Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-565/2013

Proceso Nr. 2-05-3-16665-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

33; 124.2.9 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Serfas“ kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. ir Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. nutarčių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Serfas“ prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „SSPC-Technika“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Serfas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; suinteresuoti asmenys: Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Kauno miesto savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Gerdukas“, uždaroji akcinė bendrovė „SSPC-Technika“, akcinė bendrovė SEB bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nustatyta, kad UAB Serfas“ 2002 m. gegužės 17 d. pareiškė ieškinį, prašydama UAB „Serfas“ ir AB „Dara“ 1998 m. kovo 9 d. sudarytą privažiuojamojo geležinkelio atšakos kelio (toliau – ir Kelias), esančio Kaune, Technikos g. 7c, pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis) pripažinti galiojančia. Kauno miesto apylinkės teismas 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį tenkino. Kauno apygardos teismas 2004 m. sausio 21 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje, įtraukdamas trečiaisiais asmenimis UAB „Senukų statybos ir paslaugų centras“ ir UAB „Gerdukas“, nustatęs, kad 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendime buvo sprendžiama dėl šių asmenų teisių ir pareigų, jiems byloje nedalyvaujant. Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi bylą nutraukė, konstatavęs, kad atsakovo AB „Dara“ veikla pasibaigė likvidavus įmonę dėl bankroto, o jo procesinių teisių perėmimas negalimas. Šią bylą nutraukus UAB „SSPC-Technika“ pareiškė ieškinį, kuriuo ji prašė pripažinti niekine UAB „Serfas“ ir AB „Dara“ sudarytą Sutartį. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 4 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį tenkino: pripažino nurodytą sutartį niekine nuo jos sudarymo momento, o šia sutartimi parduotą privažiuojamąjį geležinkelio atšakos kelią perdavė Lietuvos valstybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 11 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas UAB „Serfas“, teigdamas, kad, 1998 m. kovo 9 d. sutartį pripažįstant niekine, padaryta esminė teisės taikymo klaida, kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje. Jo nuomone, geležinkelio kelias neteisėtai, nekompensavus pirkėjui UAB „Serfas“, perduotas su sandorio šalimis nesusijusiai Lietuvos valstybei. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto, nustatančio pagrindą atnaujinti procesą tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimuose padarytos teisės klaidos, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 30 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą. Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje, kuri buvo peržiūrėta ir apeliacine, ir kasacine tvarka, dėl teismų padarytos aiškios teisės taikymo klaidos nėra pagrįstas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, būdamas bylos šalis, jau įgyvendino subjektines teises ginti savo interesus instancinio teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismas pažymėjo, kad proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos tik atsižvelgiant į šio instituto tikslus bei uždavinius, o pareiškėjo prašyme keliamas klausimas dėl naujų proceso atnaujinimo pagrindų sukūrimo.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai pažymėjo, kad byla nesusijusi su viešojo intereso gynimu, o ištyrus byloje esančius dokumentus, nėra pagrindo konstatuoti, kad byloje susidariusios išskirtinės aplinkybės ir kad apeliacinės instancijos ar kasacinis teismai būtų padarę akivaizdžių teisės taikymo klaidų, sudarančių pagrindą atsirasti protingų abejonių dėl ginčo išsprendimo teisingumo. Bylą nagrinėjant instancine tvarka, pareiškėjas nereiškė abejonių dėl netinkamo restitucijos taikymo. Byla buvo peržiūrėta kasacine tvarka būtent pagal pareiškėjo kasacinį skundą, t. y. pareiškėjas įgyvendino galimybę ginti savo subjektines teises. Teismas pažymėjo, kad teisės institutas turi būti taikomas tokiais pagrindais ir sąlygomis ir tokiems tikslams, kokiem numatytas įstatymų leidėjo. Proceso atnaujinimas negali būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą. Proceso atnaujinimas pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios nėra išskirtinės ir jau apeliacinės instancijos bei kasacinio teismų teisiškai įvertintos, reikštų būtent pakartotinį bylos nagrinėjimą. Teismas konstatavo, kad, pareiškėjui keliant klausimą dėl naujų proceso atnaujinimo pagrindų sukūrimo, nėra būtinumo inicijuoti įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų konstitucingumo patikrinimo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Pareiškėjas kasaciniu skundu prašo: kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 30 d. ir Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartis ir atnaujinti procesą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įsiteisėjusiu sprendimu išnagrinėtoje byloje padaryta aiški esminė teisės taikymo klaida – 1998 m. kovo 9 d. sudaryta Sutartis pripažinta niekine ir negaliojančia ir, remiantis restituciją reglamentuojančiu CK 1.80 straipsniu, ginčo kelią neteisėtai nuspręsta perduoti su sandorio šalimis nesusijusiai Lietuvos valstybei, UAB „Serfas“ nekompensavus už nusavintą nuosavybę ir investicijas į Kelio priežiūrą. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad „jei AB „Dara“ 1992 m. įgijo nekilnojamąjį turtą, ji, sutinkamai su 1964 m. CK 255 straipsniu, turėjo pareigą įregistruoti tokį turtą atitinkamoje turto registravimo įstaigoje“, šią pareigą ir jos neįvykdymo padarinius nepagrįstai siejo su AB „Dara“ nuosavybės teisės į geležinkelio kelią įgijimu. AB „Dara“ nuosavybės teisę į ginčo turtą įgijo VĮ „Darą“ privatizavimo proceso metu 1992 m. rugpjūčio 28 d. sudarius viešo akcijų pasirašymo sutartį. Tuo metu galiojusiame 1964 m. CK 255 straipsnyje reikalavimas dėl sudaryti sutartį notarine forma ir ją įregistruoti buvo taikomas tik gyvenamojo namo (arba jo dalies) pirkimo–pardavimo atveju. Pagal 1964 m. CK 149 straipsnį AB „Dara“ turėjo nuosavybės teisę į ginčo kelią nuo jo perdavimo bendrovei. AB „Dara“, neįregistravusi ginčo kelio, nepažeidė įstatymo, o tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintą Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją, pagal kurią ginčo teisinių santykių atsiradimo metu statiniai turėjo būti teisiškai įregistruojami pasikeitus savininkui. Teisinė registracija 1992 m. negalėjo bendrovei AB „Dara“ sukurti nuosavybės teisių, nes jos 8 straipsnyje nurodyti pagrindiniai dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę, t. y. privatizacijos dokumentai, varžytynių aktai.

