Baudžiamoji byla Nr. 2K-355/2008
Procesinio sprendimo kategorijos
2.1.7.4.1, 2.1.7. 4.4, 2.4.7, 2.6.8.(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. lapkričio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, teisėjo Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
gynėjui advokatui Rimui Andrikiui,
nuteistajam Č. D.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalis, kuria Č. D. išteisintas ir atmesti jam pareikšti civiliniai ieškiniai, bei priimtas naujas nuosprendis, kuriuo Č. D. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą laisvės atėmimu šešeriems metams.
Iš Č. D. nukentėjusiajam G. L. priteista 1000 Lt teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti, 5950 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai J. L. 65 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei pripažinta G. L. ir J. L. teisė į turtinės žalos atlyginimą, susijusį su G. L. ir Ž. L. sveikatos sužalojimu, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Be to, nuspręsta konfiskuoti nuosavybės teise Č. D. priklausantį automobilį „Toyota 4 Runner“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas (duomenys neskelbtini), vin. kodas (duomenys neskelbtini)), ir jį perduoti valstybės nuosavybėn, palikti laikiną nuosavybės teisių apribojimą Č. D. turtui – motociklui „Yamaha Virago“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas (duomenys neskelbtini), vin. kodas (duomenys neskelbtini)) ir lengvojo automobilio priekabai „Thrun Tec 515“(valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas (duomenys neskelbtini), vin. kodas (duomenys neskelbtini)).
Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu Č. D. buvo išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, nenustačius, kad jis dalyvavo nusikaltimo padaryme.
Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu nuteisti – D. V., N. J., R. P., M. A., išteisinti – H. K. ir R. J., tačiau dėl šių asmenų kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius kasacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą atmesti,
n u s t a t ė:
Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu Č. D. išteisintas pagal kaltinimą tuo, kad jis 2003 m. birželio 1 d., apie 23.30 val., Raseinių r., kelyje Raseiniai-Baisogala, ties Ginčaičiu k., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pasikėsino kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudyti G. L., t. y. vairuodamas savo nuosavą automobilį „Toyota 4 Runner“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kartu važiuodamas su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, persekiojo G. L., važiavusį su žmona J. L. ir mažamečiu vaiku Ž. L. „Seat Toledo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), automobiliu, kurį apšaudė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, važiavę kartu su Č. D., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu, padarydami G. L. vairuojamam „Seat Toledo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobiliui 36 šautinius pažeidimus, todėl G. L., nesuvaldęs vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio, vertėsi, dėl to buvo sunkiai sužaloti G. L. ir mažametė Ž. L. bei nežymiai sužalota J. L.; tačiau savo nusikalstamos veikos Č. D. nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes įvykio vietoje sustojo greitosios pagalbos ekipažas.
Išteisinamajame nuosprendyje nurodoma, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad Č. D. pasikėsino nužudyti G. L., t.y. vairavo automobilį, iš kurio buvo šaudoma į G. L. vairuojamą automobilį. Nukentėjusiųjų G. L., J. L. ir Ž. L. parodymai apie įvykio aplinkybes nenuoseklūs, netgi prieštaringi, pagrįsti prielaidomis ir samprotavimais, o telefoninio pokalbio įrašas negali būti vertinamas kaip vienareikšmiškai patvirtinantis nukentėjusiųjų parodymus. Iš nukentėjusiojo G. L. parodymų matyti, kad jis važiuodamas apie 150 km/val. greičiu negalėjo paskambinti policijai ir pranešti apie šaudymą, tuo tarpu kaltinimas grindžiamas aplinkybe, kad važiuodamas analogišku greičiu Č. D. spėjo paskambinti telefonu ir juo kalbėtis, todėl kyla abejonių, ar tikrai G. L. persekiojusį automobilį vairavo būtent Č. D. Iš telefoninio pokalbio įrašo matyti, kad Č. D. automobilį aplenkė kiti persekiotojų kolonoje važiavę automobiliai, todėl kyla abejonių, ar buvo šaudyta iš Č. D. automobilio. Pažymėtina, kad A. Z. vairuotame automobilyje „Ford Escort“, taip pat persekiojusiame G. L. vairuojamą automobilį, nustatytas šautuvu padarytas automobilio sugadinimas, todėl nepaneigta galimybė, kad nusikalstama veika buvo padaryta šiame automobilyje važiavusių asmenų. Byloje nenustatytos konkrečios techninės priežastys, kodėl G. L. nesuvaldė automobilio, nes eismo įvykį matę liudytojai nepatvirtino matę G. L. iš paskos važiuojantį automobilį. Nepaneigta galimybė, kad G. L. nesuvaldė automobilio dėl to, kad vairavo automobilį neblaivus (1,46 promilės), nes tokią jo būseną patvirtina byloje surinkti įrodymai. Byloje nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp šaudymo ir įvykusio eismo įvykio, nes nustatyta, kad leidžiantis į pakalnę buvo nustota šaudyti ir atstumas tarp G. L. vairuojamo automobilio ir jį persekiojusio automobilio tik didėjo. Byloje surinkti įrodymai neleidžia teigti, kad Č. D. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia norėdamas nužudyti G. L., o leidžia tik daryti išvadą, kad G. L. automobilį apšaudžiusių asmenų veikoje buvo tiesioginė neapibrėžta tyčia. Vis dėlto nenustačius šio nusikaltimo vykdytojų ir organizatorių bei priežastinio ryšio tarp nusikalstamų veiksmų bei kilusių pasekmių, negalima priimti prielaidomis bei samprotavimais grįsto apkaltinamojo nuosprendžio Č. D. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nesurasti įvykio metu panaudoti ginklai ir nenustatyti jų savininkai, nepaneigta galimybė, kad buvo kėsintasi ne į G. L., bet į kitus su juo važiavusius asmenis.
Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu Č. D. nuteistas už tai, kad jis, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, vairuodamas jam priklausantį automobilį „Toyota 4 Runner“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), iš kurio buvo šaudoma, persekiojo G. L., todėl pastarasis patyrė autoavariją ir dėl to buvo sunkiai sužaloti pats G. L. ir Ž. L. bei nežymiai sužalota J. L., tačiau visiems nukentėjusiesiems tuoj pat suteikta medicininė pagalba, nes įvykio vietoje sustojo pro šalį važiavęs greitosios pagalbos ekipažas.
Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų G. L., J. L. ir Ž. L. parodymais, nes šių asmenų parodymus patvirtina iš dalies paties Č. D. parodymai, liudytojo V. V. parodymai, telefoninio pokalbio įrašas, liudytojų policijos pareigūnų parodymai, G. L. automobilio apžiūros protokolas, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto balisto išvada. Abejonių nukentėjusiųjų parodymais nekelia liudytojų, mačiusių eismo įvykį, parodymai apie tai, kad nepastebėjo jokio automobilio, persekiojusio G. L. automobilį, nes liudytojai paaiškino, kodėl galėjo to nepastebėti. Atsižvelgus į šį faktą, šių liudytojų parodymai vertintini nei kaip patvirtinantys, nei kaip paneigiantys faktą, kad Č. D., vairuodamas jam priklausantį automobilį persekiojo G. L. vairuojamą automobilį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Č. D. parodymai vertinti kritiškai, nes jie yra nenuoseklūs. Aplinkybė, kad H. K., R. J., D. V., N. J., R. P., M. A. nepatvirtino Č. D. kaltinančių aplinkybių, aiškintina tuo, kad šiems asmenims pareikšti kaltinimai susiję su šiuo įvykiu, kad jie yra suinteresuoti, einantys išvien su Č. D. ir esantys priešingoje Raseinių gyventojų grupėje negu kad nukentėjusysis G. L. Išnagrinėjęs įrodymus apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad G. L. automobilis buvo persekiojamas Č. D. vairuojamo automobilio ir apšaudomas jame važiavusių asmenų, todėl padarė išvadą, kad traukiant Č. D. baudžiamojon atsakomybėn nėra reikšmingos aplinkybės, jog nustatytas šautinis automobilio sugadinimas A. Z. vairuotame automobilyje „Ford Escort“, kuris taip pat dalyvavo persekiojant G. L. automobilį, taip pat aplinkybė, kad nenustatyti G. L. automobilį apšaudę asmenys, tam panaudoti ginklai.
Įvertinęs įvykio aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tarp Č. D. veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Č. D. vairuojamas automobilis, iš kurio buvo šaudoma, važiavo dideliu greičiu ir persekiojo G. L. vairuojamą automobilį, todėl, suvokdamas iškilusią grėsmę bei siekdamas jos išvengti, G. L. buvo priverstas ir pats važiuoti dideliu greičiu, nesaugiai manevruoti, tai ir nulėmė eismo įvykį, kurio metu buvo sutrikdyta nukentėjusių asmenų sveikata. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp Č. D. veikos ir kilusių pasekmių, nes leidžiantis į pakalnę atstumas tarp persekiojamo ir persekiojančio automobilio padidėjo bei tuo momentu nustota šaudyti, nepagrįstas, kadangi tai negalėjo turėti įtakos G. L. veiksmams (jų nutraukimui). Persekiojimas tebesitęsė, situacija iš esmės buvo ta pati ir staiga reaguoti į keliais metrais pasikeitusį atstumą ar trumpalaikį šūvių nutraukimą iš tiesų nebūtų buvę prasminga.
Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ilgą atstumą ir laiką persekiodamas G. L. vairuojamą automobilį ir ne tik leidęs, bet ir sudaręs sąlygas paties valdomame automobilyje buvusiems nenustatytiems asmenims apšaudyti G. L. automobilį, Č. D. taip privertė G. L., valdantį didesnio pavojaus šaltinį, tamsiu paros metu nesaugiai važiuoti, todėl Č. D. negalėjo nesuvokti, kad gali kilti eismo įvykis, kurio metu neišvengiamai atsiras sunkių padarinių G. L. automobiliu važiuojančių asmenų sveikatai. Iš to darytina išvada, kad Č. D. suprato ir numatė, kad kelia pavojų kitų žmonių, t. y. ne vien G. L., bet ir kitų eismo dalyvių, persekiojamo automobilio keleivių, sveikatai ar gyvybei ir sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Č. D. veikė tyčia, tačiau nėra pagrindo teigti, kad jis norėjo atimti gyvybę G. L. ar su juo važiavusiems asmenims, todėl darytina išvada, kad jis veikė neapibrėžta tyčia ir dėl šios priežasties yra atsakingas už kilusias pasekmes. Atsižvelgus į tai, Č. D. veika kvalifikuotina ne kaip pasikėsinimas nužudyti, o kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą.
Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl Č. D. išteisinimo, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos, nes teismas, viena vertus, pripažino, kad Č. D. nepadarė kaltinime nurodytos veikos, tačiau vėliau nuosprendyje pripažindamas kaltais D. V., N. J., R. P. padarė išvadą, kad Č. D. dalyvavo persekiojant G. L. automobilį.
Nuteistasis Č. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punktą, ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį, kuria jis išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą.
Kasatorius nurodo, kad jo veikoje nėra BK 135 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytos nusikalstamos veikos sudėties, nes nenustatytas priežastinis ryšys tarp jo veikos ir kilusių padarinių, netiesioginė tyčia padaryti šią veiką, nusikalstamos veikos padarymo motyvai. Be to, taikydamas baudžiamąjį įstatymą, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad įtakos padariniams kilti turėjo byloje nustatytos aplinkybės, kad G. L. vairavo automobilį būdamas girtas, kad net 60 km/val. viršijo leistiną maksimalų važiavimo greitį, kad nei pats G. L., nei jo automobilio keleiviai nebuvo prisisegę saugos diržų. Č. D. pažymi, kad eismo įvykyje dalyvavo tik G. L. vairuojamas automobilis „Seat Toledo“, visi nukentėję asmenys buvo G. L. vairuojamame automobilyje, todėl nukentėjusiesiems padaryti sveikatos sutrikdymai vertintini kaip eismo įvykio pasekmė ir galėtų būti kvalifikuojami tik pagal BK 281 straipsnį.
Nuteistasis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas ne vieną kartą pažeidė BPK 20 straipsnyje reglamentuotas įrodymų taisykles. Pažeidimai vertintini kaip esminiai, nes sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti laikomi tik tokie asmenų parodymai, kurie duoti teisiamajame posėdyje ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pažeisdamas šią ir BPK 20 straipsnio 1-4 dalių taisykles apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje kaip įrodymais rėmėsi jo parodymais, duotais ne teisme ir ne ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusiųjų G. L. ir J. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pažeisdamas tas pačias BPK 20 straipsnio 1-4 dalių taisykles, teismas įrodymais laikė ir liudytojos Ž. L. parodymus, nes neatsižvelgė į tai, kad liudytoja įvykio metu buvo vos septynerių metų, patyrė galvos traumą, buvo apklausta tik teisme, jos parodymai apie bylos aplinkybes yra neinformatyvūs ir nekonkretūs, byloje netirta jos psichinė būsena, galinti turėti įtakos jos atminčiai ir parodymų pobūdžiui. Be to, teismas pateikė neteisingą telefoninio pokalbio, įvykusio 2006 m. birželio 1 d., apie 23.30 val., turinį, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Č. D. atkreipia teismo dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nepaneigęs išteisinamojo nuosprendžio išvados, kad G. L. automobilį pralenkė kiti persekiotojų kolonoje važiavę automobiliai, taip pat išteisinamajame nuosprendyje nustatytų G. L. ir J. L. parodymų trūkumų. Be to, pažymi, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė išsamiai neištyręs visų bylos aplinkybių, nes nenustatė šaudžiusių asmenų, kitų asmenų, kurie persekiojo G. L., ginklų, kurie galėjo būti panaudoti įvykio metu, jo (Č. D.) nusikalstamos veikos padarymo motyvų, netyrė eismo įvykio priežasčių, nors byloje nustatyta, kad G. L. buvo girtas, kad jo vairuojamas automobilis išvystė 150 km/val. greitį, kad niekas iš G. L. automobilyje buvusių asmenų nebuvo prisisegę saugos diržų. Nuteistojo manymu, atsižvelgus į padarytus įrodymų taisyklių pažeidimus, tampa akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino vadovaudamasis išankstine šališka nuostata, todėl buvo iš esmės pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.
Kasatoriaus taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė jo teisę į gynybą, nes apkaltinamąjį nuosprendį priėmė neatlikęs įrodymų tyrimo ir atmetęs jo prašymą atlikti proceso veiksmus, skirtus patikrinti nukentėjusiųjų parodymus ir įvykio situaciją. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvykdė kasacinės instancijos teismo privalomų nurodymų, todėl pažeidė BPK 386 straipsnio 2 dalį.
Č. D. manymu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsprendė ir civilinį ieškinį, nes pažeidė atsakomybės už padarytą žalą principą, žalai atlyginti priteisė sumas, kurių dydžiai neatitinka bylos aplinkybių, aiškiai neproporcingi ir neadekvatūs kilusiai žalai.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 386 straipsnio 2 dalies reikalavimų pažeidimų
Šioje byloje kasacinės instancijos teismas 2007 m. spalio 9 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį dėl Č. D. nuteisimo ir turtinės bei neturtinės žalos iš Č. D. priteisimo, taip pat nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų D. V., N. J. ir R. P. apeliacinių skundų atmetimo ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija, pakartotinai nagrinėdama bylą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas po to vėl nagrinėdamas šią bylą tik iš dalies įvykdė kasacinės instancijos teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartyje išdėstytus nurodymus.
Panaikindamas nuosprendį ar nutartį ir perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, kasacinės instancijos teismas nutartyje nurodo aplinkybes, kurias būtina nustatyti ar ištirti iš naujo nagrinėjant bylą teisme. BPK 386 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, t. y. kasacinės instancijos teismo nurodymai turi būti įvykdyti. Iš bylos duomenų matyti, kad, naikindamas apeliacinės instancijos teismo ankstesnį nuosprendį, kasacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir priimant nuosprendį, teismas jame privalo pasisakyti dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir vertinti visus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus. Kasacinės instancijos teismas nutartyje taip pat nurodė, kad tai, ar persekiojant G. L. vairuojamą automobilį buvo šaudoma, šioje byloje yra svarbi įrodinėtina aplinkybė, nuo kurios paneigimo ar patvirtinimo priklauso ir proceso dalyvių veiksmų teisinis įvertinimas, todėl yra svarbu nustatyti, ar Č. D. jam inkriminuojamus veiksmus atliko žinodamas, jog į G. L. vairuojamą automobilį yra šaudoma, taigi būtina išsiaiškinti ir visas kitas su šaudymo faktu susijusias aplinkybes (T. 5, b. l. 303-304).
Tačiau iš apeliacinio teismo priimto nuosprendžio (T. 5, b. l. 362-376) matyti, kad teismas padarydamas išvadą, jog buvo šaudoma iš besivejančio Č. D. vairuojamo automobilio, rėmėsi nukentėjusiųjų G. L., J. L. ir mažametės Ž. L. parodymais bei telefoninių pokalbių išklotinėmis. Tokią išvadą, priešingą nei buvo padaryta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (T. 5, b. l. 120-132), apeliacinės instancijos teismas padarė teismo posėdyje neatlikęs įrodymo tyrimo, neapklausęs nuteistojo, nukentėjusiųjų, nors tame pačiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad tarp šių proceso dalyvių parodymų yra prieštaravimų (T. 5, b. l. 126–128). Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas šių nukentėjusiųjų parodymus įvertino priešingai nei apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra padaryta išvada, kad jų parodymai „yra nenuoseklūs ir netgi prieštaringi bei pagrįsti prielaidomis ir samprotavimais“. Tokia išvada paremta byloje surinktais ir ištirtais pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje konkrečiais įrodymais, kurie nurodyti nuosprendyje. Iš įstatymo (BPK 324 straipsnis) ir pagal teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas turi atlikti įrodymų tyrimą tada, kai jis nuosprendyje padaro kitokias išvadas nei pirmosios instancijos teismas. Taigi, padarydamas kitokią nei pirmosios instancijos teismas išvadą, apeliacinės instancijos teismas posėdyje turi pakartotinai ištirti tuos įrodymus, kurie, jo nuomone, yra prieštaringi, o pirmosios instancijos teismas tų prieštaravimų nepašalino ar tuos įrodymus kitaip įvertino. Tai jis privalėjo padaryti tik iš naujo apklausdamas nukentėjusiuosius, išsiaiškindamas kurie jų parodymai teisingi, kurie ne, pašalindamas prieštaravimus tarp jų parodymų ir pan. To apeliacinės instancijos teismas nepadarė, jis rėmėsi tik tais nukentėjusiųjų parodymais, kuriuose jie patvirtina šaudymo faktą iš Č. D. vairuojamo automobilio, tačiau visiškai nevertino jų parodymų, kuriuose jie to netvirtino.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad G. L. ir J. L., nors ir nurodė, kad paskui juos važiavo Č. D. vairuojamas automobilis, iš kurio buvo apšaudytas jų automobilis, tačiau teismas suabejojo tokiais jų parodymais, nes to nepatvirtino kiti byloje surinkti įrodymai ir pačių nukentėjusiųjų anksčiau duoti parodymai. Nuosprendyje nurodyta, kad G. L. teigė, jog pažino, stebėdamas per galinio vaizdo veidrodėlį tamsiu paros metu, Č. D. vairuojamą automobilį iš šviečiančių žibintų aukščio, nors važiavo dideliu greičiu, iš paskos jį persekiojant keliems automobiliams, nors ikiteisminio tyrimo metu jis buvo nurodęs, kad negali pasakyti, koks automobilis važiavo jam iš paskos, ar jis bandė aplenkti jo vairuojamą automobilį: vieną kartą jis teigė, kad tai buvo, kitą – kad to nebuvo; o J. L. pradžioje nurodė, kad matė prie savo namų „džipe“ sėdintį vyriškį, tačiau jo neatpažino, vėliau ji parodė, kad per atvertą automobilio langą atpažino Č. D., be to, kituose savo parodymuose nurodė, kad tas pats Č. D. vairuojamas automobilis juos taranavo, nors to nebuvo užfiksuota byloje atliktoje ekspertizėje. Vėlesniuose parodymuose ji šį įvykį jau traktavo kitaip.
Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje grįsdamas Č. D. kaltę, rėmėsi tik ta nukentėjusiųjų parodymų dalimi, kuriuose šie nurodė, kad jų automobilį persekiojo ir iš jo apšaudė Č. D. vairuojamas automobilis, bei padarė išvadą, kad jų „parodymai buvo nuoseklūs ikiteisminio tyrimo eigoje ir teisminio bylos nagrinėjimo metu“(T. 5., b. l. 369).
Teisėjų kolegija negali laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje neatlikęs įrodymų tyrimo ir nepašalinęs prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų parodymų, nevertinęs dalies jų parodymų, pasisakė dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir tinkamai vertino visus byloje surinktus įrodymus. Be to, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, panaikinus išteisinamąjį, apeliacinės instancijos teismui būtina pasisakyti ir dėl duomenų, kuriuos baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo laiko jį teisinančiais įrodymais, taip pat turi pasisakyti, ar tokie jo pateikti duomenys pripažintini įrodymais ar nepripažintini, o juos pripažinus įrodymais, teismas turi pasisakyti dėl jų vertinimo. Kasacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad, pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, privalu patikrinti ir teisinančius Č. D. įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta tik tai, kad byloje esantis telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolais (T. 2, b. l. 4–6) patvirtintas tokių telefoninių pokalbių faktas, o iš šio protokolo priede užfiksuoto pokalbio turinio aišku, kad pokalbis vyko tarp H. K. ir Č. D., nors fonoskopinės ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti, ar šio pokalbio dalyvis buvo Č. D., bet iš pokalbio turinio ir pokalbių kai kurių vietų padaryta išvada, kad iš paskos visą laiką važiavo Č. D. vairuojamas automobilis. Pirmosios instancijos teismas šiuos pokalbius (T. 2., b. l. 14) įvertino visiškai kitaip – kad Č. D. vairuojamą automobilį aplenkė kiti persekiotojų kolonoje važiavę automobiliai. Taigi neapklausus šių telefoninių pokalbių dalyvių, apeliacinės instancijos teismas negalėjo padaryti tokios kategoriškos išvados. Be to, vadovaudamasis BPK 331 straipsnio 2 dalimi ir teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, savo nuosprendyje privalo nurodyti visas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai įvertintas aplinkybes, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atvejus, nuosprendžio trūkumus bei kitas klaidas, kurios turėjo įtakos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui panaikinti. Taip pat jame turi būti tiksliai ir konkrečiai nurodyti įrodymai, bylos aplinkybės, kurie nulėmė ankstesnio nuosprendžio panaikinimą.
Esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teisėjų kolegija mano, kad kasaciniu pagrindu žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti laikomi ir tokie atvejai, kai žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas yra neišsamus, paviršutiniškas ar vienpusis. Taigi nustačius tokius įrodymų vertinimų trūkumus, kasacinės instancijos teismui privalu konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą, nes toks įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tai ir buvo konstatuota ankstesnėje kasacinės instancijos teismo nutartyje (T. 5, b. l. 297–305).
Dėl anksčiau išvardytų įrodinėjimo procese padarytų klaidų, minėti pažeidimai pripažįstami esminiais BPK pažeidimais, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl nuosprendis laikytinas neteisėtu ir naikintinas.
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo išnagrinėti visus byloje surinktus duomenis, įvykdyti visus kasacinėje 2007m. spalio 9 d. nutartyje esančius nurodymus, pašalinti įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimus ir po to priimti tinkamą sprendimą, pateikiant motyvuotas išvadas dėl kaltinimų Č. D.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 daliai, kadangi, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, jie gali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o bet kokie motyvai dėl šių argumentų gali reikšti išankstinių išvadų nustatymą, todėl šioje nutartyje nagrinėjami tik tie kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas grąžinti šią bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, ir tie, kurie nesusiję su faktinėmis aplinkybėmis, kurias gali nustatyti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka. Kadangi, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, bus sprendžiamas Č. D. kaltės klausimas, todėl turi būti naikintinas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išspręstas klausimas dėl civilinių ieškinių, nes turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimai turi būti sprendžiami tik nustačius kaltinamojo kaltę.
Be to, teisėjų kolegija turi panaikinti minėtą Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį visa apimtimi, nes jame buvo nagrinėjami ir atmesti nuteistųjų D. V., N. J. bei R. P. apeliaciniai skundai. Ši byla bus nagrinėjama iš naujo apeliacine tvarka, todėl gali būti nustatytos naujos faktinės aplinkybės, o kadangi jie nuteisti už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, naujai nustatytos faktinės aplinkybės gali pakeisti išvadas apie jų kaltumą. Taigi vienoki ar kitokie priimti sprendimai dėl asmens kaltės kasacinės instancijos teismo nutartimi negali būti galutinai patvirtinami, nes šios baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių nustatymo procesas dar nebaigtas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Antanas Klimavičius
Rimantas Baumilas
