Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-200-916/2018 Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00568-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. H. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje pagal ieškovės J. H. G. ieškinį atsakovei V. K., tretieji asmenys Širvintų rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl kelio servituto nustatymo, ir pagal atsakovės V. K. priešieškinį ieškovei J. H. G., tretieji asmenys Širvintų rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl įpareigojimo sutvarkyti išvažinėtą atsakovės žemės sklypą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo: 1) nustatyti per atsakovei priklausantį 18,8708 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), laikiną 4 m pločio kelio servitutą pagal matininko V. K. 2015 m. rugsėjo 16 d. parengtą naudojimosi žemės sklypu planą su servitutu M 1:5000, su teise ieškovei naudotis transporto priemonėmis ir eiti juo pėsčiomis (viešpataujantysis daiktas – 11,71 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), iki Širvintų rajono savivaldybės administracija įrengs ir įteisins Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3207-89 (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotą 4 m pločio vietinės reikšmės kelią, ir priteisti iš ieškovės vienkartinę žemės sklypo rinkos vertės 165 Eur dydžio kompensaciją atsakovei už naudojimąsi laikinu servitutu; 2) tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad atsakovei priklausančiame 18,8708 ha žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) 4 m pločio kelio servitutas negali būti nustatytas laikinai, teismo prašė: 2.1) priteisti bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovės naudai 0,1379 ha dydžio atsakovei priklausančio 18,8708 ha žemės sklypo dalį, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), matininko V. K. 2015 m. rugsėjo 16 d. parengtame naudojimosi žemės sklypu plane su servitutu M 1:5000 pažymėtą posūkio taškais: 14-15-16-17-18-19-20-2122-23-24-25-26-27-28-29-30-31-32-33-34-14, ir nustatyti šioje sklypo dalyje 4 m pločio kelio servitutą (viešpataujantysis daiktas – 11,71 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) su teise naudotis transporto priemonėmis ir eiti juo pėsčiomis; 2.2) priteisti iš ieškovės už priteistą žemės sklypo dalį (0,1379 ha) rinkos vertės 165 Eur dydžio kompensaciją atsakovei; 3) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad jai nuo 1998 m. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir sodybos pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). Į savo sklypą ir sodybą ieškovė visą gyvenimą galėjo patekti per pietinėje jos žemės sklypo pusėje buvusį 4 m pločio kelią, kurį nuolatos remontuodavo ir prižiūrėjo viena, niekas daugiau šiuo keliu nesinaudojo, todėl papildomas kelio servitutas ir nebuvo nustatytas. Ties šiuo keliuku esančiu 18,8708 ha žemės sklypu (projektinis Nr. 792, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), naudojosi, o vėliau (2013 m.) nuosavybės teises į jį įsigijo atsakovė. Pastaroji, įsigijusi nuosavybėn šį žemės sklypą, pradėjo drausti ieškovei naudotis keliu. Nacionalinės žemės tarnybos Širvintų skyrius paaiškino, kad valdininkai privažiavimo kelią ieškovei suprojektavo iš kitos pusės, iš kurios niekada nebuvo galima ir iki šios dienos neįmanoma privažiuoti prie ieškovės žemės sklypo, o pageidaujamas naudotis kelias, kuriuo ji važinėjo per atsakovės žemės sklypą iki savojo, nėra nustatytas. Tariamas privažiavimo kelias iki jos žemės sklypo yra neva užtikrintas iš šiaurinės sklypo pusės (nuo 18 m pločio rajoninės reikšmės kelio) 4 m pločio vietinės reikšmės viešuoju keliu ir 4 m pločio servitutiniu keliu per gretimą privatų žemės sklypą (projektinis Nr. 750). Šis tariamo kelio servitutas nustatytas neinformavus ieškovės, 2007 m. rengiant (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Ieškovei priklausančio žemės sklypo šiaurinėje pusėje nėra nei 30 m ilgio ir 4 m pločio servitutinio kelio žemės sklype, nei ~500 m ilgio ir 4 m pločio vietinės reikšmės kelio. Ieškovės teigimu, 16 metų su ~500 m ilgio ir 4 m pločio vietinės reikšmės keliu nebuvo daroma jokių veiksmų ir artimiausiu metu Širvintų savivaldybė nesirengia to daryti, nes neturi pakankamai lėšų keliui įrengti. Tad nustatytas servitutas praktiškai neįgyvendintas. Per medžiais, krūmais apaugusį, duobėtą ir šaltiniuotą neišvažiuojamą su lengvuoju automobiliu lauką garbingo amžiaus ieškovė negali pasiekti savo žemės sklypo ir sodybos. Papildomai dėl antrojo alternatyvaus kelio servituto atlyginimo būdo ieškovė pažymėjo, kad atsakovė iki šiol nepagrindė, kokių nuostolių ji patirsianti dėl prašomo nustatyti servituto. Kadangi atsakovė įsigijo žemės sklypą iš valstybės su jau egzistavusiu keliuku (gatve), todėl šios žemės dalies išpirkimas, t. y. jos būsimų išlaidų šiai žemės daliai išpirkti atlyginimas, jokių nuostolių ar nepatogumų nesukels.

Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/SS00MjI0LTIwOC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'I-4224-208/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="I-4224-208/2016">I-4224-208/2016</a>, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, 2016 m. balandžio 7 d. sprendime, kuris jau yra įsiteisėjęs, konstatavo, kad jokio kelio atsakovei priklausančiame sklype nėra, kelias per atsakovei priklausantį sklypą niekada nebuvo suprojektuotas, taigi šios aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiai bylai. Prie ieškinio pateikti dokumentai taip pat patvirtina, kad jokio kelio atsakovei priklausančiame sklype nėra, kad atsakovė įsigijo sklypą be jokių kelių ir servitutų, kelias per atsakovei priklausantį sklypą niekada nebuvo suprojektuotas, atvažiuoti į ieškovei priklausantį sklypą iš šiaurinės sklypo pusės yra suprojektuotas 4 m vietinės reikšmės kelias ir servitutinis kelias. Ieškovės teiginiai, kad jai nustatytu servitutiniu keliu važiuoti nepatogu ir reikia investicijų, nesudaro teisinio pagrindo nustatyti servitutą per atsakovės sklypą.

Atsakovė patikslintu priešieškiniu prašė: 1) įpareigoti ieškovę per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis sutvarkyti išvažinėtą atsakovės sklypo dalį, kad ši būtų tinkama naudoti pagal nustatytą sklypo paskirtį – žemės ūkio veiklai vykdyti: pašalinti iš šios sklypo dalies ieškovės suvežtą statybinį laužą ir kitas šiukšles, išlyginti išvažinėtą sklypo dalį; 2) teismui nusprendus patenkinti ieškovės reikalavimą, nustatyti atlygintinį servitutą ir įpareigoti ieškovę kiekvieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki servituto pabaigos mokėti atsakovei teismo nustatyto dydžio kompensaciją, padengiančią su nuosavybės teisės suvaržymu susijusius atsakovės nuostolius; 3) ieškovės patikslintą ieškinį atsakovei, trečiasis asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracija, dėl kelio servituto nustatymo atmesti; 4) priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos teismui pateiktame atsiliepime su ieškovės reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti. Nurodė, kad ieškovei buvo išaiškinta, jog privažiavimas iki jos žemės sklypo yra užtikrintas iš šiaurinės sklypo pusės nuo 18 m pločio rajoninės reikšmės kelio 4 m pločio vietinės reikšmės viešuoju keliu ir servitutiniu keliu per gretimą privatų žemės sklypą (projektinis Nr. 750), o kelias per gretimą žemės sklypą iki ieškovės žemės sklypo nėra nustatytas. Ieškovė turėjo galimybę susipažinti su parengtu (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu ir reikšti pastabas ir (ar) pretenzijas dėl jo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektų (parengtų 1992–2009 m. laikotarpiu) planinėje medžiagoje punktyrine linija pažymėtas kelias šiaurinėje ieškovės žemės sklypo pusėje, šioje vietoje kelias nurodytas ir ieškovės preliminariame žemės sklypo plane. Iš 1995 m. ortofotografinio žemėlapio matyti, kad minėtas kelias šiaurinėje ieškovės žemės sklypo dalyje yra naudojamas, išvažinėtas. 2009 m. ortofotografinis žemėlapis patvirtina, kad ieškovė naudojasi keliu iš pietinės pusės, t. y. per atsakovės žemės sklypą, o 2013 m. ortofotografinis žemėlapis patvirtina, kad buvęs kelias šiaurinėje ieškovės žemės sklypo pusėje nenaudojamas, apleistas. Darytina išvada, kad privažiavimo iki ieškovės žemės sklypo klausimas buvo išspręstas žemės sklypo grąžinimo metu, t. y. privažiavimo galimybė iki jos žemės sklypo buvo užtikrinta ir nustatyta administraciniais aktais. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad kelias per atsakovės žemės sklypą yra patogesnis ieškovei, jis nėra objektyviai būtinas, o tuo atsakovės nuosavybės teisė būtų nepagrįstai ir neatlygintinai suvaržoma.

Trečiasis asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu su patikslintu ieškiniu sutiko. Nurodė, kad vietinės reikšmės kelias (iš šiaurinės ieškovės žemės sklypo pusės) yra neišvažiuojamas, neįrengtas (suprojektuotas tik dokumentuose), juo ieškovė šiuo metu neturi galimybės pasiekti savo sodybos. Kelio atkarpos nuo krašto kelio Nr. 4318 iki (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) įrengimas preliminariai kainuotų 98 735,42 Eur, tokia suma Širvintų rajono savivaldybės administracijai būtų neproporcingai didelė finansinė našta, ypač atsižvelgiant į tai, kad įrengtu keliu naudotųsi tik ieškovė. Šiuo metu nėra jokių objektyvių galimybių suprojektuoti ir įrengti kelią (iš šiaurinės ieškovės žemės sklypo pusės), nuo kurio ieškovė įsirengtų servitutinį kelią į savo sodybą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Širvintų rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovei nuo 1998 m. lapkričio 2 d. priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3207-89, matyti, kad per ieškovei priklausantį žemės sklypą iš šiaurinės žemės sklypo pusės suprojektuotas 4 m vietinės reikšmės ir servitutinis kelias. Iš atsakovės žemės sklypo nuosavybės dokumentų, 2013 m. birželio 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, jos žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos matyti, kad jos žemės sklype kelio servituto ieškovei patekti į savo žemės sklypą nėra. Teismo vertinimu, visi šie duomenys rodo, kad nėra pagrindinės sąlygos – objektyvaus būtinumo nustatyti kelio servitutą per atsakovės žemės sklypą, t. y. ieškovė turi galimybę patekti į savo žemės sklypą per jai dokumentuose nustatytą servitutinį kelią.

Teismas nesutiko su ieškove, kad sąnaudos pasidaryti kelią yra labai didelės ir kur kas protingiau bei ekonomiškiau važinėti keliu per atsakovės žemės sklypą. Iš ieškovės pateikto antstolės J. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir prie jo pridėtų nuotraukų teismas nustatė, kad tiek per ieškovės sklypą einantis kelias, tiek per atsakovės šiaurinę žemės sklypo pusę suprojektuotas kelias nedaug skiriasi. Ieškovės žemės sklype yra išvažinėtas lauko kelias, jis nėra žvyruotas ir gerai padarytas kelias, o norint normaliai važinėti visais metų laikais, jį reikia sutvarkyti, investuoti lėšų. Antrasis kelias – prastesnis, matomos tik provėžos, tačiau ir šioje vietoje yra lauko kelias, kurį sutvarkius (nupjovus žolę ir t. t.) taip pat galima važiuoti, nes anksčiau tuo keliu buvo važinėjama. Teismas pažymėjo, kad ieškovės ir trečiojo asmens Širvintų rajono savivaldybės nurodyta kelio padarymo sąmata yra didelė, tačiau šiuo atveju buvo apskaičiuotas geras vietinės reikšmės kelias ir geras naujas servitutinis kelias, atitinkantis įstatymų keliamus reikalavimus. Teismo vertinimu, tokios kokybės kelio, koks yra ieškovės sklype, t. y. į išvažinėtą lauko kelią kai kuriose vietose paklojus statybinių atliekų, įrengimas kainuotų gerokai mažiau, o norint padaryti ieškovės sklype esantį kelią atitinkamo lygio, neaišku, ar suma skirtųsi, todėl, teismo nuomone, naujo kelio išlaidos nėra ta aplinkybė, kuri leistų nustatyti atsakovės žemės sklype servitutą.

