Administracinė byla Nr. eI3-759-1066/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02021-2021-3
Procesinio sprendimo kategorija: 14.15; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui J. S.,
atsakovo atstovams A. B. ir G. K.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Panevėžio stiklas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
1. Pareiškėja akcinė bendrovė „Panevėžio stiklas“ (toliau – Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. S-70 (toliau – ir Komisijos sprendimas) dalyje, kurioje dalinai atmestas pareiškėjos skundas dėl 96 225,00 Eur mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo; 2) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. AS-71 (toliau – Departamento sprendimas) dalyje, kurioje privaloma pareiškėjai sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių suma už 2017 m. – 16 772,00 Eur, už 2018 m. – 32 406,00 Eur ir už 2019 m. – 47 047,00 Eur, ir kurioje nuspręsta patvirtinti 2021 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-115-2020; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Savo skundo reikalavimus pareiškėja grindžia tokiais argumentais:
2.1. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjos planinį mokestinį patikrinimą ir surašė 2020 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktą Nr. PA80-115-2020 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Departamento sprendimu buvo patvirtintas Patikrinimo aktas ir juo paskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai. Komisijos sprendimu pareiškėjai paskaičiuota: 96 225,00 Eur mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir 1 091,00 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius ir nuspręsta panaikinti Departamento sprendimo dalį dėl nurodymo pareiškėjai sumokėti į biudžetą 96 225,00 Eur mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir pareiškėjos skundą perduoti iš naujo nagrinėti Departamentui, skundo dalį dėl 1 091,00 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius sumokėjimo palikti nenagrinėtą.
2.2. Paaiškina, kad pareiškėja vykdo stiklo pakuočių atliekų perdirbimą ir stiklinių gaminių gamybą. Pareiškėja yra registruota Atliekų tvarkytojų valstybiniame registre ir pareiškėjai veiklos vykdymui 2007 m. gruodžio 28 d. buvo išduotas atnaujintas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidimas Nr. P1-1/066.
2.3. Anot pareiškėjos, jai turėjo būti taikomas TIPK leidime nustatytas aplinkos oro teršalų leistinos taršos normatyvas:
2.3.1. Atsakovas ir Komisija netinkamai taikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. D1-528 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) ir neįvertino, jog įsigaliojus Taisyklėms, TIPK leidimui turėjo būti taikomos tos sąlygos ir reikalavimai, kurie buvo nustatyti Taisyklėse, o ne ankstesniame teisės akte. Pareiškėjos galiojančio TIPK leidimo 19 lentelėje nustatytos sąlygos (nurodytas normatyvų galiojimo terminas) neatitiko nuo 2013 m. galiojančioms Taisyklėms, kas reiškia, kad leidimo sąlygos buvo neaiškios. Šioje situacijoje atsakovas ir Komisija netinkamai aiškino ir Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. (28.1)-A4-13234, kadangi Taisyklės nenustato leidimo sąlygų pratęsimo termino nustatymo procedūros. TIPK leidimas negali prieštarauti teisės aktams, kurių pagrindu, jis buvo priimtas ir / ar pakeistas, taip pat TIPK leidimas turi būti aiškinamas, atsižvelgiant į galiojančių norminių teisės aktų nuostatas. Esant TIPK leidimo ir Taisyklių neatitikimams (prieštaravimams), pareiškėjos kaip ūkio subjekto teisės ir pareigos turi būti aiškinamos pagal Taisyklių reikalavimus, kurios nustato sąlygas, kurioms turi atitikti leidimas. Taisyklės nenumato galimybės TIPK leidime nustatyti teisę į oro aplinkos taršą iš stacionarių taršos šaltinių, tačiau nenumatyti tokiam taršos šaltiniui normatyvo. TIPK leidimo turėjimas su „Oro taršos“ dalimi reiškia, kad pareiškėja turi leidimą išleisti teršalus į aplinkos orą. Nei atsakovas, nei Komisija nepateikė teisinio pagrindo, kuris tiesiogiai numatytų, kad pasibaigus TIPK leidimo 19 lentelėje nurodytam terminui (ar po Aplinkos apsaugos agentūros šio termino pratęsimo), galiojančio TIPK leidimo oro išmetimo į aplinką normatyvas tampa „0“.
2.3.2. Mano, kad traktavimas, jog pareiškėja neturi normatyvo ir bet kokia tarša, kuri viršija „0“, yra viršnormatyvinė, reiškia plečiamąjį sankcijų taikymą. Vertinant pareiškėjos TIPK leidimo (19 lentelė) turinį pagal šiuo metų galiojančių teisės aktų nuostatas, galima spręsti, kad TIPK leidime nustatyti taršos normatyvai yra galiojantys, todėl, anot pareiškėjos, negalima aiškinti, kad pareiškėjos TIPK leidime nuo 2017 m. liepos 1 d. nėra nustatytas normatyvas taršai į aplinkos orą.
2.3.3. Komisija nepagrįstai nesivadovavo aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528, kuriuo buvo nustatytos Aplinkos apsaugos agentūros pareigos dėl Taisyklių sąlygų įgyvendinimo ir iki Taisyklių priėmimo buvusių leidimų sąlygų peržiūros. Pareiškėjai negali būti perkeliama mokestinė rizika už valstybės institucijoms priskirtų veiksmų neatlikimą ir (arba) už netinkamą atlikimą, todėl nustatyti oro taršos normatyvai turėtų būti aiškinami / laikomi neterminuotais, kaip tai numatyta pagal Taisykles. Komisija neatsižvelgė į tai, kad Aplinkos apsaugos agentūra privalėjo veikti Aplinkos apsaugos įstatymo 191 str. 12 dalies, Taisyklių 92 p. nustatyta tvarka ir peržiūrėti TIPK leidimo sąlygas dar 2014 metais (pagal Taisyklių 92.5. p.) arba bent jau 2016 m., gavus pirminę informaciją iš pareiškėjos apie planuojamus įrenginio pakeitimus arba peržiūrint TIPK leidimo sąlygas. Aplinkos apsaugos agentūrai nustatytos pareigos, kuriomis užtikrinama, kad įrenginys, kuriam reikalingas leidimas, būtų eksploatuojamas pagal TIPK leidimo sąlygas ir leidimo sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus.
2.3.4. Tvirtina, kad Departamento sprendimas ir Komisijos sprendimas yra paremtas, be kita ko, klaidingu TIPK leidimo ir Taisyklių sąlygų aiškinimu, vertinant, jog ginčo atveju nebuvo nustatyto didžiausio leistino normatyvo. Tvirtina, kad mokestinio patikrinimo metu galiojantis teisės aktas – Taisyklės – nenumatė didžiausio leistino ir laikinai leistino normatyvo į aplinkos orą. Pagal Taisykles didžiausias leistinas ir laikinai leistinas normatyvai taikomi tik išleidžiamų nuotekų užterštumui (Taisyklių 6 priedas, dalis „VIII Paraiškos dalis „Teršalų išleidimas su nuotekomis į aplinką“ pildymas“; Taisyklių 4 priedo „Paraiška“ 18 lentelė), o paraiškos dalyje „Tarša į aplinkos orą“ reikia nurodyti planuojamus iš visų veiklos vykdytojo eksploatuojamų įrenginių į aplinkos orą išmesti teršalus ir jų kiekį (6 priedo, VI skyriaus A.1 p.). Pabrėžia, kad institucijos netinkamai taikė Taisyklių sąlygas, o neigiamus padarinius pareiškėjui aiškino ir taikė pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą.
2.4. Taip pat nurodo, kad pareiškėja, atlikdama veiklos pakeitimą, tinkamai vykdė Taisyklėse nustatytas pareigas, todėl nebuvo pagrindo pripažinti buvus viršnormatyviniam teršalų išleidimui į orą. Tuo tarpu Komisija sprendime netinkamai vertino Taisyklių ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 340 „Dėl Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Inventorizacijos taisyklės) reikalavimus dėl TIPK leidimo sąlygų keitimo ir išmetamų teršalų normų nustatymo. Dėl ko liko teisiškai neįvertinti argumentai dėl TIPK leidimo sąlygų pakeitimo procedūros keičiantis įrenginio specifikacijai, netinkamai įvertinti (neįvertinti) reikalavimai dėl oro taršos normatyvų nustatymo ir procedūra ir tuo pačiu nepagrįstai padaryta išvada, jog pareiškėjos veiklos metu tebegaliojant TIPK leidimui ir vykstant leidimo sąlygų pakeitimo procedūrai, galimai nustojo galioti teršalų išleidimo į orą normatyvas ir visas išleistas teršalų kiekis laikomas viršnormatyviniu.
2.5. Pareiškėjos teigimu, mokestiniu laikotarpiu pareiškėjos veiklos atveju nebuvo nuslėptos taršos fakto.
2.5.1. Komisijos sprendime liko neįvertinti pareiškėjos argumentai dėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 3 d., 4 d. 1 p. taikymo ir Departamento veiksmų, ginčo faktines aplinkybes aiškinti kaip taršos nuslėpimą. Toks klaidingas atsakovo aiškinimas sąlygojo nepagrįstą Tvarkos taisyklių 4 p. taikymą ir de facto sankcijos pritaikymą. Pasak pareiškėjos, atsakovas neįrodė, jog pareiškėja sąmoningai tyčia siekė nuslėpti taršą iš stacionarių taršos šaltinių, tokiu būdu išvengdama pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą.
2.5.2. Taip pat Komisijos sprendime nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėja iš esmės nenurodė, kokios konkrečios priežastys lėmė, jog ginčo deklaracijose FR0522 nuo 2017 m. liepos 1 d. nurodė negaliojantį didžiausią leistiną normatyvą (t. y. galiojantį tik iki 2017 m. birželio 30 d.) ir neteisingai apskaičiavo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių. Departamentas nepagrįstai taikė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 3 d., 4 d. 1 p. ir už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių tariamai nuslėptą teršalų kiekį mokestį už aplinkos teršimą skaičiavo taikant didesnį tarifą, t. y. normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 priedėlyje.
2.6. Atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pareiškėja yra padariusi mokesčio apskaičiavimo ir deklaravimo pažeidimą, papildomai paskaičiuota mokesčio suma turėtų būti mažinama, nes pareiškėjai pritaikyta sankcija / mokesčio didesniu tarifu paskaičiavimas neatitinka teisingumo ir proporcingumo reikalavimų.
2.7. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia iš esmės tokiais argumentais:
3.1. Mokesčio objektas yra išmetami į aplinką teršalai. Mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Pabrėžia, kad mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka. Mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį. Mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis.
3.2. Pasak atsakovo, pareiškėja turi TIPK leidimą Nr. Pl-1/066, kurio 20 lentelėje „Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių fiziniai duomenys“ leidžiama eksploatuoti voninę stiklo lydymo krosnį (taršos šaltinis Nr. 005) su jai nustatytais leidžiamais teršalų išmetimo normatyvais. Nustatyti normatyvai galiojo nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja 2016 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 8/171 kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą (toliau – Agentūra), informuodama apie tai, jog: jos stiklo taros ceche dirbanti voninė stiklo lydymo krosnis (taršos šaltinis Nr. 005) baigia savo tarnavimo laiką; vietoje eksploataciją baigiančios stiklo lydymo krosnies Bendrovė statys naujo tipo pasaginės liepsnos stiklo lydymo krosnį su elektriniu pašildymu. Dėl šios priežasties ji prašė Agentūros iki 2017 m. birželio 30 d. pratęsti TIPK leidime Taršos į aplinkos orą (21 lentelė) nustatytą leidžiamos taršos dydžių galiojimo terminą. Pabrėžia, kad esant tokiai situacijai, pareiškėja, pradėjusi eksploatuoti naujai pastatytą įrenginį – pasaginės liepsnos stiklo lydymo krosnį su elektriniu pašildymu, vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, privalėjo kreiptis į Agentūrą pakeisti leidimą, kuriame būtų nurodytas ir naujai pradėtas eksploatuoti taršos šaltinis bei jam nustatytos oro teršalų išmetimo sąlygos bei leidžiami taršos normatyvai. Apie tai, kad pareiškėja nebeturi leidimo išmesti teršalus į aplinkos orą iš oro taršos šaltinių, Agentūra informavo pareiškėją. Taigi visi teiginiai, kad jam turėjo būti taikomi TIPK leidime nustatyti leistinos taršos normatyvai, yra nepagrįsti.
3.3. Departamento pareigūnai, vadovaudamiesi Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo nuostatomis, atliko pareiškėjos patikrinimą ir perskaičiavo pareiškėjai privalomą mokėti mokestį. Privalomas mokėti mokestis, taikant didesnį tarifą, paskaičiuotas ne už nuslėptą taršą, kaip teigia pareiškėja, o už išmestą į aplinką teršalo kiekį, viršijusį TIPK leidime nustatytą leistinos taršos normatyvą, kurį turėjo teisingai apskaičiuoti ir sumokėti pareiškėja.
