Civilinė byla Nr. 3K-7-300/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 33; 44.8; 73.2.6.1; 121.18 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko, Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Juozo Šerkšno ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui V. D. dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2005 m. birželio 5 d. dėl K. B., vairavusio atsakovo V. D. vardu registruotą transporto priemonę „Opel Kadett“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta R. R. priklausanti transporto priemonė „Mercedes-Benz 300“. Eismo įvykio metu automobilis „Opel Kadett“ nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui R. R. apskaičiuotą 20 830 Lt draudimo išmoką išmokėjo ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir Biuras) (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodydamas, kad, vadovaujantis CK 6.280 straipsniu, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, jis įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją (kaltininką), kuris 2005 m. birželio 6 d. mirė, arba jos savininką – atsakovą, tačiau šis atsisako atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 20 830 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2009 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 5000 Lt nuostolių atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad automobilis „Opel Kadett“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2002 m. vasario 19 d. iki šiol registruotas atsakovo V. D. vardu. 2005 m. birželio 5 d. šį automobilį vairavęs K. B., būdamas neblaivus, nepasirinkęs saugaus greičio, staiga įvažiavo iš šalutinio kelio į sankryžą ir nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio automobilio „Mercedes-Benz 300“, vairuojamo blaivaus R. R. Dėl to automobiliai susidūrė. 2005 m. birželio 6 d. K. B. mirė. 2005 m. liepos 28 d. AB „Lietuvos draudimas“ atlygino R. R. dėl automobilio „Mercedes-Benz 300“ apgadinimo patirtus nuostolius, išmokėdama jam 20 830 Lt draudimo išmoką, kurią 2005 m. rugsėjo 20 d. draudimo bendrovei kompensavo ieškovas Transporto priemonių draudikų biuras. Atsakovas nuo 2005 m. sausio 20 d. gyvena ir yra užregistruotas dirbančiu asmeniu Airijoje, nuo 2008 m. spalio 20 d. gauna ieškančiojo darbo pašalpą – 204,30 euro per savaitę, išlaiko du mažamečius vaikus.
Teismas padarė išvadą, kad eismo įvykio kaltininkas K. B. buvo teisėtas automobilio valdytojas, tačiau, atsižvelgdamas į tai, jog automobilio savininku viešame registre įvykio metu buvo registruotas atsakovas, sprendė, kad šis, žuvus eismo įvykio kaltininkui, privalo atsakyti už jo vardu įregistruoto padidinto pavojaus šaltinio padarytą žalą. Teismas pažymėjo, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta transporto priemonės savininko pareiga apdrausti ją transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o šio straipsnio 3 dalyje – draudimas naudoti pačiam ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę. Nurodęs, kad ginčo transporto priemonės savininkas – atsakovas – nevykdė šios pareigos ir nesilaikė nurodyto draudimo, teismas pripažino ieškovo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ne tik iš asmens (transporto priemonę valdžiusio K. B.), atsakingo už eismo įvykį, bet ir iš transporto priemonės savininko – atsakovo. Automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis (CK 6.270 straipsnis), todėl, teismo nuomone, atsakovas turėjo suvokti automobilio, nors ir parduoto, naudojimo riziką ir galimus neigiamus padarinius. Atsakovo veiksmus, neapdraudžiant automobilio transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taip pat neišregistruojant kitam asmeniui parduoto šio automobilio, pripažinęs pažeidusiais pirmiau nurodytas įstatymo nuostatas, ir tokį atsakovo elgesį – neteisėtu Biuro atžvilgiu, teismas konstatavo, kad atsakovo ir eismo įvykio kaltininko K. B. atsakomybė yra solidari, tačiau, šiam žuvus, visa nuostolių atlyginimo našta tenka atsakovui.
Nurodydamas, kad vadovaujasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), byloje nustatytų aplinkybių (automobilį atsakovas buvo pardavęs kitam asmeniui; ilgą laiką buvęs bedarbis, dėl šalyje daugelį metų vyraujančio nedarbo jis, palikdamas savo vaikus Lietuvoje, išvyko ir nuo 2005 m. su sutuoktine gyvena bei dirba užsienio valstybėje; atsakovas asmeniškai žalos nepadarė; žalos padaryta ne dėl jo kaltės, tačiau jis yra atsakingas už kalto dėl žalos padarymo asmens veiksmus (CK 6.246 straipsnis); eismo įvykio kaltininkui nustatytas sunkus (2,05 promilės) girtumas) pagrindu teismas, remdamasis CK 6.282 straipsnio 3 dalimi, prašomo priteisti nuostolių atlyginimo dydį sumažino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 1/4 dalį patirtų nuostolių sumos.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. sausio 5 d. nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimą pakeitė, priteistą ieškovui iš atsakovo nuostolių atlyginimo sumą padidindama iki 20 830 Lt.
Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su visais pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovui nuostolius, šio patirtus išmokėjus nukentėjusiam trečiajam asmeniui 20 830 Lt draudimo išmoką, kartu nurodydama, kad automobilio savininko – atsakovo – atsakomybė Biurui šiuo atveju atsiranda ne dėl žalos padarymo, o dėl to, kad atsakovas nevykdė pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei nesilaikė draudimo naudoti pačiam ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė nukrypti nuo visiško nuostolių atlyginimo principo ir sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, tačiau kartu atkreipė dėmesį į tai, kad toks mažinimas yra ribojamas nuostata dėl draudimo sumos dydžio, kuria ginčo automobilio valdytojų civilinė atsakomybė turėjo būti apdrausta. Dėl to, nustačiusi, kad eismo įvykio metu ginčo transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė privalomai turėjo būti apdrausta 100 000 eurų dėl žalos turtui ir 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnis), teisėjų kolegija sprendė, jog išmokėta 20 830 Lt draudimo išmokos suma, remiantis CK 6.251 straipsnio 2 dalimi, negalėjo būti sumažinta. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu atveju ji būtų mažesnė už draudimo sumą, kuria atsakovas privalėjo apdrausti savo civilinę atsakomybę. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, CK 6.282 straipsnio 3 dalies pagrindu sumažindamas ieškovui priteistinų nuostolių atlyginimo dydį, netinkamai taikė šią teisės normą, netaikydamas jos sistemiškai su CK 6.251 straipsnio 2 dalies nuostata, jog sumažintas nuostolių atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Sutikdama su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad, mažinant atlygintinų nuostolių dydį, reikšmės turi tik sunki skolininko turtinė padėtis (turto, pajamų, užtikrinančių paprasčiausių poreikių tenkinimą, neturėjimas ir tokios padėties ilgalaikiškumas), teisėjų kolegija pripažino bylos aplinkybes patvirtinančiomis, jog atsakovo turtinė padėtis šiuo metu sudėtinga, tačiau sprendė, kad turimų duomenų (atsakovas yra jaunas, darbingo amžiaus, gauna nemažas bedarbio išmokas užsienio valstybėje) pagrindu negalima išvada, jog ji itin sudėtinga ir yra ilgalaikio pobūdžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikina bedarbystė ir kitos panašios aplinkybės, lėmusios atsakovo laikiną turtinės padėties pablogėjimą, negali turėti įtakos įstatyme įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo taikymui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, išvadas dėl automobilio savininko pareigos atlyginti ieškovui nuostolius grįsdamas tik Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata, kad transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ir netaikydamas šio straipsnio 2 dalies nuostatos, jog už draudimo sutarties sudarymą, jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris naudoja transporto priemonę pagal lizingo, išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, atsakingas šis asmuo, netinkamai aiškino ir taikė nurodytas materialiosios teisės normas.
Kasatoriaus nuomone, byloje nustatytų aplinkybių (2003 metais jis pardavė jo vardu įregistruotą automobilį A. Š., šis – K. B., dėl kurio, teisėto automobilio savininko ir valdytojo, kaltės įvyko eismo įvykis) kontekste teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad CK nenustatyta tokių griežtų reikalavimų kilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties formai ir sudarymo tvarkai, kokie yra nustatyti dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo. Kasatorius teigia, kad, pardavęs automobilį, buvo įsitikinęs, jog jo technine priežiūra ir apdraudimu rūpinsis naujasis savininkas, todėl, nesant griežtai nustatytos pareigos nedelsiant informuoti atitinkamas registro įstaigas apie automobilio savininko pasikeitimą, nemanė, kad gali būti atsakingas už kito asmens kaltais veiksmais padarytą žalą.
Be to, kasatoriaus nuomone, nagrinėjamoje byloje atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vidaus reikalų ministro 2009 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1V-715 pakeitus Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 72.3, 76, 86.9, 89 punktus, buvo griežtai reglamentuota įregistruotų transporto priemonių registravimo duomenų keitimo tvarka, pagal kurią, jeigu per penkiolika dienų nuo įregistruotų duomenų pasikeitimo naujasis transporto priemonės valdytojas nesikreipia į VĮ „Regitra“ dėl duomenų pakeitimo, transporto priemonė išregistruojama automatiškai. Šis pakeitimas patvirtina eismo įvykio ir nuostolių atsiradimo metu buvusį teisinio reglamentavimo trūkumą, kuris, kasatoriaus įsitikinimu, lėmė jam nepalankaus apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimą.
2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovui priteistino nuostolių atlyginimo dydžio, neatsižvelgė į tai, kad jis (kasatorius) asmeniškai žalos nepadarė, žalos padaryta ne dėl jo kaltės, taip pat į jo sunkią materialinę padėtį (augina du nepilnamečius vaikus; yra bedarbis, dėl to buvo priverstas vykti darbo ieškoti į užsienį; jokio turto neturi; eismo įvykio metu nebuvo Lietuvoje). Tai lėmė netinkamą 6.282 straipsnio 3 dalies taikymą, CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą.
3. Apeliacinės instancijos teismas formaliai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir, panaikindamas iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesilaikė CPK 328 straipsnyje nustatyto draudimo.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad eismo įvykio metu nebuvo automobilio, kurį vairavo šio įvykio kaltininkas, savininkas, nes jį jau buvo pardavęs. Transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis, todėl šio objekto pirkimo–pardavimo sutartims teisės aktuose nustatytos specialios jų sudarymo taisyklės, kurių privalo laikytis tiek transporto priemonę įsigyjantys, tiek ją parduodantys asmenys (CK 6.311 straipsnis). Automobilio tariamo pardavimo ir eismo įvykio metu galiojusių Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 19 straipsnio, Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių 2, 43.1 punktų, CK 4.262 straipsnio nuostatų, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 22 d. nutartyje civilinėje byloje D. M. v. UAB „Cherba“, bylos Nr. 3K-3-1237/2000, pateiktų išaiškinimų pagrindu darytina išvada, kad teisės aktuose įtvirtinta privaloma transporto priemonės registracija jos pirkimo–pardavimo atveju. Ieškovo nuomone, šalis, nepakeitusi transporto priemonės registravimo duomenų VĮ „Regitra“, negali duomenų keitimo fakto naudoti prieš trečiuosius asmenis (šiuo atveju – Biurą) ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamasi kitais įrodymais (CK 1.75 straipsnio 2 dalis).
2. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Biuro teisė reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, t. y. transporto priemonės savininkas (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Kadangi už žalos padarymą atsakingas asmuo (eismo įvykio kaltininkas) yra miręs, tai Transporto priemonių draudikų biuro pasirinkimu reikalavimas buvo nukreiptas tik į teisėtą transporto priemonės savininką – atsakovą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis registro duomenimis ir vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai priteisė ieškovui nuostolių atlyginimą iš atsakovo, kaip asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį.
3. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų dėl lizingo, išperkamosios nuomos ar kitos panašaus pobūdžio sutarties dėl atsakovui priklausiusio automobilio sudarymo, todėl kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo.
4. Pagal kasacinio teismo formuojamą CK 6.282 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-116/2005) pagrindas išvadai dėl žalą padariusio asmens sunkios turtinės padėties gali būti tik tam tikros nuolatinio ir ilgalaikio pobūdžio aplinkybės. Kasatorius neįrodė (CPK 178 straipsnis), kad jo šiuo metu tariamai sunki materialinė padėtis yra nuolatinio ir ilgalaikio pobūdžio. Be to, atsižvelgtina ir į neigiamai kasatorių apibūdinantį jo elgesį, nevykdant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos pareigos sudaryti draudimo sutartį. Jeigu kasatorius būtų laikęsis šio įstatymo reikalavimo, ieškovas (Biuras) nebūtų patyręs nuostolių (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų aiškinimo ir taikymo
Transporto priemonių, skirtų važiuoti žeme, taip pat mopedų, priekabų ir puspriekabių, išskyrus bėgines transporto priemones, valdytojų civilinės atsakomybės draudimas reglamentuojamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – Įstatymas). Šio įstatymo tikslas – nustatyti pirmiau išvardytų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Šiuo draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant.
Privalomai draudžiama kiekviena privaloma registruoti motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, taip pat mopedai, priekabos ir puspriekabės, išskyrus bėgines transporto priemones. Įstatyme nustatyta ir išimčių, kai transporto priemonės gali būti nedraudžiamos (Įstatymo 1 straipsnio 3 dalis). Pagal Įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga. Jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).
Transporto priemonės nuomos atveju nuomininkas privalo mokėti draudimo įmokas, jeigu nuomos sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.526 straipsnis). Panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.636 straipsnis). Nuomos ar panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės nuomininkas arba panaudos gavėjas. Tačiau, jeigu nuomininkas ar panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas Biurui yra automobilio savininkas.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.
Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šioje normoje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Biuras, pareiškęs reikalavimą kaltam dėl eismo įvykio asmeniui, kuris padarė žalos, valdydamas neapdraustą transporto priemonę, ir negavęs visos išmokėtos išmokos grąžinimo, turi teisę pareikšti reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį. Išplėstinė teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Įstatyme suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių
Kasatorius teigia, kad 2003 metais pardavė jo vardu VĮ „Regitra“ įregistruotą automobilį A. Š., šis – K. B., dėl kurio, teisėto automobilio savininko ir valdytojo, kaltės įvyko eismo įvykis, todėl paskutinis automobilio savininkas, o ne jis yra atsakingas dėl ieškovo nukentėjusiajam R. Ramanauskui išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo.
Atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku, teigdamas, kad yra pardavęs automobilį kitam asmeniui, kuris turi pareigą grąžinti Biurui šio nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, gali gintis sandorio sudarymo faktu. Tokiu atveju atsakovas turi siekti, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukta kita sandorio šalis ir pateikti įrodymus, patvirtinančius automobilio pardavimą. Sandorio šalies įtraukimas į bylą dalyvaujančiu joje asmeniu (atsakovu ar trečiuoju asmeniu) yra būtinas, nes teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, nes tai būtų absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 266 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
CPK 13 straipsnyje nustatyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis teisėmis. Dispozityvumo principas reiškia, kad, vykstant procesui, šalis pati nusprendžia, kokiomis procesinėmis priemonėmis ginti savo pažeistą teisę arba gintis nuo jai pareikšto materialinio ar kitokio reikalavimo. Nagrinėjant šį ginčą teisme ir atsakovui nurodžius aplinkybę, kad automobilį jis pardavė A. Š., kuris kaip automobilio savininkas yra atsakingas Biurui dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, pirmosios instancijos teismas du kartus atidėjo bylos nagrinėjimą ir sudarė atsakovui galimybę prašyti apklausti A. Š. teismo posėdyje kaip liudytoją. Tačiau atsakovas nesiėmė priemonių, kad A. Š. būtų apklaustas teisme bent kaip liudytojas. Atsakovas neprašė teismo įtraukti A. Š. į bylą trečiuoju asmeniu. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, būdamas registre įregistruoto automobilio savininkas, siekdamas savo pareigą dėl draudimo išmokos grąžinimo Biurui perkelti kitam asmeniui, naudodamasis kvalifikuota advokato teisine pagalba, galėjo prašyti teismo įtraukti A. Š. į bylą trečiuoju asmeniu ir turėjo pareigą pateikti automobilio pirkimą–pardavimą patvirtinančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Šaliai, nepasirinkusiai tinkamos reikiamos procesinės gynybos priemonės, tenka neigiamų padarinių rizika.
Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, neįtraukus į bylą kitos sandorio šalies ir nesant jos paaiškinimų apie automobilio įsigijimą, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami išvadai, jog automobilio savininkas yra ne atsakovas, o kitas asmuo, padaryti.
Teismai, procesinių sprendimų motyvuose pasisakydami, jog atsakovas pardavė automobilį kitam asmeniui, nustatinėjo galimą automobilio pirkimo–pardavimo sandorį, tačiau nekonstatavo, kad automobilio savininku tapo A. Š. ir kad jis yra atsakingas Biurui dėl draudimo išmokos grąžinimo. Taigi teismai nenusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, todėl pagrįstai patenkino ieškinį, priteisdami iš registre automobilio savininku įregistruoto atsakovo, neįvykdžiusio pareigos apdrausti ginčo automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, Biurui dėl šiuo automobiliu padarytos žalos jo išmokėtą draudimo išmokos sumą (Įstatymo 4 straipsnis, 23 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatoriaus į valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 41,75 Lt (keturiasdešimt vienas litas 75 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Egidijus Baranauskas
Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė
Janina Stripeikienė
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys
