Civilinė byla Nr. e3K-3-69-313/2019
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02888-2017-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.11.1; 3.2.4.11.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos ieškinį atsakovui A. V. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir atsakovo A. V. priešieškinį ieškovei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai dėl patalpų pripažinimo gyvenamosiomis, trečiasis asmuo Neringos savivaldybės administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuomos sutarties kvalifikavimą, nutraukimą ir nuomininko iškeldinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija (toliau – ir Direkcija) prašė nutraukti 2000 m. birželio 12 d. Negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį (toliau – nuomos sutartis), sudarytą su atsakovu A. V., ir įpareigoti atsakovą per šešis mėnesius perduoti ieškovei negyvenamąsias patalpas.
3. Ieškovė nurodė, kad šalys 2000 m. birželio 12 d sudarė nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovui buvo išnuomotas 40,30 kv. m bendro ploto pastatas – pirtis (toliau – ginčo patalpos). Nuomos terminas nustatytas nuo 2000 m. birželio 12 d., bet ne ilgiau kaip iki negyvenamųjų patalpų įtraukimo į privatizavimo programą.
4. Ieškovė 2016 m. spalio 7 d. raštu Nr. S1-750 (1.15) kreipėsi į atsakovą, siūlydama geranoriškai nutraukti negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kadangi, pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkymo planas) 9.2.3.7 punktą, Gintaro įlankos pietinėje dalyje turi būti įrengtas Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų ir administracinis centras. Nurodyta, jog planuojama, kad šį centrą sudarys apie 1300 kv. m dydžio pastatų kompleksas. Pagal Tvarkymo plano 9.2.3.6 punktą būtina parengti Gintaro įlankos ir jos aplinkos detaliojo plano koncepciją pagal saugomos vietovės – istorinio draustinio – kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano reikalavimus.
5. Ieškovė nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 21 d. Neringos savivaldybės tarybos nutarimu Nr. T-164 buvo patvirtintas Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrasis planas (toliau – ir Bendrasis planas), pagal kurį Gintaro įlankos teritorija patenka į 23 zoną, t. y. konservacinio prioriteto zoną, kurios prioritetinis naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorija; naudojimo turinys – administracinių pastatų, gintaro gavybos muziejaus bei valstybės įstaigų pastatų statyba; lankytojų centro ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, muziejinės ekspozicijos sklypai. Kadangi žemės sklypas, esantis Gintaro įlankoje, kuriame yra ginčo patalpos su atsakovui nuomos teise perduotomis negyvenamosiomis patalpomis, patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, todėl jam taikytini teisės aktai, nustatantys Kuršių nerijos nacionalinio parko, kaip saugomos teritorijos, režimą.
6. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas pažeidė nuomos sutarties 5.1 punktą naudoti negyvenamąsias patalpas tik pagal tiesioginę jų paskirtį, griežtai laikytis šios paskirties patalpoms keliamų reikalavimų – atsakovas naudoja jam išnuomotas patalpas ne pagal paskirtį, t. y. negyvenamosios paskirties patalpose atsakovas gyvena. Ieškovė mano, kad, atsakovui nevykdant nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, turi teisę nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, jeigu nuomininkas naudojasi turtu ne pagal sutartį ar turto paskirtį.
7. Priešieškiniu atsakovas prašė pripažinti, kad ginčo patalpos atitinka gyvenamosioms patalpoms keliamus reikalavimus, o 2000 m. birželio 12 d. su ieškove sudaryta šių patalpų nuomos sutartis yra gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis.
8. Atsakovas nurodė, jog nuomos sutartimi suteiktos pirties patalpos buvo apleistos, avarinės būklės, netinkamos gyventi, o jų plotas buvo per mažas atsakovo šeimai, todėl jis su ieškove susitarė, kad savo sąskaita atliks patalpų kapitalinį remontą, patalpos bus perduotos privatizuoti ir atsakovui bus suteikta galimybė jas įsigyti lengvatinėmis sąlygomis. Atsakovas 1999 m. suremontavo patalpas, įrengė inžinerinius tinklus, sutvarkė stogą, pakeitė duris, langus, atliko kitus vidaus remonto darbus, dėl kurių patalpos atitinka visus gyvenamosios patalpoms keliamus reikalavimus, tapo tinkamos gyventi. Patalpose nuo nuomos sutarties sudarymo iki šiol atsakovas su šeima nuolat gyvena, daugiau kaip 17 metų besitęsiantys nuomos santykiai sukūrė pagrįstus lūkesčius, kad, teisėtai gyvenant ginčo patalpose, tarp šalių susiklostė gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai. Atsakovas nurodė, jog kelis kartus kreipėsi į ieškovę, prašydamas įvertinti atliktus darbus, juos įteisinti bei imtis veiksmų dėl patalpų paskirties pakeitimo, papildyti nuomos sutartį dėl patalpų paskirties pakeitimo ir kt., tačiau ieškovė šių prašymų netenkino.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
9. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė.
10. Teismas sprendė, kad ginčo patalpos pripažintinos atsakovo būstu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme, todėl ginčo nuomos sutarties nutraukimui taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštosios knygos XXXI skyriaus normos. Nustatyta, kad ginčo nuomos sutartimi atsakovui buvo perduotos negyvenamosios paskirties patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į Valstybinį ir visuomeninį butų fondą, konstatavo, kad ginčo patalpa negalėjo būti privatizavimo objektas (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnis). Šios teisės normos įtvirtino principą, kad šeimos apsirūpinimas gyvenamuoju būstu lengvatinėmis sąlygomis užtikrinamas vieną kartą. Atsakovas lengvatinėmis sąlygomis pagal 1994 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį buvo įsigijęs butą (duomenys neskelbtini), kur iki šiol deklaruota jo gyvenamoji vieta, todėl, kartą pasinaudojus teise apsirūpinti gyvenamuoju plotu, nepagrįstais laikytini atsakovo argumentai, jog jis turėjo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius toliau naudotis ginčo patalpa. Teismas pažymėjo, kad, bylos duomenimis, nustatyta, jog atsakovas yra įtrauktas į Neringos savivaldybės asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašą, tačiau jam pasiūlyto socialinio būsto atsisakė.
11. Teismas pažymėjo, kad atsakovui, kaip ilgamečiam Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojui (dirbo iki 2015 m.), neabejotinai buvo žinoma, jog 2012 m. rugsėjo 21 d. Neringos savivaldybės tarybos nutarimu Nr. T-164 buvo patvirtintas Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrasis planas, pagal kurį Gintaro įlankos teritorija patenka į 23 zoną, t. y. konservacinio prioriteto zoną, kurios prioritetinis naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorija.
12. Nuomos sutarties 5.4 punkte nustatyta be nuomotojo raštiško sutikimo neperplanuoti ir nepertvarkyti nuomojamų negyvenamųjų patalpų ar jų dalies, išskyrus patalpų remonto darbus. Byloje nustatyta ir atsakovas pripažįsta, kad šių sutarties nuostatų nesilaikė, pirties pastato patalpas perplanavo, pertvarkė, įsirengdamas atskirus miegamuosius kambarius, virtuvės ir kt. patalpas, nors tam neturėjo nei ieškovės rašytinio sutikimo, nei įgaliotų institucijų leidimų (suderinimų). Dėl to teismas konstatavo, jog pagrįstas yra ieškovės reikalavimas nutraukti nuomos sutartį dėl atsakovo padarytų nuomos sutarties sąlygų pažeidimo, nes tokie atsakovo veiksmai nesuderinami su viešuoju interesu – naudoti Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją griežtai laikantis teritorijų planavimo dokumentų nuostatų (CK 6.611 straipsnis).
13. Kadangi ginčo patalpų atsakovui suteikimas buvo susijęs su darbo santykiais, todėl, 2015 m. atsakovui (nuomininkui) nutraukus darbo santykius su nuomotoju (ieškove), gyvenamosios patalpos nuomos mokestis turi būti nustatomas kaip komercinėmis sąlygomis išnuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis (CK 6.604 straipsnio 2 dalis, 6.583 straipsnio 4 dalis), o nuomos sutarties nutraukimui turi būti taikomas CK 6.614 straipsnis. Teismas nurodė, jog ieškovė 2016 m. spalio 7 d. raštu Nr. S1-750 (1.15) informavo atsakovą – nuomininką – apie ginčo sutarties nutraukimą, pasiūlė šalių susitarimu sutartį nutraukti nuo 2016 m. lapkričio 7 d. Teismas taip pat pažymėjo, jog byla teisme nagrinėjama dešimt mėnesių, taigi apie nuomos sutarties nutraukimą atsakovas informuotas ilgiau nei nustatytą laiką.
14. Teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio, nurodė, kad patalpų paskirties keitimo viešame registre veiksmų inicijavimo teisę iš esmės turi tik tokio nekilnojamojo daikto savininkas. Atsakovo teiginiai, kad ginčo patalpos dėl jo atliktų rangos darbų yra iš esmės pritaikytos nuolat gyventi ir panašios į gyvenamąsias patalpas, teismo vertinimu, yra nepagrįsti įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), todėl nekeičia šių patalpų, pastato, kuriame yra patalpos, negyvenamosios paskirties statuso ir teisinės padėties, apibrėžtos Nekilnojamojo turto registre. Pažymėta, kad reikalavimas dėl ginčo patalpų pripažinimo gyvenamosiomis iš esmės prieštarauja Nekilnojamojo turto registre esantiems įregistruotiems ginčo nekilnojamojo daikto – pirties pastato ir žemės sklypo, kuriame yra ginčo pastatas, duomenims. Pastato paskirtis yra nustatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymų, šie duomenys yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, juos pakeisti galima tik atitinkama tvarka pakeitus žemės sklypo ir pastato paskirtį tai reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
15. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą, 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.
16. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, ginčo patalpas pagrįstai pripažinęs atsakovo būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, ginčo patalpų nuomos sutarties nutraukimui taikė CK šeštosios knygos XXXI skyriaus normas. Tačiau kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas nuomos sutartį nutraukti pagal CK 6.611 straipsnį (vienas iš pagrindų) – atsakovui pažeidus nuomos sutarties sąlygas. Nors nuomos sutarties 5.1 punkte ir nurodyta, kad nuomininkas privalo negyvenamąsias patalpas naudoti tik pagal tiesioginę jų paskirtį, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojo V. P. parodymai leido spręsti, jog nuomos sutarties sudarymo tikslas buvo gyvenamųjų patalpų nuoma. Tą aplinkybę, kad ieškovei anksčiau nei iki 2014 m. tapo žinoma, jog atsakovas patalpas naudoja kaip gyvenamąsias, įrodo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi04MjY4LTc2OS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-8268-769/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-8268-769/2012">2-8268-769/2012</a> nustatytos aplinkybės, kuriomis proceso metu rėmėsi atsakovas. Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimo nustatyta, jog Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyresnysis specialistas 2010 m. birželio 16 d. atliko statybos patikrinimą ginčijamose patalpose ir nustatė savavališkos statybos faktą, t. y. kad prie ginčijamo pastato pristatyta veranda. Šioje civilinėje byloje kaip atsakovė buvo patraukta Direkcija.
17. Kolegija konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog, nutraukus darbo sutartį, buvo sudaryta kita nuomos sutartis, nustatanti gyvenamosios patalpos nuomos mokestį CK 6.583 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį vadovaujantis CK 6.614 straipsniu.
18. Pažymėta, kad tarp šalių susiklosčiusių santykių specifiškumą šiuo atveju lemia ir sutarties objekto išskirtinumas, t. y. ginčo patalpa yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, kurioje tiek Vyriausybės, tiek vietos savivaldos priimtais nutarimais turi būti įgyvendinti Tvarkymo bei Bendrojo plano sprendiniai užtikrinant viešuosius interesus. Ieškovės tikslas nutraukiant ginčo nuomos sutartį buvo ne ketinimas toliau nuomoti gyvenamąsias patalpas ar vykdyti kitas funkcijas ginčijamose patalpose, bet būtent siekis įgyvendinti Tvarkymo bei Bendrojo plano sprendiniais viešųjų interesų užtikrinimą. Dėl to kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį vadovaujantis CK 6.610 straipsniu.
19. Kolegija konstatavo, kad gan ilgas laikas (nuo 2002 m. iki 2016 m.), kurio metu nebuvo pakeista ginčijamų patalpų teisinė paskirtis, patvirtinti Tvarkymo ir Bendrasis planai, atsakovui siūlomos kitos patalpos (kurių jis atsisakė) leido atsakovui suprasti, jog ginčijamų patalpų teisinė paskirtis nebus pakeista, todėl nepagrįstu laikytas atsakovo argumentas dėl teisėtų lūkesčių įgyti ginčijamas patalpas kaip gyvenamąsias asmeninės nuosavybės teise. Nustatyta, kad atsakovas lengvatinėmis sąlygomis (Butų privatizavimo įstatymo pagrindu) 1994 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi buvo įsigijęs butą (duomenys neskelbtini), vėliau šį pardavė. Kolegija pažymėjo, kad atsakovui buvo pasiūlytos kitos tarnybinės gyvenamosios patalpos (2010 m. birželio 10 d.), tačiau šių jis atsisakė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuota, kad tai, jog atsakovas jau anksčiau pasinaudojo lengvatine galimybe įsigyti gyvenamąsias patalpas, iškeldinant jį iš ieškovei priklausančių ginčijamų patalpų, anksčiau suteikta lengvata įsigyti būstą laikytina pakankama kompensacija.
20. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teismo sprendimu negalima pakeisti pastato paskirties, nes toks pakeitimas galimas pakeitus žemės sklypo ir pastato paskirtį tai reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Kasaciniu skundu atsakovas A. V. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Teismai vadovavosi išimtinai viešuoju interesu ir neįvertino to, kad patalpų panaudojimas viešiesiems poreikiams nereiškia, kad atsakovo ir kartu su juo gyvenančių šeimos narių teisė į būstą dingsta po šio valstybės sprendimo. Valstybė, gyvenamąjį būstą paimdama viešiesiems poreikiams tenkinti, privalo užtikrinti teisę į būstą suteikdama atsakovui kitą gyvenamąją patalpą. Atsižvelgdami į tai, kad ginčo patalpos atsakovui buvo suteiktos kaip tarnybinės, t. y. kaip gyvenamosios patalpos Direkcijos darbuotojui, teismai šiuo atveju privalėjo taikyti CK 6.616 straipsnio nuostatas.
21.2. Teismai neįvertino aplinkybės, kad Tvarkymo plano 9.2.3.6 punkte konstatuojama, jog būtina parengti Gintaro įlankos ir jos aplinkos detaliojo plano koncepciją pagal saugomos vietovės – kultūrinio draustinio – kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano reikalavimus, o tai reiškia, kad tolesnis ginčo patalpų likimas (jų rekonstrukcija, nugriovimas ar paskirties pakeitimas) turi būti nurodytas parengtuose ir patvirtintuose Gintaro įlankos detaliojo plano sprendiniuose. Tik detalusis planas, o ne Tvarkymo ar Bendrasis planai, ir būtų pagrindinis teritorijų planavimo dokumentas, leidžiantis teigti, jog tik tokia, o ne kitokia teritorijos planavimo paskirtis, naudojimo būdas yra nustatytas šioje vietovėje. Tačiau Gintaro įlankos detalusis planas buvo pradėtas rengti dar 2015 m. liepos 15 d. Neringos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. V13-375 „Dėl Gintaro įlankos teritorijos, Juodkrantėje, Neringa, rytinės dalies detaliojo plano teritorijų planavimo“, tačiau iki šiol jis nėra patvirtintas. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad teritorijai, kurioje yra patalpos, pagal Bendrąjį planą priskirtinos ne tik konservacinės paskirties žemės plotai, bet ir gyvenamosios teritorijos (gyvenamųjų namų statybos) bei visuomeninės paskirties teritorijos, o tai reiškia, kad ir šioje teritorijoje gali būti gyvenamąją paskirtį turinčių statinių, kuriems gali būti priskirtos ir ginčo patalpos.
21.3. Teisėti atsakovo lūkesčiai buvo susiję ne tik su patalpų paskirties pakeitimu ir privatizavimu, bet ir su valstybės prisiimtu įsipareigojimu jam suteikti kitą gyvenamąją patalpą tokiu atveju, jei valstybė nuspręstų jį iškeldinti iš gyvenamojo būsto. Tokia teisė turi būti suteikta atsakovui taip pat nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 24 straipsniuose bei Konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintos teisės į nuosavybę.
21.4. Teismų sprendimai sukūrė pareigas ne tik atsakovui, bet ir kartu su juo gyvenantiems jo sutuoktinei bei nepilnamečiam sūnui, nes, praėjus procesiniuose sprendimuose nustatytam terminui, ne tik atsakovas, bet ir kartu su juo gyvenantys šeimos nariai bus priversti išsikraustyti. Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas, gindamas nepilnamečio sūnaus interesus, prašė įtraukti į procesą kaip trečiąjį asmenį Vaiko teisių apsaugos tarnybą, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Tai reiškia, kad viso proceso metu nei atsakovo sutuoktinė, nei jo sūnus nedalyvavo teisminiame bylos nagrinėjime ir dėl jų materialiųjų teisių bei pareigų buvo nuspręsta jiems nedalyvaujant.
22. Ieškovė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija atsiliepimu į atsakovo A. V. kasacinį skundą prašo jo netenkinti ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
22.1. Pažymėta, kad ginčo patalpos yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, jas Direkcija valdo patikėjimo tvarka. Valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas, disponuojamas taip, kad tenkintų tik kurios nors vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesus ar poreikius, jeigu tai neatitinka viešojo intereso ir visuomenės poreikių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovo veiksmai perplanuojant, pertvarkant patalpas yra nesuderinami su viešuoju interesu Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją naudoti griežtai laikantis teritorijų planavimo dokumentų nuostatų. Pagrįstai spręsta, kad ieškovės tikslas yra ne toliau nuomoti patalpas, bet įgyvendinti Tvarkymo ir Bendrojo planų sprendinius užtikrinant viešuosius interesus.
22.2. Atsakovas nepagrįstai remiasi CK normomis, reglamentuojančiomis tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos teisinius santykius. Kai pasibaigia darbo santykiai, tai išnyksta ir teisinis pagrindas naudotis tokiomis patalpomis. Jeigu asmenys iš tarnybinių patalpų neišsikelia, atsiranda pagrindas juos iškeldinti. Nuomos sutartyje nebuvo įtvirtinta CK 6.616 straipsnyje nurodytų sutarties nutraukimo pagrindų. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad atsakovų šeima yra socialiai remtina, todėl teismai neturėjo pagrindo konstatuoti, jog iškeldinimo atveju asmenys turi būti aprūpinti kita gyvenamąja patalpa. Be to, atsakovas lengvatinės sąlygomis 1994 m. gruodžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo butą, vėliau jį pardavė. Teisė naudotis tarnybine gyvenamąja patalpa nulemta tam tikros aplinkybės, būtinybės eiti tas pareigas, dėl kurių ir buvo suteiktas atitinkamas tarnybinis butas. Negrįžęs į tarnybą nuomininkas po darbo sutarties nutraukimo turi vykdyti tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį ir, pasibaigus tarnybos laikui, turi kartu su šeima išsikelti iš nuomojamų gyvenamųjų patalpų, o jei neišsikelia, pagal CK 6.620 straipsnį turi būti iškeldinti, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos.
22.3. Pažymėta, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, tai yra visuotinai žinomas faktas. Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje galioja Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702, ir Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrasis planas, patvirtintas Neringos savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. T-164, pagal kurį ginčo patalpų teritorija yra įtvirtinta kaip visuomeninės paskirties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTg2LTY4NC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-186-684/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-186-684/2018">e3K-3-186-684/2018</a> taip pat nurodė, kad valstybės galimybė kultūrinę vertybę padaryti prieinamą visuomenei, užtikrinti tinkamą jos išsaugojimą, priežiūrą ir dėl to nuomininkės teisės naudotis šiuo būstu praradimas laikytinas teisėtu ir būtinu visuomenės interesams.
22.4. Tos aplinkybės, kad gan ilgą laiką nebuvo pakeista ginčijamų patalpų teisinė paskirtis, buvo patvirtinti Tvarkymo ir Bendrasis planai, atsakovui siūlomos kitos patalpos, leido atsakovui suprasti, kad ginčijamų patalpų teisinė paskirtis nebus pakeista, todėl nepagrįstas argumentas dėl lūkesčių įgyti patalpas kaip gyvenamąsias asmeninės nuosavybės teise.
22.5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad atsakovo, jo sutuoktinės ir jų sūnaus gyvenamoji vieta deklaruota adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. ne ginčo patalpose (duomenys neskelbtini). Dėl to teismas pagrįstai laikė, kad ginčo išsprendimas įtakos atsakovo sutuoktinei ir jų sūnaus interesams neturės. Tai, kad atsakovo, jo sutuoktinės ir jų sūnaus gyvenamoji vieta deklaruota kitu adresu nei ginčo patalpos, patvirtinta bylos medžiaga ir ginčo dėl to byloje nėra. Pažymėta, kad atsakovas A. V. yra įtrauktas į Neringos savivaldybės asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašą. Atsakovui A. V. 2014 m. gruodžio 12 d. buvo pateiktas siūlymas išsinuomoti savivaldybės socialinį būstą, šio pasiūlymo jis atsisakė 2014 m. gruodžio 17 d. Tėvų pareiga yra rūpintis savo vaikais bei sudarant sandorius elgtis apdairiai ir apgalvotai. Dėl to atsakovas, parduodamas privatizuotą butą, o vėliau atsisakydamas savivaldybės pasiūlymo išsinuomoti savivaldybės socialinį būstą, pats nesielgė tinkamai ir atsakingai, kad užtikrintų savo vaiko gerovę.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ginčo patalpų atitikties būsto sąvokai
23. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nagrinėjamoje byloje keliamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į būsto neliečiamybės gerbimą) nuostatų aktualumo, pažymi, kad bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.).
24. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos standartais, formuojamais būsto netekimo bylose, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą ir ar ši teisė ribojama. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata, sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz., 1978 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Wiggins prieš Jungtinę Karalystę; 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Gillow prieš Jungtinę Karalystę; 1996 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Buckley prieš Junginę Karalystę).
25. Be to, būsto koncepcija neapsiriboja teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ar būstu, kurio savininkai ar nuomininkai yra pareiškėjai, tačiau ja gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne jo vardu (žr., pvz., 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141). Ši koncepcija taip pat gali apimti ilgai trunkantį gyvenimą giminaičiui priklausančioje patalpoje (žr. 1997 m. lapkričio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Mente ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 23186/94, par.73).
26. Pagal EŽTT jurisprudenciją būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka įsteigta ir užimta patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Taigi, patalpų atitiktis būsto sąvokai nustatoma pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-444-403/2018, 33 punktas; 2018 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTg2LTY4NC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-186-684/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-186-684/2018">e3K-3-186-684/2018</a>, 30 punktas).
27. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko direktoriaus 2000 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 28 (toliau – Įsakymas Nr. 28), be kita ko, nurodyta (duomenys neskelbtini) A. V. leisti naudotis ūkiniu pastatu su priestatu pastate, kurio plotas 40,30 kv. m, esančiame (duomenys neskelbtini). Šio įsakymo 2 dalyje nurodyta, kad nuomos sutartis įpareigojama parengti Rekreacijos ir architektūros skyriui kartu su vyr. finansininke. Įsakymo Nr. 28 pagrindu 2000 m. birželio 12 d. Kuršių nerijos nacionalinis parkas su A. V. sudarė negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos sutartį, kuria nuomininkui buvo perduota teisė naudoti negyvenamuosius pastatus ar patalpas (duomenys neskelbtini), savo lėšomis įsirengiant patalpas. Remiantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo pastatas yra pirties pastatas, kurio paskirtis yra kitos paskirties negyvenamoji patalpa. Šiame pastate yra krosninis šildymas, vietinis vandentiekis ir nuotekų šalinimas.
28. Taigi, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastatas yra pirtis ir jam nustatyta kita paskirtis, nors pagal faktinę situaciją jame esančiose ginčo patalpose buvo gyvenama. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas ginčo patalpose gyveno ilgą laiką, jis pats patvirtino, jog pirties pastato patalpas perplanavo, pertvarkė, įsirengdamas atskirus miegamuosius kambarius, virtuvės patalpas ir kt. Byloje buvo pateiktos 2002–2003 m. PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodytas mokestis už buto nuomą atitinkamu laikotarpiu. Iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimo bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyresnysis specialistas 2010 m. birželio 16 d. atliko statybos patikrinimą ginčijamose patalpose ir nustatė savavališkos statybos faktą, t. y. kad prie ginčijamo pastato pristatyta veranda. Šioje civilinėje byloje atsakovė buvo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, o trečiasis asmuo – A. V. ir, remiantis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, jis pats patvirtino, kad išnuomotame pastate gyvena nuolat, o veranda pastatyta 2001–2002 m.
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus būsto sąvokos kriterijus, sprendžia, kad šiuo atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo pakankamą ir tęstinį ryšį su ginčo patalpa, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai ginčo patalpas pripažino būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme.
Dėl naudojimosi ginčo patalpomis santykių teisinio kvalifikavimo
30. Siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pirmiausia svarbu tinkamai kvalifikuoti ginčo santykius ir nustatyti, kokios materialiosios teisės normos jiems taikytinos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzUtNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-475-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-475-684/2015">3K-3-475-684/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDE0LTcwNi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-414-706/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-414-706/2016">e3K-3-414-706/2016</a>, 16 punktas).
31. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, kad atsakovas gyveno patalpose, kurios turi būsto statusą Konvencijos 8 straipsnio prasme, sprendė, jog tarp ginčo šalių susiklostę nuomos santykiai kvalifikuotini kaip gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai, kuriems taikomos gyvenamosios patalpos nuomos sutarties taisyklės (CK XXXI skyrius).
32. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria nuomotojas įsipareigoja gyvenamąją patalpą suteikti už mokestį nuomininkui laikinai valdyti ir ją naudoti gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (CK 6.576 straipsnis). Taigi nuomos sutartis atlygintinė, išnuomojama patalpa turi aiškią paskirtį – ji turi būti naudojama gyvenimui.
33. Pagal gyvenamosios patalpos nuomos sutarčių sudarymo pagrindus šios sutartys gali būti nekomercinės, t. y. kai įgyvendinant valstybės socialinę politiką pagal valstybės ar savivaldybės institucijų sprendimą sudaromos atitinkamos nuomos sutartys, taip pat įmonėms, įstaigoms, organizacijoms priklausančios patalpos išnuomojamos jų darbuotojams kolektyvinėje sutartyje ar darbuotojų susitarimu nustatytais pagrindais ir tvarka, ir komercinės, kai įmonių, įstaigų ar organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis (siekiant pelno) nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos šalių susitarimu. Komercinėmis sąlygomis sudaromomis gyvenamosios patalpos nuomos sutartimis visuomet siekiama gauti pelno (CK 6.577 straipsnio 2 dalis), o nuomos mokesčio dydis nustatomas pagal CK 6.583 straipsnio 4 dalies taisykles.
34. Konkrečios gyvenamosios patalpos nuomos sutarties identifikavimas ir nustatymas, ar sutartis sudaryta komercinėmis ar nekomercinėmis sąlygomis, yra reikšmingas dėl to, kad skiriasi šių sutarčių nutraukimo tvarka. Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas pasireiškia abiejų ar vienos iš sutarties šalių veiksmais, dėl kurių baigiasi teisiniai nuomos santykiai ir nuomininkas praranda teisę valdyti gyvenamąją patalpą ir ją naudoti gyvenimui. Vienašalis gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas galimas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Pagal bendrąją taisyklę gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimas, taip pat fizinių asmenų iš gyvenamųjų patalpų iškeldinimas galimas teismo tvarka (CK 6.610 straipsnis).
35. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai skirtingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius gyvenamosios patalpos nuomos teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo patalpos atsakovui buvo suteiktos dėl bylos šalis siejusių darbo santykių, o 2015 m. nutraukus darbo santykius tarp šalių, gyvenamosios patalpos nuomos mokestis buvo nustatomas kaip komercinėmis sąlygomis išnuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis (CK 6.604 straipsnio 2 dalis, 6.583 straipsnio 4 dalis). Dėl to nuomos sutarties nutraukimui teismas taikė CK 6.614 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad sudaryta nekomercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis savaime, be sutarties pakeitimo nepasikeičia į nuomos komercinėmis sąlygomis sutartį. Nustačius, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nebuvo nuomojamos komercinėmis sąlygomis, CK 6.614 straipsnio nuostatos tokiai sutarčiai netaikytinos. Dėl to kolegija sprendė, kad, byloje nesant įrodymų, jog, nutraukus atsakovo darbo sutartį, buvo sudaryta kita nuomos sutartis, įtvirtinanti gyvenamosios patalpos nuomos mokestį CK 6.583 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį vadovaujantis CK 6.614 straipsniu.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CK 6.577 straipsnio 2 dalimi, įmonių, įstaigų ar organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis (siekiant pelno) nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos šalių susitarimu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo nuomos sutartis buvo sudaryta remiantis Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktoriaus 2000 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 28, atsakovui, kaip Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos (duomenys neskelbtini), suteikiant ginčo patalpas dėl jo darbo santykių, bet ne siekiant pelno.
37. Pažymėtina, kad vertinant, ar gyvenamosios patalpos yra nuomojamos komercinėmis sąlygomis, turi būti nustatoma ir pagal nuomos sutarties sąlygas dėl nuomos mokesčio, kuris, esant nuomai komercinėmis sąlygomis, nustatomas pagal CK 6.583 straipsnio 4 dalies taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-515/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-515/2008">3K-3-515/2008</a>). Ginčo nuomos sutarties 1.1 punkte įtvirtinta, kad mokama metinė amortizacinių atskaitymų suma; 6 punkte nurodyta, kad nuomininkui, kuris negyvenamąsias patalpas nuomoja ilgiau kaip vieną kalendorinį pusmetį, nuomos mokestį nuomotojas perskaičiuoja kiekvieno kalendorinio pusmečio pradžioje. Nustatant einamojo pusmečio patalpų nuomos dydį, praėjusį kalendorinį pusmetį nuomininkui priskaičiuotas nuomos mokestis perskaičiuojamas – jis indeksuojamas Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės praėjusiam kalendoriniam pusmečiui nustatytu bendruoju vartojimo kainų indeksu, jeigu šis ne mažesnis kaip 1,1. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos 2000 m. spalio 18 d. rašte nurodyta, kad atsakovo nuomojamo buto nuomos kaina mėnesiui – 13,11 Lt. Šiame rašte atsakovas nurodė, kad sutinka, jog ši suma būtų išskaičiuota iš jo atlyginimo. Remiantis byloje pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, 2002 m. liepos–gruodžio mėn. ir 2003 m. sausio–kovo mėn. bei spalio–gruodžio mėn. atsakovas už buto nuomą su mokesčiais mokėjo po 13,11 Lt per mėnesį. Apie vėlesnius atsakovo nuomos mokesčio mokėjimus duomenų byloje nepateikta. Taigi šiuo atveju negalima vertinti, kad tokiu nuomos mokesčio dydžiu yra siekiama gauti pelno, priešingai, galima manyti, kad patalpos nuomotos lengvatinėmis sąlygomis.
38. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, jog 2015 m. rugsėjo 29 d. nutraukus atsakovo darbo sutartį, buvo sudaryta kokia nors kita nuomos sutartis nustatanti ginčo gyvenamosios patalpos nuomos mokestį CK 6.583 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Dėl to sutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jog šalių sudaryta nekomercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis per se (savaime), be sutarties pakeitimo nepasikeičia į nuomos komercinėmis sąlygomis sutartį. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šalių sudaryta sutartis negali būti vertinama kaip komercinė.
39. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu šią nuomos sutartį būtų galima vertinti kaip sudarytą valstybei ar savivaldybei vykdant socialinę politiką dėl asmenų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis, kaip numato Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomai būdingas specifinis sutarties dalykas ir specialūs subjektai, tampantys tokių santykių šalimis. Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos santykiams pripažinti būtinas abiejų šių požymių egzistavimas, o šiuo atveju bylą nagrinėję teismai tokių aplinkybių nenustatė. Dėl to 2000 m. birželio 12 d. sudarytos nuomos sutarties pagrindu šalių nesieja ir tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos santykiai.
41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į nutarties 27–28 punktuose pateiktą faktinę situaciją bei vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartyse civilinėse bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTg1LTQwMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-185-403/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-185-403/2018">e3K-3-185-403/2018</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTg2LTY4NC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-186-684/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-186-684/2018">e3K-3-186-684/2018</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTg3LTY4Ny8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-187-687/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-187-687/2018">e3K-3-187-687/2018</a> pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl ginčo patalpų nuomos sutarties nutraukimo mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti taikomas teisinis reglamentavimas, nustatantis fizinių asmenų iškeldinimą iš valstybės, savivaldybių savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų nutraukus gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.
Dėl pagrindo nutraukti ginčo patalpų nuomos sutartį
42. EŽTT jurisprudencijoje yra konstatuota, jog kultūros paveldo apsauga ir tvarus naudojimasis juo yra svarbus gyvenimo kokybės palaikymui ir regiono bei jo gyventojų istorinių, kultūrinių bei meno šaknų išlaikymui. Tai yra vertybės, kurių apsauga ir skatinimas saisto viešojo administravimo institucijas (žr. 2007 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Debelianovi prieš Bulgariją, peticijos Nr. 61951/00, par. 54; 2009 m. vasario 19 d. sprendimo byloje Kozac?o?lu prieš Turkiją, peticijos Nr. 2334/03, par. 54; 2011 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Potomska ir Potomski prieš Lenkiją, peticijos Nr. 33949/05, par. 64).
43. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutarties objekto išskirtinumą ir į tai, kad ieškovės tikslas nutraukiant nuomos sutartį su atsakovu buvo ne ketinimas toliau nuomoti gyvenamąsias patalpas ar vykdyti kitas funkcijas ginčijamose patalpose, bet siekis Tvarkymo bei Bendrojo planų sprendiniais užtikrinti viešuosius interesus, įrengti Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų ir administracinį centrą, konstatavo, jog ieškovės reikalavimas nutraukti nuomos sutartį patvirtinus Tvarkymo bei Bendrojo planų sprendinius yra pagrindas nutraukti nuomos sutartį pagal CK 6.610 straipsnį. Taigi kolegija, spręsdama dėl ginčo patalpų paėmimo būtinumo visuomenės interesams, iš esmės rėmėsi dviem dokumentais – Tvarkymo planu ir Bendruoju planu.
44. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, kuriuo siekiama pasaulio kultūros ir gamtos paveldo vietovės apsaugos reikalavimų užtikrinimo, prioritetą teikiant gamtos ir kultūros paveldo išsaugojimui, bei nacionalinio parko planavimo patirties tęstinumo užtikrinimo, pažangių Kuršių nerijai priimtinų idėjų perimamumo ir plėtojimo (Tvarkymo plano 1 punktas). Šio Tvarkymo plano 9.2.3.6 punkte įtvirtinta, kad būtina parengti Gintaro įlankos ir jos aplinkos detaliojo plano koncepciją pagal saugomos vietovės – kultūrinio draustinio – kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano reikalavimus. Čia gali būti renginių vieta, galimos edukacinės ir komercinės paslaugos, įprasminančios gintaro gavybą, muziejinė ekspozicija. Gintaro įlankoje esantys pagal paskirtį nenaudojami menkaverčiai statiniai griaunami, tvoros nukeliamos, išlaikant visuomenei atvirą erdvę. Šie statybos ir griovimo darbai atliekami teisės aktų nustatyta tvarka; 9.2.3.7 punkte nurodyta, kad Gintaro įlankos pietinėje dalyje įrengiamas nacionalinio parko lankytojų ir administracinis centras.
45. Minėta, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. Neringos savivaldybės tarybos nutarimu Nr. T-164 buvo patvirtintas Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrasis planas, pagal kurį Gintaro įlankos teritorija patenka į 23 zoną. Bendrojo plano 23 punkte nurodyti reikalavimai dėl Gintaro įlankos teritorijos: funkcinio prioriteto zona yra konservacinio prioriteto. Apibrėžti žemės naudojimo būdai (pobūdžiai), tarp kurių prioritetinis naudojimo būdas yra visuomeninės paskirties teritorijos; naudojimo turinys – administracinių pastatų, gintaro gavybos muziejaus bei valstybės įstaigų pastatų statyba; lankytojų centro ir KNNP direkcija, muziejinės ekspozicijos sklypai. Tačiau šalia šio prioritetinio naudojimo būdo yra įtvirtinti ir kiti galimi naudojimo būdai, inter alia (be kita ko), gyvenamosios teritorijos; naudojimo turinys – gyvenamųjų pastatų sklypai. Įvardyti taip pat kiti reikalavimai šiai teritorijai ir nurodyta, kad negalima intensyvinti gyvenamųjų namų sklypų užstatymo tankumo, taip pat būtina parengti Gintaro įlankos ir jos aplinkos detalųjį planą ar jo koncepciją, kurioje turi būti nustatyti teritorijos erdvinio ir architektūrinio formavimo reikalavimai.
46. Teisėjų kolegija sutinka, kad teritorija, kurioje yra ir ginčo pastatas, yra saugotina kaip kultūrinė vertybė, tačiau šiuo atveju siekiant nutraukti nuomos sutartį turi būti vertinamos būtent ginčo patalpos, šio objekto būsima paskirtis įgyvendinant Tvarkymo planą. Tvarkymo plano 9.2.3.7 punkte nurodyta, kad Gintaro įlankos pietinėje dalyje numatomas įrengti Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų ir administracinis centras, tačiau bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino, kuriame konkrečiai sklype tai numatoma padaryti, koks pastatas bus pritaikytas šiam tikslui. Bendrasis planas taip pat nurodo Gintaro įlankos teritorijos zonos naudojimo būdą (pobūdį), tačiau jame nėra detalizuotas ginčo pastatas, jo konkreti paskirtis. Šioje Gintaro įlankos teritorijos zonoje yra numatyta tiek visuomeninės paskirties teritorija, tiek gyvenamosios teritorijos, todėl turi būti detalizuojama ir aiškinamasi, į kurios teritorijos konkrečiai naudojimosi būdą patenka ginčo patalpos. Šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas yra svarbus siekiant išsiaiškinti, ar valstybė siekia ginčo patalpas padaryti prieinamas visuomenei, įkuriant jose Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų ir administracinį centrą, ir dėl to atsakovo teisės naudotis šiuo būstu praradimas laikytinas teisėtu ir būtinu visuomenės interesams.
47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie klausimai negali būti sprendžiami kasaciniame teisme, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas, jų vertinimas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius nuomos teisinius santykius, nutarties 46 punkte nurodytų faktinių aplinkybių netyrė ir nevertino. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir tinkamai kvalifikavo nuomos santykius, šių faktinių bylos aplinkybių dėl ginčo patalpų tolesnio naudojimo, jų paskirties taip pat netyrė ir nevertino. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad faktinės bylos aplinkybės, nurodytos nutarties 46 punkte, nustatytinos šią bylos dalį iš esmės nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Bendrajame plane nurodyta, jog būtina parengti Gintaro įlankos ir jos aplinkos detalųjį planą, kuriame būtų nustatyti teritorijos erdvinio ir architektūrinio formavimo reikalavimai. Dėl to šią bylos dalį iš naujo nagrinėsiantis teismas turėtų įvertinti, ar esamų teritorijos planavimo dokumentų pakanka būsimai ginčo patalpų paskirčiai nustatyti ir atitinkamai nuomos sutarčiai šiuo pagrindu nutraukti.
48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu bylos dalį nagrinėjant iš naujo būtų nustatyta, jog ginčo patalpas siekiama pritaikyti visuomenės poreikiams tenkinti įrengiant Kuršių nerijos nacionalinio parko lankytojų ir administracinį centrą ir nuomos sutartis šiuo pagrindu turėtų būti nutraukiama, tai teismas turėtų vertinti, ar buvo sukurtas atsakovui teisėtas lūkestis, jog būtent tokiomis sąlygomis jis toliau galės įgyvendinti savo teisę į būstą, t. y. ar atsirado turtinė teisė, kuri yra gintina Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis. Jeigu būtų nustatyta, kad tokia turtinė teisė vis dėlto atsirado, vadovaujantis nutarties 41 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, kiltų kompensacijos klausimas, kuris negali būti sprendžiamas nenustačius asmenų, kurie faktiškai naudojasi patalpomis kaip būstu Konvencijos prasme, nes tik tokių asmenų iškeldinimas iš patalpų reiškia jų teisės į būstą praradimą, o šios teisės turtiniai aspektai gintini Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, bylos dalį iš naujo nagrinėsiantis teismas turėtų įvertinti, ar neturėtų būti į bylą įtraukti ir atsakovo šeimos nariai, kurie ginčo patalpomis faktiškai naudojasi kaip būstu Konvencijos prasme.
49. Teisėjų kolegijai pasisakius dėl esminių kasacinio skundo argumentų, pripažintina, kad kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad kasaciniu skundu nebuvo skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl priešieškinio, todėl ši bylos dalis nėra kasacinio teismo bylos nagrinėjimo dalykas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalis dėl ieškinio reikalavimų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo panaikinti ir perduoti šias bylos dalis Klaipėdos apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.
Kitas Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Birutė Janavičiūtė
Antanas Simniškis
