Dėl 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau - ir Direktyva 96/71/EB), užsienio (Suomijos Respublikos) teisės taikymo, teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokestį į užsienio valstybę komandiruojamam darbuotojui, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-73-248/2019

Teisminio proceso Nr. 2-25-3-01458-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.3; 1.1.1.4.6; 1.3.5.1; 1.3.5.3.15.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. B. ir D. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Verada“ ieškinį atsakovams A. B. ir D. J. dėl darbo ginčų komisijos sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – ir Direktyva 96/71/EB), užsienio (Suomijos Respublikos) teisės taikymo, teisės normų, reglamentuojančių darbo užmokestį į užsienio valstybę komandiruojamam darbuotojui, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimus Nr. DGKS-4938 ir Nr. DGKS-4939 (toliau – Sprendimai) ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas A. B. kreipėsi į Komisiją, prašydamas išieškoti iš UAB „Verada“ 2607 Eur darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius), atsakovas D. J. – 3055 Eur darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius). Atsakovai taip pat prašė priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir netesybas už delsimą atsiskaityti. Bylos nagrinėjimo metu atsakovai pareiškė papildomus reikalavimus dėl kelionės laiko į komandiruotės vietą ir iš jos įskaitymo į darbo ir komandiruotės laiką bei jo apmokėjimo, kelionės išlaidų atlyginimo priteisimo. Reikalavimus dėl darbo užmokesčio priteisimo atsakovai grindė aplinkybe, kad šalys žodžiu buvo sutarusios dėl kitokio darbo užmokesčio, nei nurodytas darbo sutartyse: su A. B. – dėl 11 Eur už valandą darbo užmokesčio, su D. J. – dėl 13 Eur. Komisija pripažino buvus tokį šalių žodinį susitarimą ir priteisė atsakovams jų reikalautas darbo užmokesčio sumas. Be to, Komisija priteisė A. B. 156,01 Eur, D. J. – 226,01 Eur kelionės išlaidų atlyginimo, po 94,08 Eur darbo užmokesčio už kelionėje sugaištą laiką ir po 106 Eur dienpinigių. Atsakovų reikalavimo dėl kompensacijų už nepanaudotas atostogas priteisimo Komisija netenkino, o bylų dalį dėl netesybų priteisimo nutraukė, atsakovams atsisakius šio reikalavimo. Ieškovės įsitikinimu, pagal 2017 m. gegužės 5 d. darbo sutarčių sąlygas ji yra visiškai ir tinkamai atsiskaičiusi su atsakovais. Komisija vien atsakovų paaiškinimų pagrindu nustatė buvus šalių žodinį susitarimą dėl didesnio darbo užmokesčio; nepagrįstai rėmėsi ieškovės ir Suomijos bendrovės „Scanint Oy“ sudarytos sutarties nuostatomis. Ši sutartis nereguliuoja ieškovės santykių su atsakovais, kitaip ieškovės veikla netektų prasmės, nes visos jos gaunamos pajamos turėtų būti išmokėtos kaip darbo užmokestis darbuotojams. Darbo sutartimis ieškovė su atsakovais sutarė dėl visų būtinų darbo sąlygų, įskaitant ir darbo užmokestį, todėl sutartis privaloma jos šalims. Komisija tenkino atsakovų reikalavimą vienašališkai pakeisti darbo sutarčių nuostatas dėl darbo užmokesčio dydžio. Komisijos Sprendimai nenuoseklūs, nes Komisija sprendė, kad šalys susitarė dėl didesnio darbo užmokesčio, o reikalavimų dėl kompensacijų už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo netenkino, nes laikė, kad atsakovams priklausančios kompensacijos pagal ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus buvo apskaičiuotos ir išmokėtos tinkamai. Komisija nepagrįstai vadovavosi atsakovų pildytomis darbo laiko lentelėmis, jose nurodytos per ilgos darbo valandos, tokiu režimu ieškovė nurodymo dirbti nedavė, be to, jis pažeidžia Suomijos Respublikos darbo teisės aktus. Šalių ginčo dėl kelionės išlaidų nebuvo, todėl Komisija neturėjo pagrindo šio klausimo nagrinėti. Nepagrįstai atsakovams priteistas darbo užmokestis už kelionėse sugaištą laiką ir dienpinigiai. Atsakovai turėjo išvykti ir pradėti dirbti tik 2017 m. gegužės 10 d., todėl neaišku, kokiu pagrindu Komisija pripažino, jog atsakovai išvyko jau 2017 m. gegužės 9 d. Nepagrįstai darbo diena pripažinta 2017 m. rugpjūčio 26 d., nes darbuotojai jau buvo (turėjo būti) grįžę į Lietuvą 2017 m. rugpjūčio 25 d. Nors atsakovų paskutinė darbo diena buvo 2017 m. rugpjūčio 23 d., darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ieškovė jiems kaip darbo dienas pažymėjo 2017 m. rugpjūčio 24–25 d. ir už jas sumokėjo darbo užmokestį bei dienpinigius. Komisijos Sprendimai panaikintini kaip nepagrįsti, nes reikalavimų pagrįstumas neįrodytas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Plungės apylinkės teismas 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį tenkino, panaikino Sprendimus, priteisė ieškovei iš atsakovų po 822,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; sprendimui įsiteisėjus, panaikino laikinąsias apsaugos priemones – Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nutartimi taikytą ieškovės turto areštą.

5. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, sutiko, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos iš esmės atitinka D. J. pildytuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytų darbo valandų ir 22 Eur vienos darbo valandos įkainio sandaugą, tačiau sprendė, kad ši aplinkybė patvirtina tik tai, jog susitarimas dėl tokios darbų kainos buvo tarp ieškovės UAB „Verada“ ir Suomijos bendrovės „Scanint Oy“. Dviejų įmonių susitarimas dėl atliekamų darbų ir jų kainos neturi įtakos ieškovės ir atsakovų tarpusavio santykiams (susitarimui dėl darbo užmokesčio). Kiti įrodymai taip pat nepatvirtina buvus šalių susitarimą dėl valandinio darbo užmokesčio. Atsakovų pateikta lentelė, kurioje nurodyti darbo užmokesčio skaičiavimai taikant 13,11 Eur ir 10 Eur dydžius, nevertintina kaip įrodymas, patvirtinantis šalių susitarimą dėl valandinio atlygio, nes šios lentelės sudarymo aplinkybes šalys aiškina skirtingai, ji nepatvirtinta jos sudarytojos ar ieškovės direktorės parašu, todėl nelaikytina tinkamu įrodymu byloje. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai neįrodė, jog šalis siejo žodinis susitarimas dėl kitokio darbo užmokesčio, nei nustatytas darbo sutartyse. D. J. už visą darbo ieškovės bendrovėje laiką buvo apskaičiuota ir išmokėta 6389,50 Eur, A. B. – 1809,50 Eur. Apskaičiuotos ir išmokėtos darbo užmokesčio ir dienpinigių sumos, teismo vertinimu, atitinka darbo sutarčių nuostatas.

