiksmų būtinumas. Apeliacinio teismo teiginiai, kad, V. Ž. nustūmus P. G. ranką, šis toliau bandė priešintis ir kėlė realią grėsmę, yra nepagrįsti. Spręsdamas dėl P. G. pasyvumo, teismas neįvertino to, kad P. G. toliau realių smūgių nebandė suduoti, nenustatyta, jog po veido palietimo jis būtų žodžiu grasinęs V. Ž.. Iš vaizdo įrašo matyti, kad V. Ž. visiškai kontroliavo P. G. tuo metu, kai jam abiem rankomis suėmė už galvos, P. G. tuo metu buvo susilenkęs. Vaizdo įraše fiksuota, kad, vos pareigūnui V. Ž. pradėjus naudoti fizinę prievartą, P. G. iš karto nustojo atlikti bet kokius neteisėtus veiksmus. Šiuo atveju nustatyti veiksmai: P. G. įsirėmus į grotas ir nesutikus eiti į laikinojo sulaikymo kamerą, V. Ž. pirmas pradėjo eiti link P. G., po to P. G. bandė sugriebti V. Ž. už veido, rankų, po to V. Ž. nustūmė P. G. ranką ir iš karto smūgiavo dešinės rankos kumščiu link P. G. galvos srities, pataikė į sprandą; prieš tai, kai P. G. buvo nustumtas į kamerą, V. Ž. P. G. jau buvo suėmęs už galvos srities, P. G. buvo nuleidęs galvą, pasilenkęs ir savo judesiais nebesipriešino. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino šių P. G. veiksmų itin pasyviais ir rodančiais galimos būtinosios ginties pabaigą, nes reali grėsmė buvo pasibaigusi. Atitinkamai V. Ž. pasirinktas veiksmas – atbulo P. G. nustūmimas į kamerą suoliuko link, dėl ko šiam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, – buvo labai pavojingas ir padarytas akivaizdžiai atrėmus pavojingą kėsinimąsi. Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo ir pagrįstai nustatė, kad teisėsaugos pareigūnas panaudojo neadekvačią ir neproporcingą fizinę prievartą. Taip pat P. G. veiksmai nebuvo tokio pavojingumo laipsnio, kad leistų policijos pareigūnui neribotai panaudoti fizinę prievartą.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
10. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro D. Šneiderio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo ir pareigūno baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės
11. Kasatorius, nurodydamas netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo kasacijos pagrindą, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 28 straipsnio nuostatas, o būtent, netinkamai atlikęs įrodymų vertinimą, nepagrįstai nustatė kelias būtinosios ginties, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, teisėtumo sąlygas – t. y. netinkamai įvertino P. G. suduotą smūgį ir tai turėjo įtakos teismo vertinimui dėl V. Ž. kilusio pavojaus lygio, būtinosios ginties pagrįstumo ir baigtumo. Kasatorius teigia, kad P. G. veiksmai nebuvo tokio pavojingumo laipsnio, kad leistų neribotai policijos pareigūnui naudoti fizinę prievartą. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad policijos pareigūnas panaudojo neadekvačią ir neproporcingą fizinę prievartą.
12. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, kurio nuosprendį kasatorius prašo palikti galioti be pakeitimų, spręsdamas V. Ž. kaltės klausimą, vertino tiek BK 28, tiek BK 30 straipsnio nuostatas, kurių tinkamas taikymas ir yra pagrindinis šios bylos klausimas.
13. Baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės įtvirtintos BK V skyriuje. Dvi iš jų yra būtinoji gintis (BK 28 straipsnis) bei profesinių pareigų vykdymas (BK 30 straipsnis). Taigi, nors kasaciniame skunde baudžiamojo įstatymo netinkamas taikymas yra išimtinai siejamas su būtinosios ginties (BK 28 straipsnio) teisėtumo sąlygomis, išplėstinė teisėjų kolegija nusprendžia, kad pagal kasaciniame skunde nurodytas ir byloje nustatytas aplinkybes bylai teisingai išspręsti reikšmės turi ir kitos – BK 30 straipsnyje nurodytos – atsakomybę šalinančios aplinkybės vertinimas.