3. Kasacinis teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi ir Geležinkelio transporto kodekso 3 straipsniu bei 12 straipsnio 1 dalimi, nepagrįstai pažymėjo, kad AB „Dara“, siekdama turėti disponavimo privažiuojamuoju geležinkelio keliu teisę, privalėjo jį įregistruoti, nes nurodyti įstatymai priimti tik 1996 m. ir negalėjo atimti iš savininko disponavimo turtu teisės. Tai, kad pagal nurodyto kodekso nuostatas buvo galima identifikuoti registruotiną turtą, nereiškia, kad AB „Dara“, turtą įgijusi 1992 m., neturėjo nuosavybės (įkaitant disponavimo) į privažiuojamojo geležinkelio kelią teisės.

4. Teismai visų pirma privalėjo įvertinti kasatoriaus argumentus dėl teismų padarytų klaidų, lėmusių kasatoriaus teisių pažeidimą, tačiau šių argumentų nevertino ir atmetė prašymą atnaujinti procesą, CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą taikydami formaliai. Tai reiškia, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu eliminuojama dėl to, kad bylą jau nagrinėjo apeliacinės instancijos teismas, nors būtent šios instancijos teismas priėmė kasatoriaus teises pažeidžiantį sprendimą. Kasacinis teismas patikrina apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą atnaujinti procesą, nekonstatavo byloje susidariusių išskirtinių aplinkybių ir apeliacinės instancijos ar kasacinio teismų padarytų akivaizdžių teisės taikymo klaidų, sudarančių pagrindą abejoti bylos baigties teisingumu, tačiau nevertino pareiškėjo argumentų, nenurodė, kokius dokumentus jis ištyrė, kokias jų pagrindu išvadas padarė, neįvykdydamas pareigos motyvuoti sprendimą. Teismams formaliai taikius CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nebuvo įvykdyta teismo pareiga užtikrinti teisingumą kiekvienoje byloje (Konstitucijos 109 straipsnis) ir užkirsta galimybė kasatoriui apginti savo teises teisme. Dėl to kasaciniam teismui sutikus su pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų padarytomis išvadomis, kad bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir vertinti pareiškėjo prašymo argumentų, būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti nurodytos normos konstitucingumą.

Suinteresuotas asmuo AB SEB bankas pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Suinteresuotas asmuo UAB „SSPC-Technika“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą savo turiniu yra platesnė nei teisė į pareikšto reikalavimo patenkinimą. Vien ta aplinkybė, kad teismai, išnagrinėję kasatoriaus prašymą atnaujinti procesą byloje ir konstatavę, jog jis nepagrįstas, jį atmetė, nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo pažeistas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Bylinėjimasis negali trukti neribotą laiką, priešingu atveju kiltų grėsmė teisiniam stabilumui ir teisinių santykių apibrėžtumui. Dėl to daugumos pasaulio valstybių civilinio proceso įstatymai nustato teismų instancinę sistemą ir įtvirtina teismo baigiamųjų aktų neginčijamumą bei privalomumą. Taigi civilinio proceso įstatyme įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pateikti prašymą atnaujinti procesą dėl teismo padarytos aiškios teisės taikymo klaidos byloje, peržiūrėtoje kasacine tvarka, yra logiškas ir pagrįstas. Kadangi prašymą atnaujinti procesą byloje, peržiūrėtoje apeliacine ir kasacine tvarka, dėl teismo padarytos aiškios teisės taikymo klaidos pateikė byloje dalyvavęs ir neturintis tokios procesinės teisės asmuo, tai teismai pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą (CPK 370 straipsnio 3 dalis). Taip pat nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad buvo pažeistas Konstitucijos 109 straipsnis, nes jis jau įgyvendino galimybę ginti savo subjektines teises.

2. Kasatorius nuosavybės teisę į ginčo kelią kildina iš 1998 m. kovo 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurios sudarymo metu nekilnojamojo turto objektų pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo formą reglamentavo CK 255 straipsnio 1 ir 2 dalių redakcija, įsigaliojusi nuo 1994 m. birželio 10 d., kurios nuostatos, priešingai negu kasaciniame skunde nurodo kasatorius, taikomos ne tik gyvenamojo namo ar jo dalies, bet ir visų nekilnojamojo turto objektų pirkimo–pardavimo formai. Taigi visų nekilnojamojo turto objektų pirkimo–pardavimo sutartims buvo privaloma notarinė forma bei reikalavimas sutartį per tris mėnesius įregistruoti turto registravimo įstaigoje. Kadangi sutarties šalys nesilaikė įsakmiai įstatyme reglamentuotos sandorio formos, tai toks sandoris negalioja ir negali sukelti teisinių padarinių. Teisėje galioja bendrasis principas, kad teisė iš neteisės neatsiranda, todėl, nustačius, kad kasatorius UAB „Serfas“ nebuvo turto savininkas, nėra pagrindo sutikti su kasacinio turto argumentais, jog perduodant turtą valstybei, buvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis. Kasatorius bylos nagrinėjimo metu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nekėlė reikalavimo atlyginti turto priežiūros išlaidų, todėl šis klausimas nebuvo sprendžiamas, tačiau kasatoriui nėra užkirsta galimybė kitoje byloje pareikšti tokius reikalavimus ir taip apginti savo interesus.

3. Byla dėl dviejų verslo subjektų ginčo yra dispozityvi, joje nevyrauja viešasis interesas, nė viena bylos šalis nėra silpnesnė. Kasatorius, prašantis atnaujinti procesą byloje dėl aiškios teisės taikymo klaidos, netinkamai taikant restituciją, viso proceso metu naudojosi profesionalia teisine pagalba, aktyviai įgyvendino savo procesines teises bei kasacine tvarka skundė Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą, tačiau kasaciniame skunde nekėlė klausimo dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius, tokias abejones pareiškęs proceso atnaujinimo stadijoje, iš esmės siekia dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą. Teismų pareiga – neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, todėl svarbu atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

Teismų praktikoje proceso atnaujinimo institutas aiškinamas taip, kad jis nebūtų priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl šį institutą galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jei tenkinamos visos sąlygos, t. y. jei pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės taikymo tvarka ir jei sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Nagrinėjamas atvejis neatitinka šių sąlygų, nes teismo sprendimas buvo peržiūrėtas tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl proceso atnaujinimo instituto reikšmės

Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, laikosi nuostatos, kad teisingumo vykdymas – išimtinė teismo teisė, ir, siekiant užtikrinti, kad teisingumas būtų vykdomas kruopščiai ir atidžiai, sukurta instancinė teismų sistema, kurios paskirtis – šalinti galimas žemesniųjų instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir taip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus. Net ir po to, kai byla išnagrinėta ir šalių ginčas išspręstas instancine tvarka, gali atsirasti ar paaiškėti aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas suabejoti teismo sprendimu ar vykusio teismo proceso tinkamumu. Dėl to įstatymų leidėjas nustatė proceso atnaujinimo institutą, kuriuo siekiama to paties, kaip ir nustatant teismų sprendimų instancinės kontrolės mechanizmą (apeliaciją ir kasaciją), tikslo ir kuris taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti pažeistų teisių ir teisėtų interesų kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės, t. y. instancinės teismų sistemos, būdais dėl to, kad šia tvarka pasinaudoti jau nebėra procesinės galimybės, arba šia tvarka naudojantis atitinkamų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių ištaisyti nepavyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. AB G. J., bylos Nr. 3K-3-526/2013).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą kasacine tvarka išnagrinėtose bylose yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą. Dėl šios priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų (CPK 2 straipsnis) – kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teismui yra svarbu atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Generalinės prokuratūros prašymą atnaujinti procesą byloje Nr. 3K-3-647/2005; 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti AB „Statūna“ v. UAB,,Parama“ ir kt. byloje Nr. 3K-7-57/2008; kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) dėl proceso atnaujinimo civilinio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis, kontekste. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti proceso atnaujinimo tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų tapti „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Ryabykh v. Russia, no. 52854/99, § 51-52, ECHR 2003-IX). Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. Kot v. Russia, no. 20887/03, § 24, 18 January 2007). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. Protsenko v. Russia, no. 13151/04, § 26, 31 July 2008). Pavyzdžiui, Teismas konstatavo, kad egzistavo „esminiai trūkumai“, pateisinantys proceso atnaujinimą, bylose, kuriose konkretūs sprendimai paveikė teises ir teisėtus interesus asmens, kuris nebuvo įtrauktas į jam svarbų procesą (žr. cituotą Protsenko v. Russia, § 29-34), ar asmens, kuris negalėjo veiksmingai dalyvauti procese (žr. Tishkevich v. Russia, no. 2202/05, § 25-27, 4 December 2008, Tolstobrov v. Russia, no. 11612/05, § 18-20, 4 March 2010). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio „švarumo“ (žr. Sutyazhnik v. Russia, no. 8269/02, § 38, 23 July 2009). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. Shchurov v. Russia, no. 40713/04, 29 March 2011, § 21).

Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas taikytų ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Dėl to bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis pagal J. M. prašymą atnaujinti procesą byloje Nr. 3K-3-183/2001; 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-572/2009).

Dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamu atveju CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu

Teigdamas, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto konstitucingumą, pareiškėjas remiasi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusia situacija – jam nurodant, kad bylą nagrinėję apeliacinės instancijos ir kasacinis teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą ir dėl to prašant byloje atnaujinti procesą, teismai šio prašymo netenkino, be kitų argumentų, pažymėję ir tai, kad proceso atnaujinimas galimas dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos, padarytos tik pirmosios instancijos teismo sprendime.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į konstitucinį imperatyvą, kad teismas vykdo teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis), įpareigojimą aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis), siekdama įvertinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumą, taip pat patikrinti šią bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytas išvadas, kad pareiškėjo nurodoma aiški teisės taikymo klaida nepadaryta ir pagrindo atnaujinti procesą nėra, pasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad prašoma atnaujinti byla išnagrinėta neteisingai dėl apeliacinės ir kasacinio teismų padarytos aiškios klaidos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, motyvuodama 2011 m. spalio 4 d. sprendimą Sutartį pripažinti negaliojančia, nurodė, kad „...1998 m. kovo 9 dieną galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 str. 2 dalyje, kuri nustatė, kad nuosavybės ir kitos daiktinės teisės (išskyrus hipotekos) į nekilnojamąjį turtą, šių teisių apribojimai, turto savininkų prievolės bei kitų asmenų teisės į nekilnojamąjį turtą atsiranda jas įregistravus Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Ginčijamos sutarties objektas – geležinkelio atšakos privažiavimo kelias – jo pardavimo metu 1998 03 09 nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registravimą atlikusioje įstaigoje. Tačiau šis turtas yra statinys, t.y. nekilnojamasis turtas, o nesant statinio teisinės registracijos negali atsirasti daiktinė teisės ir kitokios teisės į tokį (nesuformuotą) turtą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog 1998 m. kovo 9 d., ginčijamo sandorio sudarymo metu turto pardavėjas AB „Dara“ nebuvo konkretaus jo parduoto turto - geležinkelio atšakos privažiavimo kelio savininku, toks nekilnojamojo turto objektas pagal teisės aktus iš viso nebuvo suformuotas. Pagal privalomus nekilnojamojo turto registro reikalavimus nesuformuotas ir neįregistruotas nekilnojamas daiktas 1998 m. kovo 9 d. negalėjo būti nekilnojamojo turto perleidimo sandorio objektu, todėl tokio turto pirkimo–pardavimo sandoris laikytinas niekiniu dėl neteisėto jo objekto (1964 m. CK 47 ir 253 str.; 2000 m. CK 1.80 str.).“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 11 d. nutartyje pažymėjo, kad „...pagal Geležinkelio transporto kodekso (redakcija, galiojusi ginčo sandorio sudarymo metu) 3 straipsnį ir 12 straipsnio 1 dalį geležinkelio keliai, kuriems priskiriamas ginčo sutarties objektas – privažiuojamasis geležinkelio kelias yra inžinerinis statinys. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 1 punktą buvo reikalaujama statinius teisiškai registruoti. Ginčo sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuosavybės ir kitos daiktinės teisės (išskyrus hipotekos) į nekilnojamąjį turtą, šių teisių apribojimai, turto savininkų prievolės bei kitų asmenų teisės į nekilnojamąjį turtą atsiranda jas įregistravus Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Šių teisės normų pagrindu AB „Dara“, siekdama turėti disponavimo ginčo privažiuojamuoju geležinkelio keliu teisę, privalėjo jį įregistruoti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas teisės normų nuostatas, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog ginčijamos sutarties objekto – privažiuojamojo geležinkelio atšakos kelio, kaip statinio neįregistravus nekilnojamojo turto registravimą atlikusioje įstaigoje, pagal galiojusius teisės aktų reikalavimus nebuvo suformuotas nekilnojamojo turto objektas, o AB „Dara“ neįgijo atitinkamų daiktinių teisių. Taigi nesuformuotas ir neįregistruotas nekilnojamasis daiktas 1998 m. kovo 9 d. negalėjo būti nekilnojamojo turto perleidimo sandorio objektas, todėl tokio turto pirkimo–pardavimo sandoris laikytinas niekiniu dėl neteisėto jo objekto (1964 m. CK 47 ir 253 straipsniai, 2000 m. CK 1.80 straipsnis). Suprantama, kad ginčo sutartis dėl neįregistruoto nekilnojamojo daikto perleidimo negalėjo būti pagal 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalies reikalavimus notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje.“

