G. M. pagal BK 202 str. 2 d., 202 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-165-976/2018

Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00262-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1; 1.2.14.5.2.1; 1.2.17.6.1; 2.1.7

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,

nuteistajai G. M., jos gynėjui advokatui Gyčiui Mekioniui,

nukentėjusiojo A. N. įgaliotajai atstovei advokatei Loretai Paulavičienei,

nukentėjusiųjų K. J. ir D. J. įgaliotajam atstovui advokatui Kaziui Pėdnyčiai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. M. gynėjo advokato Romualdo Drakšo kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžių dalių, susijusių su jos pripažinimu kalta ir nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 202 straipsnio 1 dalį.

Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžiu G. M. pripažinta kalta ir nuteista laisvės atėmimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį šešiems mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės į A. L. turtą įgijimo apgaule) –vieneriems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės į K. J. ir D. J. turtą įgijimo apgaule) – dvejiems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės į A. N. turtą įgijimo apgaule) – vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė jai paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, G. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (564,90 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

G. M. dėl kaltinimų pagal BK 202 straipsnio 2 dalį, 294 straipsnio 2 dalį (dėl K. J. ir D. J.), 294 straipsnio 2 dalį (dėl A. N.) išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš nuteistosios G. M. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams K. J. priteista 2000 Eur, D. J. – 2000 Eur, A. L. – 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, A. N. – 78 Eur turtinei ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Civilinės ieškovės Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Iš nuteistosios G. M. solidariai nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams K. J. ir D. J. priteista 5000 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu, atmetus nuteistosios G. M. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko ir iš dalies patenkinus Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Vytauto Sabaliausko apeliacinius skundus, panaikinta Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis dėl G. M. išteisinimo pagal BK 202 straipsnio 2 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo ji pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 202 straipsnio 1 dalį 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus su Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis, galutinė subendrinta bausmė jai paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, G. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (564,90 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Iš nuteistosios G. M. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams K. J. ir D. J. priteista po 500 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiųjų įgaliotojų atstovų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

G. M. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2010 m., tiksliai nenustatytą dieną, neterminuotam laikotarpiui R. B. per du kartus paskolino 6000 Lt (1738 Eur) už 5 proc. metines palūkanas, D. B. nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2011 m. liepos mėn. sumokėjus G. M. ne mažiau nei 3600 Lt (1042 Eur), nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2014 m. – ne mažiau nei 3100 Lt (898 Eur), nuo 2014 m. sausio mėn. iki rugpjūčio mėn. – ne mažiau nei 4800 Lt (1390 Eur), kaip skolos bei palūkanų grąžinimą iš viso sumokėjus ne mažiau nei 13 000 Lt (3765 Eur), G. M. apgaulės būdu, piktnaudžiaudama pasitikėjimu 2013 m. liepos 18 d. Utenoje, (duomenys neskelbtini) esančiame savo bute R. B. nurodė, kad ji su ja iki galo nėra atsiskaičiusi, ir liepė surašyti paprastąjį neprotestuotiną vekselį 4150 Eur sumai, nors faktiškai pinigų iš G. M. negavo. Po to, tęsdama nusikalstamą veiką, G. M. 2014 m. liepos 13 d. atvyko prie R. B. darbovietės – (duomenys neskelbtini), ir savo automobilyje „BMW X6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgaulės būdu, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, nurodė R. B. perrašyti jos 2013 m. liepos 13 d. surašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, įrašant vekselyje 2014 m. rugpjūčio 25 d. datą, sakydama, kad tai tik formalumas, nes baigėsi ankstesnio vekselio galiojimo data; R. B. dėl apgaulės surašė 2014 m. rugpjūčio 25 d. paprastąjį neprotestuotiną G. M. nurodytos 5350 Eur sumos vekselį, nors faktiškai pinigų iš G. M. negavo. Tęsdama nusikalstamą veiką, 2014 m. gruodžio 8 d., apie 16.30 val., G. M., žinodama, kad R. B. slaugo savo sunkiai sergančią mamą, kuri buvo gydoma (duomenys neskelbtini) ligoninėje, atvyko prie ligoninės, pasiūlė R. B. parvežti į namus ir, pareiškusi užuojautą dėl sunkiai sergančios mamos, žinodama, kad šios pinigų sumos R. B. neskolina, melagingai nurodė, kad reikalinga perrašyti ankstesnį vekselį, nes jį reikia pateikti 2014 m. gruodžio 10 d. vyksiančiame Utenos apylinkės teisme, nurodant jame 2014 m. lapkričio 27 d. datą; taip dėl apgaulės 2014 m. gruodžio 8 d., apie 17.00 val., G. M. automobilyje „BMW X6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) R. B. namų kieme, Utenos r., (duomenys neskelbtini), R. B. surašė paprastąjį neprotestuotiną 4000 Eur sumos vekselį, G. M. nurodymu įrašydama 2014 m. lapkričio 27 d. datą, o G. M., žinodama, kad šios pinigų sumos R. B. neskolino, 2015 m. sausio 9 d. kreipėsi į Utenos r. 4-ojo notaro biuro notarę D. Praniauskienę su prašymu išduoti vykdomąjį dokumentą 2014 m. lapkričio 27 d. paprastajam neprotestuotinam vekseliui, tą pačią dieną gavusi notarės D. Praniauskienės išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), jį vykdyti pateikė antstoliui L. Jankauskui, siekdama iš R. B. neteisėtai išieškoti 4000 Eur, taip apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę.

G. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, 2012 m. lapkričio 1 d. paskolinusi A. L. vienerių metų laikotarpiui 20 000 Lt (5792,40 Eur) su palūkanomis, nurodė A. L. surašyti paprastąjį neprotestuotiną vekselį, jame nurodant skolą su metams į priekį priskaičiuotomis palūkanomis – iš viso 8500 Eur (29 348,80 Lt), šiai surašius vekselį, tačiau laiku nurodytos visos sumos negrąžinus (nors dalis, t. y. 15 000 Lt (4344,30 Eur), jau buvo grąžinta), G. M. nurodymu, šiai veikiant apgaule ir piktnaudžiaujant nukentėjusiosios pasitikėjimu, esą susikaupusios skolos ir palūkanų pagrindu, 2013 m. lapkričio 19 d. savo bute, esančiame Utenoje, (duomenys neskelbtini), G. M. A. L. grąžino 2012 m. lapkričio 1 d. paprastojo neprotestuotino vekselio originalą ir A. L. vienu egzemplioriumi surašė naują paprastąjį neprotestuotiną 10 790 Eur (37 255,71 Lt) sumos vekselį, kuriame vekselio davėja nurodė save, o vekselio gavėja – G. M., bei šį surašytą paprastąjį neprotestuotiną 10 790 Eur (37 255,71 Lt) sumos vekselį tą pačią dieną A. L. perdavė G. M.. Po to 2014 m. balandžio mėn. pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną bei valandą, Utenoje, (duomenys neskelbtini) kieme stovėjusiame G. M. automobilyje „BMW X6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) G. M. piktnaudžiaujant pasitikėjimu, nurodžius A. L. perrašyti jos 2013 m. lapkričio 19 d. surašytą paprastąjį neprotestuotiną 10 790 Eur (37 255,71 Lt) sumos vekselį, teigiant, kad 2013 m. lapkričio 19 d. surašytame vekselyje neteisingai nurodyta vekselio data bei jos (G. M.) asmens kodas, taip pat patikinant A. L., kad surašius naują vekselį ji jai grąžins 2013 m. lapkričio 19 d. surašyto vekselio originalą, dėl apgaulės pasitikėdama G. M., A. L. perrašė 2013 m. lapkričio 19 d. vekselį – naujai surašytame vekselyje ji vekselio išrašymo datą įrašė 2013 m. lapkričio 1 d., vekselio sumą G. M. nurodymu suapvalinti, įrašė 10 800 Eur (37 290,24 Lt), šį surašytą vekselį perdavė G. M., o G. M., melagingai nurodydama, kad perduoda A. L. 2013 m. lapkričio 19 d. vekselio originalą, perdavė jo kopiją, faktiškai 2013 m. lapkričio 19 d. vekselio originalą palikdama sau, ir, tęsdama nusikalstamą veiką, 2014 m. birželio 25 d. kreipėsi į Utenos r. 4-ojo notaro biuro notarę D. Praniauskienę su prašymu išduoti vykdomąjį dokumentą 2013 m. lapkričio 1, 19 d. paprastiesiems neprotestuotiniems vekseliams; gavusi vykdomuosius dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), juos vykdyti pateikė antstoliui S. O. Grašiui, siekdama iš A. L. neteisėtai išieškoti 10 790 Eur (37 255,71 Lt) ir 10 800 Eur (37 290,24 Lt), taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę.

G. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad 1999 m., tiksliai nenustatytą dieną, neterminuotam laikotarpiui K. J. paskolino 2000 JAV dolerių už 2 proc. metines palūkanas; K. J. nuo 2000 m. iki 2013 m. sumokėjus G. M. ne mažiau nei 100 000 Lt (28 962 Eur) kaip skolos bei palūkanų grąžinimą, 2013 m. pabaigoje, tiksliai nenustatytą dieną, G. M. pareiškė, kad jis su ja iki galo nėra atsiskaitęs, ir dėl apgaulės, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, 2013 m. gruodžio 2 d. savo bute, esančiame Utenoje, (duomenys neskelbtini), liepė K. J. surašyti paprastąjį neprotestuotiną 117 800 Eur (406 739,84 Lt) sumos vekselį, žinodama, kad šios pinigų sumos K. J. ir jo sutuoktinei D. J. neskolino. K. J. dėl apgaulės, pasitikėdamas G. M., 2013 m. gruodžio 2 d. surašė paprastąjį neprotestuotiną 117 800 Eur (406 739,84 Lt) sumos vekselį, kuriame vekselio davėju nurodytas K. J., o vekselio gavėja – G. M., taip pat kaip laiduotoja G. M. nurodymu šiame vekselyje pasirašė K. J. sutuoktinė D. J.; po to G. M., žinodama, kad pinigų K. J. ir D. J. pagal 2013 m. gruodžio 2 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį neskolino, 2014 m. birželio 25 d. kreipėsi į Utenos r. 4-ojo notaro biuro notarę D. Praniauskienę su prašymu išduoti vykdomąjį dokumentą 2013 m. gruodžio 2 d. paprastajam neprotestuotinam vekseliui, tą pačią dieną gavusi notarės D. Praniauskienės išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), jį vykdyti pateikė antstoliui L. Jankauskui, siekdama iš K. J. ir D. J. neteisėtai išieškoti 117 800 Eur (406 739,84 Lt), taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę.

G. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad 2009 m., tiksliai nenustatytą dieną, neterminuotam laikotarpiui A. N. per du kartus paskolino 34 196 Lt (9903,85 Eur) už G. M. nustatytas nuo 2 iki 3,5 proc. kintamąsias metines palūkanas; A. N. nuo 2009 m. iki 2014 m. liepos 24 d. grąžinant skolą ir mokant palūkanas, sumokėjus G. M. grynuosius pinigus – 9344 Eur (32 264 Lt) bei perdavus šešis lengvuosius automobilius (,,Ford Galaxy“, 2001 m., kaina – 2900 Eur,,,Volkswagen Saran“, 1999 m., kaina – 1900 Eur,,,Audi A4“, 1997 m., kaina – 1300 Eur,,,VW Passat“, 1998 m., kaina – 1500 Eur,,,Audi A6“, 2001 m., kaina – 2000 Eur,,,VW Passat“, 1998 m., kaina – 1800 Eur) iš viso už 11 400 Eur, t. y. taip sumokėjus G. M. ne mažiau nei 20 744 Eur (71 625 Lt) kaip skolos bei palūkanų grąžinimą, G. M. apgaulės būdu, piktnaudžiaudama pasitikėjimu, savo bute, esančiame Utenoje, (duomenys neskelbtini), nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. liepos 21 d. A. N. nurodydama, kad šis su ja iki galo nėra atsiskaitęs, liepė surašyti paprastuosius neprotestuotinus vekselius: 2011 m. rugsėjo 1 d., 2012 m. sausio 17 d., vasario 1 d., liepos 1 d., 2013 m. gegužės 20 d., 2014 m. gegužės 10 d., gegužės 30 d., liepos 21 d. dėl 17 700 Eur, 28 900 Eur, 21 023 Eur, 35 530 Eur, 44 850 Eur, 60 312 Eur, 50 860 Eur, 9013 Eur sumų; dėl apgaulės A. N. surašė išvardintus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, nors faktiškai šių vekseliuose nurodytų pinigų iš G. M. negavo. Tęsdama nusikalstamą veiką, G. M., žinodama, kad pinigų – 50 860 Eur – A. N. pagal 2014 m. gegužės 30 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį neskolino, 2015 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Utenos r. 4-ojo notaro biuro notarę D. Praniauskienę su prašymu išduoti vykdomąjį dokumentą 2014 m. gegužės 30 d. paprastajam neprotestuotinam vekseliui, tą pačią dieną gavusi notarės D. Praniauskienės išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), jį vykdyti pateikė antstoliui L. Jankauskui, siekdama iš A. N. neteisėtai išieškoti 50 860 Eur (175 609 Lt), taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę.

G. M. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji nuo 1996 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., savo namuose, Utenoje, (duomenys neskelbtini), pažeisdama Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7, 14 punktų, 35 straipsnio nuostatas, kad individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, išskyrus nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veiklą, taip pat finansinių priemonių sandorius; pajamos – pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (ar) kita nauda pinigais ir (arba) natūra; nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakyme Nr. VA-29 „Dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro“ nustatytą tvarką, kad fiziniai asmenys, kurie pradeda vykdyti individualią veiklą arba kai jiems atsiranda prievolė mokėti ir / ar išskaičiuoti mokestį jį reglamentuojančio įstatymo pagrindu, yra registruojami į Registrą, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, kad skolinimas yra priskiriamas prie finansinių paslaugų ir kad teikti licencines finansines paslaugas be licencijos yra draudžiama, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad teisę verstis vartojimo kreditų teikimo veikla asmuo turi tik tada, kai Tarnyba įrašo jį į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Teisės verstis vartojimo kreditų teikimo veikla neturi fiziniai asmenys, siekdama ekonominės naudos, neteisėtai, versliškai, stambiu mastu kitokiu neteisėtu būdu kaip fizinis asmuo vykdė individualią daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams asmenims finansinę veiklą, pažeisdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.59 straipsnio reikalavimus – neįsteigusi juridinio asmens nustatyta tvarka, CK 2.62 straipsnio reikalavimus – neįregistravusi juridinio asmens į registrą nustatyta tvarka ir CK 2.77 straipsnio reikalavimus – negavusi nustatyta tvarka licencijos teikti finansines paslaugas, t. y. paskolų gavėjams G. M. nurodymu surašant dokumentus (paprastuosius neprotestuotinus vekselius, laisvos formos paskolų raštus) įvairiomis sumomis (nuo 579 Eur iki 60 312 Eur), suteikė ne mažiau nei 61 paskolą iš viso už 1 589 950 Lt (460 481 Eur) ne mažiau nei 32 fiziniams asmenims, taip tyčia sistemingai versliškai vertėsi neteisėta draudžiama individualia daugkartinio pinigų skolinimo fiziniams asmenims finansine veikla, gavo iš šios veiklos pastovias pajamas – ne mažiau kaip 242 508 Lt (70 235 Eur) ir taip išvengė mokesčių – nesumokėjo valstybės biudžetui 24 684,84 Lt (7149,22 Eur) gyventojų pajamų mokesčio, 26 532,18 Lt (7684,25 Eur) valstybinio socialinio draudimo įmokų, 8002,87 Lt (2317,79 Eur) privalomų sveikatos draudimo įmokų, padarydama valstybės biudžetui iš viso 59 219,89 Lt (17 151,26 Eur) turtinę žalą.

G. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl kaltinimų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (dėl K. J. ir D. J.), 294 straipsnio 2 dalį (dėl A. N.) išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinės instancijos teismas, kartu su prokuroro apeliaciniu skundu gavęs rašytinį prašymą dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 2 dalį pakeitimo į BK 202 straipsnio 1 dalį, atlikęs įrodymų tyrimą ir išnagrinėjęs nuteistosios G. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl G. M. išteisinimo pagal BK 202 straipsnio 2 dalį neatitinka bylos aplinkybių, konstatavo, jog G. M. veiksmai atitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Faktinės bylos aplinkybės leidžia spręsti, jog G. M., neturėdama tam leidimo, ilgą laiką vykdė paskolų teikimo fiziniams asmenims veiklą, tai buvo pagrindinė jos veikla, skolindama pinigus fiziniams asmenims, siekė finansinės naudos ir ją gavo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jos išteisinimo pagal BK 202 straipsnio 2 dalį panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį, kuriuo ją pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu nuteistosios G. M. gynėjas advokatas R. Drakšas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl G. M. pripažinimo kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės į A. L. turtą įgijimo apgaule), 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės į K. J. ir D. J. turtą įgijimo apgaule), 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės į A. N. turtą įgijimo apgaule), apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistosios apeliacinis skundas atmestas ir ji pripažinta kalta pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ir bylą dėl šių nuosprendžių dalių nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 1, 2 dalis, nes nuteistosios veiksmai atitinka civilinį deliktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sukčiavimo, turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose suformuotų baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijų, išplėtė baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas, pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą ir dėl to nepagrįstai kriminalizavo tarp G. M. ir nukentėjusiųjų susiklosčiusius civilinius teisinius santykius.

Teismams G. M. santykius su nukentėjusiaisiais pripažinus sukčiavimais, t. y. nusikalstamomis veikomis, o ne civiliniais teisiniais santykiais, privalėjo būti nustatyta, jog nuteistoji, siekdama, kad nukentėjusieji pasirašytų vekselius, prieš juos panaudojo esminę apgaulę, kurios konstatavimas įmanomas tik tada, jei ji įveikia bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį, ir dėl to nukentėjusiųjų teisinė padėtis buvo apsunkinta. Teisinė išvada apie esminės apgaulės buvimą, pasirašant vekselius, negalėjo būti daroma neįvertinus pačių nukentėjusiųjų elgesio pagal minimalius atidumo bei rūpestingumo standartus, o tarp G. M. ir nukentėjusiųjų susiklostę santykiai negalėjo būti kvalifikuojami kaip baudžiamieji, nenustačius visų baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijų. Teismai visiškai nevertino, ar nukentėjusiųjų nurodyti G. M. neva apgaulingi veiksmai įveikia bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį, kad juos būtų galima pripažinti apgaule, ir dar esmine, neanalizavo, kokios buvo nukentėjusiųjų galimybės suvokti savo elgesį, pasirašant vekselius, ir ar jie, tai suvokdami, objektyviai galėjo pasirašyti vekselius, kaip ir neįvertino, ar nukentėjusiųjų teisinė padėtis po vekselių pasirašymo buvo apsunkinta. Dėl to teismai nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kad sukčiavimas nuo civilinės teisės pažeidimo atskiriamas pagal esminės apgaulės, kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo ir nukentėjusiojo atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus, kurių nenustačius prioritetas suteiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms; asmens elgesys esant civiliniams teisiniams santykiams negali būti vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.

Esminės apgaulės kriterijus reiškia, kad nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus reiškia, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi, nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės, tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė). Nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus skirtas esminės apgaulės kriterijaus buvimui konstatuoti, nes vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį.

Piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas G. M. veiksmuose, nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, todėl apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti nustatyta ir ji turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui.

Apgaulės, kaip nusikalstamos veikos požymio, buvimui konstatuoti nėra pakankama nustatyti, kad nukentėjusiajam teigiant jam buvo pateikta neteisinga, tikrovės neatitinkanti informacija kaip tokia savaime, o reikia įvertinti, ar informaciją gavęs nukentėjusysis pagal savo fizines, psichines ir kitas savybes, pagal turimą informaciją, elgdamasis bent minimaliai rūpestingai ir atidžiai, galėjo nesuprasti, kad jam teikiama tikrovės neatitinkanti informacija, ir dėl to priėmė sprendimą dalyvauti jam nenaudingame sandoryje. Tik konstatavus šias aplinkybes galima daryti teisinę išvadą apie esminės apgaulės, kaip sukčiavimo nusikalstamos veikos požymio, buvimą. Jei apgaule būtų pripažįstama bet kokia informacija, kurią nukentėjusysis nurodytų gavęs ir dėl to nusprendęs dalyvauti sandoryje, tai būtų masinis ir niekuo nepagrįstas civilinių teisinių santykių kriminalizavimas. Tokiu atveju civilinių teisinių santykių dalyviai nustotų patys rūpintis savo elgesiu, dalyvaudami sandoriuose, ir visiškai neprisiimtų atsakomybės už savo pačių veiksmus, nes, tik iškilus ginčui su kita sandorio šalimi, inicijuotų nepagrįstus baudžiamuosius persekiojimus dėl to, kad patys visiškai nesirūpino, kokiomis sąlygomis ir kokiame sandoryje sutiko dalyvauti. Tai neatitinka nei civilinės ir baudžiamosios atsakomybės principų, nei elementarios logikos.

Nukentėjusiųjų nurodytos aplinkybės, kuriomis teismai nuosprendžiuose vadovavosi kaip patvirtinančiomis jų atžvilgiu panaudotos apgaulės buvimą, neatitinka minimaliai atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijaus, todėl teismų išvada, kad nukentėjusieji pagal pasirašytus vekselius pinigų negavo, o juos pasirašė dėl prieš juos panaudotos apgaulės (piktnaudžiaujant jų pasitikėjimu), padaryta klaidingai. Byloje nenustatyta, kad nukentėjusieji turėtų fizinių, psichinių ir (ar) kitokių sutrikimų, dėl kurių vekselių pasirašymo metu nebūtų galėję suprasti savo atliekamų veiksmų, nukentėjusieji buvo veiksnūs asmenys. Nukentėjusieji A. L., K. ir D. J., A. N., R. B. bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jiems buvo žinoma ir suprantama, kas yra vekselis, kokios jo pasirašymo teisinės pasekmės, nurodė, kokias sumas pasiskolino iš G. M. ir kiek yra grąžinę, o tai rodo, jog nukentėjusieji buvo ir yra pajėgūs situaciją vertinti pagal protingo nukentėjusiojo standartą, kadangi net ir šiandieninėje visuomenėje ne kiekvienas asmuo žino, kas yra vekselis ir kokias teisines pasekmes jis sukelia. Byloje taip pat nustatyta, kad vekselius nukentėjusieji pasirašė savo laisva valia, niekieno neverčiami, o A. L., prieš pasirašant vekselį, netgi pasikonsultavo su vaikais ir teisininku, kuris jos ketinimui pritarė. Taigi, nors nukentėjusieji ir teigia, kad pinigai jiems neva nebuvo paskolinti, tačiau tai neįmanoma, kad jie, suvokdami, jog vekselis patvirtina jų pareigą sumokėti G. M. vekselyje nurodytą pinigų sumą, kad tai nėra niekinis dokumentas, elgdamiesi bent minimaliai atidžiai ir rūpestingai, sutiko surašyti vekselius, nors faktiškai pinigų pagal juos negavo, ir dar juose nurodydami konkrečias sumas.

Nukentėjusiųjų teiginiais bei teismų išvada, kad jie pagal vekselius pinigų negavo, verčia abejoti ir byloje esantys įrodymai, kurie netiesiogiai patvirtina, kad G. M. paskolino nukentėjusiesiems vekseliuose nurodytas sumas, t. y. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nuteistoji turėjo finansinių galimybių nukentėjusiesiems paskolinti atitinkamas pinigų sumas; nuteistosios teikiamos jos vyro brolio E. M. deklaracijos apie jo 2002– 2010 mokestiniais metais gautas pajamas Airijoje, kurios patvirtina, jog E. M. finansiškai buvo pajėgus G. M. paskolinti atitinkamas pinigų sumas, kurias vėliau ji paskolino ir nukentėjusiesiems; liudytojos V. Š. parodymai, kad ji, svečiuodamasi pas G. M., matė, kaip ši iš virtuvės, atkėlusi suoliuko dangtį, paėmė maišelį su pinigais, o vėliau tą patį maišelį su pinigais į rankinę įsidėjo nukentėjusysis A. N.. Jei nėra pagrindo išvadai, kad nukentėjusieji pagal pasirašytus vekselius negavo pinigų, tai nėra pagrindo ir išvadai apie bet kokios formos (aktyvios, pasyvios) apgaulės buvimą.

Įvertinęs paskolų dydžius, grąžintas sumas bei neva nesumokėtas palūkanas, bet kuris asmuo, kuris būtų laikęsis netgi paties žemiausio atidumo ir rūpestingumo lygio, tikrai būtų supratęs, kad nukentėjusiųjų neva nesumokėtų palūkanų dydis nėra realus, ir suvokdamas vekselio reikšmę tokio dokumento motyvu dėl nesumokėtų palūkanų nebūtų pasirašęs. Dėl to nagrinėjamu atveju vekselių pasirašymas, kaip teigia nukentėjusieji, motyvu dėl nesumokėtų palūkanų negali būti pripažįstamas nei apgaule, nei esmine, juolab kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje net ir nenurodė, kad tokia apgaulė – suklaidinimas dėl nesumokėtų palūkanų dydžio – būtų buvusi esminė, nukentėjusiesiems apsisprendžiant pasirašyti vekselius, o būtent tokia ji turėjo būti, norint veiką pripažinti sukčiavimu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apgaulė buvo esminė, nes ji turėjo lemiamą įtaką atitinkamų subjektų sprendimams pradėti nepagrįstą pinigų išieškojimo iš nukentėjusiųjų procesą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, nes tokie kriterijai, apgaulę pripažįstant esmine, praktikoje nenumatyti. Todėl sprendžiant, ar apgaulė buvo esminė, ar ne, reikia vertinti jos įtaką būtent nukentėjusiojo apsisprendimui veikti vienokiu ar kitokiu būdu. Esmine apgaule negali būti laikomas ir apeliacinės instancijos nurodytas faktas, jog nuteistoji neva nuslėpė nuo nukentėjusiųjų informaciją apie tokių sumų vekselių pasirašymo pasekmes, jiems nesuvokiant šių dokumentų bei juose padarytų įrašų esmės.

Kadangi G. M. neįgijo apgaule svetimo turto ar turtinės teisės, todėl jos veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų požymių. Tai reiškia, kad tarp nukentėjusiųjų ir nuteistosios susiklostė civiliniai teisiniai santykiai; kilę ginčai dėl jų spręstini civilinėmis teisių atkūrimo priemonėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – kriminalinės bausmės; dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.). Baudžiamoji teisė laikytina paskutine teisine priemone (ultima ratio), taikoma tik išimtiniais atvejais; esant galimybei kilusį ginčą išspręsti kitomis teisinėmis priemonėmis, baudžiamosios atsakomybės klausimas nesvarstomas. Bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, taikomas pirmiau minėtas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus.

Byloje jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistoji būtų sąmoningai ar dėl nerūpestingumo sukūrusi teisinę situaciją, kuriai esant nukentėjusieji nebegalėtų ar būtų labai apsunkinta civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo galbūt pažeistas teises, nėra. G. M. niekada nesislapstė ir nesislapsto, kad be teisėsaugos institucijų pagalbos nebūtų įmanoma jos surasti, vekseliai surašyti aiškiai ir abejonių dėl jų turinio nėra, nukentėjusiųjų liudijimai, kaip ir jų padaryti garso įrašai, civilinėje teisėje laikomi įrodymais, tad, gindami savo teises civiline tvarka, nukentėjusieji įrodinėjimo prasme gali naudotis tokiomis pačiomis priemonėmis kaip ir baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad K. ir D. J. civiline tvarka kreipėsi į teismą dėl jų pasirašyto vekselio pripažinimo negaliojančiu; teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTA0LTE5OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-104-198/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-104-198/2016">e2-104-198/2016</a>, kuriuo jų ieškinį patenkino. Taigi, nukentėjusieji ne tik turi teorinę galimybę, bet ir faktiškai naudojasi savo teisių gynyba civilinės teisės priemonėmis, o tai reiškia, kad jų teisių gynimas civilinės teisės priemonėmis ne tik kad nėra suvaržytas, bet ir jau pradėtas įgyvendinti. Dėl to nukentėjusiesiems, siekiant apginti savo teises, nėra reikalo naudotis baudžiamosios teisės priemonėmis.

Teismai netinkamai taikė BK 202 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes G. M. veiksmuose nėra versliškumo požymio, nors ji ir skolino fiziniams asmenims pinigus, tokios veiklos neįregistravusi. Už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė, dėl to teismai turėjo išspręsti šių skirtingų atsakomybių atribojimo klausimą.

BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tik tam, kas neteisėtos ekonominės veiklos ėmėsi versliškai ar stambiu mastu. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumo laipsnį, yra baudžiamosios ir administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas ir tinkamas motyvavimas yra būtinas tokio pobūdžio bylose. Nenustačius nė vieno iš šių požymių už neteisėtą ekonominę veiką baudžiama administracine tvarka.

Aiškinant BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytą versliškumo požymį, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jo negalima tapatinti su veiklos ir iš jos gaunamų pajamų sistemiškumu ir pastovumu, kaip tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Sistemiškumo ir pastovumo požymis paprastai būdingas bet kuriai ekonominei veiklai, todėl tai nėra vienintelis požymis, atribojantis baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už neteisėtą ekonominę veiklą. Aiškinant versliškumo požymio turinį, jį galėtų rodyti parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Versliškumas, kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus, iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą (ir pavojingumą), kurį galėtų rodyti išvystyta neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. Taigi, atsižvelgiant į versliškumo požymio turinio neapibrėžtumą, inkriminuojant šį požymį, reikia vertinti aplinkybių, reikšmingų darant išvadą dėl veiklos versliškumo, visumą, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes, kaip tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Šis teismas G. M. veikoje versliškumo požymį motyvavo dirbtinai.

