Dėl atleidimo iš darbo Lenkijos Respublikos ambasadoje pripažinimo neteisėtu ir kompensacijos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-404/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 124.2.1; 124.5; 130.1.4

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, atnaujinus procesą, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. C. (S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 2 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 14 d. nutarčių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal A. C. (S.) ieškinį Lenkijos Respublikos ambasadai dėl atleidimo iš darbo Lenkijos Respublikos ambasadoje pripažinimo neteisėtu ir kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. C. (S.) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo Lenkijos Respublikos ambasadoje pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 10 punktą neteisėtu ir priteisti iš atsakovo 16 640 Lt kompensaciją. Ieškovė nurodė, kad 1994 m. vasario 1 d. buvo priimta į darbą pas atsakovą sekretorės pareigoms; 1999 m. vasario mėn. pradžioje į ambasadą atvyko dirbti pirmasis sekretorius, personalo viršininkas B. M., kuris pradėjo prie jos seksualiai priekabiauti, dėl to ji kreipėsi į Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierę, kuri po skundo ištyrimo visą medžiagą perdavė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai. Dėl nuolatinės įtampos darbe ieškovė susirgo, nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. iki lapkričio 19 d. jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. 1999 m. spalio 29 d. ieškovė atvyko į darbą, tačiau į Lenkijos Respublikos ambasadą įleista nebuvo, todėl tą pačią dieną nedarbingumo lapelį išsiuntė paštu. Tų pačių metų lapkričio 17 d. dar sykį nuvykus į ambasadą ieškovė į ją buvo įleista, kasoje jai išmokėta dalis pinigų pagal pateiktus nedarbingumo lapelius, bet iš karto po išmokėjimo ambasados darbuotojas R. R. ir ambasados budėtojas, pavartoję prieš ieškovę fizinę jėgą, iš ambasados patalpų išvarė. Į darbą ieškovė privalėjo ateiti 1999 m. lapkričio 22 d. Dėl įtemptų santykių darbe lapkričio 20 d. ieškovė išsiuntė registruotą laišką ambasadorei su prašymu atleisti iš darbo Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 30 straipsnio pagrindu. Nuvykus į darbą lapkričio 22, 23 dienomis ji neįleista į ambasados patalpas, apie tai lapkričio 26 d. laišku informavo ambasadorę. 1999 m. gruodžio 2 d. ji gavo atsakymą, jog atleidžiama iš darbo nuo 1999 m. lapkričio 22 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 10 punktą dėl to, kad neatvyko į darbą lapkričio 22–26, 29 dienomis. Ieškovė teismo prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, į darbą negrąžinti, nes bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, ir priteisti iš atsakovo kompensaciją iki dvylikos vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio bei kompensaciją už neišnaudotas atostogas, iš viso – 16 640 Lt.

II. Lietuvos teismų ir Žmogaus Teisių Teismo nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2000 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį nutraukė. Teismas nutartyje nurodė, kad žodine nota Lenkijos Respublikos ambasada informavo, kad Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerija nusprendė neduoti sutikimo būti teisėtu atstovu teismo procesuose, susijusiuose su ieškovės A. S. ieškiniu Lenkijos Respublikos ambasadai tuo pagrindu, kad pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinių santykių ambasada turi valstybės imuniteto teisę. Teismas nurodė, kad, nesant Lenkijos Respublikos sutikimo dalyvauti teismo procese, ginčas laikytinas nežinybingu nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose. Teismas nutartyje taip pat pažymėjo, kad imunitetas nuo Lietuvos Respublikos jurisdikcijos neatleidžia nuo Lenkijos Respublikos jurisdikcijos (1961 m. balandžio 18 d. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 31 straipsnio 1, 4 dalys).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2000 m. rugsėjo 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 2 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad, reikšdama ieškinį Lenkijos Respublikos ambasadai, ieškovė iš esmės pareiškė ieškinį Lenkijos Respublikai, nes tarptautinės teisės požiūriu ambasada, kaip valstybės aparato dalis, yra neatskiriama nuo valstybės. Dėl to teismas, spręsdamas, ar jis kompetentingas spręsti šią bylą, per diplomatinius kanalus aiškinosi, ar Lenkijos valstybė sutinka, kad jai pareikštas ieškinys būtų nagrinėjamas iš esmės. Kolegijos nuomone, išaiškėjus, kad Lenkijos Respublika nusprendė neduoti sutikimo būti teisėtu atsakovu byloje, teismas pagrįstai, pritaikius valstybės imuniteto doktriną, konstatavo, kad ieškovės ieškinys negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas ir bylą nutraukė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. birželio 25 d. nutartimi atmetė ieškovės kasacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Įvertinusi tai, kad tarp ieškovės ir Lenkijos Respublikos ambasados susiklostė valstybės veiklos viešosios teisės reguliuojami santykiai (acta jure imperii), taip pat darbovietės pobūdį, darbuotojo statusą, teismo vietą ir darbo vietos valstybių teritorinį ryšį bei ieškinio reikalavimo pobūdį, gerbdama Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos siekį palaikyti gerus santykius tarp valstybių bei Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso“ įtvirtintą Lietuvos Respublikos ištikimybės visų valstybių suverenių galių lygybei principą, atsižvelgdama į tai, kad Lenkijos Respublika nusprendė neduoti sutikimo būti teisėtu atsakovu bet kokiuose teismo procesuose, susijusiuose su ieškovės ieškiniu, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos teismai pagrįstai konstatavo, jog neturi jurisdikcijos šioje byloje. Valstybės imuniteto taikymas Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos atžvilgiu neužkerta teisės ieškovei pareikšti analogišką ieškinį Lenkijos Respublikos teisme.

Ieškovė padavė prašymą Europos Žmogaus Teisių Teismui ir nurodė, kad buvo pažeista jos teisė kreiptis į teismą, kurią garantuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje konstatavo, kad Lietuvos teismai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes be pagrindo apribojo pareiškėjos teisę į teisminę gynybą. Teismas priteisė ieškovei iš Lietuvos Respublikos 10 tūkst. eurų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

III. Prašymo atnaujinti procesą teisiniai argumentai

Pareiškėja padavė prašymą atnaujinti procesą ir prašo teismo: 1) atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 2 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 25 d. nutartį ir priimti pareiškėjos ieškinį nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Pareiškėja nurodė, kad 1999 m. gruodžio 9 d. ji padavė ieškinį teisme dėl neteisėto atleidimo iš darbo Lenkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje. Vilniaus apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi nutraukė civilinę bylą, laikydamas ginčą nežinybingu nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2000 m. rugsėjo 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. birželio 25 d. nutartimi atmetė ieškovės kasacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje konstatavo, kad Lietuvos teismai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes be pagrindo apribojo pareiškėjos teisę į teisminę gynybą.

Atsiliepimų į prašymą dėl proceso atnaujinimo negauta.

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamu atveju svarbūs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) išaiškinimai dėl teisės į teismą ir valstybės imuniteto santykio. Teismui 2010 m. kovo 23 d. nutartyje pripažinus, kad Lietuvos Respublikos teismai civilinėje byloje pagal pareiškėjos ieškinį atsakovui Lenkijos Respublikos ambasadai dėl atleidimo iš darbo ir kompensacijos priteisimo pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes be pagrindo apribojo pareiškėjos teisę į teisminę gynybą. Teismas atmetė Vyriausybės išankstinį prieštaravimą, kuriame, remiantis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadomis, buvo teigiama, kad pareiškėja galėjo kreiptis į Lenkijos teismus. Teismas pastebėjo, kad net laikant, jog tokia priemonė buvo teoriškai įmanoma, šios bylos aplinkybėmis ji neatrodo prieinama ir veiksminga. Teismas, spręsdamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, rėmėsi savo praktika, suformuota Vilho Eskelinen ir kiti prieš Suomiją ([DK], Nr. 63235/00, 2007 m. balandžio 19 d. sprendimas) byloje. Nurodęs, kad pareiškėjos pareigų atlikimas vargu ar galėjo prilygti valdžios įgaliojimų vykdymui (ir šiuo požiūriu galimybei remtis objektyviais valstybės interesų pagrindais) Teismas pripažino, kad šioje byloje taikytina Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. Byloje pabrėžta, kad Konvencijoje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tačiau bet kokie šios teisės ribojimai turi būti proporcingi, kad ji nebūtų pažeista iš esmės. Teismas taip pat pažymėjo, kad Konvencija turi būti aiškinama remiantis tarptautinės teisės normomis, t. y. ir tomis, kurios reglamentuoja valstybės imunitetą. Dėl to priemonės, kurias taiko valstybė, Konvencijos dalyvė, remdamasi visuotinai pripažintomis normomis, reglamentuojančiomis valstybės imunitetą, iš principo negali būti laikomos neproporcingu teisės kreiptis į teismą ribojimu. Pastebėjęs tai, kad teisė į teismą turi būti ne teorinė teisė, bet veiksminga ir užtikrinta praktikoje, Teismas nurodė, jog jei valstybės imuniteto principo taikymas riboja teisę kreiptis į teismą, būtina įvertinti, pagrįstas yra toks ribojimas pagal bylos aplinkybes ar ne. Teismas konstatavo, kad valstybės imuniteto taikymu siekiama teisėto tikslo, atitinkančio tarptautinę teisę – skatinti pagarbą ir gerus santykius tarp valstybių, gerbiant kitos valstybės suverenitetą. Vertindamas ribojimo proporcingumą, Teismas rėmėsi išvadomis, padarytomis Fogarty prieš Jungtinę Karalystę ([DK], Nr. 37112/97, 2001 m. lapkričio 21 d. sprendimas) sprendime, apie tarptautinės ir lyginamosios teisės tendencijas riboti valstybės imunitetą su darbo santykiais susijusiems ginčams, išskyrus tuos, kurie susiję su personalo įdarbinimu ambasadose. Teismas rėmėsi ir šią tendenciją patvirtinančia 2004 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl valstybių ir jų turto imuniteto nuo jurisdikcijos, ypač jos 1991 m. Tarptautinės teisės komisijos parengtu projektu. Minėto projekto (ir konvencijos) 11 straipsnyje nustatyta netaikyti imuniteto taisyklės valstybės sudaromoms darbo sutartims su diplomatinių misijų užsienyje personalu, tiesa, nustatant ir tam tikras išimtis. Lietuva neratifikavusi nurodytos 2004 m. Jungtinių Tautų konvencijos, kuri dar neįsigaliojusi. Jos nuostatos, jei jos atspindi paprotinę tarptautinę teisę, valstybei yra privalomos. Be to, Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad valstybės, taip pat ir Lietuva, nėra prieštaravusios minėto projekto 11 straipsnio formuluotei, be to, nors Lietuva ir neratifikavo šios konvencijos, ji nebalsavo prieš tai, kad ji būtų priimta. Teismas sprendė, kad pareiškėjai netaikomos nurodyto straipsnio išimtys, nes jos funkcijos nesusijusios su valdžios įgaliojimų vykdymu, be to, ji nepriklausė diplomatiniam personalui ir nebuvo įdarbinančios valstybės pilietė. Galiausiai – ginčas buvo susijęs ne su jos įdarbinimu, bet su atleidimu iš darbo. Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos teisę ir nacionalinių teismų praktika, kad nepaisant to, jog galiojantis CPK įtvirtinta absoliutaus valstybės imuniteto doktrina, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtino riboto valstybės imuniteto taikymą santykiams, kuriuos reglamentavo viešoji teisė, t. y. acta jure imperii. Teismas, vertindamas pareiškėjos funkcijų pobūdį, teigė, kad pareiškėjos funkcijos buvo nesusijusios su Lenkijos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymu. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjos atleidimas susijęs su seksualiniu priekabiavimu darbe. Atsakydamas į Vyriausybės argumentus, kad Lenkijai paprašius imuniteto būtų sudėtinga įvykdyti pareiškėjos naudai priimtą Lietuvos teismo sprendimą, Teismas pažymėjo, jog tai negali užkirsti kelio tinkamai taikyti Konvenciją. Taigi Teismas konstatavo, kad Lietuvos teismai, dėl valstybės imuniteto šioje byloje atsisakę jurisdikcijos nagrinėti pareiškėjos ieškinį, peržengė jiems suteiktą vertinimo laisvę ir pažeidė teisės kreiptis į teismą esmę. Tai yra Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Nurodytų išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje valstybės imuniteto doktrina netaikytina ir tam, jog būtų užtikrinta ieškovės teisė kreiptis į teismą, jos pareikštas ieškinys privalo būti išnagrinėtas Lietuvos teismų. Dėl to pripažintinos neteisėtomis ir naikintinos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 25 d. nutartis, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 14 d. nutartis bei Vilniaus apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 2 d. nutartis (CPK 371 straipsnio 1 dalis 3 punktas, 3 dalis). Pažymėtina, kad pareiškėja nepagrįstai nurodo ir prašo priimti jos ieškinį nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes šis teismas jau buvo išsprendęs pareiškėjos ieškinio priėmimo klausimą. Civilinė byla jau buvo iškelta (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį nutraukė kaip nepriskirtiną nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose, Lenkijos Respublikai nesutikus dalyvauti teismo procese. Taigi civilinė byla buvo iškelta ir tik vėliau nutraukta. Dėl to atnaujintoje byloje ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas spręstinas CPK 141 straipsnyje nustatyta tvarka. Vilniaus apygardos teismo atliktas bylos nutraukimas yra nepagrįstas, nes Europos Žmogaus Teisių Teismas išaiškino, kad ši byla nagrinėtina Lietuvos teismuose, t. y. priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagal pareiškėjos pareikštą ieškinį ir jame suformuluotus ieškinio dalyką bei pagrindą, nes, pirmosios instancijos teismui nutraukus bylą, ji buvo iš esmės neišnagrinėta, o pareiškėja, kasaciniame teisme nagrinėjant jos prašymą atnaujinti procesą, pateikė patikslintą ieškinį ir prašo teismo patenkinti jos patikslintą ieškinį, t. y. išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti galutinį sprendimą. Dėl to bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas taip pat turi spręsti ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo klausimą (CPK 141 straipsnis).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atnaujintą bylą, remdamasi išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis, konstatuoja, kad ieškovės prašymas tenkintinas – naikintinos Vilniaus apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 2 d. nutartis, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 14 d. nutartis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 25 d. nutartis bei byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme pagal ieškovės patikslintą ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 dalimi, 370 straipsniu, 371 straipsnio 1 dalies 3 dalimi, straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 25 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 14 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo 2000 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis