Dėl servituto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-466/2012

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-01046-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 32.1; 33 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (pranešėjas), Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. E. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. E. Ž. patikslintą ieškinį atsakovams B. V., VĮ Registrų centrui dėl pažeistų teisių atkūrimo, teisinės registracijos panaikinimo ir nuosavybės teisių pripažinimo; tretieji asmenys: A. Ž., notarė R. S., ir pagal atsakovės B. V. priešieškinį ieškovui J. E. Ž. dėl servituto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šalys yra gretutinių žemės sklypų savininkės. Ieškovas prašė teismą panaikinti šulinio, esančio Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją A. V.; pripažinti iš dalies negaliojančiomis tas 2007 m. birželio 27 d. išduotų nuosavybės ir paveldėjimo teisės liudijimų dalis, pagal kurias atsakovė B. V. paveldėjo šį kiemo statinį; pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į šulinio 1/2 dalį.

Ieškovas nurodė, kad šulinį 1974 m. statė kartu su atsakovės vyru, tačiau šis statinys pagal 1987 m. gegužės 20 d. užfiksuotus kadastro duomenis įregistruotas A. V., o vėliau – atsakovės gyvenamojo namo priklausiniu; ieškovo teigimu, ginčo statinys užima dalį jo žemės, todėl registracija atlikta be teisinio pagrindo, tačiau VĮ Registrų centras, į kurį ieškovas kreipėsi, atsisakė tenkinti prašymą panaikinti teisinę ginčo statinio registraciją nurodytiems asmenims.

Atsakovė priešieškiniu prašė pagal UAB „Toposfera“ parengtą projektą nustatyti servitutą, suteikiantį teisę naudotis ieškovo žemės sklypo 1 kv. m ploto dalimi, užimta šulinio.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad nuosavybės teisė atsiranda įstatymo nustatytais pagrindais, o teisine pastatų registracija įregistruojami nuosavybės atsiradimo ar pasikeitimo juridiniai faktai. Daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą įregistruojamos tik tuo atveju, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruotas daiktas (NTRĮ 13 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą laikomas nekilnojamojo turto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).

Dokumentų, būtinų pateikti kadastro tvarkytojui, kai prašoma į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašyti duomenis apie statinius, pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašas nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 4 dalis). Remiantis šio įstatymo aiškinamojo akto duomenimis, registruojant senus statinius (namų valdas), identifikuojami ir registruojami tik pagrindiniai pastatai, kiti tame žemės sklype esantys statiniai (suformuotoje vienoje namų valdoje) įrašomi kaip jų priklausiniai (7 punktas).

Teismas pažymėjo, kad ginčo namų valdoje esančių statinių teisinė registracija ir A. V. daiktinės teisės į juos atsakovės prašymu pirmą kartą atlikta 2007 m. birželio 6 d.; atsakovei B. V. (po paveldėjimo) – nuo 2007 m. liepos 2 d., pateikus visus būtinus dokumentus, šulinys įrašytas gyvenamojo namo priklausiniu. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad ginčo statinys laikytinas jo žemės sklypo priklausiniu. Žemė ieškovui įregistruota 2007 m. lapkričio 23 d., todėl šulinys negalėjo būti daikto, kurio nebuvo priklausinys, įregistruojant daiktines teises atsakovei. Ieškovas nustatyta tvarka neginčijo teritorinio registratoriaus atsisakymo išregistruoti atsakovės sutuoktinio ir jos daiktines teises į ginčo statinį, taip pat neįrodė, kad įgijo nuosavybės teisę į ginčo statinį CK 4.47 straipsnyje nustatytu pagrindu, o pagalba atsakovės vyrui pastatyti šulinį nesukūrė ieškovui nuosavybės teisių į ginčo statinį. Kaip išvestinius teismas atmetė kitus ieškovo reikalavimus.