Pirmosios instancijos teismo išvados, kad G. M. veika nėra tokia pavojinga, kad atitiktų BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyto versliškumo požymius, pagrįsta. Tai, kad G. M. veiklą vykdė ilgą laiko tarpą (nuo 1998 iki 2014 m.), kad pinigus paskolino 32 asmenims, neleidžia teigti, jog paskolų teikimo veikla ji vertėsi versliškai. Bet kuriai ekonominei veiklai būdingas ir finansinės naudos siekimas, todėl tai, kad, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistoji, skolindama pinigus fiziniams asmenims, siekė gauti pajamų, savaime jos veikos nedaro nusikaltimu. Minėta, už tokią veiką galima ir administracinė atsakomybė. Be to, nors G. M. suteikė 32 paskolas, tačiau, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, tik iš 5 asmenų ji gavo papildomų pajamų, o kitais atvejais tik atgaudavo paskolintas lėšas. Tai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad G. M. pagrindinė veikla, iš kurios ji gaudavo pajamų ir gyveno, nes buvo registruota darbo biržoje, buvo paskolų fiziniams asmenims teikimo veikla. Tai, kad fiziniai asmenys, gaudami paskolas iš G. M., surašydavo paskolos dokumentus, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, neretai dėl didesnės pinigų sumos, negu buvo skolinamasi iš tikrųjų, tai, kad ji iš 5 suteiktų paskolų gavo finansinę naudą, kurios dydis neaiškus, nes byloje nenustatyta, kiek pajamų gavo G. M. iš visos vykdytos veiklos, nerodo nei didesnio finansinės veiklos masto, nei reikšmingų parengiamųjų darbų tokiai veiklai organizuoti, vykdyti ir valdyti, nei išvystytos neteisėto verslo infrastruktūros, aktyvios teikiamų paslaugų vartotojų paieškos ir (ar) samdomų darbuotojų buvimo. Nuteistoji suteikė paskolas 32 asmenims per 17 m. 9 mėn. ir, kaip minėta, tik iš 5 asmenų gavo papildomų pajamų, tuo tarpu iš kitų asmenų tik atgavo paskolintas lėšas, todėl nuteistosios paskolų teikimo veikla, atsižvelgiant į veiklos laikotarpį ir suteiktų paskolų skaičių, gautų pajamų atvejų skaičių, truko ne itin intensyviai.

Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. apie G. M. kaltę dėl BK 182 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų veikų padarymo sprendė išimtinai iš liudytojų parodymų, o ne byloje nustatytų aplinkybių visumos, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, buvo daromos išvados, nepagrįstos byloje esančia medžiaga (BPK 20 straipsnio 3–5 dalių pažeidimai). Taip pat teismai nesilaikė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų, nuosprendį grindė prielaidomis.

Teismai išvadą, kad nuteistoji pagal nukentėjusiųjų surašytus vekselius jiems pinigų neskolino, bei jos kaltės buvimą grindė išimtinai nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos preziumavo esant patikimus, nors jų tokiais laikyti negalima. Nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų parodymais, kadangi jie buvo nuoseklūs ir neprieštaraujantys tarpusavyje, tačiau teismai visiškai neįvertino, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti bylos baigtimi, kad K. ir D. J., A. L., A. N. ir R. B. yra gerai pažįstami, kaimynai ir daug metų gyvena tame pačiame daugiabutyje. Tai verčia abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu ir tai, kad jų visų parodymai tarpusavyje neprieštarauja, šios abejonės nepašalina, nes yra reali susitarimo dėl parodymų tikimybė.

Nukentėjusiųjų parodymų, kad pagal vekselius jie pinigų negavo, patikimumu verčia abejoti ir tai, kad pati A. L., duodama parodymus, paliudijo, jog 2013 m. lapkričio 19 d. vekselį pasirašė pasitarusi su vaikais ir teisininkais, kurie jai pasakė, kad ji gali pasirašyti vekselį vieneriems metams. Taigi, vien ši aplinkybė, kuri teismų nebuvo įvertinta, nors yra reikšminga išvadai apie pinigų (ne)gavimo faktą ir apie G. M. kaltę, rodo, kad A. L. parodymai turi būti vertinami kritiškai ir negali būti pagrindas išvadai nei dėl G. M. neteisėtų veiksmų, nei dėl jos kaltės. Tokiu pagrindu negali būti ir nukentėjusiųjų (A. L. ir K. J.) pateikti garso įrašai, kadangi iš jų turinio negalima neabejotinai spręsti apie tai, kad nukentėjusieji pagal surašytus vekselius pinigų negavo. Taip pat neaiškus garso įrašų autentiškumas, nes įrašai padaryti nukentėjusiųjų, o proceso metu jų autentiškumas nebuvo tirtas, todėl jie neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse įrodymams keliamų reikalavimų; jie negalėjo būti pripažinti įrodymais. Daugelio kitų asmenų, kurie skolinosi pinigų iš G. M. analogiškomis sąlygomis kaip ir nukentėjusieji, t. y. pasirašydami vekselius, parodymai nepatvirtina, kad pagal pasirašytus vekselius jiems pinigai nebuvo perduoti, visi jie nurodė, kad pinigus gavo ir jokių vekselių neperrašinėjo. Byloje nenustatyta, kad visi šie asmenys tarpusavyje būtų pažįstami ar palaikytų artimus ryšius su G. M..

Teismai netinkamai vertino specialisto išvadą, kurioje nurodyta, kad nuteistoji turėjo finansinių galimybių nukentėjusiesiems paskolinti atitinkamas pinigų sumas, duomenis, nurodytus nuteistosios sutuoktinio brolio E. M. deklaracijose, kurie patvirtina, jog E. M. finansiškai buvo pajėgus G. M. paskolinti atitinkamas pinigų sumas, kurias vėliau ji paskolino ir nukentėjusiesiems, liudytojos V. Š. parodymus. Šie įrodymai netiesiogiai patvirtina, jog nukentėjusieji pinigus pagal pasirašytus vekselius iš G. M. gavo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistoji neturėjo finansinių galimybių paskolinti nukentėjusiesiems vekseliuose nurodytas sumas, tai verčia abejoti nukentėjusiųjų parodymų patikimumu. Teismai šio fakto visiškai nevertino, jį atmetė kaip nereikšmingą G. M. kaltei nustatyti, dėl to padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nukentėjusieji vekselius pasirašė, nes nuteistoji neva nuslėpė nuo nukentėjusiųjų informaciją apie tokių sumų vekselių pasirašymo pasekmes, o nukentėjusieji nesuvokė šių dokumentų bei juose padarytų įrašų esmės, prieštarauja nukentėjusiųjų parodymams, kad jiems buvo žinoma ir suprantama, kas yra vekselis, kokios jo pasirašymo teisinės pasekmės. Šie parodymai paneigia teismo išvadą apie pasyviosios apgaulės buvimą bei rodo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas apie sukčiavimo nusikaltimo požymio (esminės apgaulės) buvimą, tokios išvados nepagrindė bylos medžiaga, išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios G. M. gynėjo advokato R. Drakšo kasacinis skundas iš dalies tenkinamas.

Dėl BPK 20 straipsnio

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Taigi kasaciniame skunde nurodytos abejonės dėl teismų nustatytų faktinių aplinkybių, būtent dėl to, kad nukentėjusieji neteisingai nurodė paskolų gavimo aplinkybes, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl tokie kasacinio skundo teiginiai bus nagrinėjami tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, būtent su, kasatoriaus manymu, netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu nagrinėjamoje byloje.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-65-976/2017 ir kt.).

Kasatorius nurodo, jog teismai nesilaikė įrodinėjimui keliamų reikalavimų, savo išvadas grįsdami išimtinai nukentėjusiųjų parodymais, todėl nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, buvo daromos išvados, nepagrįstos byloje esančia medžiaga (BPK 20 straipsnio 3–5 dalių pažeidimai); taip pat nepagrįstai buvo pripažinti nukentėjusiųjų pateikti garso įrašai įrodymais, nors nebuvo ištirtas tokių įrašų autentiškumas.

Iš teismų sprendimų matyti, kad teismai, pripažindami nukentėjusiųjų parodymus įrodymais ir jais grįsdami išvadas, nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Nukentėjusieji parodymus davė teisme, aktyviai dalyvaujant gynybai, jų parodymai iš esmės nekito viso proceso metu, buvo nuoseklūs ir neprieštaraujantys tarpusavyje, nukentėjusiųjų parodymais nustatytą paskolų teikimo būdą iš esmės patvirtino kiti byloje apklausti liudytojai. Kasacinio skundo argumentas, kad teismai visiškai neįvertino to, jog nukentėjusieji yra suinteresuoti bylos baigtimi, gerai pažįstami, ilgamečiai kaimynai, todėl yra reali susitarimo dėl parodymų tikimybė, yra nepagrįstas jokiais duomenimis, tokių duomenų nenustatyta ir baudžiamojo proceso metu.

Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad K. J. ir A. L. pateikti jų pokalbių su G. M. garso įrašai negali būti laikomi įrodymais, nes proceso metu nebuvo patvirtintas jų autentiškumas. Taigi, nors kasaciniame skunde nurodoma, kad remiantis garso įrašais buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimai, iš esmės jame teigiama, kad duomenys yra nepatikimi (netikri) ir jais nebuvo galima grįsti skolos fakto; jų gavimo leistinumas (BPK 20 straipsnio 1, 3 dalis) skunde neginčijamas.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad duomenys turi būti patikrinti. Kaip matyti iš pateiktų garso įrašų, pokalbių metu aptariamos iš nukentėjusiųjų parodymų jau žinomos skolinimosi, vekselių surašymo, procentų skaičiavimo aplinkybės, taip pat G. M. ketinimas pateikti K. J. ir A. L. vekselius vykdyti ir K. J. sprendimas kreiptis į teismą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, ir G. M., ir K. J. atliko įrašytuose pokalbiuose aptariamus veiksmus. Taigi, darytina išvada, jog teismai, įvertinę duomenų pateikimo aplinkybes, juose užfiksuotą informaciją patikrinę kitais baudžiamojo proceso veiksmais (nukentėjusiųjų apklausomis, dokumentų apžiūra), padarė pagrįstą byloje surinktų duomenų viseto vertinimu išvadą, jog garso įrašuose yra užfiksuoti K. J. ir G. M., taip pat A. L. ir G. M. pokalbiai. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai teisėtai ir pagrįstai rėmėsi šiuose pokalbiuose užfiksuota informacija apie asmenų skolinimąsi iš G. M., taip pat apie,,procentus“, apie G. M. ketinimą pateikti du A. L. išrašytus vekselius vykdyti. Ši informacija yra susijusi su teisiškai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra reikšmingos teisingam bylos išsprendimui (BPK 20 straipsnio 3 dalis), todėl teismai pagrįstai tokius duomenis vertino kaip įrodymus.

Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas specialisto išvados vertinimas. Kaip matyti iš teismų sprendimų, teismai pripažino, kad, kaip nurodyta specialisto išvadoje ir kaip teigė pati nuteistoji, G. M. turėjo finansinių galimybių skolinti nukentėjusiesiems ir liudytojams atitinkamas pinigų sumas. Tačiau šie duomenys, įvertinti kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, negalėjo pagrįsti G. M. parodymų, jog visi nukentėjusiųjų vekseliai buvo išrašyti faktiškai jiems gavus vekseliuose nurodytas sumas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai, laikydamiesi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, pripažino asmenų, tarp jų ir nukentėjusiųjų, parodymus bei asmenų pateiktus savo pokalbių su nuteistąja garso įrašus įrodymais, tinkamai juos patikrino ir įvertino, ir kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 182 straipsnio 1, 2 dalių taikymo

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 1, 2 dalis, nes nuteistosios veiksmai atitinka civilinį deliktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sukčiavimo, turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose suformuotų baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo kriterijų, išplėtė baudžiamosios atsakomybės taikymo ribas, pažeidė ultima ratio (paskutinė priemonė) principą ir dėl to nepagrįstai kriminalizavo tarp G. M. ir nukentėjusiųjų susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Pasak kasatoriaus, byloje nenustatyta, jog nuteistoji, siekdama, kad nukentėjusieji pasirašytų vekselius, prieš juos panaudojo esminę apgaulę, kuri įveikia bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį, taip pat nenustatyta, kad nukentėjusiųjų galbūt pažeistų teisių gynyba civiline tvarka buvo iš esmės apsunkinta.

Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>, 2K-7-47-895/2016).

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. BK 182 straipsnio dispozicija nenumato, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi būti suklaidintas. Tai gali būti nukentėjusiojo suklaidinimas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>, 2K-7-322/2013, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-47-895/2016, 2K-7-41-511/2017, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzYtNDg5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-136-489/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-136-489/2017">2K-7-136-489/2017</a>). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo.

Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzYtNDg5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-136-489/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-136-489/2017">2K-7-136-489/2017</a>). Tačiau kai bylose nustatoma, kad įtrauktas į civilinį teisinį sandorį nukentėjusysis dėl savo amžiaus, gyvenimiškos patirties, gyvenimo būdo, fizinių ar psichinių savybių, priklausomybių, kitų aplinkybių yra silpnoji (pažeidžiama) šalis, t. y. toks asmuo, kurio patiklumu galima itin lengvai manipuliuoti, jam civilinių santykių dalyvio atidaus bei rūpestingo elgesio kriterijus (lot. bonus pater familias) visa apimtimi netaikytinas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzYtNDg5LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-136-489/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-136-489/2017">2K-7-136-489/2017</a>).

Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, turtinę teisę. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-47-895/2016).

Teismų praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad tais atvejais, kai nukentėjusysis yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį, baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį gali patvirtinti ir tai, jog sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio. Be to, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagrindinis sukčiavimo (BK 182 straipsnis) požymis, skiriantis jį nuo civilinio teisės pažeidimo, yra apgaulės, kuri turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui perduoti turtą, panaudojimas. Pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis pasunkinimo kriterijus dažniausiai yra reikšmingas tuo atveju, kai ketinimas pasisavinti svetimą turtą susiformuoja jau po apgaulės panaudojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185-895/2015, 2K-7-47-895/2016).

Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013). Be to, sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-493/2012, 2K-134-693/2015).

Teismų sprendimais nagrinėjamoje byloje nustatytas pinigų skolinimo būdas, būdingas visoms keturioms veikoms. Gerai pažįstami su G. M. fiziniai asmenys iš jos skolinosi pinigus, pasirašydami paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Vekselyje palūkanų dydis nebuvo nurodomas, tačiau paskolintų pinigų suma vekselyje būdavo įrašoma įtraukus į ją ir palūkanas. Asmenys, per sutartą laiką neatidavę vekselyje nurodytos sumos, G. M. nurodymu pasirašydavo naują vekselį, kuriame būdavo nurodyta ankstesniame vekselyje įrašytos ir negrąžintos sumos ir palūkanų nuo jos (apskaičiuotų G. M.) suma. Kaip konstatuota teismų sprendimuose, pagal naujus K. J., A. L., R. B., A. N. išrašytus vekselius pinigų šie fiziniai asmenys negaudavo. Asmenims, surašiusiems naują vekselį, ankstesni vekseliai paprastai nebuvo grąžinami. Atiduotos sumos nei vekselyje, nei kokiame kitame dokumente nebuvo fiksuojamos. Praėjus tam tikram laikui G. M. pateikdavo vieną vekselį (išskyrus du A. L. vekselius) vykdyti.

Apeliacinės instancijos teismas, aptaręs konkrečių veikų kvalifikavimo motyvus, apibendrintai konstatavo, kad G. M., skolindama pinigus nukentėjusiesiems, naudojo esminę apgaulę. Teismo vertinimu, apgaulė pasireiškė nuslepiant informaciją apie tokių sumų vekselių pasirašymo pasekmes (nurodant, kad naujai pasirašytų vekselių, kuriuose nurodytos žymiai didesnės sumos negu realios nukentėjusiųjų negrąžintos skolos sumos, pasirašymas reikalingas pradinės skolos grąžinimui užtikrinti); taip pat klaidinant nukentėjusiuosius dėl likusios nesumokėtos skolos ir palūkanų dalies (vekseliuose nebuvo nurodomas sutartų mokėtinų palūkanų dydis bei jų mokėjimo tvarka, o jos buvo skaičiuojamos vienasmeniškai G. M., taip pat buvo skaičiuojamos palūkanos nuo nesumokėtų palūkanų). Taigi teismai pripažino, kad nors nukentėjusieji vekselius pasirašė patys, tačiau tai neatitiko jų tikrosios valios, nes pirmiau minėtos reikšmingos informacijos nutylėjimas ir klaidingos informacijos pateikimas lėmė tai, kad jie nesuvokė šių dokumentų ir juose padarytų įrašų esmės. Kaip svarbios kvalifikavimui aplinkybės nurodyta ir tai, kad, pirma, G. M., žinodama, kad pagal perrašytus vekselius nukentėjusieji realiai iš jos pinigų nesiskolino, kreipėsi į antstolius, siekdama iš nukentėjusiųjų išieškoti pagal minėtus perrašytus vekselius realiai neįgytas pinigines sumas; antra, kad G. M. turėdavo ir paskolų suteikimo asmeniui pirminius, ir naujus (perrašytus) vekselius, taip jai buvo sudarytos sąlygos teigti, kad asmuo jai skolingas pagal kiekvieną vekselį atskirai; trečia, kad daugeliu atvejų, skolininkams grąžinant pinigus dalimis arba iš karto, G. M. neišduodavo pinigų grąžinimą patvirtinančių dokumentų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad G. M. naudojo esminę apgaulę prieš visus nukentėjusiuosius.

Nustatęs esminę apgaulę, apeliacinės instancijos teismas taip pat argumentavo, kodėl nukentėjusiųjų galimybės ginti savo teises civilinės teisės priemonėmis yra sunkiai realizuojamos: įvertinus tai, kad vekseliuose nėra nurodytas sutartų mokėtinų palūkanų dydis bei jų mokėjimo tvarka, kad jos buvo skaičiuojamos vienasmeniškai G. M., taip pat buvo skaičiuojamos palūkanos nuo nesumokėtų palūkanų, dėl ko nukentėjusieji buvo klaidinami dėl likusios nesumokėtos skolos ir palūkanų dalies, pripažįstama, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog nukentėjusiųjų pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo sunkiai realizuojamas ir šiuo atveju yra baudžiamieji teisiniai santykiai.

Kasaciniame skunde iš esmės teigiama, kad nė vienoje iš keturių veikų, kurios teismų buvo pripažintos sukčiavimu, nebuvo nustatyta esminė apgaulė, taip pat nurodoma, kad visi nukentėjusieji suvokė, kokius dokumentus pasirašė, ir nenustačius, kad jie yra socialiai pažeidžiami, jiems turi būti taikomas nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Nagrinėjamoje byloje G. M. yra pripažinta kalta dėl keturių nusikalstamų veikų, kurios kvalifikuotos pagal atitinkamas BK 182 straipsnio dalis, padarymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde, be pirmiau minėtų argumentų, taip pat įrodinėjama, kad byloje nėra duomenų apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą, ir pateikiami argumentai dėl G. M. finansinių galimybių skolinti pinigus. Šie argumentai nebus plačiau aptariami. Visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje iš tiesų nėra duomenų apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą nei dėl amžiaus, nei dėl sveikatos būklės, nei dėl kitų savybių, kurias pabrėžia kasatorius, tačiau teismai, konstatuodami esminę apgaulę, taip pat nesirėmė tokiomis aplinkybėmis (išskyrus R. B. atvejį). Antra, kasatorius savo skunde nemažai dėmesio skiria G. M. realioms galimybėms skolinti atitinkamas pinigų sumas. Kaip matyti iš teismų sprendimų, teismai pripažino, kad iš tiesų G. M. turėjo galimybę skolinti atitinkamas sumas, tačiau ši aplinkybė nebuvo vertinama nei kaip patvirtinanti sukčiavimo požymius jos veikoje, nei kaip paneigianti jos vykdytas nusikalstamas veikas, kurios teismų buvo kvalifikuotos kaip sukčiavimai.

Nors kasaciniame skunde pateikiami argumentai, kasatoriaus požiūriu, lemiantys visų keturių veikų netinkamą pripažinimą nusikalstamomis, tačiau, kaip matyti iš skundžiamų nuosprendžių, veikos yra savarankiškos, padarytos skirtingomis aplinkybėmis, todėl ir tinkamas BK 182 straipsnio taikymas bus nagrinėjamas atskirai.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog paprastasis vekselis, nustačius tam tikras jo surašymo aplinkybes, gali būti pripažįstamas sukčiavimo priemone, jei nustatoma, kad, surašant vekselį, jo gavėjo tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo apgaulę, o paprastasis vekselis panaudotas kaip nukentėjusiojo suklaidinimo priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-301/2011, 2K-642/2012, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIwLTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-320-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-320-976/2017">2K-320-976/2017</a>). Tokiais atvejais turi būti nustatyta, ar vekselio gavėjas turėjo tyčią suklaidinti vekselio davėją, ar paprastųjų vekselių surašymas ir pasirašymas atitiko vekselio davėjo valią ir jis suvokė šio dokumento ir jame padaryto įrašo esmę, taip pat ar pagal šiuos vekselius realiai buvo perduotos atitinkamos pinigų sumos. Teismų praktikoje sukčiavimas panaudojant vekselius, buvo konstatuotas situacijoje, kai nukentėjusieji nesuprato vekselio pasirašymo pasekmių dėl sveikatos būklės, amžiaus, kitų aplinkybių, kurios lėmė jų pažeidžiamumą, vekselius pasirašė įtikinti, kad jie pasirašo dokumentus, reiškiančius, jog jiems turi būti sumokėti pinigai (pvz., už parduodamą nekilnojamąjį turtą) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-642/2012); kai asmuo, pasinaudodamas nukentėjusiosios neišprusimu ir sveikatos būkle (problemomis, susijusiomis su alkoholio vartojimu), pateikdamas pasirašyti dokumentus, susijusius su nekilnojamojo turto pardavimu, kartu išgavo jos parašą vekselyje, taip įpareigodamas ją grąžinti neegzistuojančią skolą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIwLTk3Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-320-976/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-320-976/2017">2K-320-976/2017</a>). Taigi, pats savaime vieno ar kelių vekselių pasirašymas, atskirai nurodant pasiskolintą sumą ir palūkanas ar palūkanų atskirai nenurodant, taip pat kito vekselio pasirašymas dėl to, kad nebuvo atsiskaityta pagal anksčiau surašytą vekselį, nereiškia esminės apgaulės ir atitinkamai vekselio gavėjo nusikalstamos veikos. Kaip jau buvo minėta pirmiau, būtina nustatyti, kaip ir kokiu būdu vekselio davėjas buvo esmingai apgautas, t. y. esminę apgaulę – būtinąjį BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį; jo nenustačius, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnį negalima.

G. M. buvo nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2009 metais neterminuotam laikotarpiui A. N. per du kartus paskolino 34 196 Lt už nuo 2 procentų iki 3,5 procento kintamąsias metines palūkanas, A. N. laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2014 m. liepos 24 d. grąžino skolą ir mokėjo palūkanas, sumokėjo G. M. grynuosius pinigus – 9344 Eur (32 264 Lt) bei perdavė šešis lengvuosius automobilius už 11 400 Eur sumą, tokiu būdu sumokėjo G. M. ne mažiau nei 20 744 Eur (71 625 Lt) kaip skolos bei palūkanų grąžinimą. G. M. nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. liepos 21 d. A. N. nurodydama, kad šis su ja iki galo nėra atsiskaitęs, liepė surašyti paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriuos A. N. surašė ir pasirašė: 2011-09-01 17 700 Eur sumai, 2012-01-17 28 900 Eur sumai, 2012-02-01 21 023 Eur sumai, 2012-07-01 35 530 Eur sumai, 2013-05-20 44 850 Eur sumai, 2014-05-10 60 312 Eur sumai, 2014-05-30 50 860 Eur sumai, 2014-07-21 9013 Eur sumai. G. M. 2015 m. gegužės 11 d. kreipėsi į notarę su prašymu išduoti vykdomąjį dokumentą 2014 m. gegužės 30 d. paprastajam neprotestuotinam vekseliui, o gavusi vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), jį vykdyti pateikė antstoliui, siekdama iš A. N. neteisėtai išieškoti 50 860 Eur (175 609 Lt) sumą, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę.

G. M. taip pat buvo nuteista už tai, kad 1999 metais neterminuotam laikotarpiui K. J. paskolino 2000 JAV dolerių už 2 procentų metines palūkanas. K. J. laikotarpiu nuo 2000 iki 2013 metų sumokėjus G. M. ne mažiau nei 100 000 Lt (28 962 Eur) kaip skolos bei palūkanų grąžinimą, 2013 metų pabaigoje G. M. pareiškė, kad jis su ja iki galo nėra atsiskaitęs, ir K. J. 2013 m. gruodžio 2 d. surašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 117 800 Eur (406 739,84 Lt) sumos, kuriame vekselio davėju nurodytas K. J., o vekselio gavėju nurodyta G. M., kaip laiduotoja G. M. nurodymu šiame vekselyje pasirašė K. J. sutuoktinė D. J.. G. M. 2014 m. birželio 25 d. kreipėsi į notarę su prašymu išduoti vykdomąjį dokumentą šiam vekseliui, gavusi vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), jį vykdyti pateikė antstoliui, siekdama iš K. J. ir D. J. neteisėtai išieškoti 117 800 Eur sumą (406 739,84 Lt), tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę.

Kaip minėta pirmiau, teismai nagrinėjamais atvejais esminę apgaulę kaip BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtiną elementą, grindė tokiais argumentais: pirma, kad nors A. N. ir K. J. skolinosi pinigus su palūkanomis, pasirašė paskolos dokumentus – vekselius, tačiau vėliau G. M. nurodymu perrašinėjo vekselius – t. y. pradinės paskolintos ir negrąžintos skolos bei palūkanų pagrindu pasirašinėjo naujus vekselius, nors pagal naujai pasirašytus vekselius jokių pinigų realiai iš G. M. nesiskolindavo; antra, kad paskolos dokumentuose nėra nurodytas sutartų mokėtinų palūkanų dydis bei jų mokėjimo tvarka, o jos buvo skaičiuojamos vienasmeniškai G. M., taip pat buvo skaičiuojamos palūkanos nuo nesumokėtų palūkanų, todėl nukentėjusieji buvo klaidinami dėl likusios nesumokėtos skolos ir palūkanų dalies; trečia, kad G. M. neišduodavo pinigų grąžinimą patvirtinančių dokumentų, nukentėjusiųjų grąžintas sumas užfiksuodavo tik savo užrašuose.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog A. N. nurodė, kad per du kartus iš G. M. pasiskolino 34 196 Lt su 2 procentų dydžio mėnesinėmis palūkanomis, abu kartus pasirašė vekselius, kuriuose buvo nurodytos pinigų sumos su iš anksto apskaičiuotomis palūkanomis metams į priekį. Skolą G. M. atidavinėjo dalimis, įvairiomis pinigų sumomis; nurodė, jog pasirašė ir 2011-09-01, 2012-01-07, 2012-07-01, 2013-05-20, 2014-05-10, 2014-05-30, 2014-07-24 vekselius. Šiais vekseliais buvo perrašoma skolos suma, kurią jis iš G. M. pasiskolino 2009 metais, jau su apskaičiuotomis palūkanomis ir apskaičiuotomis palūkanomis už laiku nesumokėtas palūkanas. Tokią įvykių eigą patvirtina ir kiti bylos duomenys, be kita ko, ir telekomunikaciniais tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole fiksuotos G. M. SMS žinutės turinys.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad K. J. taip pat nuosekliai nurodo, jog 1999 m. iš G. M. pasiskolino 2000 JAV dolerių su 2 procentų dydžio metinėmis palūkanomis, iki 2008 m. mokėjo skolą dalimis, 2008 m. G. M. palūkanų normą padidino nuo 2 procentų iki 3,5 procento, G. M. kas mėnesį atidavinėjo likusią skolos dalį, o G. M. reikalavimu, pasibaigus išrašyto vekselio galiojimo datai, buvo surašinėjami vis nauji vekseliai, senąjį suplėšant. 2013 m. gruodžio 3 d. G. M. prašymu buvo surašytas vekselis dėl 117 800 Eur sumos, kurią, kaip nurodė G. M., sudarė nesumokėta skolos dalis, 3,5 procento dydžio palūkanos, taip pat galimos G. M. išlaidos advokato pagalbai apmokėti, jeigu jis (K. J.) negrąžintų skolos. Vekselyje D. J. pasirašė kaip laiduotoja, tačiau jokių pinigų pagal minėtą vekselį jis nesiskolino. Taip pat nurodo, kad G. M. jokių raštų, patvirtinančių, kad tam tikras pinigų sumas ji gavo, nesurašė. Banko pavedimais K. J. ir D. J. G. M. pervedė 1588 Lt, kitus pinigus, tarp jų ir iš bankų gautas paskolas, atidavė grynaisiais pinigais, niekur to nefiksuodami. Toks K. J. ir G. M. tarpusavio paskolinių santykių būdas taip pat patvirtintas ir kita bylos medžiaga.

Taigi iš teismų sprendimų matyti, kad tiek A. N., tiek K. J., skolindamiesi iš G. M., pasirašė paprastuosius neprotestuotinus vekselius, suvokdami, kad tokiais dokumentais įsipareigoja grąžinti G. M. juose nurodytas atitinkamas sumas. Kaip nustatyta teismų sprendimais, jie suprato, kad surašydami naują vekselį įsipareigoja grąžinti G. M. nurodytą ir jų pačių įrašytą atitinkamą pinigų sumą, į kurią yra įtraukiama jų pasiskolinta ir neatiduota suma (jos dalis), kartu su palūkanomis ir palūkanomis nuo palūkanų, ir galimomis G. M. teisinėmis išlaidomis (tik K. J. atveju). Kaip matyti iš bylos medžiagos, be kita ko, iš K. J. įrašytų pokalbių su G. M., K. J. nuteistosios prašo laikinai sustabdyti palūkanų (tarpusavio pokalbiuose vadinamų,,procentukais“) skaičiavimą, nes nebeturi galimybių grąžinti tokios skolos ir palūkanų; G. M. atsisakius, nurodo, kad kreipsis į teismą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2014 m. birželio 17 d. K. J. pateikė teismui civilinį ieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ir pirmosios instancijos teismas pripažino 2013 m. gruodžio 3 d. paprastąjį neprotestuotiną 117 800 Eur sumos vekselį negaliojančiu, o 2014 m. rugpjūčio 4 d. K. J. kreipėsi į policiją dėl prieš jį galimai padarytų nusikalstamų veikų.

Teismai pripažino, kad G. M. skaičiavo palūkanas vienasmeniškai, vienašališkai keisdama jų dydį, skaičiuodama palūkanas nuo palūkanų, ir tokį skaičiavimo būdą laikė vienu iš esminės apgaulės aspektų, nes nukentėjusieji nesuvokė, kiek jie yra skolingi. Taip pat svarbia aplinkybe, kad nukentėjusieji buvo apgauti, teismai laikė aplinkybę, jog G. M. nesurašydavo dokumentų, liudijančių skolos dalies grąžinimą. Taigi, nagrinėjamais atvejais svarbu nustatyti, ar nukentėjusieji K. ir D. J. ir A. N. pagal savo fizines, psichines ir kitas savybes, elgdamiesi bent minimaliai rūpestingai ir atidžiai, galėjo nesuprasti, kad toks skolinimosi būdas yra jiems nenaudingas, tačiau dėl pirmiau minėtos G. M. teikiamos jiems informacijos (apie palūkanų, taip pat palūkanų nuo palūkanų nuolatinį augimą) priėmė sprendimą dalyvauti jiems nenaudingame sandoryje (t. y. surašyti ir pasirašyti naujus didėjančių sumų vekselius). Tik konstatavus šias aplinkybes, galima daryti teisinę išvadą apie esminės apgaulės, kaip sukčiavimo nusikalstamos veikos požymio, buvimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš teismų nuosprendžiais nustatytų faktinių aplinkybių negalima daryti išvados (jos nepadarė ir žemesniųjų instancijų teismai), jog nukentėjusieji nesuvokė, kad dėl tokio jų skolos skaičiavimo jų įsipareigojimai, nurodyti naujuose vekseliuose, labai išauga. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek K. ir D. J., tiek A. N. buvo žinoma, kas yra vekselis, kokios jo pasirašymo teisinės pasekmės, jie nurodė, kokias sumas pasiskolino iš G. M. ir kiek yra grąžinę. Taigi ginčo, kad nukentėjusieji žinojo, jog G. M. praėjus tam tikram laikui perskaičiuoja jų neatiduotą skolą, priskaičiuoja palūkanas bei palūkanas nuo palūkanų ir nurodo jiems naują sumą, kurią jie įrašo į naują vekselį, nėra, nes vekselių,,perrašymo“ būdas buvo nustatytas iš esmės pagal nukentėjusiųjų parodymus. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad nukentėjusieji, jų teigimu, atidavę G. M. dideles sumas grynaisiais pinigais, nereikalaudavo, kad G. M. patvirtintų tokius faktus raštu. Tai rodo, jog nukentėjusieji buvo ir yra pajėgūs situaciją vertinti pagal protingo nukentėjusiojo standartą. Taigi, įvertinus tai, kad jie patys, laisva valia, niekieno neverčiami, surašydavo naujus vekselius, darytina išvada, jog G. M. veikoje, susijusioje su K. J. 2013 m. gruodžio 2 d. paprastojo neprotestuotino 117 800 Eur (406 739,84 Lt) sumos vekselio gavimu ir pateikimu vykdyti, taip pat veikoje, susijusioje su A. N. 2014 m. gegužės 30 d. paprastojo neprotestuotino 50 860 Eur sumos vekselio gavimu ir pateikimu vykdyti, nenustatytas būtinas sukčiavimo požymis – esminė apgaulė.

Įvertinusi tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nenustačius nusikalstamos veikos sudėties G. M. pirmiau aptartose veikose, teismų sprendimų dalys dėl G. M. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės į K. J. ir D. J. turtą įgijimo apgaule) ir 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės į A. N. turtą įgijimo apgaule) naikinamos ir byla G. M. dėl to nutraukiama (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat naikinamos teismų sprendimų dalys, kuriomis buvo iš dalies tenkinti K. J., D. J. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos, A. N. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti. Tai neužkerta kelio civiliniams ieškovams pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiojo A. N. įgaliotoji atstovė advokatė L. Paulavičienė prašo nukentėjusiojo A. N. patirtas išlaidas – 302,50 Eur – už jo atstovavimą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš nuteistosios G. M.. Nukentėjusieji K. J. ir D. J. prašo jų patirtas išlaidas – po 250 Eur – už jų įgaliotojo atstovo advokato K. Pėdnyčios atstovavimą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jas iš nuteistosios G. M.. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Kaip nurodyta pirmiau, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė iš dalies patenkinti nuteistosios gynėjo kasacinį skundą ir baudžiamąją bylą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės į K. J. ir D. J. turtą įgijimo apgaule) ir BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės į A. N. turtą įgijimo apgaule) nutraukti, G. M. nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių. Kaip minėta, pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį tik iš kaltinamojo, pripažinto kaltu, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti išlaidas, nukentėjusiųjų turėtas advokato paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, priteisti iš išteisintosios G. M. nukentėjusiųjų A. N. ir K. J., D. J. patirtas išlaidas jų įgaliotiesiems atstovams už dalyvavimą kasacinės instancijos teismo posėdyje nėra teisinio pagrindo.

G. M. taip pat buvo nuteista už dvi veikas, kvalifikuotas pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis. Šių veikų kvalifikavimas buvo grindžiamas ne tik jau aptartomis aplinkybėmis, kurios šioje nutartyje buvo pripažintos nepagrindžiančiomis esminės apgaulės, tačiau ir kitomis aplinkybėmis, kurios pagrįstai leido G. M. veikas, susijusias su dviejų A. L. paprastųjų vekselių ir R. B. vekselio gavimu ir pateikimu vykdyti, kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio atitinkamas dalis.

Taigi, G. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, 2012 m. lapkričio 1 d. paskolinusi A. L. vienerių metų laikotarpiui 20 000 Lt (5792,40 Eur) su palūkanomis, nurodė A. L. surašyti paprastąjį neprotestuotiną vekselį, jame nurodant skolą su metams į priekį priskaičiuotomis palūkanomis, iš viso dėl 8500 Eur (29 348,80 Lt), šiai surašius vekselį, tačiau laiku nurodytos visos sumos negrąžinus (nors dalis, t. y. 15 000 Lt (4344,30 Eur), jau buvo grąžinta), G. M. nurodymu, esą susikaupusios skolos ir palūkanų pagrindu 2013 m. lapkričio 19 d. A. L. vienu egzemplioriumi surašė naują paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 10 790 Eur (37 255,71 Lt) sumai. 2014 m. balandžio mėn. pradžioje G. M. nurodė A. L. perrašyti šį vekselį, nes jame neva neteisingai nurodyta vekselio data bei jos (G. M.) asmens kodas, taip pat patikino A. L., kad surašius naują vekselį, ji jai grąžins 2013 m. lapkričio 19 d. surašyto vekselio originalą. Naujai surašytame vekselyje A. L. vekselio išrašymo datą įrašė 2013 m. lapkričio 1 d., vekselio sumą įrašė 10 800 Eur (37 290,24 Lt) ir vekselį perdavė G. M.. G. M., nurodydama, kad perduoda A. L. 2013 m. lapkričio 19 d. vekselio originalą, perdavė jo kopiją. 2014 m. birželio 25 d. G. M. kreipėsi į notarę su prašymu išduoti vykdomąjį dokumentą 2013 m. lapkričio 1 d. ir lapkričio 19 d. paprastiesiems neprotestuotiniems vekseliams; gavusi vykdomuosius dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), juos vykdyti pateikė antstoliui, siekdama iš A. L. neteisėtai išieškoti 10 790 Eur (37 255,71 Lt) ir 10 800 Eur (37 290,24 Lt), taip apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai G. M. veikoje nustatęs esminę apgaulę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad G. M. suklaidino A. L., nes, visų pirma, klaidingai nurodė, kad 2013 m. lapkričio 19 d. vekselyje yra padaryta klaidų (įrašytas neteisingas G. M. asmens kodas, neteisingai nurodyta data), ir gavo A. L. surašytą ir pasirašytą vekselį, kuriame buvo nurodyta jo surašymo data – 2013 m. lapkričio 1 d., ir nurodyta iš esmės ta pati suma, kuri buvo nurodyta 2013 m. lapkričio 19 d. vekselyje (tik 10 Eur didesnė); antra, nurodžiusi, kad A. L. grąžina 2013 m. lapkričio 19 d. vekselio (neva neteisingai surašyto ir todėl perrašyto) originalą, iš tiesų atidavė jai vekselio kopiją; trečia, A. L. tariantis dėl grąžinamų sumų dydžių ir terminų, G. M. pasakė, kad ji turi abiejų vekselių originalus, kuriuos pateiks vykdyti, jei A. L. negrąžins skolos, ir 2014 m. birželio 25 d. iš tiesų kreipėsi į notarą, vėliau į antstolį, siekdama neteisėtai išieškoti iš A. L. 10 790 Eur (37 255,71 Lt) ir 10 800 Eur (37 290,24 Lt). Tokią veiką teismai pagrįstai ir motyvuotai pripažino nusikalstama ir tinkamai kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

G. M. taip pat buvo nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2010 m. neterminuotam laikotarpiui R. B. per du kartus paskolino 1738 Eur (6000 Lt) už 5 procentų metines palūkanas, D. B. kaip skolos bei palūkanų grąžinimą iš viso sumokėjus ne mažiau nei 3765 Eur (13 000 Lt), G. M. 2013 m. liepos 18 d. R. B. nurodė, kad ji nėra iki galo atsiskaičiusi ir nurodė surašyti paprastąjį neprotestuotiną 4150 Eur sumos vekselį; 2014 m. liepos 13 d. nurodė R. B. perrašyti jos 2013 m. liepos 18 d. surašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, įrašant vekselyje 2014 m. rugpjūčio 25 d. datą, dėl 5350 Eur sumos. 2014 m. gruodžio 8 d. G. M. melagingai nurodė R. B., kad reikia perrašyti ankstesnį vekselį, nes jį reikia pateikti 2014 m. gruodžio 10 d. vyksiančiame Utenos apylinkės teisme, nurodant jame 2014 m. lapkričio 27 d. datą, ir R. B. surašė paprastąjį neprotestuotiną 4000 Eur sumos vekselį, G. M. nurodymu įrašydama 2014 m. lapkričio 27 d. datą, o G. M. 2015 m. sausio 9 d. kreipėsi į notarę, vėliau į anstolį pateikdama šį paprastąjį neprotestuotiną vekselį vykdyti, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai G. M. veikoje nustatęs esminę apgaulę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad G. M., pasinaudojusi sunkia R. B. emocine būkle dėl motinos sveikatos (R. B. motina J. B. nuo 2014 m. gruodžio 2 d. buvo gydoma (duomenys neskelbtini) ligoninėje, buvo sunkios būklės ir 2014 m. gruodžio 22 d. mirė), įtikino ją, kad 2014 m. lapkričio 27 d. vekselis dėl 4000 Eur yra tik formalumas, tačiau jis reikalingas G. M. 2014 m. gruodžio 10 d. vyksiančiame teisminiame procese pateikti. Atkreiptinas dėmesys, kad G. M. 2014 m. rugpjūčio 29 d. rašte nurodė, kad R. B. jai (nuteistajai) neskolinga. Be to, 2014 m. rugpjūčio 12 d. G. M. namuose atliktos kratos metu buvo paimtas 2014 m. rugpjūčio 25 d. paprastasis neprotestuotinas 5350,00 Eur sumos vekselis, vekselio davėja nurodyta R. B., vekselio gavėja – G. M., taigi vekselyje yra nurodyta neteisinga jo surašymo data. Taigi, šių aplinkybių visuma leido teismams pagrįstai konstatuoti, kad G. M., piktnaudžiaudama R. B. pasitikėjimu ir pasinaudodama sudėtinga emocine būkle, įtikino R. B., kad ji, turėdama G. M. anksčiau surašytą raštą, jog R. B. jai neskolinga, ir surašydama bei pasirašydama vekselį, kuriame nurodyta 2014 m. lapkričio 27 d. data ir 4000 Eur suma, pasirašo formalų, G. M. teismo procese reikalingą dokumentą, kuris niekuo jos, R. B. neįpareigoja. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai G. M. veiką pripažino sukčiavimu.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 202 straipsnio 1 dalį, nes G. M. veiksmuose nėra versliškumo požymio, nors ji ir skolino fiziniams asmenims pinigus, tokios veiklos neįregistravusi. Už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla nustatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė, dėl to teismai turėjo išspręsti šių skirtingų atsakomybių atribojimo klausimą.

BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtos ekonominės veiklos ėmėsi versliškai ar stambiu mastu. Už vertimosi ūkine, komercine veikla pažeidimus numatyta dviejų rūšių teisinė atsakomybė – baudžiamoji ir administracinė. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad pirmiausia už verslo tvarkos pažeidimus atsiranda administracinė atsakomybė, o baudžiamoji atsakomybė kyla tik nustačius papildomus, BK 202 straipsnyje numatytus požymius – veiklos versliškumą arba stambų mastą. Šie požymiai, rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumo laipsnį, yra baudžiamosios ir administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas ir tinkamas motyvavimas yra būtinas tokio pobūdžio bylose.

Iš G. M. pareikšto kaltinimo matyti, kad jai buvo inkriminuojami tiek stambaus masto, tiek versliškumo požymiai, numatyti BK 202 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą bylos duomenimis ir motyvuotą išvadą, kad nesant galimybių šioje byloje tiksliai nustatyti, kuriuo metu ir kokias konkrečias pasiskolintas pinigų sumas, priskaičiuotas palūkanas ir taip pat nuo palūkanų priskaičiuotas palūkanas skolininkai G. M. grąžindavo, nėra pagrindo išvadai, kad G. M. padarytą veiką galima vertinti kaip neteisėtą vertimąsi ekonomine veikla stambiu mastu. Tačiau pripažino, kad byloje nustatyti duomenys leidžia padaryti išvadą, jog G. M. veika turi būti kvalifikuota pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nustačius alternatyvų požymį – versliškumą.

Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad versliškumas šioje nusikaltimo sudėtyje reiškia, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų ar pragyvenimo šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-147/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-147/2010">2K-147/2010</a>, 2K-490/2010, 2K-539/2013). Administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimas pagal veikos versliškumo požymį (skirtingai nei pagal,,stambaus masto“ požymį) sudėtingesnis, nes administracinę atsakomybę nustatančiose normose vartojamas terminas „vertimasis veikla“ ir BK 202 straipsnio 1 dalyje vartojamas terminas „ėmimasis veiklos versliškai“ reiškia ne ką kita, kaip veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį. Teismų praktikoje versliškumas kaip BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą nei analogiško pažeidimo, užtraukiančio administracinę atsakomybę (ANK 127 straipsnis, iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusio ATPK 173 straipsnis), todėl jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą, pajamų dydį ar sistemingumą. Todėl versliškumas vertinamas ir pagal kitus požymius – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį. Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kiek tai nesutampa su stambaus masto (500 MGL) kriterijumi. Didesnį veiklos mastą (ir pavojingumą) taip pat galėtų rodyti išplėtota neteisėto verslo infrastruktūra, platūs ryšiai su tiekėjais, aktyvi teikiamų paslaugų vartotojų paieška, samdomų darbuotojų buvimas, didelių organizacinių pastangų poreikis verslui vykdyti ir pan. Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc0LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-574/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-574/2011">2K-574/2011</a>, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014, 2K-240-696/2015, 2K-262-697/2016). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pabrėžiama, kad, įvertinus versliškumo kriterijaus neapibrėžtumą, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo bei neproporcingumo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-515/2014).

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad G. M. apie 16 metų (nuo 1998 m. iki 2014 m.) vykdė paskolų teikimo fiziniams asmenims veiklą, pinigus skolino ne tik pažįstamiems, tačiau ir nepažįstamiems asmenims, iš viso ne mažiau kaip 32 fiziniams asmenims, per visą paminėtą laikotarpį G. M. dirbo nuo 2003-04-01 iki 2003-06-30, t. y. apie 3 mėnesius, jos draudžiamosios pajamos buvo 638 Lt (184,78 Eur), 8 kartus buvo registruota darbo biržoje kaip bedarbė nedarbo išmokoms gauti, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad pinigų skolinimo fiziniams asmenims veikla buvo pagrindinė G. M. veikla, iš kurios ji gaudavo finansinę naudą. Įvertinęs šias faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsižvelgus į nuteistosios veiksmų sistemiškumą, tai, kad veikla, susijusi su pajamų gavimu iš pinigų skolinimo, nebuvo nustatyta tvarka įregistruota ir deklaruojama Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, buvo vykdoma neturint tam leidimo, taip pat įvertinęs kitas skolinimo aplinkybes, pripažino G. M. veiksmus neteisėtu vertimusi finansine veikla versliškai ir nuteisė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas sureikšmino kai kurias aplinkybes ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas G. M. veiklą nusikalstama.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje gana išsamiai nurodyti motyvai, lėmę teismo išvadą, jog G. M. veika atitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirma, G. M. pinigus skolindavo fiziniams asmenims pasirašant iš esmės paskolos dokumentus, kuriuose paprastai buvo nurodoma ne realiai fiziniams asmenims paskolinta pinigų suma, aiškiai nurodant palūkanas, o suma su iš anksto apskaičiuotomis palūkanomis ir nuo palūkanų apskaičiuotomis palūkanomis (kurias, kaip nustatyta byloje, nuteistoji nustatydavo žodžiu ir jas keisdavo vienasmeniškai); antra, dalis liudytojų iki paskolos gavimo G. M. asmeniškai nepažinojo, o tik girdėjo, kad G. M. skolina fiziniams asmenims pinigus už palūkanas, dėl to į ją ir kreipėsi dėl paskolos suteikimo; trečia, kad ši veikla nagrinėjamu laikotarpiu iš esmės buvo jos pagrindinė veikla (pragyvenimo šaltinis), nes pagal valstybės institucijų duomenis ji dirbo tris mėnesius, aštuonis kartus registravosi darbo biržoje; ketvirta, kad ši veikla truko apie 16 metų, per kuriuos buvo suteiktos paskolos ne mažiau kaip 32 fiziniams asmenims; penkta, ši veikla nebuvo registruota, pajamos nebuvo deklaruojamos.

Pažymėtina, kad, motyvuodamas G. M. veikos pripažinimą nusikalstama, apeliacinės instancijos teismas vertino ir byloje nustatytą skolinimo būdą, būtent tai, kad fiziniai asmenys nesumokėtą skolą su palūkanomis perrašydavo į naują vekselį, G. M. visus vekselius palikdavo sau, kai kuriais atvejais nurodydama skolininkui, kad jo ankstesni vekseliai yra sunaikinti ar grąžinami jam (nors atiduodami buvo ne vekseliai, o jų kopijos).

Tokiais pagrindiniais argumentais apeliacinės instancijos teismas paneigė gynybos teiginius, kurie nurodomi ir kasaciniame skunde, jog nuteistoji nesivertė neteisėta finansine veikla, kadangi neturėjo finansinės naudos, – ji tik atgaudavo savo paskolintus pinigus (išskyrus byloje nustatytus penkis atvejus, kai nuteistoji gavo finansinės naudos); kad ši veikla nebuvo išvystyta ir intensyvi, nes ji pinigus skolino siekdama padėti savo geriems draugams, kaimynams; taip pat kad ši veikla nebuvo nuteistosios pragyvenimo šaltinis ir kad tokia veika nesiekia nusikalstamoms veikoms būdingo pavojingumo. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, nesureikšmino atskirų veiklos aplinkybių, o remdamasis kasacinės instancijos teismo praktikoje formuojamais kriterijais, atidžiai vertino nustatytas byloje faktines aplinkybes, konstatavo, kad nuteistoji neteisėta finansine veikla užsiėmė versliškai, ir pagrindė savo išvadą, kodėl G. M. veiklą pripažįsta nusikalstama veika.

Įvertinus pirmiau išdėstytus kasacinės instancijos teismo nutartyse formuojamus kriterijus dėl versliškumo kaip požymio, lemiančio didesnį vertimosi neteisėta ekonomine veikla pavojingumą, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas bylos aplinkybes, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagal nustatytas faktines aplinkybes G. M. veikai tinkamai pritaikė BK 202 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2, 6 punktais,

n u t a r i a :

Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžius pakeisti:

Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžių dalis dėl G. M. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės į K. J. ir D. J. turtą įgijimo apgaule) ir 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės į A. N. turtą įgijimo apgaule) panaikinti ir bylą G. M. dėl to nutraukti, jai nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio dalį dėl G. M. paskirtų bausmių subendrinimo ir galutinės bausmės paskyrimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, G. M. Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės teisės į A. L. turtą įgijimo apgaule) ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal 202 straipsnio 1 dalį subendrinti ir galutinę subendrintą bausmę G. M. paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams trims mėnesiams ir 240 MGL (9038 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, G. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (564,90 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžių dalis, kuriomis buvo iš dalies patenkinti K. J., D. J. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos ir A. N. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Nukentėjusiųjų K. J. ir D. J., A. N. įgaliotosios atstovės advokatės Loretos Paulavičienės prašymus dėl atstovavimo išlaidų priteisimo atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Pranas Kuconis

Rima Ažubalytė