Baudžiamoji byla Nr. 2K-181-697/2018 Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00913-2013-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.6;
1.2.28.5.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus ir nuteistojo A. V. kasacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį (veika prieš T. A., G. A. ir G. K.) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, BK 294 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. B.) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 15 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
A. V. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (veika prieš T. A., G. A. ir G. K.) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, BK 294 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. B.) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (nustojus galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendžiui, kuriuo BK 40 straipsnio pagrindu A. V. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) paskirta 100 MGL (3766 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies ir visiškai jas sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir 100 MGL (3765 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 15 MGL dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Iš R. Š. ir A. V. priteista solidariai Vilniaus teritorinei ligonių kasai 75,40 Eur turtinei ir R. B. 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti; taip pat priteista po 237 Eur R. B. proceso išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria nuteistųjų R. Š., A. V. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
1. R. Š. ir A. V. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe padarė šias veikas:
1.1. 2013 m. liepos 31 d., nuo 00.20 iki 3.30 val., pastate (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame G. S., nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę gauti iš T. A. žalos atlyginimą dėl esą jo su bendrininkais įvykdytos vagystės ar turto sugadinimo, šio pastato penktajame aukšte A. V. panaudojo fizinį smurtą – sudavė vieną smūgį kumščiu į pilvą T. A., nugriuvusiam du kartus įspyrė į kairį šoną, antrankiais už nugaros surakino rankas, tada abu nuvedė T. A. į pastato pirmą aukštą, ten A. V. metaliniu vamzdžiu sudavė smūgius T. A. į galvą, alkūnes, kojas, taip padarė sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, abu reikalavo pasakyti, kur T. A. bendrininkai, A. V. išsitraukė šaunamąjį ginklą, nukreipė jį T. A. į kojas ir grasino peršauti, ir, siekdamas įbauginti nukentėjusįjį, vieną kartą iššovė į orą, abu nuvedė antrankiais surakintomis rankomis T. A. prie nenustatytos markės visureigio, A. V. atidarė bagažinę, liepė T. A. lipti vidun, o pats atsisėdo šalia ir, įrėmęs jam į galvą ginklą, pagrasino nušauti, jeigu pajudės, taip abu nuvežė T. A. prieš jo valią į bendrabutį (duomenys neskelbtini), A. V. sudavė šiame bendrabučio bute esančiam tariamam T. A. bendrininkui G. A. metaliniu vamzdžiu smūgį per galvą, taip sukėlė jam fizinį skausmą, o R. Š. kaltino T. A. ir G. A. brangaus įrenginio pastate (duomenys neskelbtini), sugadinimu ir pareikalavo, kad jie vestų pas neva trečią jų bendrininką G. K., esantį to bendrabučio bute (duomenys neskelbtini), ten nuėjus R. Š. toliau kaltino šiuos asmenis brangaus įrenginio sugadinimu, reikalavo žalos atlyginimo, nurodė tą pačią dieną atvykti pasikalbėti prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), tačiau, susitikimui neįvykus, nurodė kitą susitikimo laiką. A. V. ir R. Š. kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu 2013 m. liepos 31 d., apie 17 val., priešais parduotuvę (duomenys neskelbtini), į susitikimą atėjus T. A., G. A. ir G. K., reikalavo už neva sugadintą įrenginį per mėnesį sumokėti 100 000 Lt (28 962 Eur) kaip tariamos turtinės žalos atlyginimą, grasindami priešingu atveju juos išvežti į Vilnių ir parduoti kaip prostitutes lytinėms paslaugoms teikti, bei liepė ant lapelio surašyti savo asmens duomenis ir telefonų numerius, ketindami juos susirasti dėl tariamos žalos atlyginimo, taip panaudodami fizinę ir psichinę prievartą padarė nukentėjusiųjų T. A., G. A. ir G. K. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą.
