Administracinė byla Nr. eI3-1219-821/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03499-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.4; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Violetos Petkevičienės,
sekretoriaujant Rasai Šimkuvienei,
dalyvaujant pareiškėjos atstovams direktoriui R. K. ir advokatei Beatai Vilienei,
atsakovo atstovui I. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilkaviškio vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėja UAB „Vilkaviškio vandenys“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. AS-177 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas) didesniu tarifu už valstybinius gamtinius išteklius apskaičiuotą 118 106 Eur mokestį, sumažinant jį iki 17 715,90 Eur.
Skunde pareiškėja nurodo, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius (toliau – ir Departamento skyrius) atliko mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo planinį patikrinimą už 2017-2019 m. mokestinius laikotarpius. Atlikęs patikrinimą 2021 m. liepos 26 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.8)-PA-3797 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriuo nustatė, kad UAB „Vilkaviškio vandenys“ (toliau – ir Bendrovė) vykdė gamtos išteklių (požeminio vandens) gavybą neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Geologijos tarnyba) išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes Ančlaukio, Bebrininkų, Biliūnų, Bobių, Būdviečių, Degučių, Duonelaičių, Gudelių, Jurkšų, Karklinių, Keturkaimio, Mierčių, Paežerių 2, Pakalnių, Patilčių, Rimavičių, Rumokų, Skardupių, Suvalkų, Šeštinių, Teiberių, Užbalių, Vaišvilų, Vartelių, Žynių vandenvietėse (toliau – Mažosios vandenvietės). Už be leidimo išgautą požeminį vandenį 2017-2019 metais Patikrinimo aktu apskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma 327 757 Eur. Nesutikdama su Patikrinimo aktu, pareiškėja pateikė rašytines pastabas. Departamentas, įvertinęs rašytines pastabas ir jas pagrindžiančius dokumentus, Patikrinimo aktą pakeitė, Sprendimu patvirtindamas 118 106 Eur mokestį, apskaičiuotą taikant padidintą tarifą.
Pareiškėja su ginčijamu Sprendimu nesutinka. Nurodo, kad neginčija fakto, jog atsakovo nurodytais laikotarpiais neturėjo leidimo naudoti žemės gelmių išteklių iš Mažųjų vandenviečių, tačiau tai atliko dėl objektyvių priežasčių (būtinojo reikalingumo). Paaiškina, kad Vilkaviškio savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. B-TS-237 Bendrovė paskirta viešuoju geriamojo vandens tiekėju, nuotekų ir paviršinių nuotekų tvarkytoja Vilkaviškio rajone ir jai pavesta vykdyti viešąjį geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą. Pareiškėja vykdo geriamojo vandens tiekimo, nuotekų tvarkymo veiklą pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (šiuo metu - Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) 2015 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. O3-428 išduotą (su vėlesniais pakeitimais) Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos licenciją Nr. L7-GVTNT-47, suteikiančią teisę ir pareigą vertis geriamojo vandens teikimo ir nuotekų veikla Vilkaviškio, Kybartų ir Virbalio mietuose, taip pat kituose mieteliuose, kaimuose ir namuose, esančiuose Vilkaviškio rajono savivaldybėje, t. y. būdama Vilkaviškio rajono savivaldybės viešasis geriamojo vandens tiekėja ir licencijos turėtoja, privalėjo teikti geriamąjį vandenį kaimiškosiose teritorijose, išgaudama vandenį ir iš Mažųjų vandenviečių.
Pažymi, kad mokestį už valstybinius gamtos išteklius deklaravo ir mokėjo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, todėl žala valstybės ir savivaldybių biudžetams nepadaryta.
Pareiškėja nurodo, kad ginčijamu Sprendimu apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, padaugintas iš koeficiento 10, yra nepagrįstas ir neproporcingas. Pažymi, kad 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-960, kurio 3 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. Todėl, Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau - TIPK) leidimai, išduoti veiklos vykdytojams iki 2014 m. liepos 1 d., laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Žemės gelmių įstatymo nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Vykdydama veiklą pagal jai išduotą TIPK leidimą, kuriame yra įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla, Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, įsigaliojusią nuo 2014 m. liepos 1 d., suprato taip, kad jai joks naujas leidimas požeminio vandens išgavimui iš senų vandenviečių nereikalingas, įskaitant mažąsias vandenvietes, kuriose išgaunama iki 100 m3 vandens per parą (vidutinis metinis paėmimas). Aptartą teisinį reguliavimą taip pat suprato dauguma šalies viešųjų geriamojo vandens tiekėjų.
Nurodo, kad sužinojusi, kad turi gauti Geologijos tarnybos leidimą, ėmė rengti tam reikalingus dokumentus. Paaiškina, kad leidimų gavimo procesas ilgas ir sudėtingas procesas. Reikėjo gauti į gręžinių 50 m taršos apribojimo apsaugos juostą patenkančių žemės sklypų savininkų sutikimus, įregistruoti gręžinius ir jų savininkus Geologijos tarnyboje, aprobuoti vandenvietės požeminio vandens išteklius ir įrašyti juos į Žemės gelmių registrą, suformuoti žemės sklypus, pasirašyti žemės nuomos sutartis, parengti žemės sklypo naudojimo planą, suderintą su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) ir eilę kitų dokumentų. Pareiškėjai perduotų vandenviečių kaimiškose vietovėse dokumentacija buvo tvarkoma netinkamai, neišsaugoti gręžinių įrengimo dokumentai, todėl dokumentų tvarkymui prireikė daugiau laiko. Pareiškėja, perėmusi eksploatuoti Mažąsias vandenvietes, negalėjo gyventojams nutraukti geriamojo vandens tiekimo.
Teigia, kad pareiškėjai anksčiau nebuvo taikytos jokios ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus, nes Bendrovė laiku vykdė savo mokestines pareigas. Iki patikrinimo pradžios Bendrovė deklaravo ir sumokėjo mokesčius už išgautus vandens išteklius iš Mažųjų vandenviečių, todėl atsakovo konstatuotas pažeidimas yra formalus, nes žala gamtos ištekliams ir biudžetui nepadaryta. Pažeidimas nėra sunkus. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja teigia, kad apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, padaugintas iš koeficiento 10, yra neteisingas ir neproporcingas. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pakeitimo įstatymo projekte, siūloma mokesčio koeficientą už nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį ir (ar) be leidimo išgautą požeminį vandenį sumažinti nuo 10 iki 2, o viešuosius geriamojo vandens tiekėjus ir nuotekų tvarkytojus, nuo šio mokesčio atleisti už trejus metus.
Pareiškėja nurodo, kad jos finansinė padėtis bloga, dėl vartotojų įsiskolinimo už teikiamas paslaugas nuolat trūksta apyvartinių lėšų, ypač pastaruoju metu, kai gyventojų mokumas sumažėjo dėl COVID-19 pandemijos. Bendrovės veikla nuostolinga. Bendrovė 2019 m. patyrė 15 871 Eur nuostolio, o 2020 metais – 109 037 Eur nuostolio. Dėl to skundžiamu Sprendimu reikalaujamas sumokėti 118 106 Eur mokestis pareiškėjai yra itin didelė našta, o jos sumokėjimas reikšmingai apsunkintų viešųjų paslaugų tiekimą. Pareiškėja, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir teismų praktiką panašiose bylose, prašo sumažinti apskaičiuotą mokestį iki 17 715,90 Eur (118 106 Eur / 10 x 1,5=17 715,90).
Atsakovas Departamentas atsiliepime prašo Sprendimo nenaikinti, o prašymą sumažinti mokėtiną mokestį spręsti teismo nuožiūra.
Departamentas nurodo, kad 2020 m. gegužės 11 d. pradėjo Bendrovės planinį teminį mokesčio už gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą 2017-2019 metais. Atlikęs patikrinimą nustatė, kad 2017-2019 m. Bendrovė išgavo požeminio vandens išteklius neturėdama leidimo iš Patikrinimo akte nurodytų vandenviečių ir už be leidimo išgautą vandens kiekį (676454,850 m3), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimi, pritaikydamas didesnius mokesčio tarifus (koeficientą 10), apskaičiavo 327 757 Eur mokestį. Departamentas, įvertinęs pareiškėjos rašytines pastabas, Sprendimu pakeitė Patikrinimo aktą ir patvirtino 118 106 Eur didesniu tarifu apskaičiuotą mokestį, mokėtiną už 2017-2019 metus, už be leidimo išgautą požeminį vandenį.
Departamentas nurodo, kad ginčo dėl to, jog Bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu teisingai apskaitė išgautą požeminį vandenį ir laiku sumokėjo mokestį, byloje nėra. Ginčo dėl to, kad Bendrovė išgavo vandenį iš Sprendime nurodytų Mažųjų vandenviečių neturėdama leidimo taip pat nėra.
Atsakovas pažymi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiame Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje buvo imperatyviai nustatyta, jog už nedeklaruotą (ar mažiau deklaruotą) išgautą gamtos išteklių kiekį, taip pat už be leidimo išgautą vandens kiekį taikomas didesnis (koeficientas 10) mokesčio tarifas. Teisės aktai Departamentui nesuteikia teisės ir galimybės taikyti kitokį koeficientą ir/ar mažinti mokestį. Paaiškina, kad pareiškėjai mokestį, taikant didesnį tarifą, už be leidimo išgautus valstybinius gamtos išteklius, apskaičiavo laikydamasis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o teisė mažinti apskaičiuotą mokestį suteikta tik teismui. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas prašo teismo mokesčio mažinimo klausimą spręsti savo nuožiūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Geologijos tarnyba atsiliepimu dėl pareiškėjos skundo prašo spręsti teismo nuožiūra.
Geologijos tarnyba atsiliepime nurodė, kad pareiškėja 2019 m. lapkričio 26 d. kreipėsi dėl leidimo naudoti požeminio vandens išteklius iš Mažųjų vandenviečių, tačiau leidimas nebuvo išduota, nes nustatyti trūkumai. Kitoms Bendrovės eksploatuojamoms vandenvietėms Geologijos tarnyba leidimus yra išdavusi.
Pažymi, kad asmuo norintis nuo 2014 m. liepos 1 d. naudoti geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens išteklius, privalėjo turėti iki 2014 m. birželio 30 d. išduotą leidimą, kuriame turėjo būti nustatytos geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens išteklių naudojimo sąlygos.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti. Pareiškėjos atstovė akcentavo, kad Bendrovė laiku deklaravo ir sumokėjo mokesčius. Mažosioms vandenvietėms leidimų iki 2014 metų nereikėjo, nes buvo išgaunamas mažas vandens kiekis.
Atsakovo atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.
k o n s t a t u o j a :
Byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimu už 2017-2019 m. be leidimo išgautus gamtos išteklius patvirtinto mokesčio, taikant padidintą tarifą, sumažinimo.
Byloje nustatyta, kad Departamento skyrius atliko Pareiškėjos planinį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo patikrinimą už 2017-2019 metus ir 2021 m. liepos 26 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu eksploatavo 53-55 gėlo požeminio vandens vandenvietes, tačiau daliai jų neturėjo išduotų Geologijos tarnybos leidimų, todėl už be leidimo išgautą požeminį vandenį Bendrovei apskaičiavo 327 757 Eur mokesčio, taikydamas padidintą tarifą.
Pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 24 d. pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto, prašydama pakoreguoti mokesčio apskaičiavimą už 2017-2019 m., nes Vilkaviškio, Kybartų, Klausučių, Pilviškių, Serdokų, Karklinių, Sūdavos, Gudkaiminio, Gižų, Alksnėnų, Totorkiemio, Paežerių, ir Augalų k. vandenvietės turėjo TIPK leidimus. Taip pat pateikė paaiškinimus dėl kokių priežasčių neturi leidimo išgauti vandenį iš Mažųjų vandenviečių, akcentavo, kad būdama viešojo vandens tiekėja, privalėjo teikti gyventojams geriamąjį vandenį. Prašė Bendrovei netaikyti mokesčio padidintu tarifu.
Departamentas, susipažinęs su pareiškėjos pateiktomis rašytinėmis pastabomis ir dokumentais, Sprendimu pakeitė Patikrinimo aktą, ir patvirtino 118 106 Eur didesniu tarifu apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius, už tikrinamuoju laikotarpiu (2017-2019 m.) bei leidimo išgautą požeminį vandenį iš Mažųjų vandenviečių.
Pareiškėja su Departamento Sprendimu nesutinka, prašo mokestį sumažinti, taikant 1,5 koeficientą. Skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėja neteisingai suprato įsigaliojusį teisinį reikalavimą ir manė, kad turint TIPK leidimus, išduotus iki 2014 m. liepos 1 d., neturi pareigos kreiptis į Geologijos tarnybą dėl leidimų išdavimo. Sužinojusi apie šią pareigą ėmėsi veiksmų leidimams gauti, tačiau ši procedūra dėl objektyvių priežasčių užtruko. Akcentuoja, kad paskirta sankcija neproporcinga, pažeidimas nėra sunkus, iki patikrinimo pradžios mokestis už išgautus gamtos išteklius sumokėtas, Bendrovės finansinės padėtis sunki. Pareiškėja pažymi, kad yra viešasis geriamojo vandens tiekėjas, todėl privalėjo gyventojams teikti geriamąjį vandenį iš Mažųjų vandenviečių ir neturėdama Geologijos tarnybos leidimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad poveikio priemonės ūkio subjektams skiriamos atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, padarytos žalos dydį, mastą ir kitas įstatymuose numatytas aplinkybes.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – ir Įstatymas) ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis). Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.).
Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys skirtos nustatyti šio mokesčio tarifų dydžius ir sąlygas, nustatančias, kada gali būti taikomas didesnis šio mokesčio tarifas (dauginant iš koeficiento 10). Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Taigi, didesnis mokesčio tarifas taikomas trimis atvejais: 1) kai asmuo nedeklaruoja išgauto gamtos išteklių kiekio; 2) deklaruoja mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį; 3) gamtos išteklius išgauna be leidimo.
Teismų praktikoje didesnio mokesčio tarifo taikymas laikomas sankcijos taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimą).
Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju reikia įvertinti, ar pareiškėjai paskirta ekonominė sankcija, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus.
Įstatymo priede nustatyti tarifai pagal išgauto vandens rūšį (požeminis, mineralinis ir kt.) ir kiekius (m3). To paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustatė, kad žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos išduotą leidimą ir sudarę ir ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Žemės gelmių įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje.
Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Įstatymo 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyje).
Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra Vilkaviškio rajono savivaldybės geriamojo vandens tiekėja ir turi licenciją šiai veiklai vykdyti. Tikrinamuoju laikotarpiu (2017-2019 metais) pareiškėja eksploatavo daugiau nei 50 vandenviečių, tačiau daliai jų, t. y. Mažosioms vandenvietėms (Ančlaukio, Bebrininkų, Biliūnų, Bobių, Būdviečių, Degučių, Duonelaičių, Gudelių, Jurkšų, Karklinių, Keturkaimio, Mierčių, Paežerių 2, Pakalnių, Patilčių, Rimavičių, Rumokų, Skardupių, Suvalkų, Šeštinių, Teiberių, Užbalių, Vaišvilų, Vartelių, Žynių vandenvietės), neturėjo Geologijos tarnybos išduotų leidimų.
Ginčo byloje dėl to, kad tikrinamuoju laikotarpiu Bendrovė Mažosiose vandenvietėse išgavo požeminio vandens išteklius neturėdama leidimų, nėra. Byloje taip pat nėra ginčo, kad pareiškėja teisingai deklaravo išgauto požeminio vandens kiekį ir laiku mokėjo mokestį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Įstatymas neįtvirtina, kad mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į konkretaus pažeidimo padarymo aplinkybes, galėtų atitinkamai koreguoti sankcijos, šiuo atveju – mokesčio tarifo – dydį. Tačiau teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali mažinti, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjk4LTU1Ni8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-298-556/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-298-556/2016">eA-298-556/2016</a>, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMjAzNi02MDIvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-2036-602/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-2036-602/2021">eA-2036-602/2021</a> ir kt.).
Byloje nustatyta, kad nors Bendrovė vandens išteklius išgavo neturėdama Geologijos tarnybos leidimų, tačiau išgautą vandens kiekį deklaravo ir mokesčius mokėjo. Sužinojusi apie pareigą turėti Geologijos tarnybos leidimus vandens ištekliams išgauti, siekė juos gauti. Tai patvirtina į bylą pateikti duomenys bei Geologijos tarnybos atsiliepime nurodytos aplinkybės. Pareiškėja paaiškino, kad leidimų išdavimas požeminių išteklių gavybai iš Mažųjų vandenviečių užtruko dėl objektyvių priežasčių, t. y. Bendrovei įvairiais būdais perduotų eksploatuoti Mažųjų vandenviečių gręžiniai ir jų savininkai nėra įregistruoti Žemės gelmių registre, todėl Bendrovei negali būti išduoti leidimai naudoti požeminį vandenį. Bendrovė nėra Mažosiose vandenvietėse įrengtų gręžinių savininkė, todėl pati jų įregistruoti negali. Bendrovė teigia, kad imasi visų įmanomų ir aktyvių veiksmų, jog susidariusi situacija būtų išspręsta. Byloje taip pat nustatyta, kad Mažųjų vandenviečių ištekliai (išskyrus Kisiniškių vandenvietę, iš kurios požeminio vandens išteklių gavimas nutrauktas 2018 m. IV ketvirtį) aprobuoti Geologijos tarnybos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėja nesiekė nuslėpti išgauto vandens išteklių kiekio, laiku mokėjo mokesčius, o leidimų išgauti požeminį geriamąjį vandenį iš Mažųjų vandenviečių procedūros trukmę lėmė ne tik nuo pareiškėjos valios priklausančios priežastys. Bendrovė bendradarbiavo su mokestinį patikrinimą atliekančiais atsakovo atstovais, teikė išgautų išteklių apskaitos ir kitus patikrinimui reikalingus dokumentus, todėl laikytina, kad, padarytas pažeidimas savo pobūdžiu nebuvo tiek pavojingas, kad būtų pagrindas taikyti maksimalią Įstatyme numatytą sankciją (priskaičiuotą mokestį dauginant iš 10). Dėl padaryto pažeidimo nekilo sunkių pasekmių nei aplinkai, nei žmonėms.
Kaip jau minėta, pareiškėja pažeidimo neneigia, siekia jį ištaisyti. Tai rodo, kad pareiškėja siekia laikytis įstatymų, bendradarbiauti. Nėra duomenų, kad pareiškėja būtų anksčiau bausta už analogiškus nusižengimus. Teismas taip pat atsižvelgia į priežastis apsunkinusias leidimų gavimo procedūrą, ir tai, kad Bendrovė yra viešojo vandens tiekėja, todėl turi pareigą užtikrinti geriamojo vandens tiekimą kaimiškųjų vietovių gyventojams iš Mažųjų vandenviečių. Į bylą pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad Bendrovės veikla pastaraisiais metais yra nuostolinga, todėl padidintu tarifu apskaičiuoto mokesčio sumokėjimas pareiškėjai būtų didelė finansinė našta.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad galimas ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant kitokio dydžio mokesčio tarifą (iki 10 kartų maksimalaus galimo dydžio), atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xMTMwLTU1Ni8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1130-556/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1130-556/2018">A-1130-556/2018</a> ir kt.). Taigi šiuo atveju, atsižvelgus į reikšmingas ekonominės sankcijos individualizavimui aplinkybes, laikytina, kad 1,5 kartus padidintas mokesčio tarifas atitiktų teisingumo ir protingumo kriterijus bei būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir mastui. Pažymėtina, kad analogiško dydžio tarifas yra taikomas ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtODA4LTgyMi8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-808-822/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-808-822/2021">eA-808-822/2021</a> ir kt.).
Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytus motyvus, pareiškėjos skundas, dėl Sprendimu paskaičiuoto mokesčio sumažinimo, taikant 1,5 koeficientą tenkintinas. Sprendimas, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, keistinas toje dalyje, kurioje už 2017-2019 m. be leidimo išgautą požeminio geriamojo vandens kiekį Mažosiose vandenvietėse pritaikytas 10 kartų didesnis tarifas. Atsižvelgiant į šio sprendimo motyvus, taikant (1,5 karto) padidintą tarifą, atitinkamai priskaičiuota mokesčio suma mažintina iki 17 715,90 Eur (118 106 Eur / 10 x 1,5=17 715,90 Eur).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilkaviškio vandenys“ skundą patenkinti.
Pakeisti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. AS-177 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ didesniu tarifu už valstybinius gamtinius išteklius apskaičiuotą mokestį, sumažinant jį iki 17 715,90 Eur (septyniolikos tūkstančių septynių šimtų penkiolikos eurų ir 90 ct).
Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Jovita Einikienė
Iveta Pelienė
Violeta Petkevičienė
Teisėjos
