Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-324/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

94.2.1; 123.3

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kasacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui R. S. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 4234,76 Lt skolą ir penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovo, tuo metu dirbusio Šiaulių miesto VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos tyrėju, prašymu 2007 m. sausio 3 d. šalys sudarė mokymosi sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo išleisti atsakovą mokamų mokymosi atostogų ir mokėti 100 procentų jo vidutinio darbo užmokesčio šių atostogų metu, o atsakovas įsipareigojo grąžinti darbdaviui didesnes už Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą (toliau – MMA) lėšas, kurios buvo mokamos jo mokymosi atostogų metu, jeigu paties prašymu išeis iš darbo policijos įstaigoje anksčiau negu po trejų metų nuo mokymosi pabaigos. Pagal savo prašymą atsakovas nuo 2008 m. balandžio 1 d. buvo perkeltas į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinę, atleidus iš Šiaulių miesto VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos tyrėjo pareigų. Ieškovas nurodė, kad atsakovo atleidimo dieną sutartyje nustatytas trejų metų laikotarpis, kurį atsakovas įsipareigojo dirbti pas ieškovą, nebuvo pasibaigęs, todėl atsakovas privalo grąžinti ieškovui didesnes už nustatytą MMA lėšas, kurios buvo mokamos mokymosi atostogų metu. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Šiaulių miesto VPK reorganizuotas į Šiaulių apskrities VPK.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė ir pripažino negaliojančiu Šiaulių miesto VPK viršininko 2008 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 40-TE-154 dalį dėl atsakovo atleidimo iš Šiaulių miesto VPK kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos tyrėjo pareigų; priteisė iš ieškovo atsakovui 1100 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. kovo 8 d. nutartimi Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą bei Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 4234,76 Lt skolą bei penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byloje nėra pagrindo taikyti Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnyje įtvirtintų atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų, nes atsakovas nebuvo atleistas iš vidaus tarnybos, o buvo atleistas iš Šiaulių miesto VPK kriminalinės policijos ONTT 4-ojo skyriaus tyrėjo pareigų perkeliant į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinę, kurios vadovo įsakymu jis buvo priimtas į atitinkamas pareigas. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnį ir tai turėjo tiesioginės įtakos netinkamam sutarties aiškinimui bei neteisėtam sprendimui dėl ieškinio atmetimo ir Šiaulių miesto VPK viršininko 2008 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 40-TE-154 dalies pripažinimo negaliojančia.

2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarties aiškinimo taisykles. Šiuo atveju dėl sutarties aiškinimo akivaizdus nesąžiningumo faktas kasatoriaus, kuris sąžiningai, laiku ir visiškai vykdė visus sutartyje nustatytus įsipareigojimus, atžvilgiu; sutartis išaiškinta nesąžiningai sutartinius įsipareigojimus vykdžiusio darbuotojo naudai. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei remiantis nusistovėjusia darbo santykių praktika, galima konstatuoti, kad nė vienas protingas darbdavys, veikdamas įprastinėmis sąlygomis, nesudarytų sutarties, kurios sąlygos akivaizdžiai būtų nepalankios jam, t. y. nustatytų tokias sąlygas, kurios palankios tik darbuotojui. Teismas neįvertino to, kad kasatorius nevertė atsakovo sudaryti nustatytos formos sutarties, atsakovas turėjo teisę sutarties nepasirašyti, tačiau, išreikšdamas savo valią, sutartį pasirašė, norėdamas gauti finansinės naudos.

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias teisės normas ir tai turėjo įtakos nepagrįstai didelių atstovavimo išlaidų priteisimui atsakovo naudai. Atstovavimo išlaidos priteistos nesilaikant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatų bei pažeidžiant kitos proceso šalies teises į teisingą sprendimą.

4. Apeliacinės instancijos teismas, tapatindamas sąvokas „atleidimas iš pareigų“ ir „atleidimas iš vidaus tarnybos“ bei joms priskirdamas tą pačią teisinio reguliavimo normą (Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnį) ir tuo pagrindu konstatuodamas, kad perkeltam į kitas pareigas atsakovui neatsirado pareigos grąžinti kasatoriui didesnes už nustatytą MMA lėšas, kurios buvo mokamos mokymosi atostogų metu, netinkamai taikė Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnį.

5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė vidaus reikalų ministro 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 1V-403 patvirtintų Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų perkėlimo į kitas pareigas Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 1-6 dalyse nurodytais atvejais taisyklių 19 punktą. Anot kasatoriaus, ši teisės norma negali būti taikoma atvejams, kai skolinga ne vidaus reikalų įstaiga, o perkeliamas pareigūnas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė ir įvertino aplinkybes, reikšmingas Vidaus tarnybos statuto 16, 53 straipsnių normų taikymui ir mokymosi sutarties aiškinimui; teismų motyvai ir išvados yra pagrįstos ir teisėtos. Aiškindamas mokymosi sutarties 2.1 papunktyje nustatytą sąlygą „paties prašymu išeina iš darbo policijos įstaigoje“, teismas pagrįstai rėmėsi Vidaus tarnybos statuto 16, 53 straipsniais. Mokymosi sutarties 2.1 papunktyje įtvirtinta sąlyga atitinka Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotę.

2. Atkreipęs dėmesį į teismų praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų realumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimas, priimtas byloje S. J. v. Lietuva; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. K. M., bylos Nr. 3K-3-533/2008), taip pat dėl jų būtinumo ir pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, bylos Nr. 3K-3-212/2009), atsakovas teigia, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami priteistino advokatui užmokesčio dydį, atsižvelgė į konkrečios bylos sudėtingumą, ginčo tarp šalių pobūdį, specialiųjų žinių reikalingumą, advokato darbo laiko sąnaudas, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Ši teisės norma reiškia, kad kasacinis teismas ex officio patikrina, ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329, 360 straipsniai), dėl kurių teismo sprendimas turi būti besąlygiškai naikinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ v. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-608/2009; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Kurier Wilienski“ v. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, bylos Nr. 3K-3-352/2009).

Ieškovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kasacinį skundą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo. Dėl to 2010 m. liepos 2 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atidėtas ir kreiptasi į specialiąją teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo prašant išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą. Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2010 m. liepos 12 d. nutartimi nutarė, kad ginčas teismingas administraciniam teismui.

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamos bylos rūšinio teismingumo klausimas išspręstas specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti nutartimi, kuria pripažinta, jog ginčas teismingas administraciniam teismui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė rūšinio teismingumo taisykles. Šis proceso teisės normų pažeidimas yra absoliutus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl apskųsti teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla pagal teismingumą perduotina iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos administraciniam teismui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Nustačiusi absoliutų teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindą, dėl kurio skundžiami teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla pagal teismingumą perduotina nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl kasacinio skundo argumentų nepasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti.

Bylą pagal teismingumą perduoti nagrinėti Šiaulių apygardos administraciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Zigmas Levickis

Antanas Simniškis