A. B. pagal BK 129 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K- 518/ 2008

Procesinio sprendimo kategorija

1.1.7.2.8

1.2.3.2.1

1.2.3.2.3

1.2.3.2.5 (S)

2008 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

gynėjai advokatei Jolantai Savickaitei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. B. (J.) kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. (J.) nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 3, 5 punktus (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.VIII-1968 red.) laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 21 d. nutartis, kuria nuteistosios A. B. (J.) gynėjo advokato Romualdo Šeporaičio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios A. B. (J.) gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. B. (J.) nuteista už tai, kad ji dėl asmeninių paskatų tyčia nužudė du savo mažamečius vaikus. Nuosprendžiu nustatytos tokios šio nusikaltimo padarymo aplinkybės. 2007 m. kovo 20 d., apie 14 val., savo namuose, esančiuose Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini), lydėdama į koridorių išeinantį savo mažametį vaiką T. J., gim. 1999 m. vasario 13 d., būdama už jo nugaros, ji užmetė ant T. J. kaklo smaugvirvę, ją užveržė bei laikė tol, kol jis mirė dėl pasmaugimo. Po to tą pačią dieną, apie 14.30 val., tęsdama savo nusikalstamą sumanymą, toje pačioje vietoje – namo koridoriuje – lydėdama į treniruotę išeinantį savo mažametį vaiką M. J., gim. 1994 m. rugpjūčio 5 d., būdama už jo nugaros, A. B. (J.) užmetė ant M. J. kaklo smaugvirvę, ją užveržė ir laikė tol, kol jis mirė dėl pasmaugimo.