14. BK 30 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad asmuo pagal BK neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Taigi profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte nustatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Šios ribos turi būti nustatomos atsižvelgiant į atliekamų profesinių pareigų pobūdį (kiek jos susijusios su galimomis rizikomis pačiam pareigūnui), pareigūno ar kito asmens turimų pareigų apibrėžtį, jo veiklą ir įgaliojimus reglamentuojančius norminius aktus ir kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos tinkamam profesinių pareigų turinio atskleidimui ir vertinimui. Profesinės pareigos BK 30 straipsnio kontekste turi būti suprantamos kaip pareigūno ar kito asmens turimų įgaliojimų visuma, būtina jam priskirtoms funkcijoms atlikti.
15. BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į būtinąją gintį. BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išskirtos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-59/2010">2K-59/2010</a>, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-350-222/2015, 2K-31-788/2015, 2K-96-303/2020, 2K-73-495/2022, 2K-128-648/2023 ir kt.).???
16. Taigi, iš esmės panašius institutus atriboja veikiantis subjektas. Būtinoji gintis suprantama kaip prigimtinė kiekvieno asmens teisė, o nepasinaudojimas ja neužtraukia jokios teisinės atsakomybės. Profesinių pareigų vykdymo atveju asmuo veikia įpareigotas įstatymo ar kito teisės akto, o pareigų nevykdymas jam gali užtraukti atsakomybę. Pareigūno veiksmų naudojant prievartą teisėtumą pirmiausia lemia jo tarnybinius įgaliojimus apibrėžiantys teisės aktai, o teisės į būtinąją gintį taisyklės tampa aktualios išimtiniais atvejais, kai tarnybinių įgaliojimų reglamentavimas nėra pakankamas teisėtumo klausimui išspręsti.
17. Byloje nustatyta, kad V. Ž. veikos padarymo metu dirbo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėju. Žala nukentėjusiojo P. G. sveikatai – kūno sužalojimai – padaryta V. Ž. panaudojant fizinę prievartą policijos komisariato patalpose, atliekant profesines pareigas, kai dėl galimo smurto artimoje aplinkoje laikinai sulaikytas asmuo, vedamas iš tualeto į laikinojo sulaikymo patalpą, pasipriešino ir sukėlė pavojų pareigūno sveikatai.
18. Kadangi byloje sprendžiamas policijos pareigūno atsakomybės klausimas, kai dėl kilusio pavojaus savo sveikatai panaudojama prievarta, kurios panaudojimas yra susijęs ir su profesinės veiklos uždavinių vykdymu, todėl žalos padarymas profesinių pareigų vykdymo metu lemia BK 30 straipsnio taikymo pirmenybę. Tokią išvadą leidžia daryti ir teismų praktika, ji de facto (faktiškai) BK 30 straipsnį laiko specialiąja profesines pareigas vykdančių asmenų baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe, kuri yra skirta tų asmenų veiksmams, atliktiems būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo sąlygomis, pateisinti (nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2008, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-153/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-153/2009">2K-153/2009</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-74-976/2017, 2K-32-648/2025).
19. Kaip jau minėta, BK 30 straipsnyje nustatytos kelios žalos padarymo teisėtumo sąlygos vykdant profesines pareigas. Pirma sąlyga nustato, kad žala padaroma vykdant profesines pareigas – žala padaroma darbo santykių srityje ir žalos padarymas susijęs su profesinių funkcijų vykdymu. Antra sąlyga siejama su veikimu pagal įgaliojimus ir jų neviršijimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTUzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-153/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-153/2009">2K-153/2009</a>). BK 30 straipsnyje nurodytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės vienas esminių požymių yra veiksmų, atliekamų vykdant profesines pareigas, teisėtumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgwLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-380-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-380-942/2015">2K-380-942/2015</a>, 2K-74-976/2017, 2K-32-648/2025).??? Siekiant nustatyti, ar asmuo laikėsi suteiktų įgaliojimų, turi būti vertinama, ar asmuo savo veiksmais nepažeidė teisės aktais nustatytų ribų, ar jo veiksmai buvo galimi pagal profesinę veiklą apibrėžiančius aktus. Jei jie buvo galimi, ar konkretus asmuo juos galėjo atlikti, o nustačius, kad asmuo turėjo teisę juos atlikti, – ar tokių veiksmų atlikimas buvo galimas ir būtinas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzgwLTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-380-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-380-942/2015">2K-380-942/2015</a>).
20. Apie policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą turi būti sprendžiama vadovaujantis jų veiklą reglamentuojančio įstatymo nuostatomis. Įvykio metu galiojusiame Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo įtvirtinta bendroji policijos pareigūno teisė nustatyta tvarka panaudoti prievartą, kuri pagal šio įstatymo 2 straipsnį gali būti tiek psichinė, tiek fizinė. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje pateikiama fizinės prievartos sąvoka – fizinės jėgos ir (ar) specialiųjų priemonių naudojimas. Įstatymo 27 straipsnio, apibrėžusio prievartos naudojimo sąlygas, 1 dalis nustatė, kad pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai.
21. Atsižvelgiant į nurodytas Policijos įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad, nustatant teisėtai naudojamos fizinės prievartos ribas, reikšmės turi ir tokios prievartos naudojimo pagrindas. Pavyzdžiui, pareigūnas, gindamasis ar gindamas kitus asmenis nuo pavojingo kėsinimosi ar sulaikydamas aktyviai besipriešinantį asmenį, gali padaryti didesnę žalą nei tam, kuris nevykdo teisėto pareigūno reikalavimo, bet nesipriešina. Prievartos rūšį ir jos naudojimo mastą pasirenka pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį ir individualias pažeidėjo savybes. Taigi nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami apie teisėtai naudojamos fizinės prievartos proporcingumą, taip pat turėjo nustatyti ir vertinti nurodytas aplinkybes (tai, dėl kokios priežasties ir kokiu pagrindu prievarta panaudota, sulaikytojo galimai padaryto teisės pažeidimo pobūdį, individualias pažeidėjo savybes, jo elgesį prieš panaudojant prievartą ar prievartos panaudojimo metu).
22. Byloje nustatyta, kad V. Ž., kaip statutinis valstybės tarnautojas, atliekantis Įstatyme nustatytas policijos funkcijas (nustatyta tvarka užtikrina policijos įstaigose laikomų sulaikytų asmenų apsaugą ir priežiūrą (Policijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 18 punktas)), kuriomis užtikrinamas policijos uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas (asmens, visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimas (Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas)), turintis įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus dėl sau nepavaldžių asmenų, žalą sukėlusius fizinius veiksmus atliko vykdydamas savo profesines pareigas.
23. Nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai nusprendė, ar V. Ž. turėjo pagrindą panaudoti fizinę prievartą ir ar ji buvo proporcinga. Vertinant kasacinio skundo argumentus dėl aptartais aspektais teismų padarytų įrodymų turinio klaidų, visų pirma, atsižvelgtina į teismų pateiktus ginčijamos aplinkybės vertinimo skirtumus dėl P. G. pasipriešinimo formos ir intensyvumo.
24. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančių vaizdo įrašų (Nr. URPK_kam33_LSP3_20230611220825 ir Nr.URPK_kam37_LSP_koridorius_20230611220630) turinį, konstatavo, kad P. G. kairę ranką ištiesia link V. Ž. veido ir pirštais paliečia V. Ž. veido dešinę pusę (nuosprendžio 45 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tuos pačius vaizdo įrašus, nustatė, kad P. G. kairę ranką tiesia link V. Ž. veido ir šios rankos krumpliais suduoda V. Ž. į dešinę veido pusę (nuosprendžio 15.1 punktas); kaire ranka P. G. atliko smūgį V. Ž. į veidą ir rankos pirštais (krumpliais) pataikė į jo veido dešinę pusę (nuosprendžio 15.6 punktas). Iš teismų nuosprendžiuose pateikto šių faktinių aplinkybių vertinimo matyti, kad abu teismai nustatė P. G. smurtinio veiksmo faktą (P. G. kairės rankos kontaktą su V. Ž. dešine veido sritimi), taigi savo esme jų išvados nesiskiria. Skiriasi tik lingvistinis tokio kontakto apibūdinimas, nes apeliacinės instancijos teismas sulenktus pirštus lygiavertiškai vertino kaip krumplius. Pažymėtina, kad minėto vaizdo įrašo kadre (laiko žyma vaizdo įraše – 2023/06/11 22:08:28) iš tiesų matomas P. G. kairės rankos sulenktų pirštų kontaktas su policijos pareigūno dešine veido puse. Taigi šie nukentėjusiojo veiksmai atitinka minėtus Policijos įstatyme įtvirtintus pagrindus, įgalinančius policijos pareigūną panaudoti fizinę prievartą. Todėl konstatuotina, kad V. Ž., veikdamas pagal Policijos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 1, 7 punktus, nagrinėjamu atveju turėjo teisę prieš P. G. panaudoti fizinę prievartą.
25. Pažymėtina, kad veikimas pavojaus akivaizdoje, stresinių situacijų metu, kai pareigūnas turi nedelsdamas imtis tam tikrų priemonių, kad nutrauktų vykdomą teisės pažeidimą ir apsaugotų valstybės ginamus gėrius, kelia riziką pareigūnams ir kitiems asmenims, turintiems diskreciją panaudoti prievartą, netinkamai įvertinti aplinkybes ir peržengti įgaliojimų ribas. Todėl, vertinant jėgos panaudojimo atvejus, svarbu nustatyti, ar profesines pareigas vykdančio asmens reakcija į daromą pažeidimą buvo teisinga – ar asmuo adekvačiai panaudojo prievartą susiklosčiusioje situacijoje.
26. Vertindamas V. Ž. ir nukentėjusiojo P. G. veiksmus ir jų atlikimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad V. Ž. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, t. y. kad jo veiksmai pavojingi, nebūtini ir viršijantys jam suteiktus tarnybos įgaliojimus, numatė, kad dėl tokio jo elgesio neišvengiamai atsiras arba realiai gali atsirasti didelė žala valstybei, Lietuvos policijai ir fiziniam asmeniui, taip pat tai, kad P. G., krisdamas atbulas, gali susižaloti, taip pat ir atsitrenkdamas į patalpoje esantį suoliuką, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. abi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas V. Ž. padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad V. Ž. veikė esant būtinosios ginties situacijai, nes jam buvo kilusi reali, pavojinga, akivaizdi pradėto ir tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi situacija bei grėsmė sveikatai, šioje situacijoje nuteistojo pasirinktas gynybos būdas iš esmės buvo tinkamas, o panaudota jėga ir fizinė prievarta atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Taip pat teismas konstatavo, kad V. Ž. sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam padarė veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. nenorėjo ir nesiekė P. G. sunkaus sveikatos sutrikdymo, bet numatė, kad tokių padarinių gali atsirasti, ir, pakankamai stipriai jį stumdamas į kameros vietą, sąmoningai leido (buvo abejingas) tokiems padariniams kilti.
27. Byloje baudžiamosios atsakomybės aspektu vertintini šie V. Ž. fiziniai veiksmai, kuriais nukentėjusiajam padaryti sužalojimai: dešinės rankos kumščiu sudavė P. G. į kaklo sritį, dešine ranka paėmė nukentėjusiajam P. G. už sprando, o kaire ranka – už P. G. viršugalvio ir jį įstūmė į patalpos vidų. Šiuo aspektu yra svarbi teismų nustatyta įvykių seka, kuri apeliacinės instancijos teismo yra itin kruopščiai ir detaliai išdėstyta nuosprendžio 15.1–15.2 punktuose. Teismo nustatyta, kad kai V. Ž. išleido P. G. iš laikinojo sulaikymo patalpos, šis atsisakė į ją grįžti. P. G. įsirėmė į laikinojo sulaikymo kameros grotas bei sieną ir nepakluso pareigūno nurodymams sugrįžti į minėtą patalpą. V. Ž. dedant koją į priekį, P. G. suėmė V. Ž. už kairės rankos plaštakos, ją stūmė, o pareigūnui bandant paimti nukentėjusiojo kairės rankos dilbį, P. G. kairę ranką tiesė link V. Ž. veido ir šia ranka sudavė į dešinę veido pusę. V. Ž., reaguodamas į nukentėjusiojo veiksmus, nustūmė P. G. kairę ranką per alkūnę ir atstūmė nukentėjusiojo dešinę ranką. P. G., kūnu pasisukęs į dešinę pusę, sukosi į V. Ž. ir tiesė abi rankas link jo, kai pastarasis, sugniaužęs dešinės rankos kumštį, sudavė nukentėjusiajam į sprando sritį, dešine ranka suėmė P. G. už sprando, o kairę ranką uždėjęs ant galvos, stūmė į laikinojo sulaikymo kamerą. P. G. krito atbulas ir krisdamas pakaušiu trenkėsi į laikinojo sulaikymo kameroje esantį suoliuką.
28. Pažymėtina, kad ir kasacinio skundo esminiais argumentais siekiama konstatuoti policijos pareigūno įgaliojimų viršijimą – pareigūnui atliekant fizinius veiksmus, pavojus jau buvo pasibaigęs, o nukentėjusiojo veiksmų pavojingumas nesiekė tokio laipsnio, kuris būtų proporcingas pareigūno veiksmams, – tai, kaip minėta, turi reikšmės žalos padarymo teisėtumo nustatymui pagal BK 30 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju pavojingo kėsinimosi pradžios momentas abejonių nekelia – byloje nustatyta, kad P. G. pirmas inicijuoja smurtinį veiksmą, t. y. žala pareigūno atitinkamiems interesams jau buvo pradėta daryti. Tačiau kasaciniame skunde akcentuojama pirmosios instancijos teismo pozicija dėl kėsinimosi pabaigos, kuri siejama su P. G. nustumta ranka, paremta ydingomis prielaidomis ir neatitinka realios nustatytos situacijos.
29. Esminis žemesnės instancijos teismų vertinimo skirtumas šiuo aspektu – V. Ž. veikimo išskaidymas į dvi dalis. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad P. G. pasipriešinimas daugiau pavojaus nebekėlė po V. Ž. veiksmų nustumiant rankas, apeliacinės instancijos teismas laikė, kad visi V. Ž. veiksmai turi būti vertinami kaip vientisa gynybos tąsa. Sutikdama su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad privalu įvertinti tai, jog byloje aptariami tiek P. G., tiek V. Ž. vieno kitam atlikti veiksmai (nuo nustatyto pasipriešinimo pradžios iki nukentėjusiojo parkritimo) truko apytikriai 2–3 sekundes. Juo labiau, nuo patirto kontakto į veido sritį iki pareigūno instinktyviai savisaugos prasme atstumtų P. G. rankų tepraėjus itin trumpam laiko tarpui, nėra pagrindo tikėtis iš pareigūno pakartotinio situacijos įvertinimo, kuris per tokį trumpą laiko tarpą praktiškai yra neįmanomas. Pažymėtina, kad byloje teismų nustatyta, jog P. G. dar iki smurtinio veiksmo atlikimo kaire ranka buvo suėmęs ir stumdė pareigūno plaštaką savo dešine ranka, taigi naudojo abi rankas neteisėtiems veiksmams atlikti. Atitinkamai akcentuotina ir tai, kad nėra pagrindo laikyti, jog po patirto smūgio į veidą iškart tiesiamos rankos link besiginančiojo jau gali būti nevertinamos kaip tolesnio pasipriešinimo tąsa. Pirmosios instancijos teismo išvadose ši itin svarbi laiko aplinkybė liko neaptarta ir nevertinta, tai turėjo reikšmės išvadų tikslumui.
30. Kiti kasatoriaus teiginiai – t. y. kad P. G. toliau realių smūgių nebandė suduoti, nenustatyta, kad po smurtinio veiksmo į veidą jis būtų žodžiu grasinęs V. Ž., stūmimo metu buvo susilenkęs, tai rodo pasipriešinimo pabaigą, – paremti prielaidomis ir neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Tai, kad dėl V. Ž. atliktų fizinių veiksmų ir perimtos iniciatyvos, kuria buvo palaužtas nukentėjusiojo pasipriešinimas, P. G. smurtinio pobūdžio veiksmų ar grasinimų neturėjo galimybės atlikti, savaime nereiškia, kad jų nebūtų atlikęs ir pasipriešinimas buvo pasibaigęs. Kartu apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad P. G. po pirminio kontakto būtų likęs nusisukęs, ėjęs link sulaikymo kameros, traukęsis nuo policijos pareigūno ar kitaip išreiškęs savo atsisakymą kėsintis, taigi nėra indikacijų, kad objektyviai situacija dėl kėsinimosi būtų pasikeitusi.
31. Kaip minėta, be šių kasaciniame skunde keliamų policijos pareigūno fizinės jėgos proporcingumo vertinimo aspektų, atsižvelgiant į Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl prievartos panaudojimo būtinumo ir galimumo turi būti sprendžiama vertinant atliktų veiksmų pobūdį, apimtį, panaudojimo procedūrą, asmens daromo teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą, individualias pažeidėjo savybes.
32. V. Ž., saugodamasis nuo kilusio pavojaus sveikatai, atliko du fizinės jėgos panaudojimo veiksmus. Pirminis V. Ž. (po atstumtų P. G. rankų) atsakas, kurį sukėlė staiga suduotas nukentėjusiojo smūgis į veidą, yra pareigūno smūgis nukentėjusiajam, kuris buvo neatidėliotina reakcija į gautą smūgį veido srityje. Tai, kad aptariamas smūgis buvo skirtas ne sužaloti, o pavojingam kėsinimuisi palaužti, byloja aplinkybė, jog daugiau savaime žalojančių veiksmų V. Ž. neatliko. Aktualu ir tai, kad šiuo veiksmu byloje nustatytų sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių nekilo ir jais nebuvo prisidėta prie tokių padarinių kilimo. Žemesnės instancijos teismai konstatavo, kad šiuo veiksmu buvo pataikyta P. G. į sprando sritį, tačiau dėl to šis pusiausvyros neprarado, nekrito atbulas į laikinojo sulaikymo kamerą. Paskesniais veiksmais po pirminio siekio palaužti pavojingą kėsinimąsi buvo siekiama riboti tolesnius P. G. smurtinius veiksmus, t. y. V. Ž., suėmęs nukentėjusįjį už galvos, atliko stūmimo veiksmus. Stūmimas, sprendžiant iš įvykio situacijos, t. y. pareigūno bendravimo su P. G. aplinkybių (P. G. buvo trumpam išleistas pasinaudoti šalia esančiu tualetu, laukiama, kol P. G. sugrįš į kamerą), kūno kalbos (akivaizdžiai prašoma P. G. sugrįžti į laikinojo sulaikymo kamerą, į šią rodant pirštu), turėjo kelis tikslus – pareigūnas tokiais veiksmais siekė sugrąžinti P. G. į laikinojo sulaikymo kamerą, kurioje būtų apribotos šio galimybės pavojingai veikti prieš V. Ž., ir kartu taip galutinai nutraukti pavojingą pasipriešinimą. Itin aktualu, kad pastaruoju veiksmu siekta asmenį, nevykdžiusį teisėto reikalavimo, uždaryti į laikinojo sulaikymo patalpą. Reikšmės tokio veiksmo intensyvumo vertinimui turi ir tai, kad jis atliktas įvykus užpuolimui, atsistumiant fizinį smurtą panaudojusį nukentėjusįjį, kartu siekiant nutraukti pažeidėjo neteisėtą veikimą. Taigi iš pareigūno veiksmų nuoseklumo ir pobūdžio galima matyti, kad pareigūno valinėmis pastangomis buvo siekiama įveikti pavojingą pasipriešinimą, užkardyti tolesnius tokius veiksmus ir atkurti įprastą tvarką laikinojo sulaikymo kameroje.
33. Vertinant fizinės jėgos panaudojimo eigą, pažymėtina, kad nors V. Ž., vadovaujantis Policijos įstatymo 21 straipsniu, teisę panaudoti prievartą turėjo dar P. G. nedelsiant nevykdžius teisėto reikalavimo sugrįžti į laikinojo sulaikymo kamerą, pareigūnas jokių fizinės prievartos veiksmų neatliko. Šie buvo panaudoti tik tada, kai kilo pavojus pareigūno sveikatai. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, matyti, kad staiga pasireiškus fiziniam smurtui V. Ž. neturėjo galimybės nuosekliai panaudoti psichinės prievartos ar fizinės prievartos pasitelkdamas specialiąsias priemones. Atitinkamai ilgesnis delsimas sudarytų tolesnes sąlygas kelti pavojų pareigūno sveikatai, todėl fizinės jėgos panaudojimas, vadovaujantis Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, kaip neatidėliotinas ir būtinas atsakas šioje situacijoje pateisinamas.
34. Tuo tarpu nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų intensyvumas iš esmės aptartas šios nutarties 24, 27 punktuose. Papildomai pažymėtina, kad P. G. pasipriešinimas pareigūnui buvo smurtinio pobūdžio – akivaizdžiai priešingas teisei elgesys. Nukentėjusiojo asmeninės savybės taip pat rodo aplinkybę, kad, kilus pavojui pareigūno sveikatai, V. Ž. negalėjo tikėtis adekvataus nukentėjusiojo situacijos vertinimo, jog neteisėti veiksmai bus nutraukti laiku, – P. G. buvo sulaikytas dėl smurto artimoje aplinkoje, buvo neblaivus, per viso vakaro įvykius buvo neprognozuojamas.
35. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad V. Ž. atlikti veiksmai atitiko BK 30 straipsnyje aptartas sąlygas – fizinė prievarta naudota esant tarnybiniam būtinumui, tik tiek, kiek to reikia pareigoms įvykdyti, ir siekiant apsaugoti save nuo gresiančio pavojaus sveikatai.
36. Asmenų, kurie padaro žalos, vykdydami profesines pareigas, tačiau neviršydami įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų, baudžiamoji atsakomybė šalinama visais atvejais, taigi pareigūnas neturi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir padaręs didesnę žalą (pavyzdžiui, sunkų sveikatos sutrikdymą), jeigu vykdydamas profesines pareigas neperžengia teisės aktuose nustatytų ribų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>).
37. Apibendrindama išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad V. Ž. įvykio, kai buvo sužalotas P. G., metu, atlikdamas profesines (tarnybines) pareigas, veikė neperžengdamas Policijos įstatymo nustatytų ribų, fizinę prievartą prieš P. G. pavartojo esant įstatyme nustatytiems pagrindams, neviršijo fizinės prievartos naudojimo sąlygų (ribų). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė minėtų aplinkybių visumą, tačiau V. Ž. veiksmams įvertinti pritaikė ne tą Baudžiamojo kodekso normą, nes pagrindą nutraukti baudžiamąją bylą sudarė BK 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.
38. Kadangi apeliacinės instancijos teismas V. Ž. baudžiamąją bylą dėl kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nutraukė pritaikęs netinkamą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, ši nuosprendžio dalis yra keistina. Priėmus šį sprendimą, kita apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis paliekama nepakeista.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Dariaus Šneiderio kasacinį skundą atmesti.
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendį: baudžiamąją bylą V. Ž. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nutraukti nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – profesinių pareigų vykdymą (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Kitą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Alenas Piesliakas
Arūnas Budrys
Olegas Fedosiukas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Artūras Ridikas
Tomas Šeškauskas
Albinas Antanaitis