Šie teismų argumentai buvo esminiai, sudarę pagrindą jų išvadai, kad ginčo sutartis yra niekinė, todėl teisėjų kolegija, siekdama išsiaiškinti, ar juose padaryta aiški teisės taikymo klaida, pasisako dėl Sutarties sudarymo metu galiojusio nekilnojamojo turto registravimo ir jo pirkimo-pardavimo teisinio reglamentavimo.

Po Nepriklausomybės atkūrimo pertvarkant valstybės ūkio sistemą, atsiradus galimybei privatiems asmenims nuosavybės teise įgyti įvairios paskirties nekilnojamąjį turtą, iškilo būtinybė užtikrinti šios didele verte pasižyminčios turto rūšies konkrečių objektų identifikavimą, apskaitą, jo perleidimo sandorių kontrolę, taip užtikrinant sandorių teisėtumą ir šio turto savininkų bei kitų suinteresuotų asmenų interesų apsaugą. Siekiant šių tikslų buvo priimti teisės aktai, kuriuose nustatyti reikalavimai, turto savininko teisę disponuoti nekilnojamuoju turtu susiejantys su įpareigojimu suformuoti ir įregistruoti nekilnojamojo turto objektą viešame registre, nekilnojamojo turto perleidimo sandorius sudaryti tik notarine forma, notarui pateikus pažymą apie teises į perleidžiamą daiktą, taip pat įregistruoti sudarytus sandorius, kuriais įgytos teisės į nekilnojamąjį daiktą. Tokį reglamentavimą, galiojusį ginčo sandorio sudarymo metu, patvirtina konkrečios teisės aktų nuostatos: 1996 m. rugsėjo 24 d. priimto Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamajam turtui, nuosavybės ir kitoms daiktinėms teisėms (išskyrus hipotekos) į šį turtą, teisės šį turtą valdyti, naudoti arba juo disponuoti apribojimams, turto savininkų prievolėms bei kitų asmenų teisėms į nekilnojamąjį turtą registruoti, valstybinei visų savininkų teisių į nekilnojamąjį turtą apsaugai užtikrinti, oficialiai informacijai apie registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą, jo savininkus, savininkų ir kitų asmenų teises į tą turtą ir tų teisių apribojimus teikti. Šio įstatyme nustatyto tikslo siekimas atitiko viešąjį interesą, o jo įgyvendinimą užtikrino NTRĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos ir kasacinis teismai, nagrinėdami prašomą atnaujinti bylą. Jose buvo įtvirtinta, kad nuosavybės ir kitos daiktinės teisės (išskyrus hipotekos) į nekilnojamąjį turtą, šių teisių apribojimai, turto savininkų prievolės bei kitų asmenų teisės į nekilnojamąjį turtą atsiranda jas įregistravus Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke. Šias nuostatas papildė NTRĮ 25 straipsnio 1 dalis: pagal sutartį ar kitu teisėtu būdu įgijus nekilnojamąjį turtą, teisė juo disponuoti atsiranda savininko teises įregistravus Nekilnojamojo turto registre. Taigi teisėtai disponuoti naujai sukurtu, pagal sutartį įgytu arba jau nuosavybės teise priklausančiu, tačiau Nekilnojamojo turto registre neįregistruotu nekilnojamuoju turtu buvo galima tik tokį turtą nurodytame registre įregistravus kaip konkretų daiktą, suformuotą kaip atskirą nekilnojamojo turto objektą, t. y. nustačius ir įregistravus atitinkamus šio daikto duomenis bei jo savininko teises į jį.

Įstatyme nustačius reikalavimus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamojo turto objektą, AB „Dara“ disponavimo daiktu teisė nebuvo atimta, kaip teigia kasatorius, tačiau galimybė ją įgyvendinti iš esmės buvo suvaržyta naujais viešojo intereso apsaugą užtikrinančiais reikalavimais, kuriuos įvykdęs, daikto savininkas galėjo teisėtai disponuoti įstatymo reikalavimus atitinkančiu nekilnojamojo turto objektu. Pažymėtina, kad tokių suvaržymų neatsirado tiems savininkams, kurie buvo įvykdę Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos reikalavimą pastatus ir statinius teisiškai registruoti inventorizavimo biure pateikdami nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus (šios instrukcijos 1, 10 punktai). Pagal NTRĮ 46 straipsnio 2 dalį nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, įregistruotos Valstybinio žemės kadastro duomenų registre bei Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, galiojo iki jų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.

NTRĮ 3 straipsnio 2 dalies ir kitos šio įstatymo normos kartu su kitais teisės aktais sudarė vieningą teisės normų sistemą, užtikrinančią, kad nekilnojamuoju turtu būtų disponuojama laikantis nustatytos tvarkos. 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas sutartį dėl nekilnojamojo daikto perleidimo notariškai patvirtinti ir per tris mėnesius įregistruoti turto registravimo įstaigoje. Šių reikalavimų nesilaikymas buvo lemiantis sudarytos sutarties negaliojimą. Ginčo sandorio sudarymo metu galiojusios redakcijos Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šiame įstatyme numatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Šio įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad notarai, tvirtindami sandorius dėl nekilnojamojo ir kitokio turto, kuriam būtina valstybinė registracija, perleidimo arba įkeitimo, patikrina, ar turtas priklauso jį perleidžiančiam arba įkeičiančiam asmeniui. Šie duomenys buvo pateikiami būtent iš Nekilnojamojo turto registro, o jų tikrinimas vykdavo notarui susipažįstant su pardavėjo pateiktų Nekilnojamojo turto registro tvarkymo įstaigos biurų ir filialų išduotų nekilnojamojo turto nuosavybės, naudojimo ar nuomos teisę patvirtinančių pažymėjimų duomenimis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. Nr. 85 nutarimu patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 55 punktas). Nurodytų teisės normų sistema užkirto galimybę Nekilnojamojo turto registre neįregistruoto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymui, nes notarinės formos nesilaikymas darė sandorį negaliojantį (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis, 255 straipsnio 2 dalis), o notaras neturėjo teisės tvirtinti tokių sutarčių.

Toks reglamentavimas lėmė, kad notaras neturėjo teisės patvirtinti Sutarties dėl jos dalyko neatitikties įstatymo reikalavimams – neįregistravimo Nekilnojamojo turto registre, taip pat dėl to, kad, nesant tokios registracijos, notaras nebūtų gavęs Sutarties sudarymui būtinų patikimų, įstatyme reikalaujamų duomenų apie ketinamo perleisti daikto savininką ir jo teisių į daiktą turinį. Taigi Sutartis nebūtų buvusi sudaryta net pardavėjui nevengiant jos patvirtinti notarine tvarka, nors būtent AB „Dara“ vengimo Sutartį patvirtinti notariškai aplinkybe pareiškėjas rėmėsi ginčo metu.

Kadangi kasatorius sudarė Sutartį, pažeisdamas imperatyviųjų teisės normų sistemą, užtikrinančią viešojo intereso apsaugą, taip išvengdamas galiojusios nekilnojamojo turto perleidimo tvarkos, tokia Sutartis negaliojo nuo jos sudarymo momento (1964 m. CK 47 straipsnis, 2000 m. CK 1.80 straipsnis). Jei sandoris yra niekinis, jis negalioja nepriklausomai nuo to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, nei šalys negali jo patvirtinti, nei teismas pripažinti galiojančiu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Padarius šią išvadą, klausimas ar AB „Dara“ atliko Kelio registravimo veiksmus 1992 m. ir ar laikytina įgijusia nuosavybės teises į Kelią, nėra reikšmingas Sutarties galiojimui ir teismų išvadų, kad ji – niekinė, pagrįstumui. Tuo atveju, jei AB „Dara“ nuosavybės teises į Kelią buvo įgijusi, įstatyme nustačius reikalavimus nekilnojamąjį daiktą įregistruoti, AB „Dara“ turėtos disponavimo daiktu teisės neprarado, tačiau ji buvo suvaržyta sąlygos įvykdyti nurodytus reikalavimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytų ir kasatoriui žinomų teisinių ir faktinių aplinkybių, taip pat teismų taikytų teisės normų visumą, jos kontekste kasacinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartyje padaryta išvada, jog AB „Dara“, siekdama turėti disponavimo Keliu teisę, privalėjo jį įregistruoti, suprantama būtent kaip išvada dėl disponavimo teisės apribojimo iki atitinkamų įstatymo reikalavimų įvykdymo ir nėra teisės taikymo klaida.

Pareiškėjas kasacinio skundo argumentuose nekilnojamojo turto registravimą traktuoja tik kaip turto identifikavimo priemonę, neįvertindamas jo reikšmės savininkų teisių į nekilnojamąjį turtą ir kitų asmenų teisėtų interesų apsaugai. Kasatoriaus argumentų nepagrįstumą ir nekilnojamojo turto bei teisų į jį registravimo reikšmę nekilnojamojo turto perleidimo sandorio šalių teisiniam tikrumui užtikrinti patvirtina Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. sprendime konstatuota aplinkybė, kad, kilus ginčui dėl geležinkelio atšakos kelio, UAB „Serfas“ kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog AB „Dara“ nuosavybės teise nuo 1992 metų rugpjūčio mėnesio valdė Kelią Kaune, Technikos g. 7c, tačiau, bylą nutraukus, šis klausimas liko neišspręstas. Ginčo turtui ir pardavėjo teisėms į jį esant įregistruotoms registre, poreikio įrodinėti tokį juridinę reikšmę turintį faktą nebūtų.

Be to, byloje yra duomenų, kad, sudarant Sutartį, nesilaikant įstatymo nuostatų, galėjo būti pažeisti jų saugomi teisėti interesai: neįvertinus Sutarties sąlygų notarui, neįregistravus ir neapskaitant Kelio kaip nekilnojamojo turto, sudaryta galimybė neskaidriam sandoriui, parduodant jį atskirai nuo kito AB „Dara“ nekilnojamojo turto, galėjo būti padaryta žala likviduotos AB „Dara“ akcininkams, kreditoriams, gaunant mažesnę kainą tiek už Kelią, tiek už visą nekilnojamojo turto kompleksą (byloje pateiktame UAB „Serfas“ turto įvedimo į eksploataciją akte 1998 m. liepos 31 d. akte nurodyta, kad ginčo turto vertė yra 73 908,18 Lt); Sutartyje nenustatyta teisės naudotis Keliu suinteresuotiems asmenims, kuriems būtina juo naudotis privažiuojant prie jiems priklausančių pastatų, todėl jie kasatoriui buvo priversti mokėti atlyginimą už naudojimąsi geležinkelio atšakos keliu, dėl to jie turėjo išlaidų, o kasatorius – pajamų. Bylą nagrinėję teismai šių duomenų vertinimo nepateikė, todėl teisėjų kolegija šiomis aplinkybėmis nesiremia kaip nustatytais faktais, bet atkreipia į jas dėmesį kaip į byloje nustatytų įstatymo pažeidimų reikšmės teisių ir teisėtų interesų apsaugai patvirtinimą.

Kitais kasacinio skundo argumentais kasatorius teigia, kad, pripažinus Sutartį niekine, aiški teisės taikymo klaida padaryta Kelią nusprendus perduoti su sandorio šalimis nesusijusiai Lietuvos valstybei, UAB „Serfas“ nekompensavus už nusavintą nuosavybę ir investicijas į Kelio priežiūrą.

Pasisakant dėl šių kasatoriaus argumentų, visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjas kasacine tvarka skundė Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. sprendimą, tačiau kasaciniame skunde nekėlė klausimo dėl sandorio negaliojimo padarinius reglamentuojančių teisės normų netinkamo taikymo, argumentų šiuo klausimu nepateikė. Valstybė byloje nesiekė perimti Kelio iš kasatoriaus, jis jai buvo perduotas tik dėl to, kad, pripažinus Sutartį niekine, AB „Dara“ jau buvo bankrutavusi ir likviduota, taigi nebeliko asmens, kuriam būtų galima grąžinti Kelią. Pažymėtina, kad aptariama situacija, susijusi su bylos baigtimi ir Sutarties negaliojimo padariniais, susiklostė kasatoriui savo rizika veikiant neteisėtai. Kasatorius, būdamas verslininkas, t. y. asmuo, kuriam taikomi aukštesni atidumo, rūpestingumo standartai, turintis sandorių sudarymo patirties, pažeisdamas nuo 1994 m. galiojančius civilinių santykių dalyvių teisėtų interesų apsaugą užtikrinančius įstatymo reikalavimus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį privalomai sudaryti notarine forma, pareigą sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį įregistruoti registre, pats sudarė galimybę savo teisių pažeidimui ir, sumokėdamas 20 000 Lt pagal neteisėtą pirkimo–pardavimo sutartį, prisiėmė riziką dėl savo neteisėtų veiksmų padarinių. Sudarant Sutartį, AB „Dara“ atstovavo likvidatorius, taigi vykstant AB „Dara“ likvidavimo procesui neigiamų padarinių rizika dėl pirmiau nurodytų kasatoriaus veiksmų buvo didelė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, nesudaręs įstatymo reikalavimus atitinkančio sandorio, kuris galėtų būti nuosavybės teisės į ginčo turtą pagrindas, nuosavybės teisės į geležinkelio atšakos kelią neįgijo, o neteisėtas šio kelio valdymas, naudojimas ir disponavimas juo, iš to jau gavus dideles pajamas, nesuteikia pagrindo reikalauti atlyginti už šių galimybių praradimą. Dėl to kasatoriaus teiginiai apie patirtą žalą, netekus Kelio kaip nuosavybės, teisę į atlyginimą už ją yra nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad nuo Kauno m. apylinkės teismo 2002 m. rugsėjo 10 d. sprendimo priėmimo iki 2003 m. rugpjūčio 25 d., kai suinteresuoti asmenys, sužinoję apie savo teisių pažeidimus, kreipėsi su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, praėjo mažiau nei metai, taigi pareiškėjas pakankamai trumpą laiką galėjo laikyti save ginčo turto savininku, net jei ginčo sandorį jis laikė sąžiningu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teisinio reglamentavimo, kuriuo tinkamai rėmėsi apeliacinės instancijos ir kasacinis teismai priimtuose procesiniuose sprendimuose, analizė patvirtina, kad šie teismai nepadarė aiškios teisės taikymo klaidos. Taigi pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą nagrinėję teismai pagrįstai jį atmetė. Nekonstatavus teismo klaidos pasibaigusiame procese, nėra pagrindo jį atnaujinti remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Teisėjų kolegijos nuomone, kasatorius, nesutikdamas su įsiteisėjusiu jam nepalankiu teismo sprendimu, iš išdėstytų teismų argumentų išskyręs atskiras jų dalis, jas interpretuoja neatsižvelgdamas į šių argumentų dalių loginius ir sisteminius ryšius su kitomis teismų argumentų dalimis, įstatymų nuostatomis ir daro išvadą, kad teismų argumentuose yra teisės taikymo klaida, sudaranti pagrindą atnaujinti byloje procesą ir peržiūrėti jam nepalankų teismo sprendimą. Proceso atnaujinimas dėl to, kad pareiškėjas analizuotą teisinį reglamentavimą ir teisės normų taikymą supranta kitaip nei bylą nagrinėję teismai, reikštų pakartotinį bylos nagrinėjimą, tačiau toks pakartotinis nagrinėjimas nebūtų suderinamas su CPK ir teismų praktikoje pripažįstama proceso atnaujinimo paskirtimi ir tikslais, nes byloje nenustatyta prielaidų pagrįstai abejoti įsiteisėjusio teismo sprendimo užbaigtoje civilinėje byloje teisėtumu. Kartu pripažintina, kad šioje byloje nenustatyta situacijos, kuri patvirtintų kasatoriaus nurodytą poreikį atnaujinti procesą peržengiant CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytų sąlygų ribas ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto konstitucingumą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Suinteresuotas asmuo UAB „SSPC-Technika“ prašo priteisti iš kasatoriaus turėtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 2100 Lt. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad nurodytas suinteresuoto asmens prašymas tenkintinas iš dalies, jo naudai iš kasatoriaus priteisiant 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 108,71 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti UAB „SSPC-Technika“ iš pareiškėjo UAB,,Serfas“ 2000 (du tūkstančius) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš UAB,,Serfas“ 108,71 Lt (vieną šimtą aštuonis litus 71 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius