Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-613/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-10-00620-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 33; 94.2

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Dalios Vasarienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. N. ir UAB „Durpeta“ kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų UAB „Durpeta“, A. N. ir J. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centrui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Palangos miesto savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas UAB „Durpeta“ kreipėsi į teismą prašydamas: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Kuršėnų valstybinei durpių įmonei, kurios teisių perėmėja yra UAB „Durpeta“, buvo išduotas leidimas statinių, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), statybai; 2) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Kuršėnų valstybinės durpių įmonės, kurios teisių perėmėja yra UAB „Durpeta“, statiniai, pažymėti indeksais: 1K1ž, 2K1ž, 3K1ž, 5K1ž, 6K1ž, 7K1ž, 8K1ž, 9K1ž, 11K1ž, 12K1ž, 14K1ž, 15K1ž, 16K1ž, 17K1ž, 21K1ž, 22K1ž, 24K1ž, 25K1ž, 28K1ž, 29 K1ž, 30K1ž, kiemo statiniai, pažymėti indeksais, K-1, K-2, K-4, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), tarpžinybinės (valstybinės) komisijos aktu buvo pripažinti tinkamais naudoti. Jis nurodė, kad nustatyti šiuos juridinę reikšmę turinčius faktus reikia norint įregistruoti daiktą ir daiktines teises į jį Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo teigimu, nurodyti pastatai pastatyti 1968–1969 m., turint visus tuo metu reikalingus dokumentus, jie buvo pripažinti tinkamais naudoti, buvo skirtas žemės sklypas. Sukūrus nekilnojamąjį turtą statybos būdu ir norint jį teisiškai įregistruoti, reikia pateikti žemės įgijimą patvirtinančius dokumentus, statybos leidimą, projektą, statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą, tačiau jie archyvuose neišlikę.

Pareiškėjas A. N. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad: 1) A. N. 2006 m. gruodžio 18 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2006/12/18 ir priėmimo–perdavimo aktu nuosavybėn įgytų statinių ir jų priklausinių, plane žymimų indeksais 4K1/ž, 19K1/ž, 20K1/ž, 28K1/ž, 29C1/ž, 30K1/ž, 31K1/ž, 32H1/p, pastatytų 1969 m., esančių valstybiniame žemės sklype adresu: (duomenys neskelbtini), statybai pagal 1969 m. galiojusią tvarką buvo patvirtintas techninis projektas ir išduotas statybos leidimas, suteikiantis teisę statyti šiuos poilsio paskirties statinius valstybiniame žemės sklype; 2) pirmiau nurodyti statiniai ir jų priklausiniai pagal 1969 m. galiojusią tvarką buvo pripažinti tinkamais naudoti ir buvo leista šiuos statinius eksploatuoti; 3) A. N. 2012 m. kovo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2012/03/013 įgytų statinių, kurių unikalūs Nr. 2569-8001-3093 (plane pažymėta indeksu 11K1/ž), Nr. 2596-8001-3042 (plane pažymėta indeksu 17K1/ž) ir Nr. 2596-8001-3050 (plane pažymėta indeksu 22K1/ž), pastatytų 1969 m., esančių adresu: (duomenys neskelbtini), statybai pagal tuo metu galiojusią tvarką buvo patvirtintas techninis projektas ir išduotas statybos leidimas, suteikiantis teisę statyti šiuos poilsio paskirties statinius valstybiniame žemės sklype; 4) pirmiau nurodyti statiniai ir jų priklausiniai pagal 1969 m. galiojusią tvarką buvo pripažinti tinkamais naudoti ir buvo leista šiuos statinius eksploatuoti; 5) A. N. pastato (vasarnamio) 2012 m. balandžio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įgyto vasarnamio (unikalus Nr. 2596-8001-3250, pažymėtas plane indeksu 3K1Ž), pastatyto 1969 m., esančio adresu: (duomenys neskelbtini), statybai pagal 1969 m. galiojusią tvarką buvo patvirtintas techninis projektas ir išduotas statybos leidimas; 6) vasarnamis pagal 1969 m. galiojusią tvarką buvo pripažintas tinkamu naudoti ir buvo leista šį statinį eksploatuoti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Durpeta“ pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkino, o civilinę bylą pagal pareiškėjų A. N. ir J. M. pareiškimus nutraukė. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog UAB „Durpeta“ į savo balansą perėmė pareiškime nurodytus ginčo poilsio namelius, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad nameliai reorganizuojant Kuršėnų VDĮ buvo paskirstyti privatizuotiniems objektams, kurie įtraukė namelius į savo balansą. Tai patvirtina pareiškėjų A. N. ir J. M. pateikti įrodymai apie poilsio namelių įsigijimą iš UAB „Dupra“, UAB „Šilutės durpės“. Teismas nurodė, kad byloje nėra patikimų duomenų apie statinių perdavimą UAB „Durpeta“, jų pastatymo ir egzistavimo teisėtumą, todėl sprendė, jog pareiškėjo UAB „Durpeta“ pareiškime nurodytos aplinkybės nepasitvirtino.

Nutraukdamas civilinės bylos dalį dėl pareiškėjų A. N. ir J. M. pareiškimų teismas konstatavo, kad teiginiai, jog pirmiau nurodyti dokumentai neišlikę, nepatvirtina tokių dokumentų egzistavimo fakto. Be to, teismas iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų negali konstatuoti, kad yra įvykdyta CPK 447 straipsnio 3 punkte nustatyta sąlyga, t. y. pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių prašomus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negali tokių dokumentų atkurti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai kreipėsi į ankstesnius poilsio namelių savininkus ar archyvus siekdami gauti susijusią dokumentaciją.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų A. N. ir UAB „Durpeta“ apeliacinius skundus, juos atmetė ir 2013 m. kovo 1 d. nutartimi Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą pakeitė; sprendimo dalį, kuria pareiškėjo UAB „Durpeta“ pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo atmestas, panaikino ir šią bylos dalį nutraukė.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjai nurodė, jog juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas jiems reikalingas siekiant daiktą ir daiktines teises įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai į registrą, kurio sprendimus galima skųsti administracine tvarka, kreipėsi. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokio pobūdžio klausimai sprendžiami administracine tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 17 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A2-571-03; 2005 m. birželio 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A8-746-5), todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB „Durpeta“ pareiškimą nagrinėjo nesant teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pareiškimus turėjo atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, o iškėlęs civilinę bylą nutraukti ją visą CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, o ne tik jos dalį.

III. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas UAB „Durpeta“ prašo Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nutarties dalį dėl UAB „Durpeta“ pareiškimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – UAB „Durpeta“ prašymą nustatyti juridinius faktus tenkinti.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo. UAB „Durpeta“ kreipėsi į teismą tam, kad būtų nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, jog pastatams, statytiems pagal 1968–1969 metais galiojusią tvarką, buvo išduoti statybos leidimai, o pastatyti pastatai buvo pripažinti tinkamais naudoti. Teismui buvo pateikti tiesioginiai įrodymai, pagrindžiantys, kad UAB „Durpeta“ yra Kuršėnų valstybinės durpių įmonės teisių ir pareigų perėmėja (1968 m. sausio 24 d. Kretingos rajono vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 18 Durpių pramonės valdybai suteikti 0,9334 ha ploto žemės sklypą statybai; 1968 m. sausio 29 d. Durpių pramonės valdyba sprendimu Nr. KS/260 užsakovo funkcijos perduotos Kuršėnų durpynų kontorai; 1968 m. vasario 28 d. Valstybinės statybos inspekcijos išduotas statybos leidimas Nr. 1-15, kuriuo Kuršėnų durpynų kontorai buvo suteikta teisė pradėti vasarnamių statybą), taip pat netiesioginiai įrodymai (Kapitalinės statybos skyriaus viršininko pasirašyta Šventosios poilsiavietės duomenų lentelė; 1972 m. kovo 15 d. Durpių pramonės valdybos įsakymas Nr. 68). Atsižvelgiant į šiuos rašytinius įrodymus dėl žemės sklypo skyrimo, poilsio statinių statybos ir jos pagrindu nekilnojamojo turto sukūrimo, taip pat į įrodymus, kad UAB „Durpeta“ yra poilsio statinių statytojo ir savininko teisių ir pareigų perėmėja, yra pagrindas manyti, kad statiniai esantys adresu: (duomenys neskelbtini), buvo pastatyti turint tuo metu nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą ir tarpžinybinės valstybinės komisijos aktu pripažinti tinkamais naudoti. Pagal tuo metu galiojusio 1949 m. sausio 15 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimo Nr. 14 „Dėl teisinės pastatų registracijos Lietuvos TSR miestuose, vasarvietėse, kurortuose“ 14 straipsnio 1 dalį aktai apie žemės sklypų suteikimą neribotam laikui naudotis yra pagrindinis dokumentas, kuris nustato nuosavybės teisę į pastatus. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad buvo pagrindas statyti pastatus ir įregistruoti nuosavybės teises į juos. Pažymėtina, kad ginčo statiniams 1974 balandžio 9 d. Klaipėdos tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras atliko inventorizaciją. Pagal tuo metu galiojusios 1970 m. sausio 4 d. teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos III dalies 11 punkto d papunktį inventorizacijos biurai turėjo pareigą nustatyti savavališkai pastatytus pastatus, taigi, pastatų inventorizacija patvirtina statybos teisėtumą ir nuosavybės teisę į statinius (9 punkto b papunktis). Statiniai naudojami ir veikia de facto, iki šio nėra kilę jokių teisinių ginčų dėl jų naudojimo ir eksploatavimo.

Atsižvelgiant į tai, kad nėra išlikusių 1968 m. gruodžio 19 d. ir 1969 m. balandžio 30 d. valstybinės komisijos aktų bei kitų dokumentų, patvirtinančių pastatų statybos pabaigą, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

CPK 443 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga būti aktyviam ypatingosios teisenos kategorijos bylose. Klaipėdos apygardos teismas nepasisakė dėl pateiktų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų svarbos, netyrė ir nevertino faktinių aplinkybių, jo išvada nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Jeigu pateiktų įrodymų buvo maža, Klaipėdos apygardos teismas turėjo imtis visų būtinų priemonių bylos aplinkybėms išsiaiškinti, tačiau to nepadarė.

Dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo. Nesutiktina su Klaipėdos apygardos teismo išvada, kad pareiškėjas privalėjo išnaudoti galimybę kreiptis į teritorinį registratorių dėl ginčo pastatų įregistravimo, o šiam atsisakius jo sprendimą skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Nekilnojamo turto registro įstatymo 30 straipsnis). Pažymėtina, kad į teritorinį registratorių dėl pastatų įregistravimo nebuvo kreiptasi, nes teisės aktais yra nustatyta pareiga prieš kreipiantis į teritorinį registratorių turėti teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre registruojami statiniai, jeigu jie Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai inter alia yra teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d, sąrašo patvirtinimo“ 6. 4. punkte nustatyta, kad dokumentas, patvirtinantis statybos teisėtumo faktą, gali būti vykdomojo komiteto sprendimas skirti žemės sklypą statybai. Pareiškėjas turi 1968 m. sausio 24 d. Kretingos rajono vykdomojo komiteto sprendimą Nr. 18 Durpių pramonės valdybai suteikti 0,9334 ha ploto žemės sklypą statybai. To paties teisės akto 8 straipsnyje nustatyta, kad senų statinių valdytojai, neturintys vieno iš išvardytų šio sąrašo 2.2 ir 3.2 punktuose dokumentų, būtinų registruojant seną statinį ir daiktines teises į jį, Registro tvarkytojui pateikia prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises, turimus dokumentus ir atitinkamą teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, nes siekia teisiškai įregistruoti nekilnojamąjį turtą, tačiau neturi jokios galimybės gauti 1968 m. gruodžio 19 d. ir 1969 m. balandžio 30 d. valstybinės komisijos aktų ir kitų dokumentų, patvirtinančių pastatų statybos pabaigą, nes archyvuose jie neišlikę.

Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos ir pareiškimo nagrinėjimo civilinio proceso tvarka. Klaipėdos apygardos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, susijusios su įrodinėjimu ir įrodymų vertinimu, nepagrįstai vadovavosi administracinių teismų praktika, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nagrinėjęs bylą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kurioje bylos aplinkybės buvo analogiškos šioje byloje nurodytoms aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-427/2008), todėl Klaipėdos apygardos teismo nutartyje cituojami Vyriausiojo administracinio teismo sprendimai yra nesusiję.

Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo yra nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, kaip tai nustatyta Civilinio proceso kodekso. CPK 445 straipsnyje nustatytos sąlygos juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti. Nagrinėjamu atveju šios sąlygos egzistavo, nes pareiškėjas turi teisę valdyti ir naudoti 1968–1969 metais pastatytus poilsio statinius, tačiau dėl neišlikusių dokumentų negali statiniais disponuoti. Faktas, kad ginčo pastatų statybai buvo išduotas leidimas ir jie buvo pripažinti tinkamais naudoti, turi juridinę reikšmę, nes jį nustačius būtų galima įregistruoti daiktą ir daiktines teises į jį Nekilnojamojo turto registre. Šie dokumentai negali būti gauti kitokia (ne teismo) tvarka, nes jie neišlikę. Taigi, Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjos UAB „Durpeta“ pareiškimas buvo atmestas.

Kasaciniu skundu pareiškėjas A. N. prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 1 d. nutarties dalį dėl pareiškėjo A. N. pareiškimo panaikinti ir priimti naują sprendimą – A. N. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio l dalies l punkte ir 296 straipsnio l dalies l punkte įvardintais pagrindais bei konstatuoti, jog: pareiškėjas A. N. nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti; pareiškėjo A. N. pareiškimas neatitiko ieškinio turiniui keliamų reikalavimų (CPK 445 straipsnis, 447 straipsnio 3 dalis).

CPK 294 straipsnyje nustatyta, kad jeigu byla nutraukiama dėl to, jog ji nenagrinėtina teisme, teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją ieškovas ar pareiškėjas turi kreiptis. Nagrinėjamu atveju teismas, nutraukdamas bylą dėl A. N. pareiškimo kaip nenagrinėtino teisme, nenurodė pareiškėjui, į kokią instituciją jis turi kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, taigi, buvo pažeistas CPK 294 straipsnio reikalavimas.

Kadangi teismai nustatė, kad A. N. pareiškimas neatitiko CPK 445 straipsnio, 447 straipsnio 3 punkto reikalavimų, tai turėjo teisę pareiškimą palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio l dalies l punkto ir (ar) 296 straipsnio l dalies l punkto pagrindais, o ne nutraukti bylą. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, jog jis negali gauti dokumentų dėl prašomų nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų kita (neteismine) tvarka, todėl pagrįstai konstatavo, jog pareiškimas neatitiko CPK 445 straipsnio, 447 straipsnio 3 punkto reikalavimų, bet nepagrįstai nutraukė bylą užkirsdamas pareiškėjui galimybę ateityje ginti savo interesus teisme.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl rūšinio bylos teismingumo

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjai kreipėsi dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, siekdami daiktą ir daiktines teises įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, tačiau nepateikė įrodymų, kad į jį kreipėsi. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro sprendimai skundžiami administracine tvarka, todėl konstatavo, jog byla neteisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija su tokiu aiškinimu nesutinka.

CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teisiniai faktai – tai tokie realios tikrovės reiškiniai, su kuriais teisės normos sieja teisinio santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Pareiškėjai nagrinėjamu atveju prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jų įgytiems pastatams statyti pagal 1968–1969 metais galiojusią tvarką buvo išduoti statybos leidimai ir jie buvo pripažinti tinkamais naudoti.

Pagal Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 2 punktą pastatyti seni statiniai registruojami Registro tvarkytojui pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir statybos teisėtumą patvirtinančius dokumentus, jeigu statiniai buvo pastatyti miesto gyvenamojoje vietovėje iki 1991 m. liepos 25 dienos (2.3 punktas).

Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad tam, jog pareiškėjų statiniai būtų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, jie privalėtų pateikti statybos teisėtumą patvirtinančius dokumentus, kurių neturi, nes jie nėra išlikę. Jei pareiškėjai kreiptųsi į Nekilnojamojo turto registrą neturėdami visų registracijai būtinų dokumentų, jų prašymas įregistruoti daiktą ir daiktines teises į jį nebūtų tenkinamas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnyje įtvirtinta galimybė centrinio registratoriaus priimtus sprendimus skųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes byloje ginčo dėl registratoriaus veiksmų teisėtumo nekilo. Pažymėtina ir tai, kad registratoriaus atsisakymas registruoti nekilnojamąjį daiktą ar daiktines teises į jį dėl to, kad nepateikti registracijai reikalingi dokumentai, negalėtų būti panaikintas, nes jis nebūtų neteisėtas, nes tokią teisę (atsisakyti registruoti nekilnojamąjį daiktą, nepateikus reikalingų dokumentų) registratorius turi pagal įstatymus (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai privalėjo pirmiausiai kreiptis į Nekilnojamojo turto registrą, o gavę nepalankų atsakymą – jį skųsti administraciniam teismui. Toks sprendimas, be kita ko, prieštarautų koncentruotumo ir operatyvumo principams.

Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 8 punkte nustatyta, kad senų statinių valdytojai, neturintys nutarimo 2.2–2.4 ir 3.2 punktuose išvardytų dokumentų, būtinų registruojant seną statinį ir (ar) daiktines teises į jį, Registro tvarkytojui pateikia prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, turimus dokumentus, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir atitinkamą teismo sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo. Bylos dėl juridinių faktų nustatymo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jos priskirtos prie civilinių bylų (CPK 22 straipsnio 2 dalis), kurios teismingos apylinkės teismams (CPK 25, 26 straipsniai). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą konstatuotina, kad byla pagal pareiškėjų UAB „Durpeta“, A. N. ir J. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Registrų centrui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Palangos miesto savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad tokio pobūdžio bylų priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismams patvirtina ir kasacinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų AB „Liteksas“ ir V. K. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-427).

Dėl juridinių faktų nustatymo

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. A. v. A. P., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-175/2009; kt.). Tuo atveju, jeigu yra dokumentai, patvirtinantys (arba paneigiantys) tą faktą, kurį pareiškėjas prašo nustatyti, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis jau buvo priimtas, – civilinę bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Taigi tam, kad būtų galima pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, turi būti nustatytos visos pirmiau nurodytos aplinkybės, kurių buvimą privalo įrodyti tuo suinteresuotas asmuo.

Pažymėtina, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. L. (teisių perėmėja – E. L.) pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-340/2009; 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-147/2005). Tačiau, nepaisant tokių bylų įrodinėjimo proceso specifikos, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). O teismai, vertindami pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Baltijos grupė“ v. UAB,,Koralita“, bylos Nr. 3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byla yra teisminga administraciniam teismui ir bylą nutraukė, iš esmės nespręsdamas klausimo dėl juridinių faktų nustatymo ir nevertindamas, ar yra pagrindai šiems faktams nustatyti. Kadangi byla šiuo aspektu apeliacinės instancijos teisme nenagrinėta, taigi, neatskleista bylos esmė, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikintinas ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgdama į tai, kad dalis statinių, dėl kurių yra prašoma nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, tiek pareiškėjo A. N., tiek pareiškėjo UAB „Durpeta“ prašymuose sutampa, taip pat vadovaudamasi proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir grąžintina nagrinėti šiam teismui visa apimtimi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 73,19 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas

Dalia Vasarienė