6. Dėl reikalavimo priteisti darbo užmokestį ir dienpinigius už kelionės laiką į komandiruotę ir iš jos teismas, nustatęs, kad atsakovai privalėjo atvykti į keltą, išvykstantį iš Talino į Suomiją 2017 m. gegužės 10 d. 10.30 val., įvertinęs, jog nuvykti iki Talino užtrunka apie 8 val., konstatavo, kad nebuvo būtina išvykti 2017 m. gegužės 9 d., taigi ieškovė neturėjo pareigos tą dieną įskaityti į komandiruotės laiką, sumokėti už jį darbo užmokestį, dienpinigius. Kadangi paskutinė atsakovų darbo diena buvo 2017 m. rugpjūčio 22 d., nėra pagrindo į komandiruotės laiką įskaityti 2017 m. rugpjūčio 26 d., nes atsakovai tądien jau turėjo būti Lietuvoje. Atsakovai savo noru ilgiau liko Suomijoje, taigi ieškovė neprivalo mokėti jiems darbo užmokesčio už šį laiką.

7. Teismas sprendė, kad, atsakovams nesikreipus į ieškovę dėl kelionės išlaidų atlyginimo darbo sutartyse nustatytomis sąlygomis, atsakovų teisės (kai ieškovė yra pervedusi atsakovams kelionės išlaidų atlyginimą) nebuvo pažeistos, todėl šis reikalavimas yra nepagrįstas. Reikalavimas atlyginti 2017 m. liepos 2–3 d. patirtas kelionės išlaidas taip pat nepagrįstas, nes nebuvo darbdavės nurodymo grįžti iš komandiruotės, taigi ji neturi pareigos atlyginti atitinkamas išlaidas.

8. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą, 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi Plungės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

9. Ieškovės ir Suomijos bendrovės „Scanint Oy“ 2017 m. gegužės 3 d. sutartis, t. y. susitarimas su užsakove dėl ieškovės atliekamų darbų kainos, kolegijos vertinimu, neturi tiesioginio ryšio su ieškovės mokamu darbo užmokesčiu jos darbuotojams. Ieškovė, kaip verslininkė, gali tartis dėl bet kokio jai priimtino atlygio už atliekamus darbus dydžio ir mokėjimo bei apskaičiavimo tvarkos.

10. Kolegija, atsakydama į atsakovų argumentus dėl nepagrįsto nesivadovavimo Direktyvos 96/71/EB nuostatomis ir prašymą taikyti Suomijos Respublikos teisę nustatant minimalų valandinį atlyginimą, kurį ieškovė privalėjo mokėti, pažymėjo, kad teismas siūlė atsakovams pateikti konkrečias taikytinas Suomijos teisės aktų nuostatas, tačiau atsakovai tokios informacijos nepateikė. Net jei privalėtų būti taikomas tam tikras minimalus darbo užmokesčio dydis atsakovams dirbant Suomijoje, tai nepatvirtintų atsakovų teiginių apie žodinį susitarimą, nes, kaip nurodė atsakovai, jiems taikytinas minimalus darbo užmokesčio dydis Suomijoje turėjo būti 10 Eur už valandą, o tai nepatvirtina žodinio susitarimo dėl 11 Eur ir 13 Eur valandinio darbo užmokesčio dydžio.

11. Atsakovai savo skaičiavimus grindžia Suomijoje dirbtų valandų skaičiumi, kuris nurodomas D. J. pildytose lentelėse. Ieškovė neturėjo galimybės kontroliuoti jose nurodomo valandų skaičiaus atitikties tikrovei. Kai kuriose lentelėse pateiktą informaciją savo parašu patvirtindavo Suomijos bendrovės „Scanint Oy“ atstovas N. L. (N. L.), tačiau jis yra D. J. pažįstamas. Kolegija nustatė, kad atsakovų pateiktose darbo laiko lentelėse nepagrįstai pažymėta, kad jie dirbo po 6 val. 2017 m. rugpjūčio 23 d., ir lentelėse pateiktą informaciją vertino kaip nevisiškai patikimą ir teisingą. Taip pat kolegija nustatė, kad atsakovai klaidina teismą nurodydami jiems išmokėtas sumas už tam tikrą mėnesį, teigdami, jog buvo žodinis susitarimas dėl kitokių įkainių. Siekdami įrodyti, kad jų darbo užmokestis buvo didesnis, atsakovai jiems sumokėtas sumas už atitinkamą mėnesį padidina vėliau einančio mėnesio suma ir taip gauna didesnę sumą. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino atsakovų pateiktas lenteles ir jų pagrindu atliktus skaičiavimus bei jais nesirėmė.

12. Kolegijos vertinimu, atsakovams nebuvo būtina išvykti 2017 m. gegužės 9 d., dėl to ieškovei nekilo pareiga šią dieną įskaityti į komandiruotės laiką. Dėl 2017 m. rugpjūčio 25–26 d. pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo šias dienas įskaityti į komandiruotės laiką, nes ieškovė nedavė nurodymo atsakovams perduoti atliktus darbus, paskutinė atsakovų buvimo darbų atlikimo vietoje diena buvo 2017 m. rugpjūčio 22 d., taigi atsakovai turėjo pakankamai laiko grįžti į Lietuvą anksčiau. Dėl 2017 m. liepos 2–3 d. kelionės išlaidų kolegija nurodė, kad šios nesusijusios su komandiruote, nes ieškovė nebuvo nurodžiusi atsakovams grįžti į Lietuvą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, Plungės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismai netinkamai bei neišsamiai aiškino ir taikė Direktyvos 96/71/EB ir ją įgyvendinančio Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo normas. Dėl to teismai padarė iš esmės klaidingas išvadas, kad į Suomijos Respubliką komandiruotiems atsakovams ieškovės (darbdavės) priskaičiuotas ir išmokėtas atlyginimas bei dienpinigiai, kurie buvo skaičiuojami kartu, vadovaujantis tarp ieškovės ir atsakovų sudarytų darbo sutarčių sąlygomis, galėjo būti 3 kartus mažesni nei minimalus atlygis, kuris imperatyviai privalėjo būti mokamas pagal Suomijos Respublikos įstatymus, kaip nustatyta Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnyje ir Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnyje. Teismai iš esmės paneigė tinkamą įrodymų tikėtinumo taisyklės įgyvendinimą, nepagrįstai atmetė kaip nepatikimus atsakovų pateiktus nuoseklius rašytinius įrodymus dėl realiai egzistavusio ir ieškovės vykdyto šalių susitarimo mokėti didesnes sumas, nei nustatyta darbo sutartyse. Bylos faktinės aplinkybės atitiko Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, nes visi ieškovės, kaip darbdavės, vardu užsakovės Suomijos bendrovės „Scanint Oy“ naudai atsakovų faktiškai atlikti su statyba susiję darbai pateko į direktyvos taikymo sritį.

13.2. Teismai neįvykdė pareigos sužinoti ginčui taikytiną Suomijos teisę bei netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, įrodinėjimo paskirstymo taisykles nustatant ginčo šalis siejusio susitarimo dėl valandinio darbo užmokesčio dydžio turinį. Atsakovams nepagrįstai perkelta pareiga surinkti įrodymus, pagrindžiančius Suomijoje taikytiną minimalų valandinį darbo užmokestį. Nors atsakovai, remdamiesi viešai prieinama informacija, pateikė į bylą duomenis, kad jų atliktas darbas Suomijos bendrovės „Scanint Oy“ naudai buvo priskiriamas statybos sektoriui ir minimalus pradedančio darbininko be panašaus darbo patirties atlyginimas ginčo metu buvo 10,33 Eur, o turinčio patirties – 14,18 Eur, teismai šiais duomenimis nepagrįstai nesivadovavo. Jei teismai būtų rėmęsi įrodymų visuma ir būtų patikrinę aplinkybę dėl žodinio susitarimo, vadovaudamiesi Suomijos teise, jie būtų paneigę ieškovės versiją dėl 23,57 Eur dienpinigių už darbo dieną (2,95 Eur už valandą). Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtinta garantija į valstybės narės teritoriją komandiruojamiems darbuotojams (taip pat žr. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės klausimu, kurį pareiga aiškintis tenka teismui tarptautinių sutarčių ar įstatymų nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015). Vadovaujantis Suomijos darbo sutarčių įstatymo 2 straipsnio 7 punktu, komandiruojamiems darbuotojams turi būti mokama bent jau atitinkamoje visuotinai privalomoje kolektyvinėje sutartyje nurodytas darbo užmokestis, atsižvelgiant į darbuotojo profesiją. Teismai nepagrįstai nesikreipė į Suomijos profesinės saugos ir sveikatos tarnybą, Suomijos darbo inspekcijos tarnybą ar kitą instituciją tam, kad išsiaiškintų bylai svarbią informaciją apie Suomijos kolektyvinėmis sutartimis nustatytą minimalaus darbo užmokesčio normą, mokėtiną statybų sektoriuje dirbusiems atsakovams.

13.3. Konstatavę, kad nebuvo šalių susitarimo dėl kitokio valandinio darbo užmokesčio taikymo, teismai nepagrįstai ignoravo nuoseklių bylos duomenų visumą, ginčo šalių bendradarbiavimo seką, nepagrįstai nelaikė įrodymu Suomijos bendrovės „Scanint Oy“ vadovo pasirašyto patvirtinimo dėl atsakovų darbo laiko (suvestinio dokumento), neįvertino ieškovės direktorės, liudytojo D. B. parodymų.

13.4. Atsakovams mokėtinus dienpinigius už komandiruotės metu atliktą darbą Suomijoje 2017 metų rugpjūčio mėnesį ieškovė, klastodama darbo laiko apskaitos žiniaraščius, neteisėtai apskaičiavo vadovaudamasi nuo 2017 m. liepos 1 d. netekusiu galios Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116. Pagal šiuo įsakymu patvirtintas dienpinigių normas vykstantiems į komandiruotes Suomijoje dienpinigių norma buvo 53 Eur. Taigi ieškovė atsakovams išmokėjo ne mažiau nei 50 proc. šios dienpinigių normos – 26,50 Eur, nors, vadovaujantis nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu 2018 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 383 patvirtintu įsakymu, vykstantiems į komandiruotes Suomijoje dienpinigių norma buvo padidinta iki 69 Eur.

14. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

14.1. Kasaciniame skunde keliami teisės klausimai, kurie neatitinka atsakovų kreipimesi į Komisiją ir atsikirtimuose į ieškovės ieškinį nustatytų bylos nagrinėjimo ribų. Atsakovai negrindė savo reikalavimų teisės aktais, nurodytais kasaciniame skunde. Be to, atsakovai keičia Komisijai teiktų reikalavimų faktinį pagrindą, reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo grįsdami ir komandiruojamų darbuotojų teisinėmis garantijomis. CPK 417, 418 straipsniuose nustatytos teisės suteikiamos tik pirmosios instancijos teismui.

14.2. Teismų išvados, kad bylos duomenys nepatvirtina šalių susitarimo dėl valandinio darbo užmokesčio, yra pagrįstos. Atsakovų pateikta darbo užmokesčio apskaičiavimo lentelė nelaikytina tinkamu įrodymu byloje.

14.3. Teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovės ir Suomijos bendrovės „Scanint Oy“ sudarytas susitarimas dėl atliekamų darbų ir jų kainos neturi įtakos ieškovės ir atsakovų tarpusavio santykiams.

14.4. Atsakovų nurodomos aplinkybės apie jiems taikytinas garantijas Suomijoje neįrodo jų reikalavimo faktinio pagrindo (žodinio šalių susitarimo). Direktyvos 96/71/EB ir Suomijos teisės taikymo klausimai neturi ryšio su reikalavimu dėl darbo užmokesčio priteisimo, kurį atmetė teismai ir dėl to skundžiasi atsakovai.

14.5. Atsakovai kasaciniu skundu iš esmės neskundžia teismų procesinių sprendimų dalių, kuriomis atmesti kiti (išskyrus reikalavimus dėl darbo užmokesčio) jų reikalavimai. Dalį reikalavimų atmetė Komisija, šios Sprendimų atsakovai neskundė, o kitą dalį – teismai. Dėl teismų atmestos dalies atsakovai taip pat neteikia skundo. Taigi atsakovų reikalavimas panaikinti teismų procesinius sprendimus, įskaitant neskundžiamas dalis, yra ydingas.

14.6. Atsakovai pripažįsta, kad įstatymais ar kitais teisės aktais minimalus darbo užmokestis Suomijoje nenustatytas. Vien tik kolektyvinės sutarties, kurioje būtų nustatytas minimalaus darbo užmokesčio dydis, nustatymas neįpareigotų darbdavių atsižvelgti į tokį dydį, jei kolektyvinė sutartis nebūtų paskelbta kaip visuotinai taikytina, o tokių duomenų byloje nėra. Tai, kad teismai nenustatė taikytinos Suomijos kolektyvinės sutarties, nereiškia, jog buvo netinkamai taikyta Direktyva.

14.7. Iš kasacinio skundo turinio neaišku, apie kokį žodinį susitarimą kalba atsakovai – dėl darbo užmokesčio ar dėl dienpinigių dydžio. Teismai pagrįstai kritiškai vertino atsakovų pateiktas (netikslias) lenteles ir jų pagrindu atliktus skaičiavimus ir jais nesirėmė.

14.8. Dienpinigių dydis nuo 53 Eur iki 69 Eur į Suomiją komandiruotiems darbuotojams padidintas tik Vyriausybės 2018 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 383, kuriuo nustatyti pakeitimai įsigaliojo 2018 m. liepos 1 d. (o ne 2017 m. liepos 1 d., kaip nurodo atsakovai).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

15. CPK 341 straipsnyje nurodytas absoliutus kasacijos negalimumo pagrindas – kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka.

16. Nagrinėjamu atveju atsakovai į Komisiją kreipėsi reikalaudami priteisti iš UAB „Verada“ darbo užmokestį, kompensacijas už nepanaudotas atostogas, įskaityti kelionės laiką į komandiruotės vietą ir atgal į darbo laiką ir už jį sumokėti bei priteisti kelionės išlaidų atlyginimą. Reikalavimo dėl netesybų atsakovai nagrinėjant bylą atsisakė ir Komisija šio reikalavimo nagrinėjimą nutraukė. Komisija atmetė atsakovų reikalavimą išieškoti (papildomai) kompensacijas už nepanaudotas atostogas, kitus reikalavimus tenkino. Pažymėtina, kad reikalavimus dėl iš ieškovės priteistino darbo užmokesčio atsakovai apibrėžė kaip reikalavimus dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies – likučio, susidariusio per visą darbo laiką, nes dalis darbo užmokesčio, į kurį ieškovė įskaičiavo ir dienpinigius, atsakovams išmokėta. Priteistinas darbo užmokesčio likutis atsakovų apskaičiuotas kaip skirtumas tarp atsakovams mokėtinos darbo užmokesčio sumos (kaip jie įrodinėjo, 11 Eur už val. pagal žodinį susitarimą su A. B. ir 13 Eur – pagal žodinį susitarimą su D. J.) ir ieškovės sumokėtos darbo užmokesčio ir dienpinigių sumos.

17. 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. XII-2603 patvirtintas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir DK), jis, išskyrus tam tikras įstatyme nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. (1, 2 straipsniai). Šio įstatymo 6 straipsnio 7 dalimi nustatyta, kad tais atvejais, kai skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Taigi jei dėl darbo ginčo nagrinėjimo kreiptasi iki 2017 m. liepos 1 d., ginčas turi būti nagrinėjamas pagal iki šios datos galiojusio DK nuostatas, jei kreiptasi vėliau – taikant naujojo DK reglamentavimą. Aptarta įstatymo norma nustato, kurio kodekso procesinės nuostatos taikytinos, nagrinėjant darbo ginčus, ji skirta procedūriniams darbo ginčo aspektams reguliuoti.

18. Atsakovai į Darbo ginčų komisiją kreipėsi 2017 m. rugsėjo 8 d., todėl darbo ginčas turi būti nagrinėjamas pagal 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK nuostatas.

19. Darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, pasibaigus šio kodekso 231 straipsnyje nustatytam ieškinio pareiškimo teismui terminui, jeigu nė viena šalis jo metu nepareiškė ieškinio teisme (DK 229 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbo ginčų komisijos sprendimas ginčijamas iš dalies, sprendimas įsiteisėja dėl dalies, nesusijusios su ginčijama dalimi (DK 229 straipsnio 2 dalis). Pagal šio kodekso 231 straipsnio 3 dalį darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu ir pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, tačiau teismui suteikta diskrecija remtis darbo ginčų komisijos surinktais ar jai pateiktais įrodymais (DK 231 straipsnio 4, 5 dalys). Pagal CPK 231 straipsnio 6 dalį, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.

20. Atsižvelgiant į šios nutarties 19 punkte pateiktą teisinį reglamentavimą spręstina, kad į teismą besikreipianti darbo ginčo šalis neturi reikšti savarankiško reikalavimo panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą, o teismai neturi šio sprendimo naikinti.

21. Nagrinėjamu atveju atsakovai sutiko su Komisijos Sprendimais. Ieškovė teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė panaikinti Komisijos 2017 m. rugsėjo 26 d. Sprendimus. Šis ieškovės reikalavimas teismų buvo patenkintas (pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimus, o apeliacinės instancijos teismas tokį sprendimą paliko nepakeistą). Laikytina, kad ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi dėl tos Komisijos išnagrinėto darbo ginčo dalies, kuria Komisija patenkino atsakovų reikalavimus, o teismai tokį ieškovės reikalavimą tenkino ir atmetė Komisijos patenkintus atsakovų reikalavimus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kelionės išlaidų ir dienpinigių už kelionės dienas.

22. Kasaciniame skunde atsakovai iš esmės pateikia argumentus dėl, jų įsitikinimu, teismų nepagrįstų išvadų dėl atsakovams priklausančio darbo užmokesčio dydžio. Tačiau atsakovai taip pat argumentuoja, kad ieškovė neteisėtai jiems skaičiavo dienpinigius, t. y. vadovaudamasi netekusiu galios teisės aktu (žr. šios nutarties 13.4 punktą); dienpinigių norma vykstantiems į Suomijos Respubliką buvo ne 53 Eur, o 69 Eur, kaip tai nustatyta 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu Vyriausybės nutarimu Nr. 383.

23. Teisėjų kolegija nurodo, kad, atsakovams sutikus su Komisijos Sprendimais, ieškovei ieškinyje neargumentavus dėl dienpinigių dydžio (normos) ir pirmosios instancijos teismui dėl to nepasisakius bei atsakovams apeliaciniame skunde nenurodžius argumentų dėl ieškovės skaičiuotų (50 proc. dienpinigių normos (53 Eur), t. y. 26,50 Eur) dienpinigių, kasaciniame skunde šis klausimas nebegali būti keliamas, jis nepatenka į kasacinės bylos nagrinėjimo ribas.

24. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovų nurodytas teisės aktas – 2018 m. balandžio 18 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 383, kuriuo patvirtinta maksimalių dienpinigių norma į Suomijos Respubliką komandiruojamam darbuotojui – 69 Eur, įsigaliojo 2018 m. liepos 1 d., o atsakovų darbo santykiai tęsėsi laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 10 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d., kai buvo nustatyta maksimali 53 Eur dienpinigių norma (Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. 116; Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 526, redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.).

25. Kasaciniame skunde atsakovai nepateikia teisinių argumentų dėl teismų procesinių sprendimų dalių, kuriomis išspręsta (atmesti reikalavimai) dėl kelionės laiko į komandiruotės vietą ir iš jos įskaitymo į darbo laiką bei jo apmokėjimo, kelionės išlaidų atlyginimo priteisimo. Taigi šie klausimai nepatenka į kasacinės bylos nagrinėjimo ribas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

26. Atsiliepime į atsakovų kasacinį skundą ieškovė nurodo, kad kasaciniame skunde keliami teisės klausimai neatitinka kreipimesi į Komisiją ir atsikirtimuose į ieškovės ieškinį nustatytų bylos nagrinėjimo ribų; atsakovai keičia savo reikalavimų faktinį pagrindą; Direktyvos 96/71/EB ir Suomijos teisės taikymo klausimai neturi ryšio su reikalavimu dėl darbo užmokesčio priteisimo.

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus teismas, nagrinėdamas komandiravimo į užsienio valstybę atvejį, turi ex officio (pagal pareigas) patikrinti, ar tokiu atveju komandiruoto į užsienį darbuotojo teisių apsaugai taikytinos Europos Sąjungos teisės aktų ir jas įgyvendinančių specialiųjų nacionalinės teisės aktų nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Taigi šios nutarties 26 punkte nurodyti ieškovės argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

28. Be to, teisėjų kolegija nurodo, kad argumentus dėl Direktyvos 96/71/EB, taip pat dėl Suomijos teisės taikymo, nustatant minimalų valandinį atlyginimą, kurį ieškovė privalėjo mokėti atsakovams, atsakovai nurodė atsiliepime į ieškinį. Argumentais dėl Direktyvos 96/71/EB nuostatų ir Suomijos Respublikos teisės taikymo atsakovai siekė pagrįsti aplinkybę dėl žodinio susitarimo dėl kito (didesnio), nei sulygtas darbo sutartyse, darbo užmokesčio.

29. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad į šios kasacinės bylos nagrinėjimo ribas patenka Direktyvos 96/71/EB ir Suomijos Respublikos teisės (ne)taikymo klausimai ir atitinkamai ieškovės atsakovams mokėtino darbo užmokesčio klausimas, įskaitant atsakovų darbo užmokesčio dydį, (ne)išmokėtą darbo užmokestį.

Dėl 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje taikymo

30. Byloje nustatyta, kad 2017 m. gegužės 5 d. tarp ieškovės (darbdavės) ir atsakovų (darbuotojų) buvo sudarytos neterminuotos darbo sutartys, pagal kurias atsakovai buvo priimti dirbti ieškovės bendrovėje apdailininkais. Darbo sutarčių 3 punktu ieškovė įsipareigojo atsakovams mokėti 495 Eur darbo užmokestį, vykstant į komandiruotę mokėti dienpinigius, dienpinigių dydį nustatant darbdavei, bet ne mažiau kaip 50 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos paros normos.

31. Kilus šalių ginčui dėl darbo užmokesčio dydžio, atsakovams mokėtino komandiruočių Suomijoje metu, bylą nagrinėję teismai atmetė atsakovų argumentus dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo šalių žodinio susitarimo pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendė, kad atsakovai neįrodė, jog šalis siejo žodinis susitarimas dėl kitokio darbo užmokesčio, nei nustatytas darbo sutartyse; nustatęs, kad D. J. už visą darbo ieškovės bendrovėje laiką buvo apskaičiuota ir išmokėta 6389,50 Eur, A. B. – 1809,50 Eur, teismas konstatavo, kad apskaičiuotos ir išmokėtos darbo užmokesčio ir dienpinigių sumos atitinka darbo sutarčių nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pritarė išvadai dėl žodinio susitarimo mokėti kitokio dydžio darbo užmokestį neįrodytumo, be to, nurodė, kad net jei pagal Direktyvos 96/71/EB nuostatas ir Suomijos teisę privalėtų būti taikomas tam tikras minimalus darbo užmokesčio dydis atsakovams dirbant Suomijos Respublikoje, tai nepatvirtintų atsakovų teiginių apie žodinį susitarimą su A. B. dėl 11 Eur už val. darbo užmokesčio ir susitarimą su D. J. – dėl 13 Eur už val. darbo užmokesčio.

32. Atsakovai kasaciniame skunde pateikia teisinius argumentus, kad teismai nepagrįstai nesivadovavo 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje nuostatomis, nepagrįstai netenkino atsakovų prašymo taikyti Suomijos Respublikos teisę nustatant minimalų valandinį atlyginimą, kurį privalėjo mokėti ieškovė atsakovų komandiruočių metu, todėl priėjo prie nepagrįstos išvados, kad atsakovams mokėtinas darbo sutartyse sulygtas darbo užmokestis.

33. Minėta, kad teismas, nagrinėdamas komandiravimo į užsienio valstybę atvejį, turi ex officio patikrinti, ar tokiu atveju komandiruoto į užsienį darbuotojo teisių apsaugai taikytinos Europos Sąjungos teisės aktų ir jas įgyvendinančių specialiųjų nacionalinės teisės aktų nuostatos (žr. šios nutarties 27 punktą).

34. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 ir 57 straipsniuose įtvirtinta laisvė teikti paslaugas užtikrina vienos valstybės narės jurisdikcijai priklausančio darbdavio teisę sudaryti sutartis dėl paslaugų teikimo ar darbų atlikimo su kitoje valstybėje narėje veikiančiu užsakovu ir šiems sutartiniams įsipareigojimams vykdyti į šią valstybę laikinam darbui komandiruoti savo darbuotojus.

35. Darbuotojo, kuris siunčiamas teikti paslaugų į kitą valstybę narę (komandiruojamo darbuotojo), statusas lemia tam tikrų pamatinių teisių ir garantijų užtikrinimo Europos Sąjungos lygmeniu poreikį, kadangi konkurencija tarp skirtingų valstybių narių paslaugų teikėjų neturi sukelti minimaliųjų arba imperatyviųjų darbo standartų konkurencijos, galinčios pažeisti silpnesniosios šalies – darbuotojo – interesus.

36. Siekis užtikrinti sąžiningą konkurenciją darbuotojų komandiravimo teikti paslaugas srityje nulėmė Direktyvos 96/71/EB, reglamentuojančios komandiruojamo darbuotojo statusą ir komandiruojamam darbuotojui taikomas garantijas, priėmimą.

37. Direktyva 96/71/EB Lietuvoje įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu (galiojusiu iki 2017 m. liepos 1 d.). Nuo 2017 m. liepos 1 d., įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, šios direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę perkelia DK 108–109 straipsniai.

38. Kaip matyti iš Direktyvos 96/71/EB 6 konstatuojamosios dalies, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė ją siekdamas, atsižvelgiant į darbuotojų ir darbdavių interesus, nustatyti darbo santykius reglamentuojančias sąlygas, kai atitinkamoje valstybėje narėje įsteigta įmonė pagal paslaugų teikimo sistemą laikinai komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) 2007 m. gruodžio 18 d. Didžiosios kolegijos sprendimo Laval un Partneri Ltd prieš Svenska Byggnadsarbetareförbundet ir kt., C-341/05, EU:C:2007:809, 58 punktas; 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Tevfik Isbir prieš DB Services GmbH, C-522/12, EU:C:2013:711, 33 punktas).

39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę atlikti paslaugų, darbuotojui galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas Direktyvoje 96/71/EB. Direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDEtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-501-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-501-701/2016">3K-3-501-701/2016</a>, 39 punktas).

40. Direktyvos 96/71/EB taikymo sritis apibrėžta jos 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusioms įmonėms, kurios pagal tarpvalstybinio paslaugų teikimo sistemą komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją pagal šio straipsnio 3 dalį.

41. Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ši direktyva taikoma tada, kai šio straipsnio 1 dalyje paminėtos įmonės imasi vienos iš šių tarpvalstybinių priemonių: a) savo sąskaita komandiruoja darbuotojus į kitos valstybės narės teritoriją ir duoda jiems nurodymus, vadovaudamosi sutartimi, sudaryta tarp darbuotojus komandiruojančios įmonės ir toje valstybėje narėje veikiančios šalies, kuriai bus teikiamos paslaugos, su sąlyga, kad komandiruotės metu komandiruojančioji įmonė ir darbuotojas saistomi darbo santykiais; kt.

42. Remiantis Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotais požymiais, siekiant nustatyti, ar paslauga, susijusi su laikinu darbuotojų judėjimu, yra darbuotojų komandiravimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/71/EB 1 straipsnio 3 dalies a punktą, be to, kad darbuotojus ir juos komandiruojančią įmonę turi sieti darbo santykiai, būtina atsižvelgti į sutarties tikslą, t. y. ar sutartimi siekiama konkretaus rezultato ir ar paslaugų teikėjo gaunamas atlygis priklauso nuo tokio rezultato, taip pat svarbu tai, kad darbuotojų komandiravimo atveju darbuotojai ir toliau lieka pavaldūs paslaugų teikėjui, kuris turi kompetenciją imtis tinkamų priemonių tokių darbuotojų atžvilgiu, jeigu jie neįvykdo jiems pavestų užduočių taip, kaip turėtų (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo sujungtose bylose Vicoplus SC PUH ir kt. prieš Minister van Sociale Zaken en Werkgelegenheid, C-307/09–C-309/09, ECLI:EU:C:2011:64, 44–47 punktus; 2015 m. birželio 18 d. sprendimo Martin Meat kft prieš Géza Simonfay ir kt., C-586/13, ECLI:EU:C:2015:405, 36–40 punktus; generalinės advokatės Eleanor Sharpston 2015 m. sausio 15 d. išvados byloje Martin Meat kft prieš Géza Simonfay ir kt., C-586/13, ECLI:EU:C:2015:15, 37, 39–41, 52–55 punktus).

43. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad: 1) ieškovė (darbdavė) yra Europos Sąjungos valstybėje narėje (Lietuvoje) įsteigta įmonė; 2) darbuotojai ieškovės lėšomis komandiruoti į Europos Sąjungos valstybės narės (Suomijos) teritoriją; 3) darbuotojus ir darbdavę komandiravimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 4) tarp ieškovės ir Suomijos įmonės egzistavo sutartiniai teisiniai santykiai; 5) atsakovai vykdė ieškovės nurodymus, kad įgyvendintų darbdavės sutartimi prisiimtus įsipareigojimus Suomijos įmonei.

44. Byloje nėra ginčo, kad atsakovai atliko įvairius rangos darbus užsakovės naudai. Teisėjų kolegija pažymi, kad visi darbai, susiję su statyba, patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį. Direktyvos 96/71/EB priede nurodyta, kad Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies antrojoje įtraukoje nurodyta veikla apima visus darbus, susijusius su statyba, remontu, priežiūra, pastatų rekonstravimu ar griovimu, visų pirma: faktinius statybos darbus (3 punktas), surenkamųjų elementų surinkimą ir išmontavimą (4 punktas), įrengimą arba instaliavimą (5 punktas), remontą (8 punktas). Taigi darbas statybų sektoriuje, įskaitant faktinius statybos darbus, patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį. Tokia išvada atitinka ir Teisingumo Teismo formuojamą praktiką (pvz., 2007 m. gruodžio 18 d. Didžiosios kolegijos sprendimas Laval un Partneri Ltd prieš Svenska Byggnadsarbetareförbundet ir kt., C-341/05, EU:C:2007:809).

45. Dėl Direktyvos 96/71/EB taikymo ratione personae (subjektų atžvilgiu) pažymėtina, kad „komandiruotasis darbuotojas“ Direktyvos 96/71/EB 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiamas kaip darbuotojas, kuris ribotą laiką dirba kitos valstybės narės nei tos, kurioje jis paprastai dirba, teritorijoje. Direktyvoje 96/71/EB nėra kriterijų, apibūdinančių „riboto laiko“ sąvoką, parodančių, kad darbas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra laikino pobūdžio, pavyzdžiui, darbuotojo darbo savo kilmės valstybėje narėje trukmės per atitinkamą laikotarpį kriterijaus, maksimalaus galimo komandiravimo į kitą valstybę narę trukmės kriterijaus ir kt. Tam tikri kriterijai, rodantys, kad asmens darbas kitoje valstybėje narėje yra laikinas, yra suformuluoti Teisingumo Teismo praktikoje. Paslaugų teikimo priimančiojoje valstybėje narėje laikinumas turi būti vertinamas ne tik pagal trukmę, bet ir pagal kitus aspektus, pavyzdžiui, reguliarumą, periodinį ar tęstinį pobūdį (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1995 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje Reinhard Gebhard prieš Consiglio dell'Ordine degli Avvocati e Procuratori di Milano, C-55/94, ECLI:EU:C:1995:411).

46. Kriterijai, leidžiantys atskirti laikiną darbo pobūdį, išdėstyti ir 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo ir kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI reglamentas) (toliau – Direktyva 2014/67/ES). Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad siekdamos įgyvendinti ir taikyti Direktyvą 96/71/EB bei užtikrinti jos vykdymą kompetentingos institucijos atlieka bendrą visų faktinių elementų, kuriuos jos laiko būtinais, įskaitant visų pirma nustatytuosius šio straipsnio 2 ir 3 dalyse, vertinimą. Tie elementai skirti padėti kompetentingoms institucijoms, kai jos vykdo patikras ir kontrolę ir kai jos turi pagrindo manyti, kad darbuotojas gali būti nelaikomas komandiruotu pagal Direktyvą 96/71/EB. Atliekant bendrą vertinimą tie elementai yra orientaciniai veiksniai, todėl jų negalima vertinti atskirai.

47. Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad siekiant įvertinti, ar komandiruotas darbuotojas laikinai atlieka savo darbą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis paprastai dirba, išnagrinėjami visi tokį darbą ir darbuotojo padėtį apibūdinantys faktiniai elementai. Tokie elementai visų pirma gali apimti: a) tai, kad darbas atliekamas ribotą laikotarpį kitoje valstybėje narėje; b) dieną, kurią prasideda komandiravimas; c) tai, kad komandiruojama į kitą valstybę narę nei ta, kurioje ar iš kurios komandiruotas darbuotojas paprastai atlieka savo darbą pagal Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 („Roma I“) ir (arba) Romos konvenciją; d) tai, kad komandiruotas darbuotojas, užbaigęs darbą arba suteikęs paslaugas, dėl kurių jis buvo komandiruotas, grįžta arba numatoma, kad jis grįš toliau dirbti į valstybę narę, iš kurios jis buvo komandiruotas; e) veiklos pobūdį; f) tai, kad darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas <...>; g) bet kokius ankstesnius laikotarpius, kurių metu pareigas ėjo tas pats arba kitas (komandiruotas) darbuotojas.

48. Pagal Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 4 dalį tai, jog netenkinami vienas ar daugiau iš 2 ir 3 dalyse nustatytų faktinių elementų, nebūtinai automatiškai reiškia, kad situacijos negalima pripažinti komandiravimu. Tų elementų vertinimas pritaikomas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į situacijos ypatumus.

49. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pirmiau nurodytomis Direktyvos 96/71/EB ir Direktyvos 2014/67/ES nuostatomis, Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotais kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti, jog tarp atsakovų (darbuotojų) ir ieškovės (darbdavės) susiklostę teisiniai santykiai patenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai, turėdami tokią pareigą, nagrinėdami atsakovų komandiravimo į Suomijos Respubliką atvejį, nepatikrino, ar šiuo atveju atsakovų teisių apsaugai taikytinos Direktyvos 96/71/EB nuostatos, juolab kad atsakovai kėlė šį klausimą.

Dėl minimalaus darbo užmokesčio dydžio nustatymo ir užsienio teisės taikymo

50. Direktyva 96/71/EB į kitą ES valstybę narę teikti paslaugų komandiruoto darbuotojo teisių apsaugą, garantuojamą Lietuvos nacionalinės darbo teisės, inter alia (be kita ko), papildė darbuotojo teise gauti darbo užmokesčio minimumą, kuris nustatytas komandiruotės valstybėje narėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

51. Minimalus komandiruotų darbuotojų teisinės apsaugos standartas įtvirtintas Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnyje. Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalimi siekiama užtikrinti, kad komandiruotiems darbuotojams būtų taikomos priimančiosios valstybės narės (į kurios teritoriją komandiruojami darbuotojai) minimalią apsaugą užtikrinančios normos dėl darbo ir įdarbinimo sąlygų, kiek tai susiję su šio straipsnio 1 dalyje nurodytais aspektais, inter alia, susijusiais su maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiku, minimalių mokamų metinių atostogų trukme, minimaliu darbo užmokesčio dydžiu ir darbuotojų sveikata, higiena ir darbo sauga.

52. Vis dėlto, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, Direktyva 96/71/EB nesuderintas šių minimalią apsaugą užtikrinančių imperatyviųjų teisės normų materialinis turinys. Todėl jų turinį valstybės narės gali nustatyti laisvai, laikydamosi Sutarties ir bendrųjų Sąjungos teisės principų (2007 m. gruodžio 18 d. Didžiosios kolegijos sprendimas Laval un Partneri Ltd prieš Svenska Byggnadsarbetareförbundet ir kt., C-341/05, EU:C:2007:809, 58–60 punktai).

53. Taigi, neatsižvelgiant į tai, kokia teisė taikoma darbo santykiams, klausimai dėl minimalaus užmokesčio normų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalį, reglamentuojami valstybės narės, į kurią komandiruojami darbuotojai atlikti darbo, įstatymuose ir kituose teisės aktuose arba kolektyvinėse sutartyse ar arbitražo sprendimuose (Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo Sähköalojen ammattiliitto ry prieš Elektrobudowa Spółka Akcyjna, C-396/13, ECLI:EU:C:2015:86, 23 punktas).

54. Priimančiosios valstybės galiojančiose normose gali būti nustatyta, ar minimalus darbo užmokestis skaičiuotinas pagal valandas, ar pagal atliktas užduotis (Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimo Sähköalojen ammattiliitto ry prieš Elektrobudowa Spółka Akcyjna, C‑396/13, ECLI:EU:C:2015:86, 40 punktas). Atitinkamai, kadangi pačioje Direktyvoje 96/71/EB nepateikiamas nė vienas minimalaus darbo užmokesčio apibrėžimo materialaus turinio požymis, jo sudedamąsias dalis, taikant šią direktyvą, reikia nustatyti pagal atitinkamos valstybės narės teisę (Teisingumo Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Tevfik Isbir prieš DB Services GmbH, C‑522/12, EU:C:2013:711, 37 punktas).

55. Atsakovai savo teisę į Suomijos Respublikos teisėje nustatytą minimalų valandinį atlyginimą grindžia Direktyvos 96/71/EB nuostatomis, taip pat Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad Direktyva 96/71/EB reikalauja, jog valstybės narės užtikrintų į jų teritoriją laikinai siunčiamų darbuotojų iš kitų valstybių narių minimalias darbo sąlygas. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2017 m. liepos 1 d.) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas užtikrina garantijas darbuotojams, atsiųstiems iš kitų valstybių laikinai dirbti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą komandiruotam darbuotojui, neatsižvelgiant į teisę, taikytiną darbo sutarčiai ar darbo santykiams, turi būti taikomos Lietuvos Respublikos darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų, įskaitant praplėstas kolektyvines šakos ir teritorines sutartis, nuostatos, nustatančios minimalųjį darbo užmokestį. Kadangi šio įstatymo nuostatos reglamentuoja užsienio darbuotojams garantuojamas darbo sąlygas, nagrinėjamu atveju jos netaikytinos. Nustatant minimalų valandinį atlyginimą, kurį privalėjo mokėti ieškovė atsakovų komandiruotės metu, taikytinos Suomijos Respublikos teisės normos.

56. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad užsienio teisės turinio klausimas laikytinas teisės, o ne fakto klausimu, ir pareiga jį, vadovaujantis iure novit curia (teismas žino teisę) principu, aiškintis tenka bylą nagrinėjančiam teismui. CK 1.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiga teismui ex officio taikyti, aiškinti bei nustatyti užsienio teisės turinį kyla tarptautinių sutarčių ar įstatymų nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015).

57. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad renkant informaciją apie užsienio teisės turinį taikytina Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę. Šios konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susitariančiosios šalys, remdamosi šios konvencijos nuostatomis, įsipareigoja teikti viena kitai informaciją apie savo teisę, civilinį ir komercinį procesą bei teismų sistemos organizavimą. Pavedimą suteikti informaciją visuomet turi pateikti teisminė institucija, net jei projektas joje ir nebuvo rengiamas; pavedimas gali būti pateiktas tik faktiškai pradėjus procesą (3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDEtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-501-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-501-701/2016">3K-3-501-701/2016</a>, 53 punktas).

58. Direktyvos 96/71/EB 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tam, jog ši direktyva būtų įgyvendinta, valstybės narės, laikydamosi nacionalinės teisės aktų ir (arba) praktikos, paskiria vieną ar kelias ryšio palaikymo tarnybas arba vieną ar kelias kompetentingas nacionalines institucijas. Kompetentingų institucijų tarpusavio administracinį bendradarbiavimą reglamentuoja Direktyva 2014/67/ES.

59. Teisėjų kolegija laiko teisiškai pagrįstais atsakovų argumentus, kad teismai nepagrįstai nevykdė užsienio teisės turinio nustatymo (susižinojimo) ir taikymo pareigos, nepagrįstai nesikreipė į kompetentingas Suomijos institucijas šiuo klausimu, siekdami išsiaiškinti šioje byloje atsakovų nurodytų argumentų dėl jiems taikytino didesnio, nei nustatytas darbo sutartyse, darbo užmokesčio, pagrįstumą, atsakovams mokėtino darbo užmokesčio dydį.

60. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga ex officio nustatyti užsienio teisės turinį ir ją taikyti tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti nedaro įtakos teismo valstybės teisės (lot. lex fori) nustatytoms proceso teisės normoms, tarp jų ir šalių bendradarbiavimo su teismu principui, kuriuo siekiama, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Šis principas iš esmės reiškia aktyvų šalių ir bylą nagrinėjančio teismo bendradarbiavimą, todėl net ir tais atvejais, kai teismui tenka pareiga byloje ex officio nustatyti užsienio teisės turinį, bylą nagrinėjantis teismas gali pasiūlyti šalims pateikti, jų nuomone, ginčui išspręsti aktualius su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, savo paaiškinimus ir atsikirtimus dėl užsienio teisės aiškinimo ir taikymo, o šalys turi visas teises tai padaryti. Nagrinėjamu atveju atsakovai teikė teismui tokius įrodymus, tačiau, kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, teismai nepagrįstai nepatikrino šių duomenų (ne)teisingumo.

Dėl procesinės bylos baigties

61. Apibendrindama šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepagrįstai šalių ginčui išspręsti netaikė Direktyvos 96/71/EB nuostatų, taip pat nepagrįstai nevykdė pareigos susižinoti užsienio teisės turinį ir bylos duomenis vertino bei dėl atsakovų argumentų (dėl jiems mokėtino darbo užmokesčio) ir reikalavimų pagrįstumo sprendė netaikydami Suomijos Respublikos teisės. Dėl nurodytų pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl teisėjų kolegija sprendžia panaikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis išspręsta dėl atsakovų reikalavimų priteisti darbo užmokestį. Atitinkama bylos dalis, kuri patenka į kasacinės bylos nagrinėjimo ribas (žr. šios nutarties 29 punktą) ir dėl kurios nebuvo atskleista bylos esmė, perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip siekiant užtikrinti šios bylos šalių teisę į apeliaciją dėl šios dalies.

62. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas perduotą bylos dalį, turi išsiaiškinti aktualų užsienio teisės turinį ir tik tada spręsti dėl atsakovų argumentų bei reikalavimų, susijusių su jiems mokėtinu darbo užmokesčiu, pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63. Kasacinis teismas patyrė 5,69 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Perdavus bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Plungės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį dėl atsakovams A. B. ir D. J. mokėtino darbo užmokesčio ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista ši sprendimo dalis, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Plungės apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis