Dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-468-2012

Proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos dailės muziejaus ir atsakovės K. M.-Ž. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos dailės muziejaus ieškinį atsakovams K. M.-Ž., Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarei Romutei Sipavičienei dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu; tretieji asmenys: Vilniaus miesto 18-ojo notarų biuro notarė Gelminė Každailienė, uždaroji akcinė bendrovė UAB DK „PZU Lietuva“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos dailės muziejus (toliau – ir Muziejus) kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia 2004 m. rugpjūčio 27 d. atsakovei K. M.-Ž. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl 370 K. Ž. sukurtų ir Lietuvai perduotų meno kūrinių.

Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl dailininko K. Ž. kūrinių, nuolatinai saugomų Muziejuje, nuosavybės teisių. Nustatyta, kad dailininkas K. Ž. Muziejui 1971–1994 metais perdavė savo paveikslus. 2002 m. rugsėjo 25 d. patvirtintu oficialiuoju testamentu K. Ž. savo visą turtą, taip pat ir išvardytus 390 vnt. jo tapytų meno kūrinių paliko atsakovei savo sutuoktinei K. M.-Ž. 2004 m. balandžio 13 d. testatorius mirė. 2004 m. rugpjūčio 27 d. paveldėjimo teisės liudijime pagal testamentą patvirtinta, kad išvardytų meno kūrinių paveldėtoja yra įpėdinė pagal testamentą – atsakovė K. M.-Ž. Muziejus, kaip valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdytojas, ginčija paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą dalį dėl 370 dailininko K. Ž. kūrinių paveldėjimo, grįsdamas tuo, kad dar prieš testamento surašymą dailininkas K. Ž. šiuos kūrinius perdavė Lietuvai: didžiąją jų dalį padovanojo Muziejui, kelis pardavė tuometėms valstybės institucijoms.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino negaliojančia 2004 m. rugpjūčio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl trijų šimtų šešiasdešimt trijų Lietuvos valstybei padovanotų ar parduotų meno kūrinių paveldėjimo.

Teismas nustatė, kad testatoriaus dailininko K. Ž. palikimo atsiradimo vieta yra Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kurioje jis daugiausia gyveno paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį ir šią gyvenamąją vietą deklaravo, todėl ginčo paveldėjimo teisės santykiams taikė Lietuvos teisę. Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl ginčo paveikslų dovanojimo teisiniams santykiams taikytinos JAV teisės, remdamasis šių santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 606, 6073, 281 straipsniais ir aplinkybe, kad aktai, kuriais ieškovas grindžia ginčo paveikslų priklausomybę Lietuvos valstybei, buvo sudaryti ir pasirašyti Lietuvoje. Teismas konstatavo, kad atsakovės prašomas taikyti CK 1.41 straipsnis, nustatantis dovanojimo sutartims taikytiną teisę pagal dovanotojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos teisę, negali būti taikomas 1971–1994 metų laikotarpiui, nes šis straipsnis įsigaliojo tik nuo 2001 m. liepos 1 d.

Teismas nustatė, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusio 1964 m. CK 280–282 straipsnių nuostatas dailininko K. Ž. valia neatlygintinai perduoti paveikslus muziejui, o šiam juos priimti buvo įforminta sandorio šalių pasirašytais dokumentais: dailininko ir muziejaus darbuotojų pasirašytais eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktais ir dailininko surašytais dovanojimo aktais, kuriuos teismas pripažino atitinkančiais dovanojimo sutarčiai keliamus reikalavimus, nes jie yra rašytiniai ir pakankami tiek dovanotojo valios išraiškai patvirtinti, tiek dovanos priėmimo faktui užfiksuoti, todėl, teismo vertinimu, nurodytų dokumentų pagrindu ieškovas įsigijo dokumentuose nurodytus paveikslus nuosavybės teise. Dovanojimo dokumentuose nenurodytos dovanotojo sąlygos dovanos gavėjui, todėl teismas atmetė atsakovės argumentus, kad dailininko tikroji valia buvo dovanoti kūrinius su sąlyga, kad jie bus eksponuojami specialiai pastatytoje galerijoje. Nuolatiniam saugojimui eksponatų priėmimo 1971 m. sausio 25 d. aktą Nr. 5 teismas vertino kaip apskaitos dokumentą, nes jame neatsispindi dovanotojo valia perleisti ieškovui savo kūrinius. Dovanojimo sutarties esminių požymių teismas nenustatė ir eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui 1976 m. rugpjūčio 9 d. akte Nr. 111 bei 1978 m. rugsėjo 6 d. akte Nr. 121, todėl sprendė, kad šie trys aktai neatitinka dovanojimo sutarčiai keliamų reikalavimų ir ieškinio dalį dėl juose išvardytų paveikslų atmetė. Dailininko K. Ž. valia dėl dalies kūrinių dovanojimo matyti iš kitų įrodymų, patvirtinančių dailininko valią dovanoti paveikslus: dienraščiui „Lietuvos aidas“ paties dailininko duotame interviu minimi 350 paveikslų, apytikriai 1980 metais jo padovanotų Lietuvai; rašte Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui; 1988 m. rašte, kurį pasirašė tuometis kultūros ministras ir kt. Nustačius, kad ieškovas buvo dalies paveikslų, kuriems vėliau išduotas paveldėjimo teisės liudijimas atsakovei, savininkas, paveldėjimo teisės liudijimas pripažintinas iš dalies negaliojančiu kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia atsakovei K. M.-Ž. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalis dėl 92 dailininko K. Ž. meno kūrinio, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; kitas sprendimo dalis paliko nepakeistas.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje netaikytina JAV teisė, pažymėdama, jog pagal dovanojimo aktų sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 281 straipsnį dovanojimo sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kada turtas perduodamas apdovanotajam. Dovanojimo sutartis yra realinis sandoris, todėl nuosavybės teisės į padovanotą daiktą, jeigu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nebuvo reikalinga jo teisinė registracija, apdovanotajam atsiranda nuo dovanos perdavimo. 1964 m. CK 6073 straipsnio, reglamentavusio įstatymą, taikomą nuosavybės teisei, 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisę į daiktą nustato įstatymas šalies, kur tas daiktas yra. Nuosavybės teisės į daiktą atsiradimą ir nutraukimą nustato įstatymas šalies, kur tas daiktas buvo tuo metu, kai buvo padaryti veiksmai ar buvo kitokios aplinkybės, kurios davė pagrindą atsirasti arba nutraukti nuosavybės teisei į daiktą, jeigu ko kito nenustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai (1964 m. CK 6073 straipsnio 2 dalis). Ginčo kūriniai buvo Lietuvoje, kai apdovanotasis juos priėmė, todėl apdovanotojo nuosavybės teisių į juos atsiradimui, o dovanotojo nuosavybės teisių į juos pasibaigimui taikoma Lietuvos teisė (1964 m. CK 6073 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija nurodė, kad 1986 m. spalio 14 d. eksponatų nuolatiniam saugojimui priėmimo aktus Nr. 169, 169a ir 1987 m. gruodžio 25 d. aktą Nr. 286 pirmosios instancijos teismas įvertino netinkamai, pažymėdama, kad jų rašymui turi būti objektyvus pagrindas – Rinkinių komisijos posėdžio protokolas, dovanojimo aktas ir kt. (kultūros ministro 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-716 patvirtintos Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) 110 punktas). Toks muziejinių vertybių priėmimo teisinis reglamentavimas lemia, kad eksponatų priėmimo saugoti aktas savaime nėra dokumentas, įrodantis vertybių perdavimo muziejui pagrindą, juo tik įforminamas vertybių perdavimo-priėmimo faktas. Dėl to paveikslų nuosavybės teisių įgijimą grįsti tik eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktu, kolegijos vertinimu, nepakanka.

Kolegija sprendė, kad byloje nėra dovanojimo akto ar jį atitinkančio rašytinio dokumento, liudijančio dailininko valią neatlygintinai perduoti Muziejui nuosavybėn 1986 m. spalio 14 d. eksponatų nuolatiniam saugojimui priėmimo aktuose Nr. 169, 169a ir 1987 m. gruodžio 25 d. akte Nr. 286 nurodytus kūrinius, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jie tapo valstybės nuosavybe, o jų paveldėjimas neteisėtas. Kūrinių ir ekspozicinės medžiagos, kurią TSRS konsulas JAV Vašingtone priėmė kaip dovaną Lietuvos TSR dailės muziejui, sąrašas (jame, be kitų, išvardyti ir K. Ž. kūriniai), nepasirašytas nei paveikslus konsului perdavusio dailininko, nei juos priėmusio asmens.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo: panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 7 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą. Ieškovas savo prašymą grindžia šiais argumentais:

1. Lietuvos apeliacinis teismas, palikdamas galioti paveldėjimo teisės liudijimą dėl dalies K. Ž. meno kūrinių, nurodė, kad byloje nėra dovanojimo akto ar jį atitinkančio rašytinio dokumento, liudijančio dailininko valią neatlygintinai perduoti muziejui nuosavybėn 1987 m. gruodžio 25 d. akte Nr. 286, 1986 m. spalio 14 d. aktuose Nr. 169 ir 169a nurodytus kūrinius. Teismas netyrė tikrosios dovanotojo valios perduodant 91 paveikslą Lietuvos Respublikai, dovanojimo sandorius vertino formaliai, pažymėdamas, kad nėra raštu išreikštos valios padovanoti meno kūrinius, t. y. dovanojimo sutarties, tačiau neatsižvelgė į aplinkybes, kad nuo 1986 m. iki pat mirties jis viešai deklaravo, kad dovanojo šiuos kūrinius Lietuvos Respublikai, niekada nesikreipė su prašymu grąžinti kūrinius. Atsakovė straipsnyje, atspausdintame leidinyje „K. Ž. Jubiliejinė tapybos paroda“ bei šios parodos kataloge nurodė, kad ginčo meno kūriniai priklauso Lietuos dailės muziejui.

2. K. Ž. valia neatlygintinai perduoti ieškovui nurodomus paveikslus nuosavybėn reikalaujama rašytine forma yra įforminta, turtą tinkamai perduodant apdovanotajam, t. y. pagal 1971–1994 metais galiojusių 1964 m. CK 280–282 straipsnių reikalavimus. Kadangi teisės aktų nustatyta tvarka ieškovui suteikta teisė valdyti, naudoti, saugoti valstybės jam patikėjimo teise perduotą turtą, tai nustatytos standartizuotos formos aktas, kuriuo muziejus įformindavo eksponatų priėmimą nuolatiniam saugojimui, atitiko jo funkcijas įgyvendinant patikėjimo teisę, kartu akte papildomai nurodant, kad kūriniai yra dovanojami, taigi, įvardijant nuolatinio saugojimo pagrindą. Kadangi dovanojimo sutartis yra dvišalė, tai jos įforminimas dovanotojui viešai pareiškiant, kad atitinkami meno kūriniai yra padovanoti Lietuvai, eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktą pasirašant apdovanotajam (jo atstovui), taip pat aktu priimant jam perduotus dovanojamus daiktus, atitinka šiai sutarčiai keliamus reikalavimus, nes dovanotojo valia yra viešai patvirtinta, o dovanos paėmimo faktas užfiksuotas raštu.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovo skundą atmesti, argumentuodama, kad ieškovo kasaciniame skunde nekeliama teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų, turinčių reikšmės teismų praktikai, nenurodoma teismų padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant konkrečius įrodymus, bet pateikiama ieškovo nuomonė dėl įrodymų vertinimo.

Kasaciniu skundu atsakovė K. M.-Ž. prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 7 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui; priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė savo prašymą grindžia šiais argumentais:

1. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta: „Teisė, taikytina civiliniams santykiams, nustatoma pagal bylos nagrinėjimo ar kitokio veiksmo, kai reikia nustatyti taikytiną teisę, atlikimo metu galiojančias Civilinio kodekso kolizines normas“. Šis straipsnis yra specialioji taisyklė, pagal kurią CK numatytos kolizinės normos, t. y. CK 1.10–1.62 straipsniai taikomi neatsižvelgiant į tai, kada iškelta byla ar atsirado ginčo santykis. Teismai privalėjo taikyti CK 1.41 straipsnį, kuriame nustatyta, kad dovanojimo sutartims taikoma dovanotojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė.

2. Ginčo aktai surašyti 1971–1994 metais, t. y. kai K. Ž. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo JAV, Niujorke, į Lietuvą jis persikėlė gyventi tik 1986 m., tačiau turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą Niujorko mieste. Vadovaujantis CK 1.41 straipsnio 1 dalimi ginčo sprendimui turėjo būti taikoma JAV Niujorko valstijos teisė. Tarptautinėje privatinėje teisėje galioja nuolatinės gyvenamosios vietos nekintamumo prezumpcija, reiškianti, kad asmens įgyta ar pasirinkta nuolatinė gyvenamoji vieta nesikeičia tol, kol neįrodyta priešingai, todėl pareiga įrodyti, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta pasikeitė, tenka tai teigiančiam asmeniui. Teismas nepasisakė, kokiais įrodymais remdamasis jis sprendžia, nuo kurio momento K. Ž. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje.

3. Ginčo aktuose, kuriuos teismai pripažino dovanojimo sutartimis, nėra esminių dovanojimo sutartims privalomų sąlygų. 1977 m. gegužės 27 ir 28 d. dailininko pasirašytuose dovanotų 154 aliejinių paveikslų sąrašuose nenurodyta, kad paveikslai yra perduodami apdovanotajam nuosavybėn, taip pat kas yra apdovanotas asmuo. 1983 m. liepos 27 d. akte dovanos gavėju įvardytas Muziejus, nors pateiktais įrodymais nustatyta K. Ž. tikroji valia paveikslus dovanoti Lietuvai. Nurodytuose aktuose nėra K. Ž. parašo, tiksliai neįvardytas pagrindas, kuriuo remiantis kūriniai perduoti, rašomąja mašinėle įrašytas prierašas „dovanų“, nenurodant, kas ir kada jį įrašė. 1991 m. balandžio 15 d. ir 1994 m. balandžio 11 d. dovanojimo aktuose nurodyta apie kūrinių perdavimą Muziejui nuolatiniam saugojimui, todėl galima spręsti, kad šalių valia buvo sudaryti pasaugos sutartį.

4. Teismai, atmesdami argumentus dėl K. Ž. tikrosios valios dovanoti kūrinius su sąlyga, kad jie bus eksponuojami specialiai pastatytoje galerijoje, nesiaiškino, kokia buvo tikroji dailininko K. Ž. valia dėl ginčo aktų, dovanojimo motyvų, ar jo valia dovanoti paveikslus buvo tik ketinimas, ar ji įgyvendinta sudarant sandorį. Teismai nepagrįstai suteikė didelę įrodomąją reikšmę sutarties tekstui, nors apie galimas dovanojimo sąlygas yra duomenų kituose įrodymuose: namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), perdavimas K. Ž., kaip sutarties sąlygos vykdymas, teisių į paveikslus įgyvendinimas, jų dalį parduodant parodoje, paliekant įpėdinei, reiškiant pretenzijas už netinkamą kūrinių saugojimą.

5. 1964 m. CK 43 straipsnyje nurodyta, kad valstybinių, kooperatinių ir kitų visuomeninių organizacijų sandoriai su piliečiais turi būti sudaromi rašytine forma, o jos nesilaikant sandoris negalioja, arba, esant tarp šalių ginčui, negalima remtis liudytojų parodymais sandoriui patvirtinti (1964 m. CK 58 straipsnis). Rašytiniai įrodymai – kultūros ministro įsakymai – yra be parašų. Teismai turėjo įsitikinti dėl įrodymų įrodomosios galios ir įpareigoti asmenį, kuris remiasi rašytiniu įrodymu, pateikti papildomų įrodymų, kurie papildytų abejotinos įrodomosios galios dokumentą (CPK 203 straipsnis).

6. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados padarytos remiantis ne byloje surinktų įrodymų viseto, bet pavienių įrodymų vertinimu, nepašalinant šių įrodymų prieštaravimo, nepaaiškinant, kodėl vieniems įrodymams suteikiamas pirmumas prieš kitus.

Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, savo prašymą argumentuodamas taip:

1. Kasaciniame skunde nurodytiems dovanojimo santykiams JAV teisė netaikytina, nes ginčo paveikslų dovanojimo metu galiojęs 1964 m. CK 606 straipsnis nustatė, kad užsienyje sudaromo sandorio formai taikomas jo sudarymo vietos įstatymas, tačiau sandoris negali būti pripažįstamas negaliojančiu dėl formos nesilaikymo, jeigu buvo laikytasi TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymų reikalavimų, o 6073 straipsnis nustatė, kad nuosavybės teisės į daiktą atsiradimą ir nutraukimą nustato įstatymas šalies, kur tas daiktas buvo tuo metu, kai buvo padaryti veiksmai ar buvo kitokios aplinkybės, kurios davė pagrindą atsirasti arba nutraukti nuosavybės teisei į daiktą.

2. Pagal CK 2.12 straipsnį fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Paskutinė nuolatinė gyvenamoji vieta lemia palikimo atsiradimo vietą, įvertinus, kur palikėjas paskutinius šešis mėnesius prieš mirtį daugiausia gyveno (CK 5.4 straipsnis). K. Ž. savo gyvenamąją vietą nuo 1996 m. deklaravo Vilniuje. Tokią pat vietą po K. Ž. mirties nurodė atsakovė 2004 m. birželio 7 d. pareiškime dėl palikimo priėmimo fakto.

Kiti ieškovo atsiliepimo į atsakovės kasacinį skundo argumentai analogiški ieškovo kasacinio skundo argumentams.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl byloje taikytinos teisės

Ginčas byloje vyksta tarp dviejų subjektų dėl nuosavybės tesės į 2004 m. balandžio 13 d. mirusio dailininko K. Ž. sukurtus paveikslus. Ieškovas savo nuosavybės teisę į paveikslus grindžia 1971–1994 metais sudarytais kūrinių (eksponatų) priėmimo nuolatiniam saugojimui aktais, kuriais kartu įformintos dovanojimo sutartys, bei paties dailininko surašytais dovanojimo aktais. Atsakovė savo teises į paveikslus grindžia 2004 m. rugpjūčio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimu, kuriam išduoti pagrindą sudarė dailininko K. Ž. 2002 m. rugsėjo 25 d. sudarytas oficialusis testamentas. Kasatorė nurodo, kad K. Ž. oficialiai į Lietuvą persikėlė gyventi tik 1986 m., kartu jis buvo JAV pilietis ir turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą JAV, kuri tokia išliko ir iki tol, kol 1994 m. buvo sudaryti paskutiniai jo kūrinių perdavimo saugoti Dailės muziejui aktai.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje „Civilinio kodekso taikymas koliziniams santykiams ir taikytinos teisės nustatymas“ nurodyta, kad teisė, taikytina civiliniams santykiams, nustatoma pagal bylos nagrinėjimo ar kitokio veiksmo, kai reikia nustatyti taikytiną teisę, atlikimo metu galiojančias Civilinio kodekso kolizines normas. Ši norma reiškia, kad iš bendrojo principo, pagal kurį Civilinis kodeksas taikomas tik teisiniams santykiams, atsirandantiems, jam įsigaliojus, yra įstatyme nustatyta išimtis, pagal kurią, esant poreikiui, gali būti taikomos kolizinės normos. Pažymėtina, kad kolizinės normos nereglamentuoja materialiojo santykio, o tik nustato, kokią teisę jam būtina taikyti. CK 1.41 straipsnyje nustatyta, kad dovanojimo sutartims taikoma dovanotojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė, išskyrus nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, kurioms taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos teisė. Nagrinėjamos bylos atveju ginčas kilo dėl paveikslų, t. y. kilnojamųjų daiktų, o jų dovanojimo sutartims, minėta, taikoma dovanotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje pripažįstamas asmuo, jeigu jis čia įsikuria savo valia ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Toks ketinimas gali būti išreikštas asmeniui būnant Lietuvos Respublikoje, nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais (CK 2.12 straipsnio 1, 2 dalys). Vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji jo dalis, asmens darbo vieta arba jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). Įtvirtintas teisinis reglamentavimas įgalina teismų padarytą išvadą apie tai, kad K. Ž. pagrindinė gyvenamoji vieta nuo jo sugrįžimo į Lietuvą 1986 metais buvo Lietuvos Respublika, pripažinti pagrįsta.

Dovanojimo sutartis visų pirma yra dvišalis sandoris, išreiškiamas dviejų šalių suderinta priešpriešine valia. Visi dvišaliai sandoriai yra sutartys (CK 6.154 straipsnis). Dovanojimo sutarties atveju dovanotojas neatlygintinai perduoda apdovanojamajam turtą ar turtinę teisę nuosavybėn, o apdovanotasis išreiškia savo valią dovaną priimti. Dovanojimo sutartis yra ne tik neatlygintinė, vienašalė, bet ir realinė, nes įsipareigojimas padovanoti turtą ateityje nelaikomas dovanojimo sutartimi (CK 6.465 straipsnio 2 dalis). 1964 m. CK buvo tiesiogiai nustatyta, kad dovanojimo sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kai turtas perduodamas apdovanojamajam (1964 m. CK 281 straipsnis).

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas nuostatas, kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šią bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad nagrinėjamos bylos ginčui taikytina Lietuvos teisė.

Dėl įstatymų reikalaujamos dovanojimo sutarties formos nesilaikymo padarinių įrodinėjant jos sudarymą

Tiek 1964 m. CK 282 straipsnyje, tiek 2000 m. CK 6.469 straipsnyje nustatyta, kad dovanojimo sutarties vertė ir dalykas lemia sutarties formą. Tačiau įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada tokie padariniai įsakmiai nurodyti įstatymuose (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalies, 2000 m. CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Įstatymai dovanojimo sutarties atveju sutarties formos nesilaikymo neįvardija kaip aplinkybės, besąlygiškai darančios tokį sandorį negaliojantį. Pažymėtina, kad vienas rašytinės formos sutarties elementų yra dovanotojo parašas, liudijantis dovanos davėjo laisvą apsisprendimą disponuoti jam priklausančiu turtu savo nuožiūra. Tačiau dovanos davėjo valia gali būti nustatoma remiantis ir kitais įrodymais, patikimai patvirtinančiais tokio asmens valią savo turtą (daiktą) dovanoti. Ši aplinkybė gali būti patvirtinama pvz., dovanos davėjo raštais oficialioms valstybės institucijoms, kuriose yra informacija apie dovanojimą, viešais interviu spaudoje ir pan.

Kaip ir bet kurios kitos, taip ir dovanojimo sutarties sudarymas gali būti atliekamas per atstovą (CK 2.132 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 63 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net jei sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai tokio sandorio likimas (galiojimas, taigi ir atitinkamų padarinių sukėlimas) priklauso nuo to, ar atstovaujamasis pritaria sudarytam sandoriui (1964 m. CK 66 straipsnis, CK 2.136 straipsnio 1 ir 2 dalys). Nagrinėjamos bylos atveju dalis Lietuvos dailės muziejui perduotų paveikslų perdavimo aktų pasirašyta paties dailininko, o dalis – kitų asmenų – diplomatinių atstovybių ar kitų asmenų ir (ar) tik muziejaus darbuotojų. Iš esmės visuose paveikslų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktuose net tais atvejais, kai aktų nėra pasirašęs pats dailininkas K. Ž., yra nuoroda apie paveikslų dovanojimą. Jau minėta, kad dailininko K. Ž. valia paveikslus dovanoti Lietuvai yra patvirtinta paties dovanotojo parašu arba, kai šie aktai pasirašyti kitų nurodytų asmenų, dailininko K. Ž. valia apie paveikslų dovanojimą Lietuvai buvo savanoriškai ir vienareikšmiškai aiškiai patvirtinta kituose įrodymuose, kaip antai: paties dailininko 1995 m. rugsėjo 1 d. rašte Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui (T. 2, b. l. 11), interviu dienraščiui „Lietuvos aidas” ir kt. Dovanotojo valią patvirtina ir faktas, kad iki pat savo mirties 2004 m. birželio 13 d. K. Ž. valios susigrąžinti savo tapytų paveikslų, eksponuojamų pas ieškovą, nepareiškė, o dailininko ne kartą viešai nurodytas Lietuvai padovanotų paveikslų skaičius iš esmės atitinka ieškovo saugomų paveikslų skaičių. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos dailės muziejus pagal Muziejų įstatymą yra priskirtas prie nacionalinių muziejų, finansuojamas iš Lietuvos valstybės biudžeto. Lietuvos dailės muziejus vykdo tik įstatymų suteiktas funkcijas ir veiklą (Muziejų įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Tai patvirtina, kad paveikslų saugojimas ir eksponavimas Lietuvos dailės muziejuje atitinka dailininko K. Ž. valią, pagal kurią jo kūriniai yra dovanoti Lietuvai, nes būtent ieškovas šiuo atveju yra Lietuvos valstybei atstovaujantis specialus subjektas.

Jau minėta, kad dailininko K. Ž. paveikslai Lietuvos dailės muziejui perduoti 1971–1994 metais. Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas Lietuvos dailės muziejui nuolatiniam saugojimui eksponatų priėmimo 1986 m. spalio 14 d. aktus Nr. 169 ir 169 a bei 1987 m. gruodžio 25 d. aktą Nr. 286 (šis aktas pasirašytas paties dailininko K. Ž. (T. 1, b. l. 168), neatsižvelgė į tai, kad visuose šiuose aktuose yra nuoroda dėl juose išvardytų paveikslų dovanojimo, o aplinkybę, jog K. Ž. nurodytuose aktuose išvardytus paveikslus dovanojo Lietuvos valstybei, patvirtina jau pirmiau šioje nutartyje išdėstyti motyvai apie dovanojimo sutarties galiojimą, esant aiškiai dovanotojo valios išraiškai paveikslus dovanoti bei aiškiam dovanos gavėjui – apdovanotajam – Lietuvos valstybei. Tai suponuoja išvadą, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias dovanojimo sutartį bei sandorių negaliojimo nuostatas, taip pat netinkamai tyrė bei vertino įrodymus (CPK 183, 185 straipsniai). Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir dėl tos dalies ieškinys atmestas, naikintina, paliekant visą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Konstatavus, kad ginčo paveikslai buvo tinkamai, atsižvelgiant į dovanojimo laikotarpiu egzistavusias konkrečias istorines aplinkybes, padovanoti Lietuvai ir kad apdovanotasis – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos dailės muziejaus, dovanas priėmė, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovė negalėjo paveldėti turto, kuris palikėjui jau nebepriklausė (CK 5.1 straipsnis). Kartu konstatuotina ir tai, kad ieškinį patvirtinantys motyvai ir aplinkybės suponuoja išvadą, jog atsakovės kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Pažymėtina, kad atsakovės nurodyta aplinkybė, jog dovanoti paveikslai turėtų būti eksponuojami specialiai tam pastatytame muziejuje, nedaro įtakos šių paveikslų dovanojimo sutarčių teisėtumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 73,20 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Patenkinus ieškovo kasacinį skundą, o atsakovės netenkinus, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 7 d. nutarties dalį, kuria:

panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalis, kuria Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarės Romutės Sipavičienės patvirtintas (reg. Nr. 30RS-3304) K. M.-Ž. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą pripažintas negaliojančiu dėl 92 dailininko K. Ž. meno kūrinių ir dėl šios dalies priimtas naujas sprendimas – ieškinį atmesti;

ieškovui Lietuvos dailės muziejui iš atsakovių K. M.-Ž. ir Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarės Romutės Sipavičienės po 50 Lt priteistos bylinėjimosi išlaidas sumažintos, priteisiant iš kiekvienos po 25 Lt (dvidešimt penkis litus);

atsakovei K. M.-Ž. iš ieškovo Lietuvos dailės muziejaus priteistos 60 Lt bylinėjimosi išlaidos padidintos iki 1000 (vieno tūkstančio) Lt;

atsakovei K. M.-Ž. iš ieškovo Lietuvos dailės muziejaus priteista 50 (penkiasdešimt) Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 7 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės K. M.-Ž. (kodas (duomenys neskelbtini) 73,20 Lt (septyniasdešimt tris litus 20 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Česlovas Jokūbauskas

Janina Stripeikienė