K. B. pagal BK 183 str., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-146-483/2016

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-08023-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2;

1.2.18.10; 1.2.29.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teisėjų Laimos Garnelienės, Rūtos Mickevičienės,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,

nuteistajam K. B.,

gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčukui,

specialistei Jolantai Arvasevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 183 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį - 100 MGL (3766 eurų) bauda;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį - 50 MGL (1883 eurų) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 4 ir 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei paskirtos galutinės subendrintos bausmės – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 100 MGL (3766 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant K. B. neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą I. A., J. B. ir R. B., tačiau jų apeliaciniai skundai negauti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

K. B. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „H.“ direktorius ir kasininkas, 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, (duomenys neskelbtini), turėdamas savo žinioje UAB,,H.“ grynuosius pinigus, UAB,,H.“ 2010-08-31 kasos išlaidų orderyje Nr. 079, 2010-09-30 kasos išlaidų orderyje Nr. 101 nurodė, kad atitinkamai 1 691 872 Lt ir 376 148,03 Lt išmokėjo Estijos įmonei,,R. OY“ kaip grąžinamą nepanaudotą avansą, tačiau faktiškai šių pinigų sumų gavėjui neišmokėjo, o juos pasisavino. Tokiu būdu K. B. iš UAB „H.“ kasos pasisavino didelės vertės turtą – grynuosius pinigus, iš viso 2 068 020,03 Lt (598 940 eurų).

Be to, K. B. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė apskaitą, tai yra būdamas UAB „H.“ direktorius bei kasininkas, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostatą,,už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2010-04-08 iki 2010-10-24, (duomenys neskelbtini), tyčia, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais…“, 12 straipsnio 4 dalį, kuri numato, kad,,apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną…“, 13 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kuris numato, kad „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 5 punktą, kuris numato, kad,,Jeigu pinigai išmokami pagal kasos išlaidų orderį fiziniam asmeniui, kuris nėra to ūkio subjekto darbuotojas, nurodomas šio fizinio asmens vardas, pavardė, paso arba kito asmens tapatybę įrodančio dokumento pavadinimas, numeris ir gyvenamoji vieta. Pinigų gavėjas, priimdamas pinigus, pasirašo kasos išlaidų orderyje…“ veikdamas per UAB „H.“ buhalteres: laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2010-08-31 – J. B., laikotarpiu nuo 2010-09-01 iki 2010-10-24 – R. B., apgaulingai tvarkė UAB „H.“ buhalterinę apskaitą taip, kad buhalterinėje apskaitoje nebuvo parodytos visos ūkinės operacijos, taip pat buhalterinėje apskaitoje buvo parodytos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, t. y.:

- buhalterei J. B. nurodė surašyti UAB,,H.“ 2010-08-11, 2010-08-25 pardavimo PVM sąskaitas-faktūras, serija HID Nr. 00000055 (2 vienetus tuo pačių numeriu), Nr. 00000063 dėl vilkikų, puspriekabių pardavimo pirkėjai,,Sea meadow House“, iš viso už 516000 eurų (tai atitinka 1 781 644,80 Lt), į UAB,,H.“ banko,,Snoras“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės RAB,,R. OY“ 2010-08-11, 2010-08-12, 2010-08-13, 2010-08-27 bankiniais mokėjimo pavedimais gavus 490 000 eurų už vilkikus, puspriekabes pagal sąskaitas HID Nr. 00000055, Nr. 00000063, nurodė šių operacijų neparodyti UAB,,H.“ apskaitos registre,,Pardavimų registravimo žurnalas“, apskaitos registre – didžiosios knygos sąskaitoje,,Pardavimo pajamos“ rugpjūčio mėnesį neužregistruoti 1 781 644,80 Lt pajamų;

- UAB,,H.“ pagal 2010-09-06 PVM sąskaitą-faktūrą, serija HID Nr. 00000075, pardavus 12 vilkikų pirkėjai,,L. I./E. INC“ (adr. (duomenys neskelbtini), Didžiosios Britanijos Mergelių salos), iš viso už 108940 eurų (tai atitinka 376 148,03 Lt), į UAB,,H.“ banko,,Snoras“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš Estijos įmonės RAB,,R. OY“ 2010-09-16 bankiniu mokėjimo pavedimu gavus 108 940 eurų už vilkikus pagal sąskaitą HID Nr. 00000075 buhalterei R. B. nurodė šių operacijų neparodyti UAB,,H.“ apskaitos registre,,Pardavimų registravimo žurnalas“, apskaitos registre – didžiosios knygos sąskaitoje,,Pardavimo pajamos“ rugpjūčio mėnesį neužregistruoti 376 148,03 Lt pajamų.

- 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais UAB „H.“ buhalterinėje apskaitoje panaudojo aiškiai netikrus 2010-08-31 kasos išlaidų orderį Nr. 079, 2010-09-30 kasos išlaidų orderį Nr. 101, tokiu būdu buhalterinėje apskaitoje parodė 1 691 872 Lt ir 376 148,03 Lt pinigų, iš viso 2068020,03 Lt išmokėjimą Estijos įmonei,,R. OY“ kaip grąžinamą nepanaudotą avansą, nors faktiškai įmonei,,R. OY“ grynieji pinigai nebuvo išmokėti;

- ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu panaudojo 10 954 844,42 Lt, kuriuos jis saugojo kaip UAB,,H.“ kasininkas, o buhalterinėje apskaitoje panaudojo kasos išlaidų orderius, tariamai patvirtinančius pinigų išmokėjimą: 2010-04-30 Nr. 009 dėl 589 434,74 Lt avanso grąžinimo įmonei,,G. T. L.“, 2010-05-31 Nr. 020 dėl 1 723 130,21 Lt avanso grąžinimo įmonei,,G. T. L.“, 2010-06-30 Nr.036 dėl 1 187 037,71 Lt avanso grąžinimo įmonei,,G. T. L.“, 2010-07-31 Nr.052 dėl 110 386,02 Lt avanso grąžinimo įmonei,,L. G. LTD“, 2010-07-31 Nr. 053 dėl 1 701 786,07 Lt avanso grąžinimo įmonei,,G. T. L.“, 2010-07-31 Nr. 054 dėl 221 814,78 Lt avanso grąžinimo įmonei,,S. G. S. A.“, 2010-08-31 Nr. 075 dėl 160 555,20 Lt avanso grąžinimo įmonei,,LTD T.“, 2010-08-31 Nr. 076 dėl 160 555,20 Lt avanso grąžinimo įmonei,,F. M. LTD“, 2010-08-31 Nr. 077 dėl 207 168 Lt avanso grąžinimo įmonei,,A. T. LTD“, 2010-08-31 Nr. 078 dėl 459 222,40 Lt avanso grąžinimo įmonei,,Z. T. LTD“, 2010-08-31 Nr. 080 dėl 487 452,98 Lt avanso grąžinimo įmonei,,G. T. L.“, 2010-09-30 Nr. 100 dėl 1398 384 Lt avanso grąžinimo įmonei,,Z. T. LTD“, 2010-09-30 Nr. 102 dėl 566 259,20 Lt avanso grąžinimo įmonei,,A. T. LTD“, 2010-09-30 Nr. 103 dėl 1 981 657,91 Lt avanso grąžinimo įmonei,,G. T. L.“, kuriuose nenurodytas asmuo, kuriam išmokami pinigai, dalyje dokumentų nėra gavėjo parašų, o siekdamas nuslėpti, kur faktiškai panaudojo pinigus, tariamai išmokėtus pagal minėtus kasos išlaidų orderius, laikotarpiu nuo 2011-09-01 iki 2011-10-04, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, surašė naujus kasos išlaidų orderius 2010-04-30 Nr. 009, 2010-05-31 Nr. 020, 2010-06-30 Nr. 036, 2010-07-31 Nr. 052, 2010-08-31 Nr. 075, 2010-09-30 Nr. 100, kuriuose nurodė, kad 10 954 844,42 Lt išmokami I. A.

Dėl anksčiau išvardytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2010-10-24 UAB „H.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, K. B. nuteistas už tai, kad pagamino netikrus dokumentus, tai yra jis laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. spalio 4 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, UAB,,H.“ administracinėse patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), veikdamas bendra tyčia su I. A., žinodamas, kad pagal kasos išlaidų orderius 2010-04-30 Nr. 009, 2010-05-31 Nr. 020, 2010-06-30 Nr. 036, 2010-07-31 Nr. 052, 2010-08-31 Nr. 075, 2010-09-30 Nr. 100, 2010-12-31 Nr. 153, o pagal 2010-10-29 kasos išlaidų orderį Nr. 122 – laikinai einantis UAB,,H.“ direktoriaus ir kasininko pareigas S. D., I. A. kaip Rusijos Federacijos įmonės RAB,,L. A.“ atstovui, iš UAB,,H.“ kasos grynųjų pinigų nebuvo išmokėję ir neišmokės, susitarė su I. A. pagaminti netikrus UAB,,H.“ kasos išlaidų orderius. K. B. netikrus UAB,,H.“ kasos išlaidų orderius pasirašė kaip UAB,,H.“ kasininkas, o 2010-10-29 kasos išlaidų orderyje Nr. 122 nurodė pasirašyti S. D., nežinojusiam, kad kasos išlaidų orderyje Nr. 122 nurodyti melagingi duomenys bei paminėtas dokumentas yra netikras, t. y. nesupratusiam nusikalstamos veikos pobūdžio, K. B. netikrus kasos išlaidų orderius pateikė I. A., būtent:

I. A., kaip įmonės RAB,,L. A.“ atstovui, pateikė pasirašyti UAB,,H.“ 2010-04-30 kasos išlaidų orderį Nr. 009 dėl 589 434,74 Lt gavimo iš UAB,,H.“ direktoriaus ir kasininko K. B., jis buvo surašytas taisant UAB,,H.“ kasos dokumentus, t. y. surašytas vietoj UAB,,H.“ 2010-04-09 kasos išlaidų orderio Nr. 009 (dėl įmonės „G. T. L.“ sumokėto 589 434 Lt avanso grąžinimo);

I. A., kaip įmonės RAB,,L. A.“ atstovui, pateikė pasirašyti UAB,,H.“ 2010-05-31 kasos išlaidų orderį Nr. 020 dėl 1 723 130,21 Lt gavimo iš UAB,,H.“ direktoriaus ir kasininko K. B., jis buvo surašytas taisant UAB,,H.“ kasos dokumentus, t. y. surašytas vietoj UAB,,H.“ 2010-05-31 kasos išlaidų orderio Nr. 20 (dėl įmonės „G. T. L.“ sumokėto 1 723 130,21 Lt avanso grąžinimo);

I. A., kaip įmonės RAB,,L. A.“ atstovui, pateikė pasirašyti UAB,,H.“ 2010-06-30 kasos išlaidų orderį Nr. 036 dėl 1 187 037,71 Lt gavimo iš UAB,,H.“ direktoriaus ir kasininko K. B., jis buvo surašytas taisant UAB,,H.“ kasos dokumentus, t. y. surašytas vietoj UAB,,H.“ 2010-06-30 kasos išlaidų orderio Nr. 036 (dėl įmonės „G. T. L.“ sumokėto 1 187 037,71 Lt avanso grąžinimo);

I. A., kaip įmonės RAB,,L. A.“ atstovui, pateikė pasirašyti UAB,,H.“ 2010-07-31 kasos išlaidų orderį Nr. 052 dėl 2 033 986,87 Lt gavimo iš UAB,,H.“ direktoriaus ir kasininko K. B., jis buvo surašytas taisant UAB,,H.“ kasos dokumentus, t. y. surašytas vietoj UAB,,H.“ 2010-07-31 kasos išlaidų orderių: Nr. 052 (dėl įmonės „L. G. LTD“ sumokėto 110 386,02 Lt avanso grąžinimo), Nr. 053 (dėl įmonės „G. T. L.“ sumokėto 1 701 786,07 Lt avanso grąžinimo), Nr. 054 (dėl įmonės „S. G. S. A.“ sumokėto 221 814,78 Lt avanso grąžinimo);

I. A., kaip įmonės RAB,,L. A.“ atstovui, pateikė pasirašyti UAB,,H.“ 2010-08-31 kasos išlaidų orderį Nr. 075 dėl 3 166 825,78 Lt gavimo iš UAB,,H.“ direktoriaus ir kasininko K. B., jis buvo surašytas taisant UAB,,H.“ kasos dokumentus, t. y. surašytas vietoj UAB,,H.“ 2010-08-31 kasos išlaidų orderių: Nr. 075 (dėl įmonės „LTD Tema“ sumokėto 160 555,20 Lt avanso grąžinimo), Nr. 76 (dėl įmonės „F. M. LTD“ sumokėto 160 555,20 Lt avanso grąžinimo), Nr. 77 (dėl įmonės „A. T. LTD“ sumokėto 207 168 Lt avanso grąžinimo), Nr. 78 (dėl įmonės „Z. T. LTD“ sumokėto 459 222,40 Lt avanso grąžinimo), Nr. 79 (dėl įmonės,,R. OY“ sumokėto 1 691 872 Lt avanso grąžinimo), Nr. 80 (dėl įmonės „G. T. L.“ sumokėto 487452,98 Lt avanso grąžinimo);

I. A., kaip įmonės RAB,,L. A.“ atstovui, pateikė pasirašyti UAB,,H.“ 2010-09-30 kasos išlaidų orderį Nr. 100 dėl 4 322 449,14 Lt gavimo iš UAB,,H.“ direktoriaus ir kasininko K. B., jis buvo surašytas taisant UAB,,H.“ kasos dokumentus, t. y. surašytas vietoj UAB,,H.“ 2010-09-30 kasos išlaidų orderių: Nr. 100 (dėl įmonės „Z. T. LTD“ sumokėto 1 398 384 Lt avanso grąžinimo), Nr. 101 (dėl įmonės,,R. OY“ sumokėto 376 148,03 Lt avanso grąžinimo), Nr. 102 (dėl įmonės „A. T. LTD“ sumokėto 566 259,20 Lt avanso grąžinimo), Nr. 103 (dėl įmonės „G. T. L.“ sumokėto 1 981 657,91 Lt avanso grąžinimo);

I. A., kaip įmonės RAB,,L. A.“ atstovui, pateikė pasirašyti UAB,,H.“ 2010-10-29 kasos išlaidų orderį Nr. 122 dėl 3 153 144,27 Lt gavimo iš UAB,,H.“ laikinai einančio direktoriaus ir kasininko pareigas S. D., jis buvo surašytas taisant UAB,,H.“ kasos dokumentus, t. y. surašytas vietoj UAB,,H.“ 2010-10-29 kasos išlaidų orderių: Nr. 122 (dėl įmonės „Z. T. LTD“ sumokėto 283 129,60 Lt avanso grąžinimo), Nr. 123 (dėl įmonės „P. C. INC“ sumokėto 362 544 Lt avanso grąžinimo), Nr. 124 (dėl įmonės „LTD T.“ sumokėto 110 489,60 Lt avanso grąžinimo), Nr. 125 (dėl įmonės „F. E.“ sumokėto 794 144 Lt avanso grąžinimo), Nr. 126 (dėl įmonės „M. LLP“ sumokėto 101512,32 Lt avanso grąžinimo), Nr. 127 (dėl įmonės „G. T. L.“ sumokėto 1501324,75 Lt avanso grąžinimo);

I. A., kaip įmonės RAB,,L. A.“ atstovui, pateikė pasirašyti UAB,,H.“ 2010-12-31 kasos išlaidų orderį Nr. 153 dėl 707 050,50 Lt gavimo iš UAB,,H.“ direktoriaus ir kasininko K. B.

I. A. nurodytuose UAB,,H.“ kasos išlaidų orderiuose pasirašė grafose,,Gavėjo parašas“, rankraštiniais įrašais parašė tariamai gaunamą pinigų sumą ir tuo melagingai patvirtino, kad iš UAB,,H.“ kasos jam buvo išmokėti pinigai.

Tokiu būdu K. B. kartu su I. A. pagamino netikrus UAB,,H.“ kasos išlaidų orderius.

Nuteistasis K. B. apeliaciniame skunde prašo: 1) Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį; 2) Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendį pakeisti dalyje dėl netinkamai pritaikyto Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalies, veiką iš Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį, taikyti Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatas ir K. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Netaikius Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatų, K. B. skirti mažesnio dydžio baudą.

Apeliantas nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendis dalyse, kuriose yra pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, yra neteisėtas ir nepagristas, todėl naikintinas, nes skundžiamu nuosprendžiu teismas nepagrįstai pripažino K. B. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir jį nuteisė. Teismo išvados šiose nuosprendžio dalyse yra priimtos netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir padarius esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) pažeidimus. Su teismo nuosprendžio dalimi, kuria K. B. yra pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, apeliantas sutinka ir jos neskundžia.

Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas nesant motyvuotų ir pagrįstų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl K. B., nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taip pat galiojančios teisminės praktikos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą ir nuosprendžio surašymą. Teismas privalėjo pasisakyti dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių ir tinkamai vertinti byloje surinktus įrodymus. Buvo pažeistas įrodymų visumos objektyvaus įvertinimo principas. Vertinant įrodymus, dalis išvadų padaryta joms pagrįsti neturint įrodymų, nesiremiant išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių nuostatų nesilaikymas įrodymų vertinimą daro neišsamų, paviršutinišką ir vienpusį, o tai reiškia, kad tokie Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai pripažintini esminiais Lietuvos Respublikos BPK pažeidimais. Kartu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų reikalavimus, reglamentuojančius nuosprendžio surašymą. Šie pažeidimai suvaržė įstatymų garantuotas K. B., kaip kaltinamojo, teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos teismo įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės visiškai nesiskiriančios nuo teisme pateikto, tačiau nepagrįsto kaltinamo dėl veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, jį pažodžiui ištisai be jokių pakeitimų perrašius. Dalis kaltinime ir nuosprendyje nurodytų aplinkybių teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neįrodytos ir nuosprendyje nepagrįstai nurodytos kaip įrodytos. Dalis nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų aplinkybių tinkamai neapibūdina konkrečių inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Nors nuosprendyje ir buvo išdėstyti ištirti įrodymai, liudytojų bei kaltinamųjų parodymai, kita bylos medžiaga, tačiau teismas nepateikė įrodymų analizės, nenurodė, kokie duomenys pagrindžia pareikšto kaltinimo dalis dėl veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad 2013 m. gruodžio 12 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/101 nurodyta, jog tyrimo metu negalima nustatyti, kam buvo išmokėti 2 068 020,03 Lt, kurių išmokėjimą K. B., kaip UAB „H.“ direktorius, pagrindė kasos išlaidų orderiais 2010 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 079 1 691 872 Lt ir 2010 m. rugsėjo 30 d. Nr. 101 376 148,03 Lt - nereiškia, kad minėta pinigų suma buvo pasisavinta. Šioje vietoje teismas padarė tik prielaidą, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino UAB „H.“ vienintelio akcininko L. N. parodymų apie tai, kad jokių grynųjų pinigų trūkumo kasoje nėra ir direktoriaus K. B. veiksmais bendrovei žala nepadaryta, taip pat RAB „L. A.“ kompanijos savininko A. M. parodymų, kuriais patvirtino, kad jam niekas nėra skolingas, juolab UAB „H.“. Tai, kad Estijos įmonės „R. OY“ valdybos narys T. V. parodė, kad UAB „H.“ niekada nėra grąžinusi grynųjų pinigų, tik patvirtina faktą, jog buvo klastojami dokumentai, tačiau neįrodo K. B. kaltės dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, bei nepaneigia K. B. viso proceso metu keltos versijos, kad avansinių mokėjimų likučiai nebuvo grąžinti, tik pagal kasos išlaidų orderius fiksuotas pinigų grąžinimas, nors realiai pinigai iš kasos nebuvo paimti, o likdavo bendrovės kasoje ir jie buvo naudojami bendrovės veikloje, t. y. perkant kitas transporto priemones įmonei RAB „L. A.“. Šiuo klausimu nuosprendyje nepasisakyta ir ši versija netirta, specialistei nenustačius, kam buvo išmokėti 2 068 020,03 Lt, o teismui kilus neaiškumams dėl minėtos sumos, turėjo būti skirta papildoma ekspertizė (specialus tyrimas), siekiant nustatyti, ar vis dėl to kam nors buvo padaryta žala, ar ne. Tačiau dėl minėtos sumos nebuvo padaryta turtinė žala. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Šiuo konkrečiu atveju turto pasisavinimu buvo pripažinti tokie K. B., kaip įmonės vadovo, veiksmai, kai jis vadovaujamos įmonės pinigus pagal išrašytus kasos išlaidų orderius fiksuodavo kaip avansinio mokėjimo pinigų likučio grąžinimą ir juos paėmęs neva panaudojo ne vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kvalifikuojant tokius K. B. veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turėjo būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas, bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar K. B. neteisėtai disponuodamas įmonės lėšomis padarė Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, buvo būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo, kaip įmonės vadovas, paimdamas kitai įmonei (įmonėms) pagal fiktyvius sandorius pervestus vadovaujamos įmonės pinigus ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Taigi darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikimo ar neatitikimo Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio - tai nebuvo padaryta. Jeigu bendrovės vadovas tokį turtą neteisėtai paėmė ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti bendrovės poreikiams tenkinti, tai pagal teismų praktiką jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį. Apie tokio sumanymo buvimą bendrovės vadovo veikloje sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip toks turtas buvo naudojamas, ar dėl to bendrovei buvo padaryta žala, ir į kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismai šiuo atveju turi remtis teisminio nagrinėjimo metu nustatytais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko sumanymą bendrovės turtą naudoti (ar ir patį tokio turto naudojimą) bendrovės reikmėms. Tokiu atveju tik išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas sudaro galimybes teismui padaryti teisingas išvadas. Svarbu pastebėti ir tai, kad bendrovės vadovo, jog ir neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, kad yra padaryta Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas.