Teismo vertinimu, svarbi aplinkybė, matoma iš 1995 m. ortografinio žemėlapio, kad kelias, esantis ieškovės šiaurinėje dalyje, buvo naudojamas, išvažinėtas, o vėlesniame 2013 m. ortografiniame žemėlapyje matyti, kad šis kelias jau yra nenaudojamas, apleistas, apaugęs žolėmis ir krūmais. Taigi, ieškovė pasirinko naują vietą keliui ir apleido šiaurinėje dalyje jai privažiuoti nustatytą kelią, nedėjo pastangų, kad išsaugotų ir (ar) pagerintų jo būklę, nesikreipė į savivaldybę dėl kelio tvarkymo (išskyrus kartą 2016 m.).

Teismas nesutiko su ieškovės teiginiu, kad ji neturėjo galimybės ir teisės remontuoti vietinės reikšmės kelio, nes jis priklauso savivaldybei, todėl kelias šiaurinėje sklypo pusėje beveik išnyko. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovė iki 2016 m. būtų kreipusis dėl kelio remonto į savivaldybę ar kitas valstybės institucijas ir (ar) kad būtų prašiusi leisti pagerinti kelio būklę savo lėšomis ir jai būtų buvęs pateiktas neigiamas atsakymas. Teismas laikė nepagrįstu ieškovės teiginį, kad atsakovė įsigijo žemės sklypą iš valstybės su jau egzistavusiu keliuku (gatve), todėl šios žemės dalies išpirkimas, t. y. jos būsimų išlaidų šiai žemės daliai išpirkti atlyginimas, jokių nuostolių ar nepatogumų nesukeltų.

Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė teismo prašė nustatyti laikiną kelio servitutą, realiai jo nustatymas praktiškai reikštų nuolatinį kelio servituto nustatymą, nes Širvintų rajono savivaldybė nurodė, kad artimiausiu metu tikrai nesiruošia tiesti kelio ieškovei, nes šis reikalingas tik jai, šio kelio tiesimas nėra prioritetinis, kainuoja gana daug, o savivaldybė neturi pakankamai lėšų. Be to, ir pati ieškovė nėra pakankamai aktyvi ir, tikėtina, ji nesiimtų jokių priemonių dabartinei situacijai pakeisti.

Atsižvelgdamas į tai, kad: nenustatytas ieškovės prašomo nustatyti kelio būtinumas, ieškovė turi kitą vietą patekti į savo žemės sklypą, servitutas negali būti nustatomas tik todėl, jog naudotis servitutu yra pigiau ir patogiau, nes tai reikštų, kad vieno asmens problemos sprendžiamos kito asmens sąskaita, nepagrįstai suvaržant šio nuosavybės teisę, teismas ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Teismo vertinimu, kadangi neįrodytas objektyvus ir konkretus poreikis teismo sprendimu nustatyti prašomą servitutą, tiesioginę teisinę aktualiją praranda ir servituto atlygintinumą reglamentuojančių teisės normų taikymas.

Pasisakydamas dėl priešieškiniu reiškiamo reikalavimo įpareigoti ieškovę sutvarkyti išvažinėtą atsakovės žemės sklypą, teismas sprendė, kad byloje neįrodyta, jog būtent ieškovė padarė kelią per atsakovės žemės sklypą, todėl priešieškinį atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 17 d. nutartimi Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą, išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

Teisėjų kolegija, vertindama sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl kelio servituto nustatymo, pagrįstumą sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos duomenis, ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė neįrodė pagrindinės sąlygos – objektyvaus būtinumo nustatyti kelio servitutą per atsakovės žemės sklypą, o privažiavimo galimybė prie ieškovės žemės sklypo yra užtikrinta suprojektuotais keliais.

Kaip matyti iš faktinės situacijos, ieškovė turi galimybę prie savo sklypo privažiuoti tam tikslui suprojektuotu keliu – rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytais žemės (kelio) servitutais ieškovei buvo užtikrintas privažiavimas į jai priklausantį sklypą iš šiaurinės sklypo pusės per kitus sklypus. Šias aplinkybes pagrindžia byloje esantys duomenys apie du suformuotus kelius, t. y. ~500 metrų ilgio ir 4 metrų pločio žemiausios kategorijos (IIIv) vietinės reikšmės kelio atkarpa, kuri buvo suprojektuota Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3207089, Širvintų rajono savivaldybei priklausančiame žemės sklype; ir 35 metrų ilgio ir 4 metrų pločio servitutinis kelias, suprojektuotas Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugpjūčio 23 d. įsakymu Nr. 2-3-8904-89, esantis 1,75 ha žemės sklype, priklausančiame J. M. (projektinis Nr. 750). Kolegijos vertinimu, nors privažiuoti šiais keliais yra sunkiau dėl prastos jų būklės, tai neatima iš ieškovės galimybės jais naudotis, tuo labiau patekti į savo žemės sklypą. Nors toks privažiavimas ir yra ne toks patogus ieškovei, tačiau jis neapsunkina kitų asmenų teisės į nuosavybę. Kolegija sprendė, kad ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog, nenustačius prašomo kelio servituto, ieškovė negalės patekti į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) esamais keliais, o teiginiai, kad ieškovei nustatytu servitutiniu keliu važiuoti nepatogu ir reikia investicijų, nesudaro teisinio pagrindo nustatyti servitutą per atsakovės sklypą, kadangi kelio servitutas nustatomas iškilus būtinumo, o ne patogumo poreikiui.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad už bendro naudojimo kelių įrengimą ir techninę būklę Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje atsakinga Širvintų rajono savivaldybė. Širvintų savivaldybė yra žemės, kurioje suprojektuotas privažiavimo kelias prie ieškovei priklausančio sklypo, patikėtinė, taigi ieškovė, siekdama įgyvendinti savo teises dėl tinkamo privažiavimo kelio iki jos namų, savo teises turėtų ginti būtent ta tvarka, kurią nurodė Vilniaus apygardos administracinis teismas tarp šalių išnagrinėtoje byloje priimtame 2016 m. balandžio 7 d. sprendime (žr. šios nutarties 4 punktą), neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Kaip matyti, į Širvintų rajono savivaldybę dėl kelio remonto ieškovė kreipėsi tik vieną kartą 2016 m. balandžio 5 d., gauto atsakymo teisės aktų nustatyta tvarka neskundė. Po šio rašto gavimo praėjo beveik 1 metai ir per šį laikotarpį jokių veiksmų ieškovė daugiau nesiėmė. Šioje byloje patikslinusi ieškinio reikalavimus ir susiejusi juos su savivaldybės veiksmais, jokių reikalavimų nei šioje, nei kitose bylose savivaldybei neiškėlė. Kaip matyti, privažiavimo kelio vieta iki ieškovės žemės sklypo šiaurinėje dalyje nurodyta ir jos žemės sklypo plane, tačiau užuot ėmusis priemonių administraciniais aktais nustatytam privažiavimo keliui tvarkyti, ieškovė naudoja per atsakovės sklypą savavališkai išvažinėtą sklypo dalį ir pareikštu ieškiniu reikalauja nustatyti servitutą per atsakovės sklypą. Taip pat ieškovė pati pripažįsta, kad, gavusi neigiamą savivaldybės atsakymą dėl vietinės reikšmės kelio remonto, savivaldybės veiksmų skųsti neketina ir kitokių priemonių imtis nežada. Toks ieškovės elgesys negali pateisinti atsakovės nuosavybės teisių apribojimo. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė neišnaudojo visų objektyvių ir įmanomų galimybių neapriboti atsakovės, kaip gretimo žemės sklypo savininkės, teisių. Kolegijos vertinimu, ieškovė siekia patenkinti savo interesus atsakovės sąskaita, t. y. reiškia reikalavimą leisti jai naudotis svetimu daiktu tik dėl to, kad jai taip naudingiau ir patogiau. Esant tokiai situacijai servituto nustatymas reikštų nepagrįstą kito savininko – atsakovės – nuosavybės teisės ribojimą ir neatitiktų tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovės visų ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nagrinėjant bylas, susijusias su servituto nustatymu (dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyto būtinumo kaip vienos servituto nustatymo sąlygų nustatymo aiškinimo ir taikymo), pagal kurią, jeigu asmuo, nepasinaudodamas kaimyniniu sklypu (sklypais), negali patekti į jam priklausantį namą ar butą, servituto nustatymo būtinybė yra akivaizdi ir jos negali paneigti abstrakti galimybė ateityje įrengti kitą kelią arba realiai neegzistuojantis administraciniu aktu nustatytas servitutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-126/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-126/2012">3K-3-126/2012</a>; 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02My8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-63/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-63/2013">3K-3-63/2013</a>). Taigi kasacinis teismas yra suformulavęs privalomą taisyklę, kad servitutas nustatomas net ir tuo atveju, jeigu ateityje gali būti įrengtas kitas kelias ar yra tik teorinė ir nuo daikto, kuriam ketinama nustatyti servitutą, savininko nepriklausanti galimybė turėti alternatyvų priėjimą, privažiavimą prie savo žemės sklypo.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl alternatyvaus kelio realumo egzistavimo, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalį. Šį esminį civilinio proceso normos pažeidimą teismas padarė dėl to, kad, vertindamas ieškovės realiai egzistuojančią ar neegzistuojančią galimybę kitu, ne atsakovės žemės sklype esančiu istoriniu keliu patekti į savo žemės sklypą ir gyvenamąjį namą ir remdamasis tik vienu neaktualią 1995 m. situaciją atspindinčiu įrodymu, nusprendė, jog ieškovė neva turi realią galimybę tai padaryti, nors byloje buvo pateikti ir kiti tiesioginiai 2009–2016 m. gauti įrodymai, kad ieškovė iki šiol kitaip nei per atsakovės žemės sklype esantį istorinį kelią neturi realios galimybės pasiekti jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir gyvenamojo namo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad realiai nėra kitos kelio alternatyvos.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Vien tai, kad asmuo, nepasinaudodamas kaimyniniu sklypu (sklypais), negali patekti į jam priklausantį namą ar butą, nesudaro pagrindo nustatyti servitutą. Ieškovė netinkamai interpretuoja kasacinio teismo išaiškinimą, nepagrįstai jį ištraukdama iš konteksto, servituto taikymo sąlygas aiškina susiaurintai, apsiribodama tik viena servituto taikymo sąlyga. Tokia ieškovės pozicija neatitinka naujesnės, pakeičiančios ankstesniąją kasacinio teismo suformuotos servitutų nustatymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02My03MDEvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-63-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-63-701/2016">3K-3-63-701/2016</a>; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NC0yNDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-94-248/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-94-248/2016">3K-3-94-248/2016</a>). Šiuo atveju ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad servituto per atsakovės žemės sklypą nustatymas yra objektyviai būtinas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė turi galimybę prie savo žemės sklypo privažiuoti tam tikslui suprojektuotu keliu.

Teismas visus byloje esančius rašytinius įrodymus įvertino tinkamai, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, ieškovės ieškinio reikalavimus išsprendė pagal teisės aktų reikalavimus, nepažeidė jokių materialiosios ir proceso teisės normų, laikėsi teismų praktikoje suformuluotų taisyklių.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Teismas iš byloje esančių duomenų faktines aplinkybes nustatė teisingai. Ieškovei nuo 1998 m. lapkričio 2 d. priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini). (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Privažiavimo kelio vieta iki jos žemės sklypo šiaurinėje dalyje yra suprojektuota žemės reformos žemėtvarkos projektuose bei nurodyta ieškovės žemės sklypo plane. Iš 2013 m. birželio 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, ieškovės žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos matyti, kad atsakovės žemės sklype kelio servituto ieškovei patekti į savo žemės sklypą nėra.

Ieškovė neišnaudojo visų objektyvių ir įmanomų galimybių naudotis suprojektuotu keliu, todėl pagrįsta teismo išvada, jog privažiavimo galimybė prie ieškovės žemės sklypo yra užtikrinta suprojektuotais keliais.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 4.126 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo bei įrodymų vertinimo

Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Šiame straipsnyje yra įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu, tai: savininkų nesutarimas ir būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį, tačiau, nepaisant to, servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau.

Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę. Teismo sprendimu nustatant servitutą būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Taigi, nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų proporcingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NC0yNDgvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-94-248/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-94-248/2016">3K-3-94-248/2016</a> 13, 15 ir 24 punktus ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamoje byloje šalys nesutaria dėl ieškovės prašomo nustatyti kelio servituto objektyvaus būtinumo sąlygos egzistavimo. Teismai nustatė, kad ieškovei nuo 1998 m. lapkričio 2 d. priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovei per jai priklausantį žemės sklypą iš šiaurinės žemės sklypo pusės suprojektuotas 500 metrų ilgio ir 4 metrų pločio vietinės reikšmės servitutinis kelias, o per J. M. priklausantį žemės sklypą suprojektuotas 35 metrų ilgio ir 4 metrų pločio servitutinis kelias. Pirmasis kelias ieškovės žemės sklype yra išvažinėtas lauko kelias, jis nėra žvyruotas ir patogus naudoti. Antrasis kelias yra prastesnis, matomos tik provėžos, tuo keliu anksčiau buvo važinėjama. 1995 metų ortografiniame žemėlapyje matoma, kad šiuo keliu (sudarytas iš dviejų, servitutais nustatytų), esančiu ieškovės sklypo šiaurinėje dalyje, tuo metu buvo naudojamasi, jis išvažinėtas. Teismai nustatė, kad 1995 metų ortografiniame žemėlapyje matomas kelias, esantis ieškovės žemės sklypo šiaurinėje dalyje, yra naudojamas, išvažinėtas. Vėlesniame 2013 metų ortografiniame žemėlapyje matyti, kad šis kelias jau yra nebenaudojamas, apleistas, apaugęs žolėmis ir krūmais. Teismai priėjo prie išvados, kad ieškovė pasirinko naują vietą keliui, kuris iki 2013 metų ėjo per valstybei priklausančią žemę, ir apleido šiaurinėje dalyje jai privažiuoti nustatytą kelią, ir šis dėl natūralaus gamtos poveikio tapo prastos būklės. Teismai sprendė, kad ieškovė nedėjo pastangų išsaugoti 1995 metų ortografiniame žemėlapyje matomą kelią ar pagerinti jo būklę, o privažiuoti ir prieiti prie savo sklypo naudojosi žeme, kuri, 2013 metais įsigijus žemės sklypą iš valstybės, tapo atsakovės nuosavybe. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentams, kad nepaisant to, jog privažiavimas ieškovės interesais valstybės institucijų suprojektuotais ir iki 1995 metų naudotais keliais šiuo metu yra apsunkintas dėl smarkiai suprastėjusios jų būklės, tačiau tai neatima iš ieškovės galimybės jais naudotis patenkant į savo žemės sklypą. Ieškovės argumentai, kad keliu, į kurį ieškovei administraciniu aktu nustatyta servituto teisė, važiuoti yra nepatogu ir reikia investicijų, neteikia teisinio pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė, įgyvendindama savo nuosavybės teisę ir siekdama, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes nuosavybės teisę įgyvendinti neapribojant atsakovės teisių ir interesų.

Kasaciniame skunde ieškovė ginčija teismų atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, nesutinka su teismų padarytomis faktinių aplinkybių įvertinimo išvadomis dėl objektyvaus būtinumo sąlygos, reikalingos servitutui teismo sprendimu nustatyti, egzistavimo.

Nors ieškovė skunde nurodo CPK 185 straipsnio pažeidimą, tačiau teisėjų kolegija, remdamasi išplėtota ir nuoseklia teismų praktika dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>). Kasacinis teismas netiria faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi teismų procesinių sprendimų turinį, nurodo, kad teismai ištyrė ir įvertino šiai bylai reikšmingus įrodymus. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju kasacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėję teismai padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą, nepagrįstas, nes teismai iš esmės įvertino visas reikšmingas nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybes, tarp jų ir dėl ieškovės skunde išvardytų įrodymų. Kasacinio skundo argumentai iš esmės yra susiję su įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimu, t. y. grindžiami atskirų įrodymų turinio analize, tačiau vien ta aplinkybė, kad byloje priimtas ieškovei nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog tai padaryta neįvertinus įrodymų visumos. Minėta, kad konkrečių byloje pateiktų įrodymų turinio vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 185 straipsnio) pažeidimo priimant skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas nenustatė.

Bylą nagrinėję teismai kasaciniame skunde nurodytus įrodymus (Nacionalinės žemės tarnybos ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos atstovų paaiškinimai teisme, antstolės J. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, UAB „Nekilnojamojo turto projektai“ parengta Žemės sklypo schema, Širvintų rajono savivaldybės administracijos raštas Nr. 40-110, VĮ Registrų centro kadastro žemėlapio išrašai) ištyrė, įvertino ir tuo pagrindu susiformavo teismo įsitikinimas, kad iki 1995 metų naudotas ir ortografiniuose žemėlapiuose fiksuotas kelias, kuriuo buvo patenkama į ieškovės sklypą, yra prastos būklės, paveiktas natūralių gamtoje vykstančių procesų, juo eiti ir (ar) važiuoti ieškovei nėra patogu, tačiau jis egzistuoja ir iš esmės gali būti naudojamas įdėjus minimalias pastangas ir resursus. Teismų pateiktas skirtingas nei ieškovės įrodymų vertinimas neteikia pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje konstatuotinas CPK 185 straipsnio nuostatų pažeidimas.

Ieškovė teigia, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl būtinumo, kaip vienos iš servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygų, ir nurodo, kad kasacinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-126/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-126/2012">3K-3-126/2012</a> išaiškino, jog servituto nustatymo būtinybė yra akivaizdi ir jos negali paneigti abstrakti galimybė ateityje įrengti kitą kelią arba realiai neegzistuojantis administraciniu aktu nustatytas servitutas.

Šiame kontekste pažymėtina nuosekliai suformuota kasacinio teismo praktika, pagal kurią nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas); bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xNjIvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-162/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-162/2009">3K-7-162/2009</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai nesivadovavo minėta kasacinio teismo praktika, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-126/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-126/2012">3K-3-126/2012</a> buvo konstatuota, jog administraciniu aktu nustatytas servitutas buvo praktiškai neįgyvendintas (ėjo per pastatą, kurio atsakovė nenugriovė), o kelias per istorinę įvažą buvo neįmanomas dėl jos nebuvimo; teismas sprendė, kad servitutas nustatytinas tik konstatavus nesant realiai egzistuojančios alternatyvos pasinaudoti kitam asmeniui priklausančiu nuosavybės teisės objektu. Nagrinėjamoje byloje – priešingai: teismai, ištyrę ir įvertinę šalių pateiktus įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad reali alternatyva, nors ji ieškovei ir ne tokia patogi bei naudinga, kaip pasinaudojant atsakovės turtu, egzistuoja, todėl nekonstatavo objektyvaus būtinumo sąlygos egzistavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą teismo sprendimu, taikymas atitinka nuosekliai kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl objektyvaus būtinumo sąlygos konstatavimo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymą teismo sprendimu, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą, pagal byloje nustatytas aplinkybes, nepažeidė pirmiau nurodytų teisės normų, todėl nėra pagrindo naikinti teismų priimtus procesinius dokumentus pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 2,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Remiantis teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Dėl šios priežasties 2,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas valstybei iš ieškovės nepriteistinas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTM2LTMxMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-136-313/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-136-313/2018">e3K-3-136-313/2018</a> 35 punktą).

Atsakovė prašė priteisti iš ieškovės kasaciniame teisme turėtų 800 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, susijusį su atsiliepimo į kasacinį skundą parengimu, pateikė šių išlaidų dydį ir faktą pagrindžiančius įrodymus. Atsakovės patirtos išlaidos už advokato pagalbą neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 7, 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio. Atmetus ieškovės kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovei iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki kasacinio teismo nutarties priėmimo uždrausta atsakovei panaikinti ar kitaip gadinti faktiškai esantį ir matininko V. K. 2015 m. rugsėjo 16 d. parengtame naudojimosi žemės sklypu plane su servitutu M 1:5000 nurodytą 4 metrų pločio kelią, esantį atsakovei priklausančiame 18,8708 ha žemės sklype.

Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka ir ieškinį atmetus, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas nėra priverstinai vykdytinas, pirmiau nurodyta teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (CPK 150 straipsnio 3 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 10 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – iki kasacinio teismo nutarties priėmimo uždraudimą atsakovei V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) panaikinti ar kitaip gadinti faktiškai esantį ir matininko V. K. 2015 m. rugsėjo 16 d. parengtame naudojimosi žemės sklypu plane su servitutu M 1:5000 nurodytą 4 metrų pločio kelią, esantį atsakovei priklausančiame 18,8708 ha žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Šios nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims ir VĮ Registrų centrui.

Priteisti atsakovei V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės J. H. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus) Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys

Dalia Vasarienė