1.2. 2013 m. rugpjūčio 8 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), šalia apleistų pastatų komplekso, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę gauti iš R. B. žalos atlyginimą dėl neva jo įvykdytos vagystės ir turto sugadinimo bei E. Š. tariamą teisę gauti žalos atlyginimą dėl sužalojimo, tariamai patirto dėl R. B. kaltės, – A. V. sudavė smūgį metaliniu vamzdžiu R. B. į pilvą, taip sukėlė fizinį skausmą, R. Š. reikalavo atlyginti tariamai padarytą 100 000 Lt (28 962 Eur) žalą dėl vagystės ir turto sugadinimo bei 10 000 Lt (2896,20 Eur) dėl įvykio metu susižalojusio E. Š., o R. B. nurodžius, kad neturi tiek pinigų, R. Š. pagriebė jį už kelnių gumos, jėga nutempė prie visureigio „Mitsubishi Pajero“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir stūmė į bagažinę, grasindamas, kad nuveš į Vilnių ir parduos į klubą ar viešnamį gėjams, kur jis padirbs ir taip atiduos pinigus, o A. V. tuo metu vieną kartą alkūne sudavė nukentėjusiajam į kaklą, taip sukėlė fizinį skausmą, įstūmė į automobilį, atėmė iš jo telefoną ir jį vėliau perdavė R. Š.; R. Š. vežiojo R. B. automobiliu „Mitsubishi Pajero“ (duomenys neskelbtini) mieste, taip neteisėtai atėmė jam laisvę, atvežęs į automobilių aikštelę (duomenys neskelbtini), liepė užpildyti vekselių blankus dėl tariamos skolos, o šiam kelis kartus suklydus, sudavė du kartus kumščiu į veidą bei vieną kartą kumščiu į pilvą ir nuvežė prie žūklės reikmenų parduotuvės (duomenys neskelbtini), ten su A. V. tęsė nusikalstamą veiką – R. Š. toliau reikalavo užpildyti vekselius, A. V., stovėdamas už nugaros ir rankoje laikydamas metalinį strypą, grasino sulaužyti kojas, taip vertė R. B. parašyti du vekselius dėl 10 000 Lt (2896,20 Eur) ir 40 000 Lt (11 584,80 Eur) sumos, o nukentėjusiajam nepabaigus rašyti antro vekselio ir bandant bėgti, R. Š. jį pargriovė ant žemės, sudavė vieną smūgį kumščiu į galvą, A. V. metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius jam į kojas, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam sužalojimus, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatą, po to, laikydami už rankų, nusivedė R. B. į (duomenys neskelbtini) parduotuvę (duomenys neskelbtini), ten panaudodami psichinę prievartą privertė jį pasirašyti vekselį, taip padarė nukentėjusiojo R. B. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo R. Š. gynėjas advokatas G. Danėlius prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį ir bylą R. Š. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Kvalifikuojant R. Š. veiksmus kaip savavaldžiavimą, dėl kurio nukentėjusiesiems buvo padaryta didelė žala, yra netinkamai taikomas baudžiamasis įstatymas, nes teismo konstatuotos aplinkybės neatitinka BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto didelės žalos požymio. Nutartyje didelės žalos požymis nemotyvuotas. Dėl pirmos veikos tik formaliai konstatuota, kad R. Š. veiksmais padaryta didelė žala. Nutartyje nustatyta, kad R. Š. nenaudojo fizinio smurto prieš T. A., kad susitikimo su T. A., G. K. ir G. A. metu buvo susitarta atlyginti žalą už sugadintus įrenginius, kad po šių įvykių R. Š. daugiau nebesikreipė į nukentėjusiuosius, jų neieškojo. Dėl antros veikos didelės žalos požymis aprašytas nurodant, kad po įvykio R. B. buvo atleistas iš darbo; naudojant fizinį smurtą verčiamas pasirašyti dokumentus dėl neva jo įvykdytų vagysčių ir E. Š. sužalojimo, todėl patyrė fizinį ir psichinį smurtą. Tačiau nuosprendyje konstatuota, kad R. B. atleistas dėl to, jog jo darbdavys nurodė, kad „vagys jo darbovietėje nedirbs“. Nutartyje konstatuota, kad R. B. nurodė, jog iš pastato vogė realiai, todėl įstatymų nepažeidžiantis reikalavimas atlyginti padarytą žalą negali būti laikomas didelės žalos jam padarymu. Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartimi konstatuota, kad R. B. buvo sužalotas susidūrimo su E. Š. metu, bet skundžiamoje nutartyje konstatuota, kad R. B. buvo sužalotas dėl nuteistųjų smurto. Taigi esminiai prieštaravimai nepašalinti, dėl to negalima teigti, kad nuteistieji R. B. padarė didelę žalą.
2.2. Kaltinamajame akte buvo netinkamai aprašyti nusikalstamos veikos požymiai, dėl to R. Š. nepagrįstai į teismą perduotas ir nuteistas už tariamos teisės realizavimą, nors teismai konstatavo, kad teisė buvo reali, nes dėl nukentėjusiųjų veiksmų buvo patirta reali žala. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad T. A. 2015 m. kovo 26 d. teisme paaiškino, jog jis įsibrovė į apleistą pastatą (duomenys neskelbtini), ėjo vogti. Be to, duodamas parodymus T. A. ne kartą nurodė, kad pastate jis kažką sugadino, iš pastato vogė, todėl iš jo buvo reikalaujama neva atlyginti žalą. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad R. B. neneigė savo padarytos vagystės. Be to, 2017 m. kovo 14 d. nuosprendžiu R. B. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl E. Š. sužalojimo, iš jo priteistas nukentėjusiajam žalos atlyginimas (2017 m. birželio 26 d. apeliacinės instancijos teismas R. B. skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį). Dėl šių kaltinamojo akto trūkumų buvo padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 21 straipsnio 4 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų pažeidimai, kurie yra esminiai, nes trukdė nagrinėti bylą teisme ir pasunkino nuteistojo teisę į gynybą.
2.3. Apeliacinės instancijos teismas nevertino Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarties, kuria R. B. buvo pripažintas kaltu ir kurioje buvo nustatytos esminės šiai bylai aplinkybės, neapklausė nukentėjusiųjų, asmenų, dėl kurių parodymų patikimumo buvo keliamas klausimas, asmenų, kurie tiesiogiai dalyvavo vejantis R. B. po vagystės, nepasisakė dėl bendrininkavimo ir R. Š. atliktų veiksmų, nors to buvo prašoma apeliaciniame skunde ir šios instancijos teismo posėdyje, dėl to pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
3. Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Teismai buvo šališki, nes pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, vadovavosi tik kaltintojo pateiktais duomenimis, įrodymus vertino nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, neatsižvelgė į aplinkybes, nustatytas Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/UEstMS0zMzMvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'PK-1-333/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="PK-1-333/2017">PK-1-333/2017</a>, o apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus ir jo gynėjo apeliacinius skundus išnagrinėjo neišsamiai ir atsainiai, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma, ir nutartyje atsakė ne į visus apeliacinių skundų argumentus, išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo padarė neišanalizavęs bei neaptaręs visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, įrodinėjimo naštą perkėlė kasatoriui, nepasisakė dėl kasatoriaus nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pagrįstumo, dėl to pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 2 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 44 straipsnio 5 ir 6 dalių, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų ir nepagrįstai nuteisė kasatorių pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.
3.2. Kasatoriaus A. V. veiką kvalifikuojant pagal BK 294 straipsnio 2 dalį baudžiamasis įstatymas taikytas netinkamai, nes jo veiksmuose nėra savavaldžiavimo nusikalstamos veikos požymių. Teismai, pasisakydami apie fizinio bei psichinio smurto naudojimą ir nukentėjusiesiems padarytą didelę žalą, šių savo išvadų nemotyvavo ir neargumentavo, nesiaiškino, kokio dydžio ir kokio pobūdžio žala yra padaryta nukentėjusiesiems. Bylos aplinkybės šių išvadų nepatvirtina, nes T. A., G. A. ir G. K. teisme teigė, kad jiems žala nepadaryta, neigė, kad prieš juos buvo naudojamas fizinis ar psichinis smurtas, ir savęs nelaikė nukentėjusiaisiais. Aplinkybės, ar kasatoriaus veiksmai pagal savo pobūdį galėjo atitikti administracinio pažeidimo sudėtį, šioje byloje nebuvo tiriamos ir aiškinamos.
3.3. Kasatorius A. V. Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendžiu BK 40 straipsnio pagrindu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šioje byloje nuosprendžiu A. V. už nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Apeliaciniame skunde kasatorius buvo nurodęs, kad ankstesnės bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, nes teismas, pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie nebuvo tirti teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio apeliacinio skundo argumento nurodė, kad prie šios baudžiamosios bylos buvo pridėta Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS00Ny0yMjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-47-224/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-47-224/2013">1-47-224/2013</a>, o pagal teismų praktiką įrodymai, kuriais pagrįstos pirmosios bylos nuosprendyje išdėstytos išvados, teismo posėdyje pakartotinai netiriami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MjkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-429/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-429/2007">2K-P-429/2007</a>). Kasatoriaus manymu, teismų praktika, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą tiek atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu pagal laidavimą asmens (BK 40 straipsnio 8 dalis), tiek BK 38 straipsnio pagrindu, yra vienoda ir šie klausimai sprendžiami kitaip, nei nurodė apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzU3LzIwMDU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-357/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-357/2005">2K-357/2005</a>, 2K-586/2005, 2K-125/2006). Tačiau šios teismų praktikos, priimant apkaltinamąjį nuosprendį kasatoriui, nebuvo laikomasi. Visų pirma, šios baudžiamosios bylos nebuvo sujungtos, o ankstesnė baudžiamoji byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS00Ny0yMjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-47-224/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-47-224/2013">1-47-224/2013</a> buvo tik pridėta prie šios bylos, taip pat pirmojoje byloje nebuvo atnaujintas įrodymų tyrimas, nors kasatoriaus pozicija kaltės klausimu iš esmės pasikeitė ir, nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, jis neprisipažino kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, taip pat nuosprendyje nebuvo nurodytos nuosprendžiu, kuriuo jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės). Taigi teismai netyrė kasatoriui inkriminuojamos BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos ir pripažino jį kaltu vadovaudamiesi įrodymais, kurie nebuvo tirti teisiamajame posėdyje, dėl to pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 271–292 straipsnių, 295 straipsnio, 301 straipsnio nuostatas ir nesilaikė kasacinio teismo praktikos.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Šarūnas Astrauskas atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo A. V. ir nuteistojo R. Š. gynėjo advokato G. Danėliaus kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus duomenis, konstatavo, kad A. V. yra kaltas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 294 straipsnio 2 dalyje (2 veikos) ir 222 straipsnio 1 dalyje, o R. Š. kaltas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje (2 veikos). Nuosprendyje išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl kaltinamųjų kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi pateikti prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, o tiriant surinktus įrodymus, priešingai nei teigia kasatoriai, buvo laikomasi rungimosi principo (BPK 7 straipsnis).
4.2. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, papildomai apklausęs liudytojus E. T., A. M., I. B., pridėjęs akistatos protokolą tarp R. B. ir R. Š., konstatavo, kad A. V. ir R. Š. kaltę pagrindžia byloje surinkti įrodymai, t. y. ne tik nukentėjusiųjų T. A., G. A. ir G. K., R. B. parodymai bei jų įvykių versijos pokyčiai, bet ir kitų liudytojų parodymai, pareigūnų tarnybiniai pranešimai, specialisto išvada, asmens parodymo atpažinti protokolai, parodymo patikrinimo vietoje protokolas, kita rašytinė bylos medžiaga, kuriuose esminių prieštaravimų nėra. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, dar kartą įvertino byloje surinktus įrodymus ir nutartyje išdėstė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistųjų ir jų gynėjų apeliaciniai skundai atmesti, o pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai įvertinti teisingai, pateikė gana išsamius atsakymus tiek į nuteistojo A. V. ir jo gynėjo, tiek ir į nuteistojo R. Š. apeliacinių skundų argumentus, susijusius su nusikalstamų veikų kvalifikavimu, byloje surinktų įrodymų vertinimu ir jų patikimumu, ir kt. Taigi, priešingai negu teigiama kasatoriaus A. V. kasaciniame skunde, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai byloje nebuvo pažeisti.
4.3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. V. ir R. Š. naudotas intensyvus fizinis smurtas ir psichinis spaudimas nukentėjusiesiems, grasinimai, neteisėtas laisvės atėmimas T. A. ir R. B. rodė bauginančios situacijos sukūrimą ir jų siekį padaryti nukentėjusiųjų teisėms didelę žalą. Nuteistieji sukūrė tokią situaciją, kurioje nukentėjusieji prarado saugumo jausmą ir patyrė sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą. Byloje nustatyti fizinės prievartos panaudojimo prieš T. A. ir kitus nukentėjusiuosius padariniai, kad nukentėjusieji buvo įbauginti – išvyko iš (duomenys neskelbtini), G. A. netgi į užsienį uždarbiauti. Akivaizdu, kad nukentėjusieji buvo A. V. ir R. Š. įbauginti, jautėsi nesaugūs, nurodė, kad bijojo netgi kreiptis į policiją, paaiškėjus, kad R. Š. yra ar buvo policijos pareigūnas, todėl bijojo jo keršto. Nuteistojo A. V. teiginiai, kad jo veiksmai galėjo būti kvalifikuoti pagal Administracinių nusižengimų kodekse numatytą savavaldžiavimą, yra nepagrįsti. Byloje įrodyta, kad A. V. kartu su R. Š., reikalaudami iš nukentėjusiųjų tariamo žalos atlyginimo, nesilaikė teisėto elgesio ribų ir jas peržengė, padarė nusikalstamas veikas. Konflikto dalyviai buvo tariamo teisinio santykio subjektai. Reikalaujant atlyginti žalą, abiem atvejais buvo naudojama tiek psichinė prievarta (grasinama peršauti kojas, išvežti į Vilnių ir parduoti kaip prostitutes lytinėms paslaugoms teikti), tiek ir fizinė prievarta (fizinis smurtas), padarant nukentėjusiesiems nežymius sveikatos sutrikdymus ar fizinio skausmo sukėlimą ir turtinę žalą. Taigi A. V. ir R. Š. padarytos veikos pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kvalifikuotos teisingai, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
4.4. Byloje nėra pagrindo abejoti, kad teismai, remdamiesi bylos įrodymų visuma, nepažeisdami BPK reikalavimų, nustatė veikos kvalifikavimui reikšmingą aplinkybę, jog R. Š. kartu su A. V. veikė savavališkai vykdydami savo ir E. Š. tariamas teises. Motyvai dėl veikos teisinio vertinimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išdėstyti aiškiai, nuosekliai ir logiškai, todėl nėra pagrindo teigti, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnio nuostatas ir tai sutrukdė R. Š. gintis nuo jam pareikštų kaltinimų.
4.5. Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS00Ny0yMjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-47-224/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-47-224/2013">1-47-224/2013</a> nustačius, kad A. V. padarė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (apgaulingai tvarkė apskaitą), vadovaujantis BK 40 straipsniu, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir perduotas pagal laidavimą be užstato J. K., nustatytas vienerių metų laidavimo laikotarpis. Tačiau laidavimo metu A. V. padarė du naujus tyčinius nusikaltimus, nustatytus BK 294 straipsnio 2 dalyje, todėl ankstesnis teismo sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir Alytaus rajono apylinkės teismas šioje baudžiamojoje byloje sprendė dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 8 dalis) ir, įvertinęs jo asmenybę, padaryto nusikaltimo pavojingumą, už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskyrė baudą, kurios dydis nustatytinas mažesnis nei šios bausmės dydžio vidurkis, t. y. 100 MGL (3766 Eur) baudą. Toks teismo sprendimas atitinka ir teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MjkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-429/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-429/2007">2K-P-429/2007</a>).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl veikos, numatytos BK 294 straipsnyje, požymių ir bylos duomenų išnagrinėjimo
6. Pagal BK 294 straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama, ir tais veiksmais sukeliami įstatyme numatyti padariniai.
7. Turtinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai išdėstyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.136 straipsnyje. Vienas iš tokių pagrindų – žalos padarymas (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Žala gali būti tiek turtinė, tiek neturtinė. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai yra padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo numatytais atvejais. Reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Civilinio kodekso numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisės aktais įtvirtintą tokios teisės įgyvendinimo tvarką, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas.
8. Savavaldžiaudamas kaltininkas suvokia, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią ar tariamą teisę, kuri nukentėjusiojo ar kito asmens yra pripažįstama ar ginčijama, todėl kvalifikuojant veiką kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis) būtina nustatyti, kad kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas). Tačiau neleistina, kad kvalifikavimo pagrindu būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat pripažįstama, kad būtina nustatyti, jog kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-65/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-65/2009">2K-65/2009</a>, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014). Šių aplinkybių nustatymas yra svarbus ne tik atskleidžiant BK 294 straipsnyje numatytų veikos požymių formalųjį turinį, tačiau ir nustatant padarytos veikos pavojingumą, kuris yra svarbus konstatuojant didelės žalos požymį, taip pat atribojant baudžiamąją ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą.
9. A. V. ir R. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo dėl to, kad: 2013 m. liepos 31 d. nuo 00.20 iki 3.30 val. pastate (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame G. S., veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą A. V. ir R. Š. tariamą teisę gauti iš T. A. žalos atlyginimą dėl esą jo su bendrininkais įvykdytos vagystės ar turto sugadinimo, panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus, vėliau tęsdami nusikalstamus veiksmus, panaudojo smurtą prieš tariamą T. A. bendrininką G. A., kaltindami T. A. ir G. A. brangaus įrenginio, esančio pastate (duomenys neskelbtini), sugadinimu, ir pareikalavo, kad jie vestų pas neva trečią jų bendrininką G. K., esantį to paties bendrabučio bute (duomenys neskelbtini), ten nuėjus, R. Š. toliau kaltino šiuos asmenis brangaus įrenginio sugadinimu, reikalavo žalos atlyginimo, vėliau susitikus, iš T. A., G. A. ir G. K. reikalavo už neva sugadintą įrenginį per mėnesį sumokėti 100 000 Lt (28 962 Eur) kaip tariamos turtinės žalos atlyginimą, taip panaudodami fizinę ir psichinę prievartą padarė nukentėjusiojo T. A., G. A. ir G. K. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą. Be to, R. Š. ir A. V. 2013 m. rugpjūčio 8 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), šalia apleistų pastatų komplekso, veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo – A. V. ir R. Š. – tariamą teisę gauti iš R. B. žalos atlyginimą dėl neva jo įvykdytos vagystės ir turto sugadinimo bei E. Š. tariamą teisę gauti žalos atlyginimą dėl sužalojimo, tariamai patirto dėl R. B. kaltės, panaudodami fizinį smurtą reikalavo atlyginti tariamai padarytą 100 000 Lt (28 962 Eur) žalą dėl vagystės ir turto sugadinimo bei 10 000 Lt (28 962 Eur) dėl įvykio metu susižalojusio E. Š., o R. B. nurodžius, kad neturi tiek pinigų, įstūmė į automobilį, atėmė iš nukentėjusiojo telefoną, vežiojo automobiliu „Mitsubishi Pajero“ (duomenys neskelbtini) mieste, taip neteisėtai atimdami jam laisvę, ir atvežę į automobilių aikštelę liepė užpildyti R. B. vekselių blankus dėl tariamos skolos, panaudodami fizinį smurtą, nežymiai sutrikdydami jo sveikatą ir panaudodami psichinę prievartą, privertė jį pasirašyti vekselį, taip padarydami nukentėjusiojo R. B. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą. Tokias esmines veikos padarymo aplinkybes nustatė bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai.
10. Kasaciniuose skunduose nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas R. Š. ir A. V. veiksmus kaip savavaldžiavimą, dėl kurio nukentėjusiesiems buvo padaryta didelė žala, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes teismo konstatuotos aplinkybės neatitinka BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto didelės žalos požymio. Kasacinių skundų argumentai grindžiami tuo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, jog R. B. nurodė, kad iš pastato vogė realiai, todėl įstatymų nepažeidžiantis reikalavimas atlyginti padarytą žalą negali būti laikomas didelės žalos jam padarymu. Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartimi konstatuota, kad R. B. buvo sužalotas per susidūrimą su E. Š., bet skundžiamoje nutartyje taip pat konstatuota, kad R. B. buvo sužalotas dėl nuteistųjų smurto. Taigi esminiai prieštaravimai nepašalinti, dėl to negalima teigti, kad nuteistieji R. B. padarė didelę žalą. Be to, duodamas parodymus T. A. ne kartą nurodė, kad pastate jis kažką sugadino, iš pastato vogė, todėl iš jo buvo reikalaujama neva atlyginti žalą.
11. Skundų argumentai dėl neteisingo veikos požymių atskleidimo, nustatant R. Š. ir A. V. veiksmų motyvus ir paskatas ir už tai reikalaujant iš nukentėjusiųjų žalos atlyginimo, yra pagrįsti.
12. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nurodytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-135-648/2016).
13. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas šioje byloje veikos, nurodytos BK 294 straipsnyje, padarymo aplinkybes bei požymius, išdėstė prieštaringus motyvus. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad R. Š. ir A. V., veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą A. V. ir R. Š. tariamą teisę gauti iš T. A. žalos atlyginimą dėl esą jo su bendrininkais įvykdytos vagystės ar turto sugadinimo kitoje teismo pripažintoje įrodyta veikoje. Taip pat R. Š. ir A. V., veikdami bendrininkų grupe, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo – A. V. ir R. Š. – tariamą teisę gauti iš R. B. žalos atlyginimą dėl neva jo įvykdytos vagystės ir turto sugadinimo bei E. Š. tariamą teisę gauti žalos atlyginimą dėl sužalojimo, tariamai patirto dėl R. B. kaltės.
14. Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstu pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kuriame remiamasi ne 2016 m. balandžio 5 d. teismo posėdžio metu duotais G. A. ir T. A. parodymais, bet jų parodymais, duotais 2015 m. kovo 26 d. teismo posėdžio metu kitai teismo sudėčiai, nurodydamas, kad nukentėjusieji iš esmės pakeitė savo parodymus. Apeliacinės instancijos teismas plačiau nenagrinėjo nukentėjusiųjų parodymų pakeitimo priežasties ir rėmėsi tik ta jų parodymų, duotų 2015 m. kovo 26 d. teismo posėdyje, dalimi, kuri atitinka pareikšto kaltinimo aplinkybes. Nebuvo nagrinėjami T. A. parodymai, kad į pastatą (duomenys neskelbtini) įsibrovė ketindami vogti, pasidarė vario, G. A. ir G. K. parodymai, kad vogė laidus, nupjovė kabelį, buvo išėmę variklį, bei kitos aplinkybės dėl turto pagrobimo ir sunaikinimo. Nors 2016 m. rugsėjo 21 d. nutarimu baudžiamoji byla dėl vagystės ir turto sunaikinimo jiems buvo nutraukta pripažinus, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę, šis pagrindas nepaneigia paties nusikaltimo padarymo fakto. Todėl R. Š. ir A. V. paskatų turinys savavališkai vykdant, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savo teisę dėl nusikalstamais veiksmais patirtos žalos neatitinka teismo nuosprendžiu pripažintos įrodyta veikos turinio.
15. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas veiką, kuri pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, rėmėsi 2016 m. balandžio 12 d. teismo posėdžio metu duotais R. B. parodymais, kad jis į patalpas buvo patekęs ne vagystės tikslu ir kad jis E. Š. nesužalojo, tačiau įsiteisėjęs Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. nuosprendis tai paneigia, nes jame konstatuota, kad R. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tyčinį E. Š. sužalojimą, kai šis 2013 m. rugpjūčio 8 d. bandė sulaikyti R. B. dėl vagystės prie pastato (duomenys neskelbtini), pastarajam siekiant išvengti sulaikymo. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, neįvertino 2017 m. kovo 14 d. teismo nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, kurios patvirtina, kad R. B. tyčiniais veiksmais padarė E. Š. sveikatos sutrikdymą, taip padarydamas jam ir neturtinę žalą. Aptariamu nuosprendžiu pripažintos įrodytomis aplinkybės prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadoms dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžiu pripažintų įrodytomis aplinkybių pagrįstumo apie A. V. ir R. Š. tariamą teisę gauti iš R. B. žalos atlyginimą dėl neva jo įvykdytos vagystės ir turto sugadinimo bei E. Š. tariamą teisę gauti žalos atlyginimą dėl sužalojimo, tariamai patirto dėl R. B. kaltės.
16. Teismų praktika įtvirtina, jog esminis įstatymo reikalavimas teismo baigiamajam aktui yra tas, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados būtų pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
17. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, neišsamiai išnagrinėjo esminius apeliacinio skundo argumentus, nes tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą neteisingai nustatė veikos, kuri pripažinta įrodyta, aplinkybes, tai turėjo reikšmės atskleidžiant veikos požymių turinį, taip pat ir nustatant veikos pavojingumo laipsnį. Veikos kvalifikavimo aspektu ši aplinkybė turi reikšmės vertinant ir konstatuojant didelės žalos požymį.
18. Kolegijos vertinimu, tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, bylą perduodant iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
19. Be minėtų pažeidimų, atkreiptinas dėmesys ir į apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kuriame iš esmės nebuvo išdėstyti motyvai dėl bylos duomenų jų patikimumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tais nukentėjusiųjų T. A., G. A. ir G. K. bei R. B. parodymais, kurie atitinka suformuluoto kaltinimo turinį, bet nepateikė išsamių motyvų, pagrindžiančių teismo poziciją dėl prieštaringų nukentėjusiųjų parodymų vertinimo. Nebuvo atsižvelgta ir nutarties motyvuose įvertinta tai, kokią įtaką jų parodymams turėjo aplinkybė, kad tuo pačiu metu su šios bylos ikiteisminiu tyrimu vyko ikiteisminis tyrimas nukentėjusiųjų atžvilgiu dėl kaltinimų vagyste, turto sunaikinimu ir tyčiniu sveikatos sutrikdymu, kurie glaudžiai susiję su šia byla. Įvertinus šias aplinkybes iš naujo turi būti nagrinėjamas apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl parodymų asmenų, kurie tiesiogiai dalyvavo vejantis R. B. po vagystės, kartu pasisakant dėl A. V. ir R. Š. atliktų veiksmų bei bendrininkavimo.
Dėl veikos, už kurią A. V. buvo atleistas pagal laidavimą, išnagrinėjimo šioje byloje
20. Nesutiktina su A. V. kasacinio skundo argumentais, kad atnaujinus baudžiamąją bylą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 29 d. nuosprendžio, pagal kurį jis BK 40 straipsnio pagrindu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo, buvo netinkamai išspręsti proceso reikalavimai dėl bylų sujungimo, įrodymų išnagrinėjimo.
21. 2014 m. rugpjūčio 1 d. nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje patvirtina, kad, perduodant bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal kaltinimus dėl nusikaltimų, numatytų BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo, buvo pridėta prie bylos baudžiamoji byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS00Ny0yMjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-47-224/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-47-224/2013">1-47-224/2013</a> dėl baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimo pagal visus pareikštus kaltinimus.
22. Įrodymų tyrimo atnaujinimas ir bausmės klausimai buvo sprendžiami pirmosios instancijos teismo proceso metu, išdėstant argumentus ir motyvus nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas nutartyje teisingai pažymėjo, kad pagal teismų praktiką įrodymai, kuriais pagrįstas pirmosios bylos nuosprendyje išdėstytos išvados, teismo posėdyje pakartotinai netiriami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC00MjkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-429/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-429/2007">2K-P-429/2007</a>). Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartyje pažymėta, kad sujungta byla nagrinėjama, vadovaujantis BPK XIX–XXIII skyrių nuostatomis, išskyrus tai, kad įrodymai, kuriais pagrįstos pirmosios bylos nuosprendyje išdėstytos išvados, teisiamajame posėdyje pakartotinai netiriami (įrodymų tyrimas pirmojoje byloje atnaujinamas tam, kad būtų ištirti bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingi duomenys, taip pat duomenys, būtini teisingam kitų nuosprendžio rezoliucinės dalies klausimų išsprendimui). Šie klausimai buvo išspręsti. Nors pirmosios instancijos teismas ir nenurodė BK 222 straipsnyje numatytos veikos, dėl kurios buvo atnaujinta byla, visų esminių nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių (vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), bet pateikė nuorodą į baudžiamąją bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS00Ny0yMjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-47-224/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-47-224/2013">1-47-224/2013</a>, kurioje šie klausimai išnagrinėti, išsprendė bausmės subendrinimo klausimą, todėl minėtas trūkumas nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Audronė Kartanienė
Alvydas Pikelis
