Baudžiamoji byla Nr. 1A-69-350/2013
Teisėja Jolanta Raščiuvienė Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04024-2011-2
Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.17.10; 2.4.6.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. balandžio 3 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio (pranešėjas), teisėjų Artūro Ridiko ir Ričardo Gilio,
sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei,
dalyvaujant prokurorui Kęstučiui Greiciunui,
nuteistajam S. R.,
nuteistojo gynėjai advokatei Daivai Gadliauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-11-30 nuosprendžio, kuriuo S. R. pripažintas kaltu pagal BK 206 str. 2 d. ir nubaustas 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Priteista iš S. R. civiliniam ieškovui AB „Ūkio bankas“ 1 188 000 litų turtinės žalos atlyginimui.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
nustatė:
S. R. nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (į.k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu: Š kaime, Panevėžio rajone) generaliniu direktoriumi, 2007-08-31 sudaręs kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su AB „(duomenys neskelbtini)“ dėl tikslinio kredito – 2 000000 Lt gavimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurio (kredito) paskirtis – apyvartinių lėšų papildymui, leidžiant lėšas panaudoti tik medžiagoms ir žaliavoms, reikalingoms duonos-pyrago gaminiams gaminti, pirkti (2007-08-31 kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) specialios dalies 1.9. punktas), dalį kredito panaudojo ne pagal paskirtį, jo negrąžino laiku ir dėl to kreditoriui padarė didelės turtinės žalos, o būtent:
2007-09-04 nurodė AB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2007-08-31 UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervesti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) dalį kredito – 1 200 000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ (mokėjimo dokumento Nr. 921460), po ko UAB „(duomenys neskelbtini)“ tą pačią dieną, tai yra 2007-09-04 (mokėjimo dokumentas Nr. 921467), pervedus 1 200 000 Lt atgal į UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „(duomenys neskelbtini)“, S. R. panaudojo dalį kredito – 1 188 000 Lt ne pagal paskirtį, tai yra: 2007-09-04 bankiniais pavedimais (Nr. 142 ir 143) iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė po 594 000 Lt A. M. (a/k (duomenys neskelbtini) ir V. B. (a/k (duomenys neskelbtini) kaip atsiskaitymą pagal 2007-07-25 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį už UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu perkamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, po ko laiku negrąžino AB „(duomenys neskelbtini)“ suteikto kredito (kredito grąžinimo terminas – 2012-07-01, o paskutinė įmoka už kreditą - 2010-06-08, o negrąžinta kredito dalis – 1 660 000 Lt), bei AB „(duomenys neskelbtini)“ 2011-04-18 vienašališkai nutraukus kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), padarė AB „(duomenys neskelbtini)“ didelę – 1 188 000 litų turtinę žalą.
Nuteistasis S. R. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jį išteisinantį nuosprendį, AB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį atmesti.
Nurodo, kad apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, vadovaujantis prielaidomis ir spėjimais, nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos praktikos.
Konstitucinė nuostata garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Be to, BPK 20 str. įtvirtinta, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis. Teismo vidinis įsitikinimas kaltinamojo kalte ar nekaltumu turi būti absoliutus ir nekvestionuojamas, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, išvados negali būti grindžiamos prielaidomis, nes tokiu atveju apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Šių imperatyvių normų, surašant skundžiamą nuosprendį, apelianto manymu nebuvo paisoma.
Neigia padaręs jam inkriminuotą veiką. Nurodo, kad 2007-08-31 jis, kaip UAB „(duomenys neskelbtini) " generalinis direktorius iš AB „(duomenys neskelbtini) ", atstovaujamo valdytojo K. A. sudarė tikslinę 2 000 000 Lt vertės kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Kredito paskirtis - apyvartinių lėšų papildymui, leidžiant lėšas panaudoti tik medžiagoms ir žaliavoms, reikalingoms duonos-pyrago gaminiams gaminti, pirkti. Prievolių užtikrinimui buvo įkeistas UAB „(duomenys neskelbtini) " priklausantis turtas: pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,376 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys Š k., Panevėžio r.. Be to, pagal kredito sutartį, banko iniciatyva turėjo būti įkeistas ir pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei 0,028 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) g. 52 A/S. F. g. 2, (duomenys neskelbtini) m., nors pastarasis pastatas ir sklypas Vilniaus mieste UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise niekada nepriklausė, tokių dokumentų AB „(duomenys neskelbtini) " niekada nebuvo pateikta.
Teigia, kad iš AB „(duomenys neskelbtini)“ paimto kredito dalį – 1 200 000 Lt panaudojo pagal paskirtį, ši pinigų suma 2007-09-04 pagal 2007-08-31 pirkimo pardavimo sutartį iš UAB „(duomenys neskelbtini) " kreditinės sąskaitos buvo pervesti į (duomenys neskelbtini) " sąskaitą už prekes - gofro kartono taros gaminius. Prieš tai ši pirkimo pardavimo sutartis bankui, buvo pateikta. Šios sutarties teisėtumas ir galiojimas nėra nuginčytas, tačiau teismas dėl šių aplinkybių, pagrįstų objektyviais ir neginčijamais duomenimis, visiškai nepasisakė ir jų neįvertino, o apelianto parodymus, pripažino neįtikinamais ir nepatvirtintais įrodymais. Kaip pagrindiniu įrodymu, pagrindžiančiu apelianto kaltę, teismas pripažino faktą, kad 2007-09-04 UAB „(duomenys neskelbtini) " iš savo atsiskaitomosios sąskaitos į UAB „(duomenys neskelbtini) " atsiskaitomąją sąskaitą pervedė 1 200 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodant „lėšų pervedimas". Tačiau apeliantas pažymi, kad šių dviejų įmonių veikla buvo glaudžiai susijusi, UAB „(duomenys neskelbtini) " gamindavo pakuotes, reikalingas UAB „(duomenys neskelbtini) " gaminamai produkcijai įpakuoti. Tarp šių dviejų įmonių buvo sudarytų ir daugiau sutarčių, tačiau dėl praėjusio ilgo laiko tarpo, bei dėl to, kad abi šios įmonės bankrutuojančios, įmonių buhalterinių dokumentų apeliantas neturi, dėl objektyvių priežasčių teisme negalėjo detalizuoti aplinkybių apie minėtą piniginių lėšų pervedimą iš UAB „(duomenys neskelbtini) " atsiskaitomosios sąskaitos į UAB „(duomenys neskelbtini) " atsiskaitomąją sąskaitą. Tačiau teismas tokius parodymus įvertino kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog iš UAB „(duomenys neskelbtini) " sąskaitos į UAB „(duomenys neskelbtini) " atsiskaitomąją sąskaitą pervesti pinigai buvo tikslinio kredito pinigai.
Teismas nuosprendyje nurodė, kad iš rašytiniai dokumentai ir liudytojo G. B. parodymai patvirtina, kad apeliantas sprendė įmonės UAB „(duomenys neskelbtini) " finansinius ir kitus reikalus. Tačiau teismas nenurodė, kokie būtent parodymai ir kokie įrodymai patvirtina šį faktą, nes iš Juridinio asmens duomenų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini) " direktoriumi nuo 2007-06-21 iki 2009-08-28 buvo G. B., ką patvirtino ir jis pats teisme apklausiamas liudytoju. Iš to seka, kad už UAB „(duomenys neskelbtini) " buhalterinės apskaitos organizavimą buvo atsakingas pats direktorius G. B., todėl minimo liudytojo parodymai, kad 1 200 000 Lt pavedimas iš UAB „(duomenys neskelbtini) " atsiskaitomosios sąskaitos į UAB „(duomenys neskelbtini) " atsiskaitomąją sąskaitą buvo padarytas apelianto ir R. R. nurodymu, negali būti vertinami kaip objektyvūs įrodymai, juolab, kad R. R. nagrinėjamoje byloje net nebuvo apklaustas liudytoju.
Pažymi, kad dirbant įmonės direktoriumi, bendrovė visada vykdė savo įsipareigojimus bankui pagal byloje minimą kredito sutartį, mokėjo įmokas. Paskutinė įmoka už kreditą AB „(duomenys neskelbtini) " buvo sumokėta 2010-06-08. Įmonei tapus nemokiai, buvo iškelta bankroto byla, o „(duomenys neskelbtini) " 2011-04-18 vienašališkai nutraukė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Tai rodo, kad kredito nesumokėjimas kilo ne dėl apelianto kaltės ir bankas turtinę žalą patyrė ne dėl jo kaltės, tačiau teismas į šias aplinkybes nekreipė dėmesio.
Nurodo, kad BK 206 str. 2 d. dispozicija reikalauja realios didelės turtinės žalos. Iš bylos duomenų žinoma, kad šiuo metu įmonei „(duomenys neskelbtini) “ (buvusi AB „(duomenys neskelbtini)“) iškelta bankroto byla. AB „(duomenys neskelbtini) " dėl 2007-08-31 sudarytos kredito sutarties įmonei yra pareiškęs kreditorinius reikalavimus. Bankroto administratoriui perduotas bendrovės turtas nėra realizuotas, todėl nėra aišku kokia apimtimi bus patenkinti kreditorių, tame tarpe ir AB „(duomenys neskelbtini)” pareikšti kreditoriniai reikalavimai. Dėl šių priežasčių teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti, jog AB „(duomenys neskelbtini) " yra padaryta tiesioginė didelė turtinė žala ir spręsti pareikšto civilinio ieškinio klausimą.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.
Skundas atmestinas.
Teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir apeliantą pagrįstai pripažino kaltu dėl nusikaltimo, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Apelianto skunde dėstoma versija, kurios esmė ta, jog jis neįvykdė nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu ir kuri yra analogiška tai, kurios jis laikėsi bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, nuosprendyje išsamiai išnagrinėta ir paneigta. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.
S. R. skundo teiginiai dėl BPK nuostatų pažeidimų deklaratyvūs, nemotyvuoti, grindžiami ne teisiniais argumentais, o jo paties vertinimu. Vien tai, kad teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, neduoda pagrindo nuosprendį laikyti neteisėtu. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad vertinant įrodymus būtų pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, ar padaryti kiti BPK pažeidimai.
Įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga. Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino byloje surinktus įrodymus vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu. Nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos apelianto naudai, nagrinėjamoje byloje nėra. Teismas išdėstė motyvus, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė, taigi išvadą dėl apelianto kaltės padarė įvykdęs būtiną įrodymų vertinimo sąlygą, nuosprendį naikinti skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Teismo išvada dėl apelianto kaltės padarius BK 206 str. 2 d. numatytą veiką pagrįsta įrodymų visuma.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2007-08-31, S. R., kaip UAB „(duomenys neskelbtini) " generalinis direktorius su AB „(duomenys neskelbtini) " sudarė tikslinę 2 000 000 Lt vertės kredito sutartį, kurios paskirtis - apyvartinių lėšų papildymas, leidžiant pagal kredito sutartį gaunamas lėšas panaudoti tik medžiagų ir žaliavų, reikalingų duonos-pyrago gaminiams gaminti įsigijimui. Bendrovės kreditavimui pagal šią sutartį skirti pinigai buvo laikomi kreditinėje sąskaitoje, kurią administravo bankas ir be banko žinios šiomis lėšomis bendrovė, taip pat ir jos generalinis direktorius S. R., disponuoti savo nuožiūra negalėjo.
Byloje esančių įrodymų visetu, tame tarpe ir apelianto parodymais nustatyta, kad 2007-09-04 iš minimos kreditinės sąskaitos į UAB (duomenys neskelbtini) " sąskaitą buvo pervesta 1 200 000 Lt. Pavedimas padarytas bankui pateiktos sutarties tarp UAB „(duomenys neskelbtini) " ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Mokėjimo paskirtis nurodyta atsiskaitymas už prekes pagal 2007-08-31 sutartį. Šia sutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo pateikti įmonei „(duomenys neskelbtini)“ gofro kartono taros gaminius, sutartyje nurodytos bendros vertės prekes perduodant dalimis nuo 2007-08-31 iki 2007-12-31, o UAB „(duomenys neskelbtini) " įsipareigojo už jas avansu sumokėti sutarties pasirašymo dieną.
Nėra jokio pagrindo abejoti, kad pastaroji sutartis savo esme yra susijusi su medžiagų, reikalingų UAB „(duomenys neskelbtini) " gamyboje, įgijimu, t.y. ji savo turiniu atitinka kredito panaudojimo paskirtį.
Tačiau įmonė „(duomenys neskelbtini)“ tą pačią dieną, t.y. 2007-09-04, visą iš UAB „(duomenys neskelbtini) " kreditavimo sąskaitos pavedimu gautą tą pačią pinigų sumą – 1200000 Lt pervedė į įmonės „Jungtinis duonos centras“ atsiskaitomąją sąskaitą. Nors S. R. pirmos instancijos teisme, taip pat ir skunde nurodė, jog jis neatsimena, dėl kokių priežasčių pastarasis pavedimas (į UAB „(duomenys neskelbtini) " atsiskaitomąją sąskaitą) buvo padarytas, tačiau byloje yra pirmos instancijos teisme pagarsinta 2007-08-31 UAB „(duomenys neskelbtini) ", atstovaujamos S. R. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta paskolos sutartis, kuria jos pasirašymo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo S. R. atstovaujamai įmonei suteikti 1 200 000 Lt paskolą iki 2008-12-31 už 3 procentus metinių palūkanų (T.2 b.l. 78-79). Iš karto po pastarojo lėšų pervedimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš šios sumos po 594000 Lt (t.y. viso 1188000 Lt) pervedė A. M. ir V. B., kaip mokėjimo paskirtį nurodant atsiskaitymą už UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas pagal pirkimo pardavimo sutartį. Dar 2007-07-25 UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius S. R. pasirašė sutartį su A. M. ir V. B., pagal kurią S. R. vadovaujama įmonė iš minėtų asmenų įsipareigojo pirkti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vardines akcijas. Pagal šią sutartį už akcijas per 10 dienų po sutarties pasirašymo turėjo būti sumokėta pradinė įmoka – 130000 Lt, o likusi suma – iš viso 1 188 000 Lt turėjo būti sumokėta per 30 dienų.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje, į kurią buvo pervesti minimi pinigai iš UAB „(duomenys neskelbtini) " kreditavimo sąskaitos, iki tol buvo tik 452,31 Lt, o UAB „(duomenys neskelbtini) " atsiskaitomoji sąskaita iki minimų lėšų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavimo buvo tuščia (T.1 b.l. 18-21, 27-29)
Taip pat šiuo atveju svarbi yra ir byloje esanti 2007-06-26 apelianto UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašyta neterminuota pirkimo- pardavimo sutartis, kuria UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo S. R. atstovaujamai įmonei parduoti prekes, kurių asortimentas, komplektacija, kiekis ir kaina nurodoma akceptuotuose prekių užsakymuose, komerciniuose pasiūlymuose ir / arba PVM sąskaitose faktūrose, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo už prekes atsiskaityti ne vėliau kaip per 45 dienas nuo PVM sąskaitos faktūros pateikimo (T. 2 b.l. 76-77);
Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog apelianto sudaryta sutartis, kurios pagrindu į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą buvo pervesta didžioji gauto iš banko kredito dalis – 1200000 litų, apelianto atstovaujamai įmonei buvo visiškai nenaudinga – UAB „(duomenys neskelbtini)“, siekdamas gauti apyvartinių lėšų sudaro kredito sutartį su banku, kuria, be kita ko, įsipareigojo mokėti bankui ne mažesnes kaip 6,75 procentų palūkanas, bei kitus mokesčius, be to 5000 litų sumokėjo už sutarties parengimą (kredito sutarties 1.5. – 1.8 punktai) ir šiuos pinigus panaudojo įsipareigojimams pagal tokią sutartį vykdyti, taip pat pastaroji sutartis apelianto įmonei buvo ir visiškai nereikalinga, atsižvelgiant į pastarosios sutarties sudarymo metu galiojusią aukščiau minėtą 2007-06-26 sutartį.
Pažymėtina, kad šiuo atveju jokios realios naudos iš šio sandorio neturėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi ji pinigus paskolos pavidalu grąžino į UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomąją sąskaitą ir jais disponuoti, t.y. naudoti įmonės reikmėms neteko galimybės, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, sudarydamas paskolos sutartį, iš banko gautą šią kredito dalį iš esmės pasiskolino dar kartą, kartu prisiimdama ir įsipareigojimą mokėti papildomas palūkanas.
Taigi, vertinant minėtą pirkimo pardavimo sutartį tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsietai nuo kitų įrodymų, ji prieštarauja elementariai verslo logikai.
Šiuo atveju vertinant paskolos panaudojimo tikslą svarbu ir tai, kad, kaip jau minėta, iki 2007-09-04, kai dalis kredito buvo pervesta į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, o po to ta pati suma – į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, pirmojoje buvo tik 452,31 Lt, o kita buvo aplamai tuščia. Tai rodo, kad 2007-08-31, t.y. paskolos sutarties sudarymo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo lėšų įvykdyti įsipareigojimo suteikti paskolą, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo lėšų įvykdyti sutarties su A. M. ir V. B..
Tokiu būdu akivaizdu, kad 2007-08-31 pirkimo pardavimo sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo reikalinga apeliantui tik tam, kad ją pateikti bankui kaip atitinkančią kredito sutartyje numatytą lėšų panaudojimą ir į UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomąją sąskaitą, kurios paskolą suteikęs bankas jau negalėjo kontroliuoti, gauti lėšų atsiskaityti už UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijas, ką apeliantas ir padarė, panaudodamas gautą banko kreditą ne pagal paskirtį.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra jokio pagrindo abejoti liudytojo G. B. parodymais pirmos instancijos teisme, kad visus piniginius įmonės „(duomenys neskelbtini)“ reikalus spręsdavo šios įmonės akcininkas R. R. ir įmonės steigėjas S. R., t.y. apeliantas, o G. B. kaip samdomas darbuotojas privalėjo vykdyti jų nurodymus ir piniginių pervedimų savavališkai neatlikdavo. Kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ steigėjas yra S. R., kuris direktoriumi skyrė G. B. patvirtina ir byloje esatys dokumentai (2 T. b.l. 71).
Dėl to atmestini apeliacinio skundo teiginiai, kad kredito pinigus jis panaudojo pagal paskirtį, kad 1 200 000 Lt iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos į bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitomąją sąskaitą savo iniciatyva pervedė šios įmonės direktorius G. B., kuris ir atsakingas už įmonės buhalterinę apskaitą ir kad byloje nėra duomenų, kad pinigai buvo pervesti jo (apelianto) nurodymu.
Taip pat šiuo atveju nėra pagrindo laikyti, kad pirmos instancijos teismas, neapklausęs liudytojo R. R., kuris, anot apelianto, galėtų patvirtinti arba paneigti liudytojo G. B. parodymus apie piniginių lėšų bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ valdymo ir judėjimo tvarką, bylą išnagrinėjo neišsamiai, nes tai reikšmės šios bylos teisingam išnagrinėjimui neturi.
Atsižvelgiant į tai, kad byla teisme gali būti nagrinėjama tik dėl tų asmenų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl kredito sutarties užtikrinimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl jų apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija nepasisako.
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad bankas turtinę žalą patyrė ne dėl jo kaltės, o dėl to, kad įmonei tapus nemokia buvo iškelta bankroto byla ir bankas vienašališkai sutartį su įmone nutraukė. Šie skundo argumentai nepagrįsti.
Kaip minėta aukščiau, byloje neginčytinai įrodyta, kad S. R. už paskolos lėšas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas.
Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis S. R. bei liudytojas R. R., nagrinėjamos veikos padarymo metu buvęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ vieninteliu akcininku parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijas įsigijo dėl to, kad ši bendrovė Vilniuje turėjo parduotuvės patalpas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ ketino joje prekiauti savo produkcija, tačiau jau po akcijų įgijimo sužinojo, kad parduotuvės patalpos yra išnuomotos ir, nepavykus susitarti su nuomotojais, kad šie atlaisvintų patalpas, jas perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir su šia bendrove sudarė išperkamosios nuomos sutartį, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini) „ nesugebėjo mokėti įmokų ir UAB „„(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamasis turtas tapo UAB „„(duomenys neskelbtini)“ nuosavybe.
Šių asmenų parodymai visiškai sutampa su byloje esančiu nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašu, iš kurio matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausęs nekilnojamasis turtas 2008-06-13 ir 2008-07-24 pirkimo pardavimo sutarčių pagrindu tapo UAB „„(duomenys neskelbtini)“ nuosavybe. Taip pat iš išrašo matyti, kad UAB „„(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamas turtas nuo 2002-05-10 buvo išnuomotas UAB „„(duomenys neskelbtini)“, o 2006-05-12 susitarimu nuomos sutartis pratęsta 10 metų laikotarpiui. (T.3 b.l. 43-48)
Be to, šioje byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009-08-25, t.y. po dviejų metų nuo įsigijimo, 100 procentų UAB „(duomenys neskelbtini)“ paprastųjų vardinių akcijų pardavė už 100 Lt (T. 3 b.l. 22).
Taigi, aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad būtent apeliantas, tikslinį kreditą panaudojęs ne pagal paskirtį, sudarė prielaidas ir sąlygas atsirasti BK 206 str. 2 d. numatytoms pasekmėms, t.y. būtent dėl to, kad banko paskolintos lėšos buvo panaudotos kitur nei numatyta kredito sutartyje ir iš esmės šios lėšos buvo prarastos, o tai ir sąlygojo kredito negrąžinimą. Šiuo atveju kreditas buvo negrąžintas ne tik dėl to, kad S. R., veikdamas tiesiogine tyčia, kreditą panaudojo akivaizdžiai ne pagal paskirtį, tačiau ir dėl to, kad šį kreditą panaudodamas sandoriui (atsižvelgiant į apelianto parodymus apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įgijimo tikslą) neįsitikinęs, jog šis sandoris bus naudingas UAB „(duomenys neskelbtini)“, t.y. nepasinaudojęs galimybe sužinoti apie egzistuojančią patalpų nuomos sutartį, t.y. apie esminę aplinkybę, trukdančią UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš sandorio gauti pajamų, būtinų kredito grąžinimui, sąmoningai leido atsirasti pasekmėms, t.y. veikdamas netiesiogine tyčia kredito laiku negrąžino.
BK 212 str. 1 d. nurodyta, kad didelė turinė žala yra 150 MGL dydžio sumą viršijanti žala, todėl akivaizdu kad dėl 1 188 000 litų, t.y. daugiau nei 9000 MGL dydžio ne pagal paskirtį panaudotos ir negrąžintos kredito sumos atsiradusi žala, nepriklausomai nuo kreditoriaus, šiuo atveju – AB „(duomenys neskelbtini)“ turtinės padėties, yra didelė.
Tokiu būdu, S. R. veikoje yra visi nusikaltimo, numatyto BK 206 str. 2 d. sudėties elementai, t.y. skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas visiškai pagrįstai.
Apelianto skundo motyvas, kad apylinkės teismas neturėjo spręsti civilinio ieškinio klausimo, nes „(duomenys neskelbtini)“ šiuo metu iškelta bankroto byla, bendrovės turtas nerealizuotas ir neaišku, kokia apimtimi bankui, kuris bendrovės atžvilgiu yra pareiškęs kreditorinius reikalavimus, jie bus patenkinti, atmetamas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje AB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė civilinį ieškinį 1188000 Lt sumai, kuriuo prašo jį priteisti iš kalto asmens. Ieškinys skundžiamu nuosprendžiu tenkintas pagrįstai, priteisiant jį iš S. R., nes būtent dėl šios kredito, paimto UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, dalies kaltais S. R. veiksmais panaudojimo ne pagal paskirtį ir jos negrąžinimo bankas patyrė didelę turtinę žalą, todėl AB „(duomenys neskelbtini)“ turi teisę į jos atlyginimą, o civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nagrinėjamas pagal BPK nustatytas taisykles ir aplinkybė, kad kreditoriniai reikalavimai yra pareikšti juridiniam asmeniui – bankrutuojančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo atveju negali būti priežastimi atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo pareigos šia veika padarytą žalą atlyginti. Tokiu būdu civilinis ieškinys skundžiamu nuosprendžiu išspręstas tinkamai.
Esant šioms aplinkybėms, teisėto bei pagrįsto apylinkės teismo nuosprendžio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
N u t a r ė :
Nuteistojo S. R. apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Algirdas Gaputis
Artūras Ridikas
Ričardas Gilys
