Civilinė byla Nr. 3K-3-614/2013
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00968-2013-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 129.5; 129.17 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens bankrutavusios Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Pakruojo ūkininkų kredito unijos skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuotas asmuo – antstolis R. K.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl antstolio veiksmų, t. y. dėl antstolio patvarkymo, kuriuo atsisakyta tenkinti kredito unijos prašymą panaikinti patvarkymus, kuriais areštuotos jos bankų sąskaitose esančios lėšos, teisėtumo.
2012 m. rugsėjo 27 d. buvo išduotas vykdomasis raštas, suteikiantis teisę išieškotojui Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovei išieškoti iš skolininko Pakruojo ūkininkų kredito unijos 1 717 481,46 Lt skolos ir bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjui negrąžinus skolos, buvo pradėta priverstinio vykdymo procedūra ir antstolis 2013 m. sausio 30 d. priėmė Patvarkymus areštuoti Pakruojo ūkininkų kredito unijos lėšas, esančias sąskaitose AB „Swedbank“, AB SEB ir AB DNB bankuose.
Pareiškėjas Pakruojo ūkininkų kredito unija kreipėsi į antstolį R. K., prašydamas panaikinti antstolio 2013 m. sausio 30 d. patvarkymus, kuriais areštuotos jo lėšos, esančios bankų AB „Swedbank“, AB SEB ir AB DNB sąskaitose. Remiantis Kredito unijų įstatymo 4 straipsnio 13 dalies nuostata teismai, kitos institucijos ir pareigūnai prieš priimdami sprendimus, kuriais apribojama kredito unijos teisė teikti finansines paslaugas kredito unijos klientams, privalo gauti išvadą dėl šių sprendimų įtakos kredito unijos stabilumui ir patikimumui. Antstolis R. K. neatsižvelgė į pirmiau nurodytus teisės aktus ir juos pažeidė, nes neinformavo Lietuvos banko ir negavo jo išvados dėl patvarkymų įtakos pareiškėjo ir visos kreditų unijos sistemos stabilumui ir patikimumui. Priėmus skundžiamus patvarkymus dėl arešto skolininko lėšoms pagal išieškotojo ieškomą sumą buvo apribota skolininko teisė teikti finansines paslaugas neapibrėžtai kredito unijos klientų grupei. Areštuotose sąskaitose yra ne paties skolininko, bet kredito unijos narių ir klientų lėšos, todėl, pritaikius lėšų areštą, nepagrįstai yra pažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai.
Antstolis R. K. Patvarkymu dėl skundo netenkinimo pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir vykdomąją bylą perdavė Šiaulių apylinkės teismui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi pareiškėjo Pakruojo ūkininkų kredito unijos skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad antstolis, vykdydamas sprendimus, vadovaujasi Civilinio proceso kodekso normomis, reguliuojančiomis vykdymo procesą, bei Sprendimų vykdymo instrukcija. Nė viename iš šių norminių aktų nėra įpareigojimo antstoliui prieš pradedant priverstinį skolos išieškojimą gauti pareiškėjo nurodytą dokumentą. Teismas sprendė, kad antstolio patvarkymų areštuoti lėšas konkrečioje vykdomojoje byloje negalima prilyginti sprendimams apriboti kredito unijos teisę teikti finansines paslaugas. Antstolis turi teisę, įteikęs ar išsiuntęs raginimą, areštuoti skolininko turtą, jeigu jis turi pagrindą manyti, kad skolininkas gali turtą paslėpti (realizuoti) (CPK 658 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CPK 670 straipsniu, išieškojimai iš visų rūšių juridinių asmenų vykdomi pagal bendrąsias taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas šių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Pakruojo ūkininkų kredito unijos veiklą reglamentuojančiame Kredito unijų įstatyme (toliau – KUĮ) tokių išimčių nenustatyta, o šio įstatymo 4 straipsnio 13 dalies pareiga gauti priežiūros institucijos išvadą dėl sprendimų įtakos kredito unijos ir visos kredito unijų sistemos stabilumui nustatyta teismams, kitoms institucijoms ir pareigūnams.
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį ir priėmė naują sprendimą – panaikino antstolio R. K. 2013 m. sausio 30 d. patvarkymus, kuriais areštuotos lėšos, esančios AB „Swedbank“, AB SEB bei AB DNB bankų sąskaitose.