Kasaciniu skundu A. B. (J.) prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 21 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba paskirti jai švelnesnę bausmę. Nuteistoji skunde teigia, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes žiniasklaidoje, vos prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, buvo skelbiama apie jos padarytą nusikalstamą veiką, buvo neobjektyviai pateikiama ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas negali būti prilyginama įrodymams ir už kurios konfidencialumą atsakingi ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Anot kasatorės, nepaisant to, ikiteisminio tyrimo pareigūnai nuolat teikė neigiamą informaciją apie bylos tyrimą, o jos gynėjais paskirti advokatai į tai niekaip neragavo, gynė ją formaliai. Be to, nuteistoji skunde teigia, kad ji nepagrįstai, be teismo buvo vadinama vaikžude, nusikaltimą įvykdžiusia vardan savo naudos, vardan siekio susirasti kitą vyrą. Anot kasatorės, šios aplinkybės patvirtina, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, turint tikslą klaidingai suformuoti visuomenės nuomonę ir taip daryti netiesioginį spaudimą teismui. Be to, nuteistoji skunde pažymi, kad dar prieš kaltinamojo nuosprendžio priėmimą žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog Lukiškių kalėjime jai ruošiama kamera, kurioje ji turės atlikti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nes ji būsianti pirmoji moteris Lietuvoje nuteista tokia bausme. Skunde kasatorė tvirtina, kad būtent taip ir atsitiko. Kasatorės nuomone, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek teismai buvo jai šališki, ypatingai paveikti žiniasklaidoje ir visuomenėje susiklosčiusios pažiūros tiek į padarytą veiką, tiek į ją, dėl to teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir tai sukliudė objektyviai išnagrinėti bylą. Darydama nuorodą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punktą, nuteistoji teigia, kad teismų sprendimai yra pagrįsti spėjimais bei prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas, anot kasatorės, ją pripažino kalta remdamasis iš esmės vien tik jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir prisipažinimu. Todėl kasatorė skunde tvirtina, kad teismai nepagrįstai to nepripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistoji nurodo, kad teismo išvados negali būti grindžiamos vien tik kaltinamojo prisipažinimu, jeigu nusikaltimo padarymo nepatvirtina kiti įrodymai. Teismas nepagrįstai, kasatorės nuomone, konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų pakanka ją pripažinti kalta, nes tie „surinkti“ įrodymai iš esmės yra išvestiniai iš jos prisipažinimo ir jos pagalbos ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Remdamasi BPK 270 straipsnio 3 dalies, 287 straipsnio nuostatomis nuteistoji teigia, kad buvo pažeistas rungimosi principas. Kasatorė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad ji neatskleidė tikrųjų nusikalstamos veikos motyvų, nes jos parodymai apie veikos motyvus yra nelogiški. Kasatorė teigia, kad įrodyti nusikalstamos veikos motyvą yra kaltintojo pareiga, kad teismas turi nustatyti, kiek teisėtai bei pagrįstai kaltintojas šią pareigą įvykdė, tuo tarpu, šioje byloje ji verčiama šias aplinkybes įrodinėti pati. Be to, kasatorė skunde nurodo, kad padarydamas išvadą, jog nėra įrodymų, kad V. J. su vaikais bei ja elgėsi netinkamai, pirmosios instancijos teismas tokių įrodymų pateikimą vėlgi perkėlė jai, o savo iniciatyva netyrė aplinkybių, kad V. J. nuolat girtavo, ne kartą dėl to buvo atleistas iš darbo, ne kartą smurtavo prieš ją ir vaikus. Anot kasatorės, apygardos teismo nurodytas nusikaltimo padarymo motyvas yra pagrįstas prielaidomis, bet ne faktais, nes A. M. ir N. P. paneigė versiją, kad ketino su ja gyventi, ir nepatvirtino, kad kliūtis gyventi su nuteistąja būtų buvę jos vaikai. Nuteistoji nurodo, kad laikydamas įrodymu faktą, kad ji įsidėmėjo „kažkokio serialo“ rodytą psichinės ligos simuliaciją ir ją pritaikė sau, teismas net nesidomėjo priešingu faktu, o būtent tuo, kad ji viena rūpinosi vaikais, nuolat girtu V. J., namais, gyvuliais, daržais, dėl to neturėjusi laiko žiūrėti serialus. Apygardos teismas, nuteistosios nuomone, tinkamai neįvertino aplinkybės, kad jos dvasinė būsena, psichinė sveikata jau buvo tiek pairusios, jog gan ilgą laiką iki nusikaltimo ji vartojo labai stiprius antidepresantus, o juos išrašiusi gydytoja net draudė po jų pavartojimo vairuoti automobilį. Nuteistoji skunde pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu ji bandė paaiškinti, kad nusikaltimo dieną vartojo daug vaistų ir gerai neatsimena įvykio aplinkybių. Kasatorė skunde nurodo neturinti jokio pagrindo teigti, kad nepadarė nusikaltimo, už kurį ji nuteista, tačiau tvirtina jo nedariusi sąmoningai. Anot kasatorės, tai patvirtina aplinkybė, kad turėdama galimybę paslėpti sūnų kūnelius, juos paliko tokioje vietoje, kur nesunkiai buvo galima juos surasti. Anot nuteistosios, netyrus tokių svarbių aplinkybių, kurios galėjo esmingai įtakoti teismo išvadas – apie jos vartotus vaistus, apie jų poveikį jos psichikai, neapklausus gydančios gydytojos, tinkamai nenustačius nusikaltimo įrankio bei motyvo, nebuvo galima spręsti ir apie jos sąmoningą tyčią. Kasatorė tvirtina, kad teismas rėmėsi tik teismo psichiatrijos ekspertizės aktu, o klausimas dėl jos vartotų raminamųjų vaistų poveikio jos elgesiui nebuvo tirtas. Nuteistosios nuomone, tinkamai nebuvo įvertintas ir jos visiškai nenuoseklus bei nelogiškas elgesys po nusikaltimo, kurio turėjo nebūti, jeigu ji labai ilgai ir nuosekliai būtų planavusi tyčinį dviejų savo sūnų nužudymą. Būtent, liko neįvertinta tai, kad tik ji viena siekė, jog vaikų paieškos būtų tęsiamos; ji pati parodė vietą, kurioje buvo surasti vaikų lavonai. Nuteistoji mano, jog tai, kad ji padėjo išaiškinti nusikaltimą, turi būti pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, BPK 10 straipsnio 2 dalies, 21, 22 straipsnių nuostatomis, nuteistoji nurodo, kad jos gynėjai teisę savarankiškai rinkti gynybai reikalingus dokumentus, kuriuos gynėjas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis, įgyvendino ribotai, nes važinėti į kitą miestą neturėjo realių galimybių – šios paslaugos neapmokamos. Apeliacinės instancijos teismas, nuteistosios nuomone nepagrįstai, nenurodydamas tinkamų motyvų, atsisakė atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Nuteistoji skunde pažymi, kad jos gynėjo apeliacinis skundas yra itin lakoniškas, mažai motyvuotas. Anot kasatorės, atsižvelgus į tai, kad ji yra nuteista iki gyvos galvos, ši aplinkybė gali būti vertinama kaip nepakankama teisinė pagalba, į kurią teisę jai garantuoja įstatymas. Apeliacinio teismo protokolinė nutartis, kasatorės nuomone, dar labiau suvaržė jos teisę į gynybą, įtvirtintą BPK 10 straipsnio 1 dalyje, todėl tai turėtų būti laikomi esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Skunde nuteistoji tvirtina, kad taip ji vertina atsisakymą atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme todėl, kad mano, jog paskirti tokią griežtą bausmę teismai galėjo tik nuodugniai, visapusiškai ir objektyviai ištyrę visas bylos aplinkybes. Kasatorė skunde nurodo, kad savo kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo ji pripažįsta, tačiau mano, kad jai paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė neatitinka bausmės paskirties ir tikslų, nes kasatorė nekelia pavojaus visuomenei, ji galėtų dirbti, išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, jais rūpintis. Be to, anot kasatorės, paskyrus šią bausmę, liktų neįgyvendinti humaniškumo ir teisingumo principai. Kasatorė skunde pažymi, kad pasidomėjusi už nužudymą teismo skiriamomis bausmėmis, ji sužinojo, kad iki gyvos galvos laisvė atimama itin retais atvejais. Todėl nuteistoji mano, kad būtent šios bausmės parinkimas jai yra aiškiai neteisingas, įvertinus ne tik jos, bet ir likusių jos vaikų interesus. Kasatorė teigia, kad nesušvelninus jai paskirtos bausmės, ji neturės galimybės paremti savo likusius vaikus, o nukentėjusiojo V. J. elgesys po nuosprendžio, kuriuo kasatorė nuteista, priėmimo parodė, kad jam vaikų interesai absoliučiai nerūpi. Nuteistoji kasaciniame skunde tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl jai paskirtos bausmės teisingumo ir pagrįstumo padarė nepatikrinęs nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimo. Anot kasatorės, ta išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl ji neturėtų būti laikoma pagrįsta bei teisėta. Nuteistosios nuomone, teismas turėjo pripažinti, kad jos atsakomybę lengvina aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktuose. Be to, anot kasatorės, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi teismas turėjo pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką ji padarė apsvaigusi nuo vaistų.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, laikymosi

BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį teismo nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, kuriame buvo prašoma apskųstą nuosprendį pakeisti dėl nuteistajai paskirtos aiškiai per griežtos bausmės. Skunde buvo prašoma A. B. (J.) paskirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, kad A. B. (J.) paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė neadekvati padarytam nusikaltimui ir jį padariusio asmens charakteristikai. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nenustatyta nuteistosios atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad nuteistoji dar gana jauno amžiaus (jai dar tik trisdešimt penkeri metai), kad ji anksčiau nebuvo padariusi jokio teisės pažeidimo, neteista, nėra alkoholikė ar narkomanė, nuo ankstyvos jaunystės (vos baigusi aštuonmetę mokyklą) ji dirbo, stengėsi dėl šeimos, dėl vaikų gerovės. Iš skundo turinio matyti, kad apeliacine tvarka nebuvo ginčijamas bylos ištyrimo išsamumas, nekaltumo prezumpcijos ar rungimosi principų įgyvendinimas, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, klausimas, ar pagrįstai liko nenustatyta nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių. BPK 312 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuteistasis apeliacinį skundą dėl neįsiteisėjusio nuosprendžio gali paduoti bet kokiais pagrindais ir motyvais. Tuo tarpu, iš BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatų seka, kad kasaciniame skunde nuteistasis negali kelti tų klausimų, kurių jis (ar kaltinimo pusė) nebuvo iškėlęs apeliaciniame skunde. Todėl nuteistosios A. B. (J.) kasacinio skundo argumentai apie bylos ištyrimo išsamumą, nekaltumo prezumpcijos ir rungimosi principus, nusikalstamos veikos motyvus, nuteistosios atsakomybę lengvinančias aplinkybes paliekami nenagrinėti. Kasatorė tvirtina, kad jos gynėjo surašytas itin lakoniškas apeliacinis skundas suvaržė jos teisę į gynybą. Tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šis teiginys prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek atitinkamų BPK normų turiniui. Iš BPK 312 straipsnio, reglamentuojančio teisę apskųsti teismo nuosprendį apeliacine tvarka, turinio matyti, kad gynėjo teisė apskųsti nuosprendį nėra savarankiška. BPK 312 straipsnyje nurodyta, kad nuteistojo (išskyrus nuteistąjį nepilnametį ar asmenį, kuris dėl fizinių ar psichinių trūkumų negali pats pasinaudoti teise į gynybą) gynėjas turi teisę paduoti apeliacinį skundą tik tuo atveju, kai tai neprieštarauja raštu išreikštai nuteistojo valiai. Iš nuteistosios A. B. (J.) raštu pareikšto prašymo advokatui R. Šeporaičiui turinio matyti, kad nuteistoji prašė apskųsti jai priimtą apkaltinamąjį nuosprendį tik dėl per griežtos bausmės. Pagal aptariamos normos nuostatas A. B. (J.) nepriskiriama prie asmenų, kurių valios gynėjas galėtų nepaisyti. Todėl aplinkybė, kad gynėjas padavė apeliacinį skundą tik dėl to klausimo, kurį savo prašyme nurodė jo ginamoji, nelaikytina jos teisės į gynybą pažeidimu. Taip pat nepagrįstas nuteistosios kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas protokoline nutartimi atsisakydamas atlikti įrodymų tyrimą padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Iš teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme prašė nuteistosios gynėja advokatė J. Savickaitė. Ji prašė skirti naują teismo psichiatrinę psichologinę ekspertizę bei apklausti A. B. (J.) gynusį advokatą R. Šeporaitį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį prašymą atmetė protokoline nutartimi, kurioje nurodė tokius motyvus: nei nuteistoji, nei jos gynėja jokių naujų duomenų, kurie sukeltų abejonę byloje jau esančia psichologinės psichiatrinės ekspertizės išvada, nepateikė, todėl nėra pagrindo skirti naują ekspertizę; byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų suvaržytos R. Šeporaičio kaip gynėjo teisės, todėl kviesti šį asmenį apklausai nėra pagrindo. BPK 324 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dėl pareikštų prašymų teismas priima motyvuotą nutartį. Teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad šio reikalavimo apeliacinės instancijos teismas laikėsi. Nebuvo pažeistos ir BPK nuostatos dėl nutarties formos. BPK 320 straipsnio, kuris reglamentuoja bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, 6 dalis nukreipia į BPK XIX skyrių, o tame skyriuje esančio 253 straipsnio 2 dalis nustato, kad pats teismas nusprendžia, ar jo priimama nutartis turi būti surašyta kaip atskiras dokumentas, ar įrašyta į teisiamojo posėdžio protokolą. Iš to, kas šioje nutarties pastraipoje išdėstyta, seka, kad kasatorės prašymas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka yra nepagrįstas, nes esminių BPK reikalavimų pažeidimų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kurie būtų pagrindas priimti prašomą sprendimą, nebuvo padaryta.

Dėl nuteistajai A. B. (J.) paskirtos bausmės

Nepagrįstas ir antrasis kasatorės prašymas – paskirti jai švelnesnę bausmę. BPK 376 straipsnio, kuris nustato teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, pirmoje dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu, o trečioje – kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas ir bausmės paskyrimą tikrina tik teisės taikymo aspektu. Skirtingai nei apeliacinė instancija jis įstatymo nėra įgaliotas spręsti, ar nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad klausimas, ar nuteistajai paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, jau išspręstas, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka pagal nuteistosios A. B. (J.) gynėjo apeliacinį skundą. Priimdamas sprendimą tą skundą atmesti apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad nuteistajai paskirta teisinga bausmė, t. y. kad ji nėra aiškiai per griežta. Nutartyje teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos įvykdytą nusikaltimą ir nuteistosios asmenybę apibūdinančios aplinkybės sudaro ypatingą visumą, kuri ir yra pagrindas paskirti nuteistajai A. B. (J.) pačią griežčiausią bausmę. Byloje nustatyta, kad nuteistoji nusikaltimą kruopščiai suplanavo, jam pasiruošė ir šaltakraujiškai jį įvykdė. Ji namo, kuriame tuo metu gyveno J. šeima, koridoriuje smaugvirve pasmaugė du savo mažamečius vaikus, prieš tai juos pavalgydinusi. Pirmojo pasmaugto sūnaus kūną nuteistoji slėpė namo rūsyje. Maždaug po pusvalandžio pasmaugusi ir antrąjį sūnų, abiejų vaikų kūnus A. B. (J.) iš namų išvežė automobiliu ir įmetė į upę. Po to sutuoktiniui ir policijai nuteistoji melagingai pranešė apie vaikų dingimo aplinkybes, o pati rašė žinutes kitiems vyrams apie savo jausmus. Siekdama išvengti atsakomybės A. B. (J.) ikiteisminio tyrimo metu simuliavo psichinę ligą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisakė ir apie tai, kad skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 54 straipsnio ir kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų, kurios išdėstytos BK VIII skyriuje, reikalavimų, t. y. bausmės skyrimą reglamentuojantį baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvados apie baudžiamojo įstatymo pritaikymą yra teisingos, nes jos atitinka tiek bylos medžiagą, tiek taikytų normų turinį. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad ir pati kasatorė skunde nenurodo BK normų, kurios, jos nuomone, paskiriant jai bausmę būtų pritaikytos netinkamai. Nesant pagrindo išvadai, kad paskiriant nuteistajai A. B. (J.) bausmę baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo keisti ir paskirtosios bausmės.

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistosios A. B. (J.) kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios A. B. (J.) kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Olegas Fedosiukas

Valerijus Čiučiulka