3.4. Tuo pačiu atkreipia dėmesį į tai, kad jau iš Agentūros 2018 m. vasario 22 d. rašto Nr. (28.1)-A4-1695 ir Departamento patikrinimų metu buvo žinoma, jog pareiškėja nuo 2017 m. liepos 1 d. išmeta teršalus į aplinkos orą be galiojančio nustatyto didžiausio leistino normatyvo, todėl, teikdama deklaracijas ir apskaičiuodama mokestį, privalėjo teisingai įvertinti didžiausio leistino normatyvo reikšmę (N=0), teisingai apskaičiuoti jai privalomą mokėti mokestį. Departamentas sutinka su Komisijos sprendimu dalyje, kurioje pareiškėjos argumentai dėl Departamento paskaičiuoto mokesčio atmesti kaip nepagrįsti. Pažymi ir tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustato pareigą ne tik Departamentui, nustačius neteisingai apskaičiuotą privalomą mokėti mokestį už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį, perskaičiuoti mokestį, bet ir pačiai pareiškėjai už viršnormatyvinę taršą tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokestį.
3.5. Tvirtina, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo paskirtis – ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti tai yra ne tik sankcija, kuri yra numatyta už teršalų išmetimą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį, bet ir privalomas sumokėti mokestis didesniu tarifu, kurį turi apskaičiuoti ir sumokėti pats pareiškėjas, jei išleidžia į aplinką normatyvus viršijantį teršalų kiekį.
3.6. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime pateiktais argumentais.
k o n s t a t u o j a:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnai 2020 m. gruodžio mėn. 15 d. atliko Bendrovės planinį patikrinimą, kurio tikslas – mokesčio už aplinkos teršimą (iš stacionarių ir mobilių taršos šaltinių bei pakuotės atliekomis) ir mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (požeminis vanduo), mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas už 2017, 2018, 2019 metų mokestinius laikotarpius, apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas.
4.2. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) 4 str. 1 dalį yra mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokėtoja. Bendrovė yra pateikusi 2017–2019 m. Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijas, kurių forma FR0522 (toliau – ir Deklaracija) laikantis MUATĮ 7 str. 2 d. nustatytų terminų. Bendrovės TIPK leidime Nr. Pl-1/066 nuo 2017 metų liepos 1 d. nėra galiojančių aplinkos oro teršalų normatyvų, t. y. nuo šio laikotarpio laikytina, kad Bendrovės leistinos taršos normatyvas yra lygus 0. Nustatyta, kad Bendrovė, teikdama Deklaracijas, jose nurodė neteisingą didžiausią leistinos taršos normatyvą – iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusį metinį didžiausią leistiną normatyvą. Dėl ko neteisingai apskaičiavo ir sumokėjo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių. Dėl šios priežasties Bendrovės sumokėta mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių suma ženkliai mažesnė nei nustatyta tvarka turėjo būti apskaičiuota ir sumokėta. Vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 4 d. 1 p. ir Tvarkos aprašo 3 ir 4 p. nuostatomis paskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių suma už 2017 m. – 16 772 Eur, už 2018 m. – 32 406 Eur ir už 2019 m. – 47 047 Eur.
4.3. Po atlikto mokestinio patikrinimo 2020 m. gruodžio 15 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. PA80-115-2020.
4.4. Bendrovė 2021 m. sausio 22 d. raštu Nr. 1-20 pateikė pastabas į patikrinimo aktą, kuriuo nesutiko su patikrinimo akte padarytomis išvadomis, manydama, kad toks mokestis padidintu tarifu paskaičiuotas nepagrįstai, ir nesutiko su išvadomis dėl TIPK leidime nustatyto didžiausio leistino normatyvo galiojimo.
4.5. Įvertinus Bendrovės pateiktas rašytines pastabas ir atsižvelgus į galiojantį teisinį reglamentavimą, vadovaujantis MAĮ 132 str. 1 d. 1 punktu, 2021 m. vasario 22 d. Departamento sprendimu buvo patvirtintas 2020 m. gruodžio 15 d. Patikrinimo aktas Nr. PA80-115-2020.
4.6. Nesutikdama su Departamento Sprendimu, Bendrovė apskundė jį Komisijai, kuri išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, Komisijos sprendimu nusprendė panaikinti skundžiamo Departamento sprendimo dėl Patikrinimo akto tvirtinimo dalį dėl nurodymo pareiškėjai sumokėti į biudžetą 96 225 Eur mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir perduoti iš naujo nagrinėti Departamentui, o pareiškėjo skundo dalį dėl Departamento sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. AS-71 dalies pareiškėjai sumokėti į biudžetą 1 091 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius palikti nenagrinėtą.
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Komisijos sprendimo dalies, kuria nuspręsta panaikinti Departamento sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo dalį dėl nurodymo pareiškėjai sumokėti į biudžetą 96 225 Eur mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir pareiškėjos skundą perduoti iš naujo nagrinėti, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėja prašo panakinti ir Departamento sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo dalį, kuria pareiškėja įpareigota sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių sumas už 2017 m. – 16 772,00 Eur, už 2018 m. – 32 406,00 Eur ir už 2019 m. – 47 047,00 Eur kaip neteisėtą ir nepagrįstą.
6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MUATĮ (įstatymo redakcija, galiojusi skundžiamų sprendimų priėmimo dieną), taip pat Taisyklės, Tvarkos aprašas ir kiti su jų įgyvendinimu susiję teisės aktai.
Pagal MUATĮ nuostatas mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai (4 str. 1 d.).
Mokesčio už aplinkos teršimą tarifai ir tarifų koeficientai nustatomi teršalams ir teršalų grupėms pagal jų kenksmingumą aplinkai (MUATĮ 6 str. 1 d.).
Stacionarių taršos šaltinių išmetamiems į aplinką teršalams, kuriems nustatytas laikinai leistinos taršos normatyvas, mokesčio už aplinkos teršimą tarifai, nustatyti šio įstatymo 1 priedėlyje, didinami taikant koeficientą 1,2 (MUATĮ 6 str. 3 d.).
Mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka (MUATĮ 8 str. 2 d.).
Mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį (MUATĮ 8 str. 3 d.).
Mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis (8 str. 6 d.). Už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą (MUATĮ 9 str. 3 d.), o normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio įstatymo 2 priedėlyje (MUATĮ 9 str. 4 d. 1 p.).
7. Anot pareiškėjos, jai turėjo būti taikomas TIPK leidime nustatytas aplinkos oro teršalų leistinos taršos normatyvas.
7.1. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos vykdoma veikla – stiklo pakuočių atliekų perdirbimas ir stiklinių gaminių gamyba. Pareiškėjai 2007 m. gruodžio 28 d. išduotas atnaujintas TIPK leidimas (įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d.). Jame nustatyti leistini taršos normatyvai į aplinkos orą ir sąlygos atliekų susidarymui bei naudojimui, t. y. TIPK leidimo 20 lentelėje „Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių fiziniai duomenys“ leidžiama eksploatuoti voninę stiklo lydymo krosnį (taršos šaltinis Nr. 005) su jai nustatytais leidžiamais teršalų išmetimo normatyvais. Pagal bylos duomenis, TIPK leidimas buvo ne vieną kartą koreguotas, tačiau nuo 2008 m. sausio 1 d. nurodytas leidžiamas išmesti į aplinkos orą teršalų kiekis liko. Vėlesniuose pakeitimuose (iki 2016 m. gruodžio 31 d.) šis leidžiamas taršos į aplinkos orą galiojimo terminas buvo pratęstas iki 2017 m. birželio 30 d. (Agentūros 2016 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. (28.1)-A4-13234 „Sprendimas dėl AB „Panevėžio stiklas“ TIPK leidime nustatytų sąlygų taršai į aplinkos vykdymo termino pratęsimo“), nes pareiškėja 2016 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 8/171 kreipėsi į Agentūrą, informuodama apie tai, jog jos stiklo taros ceche dirbanti voninė stiklo lydymo krosnis (taršos šaltinis Nr. 005) baigia savo tarnavimo laiką ir vietoje eksploataciją baigiančios stiklo lydymo krosnies Bendrovė statys naujo tipo pasaginės liepsnos stiklo lydymo krosnį su elektriniu pašildymu. Dėl šios priežasties pareiškėja ir prašė Agentūros iki 2017 m. birželio 30 d. pratęsti TIPK leidime Taršos į aplinkos orą (21 lentelė) nustatytą leidžiamos taršos dydžių galiojimo terminą. Kaip jau minėta, Agentūra pratęsė leidžiamos taršos dydžių galiojimą iki 2017 m. birželio 30 d.
7.2. Taisyklių 10 punkte numatyta, kad veiklos vykdytojas, eksploatuojantis Taisyklėse apibūdintą įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), įskaitant kurą deginantį įrenginį, atliekų deginimo įrenginį ir (ar) bendrą atliekų deginimo įrenginį, privalo turėti leidimą.
Taisyklių 11 punktas numato, kad leidimas gali būti išduodamas vienam įrenginiui ar jo daliai arba keliems to paties veiklos vykdytojo įrenginiams ar jų dalims, esantiems toje pačioje vietoje (sklype, su juo besiribojančiuose sklypuose, ar sklypuose, atskirtuose tik inžinerinės infrastruktūros). Dviem ar daugiau įrenginių ar jų dalims išduotame leidime turi būti nustatytos sąlygos, užtikrinančios, kad kiekvienas įrenginys ar jo dalis atitiktų Taisyklių reikalavimus.
7.3. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą ir anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos teiginys, jog jai turėjo būti taikomi TIPK leidime nustatyti leistinos taršos normatyvai, yra atmestini kaip nepagrįsti dėl to, kad leidžiamos taršos normatyvai buvo nustatyti taršos šaltiniui (voninei stiklo lydymo krosniai) ir jų galiojimo terminas buvo pasibaigęs ir pratęstas tam laikotarpiui, kol ji bus faktiškai eksploatuojama (iki 2017 m. liepos 1 d.). Tuo tarpu pareiškėjai pradėjus eksploatuoti naujai pastatytą įrenginį, t. y. pasaginės liepsnos stiklo lydymo krosnį su elektriniu pašildymu privaloma kreiptis dėl pakeisti leidimą, kuriame būtų nurodytas ir naujai pradėtas eksploatuoti taršos šaltinis bei jam nustatytos oro teršalų išmetimo sąlygos bei leidžiami taršos normatyvai, pakeitimo. Nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu Pareiškėja naudojo ne seną įrenginį, pagal kurio parametrus buvo išduotas leidimas, o naują įrenginį. Faktas, kad pareiškėja nebeturi leidimo išmesti teršalus į aplinkos orą iš oro taršos šaltinių, pareiškėjai buvo žinomas, nes Agentūra informavo pareiškėją 2018 m. vasario 22 d. raštu Nr. (28.1)-A4-1695. Be to, pati Pareiškėja kreipėsi 2016 m. gruodžio 22 d. raštu į Agentūrą, nurodydama, kad pagal išduoto TIPK leidimo sąlygas leidimas galioja iki 2016 m. gruodžio 31 d. Agentūra 2016 m. gruodžio 29 d. raštu informavo pareiškėją, kad TIPK leidimas dalyje dėl taršos į aplinkos orą pratęsiamas iki 2017 m. birželio 30 d., o Bendrovė po to turi gauti naują TIPK leidimą. Be to, kaip matuti, keitėsi veiklos sąlygos (įrenginys). Todėl teismas sutinka su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad TIPK leidime nuo 2017 m. liepos 1 d. nesant galiojančių aplinkos oro teršalų normatyvų (didžiausio leistino normatyvo), pareiškėjos leistinos taršos normatyvas yra lygus 0, ko pasekoje, be galiojančio didžiausio leistino normatyvo išmestas į atmosferą teršalų kiekis turėjo būti apskaitomas kaip viršnormatyvinis. Pareiškėja su tuo nesutinka, tvirtindama, kad toks traktavimas, jog pareiškėja neturi normatyvo ir bet kokia tarša, kuri viršija „0“, yra viršnormatyvinė, reiškia plečiamąjį sankcijų taikymą. Teismas su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka, pažymėdamas, jog pagal Tvarkos aprašo 4 punkte numatytą formulę apskaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą už išmestą ar išleistą į aplinką teršalo kiekį per mokestinį laikotarpį, viršijusį TIPK ir (ar) taršos leidime nustatytą leistinos taršos normatyvą. Tvarkos aprašo 4 punkte numatyta, kad neturint TIPK ir (ar) taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar išleidimo į aplinką normatyvais, kai toks leidimas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais yra privalomas, visas be TIPK ir (ar) taršos leidimo išmestas teršalo kiekis, įskaitant teršalo kiekį išmestą į aplinką, kuris susidaro naudojant biokurą, yra viršnormatyvinis N=0 (N – leistinas išmesti arba išleisti į aplinką per mokestinį laikotarpį normatyvinis teršalo kiekis (t), nustatytas TIPK ir (ar) taršos leidime). Dėl ko mokesčių mokėtojui neturint TIPK ir (ar) taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar išleidimo į aplinką normatyvais, visas be TIPK ir (ar) taršos leidimo išmestas teršalo kiekis yra viršnormatyvinis ir tokiu atveju mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas taikant didesnį tarifo koeficientą pagal Tvarkos aprašo 4 punkte nustatytą formulę. Byloje nustatyta, kad pareiškėja TIPK leidimą turėjo, tačiau nuo 2017 m. liepos 1 d. be galiojančio nustatyto didžiausio leistino normatyvo, todėl konstatuotina, jog mokesčių administratorius pagal minėtas teisės aktų nuostatas pagrįstai nuo 2017 m. liepos 1 d. pareiškėjos be leidime nustatyto didžiausio leistino normatyvo išmestą teršalo kiekį laikė viršnormatyviniu ir atitinkamai mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai apskaičiavo taikant didesnį mokesčio tarifą. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad vertinant pareiškėjos TIPK leidimo (19 lentelės) turinį, TIPK leidime nustatyti taršos normatyvai yra galiojantys. Kaip jau minėta, pareiškėja kreipėsi į Agentūrą dėl TIPK leidime taršos į aplinkos orą leidžiamų taršos dydžių taršos šaltiniui Nr. 005 (voninė stiklo lydimo krosnis) galiojimo pratęsimo, pati pareiškėja nurodė, kad šis taršos šaltinis baigia savo tarnavimo laiką, dirbs ilgiausiai iki 2017 m. birželio 30 d. ir vėliau bus pakeistas nauju, tuom argumentuodama, ji prašė Agentūros TIPK leidimo Taršos į aplinkos orą (21 lentelė) numatytų leidžiamos taršos dydžių galiojimo terminą pratęsti iki 2017 m. birželio 30 d. Dėl ko Agentūra, atsižvelgusi į tokio turinio gautą pareiškėjos prašymą, ir pratęsė Taršos į aplinkos orą dalyje numatytų leidžiamos taršos dydžių galiojimą iki 2017 m. birželio 30 d.
Dėl pareiškėjos argumento, kad įsigaliojus Taisyklėms, TIPK leidimui turėjo būti taikomos tos sąlygos ir reikalavimai, kurie buvo nustatyti Taisyklėse, ir kad esant tokiai situacijai, leidimo sąlygos buvo neaiškios, teismas atkreipia dėmesį, kad nors pagal Taisyklių 15 punkte TIPK leidimas išduodamas neterminuotam laikui (tiek leidimo išdavimo metu, tiek įsigaliojus naujos redakcijos Taisyklėms), tačiau nuostatos, kad mokesčių mokėtojų TIPK ir (ar) taršos leidimuose nustatyti terminuoti leistinos taršos normatyvai yra neterminuoti, tokios nuostatos nėra.
8. Pareiškėjos teigimu, ginčo situacijoje jai pritaikyta sankcija / mokesčio didesniu tarifu paskaičiavimas neatitinka teisingumo ir proporcingumo reikalavimų. Teismas, pasisakydamas dėl šio argumento, pažymi, kad MUATĮ paskirtis yra ekonominėmis priemonėmis siekti mažinti aplinkos teršimą, riboti aplinką teršiančių medžiagų gamybą ir pardavimą, skatinti naudoti naujas, aplinką tausojančias technologijas, remti tvarią ekonomikos plėtrą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, skatinti gaminių daugkartinį naudojimą, užtikrinti, kad nebūtų viršyti nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai, taip pat sudaryti sąlygas iš mokesčio už aplinkos teršimą kaupti lėšas aplinkos apsaugos priemonėms įgyvendinti. Taigi už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą (MUATĮ 9 str. 3 d.). Tokiu atveju tokį mokestį yra privaloma sumokėti tuo atveju, jei pareiškėja išleidžia į aplinką normatyvus viršijantį teršalų kiekį. Dėl ko tvirtinti, jog tokia sankcija yra neproporcinga nėra jokio teisinio pagrindo, todėl anksčiau paminėtas pareiškėjos argumentas yra atmestinas kaip nepagrįstas, akcentuojant, kad už tokio mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą yra atsakinga pati pareiškėja.
9. Teismas pažymi, kad pareiškėjos kiti skunde pateikti argumentai tokie, kaip: mokestiniu laikotarpiu nebuvo nuslėptos taršos (tyčios) fakto, jog būtent Agentūrai nustatyta pareiga užtikrinti, kad įrenginys, kuriam reikalingas leidimas, būtų eksploatuojamas pagal TIPK leidimo sąlygas ir leidimo sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, kad pareiškėjai negali būti perkeliama mokestinė rizika už valstybės institucijoms priskirtų veiksmų neatlikimą ir (arba) už netinkamą atlikimą, niekaip nekeičia anksčiau padarytų teismo išvadų.
10. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; administracinio sprendimo data; administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Paminėtos VAĮ nuostatos nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019).
Už imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymą MATĮ numato sankcijos taikymą – taikomas didesnis mokesčio tarifas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės: teisės aktų reikalavimų nesuvokimas; tyčios nebuvimas; klaidingo DLT normatyvo deklaracijose nurodymas, nors aplinkybė, kad Pareiškėjas neturi galiojančių aplinkos oro teršalų normatyvų, ne kartą fiksuota mokesčių administratoriaus patikrinimų metu; užsitęsusios administracinės procedūros Pareiškėjui siekiant gauti naują TIPK leidimą dėl, Pareiškėjo teigimu, AAA kaltės (Pareiškėjas pateikė susirašinėjimo su AAA dokumentus) nelaikytinos teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis patį pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką mokesčio už aplinkos teršimą didesniu tarifu dydžiui, nustatytam ginčijamu AAD sprendimu.
Pagal MATĮ 8 straipsnio 6 dalies nuostatas mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis. Įstatymas nustato mokesčio mokėtojui pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą apskaitos tvarkymą, deklaracijų teikimą ir mokesčio sumokėjimą. Aplinkybės, jog Pareiškėjas dėl ilgai užsitęsusių procedūrų su Agentūra nėra gavęs naujo TIPK leidimo, neatleidžia mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojo nuo įstatyme įtvirtintos pareigos teisingai apskaičiuoti ir deklaruoti mokestį pagal TIPK leidime esančius (galiojančius) duomenis. Pažymėtina, kad Pareiškėjas iš esmės nenurodė, kokios konkrečios priežastys lėmė, jog ginčo deklaracijose FR0522 nuo 2017-07-01 nurodė negaliojantį DLT normatyvą (t. y. galiojantį tik iki 2017-06-30) ir neteisingai apskaičiavo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių šaltinių. Kaip aptarta apie pareigą gauti naują TIPK leidimą pareiškėjai buvo žinoma nuo pat ginčo laikotarpio pradžios (2016 m. pabaigos), jai turėjo būti žinoma, kad neteisingai deklaruoja DLT normatyvą ir apskaičiuoja mokestį už aplinkos teršimą ir tokį pažeidimą Bendrovė ignoravo sistemingai ir ilgą laiką teikdama deklaracijas. Teismas negali ignoruoti įstatymų leidėjo valios užtikrinti teisę į tinkamą aplinką ir nustatyti sankcijų už pažeidimus politiką. Todėl Pareiškėjo prašymas atsižvelgti į LVAT praktiką, kurioje mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį didesniu tarifu teismas laikė neatitinkančiu protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų ir mokestį atitinkamai mažino, šioje situacijoje netaikytinas.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Komisijos sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis, atitinkantis VAĮ nuostatas. Jį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Atitinkamai paliekama galioti skundžiamo Departamento sprendimo dalis, kuria patvirtintas 2021 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktas Nr. PA80-115-2020 ir pareiškėja įpareigota sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių suma už 2017 m. – 16 772,00 Eur, už 2018 m. – 32 406,00 Eur ir už 2019 m. – 47 047,00 Eur.
11. Netenkinus pareiškėjos skundo, taip pat jai negali būti priteisiamos patirtos bylinėjimosi išlaidos, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1dalies 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos akcinės bendrovės „Panevėžio stiklas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Arūnas Kaminskas
Gediminas Užubalis
Indrė Žvaigždinienė