K. B. viso proceso metu neigė pasisavinęs bendrovės pinigines lėšas, todėl byloje surinktų, o kilus teismui abejonėms ir papildomų (atlikus atitinkamus proceso veiksmus) duomenų pagrindu buvo būtina įvertinti, ar iš tiesų bendrovei buvo padaryta reali žala, jei taip, tai koks šios žalos dydis, ir ar ši žala buvo padaryta K. B. neteisėtai paimant bendrovės pinigines lėšas ir naudojantis jomis kaip savomis. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teismo proceso metu K. B. parodė, kad už pinigus, kurie buvo gaunami kaip avansiniai mokėjimai, iš įvairių užsienio įmonių buvo perkamos įvairios transporto priemonės, kurios vėliau buvo perduodamos Rusijos Federacijos įmonei RAB „L. A.“. Buhalterinėje apskaitoje tai buvo parodoma kaip pardavimai, tačiau realiai įmonė RAB „L. A.“ pinigų nemokėjo, nes už šias transporto priemones jau būdavo sumokėta avansiniais pavedimais iš kitų užsienio įmonių. Taip buvo susitarta pageidaujant A. M., t. y. įmonės RAB „L. A.“ direktoriui, dėl to buvo pasirašytos sutartys. Kiekvieno mėnesio pabaigoje bendrovėje likdavo nepanaudotų pinigų likutis, todėl buvo nutarta formaliai fiksuoti tariamus pinigų grąžinimus pinigus pervedusioms įmonėms. Taip buvo sutarta ir su A. M. Tuo metu A. M. į Lietuvą neatvykdavo, o įmonių, kurios, padarė avansinius mokėjimus atstovams grąžinti pinigų likučių nebuvo galimybės, nes tai buvo užsienio įmonės ir praktiškai jokių kontaktų su jais neturėjo, todėl pagal kasos išlaidų orderius fiksuodavo neva tų pinigų grąžinimą pinigus pervedusioms bendrovėms, nors faktiškai pinigų iš kasos nepaimdavo, jų negrąžindavo, pinigai likdavo bendrovės kasoje, ir jie buvo naudojami bendrovės veikloje - perkant transporto priemones RAB „L. A.“. Po kiek laiko bendrovės buhalterės pasakė, kad kasos išlaidos orderiuose nėra visų būtinų rekvizitų, t. y. jie nepasirašyti pinigų gavėjų, juose nenurodyti gavėjų atstovų rekvizitai ir pan., todėl buvo nuspręsta taisyti kasos išlaidų orderius. K. B. susitarė su pažįstamu I. A., kad jam, kaip RAB „L. A.“ atstovui, K. B. tariamai grąžins pinigų likučius, kurie pagal pirmiau išrašytus kasos išlaidų orderius jau buvo tariamai grąžinti užsienio įmonėms. I. A. sutikus buvo surašyti patikslinti kasos išlaidų orderiai, kuriuos I. A. pasirašė, tačiau pinigai jam kaip ir ankstesniais atvejais nebuvo išmokėti ir jie nebuvo paimti iš bendrovės kasos.

Iš byloje esančių 2010 m. balandžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „H.“ ir RAB „L. A.“, ir suderinimo aktų matyti, jog šalys susitarė, kad už RAB „L. A.“ parduodamas transporto priemones apmokėjimus atliko kitos užsienio valstybių įmonės ir UAB „H.“ sutartimi įsipareigojo paskutinę einamojo mėnesio dieną nepanaudotą einamojo mėnesio avanso likutį grąžinti RAB „L. A.“. Matyti ir tai, kad jokių piniginių ar kitokių įsipareigojimų (skolų) tarp šalių nėra. Byloje nebuvo ir nėra jokių duomenų apie tai, kad UAB „H.“ būtų skolinga avansinius mokėjimus padariusioms įmonėms. UAB „H.“ buhalterė J. B. patvirtino, kad būtent ji K. B., kaip UAB „H.“ direktoriui, patarė kiekvieno mėnesio pabaigoje grąžinti nepanaudotų avansų likučius, taip sumažinant bendrovės įsiskolinimus. Teisme apklaustas A. M. patvirtino aplinkybes, kurias nurodė K. B., t. y. aplinkybes, susijusias su apmokėjimais UAB „H.“ už RAB „L. A.“ parduotas prekes, bei patvirtino, kad UAB „H.“ neskolinga RAB „L. A.“, kaip ir visoms kitoms įmonėms, kurios atliko avansinius mokėjimus už jo vadovaujamą RAB „L. A.“. Vienintelis UAB „H.“ akcininkas L. N. patvirtino, kad jokių grynųjų pinigų trūkumų bendrovės kasoje nėra ir K. B. veiksmais bendrovei žala nepadaryta. Specialistė Jolanta Arvasevičienė, ikiteisminio tyrimo metu atlikusi UAB „H.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, teisminio posėdžio metu paaiškino, kad atliko tik dokumentinį tyrimą, tačiau netikrino grynųjų pinigų likučio bendrovės kasoje, jo nelygino su buhalteriniu likučiu, todėl negali paaiškinti, ar buhalterinis grynųjų pinigų likutis atitinka grynųjų pinigų likutį kasoje. Atsižvelgiant į tai, byloje nustatyta, jog K. B. suklastojo bendrovės apskaitos dokumentus - kasos išlaidų orderius ir juos panaudodamas aplaidžiai tvarkė apskaitą, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad K. B., pasinaudodamas šiais orderiais, iš bendrovės kasos paėmė grynuosius pinigus bei juos pasisavino, t. y. juos paėmė ir naudojosi kaip savais. K. B. nurodytos aplinkybės, kad grynieji pinigai iš bendrovės kasos nebuvo paimti, buvo tik formaliai surašomi kasos išlaidų orderiai, o pinigai toliau buvo naudojami bendrovės veikloje, liko pirmosios instancijos teismo nepaneigtos. Kaip pirmiau minėta, neteisėtais veiksmais bendrovei turėjo būti padaryta žala ir ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis, tačiau šioje byloje nenustatyta, kad K. B. savo veiksmais bendrovei UAB „H.“ ar kitoms įmonėms padarė turtinę žalą, ką patvirtino tiek bendrovės vienintelis akcininkas L. N., tiek RAB „L. A.“ direktorius A. M. bei kita bylos medžiaga. Realios turtinės žalos faktas nepatvirtintas ir jokiais kitais bylos duomenimis, kaip ir faktas, kad K. B. suklastotų kasos išlaidų orderių pagrindu iš bendrovės kasos išėmė grynuosius pinigus. Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad K. B. veiksmuose nėra būtinų Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, todėl K. B. turėjo būti išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje, yra tada, kai šio įstatymo dispozicijoje nurodyta veika padaroma tyčia. Apgaulingos apskaitos tvarkymo tyčios turinį sudaro tai, jog kaltininkas suvokė, kad jis tvarkė apskaitą pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių norėjo. Kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys - subjektyvieji (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan.

Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas K. B. veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį, nemotyvavo ir nenurodė, ar K. B. suvokė objektyviuosius jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nei to, ar suvokė tokios nusikalstamos veikos socialinę reikšmę. Šie du elementai nurodo, kaip asmuo suvokia daromos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, o kadangi teismas to nenustatinėjo, taip ir lieka neaišku, ar K. B. suvokė, kad jo atliekami veiksmai yra neteisėti ar ne. Teismas nekėlė tyčios klausimo, šiuo aspektu niekaip nemotyvavo priimto nuosprendžio pagrįstumo. Teismas pasisakydamas dėl kaltinamojo suvokimo dėl jo vykdomos nusikalstamos veikos turi pasisakyti ir motyvuoti, ar asmuo suvokia ir įsivaizduoja, kokią veiką jis daro, kokiai vertybei jis kelia pavojų darydamas šią veiką, koks yra veikos padarymo dalykas ir panašiai. Baudžiamosios teisės doktrinoje yra teigiama, kad nusikaltimas yra padaromas tyčia, kai nusikalstamą veiką darantis asmuo numatė priežastinio ryšio vyksmą, tačiau teismas nuosprendyje apskritai nepasisakė apie priežastinį ryšį. Taip pat teismas nedetalizavo ar aš šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnis 1 dalis) K. B. padarė tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Tyčios apibrėžtumas yra aktualus parenkant asmeniui bausmę, todėl teismui nepasisakius tyčia buvo tiesioginė ar netiesioginė kyla klausimas, ar paskirta bausmė už padarytą nusikalstamą veiką yra teisinga, t. y. nei per didelė, nei per maža. Ši aplinkybė itin svarbi ir teismų praktikos formavimo aspektu, t. y. itin svarbu nustatyti ar neveikimu galima apgaulingai vesti apskaitą ir konkrečiai nustatyti, ar asmuo tai suvokia ir, ar privalo suvokti. Pastebėtina, kad analogiškose bylose, kuomet konkrečiai nenustatoma apgaulė ir jos apraiškos, t. y. apskaita arba jos elementai tiesiog nevedami, veika visada būdavo kvalifikuojama tik pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnį, nes veiką kvalifikuojant pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnį būtina nustatyti apgaulės elementą, o taip pat identifikuoti kuo konkrečiai apgaulė pasireiškė.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį visiškai nepasisakė kuo pasireiškė apgaulės elementas K. B. atliktuose veiksmuose. Apgaulė yra tas elementas, kurio buvimas arba nebuvimas turi tiesioginę įtaką nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas nuosprendį nepasisakė dėl apgaulės elemento K. B. veiksmuose, tačiau veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnį, nors norint asmens veiksmus kvalifikuoti, kaip apgaulingą apskaitos tvarkymą, būtina nustatyti ir motyvuotai pasisakyti dėl apgaulės elemento egzistavimo. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, turėjo arba motyvuotai pasisakyti kaip pasireiškė apgaulė K. B. veiksmuose, arba K. B. veiksmų nekvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnį, nes K. B. veiksmuose nėra visų būtinų nusikalstamos veikos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje sudėties požymių.

Klaipėdos apygardos teismas, vertindamas įrodymus dalyje dėl Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje K. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo teisėjui vertinti įrodymus vadovaujantis pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas, spręsdamas, kad K. B. yra kaltas padaręs Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, neatsižvelgė į byloje iškilusius neaiškumus, jų nevertino K. B. naudai ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos BPK įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo principą, kurio esmė yra ta, kad visi neaiškumai ir neaiškios aplinkybės būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Klaipėdos apygardos teismas priėmė skundžiamą nuosprendį netinkamai kvalifikavęs K. B. veiksmus, todėl skundžiama nuosprendžio dalis turėtų būti pakeista, nuteistojo veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį perkvalifikuojant į Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismui K. B. išteisinus pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, jo veiką kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį perkvalifikavus į Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį, jam gali būti taikytinos Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatos. K. B. anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, tiek pirmosios instancijos teismo metu, tiek ir dabar visiškai prisipažįsta klaidingai, t. y. aplaidžiai tvarkęs buhalterinę apskaitą ir klastojęs dokumentus, dėl šių veikų padarymo išgyvena ir nuoširdžiai gailisi, nėra jokio pagrindo manyti, jog ateityje nesilaikys įstatymų ir darys naujas nusikalstamas veikas. Teismui netenkinus prašymo dėl laidavimo, o veiką perkvalifikavus pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį, prašo skirti mažesnio dydžio baudą.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo K. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių, todėl šioje dalyje turi būti išteisintas, o jam inkriminuota nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuota į Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį.

Dėl turto pasisavinimo.

Turto pasisavinimas Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio prasme – tai tyčinis neteisėtas, neatlygintinas, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimas savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas, t. y. kai imama elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaroma žala turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą.

Turto iššvaistymas Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio prasme – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui.

Esminis turto pasisavinimo ir iššvaistymo požymis, skiriantis šias nusikalstamas veikas nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus pasisavinamo ar iššvaistyto turto atžvilgiu. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai pasisavinami arba perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pavyzdžiui, yra materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimo ir iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę paverčia savo turtu arba perleidžia tretiesiems asmenims, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai. Turtas laikomas svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu. Taigi vien asmens einamos pareigos bendrovėje nesuteikia jam teisės disponuoti įmonės turtu kaip savo. Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo neteisėtai disponuoti savo nuožiūra taip padarant žalos turto savininkui ar teisėtam valdytojui. Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams, t. y. savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai), nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėtys yra materialios, todėl būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai. Turto iššvaistymas gali būti padarytas esant tiesioginei ir netiesioginei tyčiai. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti. Turto iššvaistymas taip pat gali būti ir neatsargus, t. y. padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Kai turtas iššvaistomas dėl neatsargumo, teismai paprastai turi svarstyti turto iššvaistymo atskyrimo nuo civilinio delikto klausimus. Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.

Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik esant prokuroro, privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo rašytiniam prašymui, bet ir teismo iniciatyva, be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinio proceso metu. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis Lietuvos Respublikos BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Skundžiamu nuosprendžiu K. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį (turto pasisavinimas). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistajam K. B. ir jo gynėjui, taip pat kitiems proceso dalyviams buvo iš anksto pranešta apie galimą K. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos perkvalifikavimą į lengvesnę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 1 ar 2 dalyje (turto išvaistymas), apeliacinės instancijos teismas užtikrino teisę žinoti kaltinimą bei suteikė nuteistajam ir jo gynėjui laiką pasirengti gynybai, padarydamas byloje pertrauką (T. 16, b. l. 45-46).

Nuteistasis K. B. ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neigė pasisavinęs pinigus, tačiau jo parodymai viso proceso metu buvo prieštaringi.

Nuteistasis K. B. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad į UAB „H.“ banko sąskaitą ofšorinės įmonės vietoj RAB „L. A.“ pervesdavo pinigus, už kuriuos UAB „H.“ pirko techniką (vilkikus, puspriekabes), kurią eksportavo į Rusijos Federaciją RAB „L. A.“ vardu. Jis įmonėje buvo direktorius ir kasininkas, vienintelis disponavo įmonės kasoje buvusiais grynaisiais pinigais, juos imdavo iš kasos. Nurodė, kad buhalterės realiai nematė kasos turinio, grynųjų pinigų, ir nežinojo, ar kasos išlaidų orderiais pinigai realiai buvo grąžinti juos pervedusioms įmonėms, nes buhalterės tik išrašydavo kasos išlaidų orderius, o parašus surinkdavo K. B. Mėnesio pabaigoje netikrais kasos išlaidų orderiais imitavo nepanaudotų pinigų grąžinimą juos pervedusioms įmonėms, o paskui ir I. A., nors pinigų realiai niekam negrąžino, jie liko įmonės kasoje ir už juos toliau pirko techniką. Tačiau K. B. negalėjo paaiškinti kaip paskui tuos realiai negrąžintus pinigus (pinigų perteklių) fiksavo įmonės kasoje. Nurodė, kad kasoje nebuvo pinigų trūkumo, niekas jam neturi pretenzijų. Estijos įmonė,,R. OY” atstovavo įmonę,,L. I./E. Inc”, tačiau dėl Estijos įmonės ir nepanaudotų pinigų jai grąžinimo nieko negalėjo paaiškinti, nes neprisiminė aplinkybių.

Nuteistasis K. B. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad įmonės kasoje grynųjų pinigų nebuvo, jie buvo tik banko sąskaitoje, nebuvo išgryninti, už juos buvo perkama technika, kurią eksportavo į Rusijos Federaciją RAB „L. A.“. Jokiam asmeniui grynųjų pinigų neišmokėjo. Negalėjo paaiškinti, kodėl pirmosios instancijos teisme sakė, kad įmonės kasoje buvo grynieji pinigai. Paskui vėl apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis K. B. parodė, kad išgryninti iš sąskaitos pinigai buvo įmonės kasoje, po to juos grąžino ofšorinėms įmonėms. Nupirkęs automobilius, pinigų likutį – 2 068 020 Lt (visą K. B. inkriminuotą pinigų sumą) per 3-4 kartus grąžino grynais pinigais Rusijos piliečiui Viktorui, kurio pavardės ir adreso nežino, buvo padaręs Viktoro paso kopiją, kuri dingo. Kasos išlaidų orderius pasirašinėjo I. A., kad jis šiuos pinigus paėmė. Negalėjo paaiškinti, kodėl pinigų įmonėms nepervedė bankiniais pavedimais. Estijos įmonei „R. OY“ nupirko techniką, kuri buvo išgabenta į Rusiją, o nepanaudotą pinigų likutį grąžino. K. B. nurodė, kad niekam nėra skolingas, niekas jam neturi pretenzijų.

Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti nuteistojo K. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose nuteistasis paaiškino, kad transporto priemonės buvo parduodamos pagrindiniam užsakovui Rusijos Federacijos įmonei RAB,,L. A.“, o tik apie 5 proc. - kitoms įmonėms. Pinigus į UAB,,H.“ banko sąskaitą RAB,,L. A.“ vardu pervedinėjo kitos įmonės. 2010 metais kiekvieno mėnesio pabaigoje UAB,,H.“ kasos išlaidų orderiais pinigai buvo grąžinami juos pervedusioms įmonėms, tačiau faktiškai grynieji pinigai iš UAB,,H.“ kasos nebuvo išmokami, juos jis saugojo toliau, naudojo tolimesnei įmonės veiklai, o kitą mėnesį įnešdavo į UAB,,H.“ kasą, kaip RAB,,L. A.“ avansą. Tai buvo tik dokumentinis pinigų grąžinimas. Pirminiuose kasos išlaidų orderiuose kartais pasirašydavo vietoj gavėjo atstovo. 2011 metais taisydamas kasos išlaidų orderius, I. A. tariamai tapo RAB,,L. A.“ atstovu, kuris pasirašė patikslintus UAB,,H.“ kasos išlaidų orderius, tačiau pagal šiuos dokumentus I. A., kaip RAB,,L. A.“ atstovui, grynų pinigų neišmokėjo. Dėl sandorių su Estijos įmone,,R. OY“ nieko konkrečiai paaiškinti negalėjo, nes sandoriai vyko pieš 4 metus ir jis neprisiminė jų vykdymo aplinkybių (T. 14, b. l. 167-168).

Nors nuteistasis K. B. neprisipažino kaltu dėl turto pasisavinimo, o apeliacinės instancijos teisme pranešus apie galimybę perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką į Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 1 ar 2 dalį - ir dėl turto išvaistymo, tačiau jo kaltė yra nustatyta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išnagrinėtų bylos įrodymų visetu.

Teisinės pagalbos prašymo pagrindu Estijos Respublikos policijos pareigūno atklaustas liudytojas T. V., įmonės,,R. OY” valdybos narys, parodė, kad Estijos įmonė,,R. OY“ pervedė pinigus UAB „H.“ už krovininius automobilius vietoj įmonės,,L. I./E. Inc”, užsiimančios naudotų krovininių automobilių eksportu iš Europos į Rusiją, kurios adresas (duomenys neskelbtini) (Didžiosios Britanijos Mergelių salos). Pinigų savininkė buvo įmonė,,L. I./E. Inc”. Įmonė,,R. OY” atstovauja,,L. I./E. Inc”, kaip agentas sandoriuose, kurie atliekami tuomet, kai perkami krovininiai automobiliai, skirti eksportui į Rusiją; neturėjo jokių santykių su RAB,,L. A.”. UAB,,H.” niekada nėra grąžinusi Estijos įmonei,,R. OY“ pinigų (T. 4, b. l. 165-172).

Teisinės pagalbos prašymo pagrindu įmonės „R. OY“ valdybos narys T. V. Estijos Respublikos teisėsaugos institucijoms pateikė šias UAB,,H.” PVM sąskaitas-faktūras, išrašytas ir pasirašytas J. B.: 2010-08-11 serija HID Nr. 00000055 pirkėjas „Sea Meadow House“, dokumente nurodoma, kad parduodami 2 vilkikai „VOLVO“ už 84 000 eurus; 2010-08-11 serija HID Nr. 00000055 pirkėjas „Sea Meadow House“, dokumente nurodoma, kad parduodami 7 vilkikai „VOLVO“, 6 puspriekabės už 348 000 eurus; 2010-08-25 serija HID Nr. 00000063 pirkėjas „Sea Meadow House“, dokumente nurodoma, kad parduodami 2 vilkikai „VOLVO“ už 84 000 Eurus (T. 4, b. l.185-187). Teisinės pagalbos prašymo pagrindu Estijos Respublikos policijos pareigūno atklaustas kaip liudytojas T. V., įmonės,,R. OY“ valdybos narys, nurodė, kad,,Sea Meadow House“ yra įmonės,,L. I./E. Inc“, už kurią įmonė,,R. OY“ atliko mokėjimus, adresas (T. 4, b. l. 165-172).

UAB „H.“ dokumentų apžiūros protokole, UAB „H.“ AB banko „Snoras“ sąskaitos išraše ir Estijos įmonės,,R. OY” valdybos nario T. V. pateiktų tarptautinių mokėjimo nurodymuose nurodyta, kad pagal pateiktas UAB,,H.” PVM sąskaitas-faktūras Estijos įmonė,,R. OY” į UAB,,H.” AB banko „Snoras“ sąskaitą pervedė: 2010-08-11 d. 190 000 eurų, mokėjimo paskirtis,,įmoka už 7 Volvo, 6 savivartes puspriekabes Inv. HID 00000055 2010.08.11”; 2010-08-12 d. 25 000 eurų, mokėjimo paskirtis,,įmoka už 7 Volvo, 6 savivartes puspriekabes Inv. HID 00000055 2010.08.11”; 2010-08-13 d. 84 000 eurų, mokėjimo paskirtis,,įmoka už 2 Volvo Inv. HID 00000055 2010.08.11”; 2010-08-27 d. 133 000 eurų, mokėjimo paskirtis,,įmoka už 7 Volvo, 6 savivartes puspriekabes Inv. HID 00000055 2010.08.11”; 2010-08-27 d. 58 000 eurų, mokėjimo paskirtis,,įmoka už 2 Volvo Inv. HID 00000063 2010.08.25”; 2010-09-16 d. 108 940 eurų, mokėjimo paskirtis,,įmoka už 12 savivarčių Inv. HID 00000075 2010.09.06”. Įmonė,,R. OY” į UAB,,H.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke,,Snoras“, 2010 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. pervedė iš viso 598 940 eurų (2 068 020,03 Lt) (T. 1, b. l. 78-81, 82-91; T. 4, b. l. 173-184). Iš UAB,,H.” AB banko „Snoras“ sąskaitos išrašo matyti, kad iš įmonės sąskaitos buvo nuiminėjami grynieji pinigai (T. 1, b. l. 82-91). Tai patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos kaip liudytojos J. B. ir R. B., UAB „H.“ buhalterės, kurios parodė, kad dalis pinigų iš įmonės banko sąskaitos buvo išgryninta. Iš UAB „H.“ kasos knygos matyti, kad nuimti iš banko sąskaitos grynieji pinigai buvo įnešti į įmonės kasą (T. 2, b. l. 45-46, 48-49).

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2013-12-12 specialisto išvadoje Nr. 5-3/101,,Dėl UAB,,H.“ ūkinės finansinės veiklos“ nurodyta, kad UAB,,H.“ pagal du kasos išlaidų orderius - 2010-08-31 Nr. 079 (1 691 872,00 Lt) ir 2010-09-30 Nr. 101 (376 148,03 Lt) - pagrindė iš viso 598 940 eurų (2 068 020,03 Lt) išmokėjimą iš kasos Estijos įmonei,,R. OY“, dokumentuose nurodydama,,Pagrindas grąžinamas nepanaudotas avansas“ (T. 1, b. l. 123-143; T. 2, b. l. 81, 84). Šios pinigų išmokėjimo operacijos Estijos įmonei,,R. OY“ užregistruotos ir UAB,,H.“ kasos knygoje 2010 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais (T. 2, b. l. 46, 49). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apklausta J. B., nuo 2010-04-01 iki 2010-08-31 dirbusi UAB „H.“ buhaltere, parodė, kad nepanaudotas pinigų likutis buvo grąžinamas iš UAB „H.“ kasos. Nedisponavo grynaisiais pinigais, todėl nematė, kiek iš tikrųjų jų yra kasoje, tik pagal K. B. pateiktus dokumentus matė, kiek kasoje yra grynųjų pinigų ir kiek jų mėnesio pabaigoje galima grąžinti įmonėms iš kasos kaip nepanaudotą pinigų likutį. Buhalterė J. B. kasos išlaidų orderį išrašė ir kasos knygą pildė pagal K. B. nurodytus duomenis, o K. B. atnešdavo pasirašytus kasos išlaidų orderius. Apeliacinės instancijos teisme apklausta kaip liudytoja R. B., dirbanti nuo 2010-09-01 UAB „H.“ buhaltere, parodė, kad UAB „H.“ direktorius K. B. nepanaudotą avanso dalį grąžindavo užsakovui grynaisiais pinigais iš kasos, o buhalterės pagal direktoriaus nurodymus tik išrašydavo kasos išlaidų orderius. Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti liudytojos R. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytoja nurodė, kad iš kitų įmonių į banko sąskaitą pervesti pinigai būdavo išgryninami, įnešami į kasą, o mėnesio pabaigoje grąžinami juos pervedusioms įmonėms; išrašė kasos išlaidų orderius įvairių įmonių vardu (T. 14, b. l. 13-14).

