Civilinė byla Nr. 3K-P-311/2012
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01145-2009-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 35.6.1;
113.6.1.3; 113.6.2.4; 99.1.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės, Egidijaus Laužiko, Zigmo Levickio, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (plenarinės sesijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės, Juozo Šerkšno, Vinco Versecko, Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. ir atsakovės D. M. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB Nord banko ieškinį atsakovams A. M., D. M. ir D. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB DnB Nord bankas (šiuo metu AB DNB bankas) ir atsakovai A. M. bei D. K. 2006 m. gruodžio 20 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią bankas suteikė atsakovams 1 506 000 Lt kreditą. Sutarčiai užtikrinti buvo įkeistas nekilnojamasis turtas: du butai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), bei pateiktas UAB „Pegasus Novus“ laidavimas.
2007 m. lapkričio 30 d. atsakovai A. M. ir D. M. sudarė dovanojimo sutartį, kuria atsakovas A. M. padovanojo savo motinai D. M. butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 341/630 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).
2008 m. vasario 1 d. ieškovas AB DnB Nord bankas (toliau – ir Bankas) pranešė atsakovams A. M. ir D. K., kad, šiems nevykdant skolinių įsipareigojimų pagal 2006 m. gruodžio 20 d. kreditravimo sutartį, Bankas vienašališkai nutraukia kredito sutartį ir pradės priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto neginčo tvarka.
2009 m. sausio 7 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš atsakovų A. M. ir D. K. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2009 m. sausio 19 d. nutartimi areštavo kreditavimo sutarčiai užtikrinti įkeistą nekilnojamąjį turtą ir įspėjo atsakovus, kad, per vieną mėnesį negrąžinus skolos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui, o 2009 m. birželio 26 d. nutartimi nusprendė išieškoti iš atsakovų 1 939 043,76 Lt skolos, palūkanų bei delspinigių, išieškojimą nukreipiant į įkeistą turtą, priverstinai parduodant jį iš varžytynių; ši Hipotekos skyriaus teisėjo nutartis įsiteisėjo.
2009 m. birželio 16 d. ieškovas AB DnB Nord bankas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovų A. M. ir D. K. 760 043,76 Lt skolos pagal 2006 m. gruodžio 20 d. kreditavimo sutartį, pripažinti negaliojančia 2007 m. lapkričio 30 d. atsakovų A. M. ir D. M. sudarytą dovanojimo sutartį ir taikyti restituciją priteisiant ekvivalentą pinigais — palikti atsakovei D. M. nuosavybės teisę į dovanų gautą turtą, o solidariai iš jos ir atsakovų A. M. bei D. K. priteisti ieškovui 480 000 Lt skolai pagal kredito sutartį padengti (CK 6.66 straipsnis). Ieškovas nurodė, kad skolininkai D. K. ir A. M. nuo 2007 m. spalio mėnesio nevykdo sutartinių įsipareigojimų pagal 2006 m. gruodžio 20 d. kreditavimo sutartį. Iki 2009 m. birželio 1 d. bendra skolos suma su palūkanomis ir delspinigiais buvo 1 939 043,76 Lt. Po kreditavimo sutarties nutraukimo (2008 m. vasario 1 d.) vykstant šalių deryboms dėl skolos grąžinimo sąlygų, ieškovas 2009 m. balandžio 3 d. patikrino Nekilnojamojo turto registro duomenis ir sužinojo apie skolininko A. M. ir atsakovės D. M. 2007 m. lapkričio 30 d. sudarytą dovanojimo sutartį. Ieškovo teigimu, ši sutartis sudaryta skolininkams jau nevykdant įsipareigojimų Bankui pagal kreditavimo sutartį ir pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus, todėl pripažintina negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovas prašė restituciją taikyti ne natūra, o priteisiant Bankui iš atsakovės D. M. atitinkamą skolos pagal kreditavimo sutartį dalį, neviršijančią dovanai gauto turto vertės (480 000 Lt), t. y. nustatant dalį skolos, už kurią solidariai su skolininkais atsakinga būtų ir D. M. Ieškovas teigė savo pasirinkimu reiškiantis reikalavimą priteisti ne visą skolą, o jos dalį – 760 043,76 Lt, kuri greičiausiai susidarys nepakakus pagal kreditavimo sutartį jam įkeisto turto vertės. Reikalaujamą sumą sudaro 327 000 Lt dalis nesugrąžinto kredito, 211 761,36 Lt nesumokėtų palūkanų nuo visos kredito dalies ir 221 282,40 Lt delspinigių.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 25 d sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia 2007 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartį ir taikė restituciją natūra – įpareigojo D. M. grąžinti butą bei dalį žemės sklypo atsakovui A. M.; priteisė ieškovui iš atsakovų A. M. ir D. K. 760 043,76 Lt skolos dalį pagal 2006 m. gruodžio 20 d. kreditavimo sutartį bei 11,63 proc. palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas ieškovui iš atsakovų 11 600 Lt žyminio mokesčio bei bylinėjimosi išlaidas valstybei.
Teismas nustatė, kad atsakovai A. M. ir D. K. nuo 2007 m. spalio mėnesio nevykdė įsipareigojimų pagal kredito sutartį, iki 2009 m. birželio 1 d. bendra atsakovų skola su palūkanomis ir delspinigiais buvo 1 939 043,75 Lt, todėl patenkino ieškovo reikalavimą priteisti iš skolininkų solidariai dalį skolos (760 043,76 Lt) ir kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punkte nustatytas 11,63 proc. palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.38, 6.210 straipsniai).
Teismas pripažino 2007 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartį pažeidžiančia kreditoriaus teises ir negaliojančia (CK 6.66 straipsnis). Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad atsakovai A. M. ir D. K., vykdydami kreditavimo sutartį, turėjo finansinių sunkumų, todėl atsakovas A. M., sudarydamas ginčijamą dovanojimo sutartį, negalėjo nežinoti, kad mažina kreditoriaus galimybę susigrąžinti suteiktą kreditą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas A. M. turtą padovanojo savo motinai, todėl pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalį taikoma nesąžiningumo prezumpcija. Teismas atmetė ieškovo prašymą taikyti restituciją priteisiant ekvivalentą pinigais ir taikė restituciją natūra (CK 6.145, 6.146 straipsniai).
Teismas sprendė, kad ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti (CK 6.66 straipsnio 3 dalis), nurodydamas, jog nagrinėjamu atveju šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2009 m. birželio 4 d., t. y. kai esant sudarytam ginčo dovanojimo sandoriui skolininkai atsisakė derybų ir pažadų padengti dalį skolos bei atnaujinti periodines įmokas pagal esmines kredito sutarties sąlygas, o įkeisto turto vertė pasidarė nepakankama skolai padengti. Teismas nurodė, kad nors dovanojimo sutartis sudaryta 2007 m. lapkričio 30 d., tačiau apie ją ieškovas sužinojo 2009 m. balandžio 3 d. patikrinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis, be to, po kredito sutarties nutraukimo vyko ieškovo ir skolininkų derybos, todėl ieškovui apie jo teisių pažeidimą tapo aišku tik joms nutrūkus.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl skolos ir palūkanų priteisimo ir šią bylos dalį nutraukė; pakeitė teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisė iš D. M. ir A. M. valstybei 8806 Lt žyminio mokesčio bei 27 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ieškovui - 43 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; kitas sprendimo dalis paliko nepakeistas.
Panaikindama teismo sprendimo dalį dėl skolos priteisimo ir šią bylos dalį nutraukdama, teisėjų kolegija nurodė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2009 m. birželio 26 d. nutartis, kuria iš atsakovų nutarta išieškoti 1 939 043,76 Lt skolos ir išieškojimas nukreiptas į įkeistą turtą, priverstinai parduodant jį iš varžytynių, turi būti vertinama kaip įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas tų pačių šalių ginče (kreditoriaus AB DnB Nord banko ir skolininkų A. M., D. K.) dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo pagal kredito sutartį) (CPK 293 straipsnio 3 punktas).
Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažino negaliojančia dovanojimo sutartį, nes atsakovas A. M., būdamas ieškovo skolininkas ir dovanodamas turtą atsakovei D. M., pažeidė kreditoriaus interesus, t. y. dovanojimo sutartimi dar labiau sumažino savo turtą, nors jau ir tuo metu buvo nebepajėgus vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus ieškovui. Kadangi atsakovas turtą padovanojo savo motinai, tai teisėjų kolegija preziumavo jo nesąžiningumą (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgusi į tai, kad dovanojimo sutartis yra neatlygintinė, kolegija pripažino neturinčiu reikšmės atsakovės D. M. sąžiningumo ar nesąžiningumo faktą (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškinys 2009 m. birželio 16 d. pareikštas nepraleidus vienerių metų senaties termino. Kolegijos teigimu, apie ginčijamo sandorio sudarymą ieškovas sužinojo 2009 m. balandžio 3 d. patikrinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis, o apie tai, kad ši sutartis pažeidžia jo teises, kreditoriui tapo aišku 2009 m. birželio 4 d., kai atsakovas atsisakė derėtis, padengti dalį skolos, atnaujinti periodines įmokas, o įkeisto turto vertė sumažėjo ir tapo tokia, kad jos nebepakako skolai užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas 2007 m. gruodžio 28 d. ir 2008 m. vasario 1 d. informavo atsakovus apie ketinimą nutraukti kreditavimo sutartį, tačiau ir po jos nutraukimo vyko šalių derybos (2008 m. birželio 10, 26, 28 d.), todėl apie savo teisių pažeidimą ieškovas turėjo sužinoti joms nutrūkus, t. y. ieškinio senaties terminas prasidėjo pasibaigus deryboms.
Keisdama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas buvo pareiškęs du turtinio pobūdžio reikalavimus – priteisti skolą ir pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia, tačiau žyminį mokestį (11 600 Lt) sumokėjo tik už reikalavimą priteisti skolą. Kolegijos teigimu, reikalavimas pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia yra savarankiškas turtinis reikalavimas, už kurį turi būti sumokėtas žyminis mokestis. Nutraukusi bylos dalį dėl skolos priteisimo, teisėjų kolegija panaikino teismo sprendimo dalį priteisti iš atsakovų ieškovui 11 600 Lt žyminio mokesčio ir šio ieškovui negrąžino. Atsižvelgdama į tai, kad ieškinio reikalavimas pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia nebuvo apmokėtas pirmiau nurodytu mokesčiu, tačiau patenkintas, teisėjų kolegija 8806 Lt žyminį mokestį už šį reikalavimą priteisė valstybei iš atsakovų D. M. ir A. M.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas A. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties dalis dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, dėl šių dalių priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl actio Pauliana instituto taikymo, kai prievolės įvykdymas yra užtikrintas hipoteka įkeistu turtu, iš kurio išieškojimas neįvykdytas. Teismai nenustatė neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės skolininkams, todėl actio Pauliana institutas negalėjo būti taikomas. Esant neįvykdytoms hipotekos teisėjo 2009 m. sausio 19 d. ir 2009 m. birželio 26 d. nutartims išieškoti skolą iš ieškovui įkeisto turto, nebuvo galima iš anksto spręsti, kad ieškovo reikalavimas nebus patenkintas realizavus įkeistą turtą. Pirmiausia būtina užbaigti pradėtą išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą tam, kad išaiškėtų, kuri skolos dalis liktų nepadengta ir kurią kitą skolininko turto dalį kreditorius galėtų reikalauti priteisti. Nežinant esminės aplinkybės, t. y. realizavus įkeistą turtą likusios nepatenkintos ieškovo reikalavimo dalies, ši byla turėjo būti sustabdyta (CPK 163 straipsnio 3 punktas).
2. Dėl bylos pagal actio Pauliana ieškinį sustabdymo, kol bus išnagrinėtas ginčas dėl kredito sutarties, iš kurios kildinama kreditoriaus reikalavimo teisė. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 163 straipsnio 3 punktą, nes nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą, nors kasatorius pateikė duomenis apie tai, kad kreipėsi į teismą su ieškiniu pripažinti 2006 m. gruodžio 20 d. kredito sutartį negaliojančia. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-7380-345/2011 iš esmės ginčijama kreditavimo sutartis, t. y. ieškovo reikalavimo teisė, kurią nuginčijus neliktų pagrindo nagrinėjamam actio Pauliana ieškiniui reikšti.
3. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismai pažeidė CPK 177 straipsnio 3 dalį, nes ieškovo reikalavimo teisei ir teiginiams dėl sumažėjusios įkeisto turto vertės pagrįsti rėmėsi turto rinkos vertės pasikeitimo pažymomis, kurios yra informacinio pobūdžio dokumentai ir juridinės galios neturi.
4. Dėl actio Pauliana instituto taikymo esant solidariajai prievolei, kai actio Pauliana ieškiniu ginčijamą sandorį sudaro vienas solidariųjų skolininkų. Teismai nepagrįstai netaikė CK 6.6 straipsnio, todėl tinkamai neįvertino, ar ginčo sandoris pažeidė ieškovo interesus. Teismai turėjo įvertinti faktą, kad skolininkų pareiga yra solidari, ir, spręsdami dėl ieškovo teisių pažeidimo kasatoriaus, kaip vieno solidariųjų skolininkų, sudaryta dovanojimo sutartimi, privalėjo įvertinti ieškovo galimybę gauti visą ar dalį prievolės įvykdymo iš atsakovo D. K. ir kito atsakovo – A. M. – turto. Jei yra galimybė skolą išieškoti iš kito solidariojo skolininko, kasatoriaus sudaryta dovanojimo sutartis nebūtų turėjusi įtakos ieškovo galimybei gauti visą prievolės įvykdymą.
5. Dėl senaties termino skaičiavimo. Teismai netinkamai taikė actio Pauliana ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles, nes ieškinio senaties termino pradžią siejo ne su momentu, kada ieškovas turėjo sužinoti apie sudarytą dovanojimą sandorį. Ieškovas, 2008 m. vasario 1 d. nutraukdamas kreditavimo sutartį, turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Teismai kreditoriaus pareigą domėtis atsakovų galimybe sumokėti skolą privalėjo sieti būtent su šia konkrečia sutarties nutraukimo data, kada ieškovas suvokė apie pažeidžiamas jo, kaip kreditoriaus, teises ir ėmėsi veiksmų – nutraukė sutartį.
6. Dėl žyminio mokesčio, mokėtino už actio Pauliana ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai reikalavimą pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia laikė savarankišku turtiniu reikalavimu, už kurį turi būti sumokėtas atitinkamas žyminis mokestis, todėl nepagrįstai priteisė iš atsakovų šį mokestį. Actio Pauliana ieškinys yra neturtinis.
Kasaciniu skundu atsakovė D. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimo dalį dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties dalis, kuriomis pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu palikta nepakeista bei iš atsakovų priteista valstybei 8806 Lt žyminio mokesčio; dėl šių dalių priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl pagrindų sustabdyti bylos nagrinėjimą. Atsakovas informavo apeliacinės instancijos teismą, kad yra pagrindas stabdyti bylos nagrinėjimą, nes: 1) atsakovas inicijavo proceso atnaujinimą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo 2009 m. sausio 19 d. bei 2009 m. birželio 26 d. nutarčių ir proceso atnaujinimo klausimas dar nėra išspręstas; 2) 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-300-11 pagal nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 207 straipsnyje, 300 straipsnio 3 dalyje, požymius dėl ieškovo išduoto kredito pagal 2006 m. gruodžio 20 d. kreditavimo sutartį, ieškovo, D. K., V. K. ir UAB „Pegasus Novus“ neteisėtų veiksmų; 3) 2011 m. spalio 7 d. paduotas ieškinys dėl 2006 m. gruodžio 20 d. kreditavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pripažįstant, kad ji nebuvo nutraukta vienašališkai Banko 2008 m. vasario 1 d. raštu, ir kt. (civilinė byla Nr. 2-7380-345/2011). Apeliacinės instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl bylos sustabdymo šiais pagrindais.
2. Dėl netinkamo CK 6.66 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo. Teismai netyrė ir neanalizavo visų actio Pauliana institutui taikyti būtinų sąlygų. Teismai neatsižvelgė į tai, kad kreditorius neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkui, nes šis ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę kitoje Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje (civilinė byla Nr. 2-7380-345/2011). Be to, teismai nepagrįstai neįvertino vienašališko kredito sutarties nutraukimo ieškovo iniciatyva pagrįstumo ir teisėtumo. Teismų išvados, nenagrinėjant ir neanalizuojant vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo ir skolos skaičiavimo pagrįstumo, nesuderinamos su kasacinio teismo praktika, pagal kurią teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma bet kurioje teisminėje procedūroje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNzIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-272/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-272/2011">3K-7-272/2011</a>). Teismai, vertindami actio Pauliana sąlygą dėl neabejotinos kreditoriaus reikalavimo teisės, turėjo analizuoti, ar skolininkas A. M. nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai, tačiau to neatliko. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas A. M. pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad jis ieškovo 2008 m. vasario 1 d. pranešime ir 2008 m. balandžio 9 d. pranešime nurodytus įsipareigojimus įvykdė. Teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir teisę į tinkamą teismo procesą, nes neanalizavo atsakovo A. M. pateiktų dokumentų, patvirtinančių įsipareigojimų pagal 2008 m. vasario 1 d. ieškovo pranešimą vykdymą, nepasisakė dėl šio atsakovo galimybės vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, neįvertino ieškovo veiksmų, kad jis nepateikė atsakovui mokėjimo grafikų, nepasisakė ir neįvertino atsakovo A. M. argumentų, kad jis nežinojo apie pradelstas įmokas pagal kredito sutartį ir pan. Įkeisto turto kainų kaitą apeliacinės instancijos teismas grindė turto vertinimo pažymomis, tačiau neįvertino jų teisinės prigimties. Šios pažymos neturi teisinės galios ir negali būti laikomos tinkamu įrodymu, nes neaiški jas pasirašiusių asmenų kvalifikacija (nepridėti kvalifikacijos atestatai), be to, jose nurodyta, jog tai informacinio pobūdžio dokumentas, neturintis juridinės galios ir negaliojantis turto įkeitimo, draudimo, teisme bei kitais numatytais atvejais. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir buvo nesąžiningas, nes atsakovas A. M. privalėjo sudaryti atidovanojimo sandorį ir tai buvo būdas apsaugoti anksčiau pažeistus atsakovės D. M. interesus. Be to, teismai nevertino, ar ieškovas turėjo teisę nukreipti išieškojimą į ginčijamu dovanojimo sandoriu perleistą turtą. Kredito sutarties įvykdymui užtikrinti hipotekos lakštu buvo įkeistas nekilnojamasis turtas – du butai; šio turto vertės ieškovui pakako sutarties sudarymo momentu. Ieškovas, matydamas, kad įkeisto turto nebepakanka išduotam kreditui padengti, galėjo prašyti įkeisti papildomą turtą (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 13.2 punktas), tačiau šios sutartyje įtvirtintos tvarkos nesilaikė, turto verte nesidomėjo, aktyvių veiksmų nesiėmė (CK 6.206 straipsnis) ir nepagrįstai nusprendė dalį skolos padengti iš padovanoto turto vertės.
3. Dėl netinkamo senaties termino skaičiavimo. Teismai nepagrįstai pripažino, kad ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino, nes iš esmės nevertino momento, nuo kada ieškovui atsirado pareiga sužinoti apie jo interesus pažeidžiantį sandorį. Ieškovas 2008 m. vasario 1 d. raštu informavo atsakovą A. M. apie vienašališką sutarties nutraukimą ir šis pranešimas laikytinas tuo faktiniu ir juridiniu momentu, kuris leido kreditoriui suvokti, kad atsakovas pažeidžia sutartinę prievolę, ir nuo jo turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Nors ieškovas žinojo, kad dėl atsakovų veiksmų gali patirti žalos, tačiau Nekilnojamojo turto registro duomenis patikrino tik 2009 m. balandžio 3 d. Tokie ieškovo veiksmai vertintini kaip ieškovo pareigos veikti aktyviai pažeidimas.
4. Dėl žyminio mokesčio priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai įpareigojo atsakovus sumokėti žyminį mokestį už reikalavimą pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia, nes nepagrįstai laikė jį turtiniu reikalavimu. Actio Pauliana instituto paskirtis yra ginti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko ir toks ieškinys laikytinas neturtiniu reikalavimu.
Atsakovė D. M. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo A. M. kasacinio skundo, atsakovas – pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovės D. M. kasacinio skundo, prašydami kasacinius skundus patenkinti.
Atsiliepime į kasacinius skundus ieškovas AB DNB bankas prašo atsakovų kasacinius skundus atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl actio Pauliana sąlygų taikymo. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad ieškovas neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės. Galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė nepriklauso nuo kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo ar neteisėtumo. Actio Pauliana atveju nebūtinas faktas, kad prievolė yra vykdytina arba kad suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Kasatoriai viso bylos nagrinėjimo metu neneigė ieškovo pateiktų duomenų apie įkeisto turto rinkos vertės sumažėjimą ir nepateikė priešingų įrodymų.
2. Dėl solidariosios atsakomybės pagal kreditavimo sutartį. Kasatoriaus argumentai dėl solidariosios atsakomybės neatitinka tikrovės. Bylos nagrinėjimo metu buvo vertinami visi prievolės kreditoriui įvykdymo šaltiniai, aptarti visiems solidariesiems skolininkams priklausantys objektai. Kasatorius nenurodė nė vieno atsakovo D. K. disponuojamo turto ar pajamų šaltinio, kuris galėtų būti panaudotas įsipareigojimams Bankui įvykdyti.
3. Dėl senaties termino taikymo. Atsakovams nuo 2007 m. lapkričio mėn. visiškai nevykdant įsipareigojimų, 2008 m. vasario 1 d. kredito sutartis nutraukta, tačiau iki 2009 m. birželio mėn. nebuvo imtasi priemonių skolai išieškoti priverstinai ir deramasi su atsakovais dėl sutarties vykdymo atnaujinimo. Teismai tinkamai ir pagrįstai motyvavo išvadą, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo deryboms nutrūkus.
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl actio Pauliano ieškinio paskirties ir taikymo
Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Dėl to, skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Litimpeks bankas“ v. UAB „Pajūrio paslaptys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. G. A. v. G. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-424/2003; 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB,,Ortofina“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2006">3K-3-17/2006</a>; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2010">3K-3-485/2010</a>; kt.).
Taigi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2006">3K-3-17/2006</a>; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2010">3K-3-485/2010</a>; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.
Vadovaujantis suformuota teismų praktika bendraisiais actio Pauliana instituto klausimais – dėl šio ieškinio sampratos, ypatumų, reikšmės, paskirties bei taikymo sąlygų – konkrečiose bylose pasisakoma konkretinant ir tam tikroms specifinėms situacijoms taikant šias bendrąsias nuostatas. Nutarime plenarinė sesija pasisako kasaciniuose skunduose keliamais klausimais dėl dviejų actio Pauliana taikymo sąlygų: kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės bei kreditoriaus teisių pažeidimo ginčijamu sandoriu, taip pat dėl bylos pagal actio Pauliana sustabdymo ypatumų, ieškinio senaties termino skaičiavimo bei žyminio mokesčio, mokėtino už actio Pauliana ieškinį.
Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės kaip actio Pauliana sąlygos
Pirmoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Taigi šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. N. v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-575/2004; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>; kt.) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai).
Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Prievolės atsiradimo momentą lemia juridinio fakto, iš kurio prievolė kyla, prigimtis. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis). Pasisakydamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momento, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau, nei ji padaroma) momentu, todėl laikytina, jog skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. A. v. G. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-424/2003; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2011). Teismų praktikoje pasisakyta ir dėl kreditoriaus reikalavimo teisės subsidiariajam skolininkui – juridinio asmens dalyviui (CK 2.50 straipsnio 3 dalis) – atsiradimo momento, išaiškinant, kad po nuostolių atsiradimo kreditoriui pareikalavus, jog nuostolius atlygintų pagrindinis skolininkas, ir šiam atsisakius arba kreditoriui per protingą terminą negavus atsakymo iš skolininko į pareikštą reikalavimą, atsiranda kreditoriaus reikalavimo teisė dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui (CK 6.245 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2012). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad kreditorius įgyja reikalavimo teisę skolininkui – individualios įmonės savininkui – tada, kai kreditoriaus reikalavimams patenkinti neužtenka individualios įmonės turto, todėl, sistemiškai aiškinant CK 6.66 straipsnio 1 dalį ir 2.50 straipsnio 4 dalį, konstatuota, kad kreditoriaus teisė reikalauti individualios įmonės savininkui atsiskaityti už įmonės prievoles atsiranda nuo to momento, kai įmonės turto neužtenka atsiskaityti su kreditoriais, o individualios įmonės savininkui taikant objektyvųjį kriterijų, laikoma, kad jis apie tokią situaciją sužino vos jai susidarius ir prisiima dėl to riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BIĮ G. V. vaistinė v. G. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-360/2012).
Taigi kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo teisinių santykių, iš kurių ši teisė kildinama, pobūdžio. Ši teisė actio Pauliana taikymo aspektu yra savarankiška: kiekvieną kartą būtina nustatyti šią actio Pauliana sąlygą, išreiškiančią nuo tam tikro momento galiojančią kreditoriaus teisę reikalauti skolininko įvykdyti tam tikrą prievolę. Pažymėtina, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu.
Nagrinėjamoje byloje kasatoriai teigia, kad ieškovas neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės ginčo dovanojimo sutarties sudarymo momentu, todėl ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu negalėjo būti tenkinamas. Grįsdami šiuos teiginius, kasatoriai remiasi keliomis aplinkybėmis, inter alia kreditavimo sutarties, iš kurios ieškovas kildina savo reikalavimo teisę, ginčijimu kitoje civilinėje byloje bei priverstinio išieškojimo iš hipoteka kreditoriui įkeisto turto kreditavimo sutarčiai užtikrinti proceso nebaigtumu. Plenarinė sesija pažymi, kad, atsižvelgiant į pirmiau šiame nutarime išdėstytus išaiškinimus, neįvykdytos kreditavimo sutarties pateikimas iš esmės yra pakankamas pagrindas pirmajai actio Pauliana sąlygai – kreditoriaus reikalavimo teisei – patvirtinti. Šios sutarties ginčijimas kitoje civilinėje byloje, pradėtas jau po bylos pagal actio Pauliana ieškinį iškėlimo, galėtų sudaryti pagrindą šiai bylai stabdyti (apie tai toliau šiame nutarime); nebaigtas išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto nepaneigia kreditoriaus reikalavimo teisės kaip savarankiškos actio Pauliana sąlygos, kylančios iš galiojančios (šiuo metu nenuginčytos) ir neįvykdytos sutarties.
Dėl bylos pagal actio Pauliana sustabdymo iki bus išnagrinėta kita civilinė byla, kurioje ginčijama kreditoriaus reikalavimo teisė
Minėta, kad viena actio Pauliana tenkinimo sąlygų – neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė skolininkui. Šioje byloje keliamas klausimas dėl to, kaip turėtų būti nagrinėjama byla pagal actio Pauliana, jei iškeliama kita civilinė byla, kurioje skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę. Kasatorių nuomone, byla pagal actio Pauliana privalo būti sustabdyta iki tol, kol bus išnagrinėta kita byla, kurioje sprendžiama dėl kredito sutarties pripažinimo niekine ir jos vienašališko nutraukimo teisėtumo (CPK 163 straipsnio 3 punktas).
CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-309/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-309/2009">3K-3-309/2009</a>; 2010 m. sausio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Neo Group“ v. S. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-25/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-25/2010">3K-3-25/2010</a>; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. UAB „VL turto valdymas“, bylos Nr. 3K-3-185/2011; 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. D. v. G. V., bylos Nr. 3K-3-390/2012; kt.). Šis privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje; negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, tačiau bus reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Longlita“ v. UAB,,Ekorida“ byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-413/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-413/2008">3K-3-413/2008</a>; 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „KRS“ v. TŪB „Energija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-332/2012). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų AB „Geonafta” ir AB Svenska Petroleum Exploration prašymus, bylos Nr. 3K-7-268/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. UAB „VL turto valdymas“, bylos Nr. 3K-3-185/2011; 2012 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Europa Bauchemie“ v. UAB „Via sportas“, bylos Nr. 3K-3-383/2012; kt.).
Taigi teismas, siekdamas teisingai pritaikyti CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintą bylos privalomojo sustabdymo pagrindą, visų pirma turi tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abiejose bylose. Spręsdamas, ar yra (nėra) dviejų nagrinėjamų civilinių bylų tiesioginis teisinis ryšys, teismas turi išsiaiškinti, kokie teisiškai reikšmingi faktai turi būti nustatyti byloje, kurios nagrinėjimą prašoma sustabdyti, ir kokie nustatinėjami kitoje civilinėje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylą. Įrodinėjimo dalyką, taigi byloje nustatytinus faktus, lemia ginčo šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Universalios valdymo sistemos“ v. UAB „Penki kontinentai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-221/2008">3K-3-221/2008</a>).
CPK 164 straipsnyje įtvirtinti faktultatyvieji bylos sustabdymo pagrindai, kuriuos nustačius klausimas dėl bylos sustabdymo tikslingumo paliktas spręsti teismui, t. y. teismas turi teisę (bet ne pareigą) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir konkrečiu atveju sprendžia, ar bylą reikia stabdyti. Fakultatyviųjų bylos sustabdymo pagrindų sąrašas nėra baigtinis ir bylą teismas turi teisę sustabdyti, jei pripažįsta, kad tai būtina (CPK 164 straipsnio 4 punktas). Dėl to, net ir nenustačius CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtinto privalomojo bylos sustabdymo pagrindo, byla vis tiek galėtų būti stabdoma teismo nuožiūra remiantis CPK 164 straipsnio 4 punktu. Pažymėtina, kad bylos stabdymo šiuo teisiniu pagrindu klausimas įstatymo leidėjo paliktas išimtinai teismo diskrecijai, todėl teismas savo nuožiūra vertina susidariusią situaciją ir, remdamasis proceso operatyvumo, ekonomiškumo principais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia dėl būtinybės stabdyti bylos nagrinėjimą.
Atsižvelgdama į aptartas teismų praktikos nuostatas dėl civilinės bylos sustabdymą reglamentuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo, plenarinė sesija pažymi, kad, nagrinėdamas pirmąją actio Pauliana sąlygą – neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus reikalavimo teisę – ir spręsdamas, ar sustabdyti civilinės bylos pagal actio Pauliana nagrinėjimą dėl kitos civilinės bylos, teismas visų pirma turi įvertinti kitoje civilinėje byloje reiškiamų ieškinio reikalavimų pobūdį ir galimo jų patenkinimo įtaką kreditoriaus reikalavimo teisei. Civilinė byla pagal actio Pauliana tuo pagrindu, kad iškeliama kita civilinė byla, kurioje skolininkas ginčija kreditoriaus reikalavimo teisę, turėtų (galėtų) būti stabdoma tuo atveju, jeigu, patenkinus skolininko ieškinio reikalavimus toje byloje, kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip galiojanti prievolė, būtų paneigta. Nagrinėjamu atveju 2009 m. birželio 16 d. ieškovas AB DnB Nord bankas pateikė actio Pauliana ieškinį, kuriame savo reikalavimo teisę skolininkams grindžia 2006 m. gruodžio 20 d. kreditavimo sutartimi. Šią teisę ieškovas įrodinėjo pateikdamas kreditavimo sutartį ir įrodymus apie skolininkams pagal šią sutartį sumokėtus paskolos pinigus. Kasatorius A. M., prašydamas stabdyti šios bylos nagrinėjimą, nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal jo 2011 m. spalio 10 d. ieškinį dėl 2006 m. gruodžio 20 d. kreditavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pripažįstant, kad ji nebuvo nutraukta vienašališkai Banko 2008 m. vasario 1 d. raštu, ir kreditavimo sutarčiai užtikrinti įkeisto buto (duomenys neskelbtini), 2006 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. 2-7380-345/2011). Be kitų reikalavimų, ieškiniu prašoma pripažinti 2006 m. gruodžio 20 d. kreditavimo sutartį niekine kaip prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms ir taikyti restituciją; pripažinti, kad kreditavimo sutartis po 2008 m. vasario 1 d. banko rašto „Dėl sutarties nutraukimo“ nebuvo nutraukta vienašališkai ir buvo vykdoma; panaikinti kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 50, 50.1, 50.2, 50.3, 50.4 punktus kaip pažeidžiančius ieškovo teises ir darančius jam žalą. Taigi civilinėje byloje, dėl kurios prašoma sustabdyti bylos pagal actio Pauliana nagrinėjimą, keliami kreditavimo sutarties sudarymo ir jos vienašališko nutraukimo Banko pareiškimu teisėtumo klausimai; patenkinus ieškinį, būtų pripažinta negaliojančia kreditavimo sutartis, taikoma restitucija; pripažinta, kad sutartis nebuvo Banko vienašališkai nutraukta. Šiame kontekste sprendžiant klausimą dėl bylos pagal actio Pauliana sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju neginčijama aplinkybė, kad skolininkai pinigus pagal kreditavimo sutartį iš Banko gavo. Taigi, net ir patenkinus ieškinį, taikant restituciją, jie turėtų pareigą grąžinti Bankui pagal sutartį gautus pinigus (CK 1.80, 6.145 straipsniai). Dėl to Bankas išlaikytų jų atžvilgiu reikalavimo teisę, tik kitu teisiniu pagrindu, t. y. vis tiek turėtų galiojančią reikalavimo teisę skolininkams. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad, siekiant nustatyti neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus reikalavimo teisę, ši byla pagal actio Pauliana turėtų būti stabdoma dėl civilinės bylos, kurioje ginčijama kreditavimo sutartis, nagrinėjimo.
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į pirmiau pateiktą taisyklę, kad actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtina nustatyti visų sąlygų buvimą, todėl kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. Kreditorius neturi teisės reikalauti skolininko įvykdyti prievolę tol, kol nesuėjo prievolės įvykdymo terminas (CK 6.33 straipsnio 2 dalis). Šią prievolės vykdymo termino suteikiamą apsaugą skolininkas praranda tais atvejais, kai pažeidžia kreditoriaus teises, pavyzdžiui, dėl su trečiuoju asmeniu sudaryto sandorio tampa nemokus, bankrutuoja, sumažina prievolės įvykdymo užtikrinimą ar kt. (CK 6.35 straipsnio 4 dalis). Tai ypač aktualu tokiais atvejais kaip nagrinėjamoje byloje, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš paskolos teisinių santykių, kurie yra tęstiniai, o skolininkas privalo mokėti įmokas dalimis tam tikru laikotarpiu. Tokiais atvejais vien kreditoriaus, išmokėjusio skolininkui paskolos sumą, reikalavimo teisės pagal kreditavimo sutartį turėjimas nereiškia, kad kreditoriaus teisės buvo pažeistos tam tikru skolininko sudarytu sandoriu – tą privalo įrodyti kreditorius (CPK 178 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje aktualus vieno CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – aiškinimas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2006">3K-3-17/2006</a>; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB,,Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. C. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-535/2007); šiems atvejams priskirtinas turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažįstamas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Be to, skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus: įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 4.192 straipsnis); sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų (pvz., laidavimo), kurių prisiimti neprivalėjo; ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis). Tai svarbu turėti omenyje sprendžiant šioje byloje aktualų klausimą dėl kelių kreditoriaus pasirinktų jo teisių gynimo būdų taikymo vienu metu ar jų eiliškumo.
Nagrinėjamos bylos aplinkybės ypatingos tuo, kad skolininkas pagal kredito sutartį A. M. ginčijama dovanojimo sutartimi turtą perleido savo motinai. Tokiu atveju galioja skolininko nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnio 1 punktas), pakeičianti įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims. Galiojant nesąžiningumo prezumpcijai, kreditorius turi teisę ja remdamasis teigti, kad skolininkas apie pirmiau nurodytas aplinkybes žinojo ir veikė nesąžiningai, t. y. siekė perleisti kitą jam priklausantį turtą, jog, kreditoriui pradėjus priverstinį išieškojimą pagal kreditavimo sutartį, jį išsaugotų. Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo. Kartu pažymėtina, kad skolininko nesąžiningumo prezumpcija negali būti aiškinama kaip kreditoriaus teisių pažeidimo prezumpcija ir nepaneigia procesinės kreditoriaus pareigos įrodyti, kad ginčijamu sandoriu jo teisės buvo pažeistos vienu pirmiau aptartų būdų.
Nagrinėjamu atveju ieškovas (kreditorius) teigė, kad jo teisės pažeistos tuo, jog kreditavimo sutarčiai užtikrinti hipoteka įkeistas turtas gerokai nuvertėjo, skolininkai pagal kredito sutartį nevykdė savo įsipareigojimų, kilo reali kreditavimo sutarties nutraukimo ir visos kredito sumos išieškojimo grėsmė, todėl, kasatoriams sudarius ginčijamą dovanojimo sutartį, sumažėjo kreditoriaus galimybė išieškoti skolą iš kito skolininkui priklausančio turto. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, ieškovas, remdamasis tokiomis aplinkybėmis ir grįsdamas savo teisių pažeidimą kaip actio Pauliana sąlygą, turėtų įrodyti, kad ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu įkeisto kredito sutarčiai užtikrinti turto vertė buvo labai sumažėjusi arba buvo akivaizdu, jog ji labai kris, kad skolininkai nevykdė kreditavimo sutarties ir buvo aiški jos nutraukimo bei visos kredito sumos išieškojimo grėsmė, t. y. jog buvo reali ir numatoma galimybė skolininkams prarasti visos prievolės pagal kreditavimo sutartį vykdymo termino suteikiamą apsaugą, arba jog dovanojimo sandorio sudarymo metu skolos pagal kredito sutartį buvo tokio dydžio, jog įkeistas turtas jų nepadengtų, taip pat tai, kad turtą padovanojęs skolininkas šias aplinkybes žinojo ir elgėsi nesąžiningai.
Siekdamas paneigti Banko teiginius, kad dovanojimo sutartis pažeidė jo interesus ir sumažino galimybes gauti reikalavimų patenkinimą, atsakovas A. M. savo procesiniuose dokumentuose kėlė klausimą dėl kreditavimo sutarties nutraukimo vienašališku Banko 2008 m. vasario 1 d. pareiškimu teisėtumo bei pagrįstumo, teikė įrodymus, kuriais grindė argumentus, jog ir po šio Banko pareiškimo vyko šalių derybos dėl kreditavimo sutarties pakeitimo, ieškota galimybių susitarti dėl jos vykdymo, be to, atsakovas pateikė duomenis apie jo įmokas Bankui pagal kreditavimo sutartį ir įrodinėjo, kad jis tinkamai vykdė savo prievoles. Iš tokių kasatoriaus argumentų matyti, kad iš esmės jis ginčijo Banko teisę nutraukti kredito sutartį ir reikalauti visos paskolos sumos, t. y. kasatoriaus nuomone, jis neprarado kredito sutarties vykdymo termino suteikiamos apsaugos, buvo skolingas tik dalį įmokų pagal šią sutartį, kurias sumokėjo; atsakovas taip pat ginčijo Banko teiginį, kad, perleidus ginčo turtą, įkeistojo turto vertė tapo nepakankama prievolėms pagal kredito sutartį įvykdyti.
Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai visų atsakovo atsikirtimuose nurodytų aplinkybių netyrė ir, spręsdami dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, iš esmės rėmėsi tik Bankui įkeisto turto rinkos vertės pasikeitimo pažymomis, kurių pagrindu padarė išvadą, kad įkeistas turtas nuvertėjo ir tapo nepakankamas skoloms pagal kredito sutartį padengti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam, jog ieškinys CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, kad pirmiau nutarime nurodytos actio Pauliana sąlygos egzistavo šiuo ieškiniu kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu. Be to, minėta, kad teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą, todėl, sprendžiant dėl actio Pauliana sąlygų, būtina atsižvelgti į vienodos normalios verslo rizikos, pavyzdžiui, rizikos dėl kreditoriui įkeisto turto nuvertėjimo, padalijimą šalims. Tai reikia turėti omenyje vertinant skolininko sąžiningumą sudarant ginčo sandorį. Šiuo atveju teismų nustatyta, kad ginčijama dovanojimo sutartis sudaryta 2007 m. lapkričio 30 d., o Bankas, grįsdamas teiginius dėl kreditavimo sutarčiai užtikrinti įkeisto turto vertės sumažėjimo ir jo teisių pažeidimo dovanojimo sutartimi, pateikė turto rinkos vertės pasikeitimo pažymas, sudarytas 2009 m. gegužės 21 d. Priešingai nei teigia kasatoriai, tokios turto vertės pasikeitimo pažymos yra leistinas ir tinkamas įrodymas (CPK 197 straipsnis), tačiau teismas privalo įvertinti jų įrodomąją reikšmę kiekvienu konkrečiu atveju byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumos kontekste (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju 2009 m. gegužės 21 d. sudarytos turto vertinimo pažymos nenurodo įkeisto turto vertės ginčo sandorio sudarymo metu (2007 m. lapkričio 30 d.), todėl neduoda pakankamo pagrindo teigti, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu Bankui hipoteka įkeistas turtas nevisiškai užtikrino kreditavimo sutarties įvykdymą iš įkeisto turto, o skolininkas, sudarydamas dovanojimo sutartį, suvokė pažeidžiantis kreditoriaus teises (CPK 185 straipsnis). Be to, darydami išvadą dėl kredito sutarčiai užtikrinti įkeisto turto nuvertėjimo, teismai rėmėsi ekonominės krizės faktu kaip visuotinai žinoma aplinkybe (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien abstrakti nuoroda į ekonomikos krizę negali būti pakankama turto nuvertėjimui pripažinti. Pažymėtina ir tai, kad ekonominė krizė nevienodai paveikė įvairius verslo sektorius, todėl papildomo įrodinėjimo reikalautų teiginys, kad Vilniaus centre esančių patalpų vertė būtų labai kritusi. Nagrinėjamu atveju iš viso nėra pagrindo remtis ekonominės krizės aplinkybe, nes ginčo dovanojimo sutartis sudaryta 2007 m., o Lietuvoje ekonominės krizės požymiai visuotinai pripažįstami tik nuo 2008 m. pabaigos.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos, neatsižvelgė į šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos tinkamą paskirstymą, netyrė ir nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių, susijusių su Banko ir skolininkų pagal kreditavimo sutartį elgesiu, skolos pagal kreditavimo sutartį buvimu ir jos dydžiu dovanojimo sutarties sudarymo metu, Banko veiksmų nutraukiant kreditavimo sutartį ir reikalaujant visos paskolos iš karto vertinimu ir pan. Vien teismų nurodytas įkeisto turto vertės sumažėjimo nustatymas, net ir esant skolininko nesąžiningumo prezumpcijai, neduoda pagrindo konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad skolininkas įrodinėjo šios teisės pažeidimą paneigiančias aplinkybes. Be to, byloje nenustatyta ir Bankui įkeisto turto rinkos vertės dinamikos, jos santykio su skola pagal kreditavimo sutartį, o šios aplinkybės tiesiogiai susijusios su kreditoriaus teisių pažeidimo nustatymu. Teismams neištyrus šių esminių bylos aplinkybių, konstatuotina, kad byla išnagrinėta nevisapusiškai, pažeistos teisės normos, reglamentuojančios actio Pauliana sąlygų nustatymą ir įrodymų vertinimą (CK 6.66 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Šie teisės normų pažeidimai galėjo turėti įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kadangi reikia išaiškinti ir nustatyti nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos, tai byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į kasatorių nurodytą aplinkybę, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal A. M. ieškinį dėl 2006 m. gruodžio 20 d. kreditavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pripažįstant, kad ji nebuvo nutraukta vienašališkai Banko 2008 m. vasario 1 d. raštu, ir kreditavimo sutarčiai užtikrinti įkeisto buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. 2-7380-345/2011, Nr. 2-3131-345/2012; teisminio proceso Nr. 2-55-3-02797-2011-4). Be kitų reikalavimų, ieškiniu prašoma pripažinti, kad kreditavimo sutartis po 2008 m. vasario 1 d. Banko rašto dėl sutarties nutraukimo nebuvo nutraukta vienašališkai ir buvo vykdoma. Jau buvo minėta, kad šios civilinės bylos nagrinėjimas neturi įtakos sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės, kaip pirmos actio Pauliana sąlygos, egzistavimo, tačiau, atsižvelgiant į joje keliamus klausimus ir reikalavimus, neatmestina, kad, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl kreditoriaus teisių pažeidimo dovanojimo sutartimi, gali kilti pirmiau nurodytos civilinės bylos ir bylos pagal actio Pauliana santykio klausimas. Dėl to, nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teisme, spręstinas klausimas dėl kasatorių nurodytų aplinkybių, kuriomis jie įrodinėja nebuvus kreditoriaus teisių pažeidimo, ir kitos bylos nagrinėjimo dalyko santykio bei poreikio stabdyti bylos pagal actio Pauliana nagrinėjimą buvimo.
Dėl galimybės nustatyti kreditoriaus teisių pažeidimą iki bus baigtas išieškojimas iš kreditoriui hipoteka įkeisto turto
Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 20 d. ieškovas AB DnB Nord bankas ir atsakovai A. M. bei D. K. sudarė kreditavimo sutartį. Bankas suteikė atsakovams 1 506 000 Lt kreditą; sutarčiai užtikrinti įkeistas nekilnojamasis turtas: du butai, pateiktas UAB „Pegasus Novus“ laidavimas. 2008 m. vasario 1 d. ieškovas AB DnB Nord bankas pranešė atsakovams A. M. ir D. K., kad vienašališkai nutraukia kredito sutartį. 2009 m. sausio 7 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš atsakovų A. M. ir D. K. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2009 m. sausio 19 d. nutartimi areštavo kreditavimo sutarčiai užtikrinti įkeistą nekilnojamąjį turtą ir įspėjo atsakovus, kad, per vieną mėnesį negrąžinus skolos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2009 m. birželio 26 d. nutartimi nusprendė išieškoti iš atsakovų 1 939 043,76 Lt skolos, palūkanų bei delspinigių, išieškojimą nukreipiant į įkeistą turtą, priverstinai parduodant jį iš varžytynių. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 30 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. birželio 26 d. nutartį paliko nepakeistą. 2009 m. birželio 16 d. ieškovas padavė nagrinėjamą actio Pauliana ieškinį, be kitų reikalavimų, prašydamas priteisti iš atsakovų A. M. ir D. K. 760 043,76 Lt skolos, ir, pripažinus negaliojančia 2007 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartį ir taikius restituciją, priteisti iš visų atsakovų (t. y. ir iš atsakovės D. M.) solidariai 480 000 Lt skolai pagal kredito sutartį padengti. Formuluodamas reikalavimą, ieškovas nurodė, kad įkeisto nekilnojamojo turto vertės nepakanka skolai pagal kredito sutartį padengti (nepadengiama 535 043,75 Lt skolos dalis), todėl atitinkama dalis turi būti kompensuojama iš padovanoto turto vertės. Ieškovas teigė, kad savo pasirinkimu reiškia reikalavimą priteisti ne visą skolą (iš viso 1 939 043,75 Lt), o jos dalį – 760 043,76 Lt, kuri „greičiausiai“ susidarys nepakakus įkeisto turto vertės. Taigi ieškovas Bankas savo teisėms ginti pasirinko kelias kreditoriaus teisių gynimo priemones: nutraukė kreditavimo sutartį ir kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto skolininkų turto bei, nepasibaigus priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto procesui, pareiškė actio Pauliana, nurodydamas, kad įkeisto turto vertės galbūt neužteks skolai pagal kreditavimo sutartį padengti. Kasatoriai, atsižvelgdami į tokią situaciją, kelia klausimą dėl to, ar, nepasibaigus priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procesui, galima konstatuoti kreditoriaus reikalavimo teisę arba jos pažeidimą, todėl prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki išieškojimo proceso pabaigos.
Taigi byloje keliamas klausimas, ar galima konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimą, kol nebaigtas priverstinis išieškojimas iš jam įkeisto turto. Nagrinėjant šį klausimą, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditorius turi teisę laisvai rinktis savo teisių gynimo būdus, spręsti dėl jų naudojimo laiko bei eiliškumo, jeigu šios jo laisvės neriboja įstatymas ar sutartis. Ši kreditoriaus teisė negali būti ribojama, jei savo teisėms ginti jis naudojasi įstatymo suteiktais instrumentais. Dėl to atmestini kasatorių argumentai dėl to, kad ieškovas, gavęs duomenų apie nepakankamą įkeisto turto vertę, privalėjo pirmiausia naudotis hipotekos kreditoriaus teisėmis, reikalauti papildomo įkaito ar pan. Tačiau kartu pažymėtina, kad kreditorius, pasirinkdamas tam tikrus savo teisių gynimo būdus ir juos naudodamas, turi laikytis tam tikrų reikalavimų ir prisiimti su atitinkamais savo pasirinkimais susijusią riziką. Pasirinkti teisių gynimo strategiją ir būdus yra kreditoriaus teisė, tačiau ji nepaneigia kreditoriaus pareigos įrodyti esant visas sąlygas actio Pauliana ieškiniui tenkinti. Kasacinis teismas tokiame kontekste yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti skolininko ir kreditoriaus teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principus, konstatuotina, jog kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, nors nėra nustatytos ir aiškiai apibrėžtos jo reikalavimo teisės skolininkui, t. y. skolininkas ginčija savo pareigą mokėti skolą ir reikalavimas priteisti skolą yra nagrinėjamas kitoje civilinėje byloje, prisiima tokio teisių gynimo būdų pasirinkimo riziką, susijusią su būtinybe įrodyti vieną būtinųjų actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. UAB „Macro Investment“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-440/2011). Tokia pozicija aktuali ir sprendžiant dėl kreditoriaus pareigos įrodyti savo teisių pažeidimą ginčijamu skolininko sudarytu sandoriu, nes vien aplinkybė, kad kreditorius tam tikru bylos nagrinėjimo momentu negali įrodyti šių reikšmingų aplinkybių, negali būti pakankamas pagrindas stabdyti bylos nagrinėjimą. Be to, kaip buvo minėta pirmiau šiame nutarime, pakankamų actio Pauliana sąlygų visetas turi būti nustatomas ginčijamo sandorio sudarymo momentui ir negali būti perkeltas į išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto pabaigą; tai taip pat reikšminga sprendžiant dėl kelių kreditoriaus pasirinktų jo teisių gynimo priemonių derinimo ar įtakos viena kitos taikymui.
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto proceso baigties įtakos pagal actio Pauliana nagrinėjamos bylos procesui, yra išaiškinęs, kad, esant pradėtai, tačiau nebaigtai išieškojimo iš įkeisto turto procedūrai, negalima iš anksto spręsti, kad kreditoriaus reikalavimas nebus patenkintas iš įkeisto turto realizavimo (arba perdavimo kreditoriui administruoti). Dėl to, esant nežinomam likusiam nepatenkintam kreditoriaus reikalavimo dydžiui iki pasibaigs kitoje byloje atliekamos įkeisto turto pardavimo procedūros, turi būti sprendžiama dėl bylos pagal actio Pauliana sustabdymo (CPK 164 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Danske Bank A/S Lietuvos filialas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2011). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pasisakydamas dėl bylos sustabdymo atsižvelgiant į vykdomą išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, kasacinis teismas rėmėsi fakultatyviuoju bylos sustabdymo pagrindu – CPK 164 straipsnio 4 punktu. Tai reiškia, kad bylos stabdymas tokiose situacijose nelaikytinas privalomu; dėl to kiekvienu konkrečiu atveju turėtų spręsti bylą nagrinėjantis teismas.
Plėtodamas praktiką šiuo klausimu kasacinis teismas išaiškina, kad, sprendžiant dėl išieškojimo iš kreditoriui hipoteka įkeisto turto proceso baigties įtakos bylos pagal actio Pauliana procesui, turi būti įvertinamas tokioje byloje reiškiamų reikalavimų pobūdis: koks sandoris ginčijamas, ar ginčijama prievolė yra dali, ir pan. Šios aplinkybės yra reikšmingos, nes tokiu atveju, kai ginčijamas visas tam tikro turto perleidimo sandoris (kaip yra ir nagrinėjamu atveju – ginčijama visa dovanojimo sutartis), bet nėra reikalavimo išieškoti skolą, t. y. nėra aktualus klausimas dėl konkrečios skolos priteisimo ar jos dydžio, visas actio Pauliana ieškiniui taikyti būtinas sąlygas ir su tuo susijusias aplinkybes galima nustatyti nesprendžiant klausimo dėl kreditoriaus reikalavimo teisės skolininkui (skolos) dydžio. Taigi, šiuo atveju visas bylai pagal actio Pauliana išnagrinėti būtinas aplinkybes teismas gali nustatyti pats, todėl konstatuotina, kad nėra pagrindo bylai pagal actio Pauliana stabdyti iki priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto proceso pabaigos (CPK 164 straipsnio 4 punktas).
Dėl kitų kasacinių skundų argumentų
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo stadijų (prašymo priėmimo, prašymo nagrinėjimo, proceso atnaujinimo ir pakartotinio bylos nagrinėjimo) paskirtis, CPK 163 straipsnio 3 punkto taikymo tikslus ir sąlygas, pripažintina, jog bylos sustabdymas CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo stadijoje, kai dar neatnaujintas procesas, prieštarauja CPK 163 straipsnio 3 punktui, nedera su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. R. v. M. L., bylos Nr. 3K-3-418/2009). Dėl to atmestini kasatorių argumentai, kad šios bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas, atsižvelgus į tai, kad atsakovas inicijavo proceso atnaujinimą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo 2009 m. sausio 19 d. bei 2009 m. birželio 26 d. nutarčių. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 2 d. nutartimi prašymą atnaujinti procesą atmetė; Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 9 d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą. Taigi, klausimas dėl proceso atnaujinimo buvo išspręstas, o kasatoriai priešingų duomenų nepateikė (CPK 178 straipsnis).
Taip pat atmestini kasatorių argumentai, kad šios civilinės bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas atsižvelgiant į tai, jog 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-2-300-11. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad tik paraleliai vykstantis teismo procesas, nepriklausomai civilinis, baudžiamasis ar administracinis, gali būti privalomasis civilinės bylos sustabdymo pagrindas, bet tokiu pagrindu negali būti kitokia procesine forma vykstantis tyrimo procesas, tarp jų ir ikiteisminio tyrimo. Veiksmai, atliekami ikiteisminio tyrimo metu, nelaikytini baudžiamosios bylos nagrinėjimu, nes juos atlieka ne teismas, o BPK nustatytų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnai ir prokuroras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. UAB „Tarp kitko“, bylos Nr. 3K-3-339/2007; 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „A. J. spaustuvė“ v. E. S., byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2008">3K-3-17/2008</a>; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-8/2010; 2011 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. D. v. BUAB,,Dinavas“, bylos Nr. 3K-3-236/2011; kt.). Taigi ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu.
Spręsti dėl bylos sustabdymo fakultatyviaisiais CPK 164 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, minėta, yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Sprendžiant dėl to, ar ikiteisminis tyrimas sudaro pagrindą bylai stabdyti, turi būti atsižvelgiama į tai, kad ikiteisminio tyrimo tikslas – užtikrinti greitą, išsamų ir optimalų nusikalstamų veikų tyrimą, nukentėjusio asmens saugumą, kaltų asmenų suradimą ir jų perdavimą teismui. Asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, tačiau to paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nagrinėjant civilinę bylą turi būti įvertinami pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles kaip sudėtinė byloje esančių įrodymų dalis, leidžianti teismui konstatuoti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Litagros prekyba“ v. G. B. įmonė, bylos Nr. 3K-3-55/2012; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-242/2012; kt.). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste plenarinė sesija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į skolininkų faktiškai iš Banko gautus paskolos pinigus, vien tik ta aplinkybė, jog yra pradėtas kasatorių nurodytas ikiteisminis tyrimas, nėra pakankamas pagrindas civilinei bylai sustabdyti. Kasatorių nurodytos ikiteisminiame tyrime tiriamos aplinkybės yra abstraktaus pobūdžio ir nėra pagrįstos konkrečiais duomenimis, kurie patvirtintų, kokios konkrečios aplinkybės, susijusios su actio Pauliana sąlygų nustatymu, esančiu šios bylos nagrinėjimo dalyku, yra nustatinėjamos ikiteisminio tyrimo metu. Dėl to nėra pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimą; kasatoriai šios išvados nepaneigė (CPK 178 straipsnis).
Kasatorių argumentai, kad teismai ex officio turėjo spręsti dėl kreditavimo sutarties atitikties imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, nepagrįsti. Nors kasatoriai teisingai nurodo, jog teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNzIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-272/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-272/2011">3K-7-272/2011</a>; 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012), tačiau nagrinėjamu atveju nekonstatuota aplinkybių, kurios suponuotų teismo pareigą ex officio kvalifikuoti ginčo sutartį vartojimo sutartimi. Sutartis gali būti kvalifikuojama vartojimo kredito sutartimi tik tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. v. AB,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012; kt.). Šioje byloje teismų nustatytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčo kreditavimo sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius.
Kasatorių argumentai, kad ginčijamą sandorį jie privalėjo sudaryti, nepagrįsti. Kaip privalomas actio Pauliana kontekste gali būti vertinamas sandoris, kurio sudarymą lemia teisinė prievolė, o ne moraliniai įsipareigojimai, kuriais savo poziciją grindžia kasatoriai.
Dėl skolininkų prievolės solidarumo įtakos sprendžiant kreditoriaus teisių pažeidimo klausimą
Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dovanojimo sutartimi buvo pažeistos kreditoriaus Banko teisės, nurodydami, jog pagal kredito sutartį skolininkai yra abu atsakovai A. M. ir D. K. solidariai, t. y. Bankas turi teisę ir galimybę reikalauti visą skolą priteisti iš kiekvieno jų, todėl actio Pauliana ieškiniu ginčijama 2007 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartis, sudaryta tik vieno solidariųjų skolininkų, kreditoriaus teisių nepažeidžia.
Šie kasatorių argumentai atmestini kaip neatitinkantys solidariųjų prievolių instituto tikslo, paskirties ir esmės. Solidariųjų prievolių nustatymas – išimtinai kreditoriaus teisių gynimo priemonė, skirta maksimaliai užtikrinti kreditoriui galimybę gauti prievolės įvykdymą. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-7-364/2010; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. J. N.-A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-526/2010; 2012 m. balandžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Parex bankas v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-86/201; kt.). Taigi prievolės solidarumo įtvirtinimas skirtas kreditoriaus teisėms ginti, todėl šis turi teisę visų solidariųjų skolininkų reikalauti užtikrinti prievolių įvykdymą, t. y. siekti, kad kiekvienas skolininkų būtų pajėgus įvykdyti prievolę. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius turi teisę nevaržomai rinktis, iš kurio solidariojo skolininko, kokios prievolės dalies reikalauti, nėra pagrindo pripažinti, jog vieno tokių skolininkų sudarytas sandoris, jei juo mažinamos kreditoriaus galimybės patenkinti savo reikalavimus iš šio skolininko, nepažeidžia kreditoriaus teisių ir negali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu.
Dėl senaties termino skaičiavimo actio Pauliana atveju
Viena actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. Dėl to kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises.
Nagrinėjamu atveju actio Pauliana pagrindu ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2007 m. lapkričio 30 d., o kreditoriaus ieškinys pareikštas 2009 m. birželio 16 d. Teismai, spręsdami, kad senaties terminas nepraleistas, atsižvelgė į nustatytas aplinkybes, jog po kreditavimo sutarties nutraukimo vienašališku 2008 m. vasario 1 d. Banko pareiškimu vyko šalių derybos (2008 m. birželio 10, 26, 28 d.); jog apie ginčo dovanojimo sutartį ieškovas sužinojo 2009 m. balandžio 3 d. patikrinęs Nekilnojamojo turto registro duomenis; be to, apie savo teisių pažeidimą Bankas sužinojo nuo 2009 m. birželio 4 d., t. y. kai esant sudarytam ginčo dovanojimo sandoriui skolininkai atsisakė derybų ir pažadų padengti dalį skolos bei atnaujinti periodines įmokas pagal esmines kredito sutarties sąlygas. Kasatoriai, nesutikdami su tokiomis teismų išvadomis senaties termino klausimu, nurodo, kad teismai kreditoriaus pareigą domėtis skolininkų galimybe sumokėti skolą ir ieškinio senaties termino pradžią privalėjo sieti su kredito sutarties nutraukimo data – 2008 m. vasario 1 d.
Plenarinė sesija sprendžia, kad kasatorių argumentai neduoda pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytų aplinkybių ir laikyti ieškinio senaties terminą praleistu. Nors kasatoriai teisingai nurodo, kad ieškovas susirūpinti savo teisių gynimu turėjo nuo tada, kai skolininkai ėmė tinkamai ir laiku nemokėti įmokų pagal kredito sutartį, tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankama vertinant konkretaus kreditoriaus elgesį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog, net ir kilus nesutarimų dėl atsiskaitymų pagal sutartį, ieškovas ir skolininkai susirašinėjo, derino pozicijas, ieškojo galimybių vykdyti sutartį, ją pakeisti ar pan. Kasatoriai neginčija šio šalių bendravimo po vienašališko Banko pareiškimo apie sutarties nutraukimą. Atsižvelgiant į šias konkrečias bylos aplinkybes, laikytina, kad teismai pagrįstai ir teisėtai laikė, jog ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo suvokti nutrūkus deryboms, todėl nepraleido ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti.
Dėl žyminio mokesčio už actio Pauliana ieškinį
Žyminis mokestis, mokėtinas už actio Pauliana ieškinį, priklauso nuo to, kokio pobūdžio reikalavimu – turtiniu ar neturtiniu – turi būti laikomas šis ieškinys. Kasacinio teismo praktika aptariamu klausimu nevienoda: tam tikrais atvejais actio Pauliana pagrindu reiškiamas reikalavimas laikytas turtiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos aukštosios jūreivystės mokykla v. R. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-593/2009), kai kuriais atvejais – neturtiniu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. K. v. E. A. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-264/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-264/2011">3K-3-264/2011</a>; kt.).
Vienodindama šią praktiką ir pasisakydama dėl actio Pauliana pagrindu reiškiamo reikalavimo kvalifikavimo turtiniu ar neturtiniu, plenarinė sesija atkreipia dėmesį į tai, kad tokiu ieškiniu kreditorius iš esmės siekia pripažinti negaliojančiu tam tikro turto perleidimo sandorį ir taikyti restituciją, t. y. ginčijama sutartimi perleistą turtą grąžinti skolininko nuosavybėn, kad kreditorius galėtų iš šio turto patenkinti savo reikalavimą. Iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusio CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta, kad bylose dėl turto išreikalavimo ieškinio suma nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę. Ieškinio sumos nustatymas nesiejamas su tuo, kam grąžinamas iš atsakovo priteistinas išreikalaujamas turtas. Dėl to anksčiau buvusi kasacinio teismo praktika, pagal kurią actio Pauliana ieškinys pripažintas neturtiniu reikalavimu, atsižvelgiant į tai, kad tokio ieškinio patenkinimo atveju turtas priteisiamas ne ieškovui (kreditoriui), o skolininkui, yra ydinga ir negali būti tęsiama. Taigi actio Pauliana pagrindu reiškiamas reikalavimas laikytinas turtiniu, kurio suma nustatoma ir šis ieškinys įvertinamas pagal ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertę (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šią išvadą dėl įstatymų leidėjo valios actio Pauliana ieškinį laikyti turtiniu reikalavimu patvirtina ir nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigalioję CPK 85 straipsnio pakeitimai, nes naujame šio straipsnio 1 dalies 11 punkte tiesiogiai įtvirtinta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio suma nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Kvalifikavus actio Pauliana ieškinį turtiniu, jis žyminiu mokesčiu apmokestinamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip turtinis reikalavimas.
Atsižvelgiant į tai, atmestini kasatorių argumentai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neteisėtai reikalavimą pripažinti dovanojimo sutartį negaliojančia laikė savarankišku turtiniu reikalavimu. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl reikalavimo pagal actio Pauliana pripažinimo turtiniu ir atitinkamo žyminio mokesčio iš atsakovų priteisimo atitinka teisės aktus.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylos sustabdymą (CPK 163 straipsnio 3 punktas, 164 straipsnio 4 punktas), solidariąją skolininkų atsakomybę ir žyminio mokesčio dydį reglamentuojančias teisės normas. Vis dėlto pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė actio Pauliana sąlygas reglamentuojančias teisės normas (CK 6.66 straipsnis), spręsdami dėl kreditoriaus teisių pažeidimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), todėl neteisėtai pripažino buvus visas actio Pauliana taikymo sąlygas. Pirmiau šiame nutarime aptarti argumentai patvirtina, kad nebuvo ištirtos visos kreditoriaus teisių pažeidimui nustatyti reikšmingos aplinkybės. Atsižvelgdama į tai, plenarinė sesija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį bei taikyti restituciją, naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Dėl to naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimu. Nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti ieškovo ir kasatorių nurodomų aplinkybių, kuriomis jie grindžia ar ginčija ieškovo teisių pažeidimą, ir jų pateikiamų įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria nutraukta bylos dalis dėl skolos ir palūkanų priteisimo, paliktina nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniam teismui grąžinant bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti šalių patirtų ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų. Šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties dalis, kuriomis patenkintas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. lapkričio 30 d. A. M. ir D. M. sudarytą buto bei dalies žemės sklypo dovanojimo sutartį Nr. 1-6059 bei taikyti restituciją, ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Šią bylos dalį dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perduoti iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.
Palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimo dalis dėl 760 443,76 Lt skolos ir 11,63 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo ir byla dėl šio reikalavimo nutraukta.
Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas yra galutinis, neskundžiamas ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Egidijus Baranauskas
Gražina Davidonienė
Virgilijus Grabinskas
Sigitas Gurevičius
Birutė Janavičiūtė
Janina Januškienė
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis
Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė
Juozas Šerkšnas
Vincas Verseckas
Pranas Žeimys
