Civilinė byla Nr. e2-2212-943/2016
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00688-2014-6
Procesinio sprendimo kategorijos 3.4.2.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gruodžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Ramsun“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-449-826/2016, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą V. M. gamybinės – komercinės firmos „Stilma“ bankroto byloje.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi iškelta V. M. gamybinės – komercinės firmos „Stilma“ bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas J. Ž.. Minėta nutartis įsiteisėjo 2016 m. gegužės 12 d.
Bankrutuojančios V. M. gamybinės – komercinės firmos „Stilma“ kreditorė UAB „Ramsun“ kreipėsi į skolininkės bankroto administratorių prašydama patvirtinti 130 000 Eur finansinį reikalavimą, grindžiamą 2014 m. spalio 7 d. sutartimi. Kreditorės teigimu, pagal minėtą sutartį ji įgijo teises, kurių egzistavimas nuo 2015 m. sausio 1 d. buvo panaikintas ir kurios nebegalėjo egzistuoti kaip teisėtas civilinės apyvartos objektas.
V. M. gamybinė – komercinė firma „Stilma“, pasikeitus teisiniam reglamentavimui vėl įgijo tai, ką perleido kreditorei. Šalių 2014 m. spalio 7 d. sudaryta sutartis negali būti laikoma galiojančia, nes prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Be to, minėta sutartis niekinė kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms. Kadangi kreditorė klydo dėl sutarties sudarymo aplinkybių, sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.90 straipsnio pagrindu.
Kadangi bankroto administratorius nesutiko su finansinio reikalavimo tvirtinimu, klausimas dėl tokio reikalavimo tvirtinimo buvo perduotas nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. spalio 24 d. nutartimi netenkino kreditorės UAB „Ramsun“ finansinio reikalavimo V. M. komercinės – gamybinės firmos „Stilma“ bankroto byloje.
Teismas nustatė, kad 2014 m. spalio 7 d. V. M. gamybinė – komercinė firma „Stilma“ ir UAB „Ramsun“ pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria V. M. gamybinė – komercinė firma „Stilma“ perleido (pardavė), o UAB „Ramsun“ perėmė (nupirko) perleidžiamąsias žvejybos teises ir 2014 metais skirtas žvejybos kvotas atviroje Baltijos jūroje: visą įvairių žuvų sugavimo Baltijos jūroje istoriją, priklausančią V. M. gamybinei – komercinei firmai „Stilma“ ir (ar) jos naudotam laivui, pradedant nuo 2008 m.; visas V. M. gamybinės – komercinės firmos „Stilma“ žvejybines teises pagal Žuvininkystės tarnybos 2013 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. V1-28; visas V. M. gamybinės – komercinės firmos „Stilma“ 2014 metais skirtas žvejybos kvotas, likusias pas V. M. gamybinę – komercinę firmą „Stilma“.
2014 m. gruodžio 8 d. Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V1-162 buvo pakeisti Žuvų išteklių naudotojams suteiktų perleidžiamų žvejybos teisių dydžiai, patvirtinti Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V1-28, ir UAB „Ramsun“ atiteko V. M. gamybinei – komercinei firmai „Stilma“ priklausiusios žvejybos kvotos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, 2014 m. gruodžio 18 d. Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos įsakymas Nr.V1-162 patvirtina, kad šias teises V. M. gamybinė – komercinė firma „Stilma“ perleisti galėjo, todėl 2014 m. spalio 7 d. sutartis neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms.
Be to, pagal ginčo sutarties 4 punkto nuostatas UAB „Ramsun“ patvirtino, kad ji prieš pasirašydama sutartį yra išsiaiškinusi pardavėjos visas turimas teises, taip pat susipažinusi su susijusiais teisės aktais ir jų projektais, įskaitant oficialiai nepateiktus, bet galimus projektus ir teisės aktus, įvertinusi visą riziką, todėl pagrindo konstatuoti, kad ginčo sutartis yra niekinė, nes prieštarauja viešajai tvarka ir gerai moralei, nėra.
Teismas pažymėjo, kad kreditorė nepareiškė savarankiško reikalavimo ginčo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu, todėl sutarties negaliojimo šiuo pagrindu nevertino.
Atsižvelgiant į tai, kad V. M. gamybinės – komercinės firmos „Stilma“ ir UAB „Ramsun“ 2014 m. spalio 7 d. sutartis yra galiojanti, teismas nenustatė pagrindo tvirtinti kreditorės 130 000 Eur dydžio finansinį reikalavimą V. M. gamybinės – komercinės firmos „Stilma“ bankroto byloje.
III. Atskirojo skundo argumentai
Kreditorė UAB „Ramsun“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti finansinį reikalavimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir priėmė nemotyvuotą sprendimą, nes nepasisakė dėl dalies bylos nagrinėjimo metu keltų klausimų.
Teismas, spręsdamas dėl sandorio negaliojimo CK 1.81 straipsnio pagrindu, nepagrįstai suabsoliutino V. M. komercinės – gamybinės firmos „Stilma“ veiksmų vertinimą sąžiningumo aspektu. Teismas turėjo spręsti, ar dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo, kilusios pasekmės atitinka geros moralės kriterijų. Sutarties tikslas nebuvo pasiektas, nes kreditorė pagal ją nieko negavo, o skolininkė gavo 130 000 Eur ir po kelių savaičių vėl įgijo sutartimi formaliai perleistas teises. Palikus galioti ginčo sutartį būtų iškreipta sąžininga verslo praktika ir ūkinės veiklos laisvė.
Ginčo sutartį rengė V. M. komercinės – gamybinės firmos „Stilma“ samdytas advokatas, susipažinęs su teisine situacija ir įtraukęs į sutarties nuostatas jos 4 punktą. Kreditorės atstovai yra Estijos piliečiai, todėl jie negalėjo numatyti teisinio reglamentavo pasikeitimų. Be to, iki pagrindinės sutarties sudarymo V. M. komercinė – gamybinė firma elgėsi nesąžiningai.
Šalys negalėjo sudaryti 2014 m. spalio 7 d. sutarties, kadangi po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutarties, neegzistavo sandorio dalykas – pagal negaliojančią tvarką suteiktos žvejybos teisės trejiems metams. Kadangi prievolės dalyku negali būti tai, kas neįmanoma, ginčo sandoris yra niekinis kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms.
Priešingai, nei nurodė teismas, prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą buvo pareikštas ir dėl to, kad sandoris sudarytas dėl suklydimo. Jeigu kreditorė būtų žinojusi apie planuojamus teisės aktų pakeitimus, nebūtų sudariusi ginčo sandorio.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti finansinį reikalavimą įmonės bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Faktinės aplinkybės
Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi V. M. gamybinei – komercinei firmai „Stilma“ (toliau – ir V. M. GKM „Stilma“) iškelta bankroto byla. Nutartis iškelti įmonės bankroto bylą įsiteisėjo 2016 m. gegužės 12 d. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. nutartimi patvirtino bankroto administratoriaus sudarytą V. M. GKM „Stilma“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, o kreditorės UAB „Ramsun“ pareikšto 130 000 Eur finansinio reikalavimo tvirtinimą išskyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.
Kreditorė UAB,,Ramsun“ prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą kildina iš tarp šalių sudarytų 2014 m. sausio 6 d. preliminarios ir 2014 m. spalio 7 d. pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties (toliau ir – Sutartis), kuria V. M. GKF „Stilma“ perdavė UAB „Ramsun“ visą jai ir/ar jos laivui priklausančią įvairių žuvų sugavimo Baltijos jūroje istoriją, pradedant nuo 2008 metų, Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. VI-28 „Dėl žuvų išteklių naudotojams suteiktų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžio patvirtinimo“ suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises (procentais) ir visas pardavėjai 2014 metais skirtas žvejybos kvotas, likusias pas pardavėją (Sutarties 1 punktas). Kreditorės teigimu, bankrutuojanti V. M. GKM „Stilma“ pagal minėtą sutartį nepagrįstai gavo 130 000 Eur, nes po sutarties sudarymo nuo 2015 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, UAB „Ramsun“ negavo naudos iš įsigytų teisių, o dalis įsigytų teisių negalėjo būti sutarties objektu. Dėl nurodytų priežasčių, kreditorė teismo prašė minėtą sutartį pripažinti negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 1.80 ir 1.81 straipsniai). Be to, sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.90 straipsnio pagrindu, nes ginčo sutartis sudaryta dėl suklydimo.
Dėl bylos esmės
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bankroto byloje pareiškiami kreditorių reikalavimai pagal jų apibrėžtumo lygį ir jų įgyvendinimo etapą gali būti skirtingi. Kai reikalavimas nebuvo pareikštas iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos, toks reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų pareiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-160/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-160/2011">3K-3-160/2011</a>).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuota nuostata, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MzAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-630/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-630/2012">3K-3-630/2012</a>; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-651/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-651/2013">3K-3-651/2013</a>).
Pirmosios instancijos teismas prašomą patvirtinti finansinį reikalavimą iš esmės atmetė dėl to, kad Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V1-162 buvo patvirtintas ginčo sutartimi įvykęs teisių perleidimas. Todėl teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad 2014 m. spalio 7 d. sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Be to, įvertinęs sutarties šalių padėtį, sutarties sudarymo aplinkybes ir jos turinį teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Apeliantė įrodinėja, kad teismas atsisakė patvirtinti finansinį reikalavimą iš esmės jo neišnagrinėjęs ir dėl to neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegija su šiais skunde nurodytais argumentais sutinka.
2014 m. spalio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi šalys sulygo dėl trijų skirtingų specifinių objektų perleidimo, t. y. pardavėja V. M. GKF „Stilma“ įsipareigojo perleisti kreditorei UAB „Ramsun“ visą įvairių žuvų sugavimo Baltijos jūroje istoriją priklausančią jai ir/ar jos naudotam laivui, pradedant skaičiuoti nuo 2008 metų (Sutarties 1.1. punktas); visas žvejybines teises pagal Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. V1-28 „Dėl žuvų išteklių naudotojams suteiktų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžio patvirtinimo“ procentine išraiška (Sutarties 1.2. punktas); visas pardavėjai 2014 metais skirtas žvejybos kvotas, likusias pas pardavėją (Sutarties 1.3. punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienas iš šia sutartimi perleistų specifinių objektų galėtų būti atskirų sutarčių dalyku, todėl kiekvieno jų teisėtumas bei atitiktis ginčo sutarties metu galiojusioms teisės normoms ir geros moralės principams turėtų būti vertinama atskirai. Pažymėtina, kad vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančia visos sutarties, išskyrus atvejus, kuriais šalys be tos sąlygos nebūtų sudariusios sutarties (CK 6.226 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai ir vienos iš sutarties sąlygos pripažinimas galiojančia, t. y. atitinkančia teisės nuostatas, savaime nedaro visų sutarties sąlygų teisėtomis.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje pasisakė tik dėl Sutarties 1.2. punkte nustatyto objekto, t. y. perleidžiamų žvejybos teisių procentine išraiška, teisėtumo, kuris patvirtintas Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. V1-162 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. V1-28 „Dėl žuvų išteklių naudotojams suteiktų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžių patvirtinimo“ pakeitimo“. Tačiau skundžiamojoje nutartyje jokiu aspektu visiškai nenagrinėtas ir nevertintas Sutarties 1.1. ir 1.3. punktuose sulygtų sandorio objektų teisėtumas, šių sutarties sąlygų atitiktis tuo metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui, minėtų sutarties punktų prasmė neatskleista taikant sutarčių aiškinimo taisykles, nevertinta kiekvieno iš sutarties objektų vertinė (piniginė) išraiška, sutarties sudarymo laikotarpis ir ja perleistų teisių apimtis laiko atžvilgiu, nenagrinėtas sutarties šalių ir jos sąlygų (ne)sąžiningumas, sutartimi siekti tikslai.
Minėta, finansinio reikalavimo tvirtinimo procedūros metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę ir šios teisės apimtį, t. y. tvirtintino finansinio reikalavimo dydį. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-155/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-155/2010">3K-3-155/2010</a>; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-35/2011">3K-3-35/2011</a>; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2011">3K-3-396/2011</a>; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-98/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-98/2008">3K-3-98/2008</a>; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2010">3K-3-428/2010</a>; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>; kt.).
Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Nors apeliacinės instancijos teismas yra ir fakto instancija, tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismas nevertino byloje esančių įrodymų, nenustatinėjo Sutarties 1.1. ir 1.3. punktuose sulygtų sandorio objektų teisėtumo, sandorio sudarymo aplinkybių ir atskirų jos objektų piniginės vertės, nesprendė teisinio reglamentavimo pasikeitimo įtakos sutarties šalių teisėtiems lūkesčiams, atitinkamai ir finansinio reikalavimo bankrutuojančiai įmonei dydžio, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais, jeigu reikalinga reikalaujama naujų įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, skirtinas bylos nagrinėjimas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Bylos tokia apimtimi nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje neatitinka apeliacinės instancijos teismo pareigos patikrinti pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą bei apriboja šalių teisę į apeliaciją. Konstatuotas bylos esmės neatskleidimas vertinamas kaip esminis procesinės teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinėje instancijoje negali būti ištaisytas, todėl egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
Iš naujo vertindamas UAB „Ramsun“ finansinio reikalavimo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas turėtų atsižvelgti į sutarties sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą ir jo pagrindu pardavėjos V. M. GKF „Stilma“ įgytas ir kreditorei perleistas teises. Pažymėtina, kad pagal galiojusias Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisykles (toliau ir – Taisyklės) naudotojams trejiems metams suteikiamos perleidžiamosios žvejybos teisės skiriamos menkių, strimelių ir šprotų žvejybos kvotos dalims (Taisyklių 17 punktas), kiekvienam naudotojui suteikiamos šprotų ir strimelių perleidžiamosios žvejybos teisės dydis (procentais) apskaičiuojamas pagal to naudotojo 2007 – 2012 m. sugauto šprotų ir strimelių kiekio (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis, ne didesnis nei naudotojui skirta kvota) dalį, skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio (Taisyklių 19 punktas), komisija atsižvelgdama į naudotojams suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises ir į perleidžiamųjų žvejybos teisių ar jų dalies perdavimą kitiems naudotojams, apskaičiuoja kiekvienam naudotojui tenkančią žvejybos kvotą, sumažina žvejybos kvotas Taisyklėse nustatytais atvejais ir apie galutinį žvejybos kvotos dydį informuoja naudotojus (Taisyklių 26 punktas). Be to, naudotojas, turintis jam suteiktą perleidžiamąją žvejybos teisę, gali: šią teisę ar jos dalį perduoti iki teisės galiojimo laikotarpio pabaigos kitam Lietuvos Respublikoje registruotam naudotojui, atitinkančiam Taisyklėse nurodytas sąlygas arba einamaisiais metais jam skirtą žvejybos kvotą, apskaičiuotą pagal suteiktą perleidžiamąją žvejybos teisę, ar jos dalį perduoti kitam Lietuvos Respublikoje registruotam naudotojui, atitinkančiam Taisyklėse nurodytas sąlygas, arba ja apsikeisti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis (Taisyklių 21 punktas). Tačiau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. kovo 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 pripažinus, kad Taisyklių 19 punktas tiek, kiek jame nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007 – 2012 metais sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007 – 2012 metais atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui, Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatymas 2014 m. gruodžio 23 d. buvo papildytas nauju 171 straipsniu, pagal kurį nustatant kvotų dydį nebegali būti atsižvelgiama į kito subjekto perleistą ar parduotą istorinę dalį.
Sprendžiant dėl ginčo sandorio, kuriuo sulygta dėl specifinių objektų perleidimo, teisėtumo būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes. Dėl to, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakydamas ir nevertindamas dalies sutarties sąlygų teisėtumo, nepagrįstai suabsoliutino vien tik V. M. GKF „Stilma“ sąžiningumą ir sutarties 4 punktą, tačiau nenustatė sutarties tikslo, nenagrinėjo tikrųjų sutarties šalių ketinimų, nesiaiškino sutarties sąlygų atsižvelgdamas į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnis).
Iš ginčo sutarties turinio matyti, kad V. M. GKF „Stilma“ kreditorei pardavė perleidžiamąsias žvejybos teises ir 2014 metais skirtas žvejybos kvotas atviroje Baltijos jūroje. Be to, kreditorei buvo parduota ir visa įvairių žuvų sugavimo Baltijos jūroje istorija, priklausanti pardavėjai ir/ar jos naudotam laivui, pradedant skaičiuoti nuo 2008 metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į galiojusį teisinį reglamentavimą ir sutarties šalių tikslus, turėtų aiškintis, ar buvo parduotos visam trejų metų laikotarpiui įgytos perleidžiamosios žvejybos teisės, kokią įtaką sutarties kainai galėjo turėti kiekvienas iš sutarties objektų, realias įsigytų teisių panaudojimo galimybes, etc. Be to, siekiant nustatyti sutartimi perleistų teisių apimtį ir jų galiojimo laikotarpį, sistemiškai turėtų būti vertinami sutarties 1 ir 5 punktai, atsižvelgiama į tai, kad pagal ginčo sutarties 5 punktą, kuriuo sulygta, kad jeigu iki 2016 m. liepos 1 d. padidės pirkėjai perleistos teisės, pastaroji už jas papildomai atsiskaitys. Vertintina ir ta aplinkybė, kad V. M. GKF „Stilma“, po sutarties sudarymo ir istorinės dalies perleidimo UAB „Ramsun“, atsižvelgiant į jos 2015 m. sausio 14 d. ir 2015 m. vasario 2 d. prašymus ir jai priklausančią istorinę dalį, buvo paskirtos žvejybos kvotos 2015 metams. Pažymėtina, kad pagal vieną istorinę dalį negali būti skiriama ta pati kvota du kartus dviem skirtingiems ūkio subjektams, nes tokiu atveju galėtų būti nepagrįstai diskriminuojami kiti ūkio subjektai.
Be to, teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, privalo vertinti ne tik sandorio sudarymo aplinkybes, jo tikslus, šalių sąžiningumą, bet ir vadovautis tiek bendraisiais, tiek specialiaisiais teisės principais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas civilines teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs civilines teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas šiandien, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-48/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-48/2009">3K-3-48/2009</a>; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-148/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-148/2011">3K-3-148/2011</a>; kt.). Taigi viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-344/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-344/2011">3K-3-344/2011</a>).
Teisėjų kolegija atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį, kad vadovaujantis CK 1.138 straipsniu, civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, atsižvelgdamas į ieškinio reikalavimus. Proceso įstatyme nustatomas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą, ir šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 135 straipsnyje nustatytus reikalavimus ieškinyje nurodomas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialinės teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-299/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-299/2013">3K-3-299/2013</a>). Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-7/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-7/2008">3K-3-7/2008</a>).
Kreditorė suformulavusi reikalavimo dalyką siekė panaikinti ginčijama 2014 m. spalio 7 d. pirkimo – pardavimo sutartimi sukurtas teisines pasekmes, t. y. grąžinti jai nuosavybės teisę į 130 000 Eur ir tokio dydžio finansinį reikalavimą patvirtinti V. M. GKF „Stilma“ bankroto byloje. Kaip matyti iš kreditorės atsiliepimo į bankroto administratoriaus prašymą netvirtinti finansinio reikalavimo ir atskirojo skundo turinio, kreditorė sandorio neteisėtumą įrodinėjo trimis pagrindais (CK 1.80, 1.81 ir 1.90 straipsniai). Dėl to teismas nepagrįstai nurodė, kad kreditorė nepareiškė savarankiško reikalavimo ginčo sutartį pripažinti negaliojančia ir CK 1.90 straipsnio pagrindu bei sandorio (ne)galiojimo šiuo teisiniu pagrindu nevertino. Pakartotinai nagrinėjant bylą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, teismas privalo vertinti visas kreditorės nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas sutarties neteisėtumas, ir tinkamai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai Nijolė Piškinaitė
Egidija Tamošiūnienė
Egidijus Žironas