Spręsdamas dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo pagrįstumo, teismas nurodė, kad šiuo atveju servitutas nėra objektyviai būtinas: kadangi šulinys yra ant sklypų ribos, tai atsakovė gali juo pagal paskirtį naudotis iš savo sklypo pusės, be to, jai centralizuotai tiekiamas vanduo, o šulinio vanduo naudojamas augalams šiltnamyje laistyti ir šuns gardui plauti.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 3 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeitė: panaikino tas sprendimo dalis, kuriomis atmestas priešieškinio reikalavimas ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Atsakovės priešieškinį teismas tenkino: nustatė servitutą, suteikiantį teisę atsakovei naudotis ieškovo žemės sklypo dalimi, kuri užimta ieškovei priklausančio šulinio; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; iš naujo paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą ieškiniu negali būti ginčijamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą registracijos teisėtumas, remiantis teisės aktų nustatytų registravimo procedūrų nesilaikymu; klausimas priskirtinas administracines procedūras vykdančių ir kontroliuojančių institucijų, taip pat administracinius ginčus sprendžiančių teismų kompetencijai. Šios bylos duomenimis, iki ieškinio pareiškimo 2011 m. balandžio 4 d. buvo atmestas ieškovo prašymas išregistruoti atsakovei nuosavybės teises į šulinį ir išaiškinta ieškovui tokio sprendimo apskundimo tvarka; ieškovas neskundė šio sprendimo. Kartu kolegija pažymėjo, kad daiktinių (nuosavybės) teisių kito asmens vardu teisinė registracija savaime nėra kliūtis įrodinėti teisių į atitinkamą daiktą egzistavimą, taigi ir šiuo atveju, pripažinus ieškovui nuosavybės teisę į dalį šulinio, būtų pagrindas tenkinti kitus išvestinius reikalavimus.

Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovas neįrodė nuosavybės teisės įgijimo CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu. Šalys neginčija, kad šulinį pastatė ieškovas ir atsakovės sutuoktinis, tačiau jos nesutaria, ar statinys buvo statomas, siekiant sukurti bendrą daiktą, ar ieškovas tik padėjo kaimynui. Aplinkybe, kad šulinys buvo statomas naudoti bendrai, ieškovas rėmėsi tik teismo posėdyje, o liudytojų parodymus, jog šulinį kurį laiką ieškovas su atsakovės sutuoktiniu naudojo bendrai, kad žiedus šuliniui pirko ieškovas, teisėjų kolegija įvertino kritiškai dėl jų neatitikties kitiems įrodymams, tarp jų – liudytojų, tvirtinusių, jog šulinys buvo statomas kaip atsakovei priklausančio namo priklausinys, parodymams. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo šioje byloje nustatytas teisiškai reikšmingas tokias aplinkybes: pirma, byloje nėra duomenų, kad šulinio statybos metu sklypų riba buvo nustatyta taip, jog šulinys patektų į abiejų sklypų teritoriją; priešingai, neginčijamai nustatyta, kad iki šulinio įregistravimo nebuvo suformuota ieškovo žemės sklypo; antra, projektavimo dokumentų duomenimis, ginčo šulinys yra gyvenamojo namo priklausinys, šis faktas užfiksuotas atsakovės Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techniniame pase; trečia, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, ieškovui priklausančiame žemės sklype yra kitas šulinys, kuris statytas panašiu metu. Nurodytų aplinkybių visuma kolegijai suponavo prielaidas abejoti ieškovo argumentu, kad vienas šulinys dviem sklypams buvo statomas siekiant sutaupyti lėšas, taip pat aplinkybe, jog šulinio žiedai, kuriuos ieškovas pirko iš įmonės, kurioje jis ir liudytojas S. M., apie šiuos nurodęs, panaudoti ginčo šuliniui statyti. Bendro naudojimosi šuliniu faktas, kurį patvirtino kai kurie teisme apklausti liudytojai, kolegijos vertinimu, neturi įtakos nuosavybės teisėms atsirasti.

Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė servituto objektyvaus būtinumo klausimą, pažymėjusi, jog reikalavimas pareikštas dėl naudojimosi ieškovo žemės sklypo dalimi, kurią užima atsakovei priklausantis šulinys, o tai reiškia, kad šio statinio buvimas ieškovo sklype savaime riboja jo galimybes naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi, taip pat kelia abejonių dėl atsakovės naudojimosi atitinkamu statiniu teisėtumo. Teisėto naudojimosi daiktu būtinumas, kolegijos vertinimu, suponavo pagrindą suteikti atsakovei daiktines teises naudotis kitam asmeniui priklausančia žemės sklypo dalimi, užimta jai priklausančio daikto. Atsakovės reikalavimą nustatyti servitutą kolegija pripažino pagrįstu ir papildomai pažymėjo, kad neturi teisinio pagrindo spręsti dėl kitokio, nei prašomas, servituto turinio (CPK 301 straipsnio 1 dalis, 312, 320 straipsniai); atsakovė apsiribojo nuostata, kad servitutas nustatytinas ieškovo sklypo daliai, kurią užima šulinys, bet ne teritorija aplink jį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo panaikinti tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimas atmestas, taip pat apeliacinės instancijos teismo nutartį visa apimtimi ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CK 4.47 straipsnio netinkamo taikymo ir teismų praktikos nuostatų nepaisymo Byloje nustačius, kad ginčo statinys sukurtas bendru kasatoriaus ir atsakovės vyro darbu, teismai privalėjo išsiaiškinti ir ištirti, kieno lėšomis vykdyti darbai ir koks buvo šių asmenų susitarimas, bet ne apsiriboti teiginiu, jog kasatorius neįrodė nuosavybės teisės į šulinį įgijimo; atsakovė, kasatoriaus vertinimu, taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių šulinio įgijimo faktą. 1987 m. gegužės 20 d. užfiksuoti atsakovės namų valdos kadastro duomenys, pagal kuriuos atlikta teisinė šulinio registracija, nelaikytini nuosavybės teisės įgijimą patvirtinančiu dokumentu ir reiškia neteisėtą šio statinio įregistravimą VĮ Registrų centre. Ginčo statinys, esantis ant šalių sklypų ribos ir užimantis didesnę kasatoriaus nei atsakovės žemės sklypo dalį, nelaikytinas atsakovės gyvenamojo namo priklausiniu (CK 4.19 straipsnis), nes nesusijęs su pagrindiniu daiktu; anksčiau nei 1976 m. pastatytas statinys kaip priklausinys įregistruotas neteisėtai, nes šulinio nenurodyta nė viename teritoriniam registratoriui pateiktų dokumentų (Statinio priėmimo naudotis 1979 m. rugsėjo 28 d. aktas, Kauno apskrities archyvo 2007 m. gegužės 23 d. pažyma Nr. (10.6)V10-2477, Kauno rajono savivaldybės administracijos Neveronių seniūnijos 2007 m. gegužės 23 d. pažyma Nr. 10-205, kt.).

Kasatoriaus teigimu, teismai neįvertino atsakovės 2007 m. rugsėjo 17 d. žemės sklypo plano, iš kurio matyti, kad šulinys eina per sklypų ribą ir užima šalių sklypų dalį, todėl 1987 m. gegužės 20 d. užfiksuoti kadastro duomenys yra neteisingi, be to, iki šulinio įregistravimo nebuvo suformuoto ne tik kasatoriaus, bet ir atsakovės žemės sklypo. Nors teismai rėmėsi atsakovės Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techninio paso duomenimis, pagal kuriuos šulinys esą užfiksuotas kaip gyvenamojo namo priklausinys, tačiau, kasatoriaus teigimu, šis dokumentas nėra tinkamas nuosavybės teisę į daiktą patvirtinantis dokumentas. Teismai nepagrįstai neįvertino bylos rašytinių įrodymų, patvirtinančių ginčo statinio statybą 1974 m., bet ne 1976 m.; pavyzdžiui, Kauno rajono savivaldybės administracijos Neveronių seniūnijos 2007 m. gegužės 23 d. pažymos Nr. 10-205 duomenimis, Neveronių seniūnijos ūkinėje knygoje Nr. 6, A. V. asmens sąskaitoje įrašyta, kad 1976 m. pastatytas namas su garažu, ūkiniais pastatais ir šiltnamiu, bet šulinio neužfiksuota. Kasatorius remiasi teismų praktikos nuostatomis, kad, nustatant kiemo statinių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, svarbu atsižvelgti į jų funkcinius ypatumus; kiemo statiniai yra pagrindiniam daiktui tarnaujantys antraeiliai daiktai (CK 4.13 straipsnis); pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį juos ištinka pagrindinio daikto likimas; nuosavybės teisė į tokį daiktą pripažintina pagrindinio daikto savininkui. Kilus ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Mūsų laikas“ v. UAB „Vorto“, bylos Nr. 3K-3-88/2005). Šulinys ant žemės sklypų ribos, nuo 1974 m. naudojamas šalių gyvenamiesiems namams aptarnauti, laikytinas jų priklausiniu.

2. Dėl CK 4.40 straipsnio, teismų praktikos nuostatų

Nepaneigus CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prezumpcijos ir neįrodžius nuosavybės teisės į kiemo statinius atsiradimo pagrindo, pagal šią normą statiniai pripažįstami žemės sklypo priklausiniais. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatoriaus žemėje esantis ginčo statinys gali būti kito savininko (atsakovės) žemės sklypo priklausinys. Jis gali priklausyti keliems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kadangi atsakovė neįrodė nuosavybės teisės į kiemo statinius atsiradimo pagrindo, tai galioja CK 4.40 straipsnio 1 dalyje nustatyta prezumpcija. Kasatoriaus gyvenamasis namas įregistruotas 1997 m. sausio 7 d., t. y. anksčiau nei atsakovei 2007 m. gegužės 23 d. įregistruoti statiniai. Pirmosios instancijos teismas, sprendęs, kad ant sklypų ribos esantis šulinys pripažintinas tik atsakovės gyvenamojo namo priklausiniu, išvados neargumentavo; kasatoriaus vertinimu, ginčo statinys turi funkcinį ryšį su abiejų šalių gyvenamuoju namu, todėl priklauso abiem bendraturčiams. Teismai šiuo klausimu nukrypo nuo esminių teismų praktikos nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. V. U. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-51/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-51/2012">3K-3-51/2012</a>).

3. Dėl 4.46 straipsnio

Byloje kilus gretutinių sklypų savininkų ginčui dėl teisių į sklypų ribą nustatančio nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės, teismai nepagrįstai netaikė CK 4.46 straipsnio. Atsižvelgiant į tai, kad šulinys buvo sukurtas ant atsakovės ir kasatoriaus žemės sklypų ribos, bendru darbu ir kasatoriaus lėšomis, turint tikslą bendrai naudoti ir nustatyti žemės sklypų ribą, taip pat tai, kad atsakovė neturi šulinio įsigijimą patvirtinančių dokumentų, laikytina, jog jis priklauso abiem šalims, juolab kad kasatorius šuliniu pagal paskirtį naudojasi nuo 1974 m. (CK 4.46 straipsnio 2 dalis). Atsakovės daiktinės teisės į ginčo statinį VĮ Registrų centre įregistruotos, pažeidžiant CK 4.46 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad teisiniai kaimyninių sklypų savininkų santykiai reguliuojami bendrosios nuosavybės teisės nuostatų (CK 4.46 straipsnio 4 dalis), o bendroji nuosavybės teisė įgyvendinama CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, be kasatoriaus sutikimo ginčo statinys negalėjo būti įregistruotas VĮ Registrų centre; apeliacinės instancijos teismas neįvertino apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu ir nepagrįstai netaikė CK 4.46 straipsnio.

4. Dėl CK 4.113, 4.126, 4.129 straipsnių netinkamo taikymo, CK 1.2 straipsnio, CPK 265 straipsnio

Bylą nagrinėję teismai pažeidė servituto teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į teismų praktikos šiuo klausimu nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-469/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-469/2008">3K-3-469/2008</a>). Šiuo atveju teismai neištyrė, ar servitutas objektyviai būtinas, ar tai įrodyta ir ar servitutas yra vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėe byloje G. C. v. A. C., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-234/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-234/2007">3K-3-234/2007</a>, Teismų praktika 28, p. 71–77). Servitutui teismo sprendimu nustatyti būtinas sąlygų visetas (CK 4.126 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. M. T. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2011">3K-3-259/2011</a>).

Apeliacinės instancijos teismas, išsprendęs servituto klausimą, pirmiausia išėjo už priešieškinio reikalavimo ribų (CPK 265 straipsnis): atsakovė nurodė, kad negali tinkamai naudotis šuliniu, todėl būtinas servitutas, tačiau kolegija išdėstė, kad reikalavimas pareikštas dėl naudojimosi kasatoriaus žemės sklypo dalimi, užimta atsakovei priklausančio šulinio, ir dėl to esą jai turi būti suteiktos tam tikros daiktinės teisės. Kasatorius teigia ir remiasi pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad atsakovė šuliniu netrukdomai gali naudotis iš savo sklypo pusės; dėl to nustatytą servitutą laiko nebūtinu, nors nurodo, jog ir tokiu atveju turėjo būti išspręstas jo atlygintinumo, kurio dydžiui turi reikšmę asmens teisės į privatų gyvenimą ribojimas, klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-257/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-257/2009">3K-3-257/2009</a>; 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. S. v. L. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-419/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-419/2011">3K-3-419/2011</a>); kasatorius taip pat pažymi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad, sprendžiant dėl savininko teisių suvaržymo ribų nustatymo, būtina laikytis Konstitucijoje įtvirtinto reikalavimo, garantuojančio savininko nuosavybės teisių apsaugą, atsižvelgiant į būtinumo ir proporcingumo reikalavimus; visais atvejais servituto teisė mažesnė už savininko teisę; teismas turi siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, vienam asmeniui kilusių problemų nespręsti kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-469/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-469/2008">3K-3-469/2008</a>; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis, priitma civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. M. T. M. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-259/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-259/2011">3K-3-259/2011</a>; kt.).

5. Dėl CPK 177, 178, 185 straipsnių pažeidimo

Bylą nagrinėję teismai vertino tik atsakovės paaiškinimus, jos kviestų liudytojų parodymus ir jai naudingus įrodymus, tačiau atmetė ir neįvertino kasatoriaus pateiktų įrodymų visumos. Kasatorius laiko netinkamai įvertintas su šulinio statyba, nuosavybės teisių į šulinį įregistravimu nutartyje išvardytų dokumentų pagrindu susijusias aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad nepagrįstai jo nenaudai įvertinta aplinkybė, jog jis turi dar vieną vėliau pastatytą šulinį; vien tik ši aplinkybė nesuponavo pagrindo prievarta atimti iš savininko nuosavybės (CK 4.93 straipsnio 2 dalis); kitas šulinys pastatytas, išaiškėjus, kad vieno šulinio vandens gali neužtekti abiem jo naudotojams. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.2 straipsnį, padaręs išvadą, kad bendro naudojimosi šuliniu faktas neturi įtakos nuosavybės teisei atsirasti; atsakovei nepateikus nuosavybės teisės į šulinį įgijimo patvirtinančių dokumentų, šis ir daiktinės teisės į jį atsakovei negalėjo būti įregistruotos, nes tokiu atveju išeitų, kad, nepriklausomai nuo to, kas daiktą sukūrė, šis yra to, kas pirmas jį įregistravo. Teismai, sprendę, kad kasatorius neįrodė nuosavybės teisių į šulinį įgijimo pagrindo, turėjo nustatyti, kokiu pagrindu ginčo statiniai priklauso atsakovei.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė B. V. prašo skundą atmesti, priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Ji nurodo, kad nuosavybės teises į šulinį įgijo paveldėdama (CK 4.47 straipsnio 2 punktas); kasatorius neginčijo statinių ir daiktinių teisių į juos registracijos atsakovės sutuoktiniui A. V., atliktos pagal šio pateiktus dokumentus, patvirtinančius, kad nuosavybės teisė į ginčo statinį įgyta CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu: pateikus 1974 m. parengtą gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos projektą, Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techninį pasą, kuriame, 1987 m. kadastro matavimų namų valdoje duomenimis, nurodyta šulinio vieta.

Šulinys negalėjo būti sukurtas bendru kasatoriaus ir atsakovės vyro darbu ir kasatorius ilgą laiko to neįrodinėjo; viena vertus, šulinio įrengimo 1976 m. metu galiojo 1964 m. CK 472, 474 straipsniai, reglamentavę bendro turto sukūrimą bendros jungtinės veiklos pagrindu. Kasatorius neįrodinėjo, kad nuosavybės teisę įgijo šiuo pagrindu. Kita vertus, bendrajai dalinei nuosavybei atsirasti būtinas ne tik bendras darbas ir bendrų lėšų panaudojimas, bet ir bendraturčių susitarimas, šiuo atveju tokio nebuvo (1964 m. CK 40, 122 straipsniai). Atsakovė sutinka su bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad kasatorius neįrodė nuosavybės teisės į ginčo daiktą įgijimo pagrindo. Ji kartu pažymi, kad iki gyvenamojo namo ir šulinio kaip priklausinio teisinės registracijos atsakovei ir kasatoriui nebuvo suformuota žemės sklypo; be to, šalių sklypai buvo formuojami ne kartą ir jų metu atsakovės vyras dėl gerų santykių su kaimynu neprieštaravo, kad jų sklypas iš (duomenys neskelbtini) gatvės pusės būtų susiaurintas nuo 22,50 iki 21,48 m; būtent dėl to šulinys ir atsidūrė ant žemės sklypų ribos. Atsakovė atmeta kasacinio skundo argumentus, kad ginčo statinys pagal CK 4.40 straipsnio 1 dalį yra žemės sklypų priklausinys; byloje teisingai nustatyta, kad atsakovės vyras šulinį pastatė (CK 4.47 straipsnio 4 punktas), o atsakovė jį paveldėjo (CK 4.47 straipsnio 2 punktas).

Šulinį įregistravus vienam savininkui, teismai pagrįstai netaikė kasatoriaus nurodytos CK 4.46 straipsnio 1 dalies nuostatos. Atsakovė taip pat prašo atmesti tuos kasacinio skundo argumentus, kuriuose keliami su servituto nustatymu ir jo atlygintinumu susiję teisės normų taikymo ir aiškinimo klausimai. Atsakovės vertinimu, kasatorius nesuinteresuotas, kad šulinys būtų prižiūrėtas ir juo pagal paskirtį naudojamasi iš jo žemės pusės; nustatytas 1 kv. m ploto servitutas nepažeis kasatoriaus teisių, be to, jis nenurodė būsimų su servituto nustatymu susijusių nuostolių ir neprašė jų atlyginti.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centras prašo skundą atmesti ir nurodo, kad byloje nustatytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai nesuponavo išvados, kad kasatorius įgijo teisę į ginčo statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu; atsakovo vertinimu, bylos duomenimis nepatvirtinama, kad kasatorius būtų rengęs šulinio projektą, o pastatytą įregistravęs namų valdoje. Atsakovas atmeta tuos kasacinio skundo argumentus, kuriuose keliami statinio teisinės registracijos neteisėtumo klausimai, ir nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė įstatymo aiškinamojo teisės akto (Vyriausybės nutarimo) nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, jog pagal pateiktus dokumentus, įregistruojant iki 1991 m. liepos 25 d. įsigytus ar pastatytus statinius (namų valdą), turėjo būti identifikuotas ir įregistruotas tik pagrindinis pastatas, kiti statiniai suformuotoje namų valdoje įrašyti kaip jo priklausiniai. Teritorinis registratorius 2011 m. balandžio 4 d. raštu atsisakė tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti ginčo statinio teisinę registraciją atsakovei ir jos sutuoktiniui, nenustatęs, kad būtų pasikeitę Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylų duomenys apie namų valdų statinius ir tai, jog ginčo statinys yra ir kasatoriui priklausančiame žemės sklype. Atsakovės namų valdoje esančių statinių Nekilnojamojo turto registre duomenys užfiksuoti pagal 1987 m. gegužės 20 d. atliktus kadastrinius matavimus, kurie nenuginčyti ir apskritai nebuvo ginčijami, todėl laikomi teisingais ir išsamiais (NTRĮ 4 straipsnis, NTKĮ 3 straipsnio 4 dalis). Kasatorius nepasinaudojo teise pirmosios instancijos teisme pakeisti ieškinio faktinį pagrindą, todėl apeliaciniame ir kasaciniame skunduose išdėstytas prašymas šulinį pripažinti jo gyvenamojoje namo priklausiniu nebegalimas (CPK 312, 347 straipsnio 2 dalis). Atsakovas atmeta kasacinio skundo argumentus dėl CK 4.40 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo; daikto savininkas sprendžia ir teikia prašymą nekilnojamojo turto įstaigai registruoti daiktą kaip atskirą nekilnojamojo turto vienetą ar kaip žemės ar kito pagrindinio daikto priklausinį. Atsakovo vertinimu, šiuo atveju netaikytina ir CK 4.46 straipsnio, nes ginčo statinio teisinė registracija atlikta teisėtai, jo savininkas nustatytas. Atsakovas taip pat nelaiko, kad byloje pažeistos proceso teisės normos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuosavybės teisių į šulinį atsiradimo pagrindo

Esminis klausimas byloje yra nuosavybės teisių į šulinį atsiradimas ir nustatymas.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrašai Nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip jie įrašyti ir išviešinti. Kartu įstatyme įtvirtinta, kad ši prezumpcija gali būti nuginčyta.

Kasatorius šią prezumpciją ginčija remdamasis tuo, kad jis šulinį 1974 m. įrengė kartu su atsakovės vyru. Vertinant kasatoriaus argumentus ir sprendžiant dėl nuosavybės teisės atsiradimą į šulinį pagrindą, darytina išvada, kad šulinys yra bendros ieškovo ir A. V. veiklos rezultatas ir dėl to jam priklauso dalis nuosavybės teisės į jį, todėl turi būti vadovaujamasi jungtinę veiklą reglamentavusiomis normomis, konkrečiai – 1964 m. Civiliniu kodeksu.

1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje (pirminėje redakcijoje) buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja bendrai veikti bendram ūkiniam tikslui pasiekti, kaip antai <...>: pastatyti ir eksploatuoti gyvenamuosius namus ir pan. Šis straipsnis 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 (Žin., 1994, Nr. 44-805) išdėstytas nauja redakcija, tačiau nagrinėjimu atveju ji yra neaktuali, nes, šalių teigimu, šulinys iškastas 1974 ar 1976 metais. Šį įstatymo norma reiškė, kad turėjo būti šalių susitarimas sukurti bendrą objektą ir tik tokiu atveju galėjo atsirasti bendroji nuosavybė. Specialios formos jungtinės veiklos sutarčiai nebuvo nustatyta, todėl ji galėjo būti sudaroma ir žodžiu, todėl sutarties sudarymą galima įrodinėti bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas iš esmės prašo pripažinti jam nuosavybės teisę į dalį turto, įgyto jungtinės veiklos su A. V. pagrindu. Taigi ieškovas turi pareigą šį nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą įrodyti (CPK 178 straipsnis). Vienas labiausiai ieškovo akcentuojamas dalykas, kaip objektyvus bendrosios nuosavybės sukūrimo įrodymas, yra tai, kad šulinys yra iškastas ant žemės sklypų ribos. Teismai ieškovo nurodomą aplinkybę tyrė. Įvertinę įrodymus, teismai konstatavo, kad šulinio buvimas ant žemės sklypų ribos savaime neįrodo, jog ieškovas ir A. V. susitarė jungtine veikla sukurti bendrą nuosavybę į jį. Teismų išvadų pagrįstumą rodo ir tai, kad šulinio kasimo metu nebuvo nustatytos sklypų ribos. Tuo metu nebuvo žemės privačios nuosavybės, todėl galima daryti išvadą, jog žemės naudotojai ne itin kreipė dėmesį į tariamas žemės sklypų ribas. Projektuojant A. V. statomą gyvenamąjį namą (T. 1, b. l. 36–39) projekte šulinys numatytas šiam būsimam statytojui. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje (T. 1, b. l. 40–42) šulinys įregistruotas taip pat A. V. vardu. Ieškovas vėliau įsirengė kitą šulinį savo žemės sklype. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino ne tik šiuos, bet ir kitus įrodymus. Ta aplinkybė, kad ieškovas naudojosi šuliniu, nėra pagrindas pripažinti jam nuosavybės teisę į jį, nes naudojimasis daiktu pagal 1964 m. CK nebuvo nuosavybės teisės į jį atsiradimo pagrindas.

Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, vadovavosi 2000 m. CK normomis, nors turėjo vadovautis 1964 m. CK normomis. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad tik neteisingas teisės normos nurodymas, kai tai neturėjo įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Microsoft Korporacijos (JAV), Symantec Korporacijos (JAV) ir kt. v. UAB,,Fima“, V. B., D. L., bylos Nr. 3k-3-132/2003; 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-105/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-105/2008">3K-3-105/2008</a>; kt.). Tokios nutarties panaikinimas taip pat neatitiktų CPK 7 straipsnyje įtvirtintų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų.

Dėl CK 4.40 ir 4.46 straipsnių taikymo

CK 4.40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip.

CK 4.46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savininkai, kurių žemės sklypai atskirti tvora, medžiais, krūmais, siena ar kitais nekilnojamaisiais daiktais, tarnaujančiais abiem sklypams ir esančiais ant sklypų ribos, turi teisę bendrai naudotis minėtais objektais, jeigu negalima nustatyti, kad šie objektai priklauso vienam konkrečiam savininkui.

Minėta, kad šulinys iškastas 1974 ar 1976 metais. Teismai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog šulinys yra bendras jo ir A. V. veiklos rezultatas ir todėl jam priklauso dalis nuosavybės teisės į jį.

Šulinys registruotas atsakovės vardu. Kol šis įrašas registre nenuginčytas, atsakovė yra šulinio savininkė ir ji turi teisę naudotis šuliniu. Kasatoriaus argumentai, kad atsakovė neturi šulinio įsigijimą patvirtinančių dokumentų, ir todėl laikytina, jog jis priklauso abiem šalims, atmestini, nes, minėta, ieškovas neįrodė nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo. Kasatoriaus motyvas, kad ieškovas naudojosi šuliniu neturi reikšmės, nes naudojimasis yra tik vienas iš nuosavybės teisės sudėtinių dalių ir nuosavybės teisių į šulinį nesukuria.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 34 straipsnį bendraturčių teisėms ir pareigoms įgyvendinti taikomos Civilinio kodekso, t. y. 2000 CK, ketvirtosios knygos normos, nepaisant to, ar tos teisės ir pareigos atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Teismai konstatavo, kad šulinys nėra bendras ieškovo ir A. V. veiklos rezultatas, todėl CK 4.40 ir 4.46 straipsnių normos negali būti taikomos.

Dėl servituto būtinumo

CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Servituto nustatymas yra daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymas, kurio pagrindas yra įstatymas, sandoris, teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama dėl servituto nustatymo atsakovų žemės sklypo daliai, siekiant užtikrinti tinkamą šulinio naudojimą. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Daugelyje kasacinio skundo motyvų kasatorius nurodo tai, kad servituto nustatymas nebuvo būtinas, ir tam pagrįsti remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, jog asmuo gali kreiptis dėl suteikimo teisės naudotis svetimu daiktu tik tada, kai be tokios teisės nustatymo jis negali normaliai įgyvendinti jam priklausančių teisių. Teismų praktikoje akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-246/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. C. v. A. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzQvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-234/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-234/2007">3K-3-234/2007</a>; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Naujieji Berniūnai“, Ž. B., D. M. v. J. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-157/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-157/2009">3K-3-157/2009</a>).

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šulinio vandenį atsakovė naudoja. Nustatytas 1 kv. m dydžio ploto žemės servitutas. Kasatorius, prašydamas nustatyti jam nuosavybės teises į šulinį, tokiu prašymu netiesiogiai išreiškia, jog šulinio dalis, esanti jo žemės sklype, jam nėra kliuvinys. Taigi servitutas yra būtinas ir jis nustatytas pagrįstai, nes nesukelia didelių nepatogumų ieškovui CK 4.113 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas atmeta kasatoriaus argumentus, kad servituto nustatymas nebuvo būtinas, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Taigi, kasacinis teismas konstatuoja, kad teismai tinkamai taikė materialiąsias įstatymų normas, reglamentuojančias servitutų nustatymą, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-526/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-526/2009">3K-3-526/2009</a>; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2010">3K-3-206/2010</a>; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-35/2011">3K-3-35/2011</a>; kt.). Teisėjų kolegija, vertindama kasatoriaus argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti kasatoriaus nurodytų proceso teisės normų pažeidimo, nes teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, o tai, kad nebuvo priimtas ieškovui palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Daugelis kitų kasacinio skundo argumentų yra susiję tik su fakto klausimais, vienokių ar kitokių aplinkybių vertinimu ar įrodymų pakankamumu. Neanalizuodamas kiekvieno iš kasaciniame skunde nurodytų argumentų, kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą (CPK 176, 185 straipsniai), nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir pakankamai motyvavo savo sprendimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis), todėl šios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės 2012 m. lapkričio 6 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 86,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Jos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Atsakovė advokatei už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą sumokėjo 1600 Lt. Atsakovei atstovaujanti advokatė dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, rašė apeliacinį skundą, todėl bylos aplinkybės jai buvo žinomos. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas atsakovei ir ieškovo priteistina 800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. E. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei B. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus) Lt advokatės pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo J. E. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 86,35 Lt (aštuoniasdešimt šešis litus 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Algis Norkūnas

Juozas Šerkšnas