Iš vykdomojoje byloje esančio Pakruojo ūkininkų kredito unijos prašymo panaikinti areštą atsiskaitomosioms sąskaitoms matyti, kad pareiškėjo veikla dėl sąskaitų arešto yra apribota, kredito unija negali atsiskaityti už suteiktas paslaugas bei vykdyti kitų būtinų atsiskaitymų. Taigi, pritaikius areštą pareiškėjo atsiskaitomosioms sąskaitoms, buvo apribota kredito unijos teisė teikti finansines paslaugas neapibrėžtai kredito unijos klientų grupei, todėl šiuo atveju antstolis turėjo gauti, o priežiūros institucija – Lietuvos bankas pateikti išvadą dėl tokio procesinio sprendimo galimos įtakos kredito unijos ir visos kredito unijų sistemos stabilumui ir patikimumui (Kredito unijų įstatymo 4 straipsnio 13 dalis, 55 straipsnio 1 dalis). Pažymėta, kad Kredito unijų įstatymas yra specialusis įstatymas, reglamentuojantis kredito unijų veiklą bei ypatumus, kuriuo vadovaujantis ir turėjo būti sprendžiamas pareiškėjui priklausančių lėšų, esančių banko sąskaitose, arešto klausimas (CPK 670 straipsnis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo bankrutavusi Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
Dėl Kredito unijų įstatymo 4 straipsnio 13 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatorius sutinka, kad, remiantis Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatomis, antstolis patenka į KUĮ 4 straipsnio 13 dalyje išvardytų subjektų, kurie esant atitinkamoms aplinkybėms privalo kreiptis į Lietuvos banką dėl išvados gavimo, sąrašą. Jis nurodo, kad priežiūros institucijos (Lietuvos banko) išvadą teismams, valstybės institucijoms ir pareigūnams reikia gauti tik tada, jeigu jų sprendimais būtų apribota kredito unijos teisė teikti kokias nors iš KUĮ 4 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų paslaugų (pvz., būtų uždrausta priimti indėlius, teikti paskolas ar pan.). Šiuo atveju antstolio veiksmai jokia Pakruojo ūkininkų kredito unijos teisė nebuvo apribota. Ji kaip turėjo, taip ir turi teisę teikti visas iki šiol teiktas paslaugas, tiktai paslaugų teikimo metu negali naudotis sąskaitomis, kurioms yra pritaikytas areštas, tačiau be apribojimų gali naudotis savo sąskaita Centrinėje kredito unijoje. Teisė teikti finansines paslaugas negali būti vienareikšmiškai sutapatinama su galimybe disponuoti lėšomis, esančiomis areštuotose bankų sąskaitose, ypač tais atvejais, kai areštuojamos ne visos konkretaus subjekto banko sąskaitos. KUĮ 4 straipsnio 13 dalyje jokių nuorodų į vykdymo procesą nėra, todėl teigiama, kad ši norma įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo procese nėra taikoma. Kredito unijos priežiūros institucija, t. y. Lietuvos bankas, nėra įgaliota sustabdyti ar kitaip paveikti įsiteisėjusio kredito unijai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo. Nei CPK, nei kituose galiojančiuose teisės aktuose nenustato antstolio teisės atsižvelgiant į Lietuvos banko išvadą pagal jos turinį koreguoti atliekamus vykdymo veiksmus. Šiuo atveju neegzistuoja nė vienas CPK 626 straipsnyje nurodytas privalomasis vykdomosios bylos ir vykdymo veiksmų sustabdymo pagrindas, taip pat nėra CPK 627 straipsnyje nustatytų aplinkybių, suteikiančių antstoliui teisę sustabdyti vykdomąją bylą ar atidėti vykdymo veiksmus. Pakruojo ūkininkų kredito unija, suprasdama, kad įsiteisėjusį teismo sprendimą yra privalu vykdyti, pati nesiėmė jokių priemonių, jog šis vykdymas būtų sklandus. Pasinaudojant specifiniu statusu ir teikiant skundus dėl antstolio veiksmų formaliais pagrindais, siekiama ir toliau vilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą bei ignoruojami kasatoriaus, kaip bankrutavusios ir savo kreditorių interesus privalančios tenkinti bendrovės, interesai.
Atsiliepimu į suinteresuoto asmens bankrutavusios Pakruojo rajono Rozalimo žemės ūkio bendrovės kasacinį skundą pareiškėjas Pakruojo ūkininkų kredito unija prašo kasacinį skundą atmesti. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
Dėl Kredito unijų įstatymo 4 straipsnio 13 dalies aiškinimo ir taikymo. Antstolis, kaip valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas, patenka į KUĮ 4 straipsnio 13 dalyje nurodytą subjektų sąrašą. Ši įstatymo nuostata yra imperatyvi ir privaloma visiems šiame straipsnyje nurodytiems subjektams, kurių atitinkami veiksmai, taip pat patvarkymai areštuoti sąskaitose esančias lėšas gali riboti kredito unijos galimybę teikti įstatyme apibrėžtas finansines paslaugas. CPK 670 straipsnyje nustatyta, kad išieškojimai iš visų rūšių juridinių asmenų ar kitų organizacijų vykdomi pagal bendrąsias taisykles, tačiau toks taikymas nėra absoliutus, nes šis straipsnis įtvirtina išieškojimo vykdymo išimtis, t. y. turi būti atsižvelgiama į šių asmenų veiklą reglamentuojančius įstatymus. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju vykdant išieškojimą iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos, turi būti atsižvelgiama į įstatymo nuostatas, įtvirtinančias reikalavimą gauti priežiūros institucijos išvadą. Nurodoma, kad laidavimo sutartys ir vekseliai yra neatlygintiniai sandoriai, pagal kuriuos Pakruojo ūkininkų kredito unija iš Rozalimo žemės ūkio bendrovės nieko negavo, todėl grąžinti jai nėra ką, o restitucijos taikymas šioje situacijoje tiesiog neįmanomas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Kredito unijų įstatymo 4 straipsnio 13 dalies taikymo antstoliui vykdant įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą
Byloje iškilęs teisės aiškinimo klausimas, ar antstolis, vykdydamas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu išieškojimas atliekamas iš kredito unijos, prieš areštuodamas kredito unijos sąskaitoje esančias lėšas privalo gauti priežiūros institucijos išvadą dėl turto arešto įtakos kredito unijos ir visos kredito unijų sistemos stabilumui ir patikimumui.
Nagrinėjamu atveju antstolio vykdomas skolos išieškojimas yra atliekamas iš specifinio civilinių teisinių santykio subjekto – kredito unijos. Kredito unija – kredito įstaiga, kuri tenkina savo narių ūkinius ir socialinius poreikius ir turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš šiame įstatyme nustatytų neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų šiame įstatyme nustatytų finansinių paslaugų teikimu šio įstatymo nustatytiems asmenims ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę (KUĮ 2 straipsnis 4 dalis). Kredito unijų teisinį statusą bei veiklą reglamentuoja specialusis teisės aktas – Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai, kitos Lietuvos Respublikos institucijos ar pareigūnai, prieš priimdami sprendimus, kuriais apribojama kredito unijos teisė teikti finansines paslaugas neapibrėžtai kredito unijos klientų grupei, privalo gauti, o priežiūros institucija privalo pateikti savo išvadą dėl šių sprendimų įtakos kredito unijos ir visos kredito unijų sistemos stabilumui ir patikimumui. Nei Kredito unijų įstatyme, nei kituose teisės aktuose nedetalizuota, kokie sprendimai gali būti vertinami kaip sprendimai, kuriais apribojama kredito unijos teisė teikti finansines paslaugas neapibrėžtai kredito unijos klientų grupei, taip pat nenustatyta priežiūros institucijos išvados reikšmė tokių sprendimų priėmimui.
Kredito unijų įstatymo aštuntasis skirsnis yra skirtas kredito unijų priežiūros, kurią vykdo Lietuvos bankas (KUĮ 55 straipsnio 1 dalis), teisiniam reglamentavimui. KUĮ 58 straipsnyje yra įtvirtintos priežiūros institucijos teisės, pvz.: duoti kredito unijai nurodymus, kuriuos ji privalo įvykdyti, kreiptis į teismą dėl kredito unijos organų priimtų sprendimų, kurie kelia pavojų kredito unijos veiklos stabilumui ir patikimumui, ir pan. Įstatyme taip pat įtvirtinta priežiūros institucijos teisė taikyti KUĮ 61 straipsnyje įtvirtintas poveikio priemones, tarp jų ir laikinai uždrausti teikti vieną ar kelias finansines paslaugas, paskelbti kredito unijos veiklos apribojimą (moratoriumą), laikinai apriboti teisę disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitose Centrinėje kredito unijoje bei kitose kredito įstaigose, ir kitu turtu. Įtvirtinta, kad sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo apskundimas nesustabdo šio sprendimo vykdymo, o teismas nevertina ir nesprendžia klausimo dėl poveikio priemonės rūšies parinkimo ir jos taikymo tikslingumo (KUĮ 61 straipsnio 5 dalis). Taigi Lietuvos bankas, prižiūrėdamas kaip kredito unijos laikosi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, turi jam įstatymo suteiktus įvairius teisinius instrumentus, siekdamas užtikrinti kredito unijų veiklos stabilumą ir patikimumą, kuriuos gali panaudoti įvertinęs faktinę kredito unijos padėtį. Šis nuolatinis kredito unijų priežiūros vykdymas yra savarankiškas ir nepriklauso nuo kitų subjektų tam tikrų veiksmų atlikimo ar neatlikimo.
Nagrinėjamu atveju antstolis vykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį dokumentą. Teismo sprendimų priverstinis vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, o išieškotojas ir skolininkas realiai patiria teisinius ir turtinius teismo sprendimo padarinius.
Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdomasis dokumentas, tarp jų – teismo sprendimo pagrindu išduotas vykdomasis raštas (CPK 587 straipsnio 1 punktas). Antstolio procesinę veiklą pagal CPK 594 straipsnį kontroliuoja teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Universalios valdymo sistemos“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-206/2008; 2008 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. R. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-305/2008; 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-7-277/2008; 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „VSA Vilnius“ v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-298/2013; kt.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, kol teismo sprendimo vykdymas nėra sustabdytas įstatymų nustatyta tvarka, tol jis privalo būti vykdomas. Pažymėtina, kad antstolio vykdomas priverstinis išieškojimas iš kredito unijos ir jo pagrindu priimtas patvarkymas areštuoti jos bankų sąskaitose esančias lėšas tiesiogiai neapriboja kredito unijos teisės teikti finansines paslaugas neapibrėžtai kredito unijos klientų grupei. Antstoliui nesuteikti įgaliojimai spręsti, ar dėl jo atliekamų priverstinio vykdymo veiksmų kredito unijai atsirandantys faktinio pobūdžio pasunkinimai yra tokio masto, jog jie galėtų būti prilyginti teisės teikti finansines paslaugas neapibrėžtai kredito unijos klientų grupei apribojimui. Antstoliui taip pat nesuteikti įgaliojimai nevykdyti teismo sprendimo arba keisti teismo sprendimo vykdymo tvarką priklausomai nuo to, ar teismo sprendimo įvykdymas turėtų (neturėtų) įtakos kredito unijos ir visos kredito unijų sistemos stabilumui ir patikimumui. Taigi net ir priežiūros institucijos išvada, kad antstolio atliekamas teismo sprendimo vykdymas turėtų neigiamos įtakos kredito unijos ir (ar) visos kredito unijų sistemos stabilumui nesuteiktų pagrindo antstoliui neatlikti išieškojimo veiksmų kredito unijos atžvilgiu. Atsižvelgdama į teismo sprendimo privalomumo principą ir pirmiau nurodytą antstolio kompetenciją, teisėjų kolegija išaiškina, kad Kredito unijų įstatymo 4 straipsnio 13 dalyje nustatyta sprendimus priimančių institucijų ar pareigūnų pareiga gauti išvadą dėl šių sprendimų įtakos kredito unijos ir visos kredito unijų sistemos stabilumui ir patikimumui netaikoma tais atvejais, kai antstolis vykdo įsiteisėjusį teismo sprendimą ir jo pagrindu priima patvarkymą areštuoti kredito unijos lėšas. Pažymėtina, kad pareigos gauti išvadą nebuvimas niekaip neriboja priežiūros institucijos funkcijų, susijusių su savarankiškai atliekama kredito unijų priežiūra.
Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Kredito unijų įstatymo 4 straipsnio 13 dalies, teismų sprendimų vykdymo procesą ir antstolio kompetenciją reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos – paliktinas galioti.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 34,89 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš pareiškėjo Pakruojo ūkininkų kredito unijos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už kasacinio skundo parengimą sumokėjo 3000 Lt, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta suma viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų 8.12 punkte nustatytą dydį. Vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdama į tai, kad byla nėra labai sudėtinga, teisėjų kolegija sprendžia, jog kasatoriaus prašomi užmokesčio dydžiai mažintini ir jam už advokato suteiktas teisines paslaugas kasacinės instancijos teisme priteistina 1500 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį.
Priteisti iš Pakruojo ūkininkų kredito unijos (j. a. k. 110067443) į valstybės biudžetą 34,89 Lt (trisdešimt keturis litus 89 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Rimvydas Norkus
Janinos Stripeikienė
