Dėl statybos rūšies kvalifikavimo ir statybos saugomoje teritorijoje - pakrantės apsaugos juostoje, įrodinėjimo standarto sprendžiant statinių priverstinio nugriovimo

Civilinė byla Nr. e3K-3-201-695/2018

Teisminio proceso Nr. 2-09-3-00625-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.13; 3.2.4.4; 3.2.4.5; 3.2.4.11; 3.3.1.19.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. M. ir Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro ieškinį atsakovams R. M., Druskininkų savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, Alytaus visuomenės sveikatos centrui dėl projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti akto pripažinimo negaliojančiais bei statybos padarinių šalinimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl statybos rūšies kvalifikavimo ir statybos saugomoje teritorijoje – pakrantės apsaugos juostoje, įrodinėjimo standarto sprendžiant statinių priverstinio nugriovimo klausimus, įrodinėjimo naštos paskirstymo, statybos (statybą leidžiančio dokumento) teisėtumui įvertinti reikšmingo momento, statybos padarinių šalinimo priemonėms taikyti teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir savavališkos statybos santykio, padariniams šalinti taikytinų teisės normų, absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.

Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė teisme ieškinį, prašydamas:

pripažinti negaliojančiais atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos 2006 m. gegužės 29 d. išduotą projektavimo sąlygų sąvadą, 2006 m. birželio 1 d. išduotą statybos leidimą, Alytaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 30 d. įsakymu sudarytos komisijos 2008 m. spalio 16 d. išduotą statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą;

įpareigoti atsakovą R. M. nugriauti (išardyti) gyvenamojo namo dalį, tvoros dalį, stoginę, lauko židinį, esančius Ratnyčios upės apsaugos juostoje, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę.

Ieškinyje nurodyta, kad Z. M. 2005 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo žemės sklypą ir ūkio pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). G. K. tyrinėjimų ir projektavimo įmonės projekto vadovė L. Š. 2006 m. gegužės mėn. parengė techninį projektą „Ūkio pastato rekonstrukcija į gyvenamąjį namą“. Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros skyrius 2006 m. gegužės 29 d. išdavė projektavimo sąlygų sąvadą, kurį pasirašė Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjas. Druskininkų savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. birželio 1 d. išdavė leidimą rekonstruoti ūkio pastatą į gyvenamąjį namą. Namas su pagalbiniais statiniais – gręžiniu, valymo įrenginiais ir tvora – 2008 m. spalio 16 d. aktu buvo pripažinti tinkamais naudoti. Z. M. 2012 m. gruodžio 21 d. dovanojimo sutartimi perleido atsakovui R. M. žemės sklypą su statiniais.

Prokuroras taip pat nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2014 m. balandžio 23 d. atliko faktinį patikrinimą vietoje ir nustatė, kad Ratnyčios upės apsaugos juostos plotis šalia atsakovo R. M. nuosavybės teise valdomo žemės sklypo yra 5 metrai. Žemės sklype esančio gyvenamojo namo, stoginės bei šio žemės sklypo faktinį naudojimą žyminčios tvoros padėties nustatymo vietoje schema patvirtina, jog gyvenamojo namo, tvoros, stoginės ir lauko židinio dalys patenka į Ratnyčios upės apsaugos juostą. Vertinant projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti akto teisėtumą, buvo nustatyta, kad jie išduoti ir statinių statyba vykdyta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus – pakrantės apsaugos juostoje yra draudžiama tokių kaip pirmiau nurodytų statinių statyba. Prokuroro nuomone, teisinis reguliavimas nesuteikia galimybės įteisinti Ratnyčios upės apsaugos zonoje pastatytų statinių, todėl jie turi būti nugriauti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Druskininkų miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu tenkino ieškinį iš dalies: pripažino negaliojančia Alytaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 30 d. įsakymu sudarytos komisijos 2008 m. spalio 16 d. išduoto statinių pripažinimo tinkamais naudoti akto dalį dėl tvoros, kurios dalis yra pakrantės apsaugos juostoje; įpareigojo atsakovą R. M. per 6 mėnesius nugriauti (išardyti) tvoros dalį, stoginę, lauko židinį, esančius Ratnyčios upės apsaugos juostoje, (duomenys neskelbtini), ir savo lėšomis sutvarkyti statybvietę; atmetė kitą ieškinio dalį.

Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos 2006 m. gegužės 29 d. išduotą projektavimo sąlygų sąvadą, nes šis sąvadas išduotas tik dėl ūkio pastato rekonstrukcijos. Tvora, stoginė ir lauko židinys nesudaro sąvado dalyko.

Teismo sprendimu atmestas ir ieškinio reikalavimas dėl statybos leidimo pripažinimo negaliojančiu. Šis leidimas išduotas tik dėl ūkio pastato rekonstrukcijos, teismo vertinimu, nėra pažeidimų, susijusių su leidimo išdavimu.

Teismas pripažino negaliojančia 2008 m. spalio 16 d. statinių pripažinimo tinkamais naudoti akto dalį, kuria pripažinti tinkamais naudoti tvoros dalis, stoginė ir lauko židinys, pastatyti Ratnyčios upės apsaugos juostoje.

Teismas, atsižvelgdamas į naujo statinio statybos ir statinio rekonstravimo sąvokas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, šių sąvokų skiriamuosius požymius, konstatavo, kad ginčo situacijoje buvo atlikta statinio rekonstrukcija – ūkio pastatas rekonstruotas į gyvenamąjį namą.

Teismo vertinimu, ieškinyje nėra argumentų, kurie pagrįstų, kad statinio techninis projektas prieštarauja 2006 m. gegužės 29 d. išduotam projektavimo sąlygų sąvadui.

Teismas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad ginčo sklypo teritorijoje nėra inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų ir kitų objektų, galinčių turėti įtakos projektavimui arba rekonstrukcijai, pripažino, jog techninio projekto dalimi esantis brėžinys „Projektuojamo pastato išdėstymo schema“ objektyviai atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ 8.7.1 punkte nurodytą dokumentą. Teismas konstatavo, jog statytojos pateiktas techninis projektas visiškai atitiko pirmiau nurodyto statybos techninio reglamento 31 punkto reikalavimus, jis buvo pakankamas statytojos sumanymui suprasti, projekto ekspertizei atlikti, statinio statybos skaičiuojamajai kainai nustatyti, statinio statybos rangovui parinkti, statybos leidimui gauti ir darbo projektui parengti.

Teismo vertinimu, tvoros dalis, stoginė ir lauko židinys, esantys Ratnyčios upės apsaugos juostoje, turi būti nugriauti.

Teismas, nustatęs, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2014 m. birželio 9 d. gavo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prašymą dėl viešojo intereso gynimo, prokuroras 2014 m. birželio 30 d. pateikė ieškinį dėl viešojo intereso gynimo, sprendė, kad nebuvo praleistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas kreipimosi į teismą terminas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovų R. M. ir Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinius skundus, 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi pakeitė Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą: visiškai patenkino ieškinį, t. y. pripažino negaliojančiais atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos 2006 m. gegužės 29 d. išduotą projektavimo sąlygų sąvadą, 2006 m. birželio 1 d. išduotą statybos leidimą, Alytaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 30 d. įsakymu sudarytos komisijos 2008 m. spalio 16 d. išduotą statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą; įpareigojo atsakovą R. M. nugriauti (išardyti) gyvenamojo namo dalį, tvoros dalį, stoginę, lauko židinį, esančius Ratnyčios upės apsaugos juostoje, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę.

Kolegija, įvertinusi teisinį reguliavimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4–5 dalyse, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkte, priėjo prie išvados, kad tokių statinių kaip gyvenamasis namas, tvora, stoginė, lauko židinys statyba nėra galima pakrantės apsaugos juostoje – tą draudžia įstatymas.

Kolegija, remdamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, konstatavo, kad ginčo žemės sklypui buvo (išduodant statybos leidimą) ir yra nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos (paviršinių vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos), todėl tiek projektuojant, tiek išduodant statybą leidžiančius dokumentus turėjo būti paisoma nurodytų teisės aktų reikalavimų ir nustatytos specialiosios žemės sklypo naudojimo tvarkos.

Kolegija pažymėjo, kad nėra ginčo, jog Ratnyčios upės pakrantės apsaugos juosta yra 5 metrai. Kolegija, remdamasi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2014 m. vasario 28 d. statybos patikrinimo nagrinėjant skundą aktu ir Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. balandžio 23 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu bei schema, nustatė, kad gyvenamojo namo, tvoros, stoginės dalys patenka į Ratnyčios pakrantės apsaugos juostą, kurioje yra draudžiama tokio pobūdžio statyba. Šis faktas reiškia pirmiau minėtų statinių statybos neteisėtumą.

Kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepanaikino 2008 m. spalio 16 d. statinių pripažinimo tinkamais naudoti akto dalies dėl gyvenamojo namo dalies, taip pat patenkančios į pakrantės apsaugos juostą.

Kolegija pažymėjo, kad Aplinkos apsaugos agentūros 2014 m. gegužės 8 d. rašte nurodyta, jog nėra informacijos apie Ratnyčios upės krantų erozijos procesus, Valstybinėje geologijos informacinėje sistemoje (GEOLIS) nėra registruotų geologinių reiškinių ir procesų, susijusių su erozija, nuošliaužomis šioje vietovėje ir kt., todėl, agentūros nuomone, Ratnyčios upėje nevyko natūralūs erozijos procesai, stebimi tik nenatūralūs upės vagos pokyčiai. Kolegija nustatė, kad statytoja 2011 m. balandžio 28 d. pateikė Druskininkų miesto aplinkos apsaugos agentūrai prašymą leisti išvalyti upelio vagą savo valdos teritorijoje ir prie jos bei gavo tokį leidimą. Kolegijos vertinimu, šie duomenys patvirtina tam tikrus Ratnyčios upės vagos pokyčius, tačiau darytina išvada, kad pokyčiai yra atsiradę tik dėl tam tikrų paties žemės sklypo savininko veiksmų.

Kolegijos vertinimu, nėra įrodymų, pagrindžiančių atsakovų R. M. ir Druskininkų savivaldybės administracijos pozicijas, kad ginčo statiniai buvo pastatyti, nepažeidžiant pakrantės apsaugos juostos reikalavimų, o dabar pažeidžia, nes yra įvykę Ratnyčios upės vagos pokyčių atsakovo R. M. žemės sklypo pusėn.

Kolegija atmetė atsakovų R. M. ir Druskininkų savivaldybės administracijos argumentus, kad statytoja, pastatydama ginčo statinį – gyvenamąjį namą, nepažeidė buvusio pastato (kluono) užstatymo linijos. Projektavimo sąlygų sąvade buvo nurodyta, kad statinių statybos linija turėtų išlaikyti esamą užstatymo liniją. Projektuotojos L. Š. 2014 m. balandžio 15 d. paaiškinimai, skirti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, ir parodymai, duoti apeliacinės instancijos teisme, patvirtina, kad užsakovei (statytojai) buvo pateikta žemės sklypo plano schema su projektuojamo pastato pririšimo atstumais, o pamatų juosta, artimiausia upei, buvo sutapatinta su tuo metu buvusio pastato pamatų juosta, t. y. pastatas buvo projektuojamas už Ratnyčios upės apsaugos juostos, t. y. už 5–8 metrų. Ši liudytoja taip pat patvirtino, kad techniniame projekte esanti sklypo plano schema yra parengta ne projektuotojos, o projekte esanti schema yra netinkama, todėl statybos leidimas negalėjo būti išduotas. Be to, liudytoja parodė, kad techniniam projektui parengti turėjo būti pateikta ne vėlesnė kaip 1 metų senumo toponuotrauka, projektavimo sąlygų sąvadas. Užsakovė nepateikė šių reikalingų dokumentų, todėl projektas nebuvo baigtas ir jis nebuvo teikiamas derinti. Kolegijos vertinimu, tokie liudytojos parodymai leidžia spręsti, kad techninis projektas, pateiktas statybos leidimui gauti, yra netinkamas, t. y. neatitinka įstatymo reikalavimų ir galimai buvo neleistinai koreguojamas, apsunkinant galimybę nustatyti užstatymo linijos pokyčius.

Kolegija nurodė, kad aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ 8.7.1 punkte, kuris nustato privalomųjų dokumentų sudėtį, įtvirtinta, jog statytojas privalo pateikti statinio statybos sklypo (ar, kai reikia, gretimos teritorijos) inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų trasų inžinerinių, geodezinių, topografinių tyrinėjimų dokumentus (ant ne senesnės kaip 1 metų topografinės geodezinės nuotraukos, kuri patikslinama (jei reikia) projekto rengimo metu). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad tokia topografinė geodezinė žemės sklypo nuotrauka buvo pateikta rengiant projektą. Techniniame projekte esanti projektuojamo pastato išdėstymo schema atlikta ne ant 1 metų sklypo topografinės geodezinės nuotraukos, todėl nėra tinkama, tas, kolegijos vertinimu, reiškia, kad pagal tokį techninį projektą negalėjo būti išduotas leidimas. Kolegija apibendrindama konstatavo, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada dėl techniniame projekte esančio brėžinio atitikties pirmiau nurodytam dokumentui.

Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15.5 punkte nustatyta, jog statytojas, siekdamas gauti statybos (išskyrus griovimą) leidimą, turi pateikti savivaldybės administracijos subjektui statinio projektą (jo sudėtį, reikalingą statybos leidimui gauti, nustato statybos techninis reglamentas). Šio reglamento 16 punkte nurodyta, kad savivaldybės administracijos subjektas, gavęs reglamento 15 punkte išvardytus dokumentus, juos perduoda Nuolatinei statybos komisijai, kuri privalo patikrinti ir nustatyti, ar statyba atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo bei projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus. Komisija protokolu įformina statinio projekto patikrinimo rezultatus ir rekomenduoja savivaldybės administracijos subjektui išduoti neišduoti statybos leidimą arba jo neišduoti.

Kolegija pažymėjo, kad statytoja 2006 m. gegužės 24 d. pateikė prašymą išduoti statybos leidimą, kartu su šiuo prašymu pateikė ir statinio projektą, o projektavimo sąlygų sąvadas buvo išduotas tik 2006 m. gegužės 29 d. Vadinasi, projektavimo sąlygų sąvadas nebuvo išduotas nustatyta tvarka, o šis dokumentas taip pat yra projekto rengimo privalomasis dokumentas (STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ 8.5 punktas).

Kolegija, sutikdama su prokuroro, ginančio viešąjį interesą, argumentais, nurodė, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad Druskininkų savivaldybės administracija pateikė kompetentingoms institucijoms paraišką parengti statinio projektavimo sąlygas. Pačiame projektavimo sąlygų sąvade nėra išduotų projektavimo sąlygų, todėl buvo pažeisti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 1–5 dalių reikalavimai.

Kolegija pažymėjo, kad Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiojo specialisto G. Č. 2014 m. kovo 19 d. parengtas statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo patikrinimo aktas taip pat patvirtina, jog projekto rengimo dokumentų sudėtis ir įforminimas, projekto sudėtis neatitinka teisės aktų reikalavimų, be to, nustatyti kiti statybą leidžiančio dokumento išdavimo pažeidimai. Šiuo aktu pagal projekto brėžinius nustatyta, kad terasa suprojektuota už buvusio ūkio pastato užstatymo linijos.

Kolegija taip pat pažymėjo, kad teismo ekspertizės akte, kurį 2015 m. vasario 26 d. parengė teismo ekspertas Sigitas Mitkus, nustatyta, jog pagal techninio projekto projektuojamo pastato išdėstymo schemą minimalus atstumas iki Ratnyčios upės buvo 7,8 m, o pagal IĮ „Žemeta“ 2008 m. gegužės 26 d. parengtą žemės sklypo planą minimalus atstumas nuo gyvenamojo namo iki Ratnyčios upės yra tik apie 0,9–1,0 m. Todėl kolegija priėjo prie išvados, kad atsakovų R. M. ir Druskininkų savivaldybės administracijos įrodinėjami Ratnyčios upės vagos pokyčiai (išplatėjimas, siekiantis maždaug 6 m) turėjo atsirasti laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. (statybos leidimo išdavimo) iki 2008 m. gegužės 26 d. (žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimo), tačiau atsakovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę.

Kolegija konstatavo, kad projektavimo sąlygų sąvadas, statybos leidimas ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas yra neteisėti iš esmės, nes, išdavus šiuos dokumentus, buvo pažeistas imperatyvus reikalavimas dėl statinių statybos draudimo pakrantės apsaugos juostoje, todėl egzistuoja pagrindas panaikinti pirmiau nurodytus aktus.

Kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, patenkino ir ieškinio reikalavimą dėl statinių ar jų dalių, patenkančių į pakrantės apsaugos juostą, nugriovimo.

Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškinys dėl viešojo intereso gynimo buvo pareikštas, nepraleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto termino.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Atsakovas R. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pagal tokį šios normos išaiškinimą, kokį pateikė apeliacinės instancijos teismas, pakrantės apsaugos juostoje negali būti statinių, išskyrus aptariamoje teisės normoje įtvirtintas išimtis. Toks aiškinimas yra ydingas. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis draudžia naujų statinių (išskyrus išimtis) statybą, o ne esamų statinių rekonstrukciją, kuri atliekama nekeičiant esamos užstatymo linijos pakrantės apsaugos juostos atžvilgiu. Kitoks aiškinimas suponuotų konstitucinio nuosavybės neliečiamumo ir lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principų pažeidimą. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad paviršinio vandens telkinių apsaugos zonoje draudžiama keisti esamą užstatymo liniją rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose, išskyrus atvejus, įtvirtintus teritorijų planavimo dokumentuose. Tokie patys reikalavimai turėtų būti taikomi ir esamiems statiniams pakrantės apsaugos juostoje.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą: prokuroras, ginantis viešąjį interesą, turėjo įrodyti, kad ginčo statiniai buvo suprojektuoti ir pastatyti pažeidžiant pakrantės apsaugos juostos reikalavimus. Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl statybos neteisėtumo (statinių buvimo pakrantės apsaugos juostoje) paremta faktinėmis aplinkybėmis, kurios pasireiškė (egzistavo) gerokai vėliau (2014 metais, kuriais buvo atlikti atitinkami Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos bei Nacionalinės žemės tarnybos patikrinimai), negu buvo išduotas statybos leidimas (2006 m. birželio 1 d.) ir atliekami statybos darbai (2006–2008 metai). Statybos leidimo ir pačių statybos darbų teisėtumo klausimai turi būti sprendžiami pagal atitinkamai išdavimo ir atlikimo momentais galiojusius teisės aktus ir buvusią faktinę situaciją. Šioje byloje nustatytas faktas, jog Ratnyčios upės vaga yra pastebimai pakitusi (pasislinkusi link atsakovo R. M. žemės sklypo), lyginant su situacija, kuri buvo iki ūkio pastato rekonstrukcijos. Statinių savininko ar kitų asmenų veiksmai, kuriais padaromas poveikis upės vagai, savaime nesudaro pagrindo nugriauti statinius, jeigu šie statybos leidimo išdavimo ir statybos darbų vykdymo momentais nepateko į pakrantės apsaugos juostą. Apeliacinės instancijos teismas, apsiribodamas 2014 metų duomenimis ir pripažindamas, kad patys statytojai yra kalti dėl upės vagos pokyčių, iš esmės netyrė, ar statiniai statybos leidimo išdavimo ir statybos darbų vykdymo momentais pateko į pakrantės apsaugos juostą.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs prokuroro ginčijamus aktus neteisėtais, taikė netinkamus teisinius padarinius. Teismas rėmėsi Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsniu, kuris taikytinas tais atvejais, kai nustatoma savavališka statyba, nors turėjo remtis Statybos įstatymo 33 straipsniu, kuris reglamentuoja statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą. Tinkamo statybos padarinių šalinimo teisinio pagrindo parinkimas ir taikymas yra svarbus dėl skirtingų teisinių pasekmių kilimo.

Apeliacinės instancijos teismo nurodymas nugriauti gyvenamojo namo ir tvoros dalis pažeidžia teisinio apibrėžtumo principą ir užkerta kelią efektyviai vykdyti nutartį. Teismas privalėjo aiškiai (nurodydamas konkrečias koordinates) apibrėžti, kokios pirmiau nurodytų statinių dalys patenka į pakrantės apsaugos juostą ir todėl turi būti nugriautos.

Atsakovė Druskininkų savivaldybės administracija pareiškimu prisidėjo prie atsakovo R. M. kasacinio skundo.

Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovo R. M. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į atsakovo R. M. kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

Kitaip negu teigiama kasaciniame skunde, buvo įvykdyta naujo statinio – gyvenamojo namo – statyba, o ne ūkio pastato rekonstrukcija. Todėl kasacinio skundo argumentas dėl netinkamo Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų taikymo yra nepagrįstas.

Teismo ekspertizės akte, kurį 2015 m. vasario 26 d. parengė teismo ekspertas Sigitas Mitkus, buvo tiriama situacija, buvusi iki ir po ginčo statinių statybos. Šis ekspertas savo ekspertizės akte pateikė pagrįstas ir neabejotinas išvadas, be to, buvo papildomai apklaustas ir teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šio eksperto išvadomis, patvirtinančiomis, kad, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, ginčo statiniai buvo pastatyti pakrantės apsaugos juostoje.

Atsakovė Druskininkų savivaldybės administracija kasaciniu skundu prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinis skundas, be tų argumentų, kurie nurodyti atsakovo R. M. kasaciniame skunde (žr. šios nutarties 31.2 ir 31.4 punktus), yra grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ieškiniu reikalaujama nugriauti (sunaikinti) itin didelės vertės turtą, t. y. itin apriboti asmens konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą. Ieškinys yra pareikštas dėl itin reikšmingo konstitucinių asmens teisių suvaržymo (pritaikyta ultima ratio (kraštutinė priemonė) – nekilnojamųjų daiktų sunaikinimas), todėl ieškinio įrodytinumo laipsnis turi būti pakankamai aukštas, t. y. aplinkybė, kad buvo padarytas pažeidimas ir todėl turi būti taikomos griežčiausios teisinės pasekmės, turi nekelti abejonių. Atsakovui pritaikyta priemonė savo esme prilygsta baudžiamojoje teisėje taikomoms sankcijoms, toks atvejis patenka į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio reguliavimo sritį. Vadovaujantis Konvencijos 6 straipsnio 2 dalimi, abejonės turi būti vertinamos asmens, kuriam yra taikomos neigiamos pasekmės, naudai. Todėl, prokurorui nepateikus įrodymų, nekeliančių abejonių dėl statinių (2006 m. upės vagos duomenimis) patekimo į pakrantės apsaugos juostą, ieškinys turi būti atmestas.

Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai suvaržė atsakovų teises į gynybą: be pagrindo atmestas prašymas dėl ekspertizės skyrimo; selektyviai pasirinkta tik prokuroro prašoma apklausta liudytoja, atmetant atsakovų prašymus dėl kitų liudytojų apklausos; liudytoja L. Š., kurios parodymais vadovavosi apeliacinės instancijos teismas, atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 47 straipsnyje nustatytus reikalavimus: ji, kaip statinio projekto vadovė, yra atsakinga už ginčo techninio projekto atitiktį teisės aktų reikalavimams, todėl šio ginčo išsprendimas gali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms. Vadinasi, aptariamas asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas, paaiškėjus šiai aplinkybei, turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Atsakovas R. M. pareiškimu prisidėjo prie atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinio skundo.

Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, nebuvo būtinybės skirti ekspertizę. Bylai išnagrinėti surinkta pakankamai rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, kurių visuma leido padaryti išvadas apie prokuroro įrodinėjamų aplinkybių egzistavimą ir atsakovų įrodinėjamų aplinkybių neegzistavimą.

Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras atsiliepimu į kasacinius skundus prašo atsakovų R. M. ir Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinius skundus atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinius skundus yra grindžiamas šiais argumentais:

Gyvenamasis namas, kitaip negu nurodyta atsakovo R. M. kasaciniame skunde, yra naujos statybos, o ne rekonstrukcijos rezultatas. Todėl šio atsakovo kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo yra neaktualūs.

Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad ginčo statiniai, esantys pakrantės apsaugos juostoje, 2006 metais galėjo nepatekti į šią juostą. Atsakovų kasaciniuose skunduose akcentuojamai aplinkybei išsiaiškinti nėra būtina ekspertizė – aplinkybę dėl ginčo statinių patekimo į pakrantės apsaugos juostą visiškai patvirtina rašytinė bylos medžiaga, šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai. Draudimas statyti naujus statinius pakrantės apsaugos juostoje galiojo tiek išduodant ginčijamus aktus, tiek vykdant statybos darbus, tiek priimant nutartį, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė lex retro non agit principą.

Apeliacinės instancijos teismo įpareigojimas nugriauti (išardyti) ginčo statinius (jų dalis) yra vienintelis galimas ir teisėtas būdas užtikrinti praėjimą Ratnyčios upės pakrante ir garantuoti jos vandens apsaugos juostos ir viešojo intereso apsaugą. Atsakovo R. M. argumentas dėl netinkamo Statybos įstatymo 33 straipsnio nuostatų taikymo yra nepagrįstas. Šio straipsnio nuostatos taikomos tik tais atvejais, jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiantį dokumentą. Šios bylos atveju panaikintas ne tik statybą leidžiantis dokumentas, bet ir projektavimo sąlygų sąvadas, statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas.

Atsakovas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą. Atsiliepime į kasacinį skundą laikomasi pozicijos, išreikštos bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kad, tikrinant projektą ir pagal jį rekonstruotą statinį, nebuvo nustatyti gaisrinės saugos reikalavimų pažeidimai ir todėl buvo pasirašytas statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas.

Atsakovas Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo atsakovų R. M. ir Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinius skundus atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į kasacinius skundus glaustai atkartotos pagrindinės apeliacinės instancijos teismo išvados.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į kasacinius skundus prašo atsakovų R. M. ir Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinius skundus atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į kasacinius skundus glaustai atkartotos pagrindinės apeliacinės instancijos teismo išvados.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl statybos rūšies kvalifikavimo ir statybos saugomoje teritorijoje – pakrantės apsaugos juostoje

Atsakovo R. M. kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi statybos darbų vykdymo laikotarpiu) 20 straipsnio 5 dalies, kurioje yra įtvirtintas pakrantės apsaugos juostoje leidžiamų statyti statinių sąrašas, aiškinimo ir taikymo. Šio atsakovo teigimu, Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad pakrantės apsaugos juostoje yra draudžiama naujų statinių (išskyrus pačioje normoje nurodytus statinius) statyba, tačiau nėra draudžiama esamų statinių rekonstrukcija, jeigu ji yra atliekama nekeičiant užstatymo linijos.

Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose – su draustinio steigimo tikslais susijusius statinius.

Pirmiau nurodytoje materialiosios teisės normoje, sprendžiant pagal jos turinį („leidžiama statyti tik“), yra įsakmiai įtvirtintas baigtinis pakrantės apsaugos juostoje leidžiamų statyti naujų statinių sąrašas. Vadinasi, naujų statinių statyba pakrantės apsaugos juostoje yra galima tik tiek, kiek tokią statybą expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) leidžia Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalis.

Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai skirtingai kvalifikavo atsakovo R. M. teisių pirmtakės vykdytą statinio statybą: pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, jog buvo įvykdyta statinio – ūkio pastato – rekonstrukcija (į gyvenamąjį namą), apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad buvo įvykdyta naujo statinio – gyvenamojo namo – statyba.

Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi statybos darbų vykdymo laikotarpiu) 2 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad naujo statinio statyba – statybos rūšis, kai yra tikslas statybos sklype, kuriame yra ar nėra statinių, pastatyti naują statinį (nutiesti naujus inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas); pastatyti esamo statinio antžeminį ar požeminį priestatą, neatsižvelgiant į tai, ar jie savo paskirtimi bus susiję, ar ne (išskyrus priestatų statybą, kuri pagal šio straipsnio 18 dalį priskirta statinio rekonstravimui); atstatyti buvusį (sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį; atkurti sugriuvusią, sunaikintą ar išnykusią nekilnojamąją kultūros paveldo vertybę.

Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kai yra tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę: pastatyti naujus aukštus (antstatus) ar nugriauti dalį esamų (nedidinant statinio užimto žemės ploto matmenų, išskyrus šioje dalyje nurodytą priestato atvejį); pristatyti prie statinio (ar pastatyti tarp gretimų statinių) priestatą – pagalbinį statinį (pagal naudojimo paskirtį susijusį su statiniu, prie kurio jis pristatomas), kurio visų aukštų, taip pat rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų plotų suma nebūtų didesnė kaip 10 procentų už tokiu pat būdu apskaičiuotą statinio, prie kurio priestatas pristatomas, plotų sumą; iš esmės keisti statinio fasadų išvaizdą (keičiant apdailą – jos konstrukcijas, medžiagas, įrengiant naujus statinio elementus – balkonus, duris, langus, architektūros detales, keičiant šių statinio elementų matmenis, tipą, išdėstymą ar juos pašalinant); keisti (pašalinti nereikalingas) bet kurias laikančiąsias konstrukcijas kito tipo konstrukcijomis; iš esmės keisti pastato patalpų planą pertvarkant laikančiąsias konstrukcijas; apšiltinti statinio išorines atitvaras (sienas, stogą); atlikti šio straipsnio 20 dalyje išvardytus statinio kapitalinio remonto darbus, jei šie darbai atliekami kartu su statinio rekonstravimu; pertvarkyti statinio bendrąsias inžinerines sistemas keičiant jų tipą, pralaidumą; atlikti technologinių įrenginių ir technologinių inžinerinių sistemų, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų rekonstravimo darbus, nurodytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose; pritaikyti statinį naujai paskirčiai, kai normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nustatyti naujos statinio paskirties reikalavimai yra griežtesni negu buvusios ir kai šių reikalavimų negalima laikytis atliekant paprastąjį ar kapitalinį remontą.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis Statybos įstatymo nuostatomis, konstatuoja, jog skiriamasis naujo statinio statybos ir statinio rekonstravimo požymis yra tas, kad naujo statinio statybos darbai yra vykdomi, siekiant sukurti naują statinį (iki tol neegzistavusį arba vietoj visiškai sugriuvusio, sunaikinto ar nugriauto pastatant kitą), o statinio rekonstravimo darbai yra vykdomi, siekiant esminio esamo statinio pertvarkymo, įskaitant ir naujos statinio kokybės (bet ne naujo statinio, išskyrus Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje nurodytus priestatus) sukūrimą. Tai reiškia, kad pagal statybos darbų vykdymo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, jeigu, vykdant statybos darbus, yra išardomas visas anksčiau buvęs statinys ir iš naujo pastatomos statinio konstrukcijos ir elementai, tai tokių darbų atlikimas teisiškai kvalifikuojamas kaip nauja statyba, o ne rekonstravimas.

Byloje nustatyta, kad, atsakovo R. M. teisių pirmtakei vykdant statybos darbus, buvo išardytos (išmontuotos) visos pirminio statinio – ūkio pastato – konstrukcijos ir elementai, vadinasi, statinys buvo nugriautas (aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (redakcija, galiojusi statybos darbų vykdymo laikotarpiu) 15 punktas) ir vietoj šio statinio pastatytas kitas statinys, t. y. gyvenamasis namas. Tokie statybos darbai, jeigu, kaip savo kasaciniame skunde teigia atsakovas R. M., juos vykdant ir nebuvo pakeista užstatymo linija, nėra statinio rekonstravimo darbai, kaip statinio rekonstravimas suprantamas pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį. Pažymėtina, kad toks aiškinimas atsispindi ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovo R. M. teisių pirmtakė vykdė naujo statinio, t. y. gyvenamojo namo, statybos darbus. Tokio statinio statyba yra draudžiama pakrantės apsaugos juostoje pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį (žr. šios nutarties 42–43 punktus).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ex officio (pagal pareigas) formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, CPK 4 straipsnis). Kasacinis teismas, vykdydamas šią savo pareigą, formuluoja teisės išaiškinimus ne a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų), o konkrečių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste taikydamas ir aiškindamas ginčo materialiajam teisiniam santykiui kvalifikuoti reikšmingas teisės normas. Kaip minėta, atsakovo R. M. teisių pirmtakė įvykdė naujo statinio statybą, todėl teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau šiame nutarties punkte išdėstytais argumentais, nepasisako dėl Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo rekonstruojant statinį, esantį pakrantės apsaugos juostoje.

Dėl įrodinėjimo standarto sprendžiant statinių priverstinio nugriovimo klausimus, įrodinėjimo naštos paskirstymo, statybos (statybą leidžiančio dokumento) teisėtumui įvertinti reikšmingo momento, statybos padarinių šalinimo priemonėms taikyti teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Kasacinio teismo praktika aiškinant pirmiau nurodytas proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-486/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-486/2012">3K-3-486/2012</a>). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDIwLTk2OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-420-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-420-969/2015">e3K-3-420-969/2015</a>).

Šioje kasacine tvarka peržiūrimoje byloje sprendžiami statybą leidžiančio dokumento ir statinių statybos pagal tokį dokumentą teisėtumo klausimai. Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, reikalauja, inter alia (be kita ko), pripažinti negaliojančiu statybą leidžiantį dokumentą ir įpareigoti statytoją (jo teisių perėmėją) nugriauti statinius, kurie pastatyti pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą (žr. šios nutarties 2 punktą).

Pirmiau nurodytų klausimų išsprendimas yra neatsiejamai susijęs su statytojo (jo teisių perėmėjo) nuosavybės teisės į statinius įgyvendinimu. Pažymėtina, kad teisė į nuosavybės neliečiamumą yra konstitucinė teisė, kurią asmeniui garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas šį Konstitucijos straipsnį, yra konstatavęs, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (pvz., 2006 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai).

Konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą turinys yra, inter alia, detalizuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teisė – teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Ši nuostata patvirtina, jog tik pats savininkas sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę, įskaitant ir disponavimo savo turto objektu teisę (tiek, kiek tokios diskrecijos neriboja įstatymai ir naudojimasis šia diskrecija nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų). Vis dėlto nuosavybės teisė, kad ir kokią plačią diskreciją savininkas turi šios teisės įgyvendinimo kontekste, nėra absoliuti. Tas yra pripažįstama ir konstitucinėje doktrinoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

Pagrindas riboti savininko nuosavybės teisę į statinį egzistuoja, be kita ko, tais atvejais, jeigu statinys yra pastatytas savavališkai arba pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Nuosavybės teisė tokiais atvejais ribojama, įpareigojant savininką susilaikyti nuo aktyvių nuosavybės teisės įgyvendinimo veiksmų – draudžiant savininkui disponuoti ir naudotis tokiu nekilnojamojo turto objektu (CK 4.103 straipsnio 1 dalis). Be to, savininkas savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą atvejais gali būti įpareigotas prieš savo valią imtis disponavimo turtu veiksmų, pvz., nugriauti statinį, išardyti ar perstatyti statinio dalis (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 2–3 punktai, Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai).

Pirmiau išskirtos savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės, kurių taikymas reiškia savininko nuosavybės teisės ribojimą, yra įtvirtintos įstatymų lygmeniu. Pats įstatymų leidėjas pripažįsta, kad šios priemonės yra ultima ratio, kurios taikomos tik tais atvejais, jeigu nėra pagrindo kitais būdais pašalinti savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punktas, Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3–4 punktai, 3 dalis). Pažymėtina, kad ir konstitucinėje doktrinoje pripažįstama, jog aptariamų kraštutinių priemonių taikymas tam tikrais atvejais būtinas demokratinėje visuomenėje ir yra konstituciškai pagrįstas (pvz., Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonių taikymas įstatymo nustatytomis sąlygomis laikomas teisėtu nuosavybės teisės ribojimo pagrindu.

Vis dėlto įpareigojimas nugriauti statinį – sunaikinti nuosavybės teisės objektą – yra pati griežčiausia ir didžiausias neigiamas pasekmes savininkui sukelianti nuosavybės teisės varžymo priemonė, todėl tokios savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymas yra galimas tik esant iš esmės neabejotinam įsitikinimui, kad egzistuoja įstatymo nustatytos sąlygos taikyti šią priemonę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, reikalaujant statinio (jo dalies) nugriovimo, kaip savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės taikymo, ir įrodinėjant faktines aplinkybes, sudarančias tokio reikalavimo pagrindą, taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Tai reiškia, kad faktinėms aplinkybėms, kuriomis įrodinėjamas statinio statybos neteisėtumas (savavališkumas) arba statybą leidžiančio dokumento neteisėtumas ir grindžiamas reikalavimas dėl statinio nugriovimo, pagrįsti turi būti pateikti konkretūs, tikslūs, aiškūs, išsamūs, neprieštaringi ir patikimi objektyvios prigimties faktiniai duomenys (įrodymai), parengti (surinkti) asmenų, turinčių specialiųjų žinių ir veikiančių pagal savo kompetenciją. Teismui, sprendžiančiam reikalavimus dėl savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo statinių nugriovimo būdu, neturi kilti abejonių dėl faktinių aplinkybių, sudarančių tokio reikalavimo pagrindą, egzistavimo – teismo įsitikinimas turi būti iš esmės neabejotinas. Tokio pobūdžio byloms yra būdingas viešojo intereso elementas. Šio elemento egzistavimas suponuoja, kad teismas, esant prieštaravimų tarp skirtingų faktinių duomenų, ex officio privalo imtis veiksmų tokiems prieštaravimams pašalinti – pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) ir (ar) pats rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Bet kuriuo atveju tokių procesinių veiksmų atlikimas turi būti nukreiptas į pirmiau nurodyto rezultato pasiekimą, t. y. bet į kokių abejonių dėl faktinių aplinkybių, sudarančių reikalavimo pagrindą, egzistavimo pašalinimą.

Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso, būdingo ir nacionaliniam civiliniam procesui, esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

Minėta, kad tokio pobūdžio byloms kaip ši yra būdingas viešojo intereso elementas. Viešojo intereso elemento buvimas (egzistavimas), inter alia, reiškia, jog teismui, nagrinėjančiam bylą, tenka aktyvesnis (negu įprastas) vaidmuo. Toks vaidmuo įrodinėjimo procese atsiskleidžia tuo (šioje nutartyje jau minėtu) aspektu, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, turi teisę (tam tikrais atvejais netgi pareigą) savo iniciatyva rinkti įrodymus. Vis dėlto viešojo intereso elemento egzistavimas nepaneigia rungtyniškumo, kuris yra pamatinis nacionalinio civilinio proceso principas, ir savaime nesudaro pagrindo kitaip paskirstyti įrodinėjimo naštą – asmuo, nors ir gina ne (išimtinai) savo asmeninį, bet viešąjį interesą, privalo įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą dėl statybos padarinių kraštutinėmis priemonėmis pašalinimo.

Prokuroras šios bylos procese, be kita ko, įrodinėja, kad atsakovo R. M. teisių pirmtakei buvo neteisėtai išduotas statybą leidžiantis dokumentas, t. y. 2006 m. birželio 1 d. statybos leidimas. Šiai aplinkybei pagrįsti nurodytos dvi argumentų grupės: pirma, statyba toje vietoje, kurioje pagal pirmiau nurodytą statybą leidžiantį dokumentą pastatytas gyvenamasis namas (jo dalis), t. y. pakrantės apsaugos juostoje, apskritai yra draudžiama; antra, egzistuoja statinio projektavimo dokumentų trūkumų.

Apeliacinės instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, kad atsakovui R. M. priklausantis gyvenamasis namas (jo dalis) yra įsiterpęs į saugomą teritoriją – Ratnyčios upės pakrantės apsaugos juostą, kurioje yra draudžiama tokio pobūdžio statyba. Teismas priėjo prie tokios išvados, remdamasis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2014 m. vasario 28 d. statybos patikrinimo nagrinėjant skundą aktu ir Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. balandžio 23 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu ir schema. Pažymėtina, kad šie faktiniai duomenys susieti su 2008 m. gegužės 26 d. žemės sklypo planu, parengtu atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus, t. y. faktiniais duomenimis, suformuotais baigiant ar užbaigus statybą.

Sprendžiant statybos ir statybą leidžiančio dokumento teisėtumo klausimus, taikytinas grįžimo į buvusią padėtį modelis, reiškiantis, kad turi būti tiriama ir vertinama ta faktinė situacija, kuri buvo statybos pradžios ar statybą leidžiančio dokumento išdavimo momentais, taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo būtent pirmiau įvardytais momentais. Kitoks aiškinimas suponuotų lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principo pažeidimą.

Pirmiau nurodyti faktiniai duomenys, kuriais paremta apeliacinės instancijos teismo išvada dėl gyvenamojo namo dalies įsiterpimo į pakrantės apsaugos juostą, yra parengti asmenų, turinčių specialiųjų žinių ir veikiančių pagal savo kompetenciją. Tai sudaro pagrindą preziumuoti šių duomenų objektyvumą, patikimumą ir atitiktį kitiems kriterijams, kurie išskirti aptariant aukštesnį įrodinėjimo standartą (žr. šios nutarties 60 punktą) (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, šiuose faktiniuose duomenyse atsispindi situacijos, egzistavusios rengiant aptariamus dokumentus, vertinimas.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar statinys (jo dalis) pagal projektą pateko į pakrantės apsaugos juostą, kitaip tariant, ar statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje (o ne vien tai, kad po jos užbaigimo atsidūrė pakrantės apsaugos juostoje). Teismas, spręsdamas klausimą dėl statybą leidžiančio dokumento teisėtumo, apsiribojo nustatytų projektavimo dokumentų trūkumų ir duomenų apie faktinę padėtį po statybos užbaigimo įvertinimu, nors turėjo būti įvertintos ir kitos su statyba pakrantės juostoje susijusios aplinkybės.

Pažymėtina, kad faktinės aplinkybės, ar statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje, išsiaiškinimas turi esminę reikšmę sprendžiant statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo klausimą. Jeigu pasitvirtintų, kad statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje, tai a priori egzistuotų pagrindas taikyti kraštutinę statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonę – statinio (jo dalies) nugriovimą (išardymą) (Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai), nes, kaip minėta, pakrantės apsaugos juostoje yra draudžiama tokio statinio, koks buvo pastatytas, statyba (žr. šios nutarties 49 punktą), tas per se (savaime) reiškia, kad tokiai statybai negali būti išduotas statybą leidžiantis dokumentas.

Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, tenka pareiga įrodyti, kad statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje. Prokuroras nepateikė faktinių duomenų, kurie tiesiogiai patvirtintų šią faktinę aplinkybę. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis prokuroro pateiktais faktiniais duomenimis, nustatė, kaip minėta, projektavimo dokumentų trūkumus, inter alia, kad tarp 2006 m. gegužės 29 d. projektavimo sąlygų sąvado dokumentų nėra statinių išdėstymo plano, t. y. statinio statybos sklypo inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų trasų inžinerinių, geodezinių, topografinių tyrinėjimų dokumento, kuris pagal reikalavimus turi būti parengtas ant ne senesnės kaip vienerių metų sklypo topografinės geodezinės nuotraukos (aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“ 8.7.1 punktas). Vadinasi, prokuroras įrodė, kad statytoja, siekdama gauti statybą leidžiantį dokumentą, nepateikė privalomo pateikti dokumento, kuris a priori sudarytų pagrindą nustatyti, ar gyvenamasis namas (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, konstatuoja, kad prokuroras tinkamai įvykdė jam tenkančią įrodinėjimo pareigą, kartu pripažįsta, jog statytojai (jos teisių perėmėjui) tenka pareiga prisiimti pirmiau aptarto dokumento nebuvimo tarp kitų privalomų dokumentų pasekmes. Tarp šių pasekmių yra ir procesinė pareiga įrodyti aplinkybę, kad statinys (jo dalis) pagal projektą nepateko į pakrantės apsaugos juostą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad gyvenamojo namo statyba buvo vykdoma 2006–2008 metais, kol 2008 m. spalio 16 d. buvo išduotas pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Aplinkos apsaugos agentūros 2014 m. gegužės 8 d. raštu, kuriame ši institucija pateikė savo nuomonę, kad Ratnyčios upėje nevyko natūralūs erozijos procesai, stebimi tik nenatūralūs upės vagos pokyčiai, taip pat liudytojų parodymais, priėjo prie išvados, jog yra atsiradę upės vagos pokyčių, šiuos pokyčius nulėmė paties žemės sklypo savininko veiksmai. Be to, teismas, remdamasis 2015 m. vasario 26 d. ekspertizės aktu, nustatė, kad minimalus atstumas nuo gyvenamojo namo iki upės 2008 m. gegužės 26 d. siekė apie 0,9–1 m.

Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas pripažino upės vagos pakeitimo (išplėtimo) žemės savininko veiksmais galimybę, kita vertus, teismo procesiniame sprendime nurodyta, kad nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų upės vagos pokyčių atsiradimą laikotarpiu nuo 2006 m. birželio 1 d. (statybos leidimo išdavimo dienos) iki 2008 m. gegužės 26 d. (žemės sklypo, kuriame yra gyvenamasis namas, kadastrinių matavimų atlikimo dienos), nors tame pačiame Aplinkos apsaugos agentūros 2014 m. gegužės 8 d. rašte, kuriuo rėmėsi teismas, spręsdamas dėl natūralių erozijos procesų nebuvimo, yra nurodyta, kad, šios institucijos nuomone, upės vaga buvo pakeista iki žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimo dienos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama nutartis šiuo aspektu yra prieštaringa – apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino ir dėl to kyla abejonių, ar gyvenamasis namas (jo dalis) šiuo metu yra įsiterpęs į pakrantės apsaugos juostą dėl paties statinio suprojektavimo ir statybos šioje juostoje ar dėl upės kranto linijos išardymo šio statinio statybos metu ar vėliau (t. y. po statybos leidimo išdavimo).

Pakrantės apsaugos juosta yra nustatyta, siekiant užtikrinti, kad į vandens telkinius nepatektų pavojingų medžiagų, vandens telkinių krantai būtų apsaugoti nuo erozijos, būtų užtikrintas vandens telkinių pakrančių ekosistemų stabilumas, saugomas vandens telkinių pakrančių gamtinis kraštovaizdis bei jo estetinės vertybės, sudarytos palankios sąlygos rekreacijai (Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi statybos darbų vykdymo laikotarpiu) 20 straipsnio 1 dalis). Žala aplinkai – tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), pablogėjimas (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (redakcija, galiojusi statybos darbų vykdymo laikotarpiu) 1 straipsnio 21 punktas). Pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių tinkamai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei (Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pirmiau nurodytos normos patvirtina, jog vienas iš pakrantės apsaugos juostos, kaip saugomos teritorijos, režimo nustatymo tikslų yra tas, kad būtų užtikrinta vandens telkinių krantų apsauga nuo erozijos, t. y. kranto linijos ardymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad, asmeniui atliekant veiksmus, kuriais yra ardoma vandens telkinio kranto linija, yra daromas aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimas ir kartu žala aplinkai, nes vandens telkinio pakrantės juosta ir yra saugoma įstatymo lygmeniu, kad, inter alia, būtų išvengta tokių neigiamų pasekmių atsiradimo. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančios Saugomų teritorijų įstatymo redakcijos 20 straipsnio 4 dalies 2 punkte expressis verbis įtvirtinta, kad pakrantės apsaugos juostoje draudžiama keisti kranto liniją, reljefą ir žemės paviršių.

Pagal Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tiek rengiant statinio projektą, tiek statant, tiek pripažįstant statinį tinkamu naudoti privaloma vadovautis, be kita ko, teisės aktais, reglamentuojančiais saugomų teritorijų apsaugą. Ši nuostata patvirtina, kad saugomų teritorijų apsaugos reikalavimai yra sudėtinė statybų teisinio reguliavimo dalis. Tokią išvadą papildomai pagrindžia Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3–4 punktų nuostatos, kurios aiškiai nurodo, kad, sprendžiant statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą įteisinimo klausimus, turi būti patikrinta, ar statyba neprieštarauja, inter alia, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Vadinasi, saugomų teritorijų apsaugos reikalavimų statinio statybos veiklos vykdymo procese pažeidimas kartu reiškia ir statybos reikalavimų pažeidimą. Kita vertus, upės kranto linijos išardymas pirmiausia būtent ir suponuoja aplinkos (saugomų teritorijų) apsaugos reikalavimų pažeidimą, todėl tokio neteisėto veiksmo padarinių šalinimo klausimas pirmiausia spręstinas pagal teisės normas, kurios konkrečiai reglamentuoja aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimų padarinių šalinimą.

Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, inter alia, nustatyta, kad padariusieji žalos aplinkai asmenys privalo aplinkos ministro nustatytais atvejais atkurti aplinkos būklę, taikydami aplinkos atkūrimo priemones aplinkos ministro nustatyta tvarka. Šią Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatą įgyvendina aplinkos ministro 2006 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. D1-228 patvirtintas Aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarkos aprašas.

Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad padariusieji žalos aplinkai asmenys privalo šio įstatymo nustatyta tvarka atlyginti žalą aplinkai ir kitus susijusius nuostolius, nurodytus šio įstatymo 33 straipsnio antrojoje dalyje. Žalos aplinkai ir kitų susijusių nuostolių dydis sumažinamas asmenų savo lėšomis įgyvendintų priemonių, kuriomis buvo atkurta aplinka ar sumažinta padaryta žala, išlaidų dydžiu. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 dalį žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal aplinkos ministro patvirtintą metodiką, įvertinant pirminę aplinkos būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, atliktus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat pritaikytas aplinkos atkūrimo priemones. Šias Aplinkos apsaugos įstatymo nuostatas įgyvendina aplinkos ministro 2014 m. kovo 12 d. įsakymu Nr. D1-269 patvirtinta Žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodika.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik tada, jeigu pakrantės apsaugos juostos atkūrimas nėra įmanomas šios nutarties 75–76 punktuose įvardytų teisės aktų nustatyta tvarka, šiai saugomai teritorijai atkurti taikytinos priemonės, įtvirtintos Statybos įstatyme, t. y. statinio (jo dalies) nugriovimas (išardymas).

Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino, ar gyvenamojo namo (jo dalies) įsiterpimas į pakrantės apsaugos juostą yra paties statinio projektavimo ir statybos (šioje juostoje) ar upės kranto linijos išardymo statinio statybos metu ar vėliau (t. y. po statybos leidimo išdavimo) rezultatas. Šis aspektas turi esminę reikšmę sprendžiant, kokios priemonės turi būti taikomos pakrantės apsaugos juostai atkurti. Tiek šio aspekto, tiek pirmiau šioje nutartyje įvardyto aspekto, ar statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje, išsiaiškinimas yra fakto klausimas. Kasacinis teismas netiria faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, nėra reikiamų procesinių sąlygų kasacine tvarka išspręsti klausimą dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimo. Tai sudaro pagrindą naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis prokuroro pateiktais faktiniais duomenimis, nustatė statinio projektavimo dokumentų, būtinų statybą leidžiančiam dokumentui gauti, trūkumus, sprendė, kad šie trūkumai patvirtina statybą leidžiančio dokumento neteisėtumą, pripažino negaliojančiais 2006 m. gegužės 29 d. išduotą projektavimo sąlygų sąvadą, 2006 m. birželio 1 d. išduotą statybos leidimą ir 2008 m. spalio 16 d. išduotą pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Be to, teismas, remdamasis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xMTQ5LTYwMi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1149-602/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1149-602/2016">A-1149-602/2016</a> nustatytomis aplinkybėmis, kaip prejudiciniais faktais, konstatavo, kad tvoros statyba yra neteisėta. Pažymėtina, kad atsakovų kasaciniuose skunduose nėra teisinių argumentų, kuriais būtų įrodinėjamas šių apeliacinės instancijos teismo išvadų nepagrįstumas. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria išspręsti pirmiau įvardyti klausimai, nėra kasacinio apskundimo objektas. Todėl teisėjų kolegija palieka nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria pripažinti negaliojančiais pirmiau nurodyti dokumentai, inter alia, 2006 m. birželio 1 d. išduotas statybos leidimas, naikina, kaip minėta, tik tą nutarties dalį, kuria išspręstas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių pašalinimo klausimas.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėsiantis bylą, privalo vadovautis šioje kasacinio teismo nutartyje išdėstytais išaiškinimais, inter alia, išaiškinimais dėl aukštesnio įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose kaip ši standarto (CPK 362 straipsnio 2 dalis).

Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme turi būti ištirta ir įvertinta: 1) ar statinys (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje (minėta, jog, nagrinėjamoje byloje nustačius šios nutarties 69 punkte nurodytus projektavimo dokumentų trūkumus, procesinė pareiga įrodyti aplinkybę, kad statinys (jo dalis) pagal projektą ir jo pagrindu išduotą statybos leidimą nepateko į pakrantės apsaugos juostą, tenka atsakovams); 2) ar gyvenamojo namo (jo dalies) įsiterpimas į pakrantės apsaugos juostą yra paties statinio statybos (šioje juostoje) ar upės kranto linijos išardymo šio statinio statybos metu ar vėliau (t. y. po statybos leidimo išdavimo) rezultatas.

Nustačius, kad gyvenamasis namas (jo dalis) buvo suprojektuotas statyti pakrantės apsaugos juostoje ir kad šio statinio (jo dalies) įsiterpimas į pakrantės apsaugos juostą yra tiesioginė statybos veiklos šioje saugomoje teritorijoje pasekmė, turi būti taikomos statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo kraštutinės priemonės (statinio ar jo dalies nugriovimas ar išardymas).

Jeigu pasitvirtintų, kad gyvenamojo namo (jo dalies) įsiterpimas į pakrantės apsaugos juostą yra upės kranto linijos išardymo vykdant statybos ar vėlesnę (t. y. po statybos leidimo išdavimo) veiklą pasekmė, tai turi būti sprendžiama, ar egzistuoja pagrindas ir galimybė atkurti iki išardymo buvusią pakrantės apsaugos juostą šios nutarties 75–76 punktuose įvardytų teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad egzistuoja pagrindas ir galimybė atkurti iki išardymo buvusią pakrantės apsaugos juostą, teismas šias specialiąsias priemones galimų upės kranto linijos išardymo veiksmų pasekmėms pašalinti turėtų taikyti šioje (nagrinėjamoje) byloje ex officio, gindamas viešąjį interesą. Paaiškėjus, jog nėra pagrindo arba galimybės atkurti iki išardymo buvusią pakrantės apsaugos juostą, turėtų būti taikomos statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo kraštutinės priemonės (statinio ar jo dalies nugriovimas ar išardymas).

Dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir savavališkos statybos santykio, padariniams šalinti taikytinų teisės normų

Statybos įstatymo (šiuo metu galiojanti redakcija) 2 straipsnio 31 dalyje nustatyta, kad neteisėtai išduotas statybą leidžiantis dokumentas – statybą leidžiantis dokumentas, kompetentingų institucijų išduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalį savavališka statyba – statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Šios Statybos įstatymo nuostatos patvirtina, kad statyba pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą ir savavališka statyba yra skirtingos teisinės kategorijos – statyba pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą nėra savavališka statyba, kaip ji suprantama pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalį.

Statybos įstatymo 32 straipsnyje įtvirtinta, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka, o 33 straipsnyje reglamentuota statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo tvarka. Toks padarinių šalinimo tvarkų įstatymo straipsniais atskyrimas ir Statybos įstatymo 32 straipsnyje esanti blanketinė norma, kuri nukreipia į Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo taikymą, patvirtina, kad savavališkos statybos ir statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniams šalinti taikytinas skirtingas teisinis reglamentavimas.

Pirmiau nurodytų teisės normų atskyrimas, nors pačios savavališkos statybos ir statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonės yra tapačios (žr. Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalį ir 14 straipsnio 9 dalį), yra svarbus išlaidų už statybos padarinių šalinimą paskirstymo aspektu. Savavališkos statybos padariniai šalinami statytojo lėšomis (tokie padariniai šalinami kitų įstatyme nurodytų asmenų lėšomis tik tais išskirtiniais atvejais, kai nėra aiškus statytojas) (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalis, 9 dalies 2–5 punktai), o statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai šalinami kaltų asmenų, t. y. tų asmenų, kurie yra atsakingi už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, lėšomis (Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktai). Vadinasi, statytojas tokiais atvejais nebūtinai yra tas asmuo (ar vienintelis asmuo), kurio lėšomis šalinami statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padariniai.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs pagrindą taikyti Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose įtvirtintas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemones, turėtų išsiaiškinti ir atitinkamai argumentuoti, kas yra atsakingas (atsakingi) už statybą leidžiančio dokumento išdavimą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir todėl privalo dengti išlaidas už statybos padarinių šalinimą.

Dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų nusprendimo, kaip absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Apeliacinės instancijos teismas, nors nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad pagal apeliacinio skundo argumentus patikrinamas tik pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, savo iniciatyva (lot. ex officio), nepriklausomai nuo to, ar tokie pagrindai nurodyti apeliaciniame skunde, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas egzistuoja, be kitų atvejų, tais atvejais, jeigu pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009; 2015 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punktą, tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2013 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-611/2015). Kita vertus, kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažįstama absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-219/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-219/2012">3K-3-219/2012</a>).

Atsakovė Druskininkų savivaldybės administracija savo kasaciniame skunde nurodo, kad statinio projekto vadovė yra atsakinga už statinio projekto atitiktį teisės aktų reikalavimams, šios bylos ginčo išsprendimas gali turėti įtakos jos teisėms ir pareigoms, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įtraukti projekto vadovę į šios bylos procesą trečiuoju asmeniu, o jos neįtraukimas suponuoja pirmiau aptarto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimą.

Pirmiau išdėstyti kasacinio skundo argumentai yra pagrįsti tik tiek, kiek atsakovė nurodo, kad, pirma, statinio projekto vadovas, kaip vienas iš šį projektą pasirašiusių asmenų, yra atsakingas už statinio projekto sprendinių atitiktį nustatytiems reikalavimams, – tokia nuostata yra įtvirtinta Statybos įstatymo 24 straipsnio 21 dalyje, antra, šios bylos išsprendimas gali turėti įtakos projekto vadovės teisėms ir pareigoms. Kita vertus, ši potenciali įtaka nėra tokia, kad būtų pagrindas pripažinti, jog egzistuoja kasaciniame skunde įvardytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Pažymėtina, kad sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – kaip minėta, sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas.

Bylą nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais nėra modifikuotos projekto vadovės materialiosios teisės ir pareigos, t. y. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme nėra nuspręsta dėl šio asmens materialiųjų teisių ir pareigų. Pažymėtina, kad pats aptariamo asmens neįtraukimas į bylos procesą trečiuoju asmeniu gali sukelti (negatyviuoju aspektu) procesines pasekmes, t. y. šios bylos išsprendimas neturės prejudicinės reikšmės tokiam asmeniui (CPK 279 straipsnio 4 dalis), tačiau tokių pasekmių kilimo galimybė nesudaro absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.

Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovės Druskininkų savivaldybės administracijos kasacinio skundo argumentas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimo yra teisiškai nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija neturi pagrindo paskirstyti bylinėjimosi išlaidų, nes nėra aiškus galutinis bylos išsprendimo rezultatas. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos, susidariusios kasaciniame teisme, įskaitant ir 7,84 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bus paskirstytos, apeliacinės instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą (CPK 93 ir 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalį, kuria R. M. įpareigotas nugriauti (išardyti) gyvenamojo namo dalį, stoginę, lauko židinį, esančius Ratnyčios upės apsaugos juostoje, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Palikti nepakeistą kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalį.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė