Baudžiamoji byla Nr. 2K-167-719/2018 nuasmeninta
Teisminio proceso Nr. 1-84-1-00090-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. gegužės 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
nuteistajam V. V.,
jo gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,
nukentėjusiosios V. K. atstovui advokatui Raimondui Jurkai,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendžiu V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šią veiką. Nukentėjusiųjų R. K. ir V. K. civiliniai ieškiniai atmesti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: V. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo terminas nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. Iš V. V. nukentėjusiajai R. K. priteista 1300 Eur turtinės ir 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajai V. K. – 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 900 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, taip pat 463,20 Eur valstybės naudai, išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nukentėjusiajai R. K.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovo ir prokurorės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
I. Bylos esmė
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 20 d., laikotarpiu nuo 11.30 val. iki 17.00 val., tiksliu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, gyvenamojoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), kilus tarpusavio konfliktui, rankomis ir kojomis sudavė G. K. ne mažiau kaip vieną smūgį į galvos kairiąją momeninę (viršugalvio) ir ne mažiau kaip vieną smūgį į pakaušio apatinę kairiąją sritis ir padarė galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis kairiųjų momeninės ir pakaušinės sričių minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimu ir susitelkimu (135 g) po galvos smegenų kietuoju dangalu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, nuo to G. K. mirė, t. y. taip jį nužudė.
II Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį V. V., pažymėjo, kad tiesioginių jo kaltės įrodymų padarius inkriminuojamą nužudymą nėra, netiesioginiai įrodymai prieštaringi, vienas kito nepatvirtinantys ir nesudarantys nuoseklios, logiškos grandinės, nėra pagrindo daryti vienareikšmę išvadą apie V. V. kaltės įrodytumą. Nors teismo medicinos specialistų ir nustatyta, kad sužalojimai G. K. galėjo būti padaryti kumščiu ar koja, tačiau byloje nesurinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, kad būtent V. V. tyčia nužudė G. K.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo V. V. gynėjas advokatas E. Staponkus prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 7 d. nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius skunde nurodo:
Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas V. V. apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), netinkamai įvertinęs įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir pažeidęs nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad ant G. K. lavono yra užfiksuoti ne tik galvos, veido srityse esantys sužalojimai, tačiau ir juosmens, kryžkaulio sityje esanti paviršinė žaizda, kuri teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo niekaip aprašyta bei įvertinta, nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialistams pateikus G. K. lavoną ikiteisminio tyrimo pareigūnai prašė nustatyti, kokie ant lavono yra sužalojimai, kokia jų lokalizacija, padarymo mechanizmas, senumas bei įtaka G. K. mirčiai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras, kontroliavęs ikiteisminį tyrimą, šios eksperto klaidos nepastebėjo ir byla teismui buvo perduota neturint minėtos žaizdos įvertinimo, galimo jos susidarymo mechanizmo aprašymo. Teismo ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) surašiusiems pareigūnams nebuvo pateikta klausimų dėl ant G. K. kryžkaulio esančio sužalojimo įvertinimo. Esant ant G. K. kūno sužalojimams kryžkaulio, kairio klubo, krūtinės ląstos kairio šono, galvos kairės pusės srityse, šie sužalojimai bei jų padarymo mechanizmas turėjo būti ištirti kompleksiškai, neatsietai vienas nuo kito, įvertinant juos pagal susidarymo laiką, galimą susidarymo mechanizmą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino G. K. kryžkaulio, kairės krūtinės pusės, kairiojo klubo srities sužalojimų, galvoje esančius sužalojimus vertino atsietai nuo kitų ant G. K. kūno esančių sužalojimų, kryžkaulio srities sužalojimo visai netyrė, tik epizodiškai paminėjo, kad jis užfiksuotas įvykio vietos apžiūros metu.
Analizuojant liudytojos G. Ž. parodymus apeliacinės instancijos teisme, kad G. K. gulėjo dieną prieš Velykas jos sode ant akmenų, taip pat teismo medicinos specialistų išvadas Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriose nustatyta, kad sužalojimai G. K. galvoje kilo nuo trauminio smūginio poveikio į galvos kairiąją pusę dėl griuvimo ir atsitrenkimo paros laikotarpiu iki mirties, neaišku, kuo remiantis nustatytas būtent toks mirties laikas.
Tam, kad būtų patikslinta G. K. mirties priežastis, 2015 m. balandžio 28 d. buvo paskirtas histologinis tyrimas. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), ištyrus atsiųstus vidaus organų mėginius, nurodyti morfologiniai smegenų žievės, požievio srities, smegenų kamieno, miokardo, plaučių, kepenų, kasos, inkstų pokyčiai. Tačiau galvos smegenų dangalo ir kraujo krešulio histologiniai tyrimai neatlikti, nes jie lavono tyrimo metu nebuvo paimti, todėl taip pat neaišku, kuo remdamiesi ekspertai nustatė, kad sužalojimai G. K. galvoje padaryti vienos paros laikotarpiu iki mirties. Po galvos sužalojimo žmogaus smegenyse gali formuotis hematomos, įplyšta kraujagyslė, smegenų suspaudimas iš karto nepasireiškia. Iš pradžių kraujavimas gali būti nestiprus, todėl ir galvos traumos simptomų nematyti. Tačiau kai susikaupia pakankamai didelis kraujo kiekis, kad suspaustų smegenis, o tai gali įvykti po kelių valandų, kelių ar keliolikos dienų, gali ištikti epilepsijos priepuoliai, suvokimo, atminties sutrikimai, sąmonės praradimas bei mirtis. Kokiais morfologiniais kriterijais buvo nustatytas toks trumpas laikotarpis nuo galvos sužalojimo iki G. K. mirties, neaišku. Apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimo metu nebuvo tikslinamas G. K. galvos sužalojimo laikas, taigi ir teismo sprendime nėra pagrįstos ir motyvuotos išvados dėl galvos sužalojimo laiko. Apeliacinės instancijos teismas, pasinaudodamas jam baudžiamojo proceso įstatymo suteikta galimybe (BPK 324 straipsnio 6 dalis), turėjo visus įrodymus vertinti kompleksiškai, tinkamai motyvuoti įrodymų priimtinumą ar jų atmetimą, tačiau to nepadarė.
Apeliacinės instancijos teisme liudytojai G. Ž. nurodžius naujas aplinkybes, t. y. tai, kad G. K. 2014 m. balandžio 19 d. vartaliojosi prie jos sodybos esančių akmenų krūvos, bei esant ekspertų konstatuotiems G. K. kūno sužalojimams kairiojo klubo, kairės krūtinės pusės, kairės galvos pusės srityse, turėjo imtis veiksmų tai išsamiai ištirti. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad byloje yra objektyvūs duomenys, kad G. K., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nuolat griuvinėjo, 2014 m. kovo 28 d. būdamas blaivus V. V. sodybos teritorijoje griūdamas buvo susižalojęs galvą ir pristatytas į ligoninę, ten jam žaizda susiūta (medikams nurodė, kad būdamas apsvaigęs, griuvo ant akmenų), į tai, kad jis balandžio 20 d. net porą kartų dėl girtumo buvo nugriuvęs V. V. sodybos teritorijoje, bei pavesti prokurorui atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus – apžiūrėti prie G. Ž. sodybos jos nurodytą vietą, kurioje ji matė nukritusį G. K., bei įvertinti apžiūros rezultatus, esant reikalui, gavus papildomas teismo medicinos specialistų išvadas, spręsti, ar kūno sužalojimus ir galvos traumą G. K. negalėjo gauti G. Ž. nurodytoje vietoje griūdamas ir atsitrenkdamas.
Taip pat netirta aplinkybė, ar G. K. griūdamas negalėjo susižaloti galvos į V. V. sklype esančio elektros stulpo atramą, ant kurios rastas galimai G. K. kraujas. Būdamas apsvaigęs nuo alkoholio G. K. po apsilankymo pas V. ir pokalbio su A. V., norėdamas nuo liudytojos A. V. namų eiti savo namų link, turėjo eiti pro V. V., G. Ž. sodybas, todėl eidamas per V. V. žemę, kur stovėjo stulpas su atrama, galėjo siekti į ją atsiremti ir dėl girtumo atsimušti į ją susimušti galvą, kryžkaulio sritį, nugriūti, po to gulėti prie šio stulpo ant žemės.
Ekspertizės akte nustatyta, kad G. K. galvos sužalojimai padaryti kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais, jais galėjo būti žmogaus kumštis ar koja. 2014 m. balandžio 20 d. V. V. buvo apsiavęs atvira avalyne, vadinamaisiais „kroksais“, tad jei jis būtų spyręs į galvos sritį G. K., ant jo kojos turėjo likti žymių. Ant V. V. rankų ar kojų jokių sužalojimų nebuvo rasta. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį ši aplinkybė neįvertinta, tad tai laikytina ir objektyvaus teismo nešališkumo pažeidimo požymiu (BPK 58 straipsnis).
Teismas nuosprendyje analizavo liudytojų L. P., R. P., V. P., I. G., A. V. parodymus. Atkreiptinas dėmesys į liudytojų L. P., R. P., V. P. ir I. G. giminystės ryšius su G. K., taigi yra jų suinteresuotumas dėl G. K. mirties priežasties kriminalinio pobūdžio. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė į tai dėmesio, nepagrįstai konstatavo, kad liudytojų L. P., I. G., R. P., V. P. parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa, jie nevertintini kaip nuogirdos, yra patikimi įrodymų šaltiniai. Nebuvo parodymų analizės, patvirtinančios, kad visi įrodymų prieštaravimai traktuoti kaltinamojo naudai, taip laikantis nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimų.
Pirmosios apklausos metu (2014 m. balandžio 22 d.) L. P. parodė, kad kai ji, V. V. ir A. V. apie 11.00 val. namuose rado G. K. negyvą, važiuodama į namus ji girdėjo A. V. šaukus ant V. V., kad jis suspardęs G. K., tačiau šios aplinkybės nepatvirtino nei A. V., nei V. V. Taip pat 2014 m. balandžio 30 d. apklausos metu L. P. parodė, kad A. V., parvažiavusi iš G. K. laidotuvių, girdint R. P., G. Ž. ir I. G. pasakojo mačiusi, jog V. V. spardė ir trankė G. K. už pavogtą alkoholio butelį, A. V. bėgo ir šaukė sakydama „neužmušk žmogaus“ pas G. Ž. Nei liudytoja A. V., nei liudytoja G. Ž. to nepatvirtino. Apklausiama pirmosios instancijos teisme L. P. parodė, kad važiuojant iš laidotuvių A. V. sakė mačiusi, kaip V. V. spardė G. K. Tai girdėję ir kartu mašinoje važiavę jos vyras ir G. Ž., ši, būdama objektyvi ir nešališka liudytoja byloje, tokių parodymų nepatvirtino. Duodama parodymus apeliacinės instancijos teisme L. P. teigė pirmą kartą išgirdusi apie G. K. spardymą iš A. V. G. K. laidotuvių metu ir grįžtant iš jų, tačiau ne tuoj po G. K. lavono suradimo. Taigi yra esminių L. P. parodymų prieštaravimų.
Liudytoja I. G. parodė, kad apie tai, jog V. V. spardė G. K., ji išgirdusi ne L. P., o A. V. namuose, kuriuose buvo ir G. Ž., tačiau nei A. V., nei G. Ž. tokių jos parodymų nepatvirtino.
Liudytojas R. P., L. P. vyras, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepatvirtino savo žmonos nurodytos aplinkybės, kad važiuojant mašina iš laidotuvių, po to jų namuose A. V. sakė mačiusi, kaip V. V. spardė G. K. Tik bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas parodė priešingai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nesiaiškindamas jo parodymų keitimo priežasčių, pripažino, kad parodymai yra patikimi. Liudytojo V. P. parodymai apie tai, kad jis girdėjęs A. V. sakant, jog ji mačiusi, kaip V. V. spardė G. K., yra priderinti prie jo motinos parodymų, juolab jų nepatvirtina ir jo tėvo liudytojo R. P. parodymai.
V. V. viso proceso metu neprisipažino, kad jis būtų prieš G. K. vartojęs smurtą ir jį sumušęs ar suspardęs, tikslo smurtauti neturėjo.
Teismai liudytojos A. V. parodymus vertino skirtingai, ši liudytoja yra brandaus amžiaus, turinti sveikatos sutrikimų moteris, nematanti kaire akimi. Anot liudytojos G. Ž., „vieną valandą taip kalba, kitą – kitaip“. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad A. V. savo parodymus priderino prie V. V. parodymų. Bylos aplinkybės patvirtina, kad ji nematė V. V. spardančio G. K., nebėgo pas kaimynę kviesti pagalbos. Pas G. Ž. A. V. užtruko apie valandą, gėrė arbatą, tik kartu su G. Ž. išėjusios iš sodybos į lauką pamatė per pievą einantį G. K., kuris nukrito. Dėl blogo regėjimo A. V. net negalėjo nuo G. Ž. sodybos atpažinti, kad tai G. K. Kitą dieną ji tik spėliojo apie tai, kad gal V. V. spyrė G. K. į nosį, o tai L. P. suprato kaip faktą.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo bylos įrodymus, iš jų ir liudytojų L. P., R. P., V. P., I. G., A. V. parodymus, juos objektyviai įvertino nurodydamas, kad dėl šių liudytojų parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo jie negali būti pripažinti tinkamais.
Taip pat tyrimo organams šioje byloje buvo daromas neleistinas spaudimas. Nukentėjusioji V. K. apklausiama teigė, kad jos vyras D. A. informavo policiją, kad būtų detaliau apžiūrėta įvykio vieta. D. A. – Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras. Nesant duomenų apie tai, kad prie G. K. mirties galėjo prisidėti tretieji asmenys, bylos tyrimas nedelsiant buvo perduotas Klaipėdos vyriausiajam policijos komisariatui. Byla, kurioje tyrimą organizavo ir kontroliavo Klaipėdos apygardos prokuratūros specializuoti prokurorai šių kategorijų bylose, buvo du kartus nutraukta, tačiau apskundus V. K. ji su kaltinamuoju aktu perduota į teismą. Apeliacinį skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio surašė ne apygardos teisme kaltinimą byloje palaikęs prokuroras, o pats Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras S. M., ne vienerius metus dirbęs Generalinėje prokuratūroje su D. A.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo V. V. gynėjo advokato E. Staponkaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje įvertino iš įvairių šaltinių surinktus įrodymus (įvykio vietos apžiūros protokolą, specialisto išvadas Nr. (duomenys neskelbtini), ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), ekspertų paaiškinimus teisme, nuteistojo ir liudytojų parodymus, kt. įrodymus byloje), lygino juos tarpusavyje ir priėjo teisiškai pagrįstą ir logišką išvadą, kad įrodymų visuma patvirtina, jog V. V. įvykdė jam inkriminuotą BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Iš kasaciniame skunde pateiktų argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo matyti, kad kasatorius kvestionuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą dviem pagrindiniais aspektais: 1) liudytojų parodymų vertinimo tinkamumo; 2) specialistų išvadų ir ekspertizės akto bei ekspertų parodymų teisme vertinimo tinkamumo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai asmenų parodymai baudžiamojoje byloje gaunami juos apklausiant BPK nustatyta tvarka, teismas privalo vertinti visą apklausos metu gautą su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis susijusią informaciją. Galima situacija, kad apklausos metu gauta visa ar dalis informacijos teismo gali būti pripažinta nepatikima, tačiau tokiu atveju teismo sprendimo motyvuose turi būti aiškiai nurodyta, dėl kokių priežasčių iš tam tikro šaltinio gauta informacija negrindžiamos teismo daromos išvados tiek tuo atveju, kai teismas gautą informaciją laiko patikima, tiek ir tais atvejais, kai informacijos patikimumu yra abejojama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32/2010">2K-32/2010</a>). Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pripažinti, jog V. V. tyčia nužudė G. K., akcentavo tai, kad liudytojai L. P., V. P., I. G. teigė iš A. V. sužinoję, kad V. V. savo namuose spardė ir mušė G. K., tačiau pati V. V. to nepatvirtino (neva išreiškė tik prielaidą apie galimą V. V. pavartotą smurtą prieš G. K.), A. V. taip pat nepatvirtino sakiusi liudytojai L. P. dėl kreipimosi pagalbos į liudytoją G. Ž., kad V. V. nemuštų G. K., tačiau to nepatvirtino ir G. Ž. Pagal G. Ž. ir A. V. parodymus jos G. K. paklaususios, ar šiam nereikia pagalbos, paliko apsvaigusį nuo alkoholio gulėti pievoje, iš tos pačios vietos L. P., R. P. ir V. V. parvežė G. K. į jo namus, kuriuose jis buvo rastas miręs. Liudytojai L. P., V. P., I. G. aiškino ne kartą girdėję A. V. sakant, kad V. V. mušė G. K., tačiau R. P. ir G. Ž. to nepatvirtinę. Liudytojos J. D. informacijos šaltinis – J. V., ši apie tai papasakojo T. J., o ji – R. K., tačiau J. V., kaip liudytojo, patikimumas buvo paneigtas. Taip pat apklausti policijos pareigūnai M. S. ir S. B., bendravę su liudytojais įvykio metu, tačiau jie parodė negavę jokios informacijos apie V. V. smurtavimą prieš G. K. Taigi pirmosios instancijos teismo V. V. kaltės įrodinėjimo grandinės išeities taškas buvo susijęs pirmiausia su liudytojos A. V. parodymų vertinimu, nes ji buvo pirminis informacijos kitiems liudytojams apie įvykį šaltinis. Tačiau šios liudytojos parodymai nebuvo vertinami išsamiai ir tai pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą apklausęs liudytoją A. V., taip pat liudytoją G. Ž., įvertino jų parodymų turinį ir palygino su kitais byloje esančiais liudytojų parodymais. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai ir aiškiai nurodė, dėl kokių priežasčių A. V. parodymai iš dalies laikytini informacija, kuria negrindžiamos teismo daromos išvados, nes jos patikimumu abejojama, o kuria parodymų dalimi remiamasi, darant išvadas (liudytojos A. V. parodymai apie esmines (ar tiriamo įvykio dieną ji matė V. V. ar ne, kiek butelių, vieną ar du, turėjo pas ją atėjęs G. K., ką girdėjo V. V. sodyboje eidama pas G. Ž., ką ir kaip pasakojo L. P. apie G. K. mirties aplinkybes) yra nenuoseklūs proceso metu, o vėlesnių apklausų metu parodymus davė atitinkamai pagal naujus byloje pateikiamus duomenis (išteisintojo V. V. parodymams atitinkančius parodymus), iš dalies keisdama savo pirmesnius parodymus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai įvertino tik dalį liudytojos A. V. parodymų, tai yra tik dėl vienos iš įvykio detalių, kad liudytoja nematė, kaip V. V. spardė G. K., nevertindamas, neanalizuodamas ir tarpusavyje bei su kitais byloje pateiktais įrodymais nepalygindamas liudytojos A. V. parodymų visumos, dėl to buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas, ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, išsamiai išanalizavo nuteistojo V. V. parodymus viso proceso metu, lygindamas juos su liudytojų A. V. ir G. Ž. parodymais, argumentuotai pasisakydamas dėl nuteistojo parodymų, kaip jo gynybinės versijos byloje, nurodydamas A. V. parodymų prieštaravimus dėl G. K. buvimo jos akivaizdoje, atskleidė įvykio mechanizmą, G. K. buvimo V. V. sodyboje laiką, jo išėjimą iš jos ir konkrečią vietą, kurioje jis buvo aptiktas liudytojų A. V. ir G. Ž. nukritęs ir sužalotas; liudytojų I. G., V. P. ir R. P. parodymai dėl esminių aplinkybių sutapo ir patvirtino liudytojos L. P. parodymus, kuri pirma iš A. V. išgirdo apie tai, kad V. V. spardė G. K., taip pat nustatyta ir konkreti šių veiksmų atlikimo vieta, analizuojant sutampančius tarpusavyje liudytojų parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą. Tai, kad liudytojų iš A. V. girdėtas aplinkybes, ji pati, tai yra A. V., paneigė, minėtų liudytojų parodymų nedaro nepatikimais, nes jie dėl esminių aplinkybių sutapo ir vieni kitus atitiko. Nors minėti liudytojai patys tiesiogiai įvykio nematė, tačiau visi jie esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes sužinojo iš to paties asmens, tai yra A. V., skirtingose vietose ir skirtingomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas faktines įvykio aplinkybes, taip pat išsamiai pasisakė, vertindamas liudytojų parodymus apie tai, kad duomenų, jog G. K. būtų buvęs sužalotas laikotarpiu nuo jo radimo G. Ž. pievoje iki jo radimo savo namuose jau mirusio, nėra. Taip pat pažymėtina tai, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, jog vien aplinkybė, kad liudytojai yra nukentėjusiojo giminaičiai, jų parodymų kritiško vertinimo savaime nesuponuoja. Kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnyje nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44/2007, 2K-33/2014). L. P., R. P., V. P. ir I. G. buvo pasirašytinai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, vien tai, kad jie yra G. K. giminaičiai, jų parodymų tikrumo savaime nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismo atliktu liudytojų parodymų tyrymo išsamumu, susijusiu su bylos faktinių aplinkybių nustatymu, nėra pagrindo abejoti.
Kasaciniame skunde taip pat pateikiamas savas specialistų išvadų ir ekspertizės akto šioje byloje vertinimas, siekiant pagrįsti G. K. mirties galimą priežastį – griuviminę traumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. iš naujo įrodymų nerenka, netiria ir nevertina. Prie kasacinio skundo yra pridėtas naujas privačios ekspertizės aktas. Įrodymų tyrimas nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija, tad jis nėra vertinamas. Byloje esančiose teismo medicinos specialisto išvadose konstatuota, kad G. K. mirties priežastis yra sunki galvos trauma, sužalojimai galvoje kilo nuo ne mažiau kaip vieno trauminio smūginio poveikio į galvos kairę pusę griuvimo ir atsitrenkimo į galbūt nelygią plokštumą. Ekspertas Remigijus Petrauskas patvirtino, kad G. K. sužalojimai galėjo būti padaryti tiek atsitrenkiant, tiek smūgiuojant. Tokią specialisto išvadose nustatytą sužalojimų padarymo mechanizmą paneigė vėliau atliktos ekspertizės išvados. Teismo medicinos ekspertizės akte nurodyta, kad G. K. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruvomis kairiųjų momeninės ir pakaušinės sričių minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimu ir susitelkimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. G. K. mirtį sukėlę trauminiai poveikiai į kairiąją momeninę ir pakaušinę sritis nėra būdingi griuvimui. Sužalojimai galėjo būti padaryti žmogaus kumščiu ar koja (įskaitant ir apautą avalyne). Ekspertas R. Laurinavičius patvirtino ekspertizės išvadas ir paaiškino, kad kairės momeninės dalies ir pakaušio apatinės dalies sužalojimai nėra būdingi griūnant ant lygaus paviršiaus, nes griūnant yra traumuojama labiausiai atsikišusi galvos sritis, šiek tiek virš pakauškaulio gumburo. Šias abi kraujosruvas padaryti vienu traumuojančiu poveikiu neįmanoma. Be to, ekspertas taip pat nurodė, kad G. K. nebuvo nustatyta kitų papildomų sužalojimų rankose – alkūnėse ar kojose – keliuose būdingų griuvimui. Iš tokių sužalojimų kraujavimo nėra. G. K. kraujavimo iš nosies priežastis ekspertizės akte ir specialisto išvadose nebuvo nustatyta, galėjo būti tiek trauminės, tiek netrauminės kilmės kraujavimas, tačiau nei ekspertizės išsamumui, nei išvadų pagrįstumui tai įtakos neturi. Taip pat pažymėtina, kad specialistų išvados bei ekspertizės aktas įvertinti ne tik atskirai, bet ir kitų byloje esančių įrodymų kontekste, išsamiai atskleidžiant netiesioginių įrodymų grandinę, pagrindžiančią V. V. kaltę dėl jam inkriminuotos BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.
Dėl proceso išlaidų
9. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-20/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-20/2011">2K-20/2011</a>, 2K-153-696/2015 ir kt.). Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo gynėjo kasacinį skundą, kuris pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas. Minėta, kad, priimdamas sprendimą dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė kasacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LTY5Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177-696/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177-696/2015">2K-177-696/2015</a>). Nukentėjusiosios V. K. atstovas R. Jurka pateikė 450 Eur atstovavimo išlaidas patvirtinantį dokumentą bylos nagrinėjimo metu, šios išlaidos laikytinos pagrįstomis ir priteistinos iš nuteistojo V. V.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. V. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus kasacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo V. V. priteisti 450 Eur atstovavimo išlaidų nukentėjusiajai V. K.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Eligijus Gladutis
Artūras Ridikas