Taip pat UAB „H.“ dokumentų apžiūros protokole bei specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB „H.“ kasos išlaidų orderyje 2010-08-31 Nr. 079 dėl 1 691 872 Lt avanso grąžinimo įmonei,,R. OY” nenurodyti pinigus gavusio įmonės,,R. OY” atstovo asmens duomenys ir kiti privalomi rekvizitai, t. y. vardas, pavardė, gavėjo asmenį liudijančio dokumento Nr., išdavimo data ir vieta, kiti duomenys, iš kurių būtų galima nustatyti jo tapatybę. Kasos išlaidų orderio grafose „Įmonės vadovas“, „Gavėjo parašas“, „Išdavė kasininkas“ pasirašė vienas asmuo, parašas panašus į UAB „H.“ direktoriaus K. B. parašą. Grafoje „Išduoti“ šalia įrašo,,R. OY” yra pasirašyta, tačiau parašas neįskaitomas. UAB „H.“ kasos išlaidų orderyje 2010-09-30 Nr. 101 dėl 376 148,03 Lt avanso grąžinimo įmonei,,R. OY” nenurodyti pinigus gavusio įmonės,,R. OY” atstovo asmens duomenys, t. y. vardas, pavardė, gavėjo asmenį liudijančio dokumento Nr., išdavimo data ir vieta, kiti duomenys, iš kurių būtų galima nustatyti jo tapatybę. Kasos išlaidų orderyje nėra pasirašęs įmonės vadovas, gavėjas, kasininkas, parašas yra tik grafoje „Vyriausias (vyresnysis) finansininkas“ (T. 1, b. l. 80, 102, 105). Todėl negalima nustatyti kas atstovavo Estijos įmonę,,R. OY” ir kam buvo išmokėta 598 940 eurų (2 068 020,03 Lt), kurių išmokėjimą UAB,,H.“ (direktorius K. B.) pagrindė kasos išlaidų orderiais 2010-08-31 Nr. 079 (1 691 872,00 Lt) ir 2010-09-30 Nr. 101 (376 148,03 Lt), kadangi Estijos įmonės,,R.“ valdybos narys T. V. nurodė, kad UAB,,H.“ niekada negrąžino grynųjų pinigų. Tai teisiamajame posėdyje patvirtino ir nuteistasis K. B., nurodydamas, kad mėnesio pabaigoje netikrais kasos išlaidų orderiais imitavo nepanaudotų pinigų grąžinimą juos pervedusioms įmonėms, tačiau pinigų realiai negrąžino, jie liko įmonės kasoje ir už juos toliau pirko techniką. Tačiau nuteistasis K. B. teisiamajame posėdyje negalėjo paaiškinti kaip paskui tuos realiai negrąžintus pinigus (pinigų perteklių) fiksavo įmonės kasoje. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos UAB „H.“ buhalterės J. B. ir R. B. parodė, kad nežinojo, kad pinigų likutis buvo nurašytas fiktyviais kasos išlaidų orderiais, manė, kad pinigai buvo iš tikrųjų perduoti užsakovui, t. y. juos pervedusiai įmonei. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja R. B., dirbanti nuo 2010-09-01 UAB „H.“ buhaltere, parodė, kad jei įmonė „R. OY“ negavo pinigų, tai nežino, kam jie buvo išmokėti, nes pinigų nematė. Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti liudytojos R. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytoja nurodė, kad pagal dokumentus grynųjų pinigų likučio kasoje beveik niekada nebuvo, nes grynieji pinigai iš karto buvo išduodami atsakingiems asmenims. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja J. B. nieko nežinojo apie Viktorą iš Rusijos, paminėtą K. B. apeliacinės instancijos teisme, kaip asmenį, kuriam tariamai buvo perduoti grynieji pinigai.

Pirmosios instancijos teisme J. B., nuo 2010-04-01 iki 2010-08-31 dirbusi UAB „H.“ buhaltere, parodė, kad sakė K. B., jog įmonės buhalterinė apskaita yra netinkamai tvarkoma, kasos išlaidų orderiuose nebuvo nurodytas asmuo, kuriam buvo išmokėti pinigai, nebuvo parašų, po to, direktorius K. B. atnešė pataisytus kasos išlaidų orderius. Apeliacinės instancijos teisme apklausta kaip liudytoja R. B., dirbanti nuo 2010-09-01 UAB „H.“ buhaltere, parodė, kad neteisingai buvo išrašyti dokumentai, nes kasos išlaidų orderiuose nebuvo nurodyti vardai ir pavardės, nors tai turėjo būti nurodyta. Patarė direktoriui patikslinančiuose (ne naujuose) kasos išlaidų orderiuose įrašyti vardą, pavardę, kad dokumentai atitiktų reikalaujamus rekvizitus.

UAB,,H.“ direktorius K. B. 2011-10-03 raštu,,Dėl reikalaujamų dokumentų pateikimo“, t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo kasos išlaidų orderių, kuriais Estijos įmonei,,R. OY” buvo grąžintas nepanaudotas avansas, išrašymo bei pinigų išmokėjimo operacijų Estijos įmonei,,R. OY” užregistravimo kasos knygoje datų, jau vykstant ikiteisminiam tyrimui, pateikė apskaitos dokumentų segtuvą,,UAB,,H.“ patikslinti kasos pirminiai dokumentai 2010-04-30 – 2010-10-29“. UAB „H.“ patikslintuose kasos išlaidų orderiuose 2010-08-31 Nr. 075 ir 2010-09-30 Nr. 100 dėl pinigų išmokėjimo I. A. (pagal 2010-04-05 įmonės,,L. A.“ įgaliojimą) nurodyta,,Pagrindas grąžinamas OOO L. A. nepanaudotas avansas“. Kasos išlaidų orderių apatinėje dalyje nurodyta, kad orderiai išrašyti vietoj 2010-08-31 kasos išlaidų orderio Nr. 079 ir 2010-09-30 kasos išlaidų orderio Nr. 101, kurie laikomi sugadintais, pasirašyta direktoriaus K. B. (T. 1, b. l. 81, 112, 113). Kaltinamasis I. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad K. B. paprašytas, pasirašė kasos išlaidų orderius kaip RAB „L. A.“ atstovas, tačiau realiai jokių pinigų negavo. Tai pripažino ir pats nuteistasis K. B., nurodydamas, kad iš tikrųjų I. A. grynųjų pinigų nesumokėjo.

Byloje nustatyta, kad UAB,,H.” negrąžino pinigų juos pervedusiai Estijos įmonei,,R. OY“, jie nebuvo išmokėti ir I. A., RAB „L. A.“ atstovui. Byloje nėra jokių duomenų, kad Estijos įmonei,,R. OY“ kasos išlaidų orderiais tariamai išmokėti pinigai buvo grąžinti atgal į UAB „H.“ kasą. Nuteistasis K. B. teisiamajame posėdyje negalėjo paaiškinti kaip paskui tuos realiai negrąžintus pinigus (pinigų perteklių) fiksavo įmonės kasoje. UAB,,H.” buhalterės J. B. ir R. B. parodė, kad jos manė, jog pinigai pagal kasos išlaidų orderius buvo iš tikrųjų grąžinti Estijos įmonei,,R. OY“, jei įmonė „R. OY“ negavo pinigų, tai nežino, kam jie buvo išmokėti, nes grynųjų pinigų nematė, pagal dokumentus grynųjų pinigų likučio kasoje beveik niekada nebuvo, nes grynieji pinigai iš karto buvo išduodami atsakingiems asmenims. Taip pat byloje nėra duomenų, kad už Estijos įmonės,,R. OY“ pervestus pinigus buvo perkamos transporto priemonės, skirtos Estijos įmonei,,R. OY“ ar jos atstovaujamai įmonei,,L. I./E. Inc“ („Sea Meadow House“), kuriai ir priklausė pinigai, t. y. kad pinigai buvo panaudoti tenkinant užsakovo poreikius. Priešingai byloje yra duomenų, kad Estijos įmonei,,R. OY“ sumokėti pinigai galėjo būti panaudoti tenkinant kitos įmonės – RAB „L. A.“ interesus.

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2013-12-12 specialisto išvadoje Nr. 5-3/101,,Dėl UAB,,H.“ ūkinės finansinės veiklos“ nurodyta, kad pagal įmonės,,R. OY“ valdybos nario T. V. parodymus ir jo pateiktus dokumentus nustatyta, kad UAB,,H.“ (direktorius K. B.) 4 PVM sąskaitomis faktūromis 2010-08-11 Nr. HID 00000055, 2010-08-11 Nr. HID 00000055 (kartojasi numeris, bet kitas turinys) ir 2010-08-31 Nr. HID 00000063, 2010-09-06 Nr. HID 00000075 (PVM sąskaitos faktūros nepateikė, nes neišsaugota) pagrindė transporto priemonių pardavimą už 598 940 eurų (2 068 020,03 Lt) pirkėjui,,Sea Meadow House“. Tačiau UAB „H.“ pardavimų registravimo žurnale už 2010 m. automobilių ar puspriekabių pardavimas įmonei „R. OY“ ar jos atstovaujamai įmonei,,L. I./E. Inc“, kurios adresas (duomenys neskelbtini), neužregistruotas. Pagal pateiktus UAB,,H.“ apskaitos dokumentus nustatyta, kad UAB,,H.“ PVM sąskaitomis-faktūromis 2010-08-23 Nr. HID 00000055, 2010-08-31 Nr. HID 00000063 ir 2010-09-10 Nr. HID 00000075, kurių numeriai ir kai kuriuos datos sutampa su įmonei,,R. OY“ išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis, pagrindė transporto priemonių pardavimą RAB,,L. A.“. Pagal UAB „H.“ pirkėjui „Sea Meadow House“ išrašytuose PVM sąskaitose-faktūrose (mokėjimą atliko ir dokumentus pateikė įmonė,,R. OY“) 2010-08-11 Nr. HID 00000055 ir HID 00000055 (skirtingos sąskaitos) ir 2010-08-25 Nr. HID 00000063 nurodytus automobilių identifikacinius numerius nustatyta, kad UAB „H.“ (direktorius K. B.) bendrovės apskaitoje pagrindė tų pačių transporto priemonių pardavimą RAB „L. A.“ 17 PVM sąskaitų – faktūrų. Įmonės,,R. OY“ 2010-09-16 mokėjimo nurodyme mokėjimo paskirtis nurodyta,,už 12 savivarčių Inv. HID 00000075 2010.09.06“. Pagal UAB,,H.“ pateiktus dokumentus negalima nustatyti, kokių 12 transporto priemonių pardavimą UAB,,H.“ (direktorius K. B.) pagrindė 2010-09-06 PVM sąskaita-faktūra Nr. HID 00000075, už kurią mokėjimus atliko įmonė,,R. OY“, t. y. pagrindė 82 940 eurų pervedimą į UAB,,H.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Snoras“. UAB,,H.“ (direktorius K. B.) 2010-09-10 PVM sąskaita-faktūra Nr. HID 00000075, kurios numeris sutampa su įmonei,,R. OY“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros numeriu, pagrindė vienos transporto priemonės pardavimą RAB,,L. A.“ (T. 1, b. l. 123-143). Specialistė Jolanta Arvasevičienė teisiamajame posėdyje paaiškino, kad tie patys automobiliai buvo parduoti du kartus skirtingoms įmonėms, t. y. įmonei,,R. OY“ ir RAB,,L. A.“.

Teisinės pagalbos prašymo pagrindu Estijos Respublikos policijos pareigūno atklaustas liudytojas T. V., įmonės,,R. OY” valdybos narys, neigė, kad įmonė,,R. OY” turėjo santykių su RAB,,L. A.”. Nurodė, kad įmonė,,R. OY“, atstovaudama įmonę,,L. I./E. Inc”, pervedė pinigus UAB „H.“ už krovininius automobilius vietoj įmonės,,L. I./E. Inc”, pinigų savininkė buvo įmonė,,L. I./E. Inc” (T. 4, b. l. 165-172). Todėl UAB „H.“ parduoti automobiliai, kurių identifikaciniai numeriai nurodyti įmonės,,R. OY” pateiktuose sąskaitose-faktūrose (pirkėjas „Sea Meadow House“), negalėjo būti užregistruoti RAB „L. A.“ vardu. Be to, liudytojas A. M., RAB „L. A.“ akcininkas, teisiamajame posėdyje parodė, kad nepažįsta T. V., RAB „L. A.“ su Estijos įmone,,R. OY” tiesioginių sandorių neturėjo, tiesiogiai įmonei,,R. OY” negrąžino pinigų, nežino, ar UAB „H.“ skolinga įmonei,,R. OY”, apie įmonės,,R. OY” finansinius reikalus nieko nežino; RAB „L. A.“ niekam neskolinga ir jai niekas neskolingas. Liudytojas L. N., UAB „H.“ vienintelis akcininkas ir RAB „L. A.“ akcininkas, teisiamajame posėdyje nieko negalėjo paaiškinti dėl Estijos įmonės,,R. OY”. Byloje nėra duomenų, kad už Estijos įmonės,,R. OY” pervestus pinigus įmonės,,R. OY” ar jos atstovaujamos įmonės,,L. I./E. Inc”, kurios adresas (duomenys neskelbtini) (Didžiosios Britanijos Mergelių salos), vardu būtų įsigytos ir perduotos transporto priemonės.

Byloje nustatyta, kad K. B., kaip UAB „H.“ kasininkas, vienintelis disponavo įmonės kasoje buvusiais grynaisiais pinigais, juos imdavo iš kasos. Nuteistasis K. B. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad buhalterės realiai nematė kasos turinio, grynųjų pinigų, ir nežinojo ar kasos išlaidų orderiais pinigai realiai buvo grąžinti juos pervedusioms įmonėms, nes buhalterės tik išrašydavo kasos išlaidų orderius, o parašus surinkdavo K. B. Tai patvirtino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apklaustos UAB „H.“ buhalterės J. B. ir R. B., papildomai nurodydamos, kad pinigų likutį kasoje nustatydavo pagal dokumentus.

Apeliantas nurodo, kad UAB „H.“ kasoje nenustatytas grynųjų pinigų trūkumas, UAB „H.“ nepadaryta žala, tai patvirtino ir teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas L. N., UAB „H.“ vienintelis akcininkas ir RAB „L. A.“ akcininkas, papildomai nurodydamas, jog K. B. nereiškia ieškinio. UAB „H.“ kasoje buvusių pinigų trūkumo nenustatė ir pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose apklausta specialistė Jolanta Arvasevičienė, kuri paaiškino, kad kasoje buvęs pinigų likutis buvo tikrinamas pagal dokumentus, grynieji pinigai nebuvo skaičiuojami, nes to neįmanoma padaryti, kadangi pats tyrimas buvo atliekamas vėliau. Nors pagal UAB „H.“ buhalterinius dokumentus ir nenustatyta įmonės kasoje pinigų trūkumas, tačiau tai nepašalina K. B. baudžiamosios atsakomybės, nes fiktyviais kasos išlaidų orderiais, kurie buvo registruojami ir kasos knygoje, buvo imituotas nepanaudotų pinigų – avanso grąžinimas juos pervedusiai įmonei „R. OY“, t. y. pagal įmonės buhalterinius dokumentus nepanaudotų pinigų likučio grąžinimas įmonei „R. OY“ buvo užregistruotas, todėl ir negalėjo būti nustatytas grynųjų pinigų trūkumas įmonės kasoje. Be to, kaip jau minėta anksčiau, vienintelis K. B. disponavo įmonės pinigais, niekas kitas grynųjų pinigų įmonės kasoje nematė ir jų neskaičiavo. Byloje nėra jokių duomenų, kad Estijos įmonei,,R. OY“ kasos išlaidų orderiais tariamai išmokėti pinigai buvo grąžinti atgal į UAB „H.“ kasą.

Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad K. B., būdamas UAB „H.“ direktorius ir kasininkas, 2010 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, UAB,,H.”, turėdamas savo žinioje UAB „H.“ pinigus, 2010-08-31 kasos išlaidų orderyje Nr. 079, 2010-09-30 kasos išlaidų orderyje Nr. 101 nurodydamas, kad atitinkamai 1 691 872 Lt ir 376 148,03 Lt (iš viso 2 068 020,03 Lt (598 940 eurų)) išmokėjo Estijos įmonei,,R. OY“ kaip grąžinamą nepanaudotą avansą, tačiau faktiškai šių pinigų sumų gavėjui - Estijos įmonei,,R. OY“ neišmokėdamas bei už juos nenupirkdamas transporto priemonių, skirtų Estijos įmonei,,R. OY“ ar jos atstovaujamai įmonei,,L. I./E. Inc“ („Sea Meadow House“), neteisėtai, savo nuožiūra disponavo UAB „H.“ turtu, veikė priešingai UAB „H.“ interesams, t. y. UAB „H.“ turtas buvo naudojamas kitiems tikslams, tenkinant kitų asmenų poreikius.

Byloje nėra duomenų, kad K. B. kaltinime nurodytą turtą pavertė savo turtu, jog kaltinime nurodyta grynųjų pinigų suma - 598 940 eurų (2 068 020,03 Lt) tapo K. B. nuosavybe, t. y. juos pasisavino, šis turtas nebuvo rastas pas K. B., nėra kitų įrodymų, kad jis šį turtą būtų pats asmeniškai užvaldęs. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad K. B. neteisėtai, neatlygintinai, jam svetimą, jo žinioje buvusį turtą perleido byloje nenustatytiems tretiesiems asmenims, ir taip padarė 598 940 eurų (2 068 020,03 Lt) žalą UAB „H.“. Darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikimo ar neatitikimo Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje įtvirtintos turto iššvaistymo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios turto panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tvirtinimai, jog bendrovės lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais patikimais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas ar iššvaistytas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Dėl to kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.

Kaip jau minėta anksčiau, byloje nėra duomenų, kad kaltinime nurodytas turtas buvo naudojamas tenkinant UAB „H.“ užsakovo Estijos įmonės,,R. OY“ poreikius. Nuteistasis K. B. nepagrindė savo argumentų dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms, nepateikė jokių rašytinių duomenų ar kitos medžiagos, kad paimti iš kasos pinigai buvo naudojami UAB „H.“ interesais. Nenustačius, kad K. B. naudojo turtą UAB „H.“ naudai, kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto iššvaistymą (Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) toks turtas buvo naudojamas.

Nors K. B. neigia pasisavinęs ar iššvaistę jam patikėtą turtą, tačiau subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis. K. B. veikimo pobūdis, kai jis, kaip UAB „H.“ direktorius ir kasininkas, žinodamas, kad kasos išlaidų orderiai yra išrašyti fiktyviai, realiai pagal juos nepanaudotas pinigų likutis buvo paimtas iš UAB „H.“ kasos, bet nebuvo grąžintas Estijos įmonės,,R. OY“ ir kokiu nors kitu būdu panaudotas tenkinant juos pervedusios įmonės,,R. OY“ poreikius, rodo, kad jis suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų UAB „H.“ patirs žalą – neteks turto, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Visa tai rodo, kad dėl tyčinių, pavojingų K. B. veiksmų UAB „H.“ neteko savo turto ir patyrė žalą. Taigi turtinė žala UAB „H.“ buvo padaryta ir šio fakto nepaneigia tai, kad byloje nepareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo. K. B. kaltinimas buvo pateiktas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, kaip didelės vertės svetimo turto pasisavinimas, tačiau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistajam ir jo gynėjui bei kitiems proceso dalyviams buvo pranešta, kad K. B. inkriminuota nusikalstama veika gali būti perkvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio atitinkamas dalis, priklausomai nuo turto vertės, kaip svetimo turto iššvaistymas. Nagrinėjamu atveju K. B. padaryta veika atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, požymius, nes iššvaistyto turto vertė viršija 250 MGL. Todėl K. B. inkriminuota nusikalstoma veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikuojama į Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį.

Dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo.

Apeliantas dalyje dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl nuteistojo K. B. tyčios (jos rūšies), apgaulės, priežastinio ryšio tarp veikos (neveikimo) ir atsiradusių padarinių padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, neaiškumų nevertino nuteistojo K. B. naudai. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nekaltumo prezumpcijos principą. Apelianto nuomone, jo padaryta nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, fiksavimas buhalterinės apskaitos dokumentuose neobjektyvių, tikrovės neatitinkančių duomenų ir pan.). Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu. Apgaulingai įmonės buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu, kaltininkui veikiant tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia.

Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Sisteminis, gramatinis, loginis Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio (Apgaulingas apskaitos tvarkymas) ir Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio (Aplaidus apskaitos tvarkymas) nuostatų (nusikaltimų sudėčių požymių) aiškinimas suponuoja išvadą, kad Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje numatyti nusikaltimai padaromi tik tyčia, tuo tarpu Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnyje numatyti nusikaltimai gali būti padaromi ir tyčia, ir neatsargiai. Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma, tačiau kitos šiame straipsnyje numatytos veikos, t. y. buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo.

Vienas iš subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių yra kaltė. Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir padariniais. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis.

Nagrinėjamoje byloje atlikus UAB,,H.“ ūkinės–finansinės veiklos tyrimą buvo nustatyta, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Dėl padarytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „H.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2010-10-24. Šie duomenys patvirtina esant Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius.

Nuteistasis K. B. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad klaidingai vedė buhalterinę apskaitą, visus įmonės finansinius reikalus. Visiškai pripažino kaltinimą dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo. Netikrais kasos išlaidų orderiais imitavo nepanaudotų pinigų grąžinimą juos pervedusioms įmonėms, o paskui ir I. A., nors pinigų realiai niekam negrąžino, jie liko įmonės kasoje ir už juos toliau pirko techniką. Nurodė, kad buhalterė jam sakė, kad netinkamai vedama įmonės buhalterinė apskaita, buvo netinkamai sutvarkyti dokumentai dėl pinigų grąžinimo, nebuvo nurodytas asmuo, kuris pasiėmė pinigus, nebuvo parašų; žinojo, jog buhalterėms davė neteisėtus nurodymus dėl kasos išlaidų orderių išrašymo, buhalterės vykdė visus jo nurodymus. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis K. B. paaiškino, kad kaip įmonės vadovas žinojo, kad suklastoti kasos išlaidų orderiai buvo įtraukti į UAB „H.“ buhalterinę apskaitą. Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti nuteistojo K. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose nuteistasis prisipažino, jog buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, nurodomi klaidingi duomenis dokumentuose. UAB,,H.“ kasos išlaidų orderiai neatitiko apskaitos dokumentams keliamų reikalavimų, t. y. nebuvo nurodyti asmenys, kuriems išmokami pinigai, kai kuriuose nebuvo gavėjo parašų. 2010 metais kiekvieno mėnesio pabaigoje UAB,,H.“ kasos išlaidų orderiais pinigai buvo grąžinami juos pervedusioms įmonėms, tačiau faktiškai grynieji pinigai iš UAB,,H.“ kasos nebuvo išmokami. Tai buvo tik dokumentinis pinigų grąžinimas. Pirminiuose kasos išlaidų orderiuose kartais pasirašydavo vietoj gavėjo atstovo. 2011 metais taisydamas kasos išlaidų orderius, I. A. tariamai tapo RAB,,L. A.“ atstovu, kuris pasirašė patikslintus UAB,,H.“ kasos išlaidų orderius, tačiau pagal šiuos dokumentus I. A., kaip RAB,,L. A.“ atstovui, grynų pinigų neišmokėjo (T. 14, b. l. 167-168).

Pirmosios instancijos teisme J. B., nuo 2010-04-01 iki 2010-08-31 dirbusi UAB „H.“ buhaltere, parodė, kad sakė K. B., jog įmonės buhalterinė apskaita yra netinkamai tvarkoma, kasos išlaidų orderiuose nebuvo nurodytas asmuo, kuriam buvo išmokėti pinigai, nebuvo parašų, po to, direktorius K. B. atnešė pataisytus kasos išlaidų orderius. Apeliacinės instancijos teisme apklausta kaip liudytoja R. B., dirbanti nuo 2010-09-01 UAB „H.“ buhaltere, parodė, kad neteisingai buvo išrašyti dokumentai, nes kasos išlaidų orderiuose nebuvo nurodyti vardai ir pavardės, nors tai turėjo būti nurodyta. Patarė direktoriui patikslinančiuose (ne naujuose) kasos išlaidų orderiuose įrašyti vardą, pavardę, kad dokumentai atitiktų reikalaujamus rekvizitus. Apeliacinės instancijos teisme buvo perskaityti liudytojos R. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytoja nurodė, kad duomenis, kuriuos reikia rašyti sąskaitose-faktūrose ir kasos išlaidų orderiuose jai pasakė direktorius K. B., ar jie buvo teisingi, nežino, nes tiesiogiai sandoriuose nedalyvavo, grynųjų pinigų nematė. Direktorius jai pasakė, kad neteisingai įformino kasos išlaidų orderius, kad juos reikia perrašyti ir pinigų gavėju vietoj įmonių įrašyti I. A. Patikslintus kasos išlaidų orderius ji padavė direktoriui ir jis pats surinko parašus (T. 14, b. l. 13-14).

Nagrinėjamu atveju apgaulė pasireiškė dalies ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimu apskaitos dokumentuose (K. B. apskaitos registre neužregistravo visų pajamų) bei fiksavimu buhalterinės apskaitos dokumentuose neobjektyvių, tikrovės neatitinkančių duomenų (buhalterinėje apskaitoje buvo parodytos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, t. y. buhalterinėje apskaitoje K. B. panaudojo aiškiai netikrus kasos išlaidų orderius, pagal kuriuos Estijos įmonei „R. OY“ ir kitoms įmonėms buvo fiktyviai grąžinti nepanaudoti avansai).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad K. B. suvokė savo, kaip įmonės vadovo, pareigas. Tapdamas įmonės vadovu, asmuo įgyja ne tik įgaliojimus ją valdyti, atstovauti, jos vardu priimti sprendimus, tačiau ir prisiima daugybę su įmonės valdymu susijusių pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme bei kituose teisės aktuose, tarp jų – ir Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytas pareigas tinkamai bei sąžiningai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą. Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad K. B., būdamas įmonės direktorius ir kasininkas, žinojo ir suvokė, jog jis UAB „H.“ apskaitą tvarkė apgaulingai, pažeisdamas teisės aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą, neužtikrino tinkamo UAB „H.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, numatė, kad dėl to nebus galima iš dalies nustatyti UAB „H.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, ir šių padarinių norėjo, t. y. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Konstatavus, kad nusikalstamą veiką K. B. padarė tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai neužtikrino tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, nėra pagrindo jo veiką pripažinti aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu (Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnis), kuris padaromas tik neatsargia kaltės forma. K. B. tiesioginė tyčia buvo nukreipta įforminti apskaitoje realiai neįvykusias, tikrovės neatitinkančias, neobjektyvias ūkines operacijas ir nefiksuoti apskaitoje dalies atliktų ūkinių operacijų duomenų, taigi jis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir to siekė, tarp K. B. padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų netinkamo vykdymo ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad K. B. nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarė tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis faktine bylos medžiaga bei įrodymais, tinkamai nustatė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius ir teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ar nekaltumo prezumpcijos principą.

Dėl bausmės.

Perkvalifikavus K. B. inkriminuotą nusikalstamą veiką į Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį, turi būti išspręstas ir bausmės paskyrimo nuteistajam klausimas.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki septynerių metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato. Byloje K. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus K. B. asmenybę (teisiamas pirmą kartą, vedęs, dirba), padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus (padarė tris - sunkų, apysunkį, nesunkų, tiesiogine tyčia, baigtus nusikaltimus), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, K. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį skirtina mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kuri iš naujo bendrintina su kitomis apygardos teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalį, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Išnagrinėjus bylos aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę, manytina, kad bausmės tikslai K. B. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atidedant paskirtos bausmės vykdymą. Nors byloje nustatyta, kad K. B. padarė sunkų nusikaltimą, tačiau anksčiau neteistas, dirba, yra vedęs ir turi šeimą. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad nėra duomenų, kad po nusikalstamos veikos, už kurios padarymą K. B. pripažintas kaltu, būtų padaręs naują nusikalstamą veiką, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog šiuo nuosprendžiu K. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymą. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas dvejiems metams, paskiriant nuteistajam įpareigojimą.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo K. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį parinkta bausmė – lygi vidurkiui bauda, t. y. 100 MGL (3766 eurų) (Lietuvos Respublikos BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija)), yra aiškiai per griežta. K. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, jos pobūdžiui, pavojingumui, atitinka bausmės paskirtį ir tikslus. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas K. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį bausmę ir nustatydamas jos dydį, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei kitų bausmės skyrimo taisyklių, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. K. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, nėra aiškiai per griežta, nėra pagrindo jos keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė klaidą bendrindamas bausmes. Nors apygardos teismas nurodė, kad nuosprendžiu paskirtas bausmes bendrina apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, bet prie griežtesnės bausmės – laisvės atėmimo visiškai sudėjo prieš tai apimtas baudas. Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas pakeisti baudą nevaržo teismo visa apimtimi taikyti Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnyje numatytų galutinės subendrintos bausmės skyrimo taisyklių, t. y. griežtesne bausme apimti baudą, ją iš dalies ar visiškai pridėti prie griežtesnės bausmės. Todėl šiuo nuosprendžiu iš naujo bendrinant bausmes prie griežtesnės bausmės – laisvės atėmimo iš dalies pridedamos prieš tai apimtos baudos.

Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Nagrinėjamu atveju K. B. padarė ne tik nesunkų ir apysunkį nusikaltimus, bet ir sunkų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti K. B. Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatų ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Apskųstame nuosprendyje atlikta įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius, liudytojus, perskaitė liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą. Teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamojo K. B. parodymus. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatas. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendį dalyje dėl K. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį pakeisti:

K. B. veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalies į Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę - laisvės atėmimą dvejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas šiuo nuosprendžiu ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžiu, subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais bei paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą dvejiems metams ir 80 MGL (3012,80 eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, K. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant K. B. per visą bausmės vykdymo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Viktoras Kažys

Teisėjai Laima Garnelienė

Rūta Mickevičienė